Dainius RAZAUSKAS

ŠVENTASIS GINTARAS
Gintarui Beresnevičiui

„A. Varnas, tiriantis gintaro atsiradimą Lietuvoje vėlesniais laikais, rašo: ‘Galutinai nenustatyti ir IX-XIII a. Lietuvoje buvę gintaro apdirbimo centrai. Kol kas apie tai galima spręsti tik iš randam ų gintarinių dirbinių paplitimo. Daugiausia jų aptinkama pajūrio Lietuvoje. Ypač išsiskiria dabartiniai Kretingos bei Šilutės rajonai ir Palangos miestas. Be abejo, šiose vietose ir reikia ieškoti gintaro apdirbimo centrų, nes jau nuo seno čia gausu gintaro žaliavos, čia susidarė ir senos gintaro apdirbimo tradicijos’.”1 Apie šias senas tradicijas – tik ne apdirbimo, o galimos simbolikos bei apskritai vietos senajame pasaulėvaizdyje – ir pakalbėkime.

Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. Ne naujiena, jog Lietuvos „gintaras buvo vartojamas ne tik savo poreikiams, bet ir gabenamas į kitas šalis”2. Ir baltų „vakarų arealo gyventojai ne tik rinko, apdirbinėju gintarą, bet ir prekiavo juo. <…> Kalbėdamas apie baltų prekybinius santykius su kitais kraštais mūsų eros pradžioje, Mykolas Michelbertas teigia, kad ‘plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro’. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos iškyšulį, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias'”3. Užtat „I ir II a. net 5 autoriai – Strabonas, Melą, Pomponijus, Plinijus Vyresnysis, Tacitas ir Ptolemėjas – mini Baltijos jūrą ir gintarą”4. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. Jau „apie 300 m.pr.m.e. Vidurio Europoje iki Silezijos įsigalėję keltai darė palankią įtaką gintaro prekybai klestėti”, kuri itin suklestėjo „Alpių kraštuose 750-450 m.pr.m.e. iškilus Halštato kultūrai”5. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, datuotina 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”6. „XVII-XVI a.pr.m.e. daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio pilkapiuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje. Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškos kilmės nekyla abejonių, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo gintaro sudėties, <…> Gintaro, atrodo, buvo gaunama tiek daug, kad užteko visai Vidurio Europai ir Mikėnų kultūros sričiai. Intensyvi prekyba su pastarąja truko keturis šimtus metų ar daugiau – nuo XVIII iki XIII a.pr.m.e.”7 Taigi „baltų gintaras anuomet buvo plačiai žinomas ir pasiekdavo tolimas šalis. Jį mini vienas X a.pr.m.e. asirų dantiraštis ir I tūkst. pr. m.e. antikos autoriai, kaip antai Homeras, Heziodas, Herodotas, Pitėjas iš Masilijos ir kt. Jau vėlyvojo neolito ir ypač žalvario epochoje jis buvo plačiai išplitęs po visą Europą ir kai kur Azijoje. II tūkst. pr. m. e. pradžioje ir vėliau gintaro dirbinių aptinkama Graikijoje Mikėnų kultūros kraštuose (rasta H. Šlimano atkastuose XVI-VII a.pr.m.e. kupoliniuose kapuose), Apeninų pusiasalyje (vartojo etruskai ir kt.), Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje), net Egipte, Vidurinėje Azijoje ir Jenisejaus upės aukštupyje”8. Kaip matome, gintaras kitados buvo žinomas kone visame indoeuropiečių pasaulyje ir net už jo ribų, o tai mums netrukus leis išgirsti, galimas daiktas, tos pačios senosios „gintaro tradicijos” atbalsį viename visai egzotiškame, tačiau iš tos pačios indoeuropiečių dvasinės kultūros kilusiame mokyme. Bet pirma pasiaiškinkime, ką gi iš tikrųjų žmogui reiškė (o nejučia ir tebereiškia) gintaras?

Pagrindinis tokio gintaro paplitimo laidas buvo mainai, prekyba, vadinas, šiaip ar taip, už gintarą galima buvo p i r k t i. O tai savaime daro jį panašų į auksą, šitą kone kaip pasaulis seną „tikrą pinigą”. Savo ruožtu į auksą gintaras panašus ir spalva, ir tuo, kad yra atsparus drėgmei, t.y. „nerūdija” kaip ir auksas. Kaip tik šios savybės, tiksliau, šių savybių „mitopoetinė”, kaip kad nūn įprasta sakyti, prasmė ir daro šiuodvi medžiagas brangenybėmis. Kalbininkai mano, jog „auksą… baltai esą gavę iš lotynų, plg. lot. aurum iš ausum ir liet. auksas <*ausas, pr. ausis”9. Kita vertus, „būta mėginimų šį aukso pavadinimą sieti su ide. *aues- ‘šviesti’ šaknies žodžiais, plg. liet. aušra, skr.usah ir kt.”10 Lotynų kalboje šiai šakniai priklauso aurora ‘aušra’, taip pat, regis, aura (kilm. auri) reikšme ‘spindesys, švytėjimas’. Sanskrite dargi usra ‘aušra’ bei ausasi ‘aušra, rytas’ ir pan. Latvių kalboje – auseklis ‘aušrinė’, austrumi ‘rytai’, ausma ‘aušra’. Taigi auksas lietuviškai būtų maždaug „aušas” ir reikštų „švytintis (kaip aušra)”. Aušra šiaip jau yra ne kas kita kaip artėjantis saulėtekis, dar nepasirodžiusios, tačiau jau tuoj tuoj išnirsiančios saulės ženklas, iš esmės ta pati saulės šviesa. Savo ruožtu ir „gintarą mūsų protėviai laikė saulės substancija <…> Taurų kaip auksas gintarą labai vertino civilizuota Pietų Europa. <…> Homero Odisėjoje sakoma: ‘karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru’, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį ‘kaip saulę’. Gintaro palyginimas su saule pasirodo ankstyviausiuose istorijos šaltiniuose”11. Be to, saulę mena ne tik „auksinė” gintaro spalva, bet ir tradiciniai gintarinių karolių pavidalai, nes, kaip sakyta, „karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio formos <…> su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti” arba, tiksliau, „daugiausia šių vėrinių gintarų – tai didoki, įvairaus skersmens (kartais kone iki 5 cm) plokšti skridiniai su skyle viduryje”12. Tuo tarpu „ilgus tūkstantmečius daugelio genčių ir tautų vaizduojamojoje kūryboje skrituliai, ratai, apskritimai buvo saulės simboliai. Paprastai saulę vaizduojantys diskai daryti iš žvilgančių ar spindinčių medžiagų: vienur – iš perlamutro, kitur – iš brangakmenių ar spalvotų mineralų. O Lietuvoje jau akmens amžiaus žmonėms saulės įvaizdis buvo gintaro skridiniai”13. Užtat ir „magiška plokštelių paskirtis neturėtų kelti abejonių”14.

O tokiu atveju išties neatrodo bergždžios ir kalbininkų „pastangos išaiškinti gintaro baltišką kilmę, siejant jį su lietuvių veiksmažodžiu ginti (V. Toporovas, V. Martynovas) ir motyvuojant tuo, kad seniau gintaras atlikdavęs ne tiek estetinę, kiek maginę funkciją: iš jo buvo gaminami amuletai, ginantys nuo ligų ir ligas nugenantys (plg. variantą gentaras)”15. Kitur toks aiškinimas pateikiamas nuodugniai ir griežtai: „balt. *gintaras (mase.) yra galbūt vietoj senesnio balt. *ginteras (masc), o šis -vietoj seniausio balt. *gintra (heutr., nom.-acc. sg.). Toks balt. *gintra- (neutr.) laikytinas sufikso (ide. *-tro->) balt. *-tra- vediniu nomen instrumenti (neutr.) iš verb. balt. *gin- ‘mušti; at(si)mušti, ap(si)ginti’ <…> Dėl tos priežasties ir atsižvelgiant į tai, kad senų senovėje pagrindinė gintaro funkcija bus buvusi magiškoji (o ne estetinė), šiam balt. *gintra- (neutr.) suponuotina reikšmė *’ap(si)gynimo įrankis’ (pagrindinė) = (tolimesnės reikšmės) „”gintarinis amuletas, turintis magišką ap(si)gynimo (nuo tam tikrų blogybių) galią’ = ^’gintaras’ <…> Dėl balt. (neutr.) *gintra-… darybos plg. liet. ginklas < (neutr.) *gintla ‘ap(si)gynimo įrankis’ (negavusį amuletinės reikšmės) <…> Žodis balt. *gintra (neutr.) —> * ginteras (mase.) —> * gintaras (mase.) yra didžiai senas <…> – matyt, neolito laikus siekiantis žodis (baltų gintaro dirbiniai žinomi nuo neolito laikų), baltų teritorijoje išplitęs greičiausiai iš Sembos. Šis žodis vėliau – skirtingais laikais – iš atitinkamų baltų dialektų pateko ir į kitas rytinės bei centrinės Europos kalbas (pvz.: rus. jantarj ‘gintaras’, vengr. gyantar ‘t.p.’ ir pan.)”16. Beje, minėtas rusiškasis žodis „užfiksuotas palyginti vėlai, tik nuo XVI a. vidurio, ir iš pradžių turėjo formą entarj, plg. prūsų ir lietuvių variantą jentar-(a)s, su j- iš g-„17. Taip pat „šis žodis jau vėlyvais laikais iš baltų, greičiausiai prūsų, kalbos pateko į viduramžių lotynų kalbą: gentarum”™. Be to, paminėtinas šalia „vengrų gyantar ‘gintaras’ ir gyanta ‘sakai'”19, mat, šiaip ar taip, liet. gintaras irgi reiškia ‘1. suakmenėję sakai, išplaunami jūros arba iškasami iš žemių’ (LKŽ III 322). „Panašūs žodžiai dar turimi marių Ųamdar ‘permatomas, stiklinis’) ir čiuvašų (jandar ‘stiklinė, stiklo indas’) kalbose”20. Mariai, kaip žinoma, buvo senųjų rytinių baltų kaimynai Volgos aukštupio srityse, tad šio baltiško žodžio atsiradimas jų kalboje visai suprantamas. Krinta į akis tik, kad jis reiškia anaiptol ne gintarą šiuolaikine prasme, o šiaip skaidrų blizgantį daiktą – stiklą. Tačiau iš ką tik pateikto žodžio gintaras kilmės aiškinimo akivaizdu, jog visų pirma jis turėjo žymėti bet kokį – visai nebūtinai gintarinį -„maginį ginklą”, o šiuolaikinė jo reikšmė lietuvių kalboje – jau antrinė, išvestinė, prigijusi pačiai itin dažnai „maginės gynybos” tikslams naudotai medžiagai. Todėl galima manyti, jog marių kalbon šis žodis pateko dar iki tokio reikšmės susiaurėjimo. Taip pat galimas daiktas, jog anuos laikus tebemena ir antroji (senesnė? pirminė?) šio žodžio reikšmė ‘2. gintariniai karoliai; šiaip karoliai’ (LKŽ III 322). Juolab plg. čia pat duodamą pavyzdį: „Jos stikliniai gintarai, ale labai gražūs” (nors gali, žinoma, būti visaip – plg. pranc. perle, reiškiantį ir ‘perlas, perlai’, ir šiaip ‘karoliai’).

Panašu, jog sąvoka „maginis ginklas”, prieš prigydama gintarui, žymėjo kokį nors žibantį, blizgantį, spindintį daiktą apskritai – nepamirškime, kad ir gintaras visų pirma yra „saulės substancija”. Čia mes prisiliečiame prie pačios „maginio apsigynimo” esmės: galiausiai tai yra ne kas kita kaip šviesos kova prieš tamsą (šia prasme būtent dvasinis nušvitimas yra vienintelis tikras apsigynimas nuo „tamsos jėgų”; šiuo požiūriu ne kas kita kaip „maginė kova” yra š v i e t i m a s (i s) ir pan.) arba simboliškai dienos kova prieš naktį ir todėl vėl mena aušrą bei juolab saulę kaip tikrąją aušros ir dienos priežastį, lemiamą pergalės veiksnį (įsidėmėtina, jog diena yra vienos šaknies su žodžiu dievas, būtent ‘šviesą, spindesį’ žyminčios ide. šaknies *dei-21).

Būdinga, kad papuošalai su saulės simboliais „buvo dedami kaip mirusiųjų įkapės, nes tikėta, kad ir mirusiems reikia Saulės šviesos”22. Čia galima prisiminti ir senovinį paprotį laidotuvėse naudoti ochrą (raudonus dažus), ir dar senesnį paprotį į kapo duobę žerti tiesiog rusenančias, degančias žarijas, jau nė nekalbant apie palaikų deginimo paprotį, atvirai simbolizuojantį „išėjimą Švieson”, t.y. visišką, triuškinančią pomirtinę „maginę pergalę”.

Kita vertus, simboliškai „apskritimas ar vainikas buvo tolygus šviesai, dievybei”23, todėl atsižvelgtina ir į geometrinius saulės simbolius – tai, kaip žinoma, „vienur koncentriniai apskritimai, kitur skrituliai su spinduliais, išeinančiais iš vieno taško centre. <…> Tokios saulės aptinkamos įvairiuose liaudies dirbiniuose, ypač dekoratyvinėje kraičių skrynių tapyboje”. „Iš žalvario apskritimų su kryžiukais viduryje sudaryta puiki III-IV a. kaklo apvarą, rasta Pleškučių senkapyje, Klaipėdos raj. <…> Panaši apvarą rasta ir Labatiškiuose prie Priekulės <…> Saulės simboliais dažnai buvo puošiamos ir segės, arba jos tiesiog vaizdavo pačią Saulę <…> Kartais segių apskritimo kryžių – svastiką sudaro keturi kryžmai susirangę žalčiai, besisukantys saulės kryptimi. <…> Apskritimai su kryžiumi ir be jo, netekę pirminės reikšmės, lietuvių liaudies ornamentikoje išliko iki mūsų dienų”24. Yra tad pakankamai prielaidų manyti, jog ir tokie ženklai kitados galėjo būti pavadinti, o gal ir buvo vadinami pirmykščiu žodžiu *gintra (neutr.) ‘ap(si)gynimo įrankis’ (žr. anksčiau), davusiu liet. gintras (LKŽ III 327), gintaras, jentaras (LKŽ IV 340), rus. jantarj, marių jamdar ir kt.

Tokio spėjimo atodairoje itin įdomiai suskamba sanskrito žodis yantra (neutr.), reiškiantis ‘įrankis, įrenginys; amuletas; maginis piešinys; šventas ratas (šventyklos aptvaras, šventorius ir pan.)’. Kaip matome, ši ypatinga, itin, „ezoteriškai įprasminta”, daugelio mistinių mokyklų bei krypčių Indijoje vartojama sąvoka semantiškai beveik tiksliai atitinka mūsų gintarą. Be to, „sanskrito žodis yantra yra kilęs iš šaknies yam-, reiškiančios ‘turėti, saugoti ir palaikyti kame nors – daikte ar sąvokoje – slypinčią vidinę energiją'”25, taigi iš esmės būtent „magiškai ginti”. Ar ši sanskrito šaknis tiesiog giminiška lietuviškajai ginlgen- (plg. tos pat šaknies veikėjo pavadinimą skr. yantar, verčiamą rusišku žodžiu po-gonščik ‘varovas’, bendrašakniu su liet. ginti, gena), ar gal skr. yantra – baltiškas jentaro skolinys, ilgainiui kontaminacijos būdu „įaugęs” į sanskritą, ar tai tik šiaip „atsitiktinis sutapimas”, nesiimsime galutinai nuspręsti. Tačiau dalykas, regis, vertas mažų mažiausiai bent kiek aptarti. Bendru atveju „yantra gali žymėti bet kokį mechaninį įtaisą, įkinkytą darbui palengvinti. Šia prasme yantra yra bet kuri mašina ar įrankis”26. Savo ruožtu „mistinės jantros yra pagrindiniai meditatyvinės disciplinos instrumentai ar pagalbinės priemonės. Šiam tikslui skirta jantra paprastai yra abstraktus geometrinis piešinys, naudojamas kaip ‘įrankis’ meditacijai bei aukštesniam sąmonės susitelkimui pasiekti”27. Taigi „jantros – tai galingos dvasinio susitelkimo priemonės”28*. Podraug „jantra funkcionuoja kaip kosminę tiesą apreiškiantis simbolis ir žmogaus dvasinio patyrimo žemėlapis. Visi pagrindiniai jantrų piešiniai – tai psichologiniai simboliai, žymintys atitinkamas vidines žmogaus sąmonės būsenas ir įgalinantys apvaldyti bei ugdyti atitinkamas psichines jėgas”29. Turint .galvoje, jog „dievai – tai archetipiniai minčių pavidalai”30, iš tikrųjų galima tarti, kad „j antra yra antropomorfinio dievybės įvaizdžio pakaitalas. Dauguma Indijos dievybių, tokių kaip Krišnas, Višnus, Durga bei Kalė, be savo antropomorfinių atvaizdų, turi ir atitinkamus neikoniškus savo simbolius – jantras”31. „Nelyginant kūnas sielai ar žibalas žibintui yra jantra dievui”, – sako Kularnava Tantra32. Kaip pavyzdys čia pateikiama būtent „svastikos jantra, sudaryta iš senojo s o 1 i a-r i n i o laimės simbolio, vieno iš pirmapradžių simbolinių įvaizdžių”33. „Sis simbolis buvo taip pat gerai žinomas šiaurinėje ir pietinėje Europoje kaip ir Rytuose, ypač Indijoje”34. Šiaip jau sanskrito sva-stika(s) (mase.) tradiciškai vedamas iš svasti(s) < su + asti laimė, palaima’, tačiau ir čia išryškėja įdomi kontaminacija su lietuvių bei prūsų šviesos dievo vardu Švaistikas (LKŽ XV 433), padarytu iš tos pat šaknies, kaip ir žodžiai (at)švaitas, (pa)švaistė, šviesa. „M. Strijkovskis (XVI a.) kalba apie lietuvių garbintą dievą Svaitstikį (Swaitstix). Pasak Jer. Maleckio, sūduviai garbino galingą šviesos dievą Žvaigždiką (Schwatztix) <…> Žvaigždiką Jer. Maleckis vadina Saulės dievu”35. Ar negalėtume tarti tad, jog skr. svastika(s) yra ne kas kita kaip švaistikas (ar net * švaistikas – plg. giminišką veiksmažodį sviesti su s- šalia šveisti, šviesti), t.y. dievo Švaistiko „jantra”, o lietuviškai (baltiškai) – tiesiog *jentra < *gintral Turint galvoje žodžio dievas kilmę iš šaknies ide. *dei- ‘skaisčiai šviesti, spindėti’ bei atitinkamą pirmykštę semantiką, iš tikrųjų kyla pagrįstas įtarimas, jog „šis sūduvių dievas Žvaigždys (?) galėjo būti artima lietuvių ir latvių Dievo paralelė arba jo atskiras aspektas, Šviesos dievas”36. Tokiu atveju saulės ir apskritai šviesos simbolis -svastikas, kryžius (apskritime) ir pan. – išties yra ne kas kita kaip „Dievo gintaras”. Pagaliau „juk pati jo kilmė ‘dieviška’. <…> Iš kartos į kartą perduodami mitai ir padavimai vaizdžiai rodo ikikrikščioniškos Lietuvos gyventojų pažiūrą į nežemišką gintaro kilmę”37. Nes ir „maginė gynyba” iš prigimties yra „nežemiškos kilmės”.

Vieną iš mums gerai pažįstamų „dievybės įsikūnijimo” pavyzdžių kaip tik mena žodžio skr. yantra reikšmė ‘šventas ratas (šventyklos aptvaras, šventorius ir pan.)’. Šiaip jau tai tas pats papuošaluose vaizduojamas „saulės ratas”, tik išplėstas tiek, kad galėtų mus savimi visiškai apimti ir savin priimti (taip, pavyzdžiui, skiriasi koks nors daiktelis iš gimtųjų namų, šildantis širdį tolimose klajonėse ar tremtyje, nuo tikro sugrįžimo namo ir gyvenimo namuose; taip pat pagaliau skiriasi – tik simboliškai – žarijų žėrimas kapo duobėn nuo tiesioginės kremacijos, t.y. laidojimo ugnyje). Tokiu atveju „siena arba tvora – arba apskritai ‘maginis žiedas’, kad ir kokia būtų jo riba – <…> mena dviejų skirtingų tikrovių atskyrimo ritualą: vienos, kuri yra šventa, kurioje apsireiškia dievybė, ir kitos, kuri yra profaniška, t.y. kasdieniška, buitiška”38. Tokios „figūros kūrimas <…> – tai ne kas kita kaip nustatymas ribų, kuriose pradeda vertis šventoji erdvė”39. Užtat „visos Hindu šventyklos pastatytos pagal ritualinių diagramų schemas, jantras bei mandalas. <…> Bet kurios Hindu šventyklos plano pagrindas – tam tikras paprastas piešinys, jantra, <…> kuri taip pat buvo ir senųjų gyvenviečių modelis”40. Sąvokos „gyvenvietė” bei „aptvaras” šiaip jau savaime siejasi lietuviško žodžio gardas giminaičių būryje: rumunų (< trakų) gard ‘tvora’, sen. skandinavų gard ‘ūkis, gyvenvietė’, sen. islandų gardhr ‘kiemas; miestas’, rusų o-grada ‘aptvaras’ bei grad, gorod ‘miestas’ ir kt. Tos pat šaknies pranc. garde bei angį. guard reiškia tiesiog ‘apsauga, gynyba’. Savo ruožtu baltų žemėse „kai kurie įtvirtinti piliakalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, o šventovės”4!.** Taigi šiame – aptvaro, gardo lygyje vėl galima kalbėti ne tik apie karinę, bet ir apie maginę gynybą, o kartu tad ir šventyklai pritaikyti žodžius balt. *gintra, liet. gintaras, jentaras ir kt. Ateina galvon čia ir sakmių Gintaro Rūmai, kurių skeveldros kaip tik yra nūn jūros išplaunami gintarėliai – Saulės Dvarelio šukės ^ Dievo Karalystės ženklai?

Miestas ir šventykla šiuo požiūriu iš tikrųjų yra tapatūs dariniai, o skiriasi jie tik masteliu, t.y. „šventosios erdvės” apimtim, atvirkščiai proporcinga jos grynumui bei jėgai. „Tolstant nuo centro, dievybės spinduliavimo intensyvumas tolydžio silpsta, kol pagaliau visai užgęsta. Tokioje erdvės architektonikoje centras sutampa su maksimaliai prisodrinta būtimi, o periferija – su nieku. Pažvelgus į koncentrinius graikų kosrr.c ratus, galima būtų jame išskirti tokias pakopas: r eripteras’ (šventovė) – ‘polis’ (pilis, miestas) – komas’ (kaimas), o toliau jau laipsniškai artėjama prie ir.aoso”42. Savo ruožtu „jantros branduolys – tai pati dievybės epifanijos vieta <…> Ši centrinė kosmose sritis yra visų išorėn tolstančių žiedų bei linijų židinys. <…> Pats centras – tai sanetum sanetormr.* Užtat ne tik šventyklų, bet ir miestų įkūrimas iš esmės prasideda jantros brėžimu. Imkime pavyzdžiu senovės etruskus: čia visų pirma „žynys kairėje rankoje švitimas ir į jį vedantis švietimasis, pažinimas kartu yra lemiamas „maginio apsigynimo” būdas. Čia savo ruožtu atsiranda proga sugretinti žodžius pažinti bei ap(si)-ginti – plg. jau minėtą ginklas su atitinkamai sudarytu ženklas (ide. *gen- + *-tlo-), o šalia ir gintaras bei gentaras. Iš tikrųjų galima tarti, jog tam tikrą žinią saugantis savy ženklas yra atitinkamo žinojimo ginklas. O juk iš viso to, kas čia kalbėta, aišku, jog gintaras (kaip „jantra”) yra ne kas kita kaip tam tikras (maginės arba dvasinės paskirties) ženklas.

Tačiau ženklas ne tik saugo savo žinią, bet ir be paliovos ją spinduliuoja, skleidžia, perduoda (čia gal tiktų prisiminti posakį, jog „geriausia gynyba – tai puolimas”). Kitaip sakant, ženklas kalba. Kita vertus, ir kalbą kaip tokią – tiek įprasta, tiek pačia plačiausia semiotine prasme – sudaro būtent ženklai. Galima būtų sakyti, jog kalba – tai tiesiog ženklo gyvybė, siela, o ženklas – tai kalbos kūnas. Būtent kalbos „jantra” (kaip kad, pavyzdžiui, raidė yra ja žymimo kalbos garso „jantra”). Įsidėmėtinas tąsyk atrodo lietuviškas tikrinis vardas Gintaras, sudarytas, kaip manoma, iš šaknų „gin- (: liet. ginti, gina ‘saugoti’) + tar- (: liet. tarti, prus. tarin ‘balsas’)”53. Skirtingi bendrinio gintaras bei tikrinio Gintaras aiškinimai visai nebūtinai turi būti laikomi prieštaravimu – čia galima įžvelgti ir sėkmingą („poetinę”) priesagos -t(a)ra- bei šaknies tar- kontaminaciją54. Nes magiškai ginti galima ir balsu, kalba -tariant burtų žodžius lyg saulės gintarus beriant iš burnos. Nepamirškime, jog ir Išganytojas yra ne kas kitas kaip įsikūnijęs, gyvas Žodis, ginantis Jį girdinčiųjų (t.y. tų, „kas turi ausis”) sielas nuo (o kartu išganantis iš) už(si)miršimo ir tamsos.

P.S. Dar būtų galima paminėti vieną semantinę paralelę, susijusią su baltiškos kilmės lotyniškojo gentarum sinonimu lotynų kalboje sūcinum. Iškart reikia pasakyti, jog „kai kurie tyrinėtojai ir senesnį lotynišką gintaro pavadinimą sūcinum resp. succinum linkę laikyti baltišku ir sieti su lietuvišku žodžiu sakai. Esą pasiskolinta forma *socinum buvusi perdirbta dėl sūcus ‘sultys, skystimas’ įtakos”55. Pagaliau ir lot. sūcus, matyt, yra lietuviškojo sakai giminaitis56. Užtat šalia liet. sakai itin įdomiai suskamba lot. sacrium ‘skitų gintaras’, akivaizdžiai menantis sacrum. Reikia turėti galvoje, kad Skitija kartais buvo vadinama visa Vidurio Europa nuo Juodosios jūros iki Vyslos (t.y. „nuo jūros iki jūros”), o kitąsyk įtraukiant net Skandinaviją ir net Škotiją57.

P.P.S. Norėčiau pridurti ir Bronio Savukyno žodžiu išsakytą mintį, jog ir graikų elektron ‘gintaras’, turint galvoje įmanomą jo siejimą su veiksmažodžiu gr. alėkso ‘(ap)ginu; (nu)genu’, gali būti išginti padaryto baltų gintaro vertinys.

Pastabos

* „Priesaga –tra sanskrite vartojama įrankius ar priemones žymintiems daiktavardžiams sudaryti. Savo ruožtu yantra
– tai įrankis atlikti yam. <…> Veiksmažodis yam reiškia apvaldyti kame nors – daikte ar būtybėje – slypinčią energiją. Taigi yantra žymi, visų pirma, bet kokią mašiną
– mašiną, priešindustrine, prieštechnine prasme: užtvanką irigacijos vandeniui sutelkti, katapultą akmenims per įtvirtinimus permesti bet kokį mechanizmą, padedantį pajungti žmogaus valiai didesnę energiją. Hindu dvasinėje tradicijoje ‘jantra’ – tai bendras terminas garbinimo priemonėms pavadinti, būtent stabams, atvaizdams arba geometrinėms diagramoms. <…> Galime tad sakyti, jog jantra – tai psichinėms galioms pažaboti skirtas rykas, sutelkiantis jas į savo struktūrą… Tai vidinių vizualizacijų, meditacijų bei patirčių stimuliavimo mašina”58.

** „Seniausios lietuvių kulto vietos, vėliau ir šventyklos, taip pat buvo apskritos. <…> Apskrita baltų šventykla atkasta Smolensko srityje, Tušemlėje. Archeologas V. Daugudis su architektu S. Lasavicku panašią šventyklą (I m.e. tūkst. pirmoji pusė) surado Bačininkėliuose. Architekto S. Lasavicko tyrinėjimų duomenimis, Vilniaus aukštutinėje pilyje prie šiaurinio bokšto būta irgi apskritos 10 m skersmens šventyklos (paskutinieji amžiai pr.Kr. ir m.e. pradžia)”59.

***„Aukščiausią vertę (sakralumo maksimumą) turi <..> pasaulio centras, žymimas įvairiais centro simboliais
– pasaulio ašimi (axis mundi), daugybe pasaulio medžio variantų <…>, kitais sakraliais objektais <…> Tie sakralūs taškai (erdvėje ir laike) įtraukti į seriją tolydžio didėjančių, viena į kitą įeinančių erdvių, kurios toldamos nuo centro darosi vis mažiau ir mažiau sakralios (auka ant altoriaus – šventykla – gyvenvietė – sava šalis ir 1.1.). Taigi pasaulio centras sutampa su centru visos eilės įtrauktų kits į kitą sakralių objektų, kurie šia prasme pasirodo esą tarpusavy izomorfiški bei izofunkcionalūs”6’1.

****Plg. liet. urbinti ‘smailiu įrankiu, jį pasukinėjant, daryti skylę’ bei urvinti ‘1. urbinti, gręžti, 2. rausti urvus’, urvuoti ‘urvus daryti, urvinti’, lurvas ‘1. landa, ola žemėje, kalne’, taip pat 2 urvas ‘vijurkas’ (DLKZ 877). Čia savaime ryškios tiek arimo, tiek sukimosi ratu, apskritimu, verpetu prasmės. Be to, „kaip žinia, vienas iš pagrindinių šamano judesių kamlavimo (šamaniškų apeigų – D.R.) su būgneliu metu buvo greitas sukimasis aplink savo ašį, stovint ant kojų. Šis judesys simboliškai reiškė urulį. <…> Būdingas posakis: ‘šamanas uruliuoja'”61. Taigi čia galima įžvelgti „šventą veiksmą” par excellence, vienaip ar kitaip pasireiškiantį kuo įvairiausiose tradicijose bei jų lygmenyse.

***** „Keturių dalių sistema išreikšta liaudies dailėje, pavyzdžiui, kryžmu visatos dalijimu į keturias šalis. Taip dalijami gintariniai Saulės <…> ir pasaulio atvaizdai -diskai, kuriuose įrėžti kryžiai”‘2.

Nuorodos

1 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983, p. 248.
2 Ten pat.
3 Ten pat, p. 249.
4 Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985, p. 87.
5 Ten pat, p. 59.
6 Ten pat.
7 Ten pat, p. 57.
8 Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos kilmė. T I. – V., 1984, p. 162.
9 Ten pat, p. 163.
10 Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. – V., 1990, p. 46.
11 Gimbutienė M.. Min. veik., p. 57.
12 Vaitkunskienė L. Gintaras senovės baltų mene ir tikėjimuose. = Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. – V., 1992, p. 42.
13 Ten pat, p. 44.
14 Ten pat.
15 Zinkevičius Z. Min. veik., p. 163.
16 Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. T I. – V., 1988, p. 352, 353.
17 Zinkevičius Z. Min. veik., p. 163.
18 Ten pat.
19 Ten pat.
20 Ten pat.
21 Sabaliauskas A. Min. veik., p. 47.
22 Dundulienė P. Lietuvių liaudies kosmologija. – V., 1988, p. 79.
23 Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, 1994, p. 37.
24 Dundulienė P. Lietuvių liaudies…, p. 80,
25 Khanna M. Yantra, the Tantric Symbol of Cosmis Unity, p. 8.
26 Ten pat.
27 Ten pat.
28 Ten pat, p. 83.
29 Ten pat, p. 9.
30 Jung K.G. Archetip i simvol. – Moskva, 1991, p. 38.
31 Khanna M. Min. veik., p. 9.
32 Ten pat.
33 Ten pat, p. 13.
34 Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. -V., 1994, p. 125.
35 Dundulienė P. Lietuvių liaudies…, p. 64.
36 Gimbutienė M. Baltai…, p. 163.
37 Vaitkunskienė L. Min. veik., p. 48.
38 Khanna M. Min. veik., p. 22.
39 Ten pat, p. 23.
40 Ten pat, p. 113.
41 Gimbutienė M. Baltai…, p. 171.
42 Kazlauskas R. Istorinės antropologijos etiudai, – Klaipėda, 1993, p. 98.
43 Khanna M. Min. veik., p. 24.
44 Burianas J., Mouchova B. Paslaptingieji etruskai, – V., 1983, p. 101.
45 Gimbutienė M. Senovinė simbolika…, p. 114.
46 Bessy M. Magic and the Supernatural, – 1961, pav. 86; Rus A. Narod Maja. – M. 1986, p. 167.
47 Khanna M. Min. veik., p. 19.
48 Ten pat, p. 96.
49 Sabaliauskas A. Min. veik., p. 86.
50 Ten pat, p. 110.
51 Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. – V., 1987, p. 263.
52 Sabaliauskas A. Min. veik., p. 110.
53 Kuzavinis K., Savukynas B. Min. veik, p. 171.
54 Dėl tokių kontaminacijų galimybės žr.: Kalygin V.P. Jazyk drenveišej irlandskoj poezii. – M. 1986; Elizarenkova T.J., Toporov V.N. Drevneindijskaja poetika i ee indoevropejskije istoki. – Literatūra i kuljtura drevnej i srednevekovoj Indii. – M. 1979; Toporov V.N. K issledovaniju anagrammatičeskich struktur. – Issledovanija po strukture tekstą. – M., 1987; ir kt.
55 Zinkevičius Z. Min. veik., p. 163.
56 Sabaliauskas A. Min. veik., p. 51.
57 Galjfrid Monmutskij. Istorija britov. – M., 1984, p. 47,240,272,
58 Zimmer H. Myths and Symbols in Indian Art and Civilization. – Delhi, 1990, p. 140, 141.
59 Dundulienė P. Gyvybės…, p. 134.
60 Toporov V.N. O rituale. Vvedenije v problematikų. -Archaičeskij ritual v foljklornych i ranneliteraturnych pamiatnikach. – M., 1988, p. 13.
61 Potapov L.P. Altaiskij šamanizm. – Leningrad, 1991, p. 81.
62 Dundulienė P. Gyvybės…, p. 37.