Pagal
Kategorija: Esė

Supratimai ir persekiojimai (Esė)

Supratimai ir persekiojimai (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Supratimai ir persekiojimai
(Esė)

Modernusis okultizmas yra šių laikų produktas, egzistuojantis didele dalimi todėl, kad greta egzistuoja ir krikščionybė. Jam tai būdas identifikuotis – atmesti. Atmetimas savo ruožtu reiškia pasipriešinimą, o pasipriešinimas neigia krikščionybės esmę. Jėzų Kristų ir visą evangelinę krikščionybę. Tiesa, okultizmas, atmesdamas Jėzaus asmenį, po teisybei turi du kelius. Vienas iš jų – inkorporuoti jo asmenį į okultizmo pranašų gretas, paversti jį ne kosmoso ir atpirkimo centru, o Mokytoju iš didžiosios raidės, kaip kad Mokytojais buvo ir Mahometas, ir Laozi, ir Konfucijus, ir Sokratas, tai yra Kristus paverčiamas tarytumei vienu iš okultinės tradicijos dėmenų. Niekur nedingsi, okultizmas, „taisydamas” religijų nukrypimus nuo tikrosios tiesos ir autentiškos Dvasinių Mokytojų linijos, vis vien turi Jėzų Kristų kur nors padėti. Net naciai turėjo jį kur nors padėti ir neatmetė jo visiškai – pats A. Hitleris sekė idėja, kad Jėzus Kristus buvo arijas, tik žydai jo arišką skelbimą iškraipę. Tam buvo sukurtos legendos, besiremiančios senomis erezijomis ar antikinėmis paskalomis. Šiaip ar taip, Jėzus neapeinamas jokioje ideologinėje struktūroje. Jį reikia kur nors padėti kitaip jokia, net deklaruotai priešinga, ideologija ar filosofinė religinė sistema negali be jo apsieiti. Įtraukti į save – vienas būdas. Padaryti Kristų vienu iš arijų minties teoretikų ar vienu iš žmonijos mokytojų plejados yra tas pat, nes tai nebe Kristus.

Kitas kelias – ne įtraukti, o kategoriškai atmesti; kad ir kaip nemoderniai skamba, tai – satanistinis kelias. Atmetus Kristų, iškyla Liuciferis, ir niekur čia nedingsi. Satanizmas, kurdamas savo mentalitetą ir ideologiją, – beje, kaip ir pozityvusis okultizmo turinys, tai sunkiai apibrėžiama, – remiasi Kristaus ir visų šventenybių ir šventybės apraiškų neigimu. Tai grynasis satanizmas, kurio tikslas – destrukcija; akivaizdu: Kristus kuria ir palaiko, Šėtonas griauna ir ardo – pastaroji veikla kartais gali pasirodyti patrauklesnė. Vaikai pasistato smėlio pilis ir paskui jas subombarduoja. Tikrasis malonumas, jis prasitęsia ir už smėlio pilių. Gyvenimo destrukcija. Didelis malonumas, būdingas kiekvienam žmogui – kaip įveikiama arba neįveikiama pagunda. Tiesą sakant, tarp savidestrukcijos ir kūrybos, tarp ardymo ir kūrimo paprastai nusistovi apytikslė pusiausvyra. Bet vis dėlto yra laikotarpiai, kai viena pusė persveria. Tiek žmogaus gyvenime, tiek istorijos tarpsniuose.

Didelis smūgis pačiai krikščionybės psichologijai – patricentrinės visuomenės suformuotas ir iš judaizmo perimtas siaubingo, rūstaus baudžiančio ir persekiojančio Dievo paveikslas. Šimtmečiais į tą paveikslą buvo kemšami socialiniai ar šeimos santykių sąlygojami vaizdiniai. Tai ir tijūnas, ir bajoras, ir dvarponis, ir kolchozo pirmininkas, ir gensekas, caras ar imperatorius. Žmogus savo sąmonėje kūrėsi Dievo su bizūnu paveikslą. Tai tiko feodalizmui, todėl ir pamokslai buvo atitinkami. Pragaras, bausmė, keletas išrinktųjų. Visi kiti laikomi baimėje. Geriausiu atveju skaistykla, ilgas apvalantis nelabai aiškus periodas. Nieko gera iš Dievo nesitikėta, o Dievo Tėvo bruožai perėjo ir jo Sūnui. Feodalinio pobūdžio pamokslai, akcentuojantys bausmes ir pragarus ir negalimybę pasislėpti, bent jau Lietuvoje vyravo iki XIX–XX a. Panašiai buvo ir kitose šalyse – tiek katalikiškose, tiek protestantiškose. Ne veltui katalikybėje taip suklestėjo šventųjų kultas – jie buvo artimesni, žmogiškesni, jie galėjo užtarti, tarpininkauti, ypač iškilo Marija, ta didžioji Motina ir užtarėja, kuri iš esmės gina nuo Tėvo rūstybės ir rūstaus bei kruvino Sūnaus atpirkimo ant kryžiaus. Vaizdiniai ir teologija nėra tas pat.

Socialines Dievo analogijas atspindėjo šeimos analogijos. Tėvas patricentrinėje žemdirbių visuomenėje buvo absoliutus ir neginčijamas lyderis, savo autoritetu gožiantis ir sūnus, ir dukras, ir visus įnamius. Galima sakyti, psichologinė žmogaus raida nuo pat pradžių buvo slegiama ir spaudžiama. Ponai, kunigai, tijūnai, Dievas Tėvas ir nukankintasis Jėzus visiškai derėjo su artimiausiu Dievo įsikūnijimu – šeimos galva, spaudžiančia ir verčiančia kiekvieną asmenį. Berniukui tai atsiliepdavo vienaip, mergaitei kitaip. Norint išsivaduoti iš tėvo autoriteto, berniukui pačiam reikėjo arba eiti į autoritetus, kas praktiškai sutapo su kunigyste, arba užspaudus prievartą muštis į tokius pat žiaurius šeimos tėvus. Žiaurumas ir autoritetas šeimoje nebuvo savitikslis. Žemdirbiui nuolatos grėsė nederlius ir badas, tvarka ir darbas turėjo būti palaikomi maksimaliu lygiu. Šeimoje tą įtampą palaikydavo tėvas, dvaro laukuose – prievaizdas, tijūnas, o virš viso to buvo baudžiavos teisti ir žudyti įgaliotas ponas – hierarchija slegianti, juolab ją dar pildė rūstus, piktas, naikinantis ir viską žinantis Dievas baudėjas, nuo kurio neįmanoma pasislėpti. Virš vyro kilo ištisa prievartos hierarchija. Niekas šitos hierarchijos taip ir neatšaukė. Modernieji procesai Lietuvoje ją kiek sušvelnino, bet dar prieš dvidešimt metų ji buvo gyva ir veiksni. Tėvo autoritetas žlugdė ir moteris, joms vyras atstodavo pono ir valdovo archetipą ir savo šeimose jos gyvendavo pagal tuos pačius hierarchinius principus. Vis dėlto moteris buvo ir guodėja, ir globėja, kaip ir visais laikais. Būtent todėl Lietuvoje taip iškilo Marijos paveikslas – įvaizdis, vienas iš tų retųjų. Įvaizdis gelbstintis, pasigailintis, tarpininkaujantis. Į Mariją kreiptasi daugybę kartų. Motina – tuo išreiškiama labai daug, kaip ir lipte prilipęs epitetas – gailestingoji. Ji padėdavo persimušti, perlipti per visą slegiančios hierarchijos grandinę, per ją drįsta artėti ir prie Jėzaus Kristaus.

Pasipriešinimas

Pasipriešinimas tokiai būklei buvo sukilimai „prieš valdžią” ir erezijos. Lietuvoje tų erezijų nebuvo daug, nors sąlygiška evangelikų reformatų sėkmė XVI a. šį tą reiškė. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad ir protestantiškos doktrinos slegia kaip ir katalikiškos. Ir slegia labiau, likimiškai, kaip kad kalvinistinė predestinacija. Protestantai išmetė paveikslus, o gavo raidę. Kas geriau, ypač jei ta raidė protestantizme labiausiai linksta į ST rūstybę? Juolab kad pašalinus Mariją ir šventuosius apskritai nebuvo į ką įsitverti. Beliko sukandus dantis kurtis gerovę žemėje, čia ir dabar – nes niekas nebegalėjo padėti. Santykis su viršumi buvo sutvarkytas įvedant sekuliarizuotą visuomenę ir galiausiai demokratinę santvarką, dar vėliau, jau paskutiniais dešimtmečiais, keičiant ir santykius šeimoje. Socialinis spaudimas kiek išsilygino, tačiau pasirodė, kad šeima be tvirto patricentrinio pagrindo yra lygiai taip pat netobula kaip ir maskulinistinė, t. y. kaip ir šeima, kurioje dominuoja tėvas. Šeima ėmė irti kaip institucija, ji tapo teisinės sutarties objektu, atsirado aibė šeimų, kur vaiką augina vienas tėvas ar viena motina. Patricentrinė šeima spaudė, bet užtat davė saugumo jausmą; dabartinė dalinė šeima – nebūtinai.

Protestas prieš patricentrinę šeimos sanklodą davė vaisių. Išniro laisvos ir už save atsakingos moters įvaizdis, jis ėmė skverbtis ne tik į masinę, bet ir į elitinę kultūrą, feminizmas pagimdė ir savitą teologiją, kur Dievas paskelbtas moterimi ir taip toliau. Moterys įšventinamos į vyskupes, viena evangelikų liuteronų šiuolaikinė vyskupė Šiaurės Vokietijoje laiko namie Izidės statulą ir problemiškesniais atvejais su ja pasitaria. Tai šiandien normalu. Katalikybė dar laikosi, nepasiduodama laiko madoms. Laiko mados, kas be ko, yra laikinos, o dviejų tūkstantmečių Bažnyčios istorija rodo, kad madų buvo visokių, reformų pasiūla egzistavo kiekvieną šimtmetį, tik po kurio laiko paaiškėdavo, kad tai buvo laiko mados, kurių kita karta nebeprisimindavo. Tik dažniausiai budinti ir neišnykstanti pasiūla buvo moteriško prado veržimasis.

Išlaisvintas moteriškumas, emancipacija iki feminizmo yra visiškai dėsninga reakcija. Moterys turėjo išsilaisvinti, tačiau tas išsilaisvinimas nėra pirmas. Bent jau XIV–XVII a. (apytiksliai) išties vyko moterų emancipacijos procesas, kuris pasireiškė kaip raganystės epidemija. Nėra nė mažiausios abejonės, kad raganų persekiojimai buvo neprotingi ir žiaurūs, kad šie dalykai peraugo į ištisas valstybes, provincijas, miestus apėmusią psichozę, tačiau tai buvo moteriško archajiško religingumo formų protrūkis. Jos buvo tokios archajiškos ir iš tokių gelmių, kad iš esmės sutapo su magija, tai buvo magija su tam tikrais antimaskulinistiniais aspektais. Dievo, Jėzaus Kristaus atsižadėjimai raganų susirinkimuose reiškė perėjimą į kitų galių globą. Astraliniai skrydžiai buvo atgimęs šamanizmas, kaip ir kai kurios ekstatinės technikos. Tačiau raganų ideologijos ašis buvo kenkimas. Kerštas? Matyt, taip. Moterys, visą laiką spaudžiamos ir engiamos, pakilo į didelį keršto žygį prieš visuomenę, bendruomenę ir joje galiojančius dėsnius. Raganos buvo pirmosios emancipantės, feministės – ir nieko keista, kad tą suvokia šiuolaikinis feminizmas. Šiuolaikinės moderniosios moterys ne tik mielai tapatinasi ar vadinasi raganomis (tai virsta greičiau komplimentu), bet ir atlieka tam tikras apeigas, atkartojančias raganų būrimus. Tiesa, dabar daugeliu atvejų raganos apsibrėžia ne kaip naikinančios, o kaip kuriančios, kaip moteriško kuriančiojo ir, žinoma, amžino prado reprezentantės, kurios gali skleisti taiką, vaisingumą, gėrį, – tačiau jos išlaiko ir fundamentalius raganų bruožus, tokius kaip būrimai, aiškiaregystės, kurie toli gražu nėra nei krikščioniški, nei, tarkime, šamaniški fenomenai. Tai raganystės kaip tokios sritis, esanti labai arti velniavų. Kadangi ardymas ir griovimas šiuolaikinėje visuomenėje yra nebepopuliarūs, raganų ideologija skelbiasi amžino kuriančiojo prado tąsa. Tik šis amžinas kuriantysis pradas daugybėje religijų tramdomas – nes jis kuria kaip labai ambivalentiškas pradmuo; gėris ir blogis šiai kūrybai lygiaverčiai ir ji etiškai nemotyvuota. Žemė gimdo ir gėles ir pabaisas, ir visi esiniai jos požiūriu – jos vaikai. Ragana kaip Žemės ir jos deivių reprezentantė, kad ir kaip vadintųsi ir elgtųsi, moraliniu požiūriu yra ambivalentiška. Bent jau tiek.

Situacija

Kiekviename kampe – būrimo salonai stebuklingų akmenų parduotuvės, ezoteriniai knygynai, knygynų vitrinose – magijos vadovėliai. Mes priėjome tą lygį, kurį Vakarai pasiekė dar devintajame dešimtmetyje ar kiek anksčiau, – magijos legalizavimą. Sekuliari visuomenė raganoms, magijai, burtams tolerantiška ar veikiau net palanki. Dėl dviejų viena kitą lyg ir atmetančių, bet realybėje susipinančių priežasčių. Viena jų – sekuliari visuomenė, oficialiai atmetusi religijas, – ir ypač tradicines religijas, – laiko jas iš esmės proto paklydimu, apsirikimu, kurį atperka ir atstoja šiuolaikinių technologijų (ir biotechnologijų) laimėjimai, artinantys žmogų prie tobulo žmogaus ir tobulos visuomenės žemėje būklės. Religija sekuliariai visuomenei yra proto paklydimas – egzotiškas ir įdomus, bet paklydimas. Net jeigu taip nėra, religija negali kištis nei į politiką, nei į švietimą, nei į visuomenės formavimą. Jeigu religijos klysta, vadinasi, klysta ir magija. Magija yra nekaltas žaidimas, magijos saloną įsteigti daug lengviau nei lošimo klubą ar juolab viešnamį. Jie nekalti, netrukdantys, tai tik žaidimai, o kas žino, – gal ir artinantys žmogų prie savižinos ir savųjų gelmių pažinimo, ateities numatymo ir pan. Visa tai visuomenei nekenksminga, ir raganų klubas bus lengvai registruotas, kaip ir kaminkrėčių draugija. Kartu, legalizuodama magiją, sekuliari visuomenė parodo, kad ji nebeturi dvasinių orientyrų – religija gi išstumta už visuomenės ribų. Tad magiją ji prisiima greta kitų orientyrų – technologijų pažangos, prekių ir kapitalo srautų nevaržomo pasaulinio judėjimo, demokratijos triumfo etc. Sekuliari visuomenė, išstūmusi už borto religiją, pasikviečia magiją. Tiesa, pasikviečia ji ir netradicines religijos formas, orientalines doktrinas, TV pamokslininkus, – svarbu tik kad tai nebūtų tradicinės „susikompromitavusios” bažnyčios.

Sekuliari visuomenė kuria naująjį žmogų; žmogų vartotoją kuria kapitalizmas, naująjį žmogų kūrė naciai, homo sovieticus kūrė ir sukūrė sovietinė sistema.

Sekuliari visuomenė visuomet stengiasi kurti naująjį žmogų, nes kitokių apčiuopiamų tikslų ji neturi ar negali įgyvendinti.
Raganos ir magai ir yra tie „naujieji žmonės”, tos pačios eros pranašai kaip ir jau detalėmis lipdomi kiborgai ar, nepaisant draudimų, greitai pasirodysiantys klonai. Ši aplinka bus kitokia, ir jų orientyrai bus kitokie.

Magija yra toks praktiškas pozityvistinis dalykas, kad sekuliari visuomenė ją ne tik toleruoja, bet ir elgiasi palankiai jos atžvilgiu. Masinė žiniasklaida visiškai pasikinkiusi astrologinius, pranašavimų arklius. Naujas žmogus turi žinoti savo orientyrus ir savo programą, pagal kurią jis turi elgtis. Tai žmogus, kurio sąmonė modifikuota, kuris mąsto ir elgiasi kitaip, kuris yra anapus istorijos ir didele dalimi anapus gėrio ir blogio. Jam nebegalioja moralinis imperatyvas, jam galioja praktinis jo veiklos pateisinimas: jei tai duoda naudos, tai yra gerai.

Vakarų pasaulis iš esmės eliminavęs krikščionybę. Ginčai, ar ES konstitucijon reikia įrašyti, kad krikščionybė yra Europos pamatas ar bent jau vienas pamatų, liudija sekuliarizacijos išbaigą. Vietoj krikščionybės siūloma įrašyti „dvasingumą” – o šitai ir reiškia magiją, teatrus, literatūrą, neovedantą ar tibetietišką budizmą – nesvarbu ką, svarbu, kad tai tik nieku gyvu nebūtų krikščionybė.

Dar vienas šito ginčo užkulisinis dėmuo – grumantis islamo artėjimas. Jis apie jokį sekuliarizavimą nekalba, atvirkščiai, net ir demokratiškiausios islamo valstybės vis vien yra islamiškos iš pamatų, o fundamentalizmas kiekvienoje yra toks stiprus, kad bet kada elementariais ir teisingais rinkimais gali paimti valdžią (Alžyras, Turkija), ir tik generolai įsikišdami išlaiko pasaulietinės valdžios dominavimą. Fundamentalistų ir teroristų reikalavimai nėra neįgyvendinami – Vakarai turi priimti islamą, ir viskas baigsis taikiai (kas prasidės – kitas klausimas). O kol Europoje deramasi, ar, krikščionybę įrašius kaip pamatą, nebus įžeisti emigrantų islamo išpažinėjų jausmai, kiekvienoje islamo valstybėje ši religija yra viešai ir oficialiai deklaruojamas pamatas. Visi vakarietiškos sekuliarizacijos laimėjimai drauge su elegantiškos ar grubios formos feminizmu ir yra atakų tikslas. Feministinio islamo nebūna. Ir jeigu Europa iš savo apibrėžimo ir savimonės pašalins krikščionybę, ji liks tuščia vieta, nepajėgi atsispirti ideologinei ir fizinei okupacijai. Tik tiek. Stovėjimas prieš Dievą yra kiekvienos civilizacijos patikrinimas. Kiek ji gali skirti jėgų ir valios nežemiškiems tikslams.
Islamas moka stovėti prieš Alachą pasirengęs bet kokioms užduotims. Ir laikas imti iš jo pavyzdį.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau
Senojo religingumo būdas (Esė)

Senojo religingumo būdas (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Senojo religingumo būdas
(Esė)

Lietuvių religinė terminija

Tikėjimas. Pats lietuvių kalbos žodis „tikėjimas” kildintinas iš „tikras”, ir šiuo požiūriu atrodytų, kad tai įvedus krikščionybę naujajai religijai sukurta ar naujai sureikšminta sąvoka. Tai liudytų analogišku būdu atsiradusi rus. vera, lenk. wiara – lotynizmai, kilę iš krikštytojų atneštos ir propaguotos vera religio, „tikrosios religijos”, sampratos. Tad žodis „tikėjimas” veikiausiai būtų lenkiško lotynizmo kalkė. Latvių atitikmuo ticejums čia nepadeda. Nėra duomenų, ar tas pats žodis religijai apibūdinti vartotas ir anksčiau, nes lietuvių kalboje yra ir žodžiai „pamaldumas”, „garbinimas”, „aukavimas” ir pan. Tarkime, prūsai tikėjimui apibūdinti turėjo žodį druwis, kuris, be „tvirtumo”, „ištikimybės” reikšmių, turi daug platesnį kontekstą, artimą žodžiams „medis”, „ąžuolas”, jis giminingas ir gotų triu „medis”, kimbrų derwen, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair „ąžuolas”. Žinoma, daug reikšmių atskleidžia jo sąsajos su keltų druides, airių drūi, t. y. mums gerai žinomais druidais (savo ruožtu leksiškai ir semantiškai tvirtai susietais su ąžuolais). Čia minimus ir daug gausesnius indoeuropietiškus duomenis aptaręs Vladimiras Toporovas mano, kad visai tikėtina, jog prūsų druwis gali būti apskritai kildinamas iš medžio ar ąžuolo kaip pasaulio medžio, pasaulinės jungties sampratos. Šitą svyravimą išreiškė dar antikos autoriai, pavyzdžiui, I a. Plinijus manė, kad druidų vardas, galimas dalykas, kilęs iš jų nepaprastai garbinto ąžuolo pavadinimo (gr. δρυζ, „ąžuolas”, δρυαζ „driadės” (Plinius, Nat. Hist. XIV, 249).

V. Toporovas pripažįsta, kad šiuo atveju „yra tikėtina”, jog nuostata objekto atžvilgiu pavadinama objekto vardu, tai įmanomas atvejis, ir šis tikėjimo apibrėžimas būtų artimesnis garbinimui, o ne pasirinkimui.

Malda. Jeigu darytume prielaidą, kad kažkas panašaus iki senojo termino buvo ir lietuvių kalboje, galima prisiminti žodžius „malda”, „melsti”, „meldimas”, kuriuos galime sieti su žodžiais „medis”, „meldas” ir kitais LKŽ pateikiamais atitikmenimis – „maldykla” / „meldykla”, „maldininkas” / „meldininkas”, „meldžionis” (plg.: „Atvyko į Rymą meldžionija iš Anglijos”, „Nepasisekus totoriai paleido kalbas, būk ten buvę meldžionys, o ne ginkluota minia”), t.y. „melsti”, „malda” apibrėžia ir maldininkus ar apskritai religinės idėjos suvienytą struktūrą (Simonas Daukantas taip pavadina kryžiuočius: „Tokius karės žygius… vadino kryžiaus karėmis, o einančius žmones į tas kares – meldžionimis”; Vincas Pietaris: „Konradas Jungingenas užkvietė iš visos Europos meldžionis lietuvių mušti”). Galima manyti, kad toks platus žodžio vartojimas ir jo prasiskverbimas rodo, jog „meldžionys” reiškia tikėjimo suburtą grupę, bendriją, tikriausiai patys lietuviai kitados galėjo vadinti save meldžionimis – turėdami omenyje savąjį tėvų ir protėvių išpažinimą. Žinia, tai ne vienintelė galimybė. „Meldžionis” išnyra vėlai, bet kyla kitas klausimas dėl kamieninio žodžio neabejotinos archaikos. „Malda” – indoeuropietiškas žodis, nurodantis tekstą, kuriuo indoeuropiečių [toliau – ide.] protautėje būdavo palydimas aukojimas. Galima palyginti Émile’io Benveniste’o rekonstrukcijas, kur jis atitinkamoms religinėms praktikoms nustato bendrą ide. žodį, tai hetitų veiksmažodis maltai „šauktis, melstis” ir daiktavardinė forma maldeššar- „malda, šaukimasis”, autorius gretina hetitišką žodį su lietuvių meldžiu, melsti, malda, sen. slavų moliu, moliti, lenkų modlić się, modła, randami atitikmenys armėnų kalboje. É. Benveniste’as apibendrindamas teigia, kad žodyje „malda” susilieja hetitų, lietuvių, slavų formos ir dar prie šio žodžio galima priskirti senąsias vok. melden reikšmes (šiandien išlikusi tik „pranešimo” reikšmė, anksčiau ji buvo platesnė); kitose kalbose „malda” išreiškiama kitų šaknų žodžiais, taigi darsyk grandinėlė – baltai, slavai, hetitai.

„Aukojimas”, „auka” kaip religiniai terminai sietini su gr. euche, kuris reiškia „prašymą”, „meldimą”, „įžadą”. Lietuviško žodžio artimumą graikiškajam netiesiogiai liudytų ir tai, kad lotynų kalba šiuo atveju turi sacrificium, t. y. žodį, kilusį iš „šventumo”, arba offeritum, kilusį iš offere „rodyti”, „aukoti”, plg. vok. Ofern, čekų ofera, lenk. ofiara; iš lenkų kalbos lietuvių krikščioniškoje raštijoje atsirado apiera, afiera, plg. 1814 metų Strazdo „Pulkim su viera prieš tū strašniausiū Jėzaus afierų”. Tiesa, Kazimieras Būga „auką” laikė S. Daukanto pramanu, atsiradusiu ir įsigalėjusiu tik XIX a. literatūrinėje kalboje, kaip ir „aukuras” bei „aukauti”. Vis dėlto šiame ginče teisingesnis turbūt pirmasis aiškinimas. Tai gali patvirtinti ir lietuvių aukojimo technologijos, ir É. Benveniste’o pastaba, kad ide. kalbose esama daug „aukojimą” reiškiančių šaknų ir terminų: greta libatio, „nuliejimo”, yra ir daps, dapes, siejami su sėjos ir derliaus švenčių apeigomis bei bendromis religinėmis puotomis, daug žodžių, reiškiančių aukojimą, yra kilę iš „duoti”, „teikti” ir pan. Kai kurie žodžiai kilę iš labiausiai paplitusių aukojimų pavadinimų, tarkime, pašventimo, gyvūno skerdimo ar aukojimo būdo (deginimo ir pan.). Mus dominantis graikų kalbos žodis euche É. Benveniste’o aiškinime yra kontekstualiai atskirtas nuo kitų ir semantiškai reiškia „duoti įžadus”, „viešai paskelbti priesaiką, kuria įsipareigojama”, „kažką pašventinti ir dėl to atsiduoti; taigi, tai iškilmingas pažadas kažką paaukoti kažkam ar pasiaukoti pačiam ir tam pašventimui, pasišventimui, įžadui, objektui atsiduoti”. Lietuviai dar XVI–XVII a. auką dėdavo būtent per sėjos ir derliaus šventes, bendruomenei per ritualinę puotą kreipiantis į visus dievus, prašant gero derliaus ar už jį dėkojant. Tai atitiktų romėnų dapes, kita vertus, lietuvių aukojimų aprašymuose yra ir aukojamo gyvūno iškėlimo į viršų elementas, „aukuoti” lietuvių kalboje ir reiškia „siūbuoti, linguoti, kelti aukštyn (kūdikį)” – lygiai kaip per sėjos ir derliaus šventes aukštyn keliamas aukojamas gyvulys. Per šventes ar aukojimus yra bendrai (bendruomenės) prisiekiama, pasižadama aukoti dievams, ateinančiais metais juos garbinti kaip ir anksčiau, laukiama malonių iš dievų. Kaip matysime, prieš karo žygį lietuviai duoda priesaiką, lydimą aukojimo, iškilmingai pasižadėdami dievams, be kita ko, paaukoti atitinkamą grobio dalį. Tai, beje, sietųsi ir su É. Benveniste’o greta gr. euche minimu avest. veiksmažodžiu aogaeda, reiškiančiu ypatingą, pakylėtą kalbėjimo būdą, kuris taikomas tik iškilmingomis aplinkybėmis, aukštiems asmenims ar dievybėms, jis turi ir pažado, ir priesaikos formą. Ir vėl galime nutiesti tiltelį nuo Baltijos iki Irano, tik šįsyk per graikus.

Šventas objektas: švent- / svent-. Abejonių nekelia ir esminės religinės kategorijos „šventas” bei išvestinių žodžių egzistavimas jau nuo seniausių laikų, kaip nurodo V. Toporovas plačiame straipsnyje nagrinėdamas šio žodžio kilmę ir semantiką baltų-slavų bei platesniame kontekste. V. Toporovas pažymi, kad šis ne vienai kalbai žinomas žodis yra kilęs iš ide. prokalbės: *k’uen-(to)- reiškia kažką „besiplečiančio”, „išaugusio”, „pritvinkusio”, „sustiprėjusio” ir tos prasmės neišnyksta baltų-slavų *švent- / *svent-, žodžiuose, kurie per ilgus kalbos ir religijų kaitos amžius niekada taip ir neprarado savo pirmapradiškumo bei semantinio lauko, net atvirkščiai – iš pagoniškų sistemų perėję į krikščioniškas, jie tarsi įgavo naują postūmį. Dar daugiau, baltų-slavų švent- / svent- per ilgiausią tradiciją išlaikė savo ypatybes, skiriančias šias šaknis ir jų prasminį lauką nuo aplinkinių kalbų bei kultūrų. Pirmoji bendra ypatybė – iš ide. *k’uen-(to)- kilusios šaknys eina ištisa juosta per bemaž visą Euraziją, nuo šiaurės vakarų į pietryčius: germanų, baltų, slavų, iranėnų, indų, tocharų kalbose. Tačiau tik baltų-slavų kalbose švent- / svent- išlaikė nuorodą į šventus dalykus; kitose kalbose minėtos ide. prokalbės žodžio išvestinės neišlaikė nuorodos į šventybę; taigi tik baltų-slavų kalbose šis žodis institucionalizuotas. Antra ypatybė – per christianizaciją žodžio „šventumas” kitų kalbų atitikmenys buvo verčiami ne kalkėmis, o pačiu švent- / svent- žodžiu, tai rodo ypatingą jo tradiciją ir galią, paveldėtą iš seniausių laikų. Nei graikų kalbos žodžiai ieroz ir agioz, reiškiantys šventumą, nei lotynų sacer ir sanctus nebuvo perimti, juos vertimuose visiškai atstojo švent- / svent-. Vadinasi, „šventumo” tradicija buvo labai gaji. Trečia bendra ypatybė – nei slavų, nei baltų kalbose išvestiniai „šventumą” nurodantys žodžiai neturi dvilypumo, kaip yra kitose kalbose ir kultūrose, kur tas pats „šventumą” nurodantis žodis skyla į dvi reikšmes – teigiamą ir neigiamą. Tai yra kitos kultūros savo sakraliniuose žodynuose skiria teigiamą, dievišką, „šventumo” užtaisą nuo neigiamo jo aspekto, kilusio iš draudimo turėti su juo sąlytį, plg. lot. sacer: sanctus, gotų hails: weihs ir kt. Išties daugelyje kalbų sakralinėje aplinkoje sacer, sanctus ir panašios kilmės žodžiai nurodo šventą kontekstą, o buitinėje kalboje jie yra patys baisiausi keiksmai. Palyginkime lietuvių „švents perkūnėlis”, „Dieve tu šventas”, kurie turi greičiau trumpos maldelės atspalvį, o nieku gyvu neartėja prie šventvagystės. Aibė epitetų skirta ugniai („šventa Gabija” ir pan.). Legendinis lietuvių kunigaikštis Šventaragis įsteigė nekrokulto tradiciją Neries ir Vilnelės santakoje. Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežerių. Taip pat atsimintinos ir šventosios giraitės, šventi akmenys, šventoji ugnis. Šaknies švent- žodžiai yra įsigalėję, plg. šventykla, šventikas, šventybė, šventenybė, šventvietė ir pan. Visa tai rodo, kad „šventumas” turėjo būti labai archajiškas religinės lietuviškos terminijos žodis. Ir dar įsidėmėtina, kad „šventumas” neturi neigiamo semantinio atspalvio, taigi tarsi matome tokį plintantį, besiplečiantį ypatingos galios srautą, kuris nėra žmogų bauginanti jėga. Tikėtina, kad lietuvių kontaktai su šventais objektais didele dalimi buvo pakankamai harmoningas šitokių galių pajautimas, išgyvenimas.

Todėl šaltinių ar kai kurių mokslininkų aiškinimus apie lietuvių „gamtos kultą” turime labai koreguoti. Ne gamta buvo kulto objektas ir tam tikra prasme net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir išgyvenama švelni galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje.

Religingumo modelis

Lietuvių religija pripažintina kaip sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija; ji neturėjo tokio juridinio užtaiso kaip romėniškoji, tačiau sąjungos ir jungties idėja čia persmelkianti. Skirtingais laikais jos horizonte kilo nevienodos galios. Panteono struktūros judėjo, keitėsi. Tačiau išliekantis veiksnys nekelia abejonių – tai pirmiausia šventumo išgyvenimas, o erdvėje – atmosferinio ir dangiškojo pradų jungimas su žmonių pasauliu per amžinąją ugnį, liepsnojančią šventvietėse, ir per pačias šventvietes, atitinkančias italikų locus consecratus, per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus. Būtent šis vardas, kurį Tacitas mini pas nahanarvalų gentis I a., išsilaiko ir modernioje lietuvių kalboje. „Alkas”, „alkavietė”, kildintini iš „alkti”, rodo labai archajišką vardo kilmę ir seną aukojimo kaip „dievų maitinimo” sampratą. Alkas gali būti aukštumoje, šventoje giraitėje, jame auga šventas medis, yra aukuras ir dega amžinoji / šventoji ugnis. Ugnis lietuvių šventvietėse tokia pat dažna kaip ir medžiai; šventoji arba amžinoji ugnis (šaltiniuose abu epitetai minimi pramaišiui kaip lygiaverčiai). Šventoji ugnis Lietuvoje buvo palaikoma žynių, atitikmenų tokiam ugnies šventimui galima rasti tik Irane. Antikinės religijos ugniai skyrė svarbią vietą, amžinoji ugnis liepsnojo Vestos šventovėje Kapitolijuje, bet Lietuvoje ir Prūsijoje tokių šventviečių su nuolat palaikoma amžinąja ugnimi buvo aibė. Šventvietėse medžiai ir amžinoji ugnis neabejotinai atliko tarpininkavimo, sferų jungties funkciją. Agnis Rigvedoje yra ryšininkas, dievų ir žmonių tarpininkas. Rigveda prasideda nuo himno Agniui, be jo neapsieina nė vienas aukojimas.

Dievų horizontas istoriniais laikais buvo sutelktas į Perkūną, XIII–XIV a. jis buvo panteono centre; destrukcijos laikotarpiu jis nesitraukė ir buvo įterptas į savitą pagonišką-katalikišką sinkretizmą, tapdamas arkangelu Mykolu ar Gabrieliumi arba tiesiog artimiausiu Dangaus Dievo pagalbininku. Dangaus skliauto Dievas buvo pasaulio ir žmogaus kūrėjas, tipiškas deus otiosus, nebesikišantis į šio pasaulio reikalus. Chtoniškasis pasaulis suklestėdavo žemdirbystės laikotarpiais, kada derliaus globėjai lemdavo žmonių išlikimą; bet ir vienų, ir kitų jėgų pagalbos buvo prašoma tose pačiose giraitėse. Medžiai atliko mediacinę funkciją. Prie jų buvo galima kreiptis į Perkūną, ne tik tvarkantį karo ir audrų reikalus, bet ir prižiūrintį saulės ir lietaus kiekį, globojantį vaisingumą. Lietuvių religija apskritai buvo jungties giraitėse religija. Tai liudija archajišką pobūdį. Šventovių baltai atkakliai nestatė. Šiuo požiūriu jie buvo tokie pat užsispyrę kaip keltai ir germanai – pirmieji iki romanizacijos, antrieji iki christianizacijos. Tacitas perteikia germanų nuomonę apie deramą dievų kultą: „Jie mano, kad dėl dangiškųjų būtybių didybės negalima dievų laikyti tarp sienų ar vaizduoti juos žmogišku veidu. Dievams jie pašvenčia ir dievų vardais pavadina giraites ir alkas – tas nuošalias vietas, kurias išvysta vien maldos” (Tacitas, Germania, 9). Apie keltus tą patį byloja ir Cezaris.

Dar vienas tipologinis ypatumas, kylantis iš dangiškų dievų charakteristikų – lietuvių religija buvo Sturm und Drang, audros ir veržimosi, pobūdžio. XIII–XIV a. lietuvių karius vedė atmosferą ir žaibus valdantis Perkūnas, o milžiniškose teritorijose nuo Brandenburgo iki Pavolgio ir nuo Baltijos iki Juodosios jūros vedamų karų pagrindu imta tvarkyti ekonomika negalėjo neatsiliepti ir pamaldumo stiliui. Lietuvių valstybinė religija tipologiniu požiūriu artima visiems karingąjį etapą išgyvenusiems indoeuropiečiams – nuo keltų ir germanų iki Indijos arijų Rigvedos epochoje. Vis dėlto lietuvių religingumui būdingesnis organizacinis pradas, – Perkūnas nėra besaikis vartotojas ir žudikas kaip Indra; savo charakteriu jis artimesnis romėnų Marsui, germanų Thorui / Donarui nei keltų Ogmios ar graikų Arėjui. Ir XIII–XIV a. lietuvių dievai (beveik) nereikalavo žmonių aukų. Lietuviai žinojo rikiuotę kautynėse, karo drausmę; atitinkamai nors karo šėlsmas ar tam tikras berserkizmas buvo žinomas, tai buvo retas reiškinys, ir tokie berserkai (kovotojai, kunigaikščiai, kurių karinis elgesys apibūdinamas žvėrių vardais) patekdavo į metraščius kaip ypatingas atvejis.

Lietuvių karybos stilius ir pagrindinių dievų charakteriai sutapo – jie rėmėsi jėga, palaikymu, sąjunga ir visų pirma organizacija. Dievai buvo tvarkos garantai. Netvarka ar savo priedermių nesilaikymas lietuvių Dievą senelį, Perkūną ar net jiems opoziciškus Velnią ir Laumę / laumes piktino lygiai kaip ir senąjį rigoristą Rigvedos Varūną. Tarp dievų ir žmonių būdavo nustatomi sutartimi pagrįsti santykiai; prieš karo žygius, sėją, derliaus nuėmimą vykstančiose šventėse būdavo atnaujinama žmonių ir dievų sąjunga, žemdirbių bendruomenės ar karių rikiuotės ne tik prisiekdavo laikytis deramo elgesio modelio, bet ir konkrečiai nustatydavo aukų dydį karinės ar ūkinės sėkmės atveju. Paprastai kare dievams būdavo aukojamas trečdalis grobio, o išsyk po mūšio dievams sudeginamas vienas burtais parinktas belaisvis. Tie „nustatymai” būdavo jau žinomos, egzistuojančios jungties atnaujinimas, ir vienas iš priesaikose ir ritualiniuose tekstuose akcentuojamų dalykų – pastovumas ir priesaikų laikymasis. Jei žmones ištikdavo nesėkmė, manyta, kad tai dievai baudžia už religinių įsipareigojimų nevykdymą, atitinkamai bendruomenė turi rinktis į religines apeigas dar kartą, permaldauti dievus ir nustatyti santarvę, darną iš naujo.

Šitokie pasižadėjimai nėra išskirtinis lietuvių religijos bruožas; tai Šiaurės ir Vidurio Europos religijų konstanta. Santykiai su dievais atnaujinami ir suintensyvinami kiekvienąkart imantis rimtos ar pavojingos veiklos. Apie keltus Cezaris sako: „Visi galai labai pamaldūs, todėl tie, kurie serga sunkesnėmis ligomis, kurie dalyvauja karuose ir patiria pavojus, aukoja žmones ar pasižada paaukoti” (Commentarii Belli Gallici 6, 16), o savajam Marsui, „kai nutaria kariauti, pasižada paaukoti tai, ką paims kare; po to, kai nugali priešus, aukoja paimtus gyvulius o visus kitus daiktus suneša į vieną vietą” (Comm. 6, 17). Tokių vietų tikriausiai buvo kiekvienoje žemėje, tačiau centrinė baltų teritorijų šventovė buvo Romovė arba Rikojotas, ją, užėmus Prūsiją kryžiuočiams, teko atitraukti į Lietuvą, galiausiai į Vilnių.

Lietuvių religija ir kultūra įtakomis mainėsi su iranėnais, slavais, trakais, skitais, getais, gotais, langobardais, skandinavais; vis dėlto jos pobūdis yra visiškai savarankiškas.

Mes norime nustatyti vietą, ir nors nekorektiška tai daryti nuo pat pradžios, darbinę hipotezę reikėtų turėti omenyje. Lietuvių / baltų religijos Šiaurės Europos religinėje erdvėje užima keltiško ir germaniško religinio kontinuumo rytinę dalį ir pratęsia transformuodama rytų slavams, Kijevo Rusiai. Tačiau, žvelgiant iš perspektyvos „nuo Atlanto iki skitų”, nuo Šiaurės jūros iki Juodmarių, ši padėtis yra centrinė. Baltų religija, jeigu kalbėsime antikos autorių terminais, yra „tarp germanų ir skitų”, turinti ir keltiškų bei germaniškų, ir iranėniškų bruožų. Slavų religijai lietuvių / baltų religija būtų motina, o slavų religijos tėvais turėtume laikyti Iraną, skitus, alanus, iš dalies chazarus.

Lietuvių religijos „šeimyninius” santykius su kitomis transalpinėmis religijomis galima nusakyti kaip seseriškus. Galija, Germanija, Lietuva, matyt, yra tos pačios virvelinės keramikos kultūros religijos palikuonės ir čia išlikę daugybė indoeuropietiškų motyvų, žinomų nuo Indijos iki Atlanto.

„Šiaurės Atėnai”
2004.07.17.

Daugiau Daugiau
Programavimas ir okultizmas (Esė)

Programavimas ir okultizmas (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Programavimas ir okultizmas
(Esė)

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis.

Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama „testų mentaliteto”, kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori „būti parengti” testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.

Šis kompromisas nėra perspektyvus asmeniui nei visuomenei, kurioje jis veiks. Tai ne savos nuomonės formavimas, o pasirinkimas iš penkių galimų atsakymų. Tuo pagrįstos ir televizijos viktorinos. Vienas atsakymas geriausias. Arba žinai, arba spėji. Ta pati prekės pasiūla – mokaisi pirkti. Pasiūlyta dešimt prekės rūšių, bemaž nesiskiriančių tarpusavyje, kuris apsisprendimas teisingas? Žinoma, tas, kurį nurodė reklama. Lygiai taip ir testuose.

Testai neklausia, jie liepia. Tai ne laisvas rinkimasis, tai prekiažmogio formavimas. Planingai perkančio asmens formavimas. Iš duotų alternatyvų pasirinkti tą, kuri yra visuotinai įprasta kaip teisingas atsakymas. Tai mąstymo stabdys, „testų žmogaus” gaminimas, tokio žmogaus, kuris turėtų ne savo nuomonę, o žinotų, kaip atsakyti į klausimą; žinotų, kurį atsakymą įprasta laikyti teisingu. Testais paremta visuomenė, kaip ir jos švietimas, yra pasmerkta. Baigiamieji ir stojamieji egzaminai taip pat paremti testais, daug kur testai nulemia ir sprendimą, ar priimti žmogų į darbą. Net ne pašnekesys, iš kurio vieno galima suprasti, ar žmogus iš tiesų linkęs į istoriją, ar jis bus geras teisininkas, ar jis tiks firmai.

Testai žmogų veikia destrukciškai. Jis traktuojamas kaip kompiuteris – būtent kompiuteriai buvo pradėti kurti ir programuoti kaip tik tokiems atsakymams. Tai patikrinimas, ar šio žmogaus smegenys veikia kaip kompiuteris, ar ne? O koks būtų žmogiškas atsakymas? Tai yra teisingas atsakymas į testą? Teisingas atsakymas į klausimą su penkiais atsakymo variantais, deja, būtų šeštojo atsakymo suformulavimas. Bet tai atskira kalba, kalba apie laisvę, kurios nei mokslas, nei okultizmas neduoda. Priešingai, jų tikslas – uždaryti asmenį terpėje, kur jis patikimai prižiūrimas. Norėčiau teigti, kad mokslinis mąstymas yra artimas okultizmui. Daugeliu aspektų. Vienas – empirinio patikrinimo galimybė; ekstrasensas ar okultistas įrodinėja savo galias lygiai kaip mokslininkas eksperimentatorius – jei teorija pasitvirtina, ji teisinga.

Mano dukros kolekcionuoja Taro kortas. Jos laikomos popierinėse kukurūzų „Aha” pakuotėse, po tris kortas kiekvienoje. Jos mergaitėms gražios, ir jos įtaria, kad tai „mergaičių kortos”, kaip kad būna „berniukų kortos” – su lėktuvais ir pabaisom. Taro kortos daug subtilesnės. Taigi einama tiesiai į vaikus. Tarkime, okultistiniai ar parapsichologiniai žurnalai „Žmogus”, „Lemtis” mokykloms siūlomi nemokamai. Deja, to negali sau leisti kultūriniai leidiniai. Einama ir į suaugusiuosius. Yra būrimo salonai, niekur nepasidėsi, jie bus, nes negalima drausti to, kas seniai egzistuoja. Tūkstančius metų buriama. Nėra tai gerai, bet burtų niekas nesustabdys. Ir ypač moterų, pajutusių burtų skonį; bet vis dėlto perdėm nesąžininga kišti vaikams tokius dalykus, jei perka suaugėlis – bala nematė, jis apsisprendęs, žino, ką daro.

Nesu prieš kortų būrimus. Nesu prieš astrologiją. Nesu prieš ateities pranašavimus. Kodėl? Tai lengvos okultizmo formos, gyvavusios visais laikais. Būdamas „prieš” paprasčiausiai ir liksi toks priešininkas, kuris negali išsisukti nuo objekto. Tarkime, skaitau astrologines prognozes, ir dalis jų pasitvirtina – 50 procentų. Bent jau man. Tai prastai, nes jei pasitvirtintų 10 proc., tartum, kad tai nesąmonė, jei 24 proc. – statistiniai atsitiktinumų dėsningumai, jei 90 proc. – jau patikima meteorologinė prognozė. Blogiausia su tais 50 proc. – nekreipti dėmesio jau negali, o kreipdamas suklysi ir apsiriksi lygiai per pusę. Čia lygiai kaip su sinoptikų spėjimais iki aeronuotraukų ir, žinoma, meteorologinių palydovų laikų. Dabar sinoptikai atspėja daugiau kaip 90 procentų patikimumu – anksčiau jie spėdavo lygiai per pusę. Kasdien reikėdavo nešiotis skėtį, vaizdžiai tariant.

Su astrologinėmis prognozėmis irgi bėda. Negaliu jų klausyti. Bet klausausi. Jei klausai radijo, kliūni tiesiog netyčiomis. Bandai išjungti, o ką daryti troleibuse, kavinėje – užsikimšti ausis? O laikraštį visad pradedu skaityti nuo horoskopų, spjaudydamasis iš gėdos. Jei horoskopas būna prastas, sakau, jie visada meluoja; jei būna geras, tariu sau: „Pažiūrėsim”, bet ir vienu, ir kitu atveju astrologinė prognozė užmeta ant žmogaus sąmonės savąjį tinklą. Tiek palanki, tiek neigiama. Lygiai kaip ir kortų būrimas. Abu spėjimai turi pagrindus ir aš jų nenagrinėsiu, galima, žinia, pašnekėti apie mikrokosmą ir makrokosmą, elementariąsias sąsajas, prekogniciją ir pan. – šiuo atveju nesvarbu, koks jų sąlyginio, apytikslio patikimumo techniškasis pagrindas. Svarbu, kad jie programuoja žmogų. Dienai, metams.

„Žinijos” draugija sovietmečiu buvo šiokio tokio apšvietimo šaltinis; ten vykdavo bent jau meno ir mokslo švietimo paskaitos prakutusiai liaudžiai, inteligentams. Dabar niekas viešų paskaitų apie meno ar civilizacijos istoriją nebeskaito; beje, kiek man žinoma, nebeskaito niekur. Nei muziejuose, nei „Žinijoje”. Pastaroji tapo šarlatanų iš Rusijos užuobėga, paskaitininkų keliauninkų būrimosi ir reiškimosi vieta; dabar ten atsibeldžia ir kita publika, iš Vakarų, teikianti ezoterinio švietimo paslaugas. Koks tas švietimas? Meditacijos pamokos, reiki, gydymas rankomis, fengšui, karmos pamokėlės, kaip pačiam atsikapstyti savo praeitį, beje, praeityje vien princesės ir karvedžiai gyveno, paprastų tipažų daug mažiau; skaičių mokslas, būrimas iš gimimo datų, chiromantija ir panašiai. Visos šios viešos paskaitos duoda, suprantama, bendrus pagrindus, tačiau jos pačios tėra verbavimo seansai; per jas surenkami būreliai, kurie toliau dirba konkrečioje srityje, gilindamiesi į karmas ir telepatijas, ir į bala žino ką – jų, tų būrelių, šimtai, niekas, suprantama, jų nekontroliuoja ir nežino, kas ten vyksta. Labai retai atvyksta tikresni ar apytikriai mokytojai, kokiais juos galima pavadinti, keliaujantys egzorcistai, zenbudizmo specai – atrodo, zenbudizmo Lietuvoje užuomazgos turi ryšius ne su pavieniais specais, o su meistrais ir mokyklomis.

Meditacijų ir kontempliacijų pramokoma, bet specai, kurie to moko, dažniausiai įtartini ar tiesiog šarlatanai, kurie vietoj meditacijos, tarkime, rengia autogenines treniruotes. Beje, tai nieko baisaus. Daug prasčiau, jei išties užvedama ant kokio kelio, tarkime, gilinimosi į save ar mistinio tapatinimosi pagal kažkokį iš tiesų egzistuojantį metodą, o paskui tas mokytojas išvyksta. Ir mokinys – dabar jį jau reikėtų vadinti pacientu – „važinėjasi” po astralus vienas, be mokytojo. Rytuose tai neįmanoma, to neįmanoma įsivaizduoti, nes mokinys bent dvidešimt metų turi joti mokytojui ant kupros tikrąja to žodžio prasme, kol gali leistis į normalią, patikimą kelionę pagal kokį nors metodą. Ar apskritai be didesnių pasekmių kontaktuoti.

Kontaktavimai būna įvairūs – su neregimais dvasiniais mokytojais, kosmine sąmone ir pan. Akivaizdu, kad čia kontakto objektas neapibrėžtas. Niekada jis nebus nusakytas kaip Dievas, bet niekas nesako, kad moko kontaktų su Belzebubu. Kartais daugiau dėmesio skiriama kontaktininko techniniams apmokymams – kaip sėdėti, maitintis, kvėpuoti, o ne kalbama apie objektą, „į kurį” jis išeis per tą kontaktą.

O dėl kosminės sąmonės, kosminės informacijos – tai technikos, leidžiančios priimti šiuos signalus, nėra sunkios, tiesiog tai tam tikra psichologinė laikysena – laikysena jas ir norėčiau apibrėžti – ne malda ar meditacija, ar kontepliavimu. Viskas paprasta, pasiekus tam tikrą laikyseną, srautas eina, ta informacija yra bežodė, tačiau savitai „įkraunanti”, arba duodanti informaciją, arba ne; prisikaupus kiekybę galima paversti kokybe ir palypėti į tokią būklę, kai jautiesi pakankamai kupinas kažko. Nori, gali vadinti tai kosmine informacija, nori – kosmine energija, bet tai yra reali įkrova, ją galima perduoti kitiems, baterijos principu. Tačiau ką perduodi, – sunku pasakyti, nes ta sankaupa nebūtinai teigiama. Kad gaunantysis kažką gauna, irgi faktas, ypač jei jis jautresnės psichikos, – bet pasakysiu, kad lygiai taip pat jis pats gali to gero pasiimti iš aplinkos.

Žinoma, yra ekstrasensų, kurie kosminės energijos tiesiog prisiputę, prisitvatiję iki ausų. Ką su ja daryti, jie ne visada žino, jos valdymas jiems paslaptis. Dažniausia išeitis – gydymas, tai yra jie leidžiasi į ekstrasensus gyduolius, gydančius savo energija, rankomis, arba užsiima pranašavimais, poveikiu per atstumą, telepatijomis ir pan. Visa tai daroma be jokio vadovavimo arba vadovaujant tokio paties lygio asmeniui.

Dėl srauto: kol jis prilaikomas, kol nesistengiama jo verbalizuoti, viskas dar pusė bėdos; kada kontaktininkas su srautu ima kalbėti apie gautą informaciją, jo šneka darosi nerišli, aplombiška, dažniausiai apie išmirusias rases, tolimų galaktikų gyventojus, praėjusias inkarnacijas – tai yra apie dalykus, kurių patikrinti neįmanoma. Tačiau daug kam tai daro įspūdį.

Dažnai kontaktai yra psichinės ligos pasekmė, bet statistiškai, manyčiau, veikiau būna atvirkščiai. Vienuolynuose ar rimtesniuose Rytų meditaciniuose centruose yra prižiūrintys vienuoliai, dvasios mokytojai, atitinkama dvasinė apsuptis, greitoji dvasinė pagalba blogiausiu atveju yra čia pat. Išeinant į dieviškumo paieškas, vienatvės kelias yra iš dalies neišvengiamas, bet kartais, vienu etapu paieškas turi kas nors lydėti, mokytojas arba tradicija. Tarkime, Šventraštis, patikrintų mistikų tekstai. O ekstrasensus tikrina nebent patys ekstrasensai. Tie patys, kurie negali gerai apibrėžti objekto, su kuriuo kontaktuoja. „Kosminė sąmonė”, „informacinis srautas”, „dvasinis mokytojas iš Atlantidos” – visa tai dar nėra patikimai nusakyti objektai. Ekstrasensai tiesiog semiasi sąvokų iš mokslo populiarinimo literatūros – jie negali sau leisti pasakyti, kad kontaktuoja su dvasiomis, demonais, antikos dievais ir pan. Jie visi perdėm racionalistai ir viską perteikia fizikai artimomis sąvokomis, tiesa, fizikos populiarinimo literatūra yra jų mėgstamas skaitymas. Įdomiausia, kad jie skaito fiziką ar astronomiją, užuot analizavę dvasinius autorius.

Dvasinės kelionės, ėjimas į dvasines teritorijas yra gana pavojingas, tad dažnas ekstrasensas, beje, nelabai ir žinodamas, ką ten veikti, užsiima žemiška veikla. Pabrėžiu – sukauptą energiją dalija arba ja naudodamasis spėja ateitį ar praeitį. Jis eina į žemiškąją aplinką. Ta energija nėra kas nors nerealaus, vien tik įsivaizduojamo, ji nėra vien vaizduotės darinys. Gerai būtų, jei ekstrasensorika apsiribotų šarlatanizmu. Tačiau ji tvarkoma sunkiai. Esti žmonių, turinčių gydymo charizmas, tai yra iš prigimties turinčių tų galių, kurias vargais negalais ir daug mažesniu kiekiu sukaupia ekstrasensai, ir charizmatikai su jomis elgiasi geriau. Tačiau kitas klausimas, kur tai bus panaudota. Charizmatikas savo jėgas gali panaudoti ir blogiui.

Vis dėlto tarčiau, kad kiekvieno ekstrasenso ar okultisto žodyne labai dažnas terminas „programavimas”. Jis jo neslepia, atvirkščiai, jis didžiuojasi tuo „programuotojo” titulu. Taip skamba daug moksliškiau. Jis „užprogramuoja” žmogų pasveikti, dvasiškai tobulėti, nerūkyti, jausti meilę-nemeilę, atpurto nuo alkoholio.

Tas „programavimas” labai jau primena mokymąsi pagal testus, pagal „programas” mokykloje. Yra teisinga programa, tik reikia ją įsijungti. To moko ir televizijų kanalai. To moko ir mokyklos testai, ir aukštųjų egzaminai. To moko ir ekstrasensai.

Čia aš ir įžvelgčiau visas masinės kultūros velniavas ir blogius. Katalikybė, tarkime, neįjungia žmoguje programos. Ji duoda jam priesakus, kuriuos žmogus, būdamas laisvas ir nepriklausomas, laužys daug kartų, daug kentės, daug prisidirbs, bet tai bus jo patyrimas, asmeninis ir nepakartojamas. Jėzus Kristus – ne programa, tai paradoksas, tai veikiau ne atomas su nustatyta struktūra, o kvarkas, turintis savo valią. Lygiai taip pat be programos veikia hinduizmas, jis įjungia šimtus programų vienu metu, ir žmogus panyra išsyk daugelyje.

Ekstrasensus, okultistus su masine kultūra sieja vienas dalykas – jie programuoja žmogų ir tuo didžiuojasi kaip savo efektyvumo įrodymu. Atvirai apie tai kalbama, atvirai puikuojamasi. „Aš jį užprogramavau”, – giriasi ekstrasensas ir apie tai rašo profesiniame leidinyje, giriasi klientams, o šie leipte leipsta, norėdami irgi būti taip pat užprogramuoti…

Išvada aiški: okultizmas ekstrasensinės praktikos pavidalu – tai masinės kultūros forma dvasingume. Jeigu įvesime metafizinį matmenį – okultizmas tuo įrodo savo dvasinę, metafizinę kilmę – už jo slypi tos jėgos ir galios, kurios iš anapus nenori ir nelinki žmogui laisvės, o jį nori matyti kaip aiškiai ir patikimai veikiančią programą. Šios jėgos įsigalėjusios moksle, visuomenėje, apšvietoje.

Užprogramuotasis žmogus keičia homo sapiens. Proto programa nereikalauja. Reikalauja dalyvauti programoje, žinant, kokius mygtukus spausti. Tai tinka ir darbui firmoje, ir mokslui aukštojoje mokykloje, ir kvazireligijai – okultizmui. Okultizmas ir yra sekuliarios visuomenės atsakas į vertybių praradimą; masonai suklestėjo ar bent išėjo į paviršių per sekuliariąsias, pasaulietines revoliucijas, okultizmas – tai XIX a. vidurio darinys, Transamerikos geležinkelio, garlaivių susisiekimo, telegrafo ir panašių civilizacinių veiksnių pasekmė.

Krikščionišką mentalitetą kūręs Dievas buvo vejamas į sektas, o atėjęs kitas Dievas gnostikų Demiurgo pavidalu išsklido pačiomis įvairiausiomis varsomis, ir jų gausa reiškia, kad nebeapsistojama prie vieno vaizdinio, prie vienos tradicijos, o griaunama viskas, kas paveldėta, maišoma sinkretizmo tigliuose, ir anksčiau vertybiškai orientuotas ir laisvai klystantis žmogus tampa įvairių metafizinių programų objektu. Šituo metafizikos pragmatinė atmaina, okultizmas, ir dera su kita programuojančia žmogiškojo pažinimo ir elgesio šaka – mokslu, kuris savo ruožtu yra emancipaciją patyrusi magija. Ir mokslo, ir okultizmo siekis – žmogus, įkištas į programą. Tuo jis dera ir su šiuolaikinėmis ideologijomis, ir su popsine kultūra.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau
Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (Esė)

Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Okultizmas ir pragmatinis mąstymas
(Esė)

 

Okultizmas – XIX a. fenomenas, pritaikytas sekuliarizuotai visuomenei ir jos požiūriams į pasaulį; tokį, koks jis turi būti mago ar šamano akimis – aiškus, paprastas, tinkamas naudoti; XX–XXI a. okultizmas pratęsia tą pačią XIX a. tradiciją, kuri nori matyti, liesti, pažinti tiesiogiai; tai buržuazijos poreikis, ir tas poreikis, kokį ji užsakė religingumui, realizuojamas būtent okultistine versija. Buržuazijos išradimas buvo ir spiritizmas, ir Agni joga – viskas matyti, pranašystės pildosi, siela varo devynmyliais žingsniais. Šiandien šis užsakymas įvykdytas ir juo naudojamasi sekuliarizuotoje vartotojų visuomenėje, kur viešpatauja kapitalizmo nurodytos vertybės ir pragmatizmas. Nebe monarchijos orientyrai – nuolatinis tikrinimas ir nuolatinis tikrumas, tačiau be noro įsitikinti tuo, kas jaučiama ir išgyvenama; katalikiška monarchija ir jos mentalitetas leidžia sau tikėti be empirikos patvirtinimų. Okultizmas išties yra pragmatiškas. Kaip tai suprastina?

Dvasiniame kelyje pragmatiškumas reiškia empiriškai patikrinamą dalyką; žmogus, keliaujantis dvasinio tobulėjimo keliu, turi būti tuo tikras, žinoti laipsnį, į kurį jis pakilo, turėti „okultinius antpečius”, vietą dvasių ir dievų hierarchijoje. Viską jis turi tikrinti empiriškai, čiupinėti; jo tikėjimo organas nususęs. Okultistui reikia eksperimentiškai demonstruojamų stebuklų, žinojimo, kad jis teisingame kelyje (čia jis kliaunasi storomis knygomis ir autoritetais), ir įsitikinimo, kad tam tikroje dvasinio tobulėjimo kelio vietoje, čia pat už posūkio, jo laukia kontaktas, galimybė susitikti akis į akį su dvasiomis, nematomais, bet gilių tiesų mokančiais mokytojais, nematomų dvasių realizacijomis. Jis turi matyti ir regėti tai, kas nematoma ir neregima; tokie sąlyčiai su antgamtiškumu jo pragmatiškam intelektui – organui, kuriuo jis tiki, liudija pasirinkto kelio tikrumą ir kelia dar didesnį entuziazmą.

Visa tai, ką čia išvardijau, pokalbius su dvasiomis ir dievais, materializacijas ir apčiuopiamybes turi, sakykime, šamanai; jie iš to, kaip sakoma, kulto nedaro. Abiem prasmėmis, jiems neateina į galvą tokiais dalykais puikuotis ar iš dvasių materializacijos daryti išvadas, kad tai nepaprastos šamano dvasinės sėkmės liudijimas. Ne, tiesiog šamano darbas toks. O su galiomis, su kuriomis jis dirba, jis tikrai neužmezga kultinio santykio, atvirkščiai, tai, kad visi šamano drabužiai ir kūnas nukabinėti amuletais, rodo, jog šamanas iš paskutiniųjų stengiasi apsisaugoti nuo pernelyg artimo kontakto su tomis dvasiomis. Kaip su specialiu kostiumu ir karštį atremiančia kauke dirba metalurgas, stovintis priešais aukštakrosnę, taip apsauginę uniformą dėvi ir šamanas; abu jie gali pasakyti, kad valdo: vienas – aukštas temperatūras, antrasis – dvasias, bet pirmasis nenori lįsti į aukštakrosnės žiotis, o antrasis įkliūti į dvasių, su kuriomis jis dirba apsisaugojęs dviguba triguba technika ir apranga, rankas ar letenas.

Okultistui įspūdį daro apčiuopiami fenomenai. Pasitvirtinusios ar pasitvirtinsiančios pranašystės, dvasių matymas, aurų matymas, o jei nematyti šiaip, plika akimi – tam yra aurų fotografijos. Jam reikia dokumentacijos ir fetišų, kuriuos jis gali apčiupinėti. Kontempliacija jam turi duoti „informacijos srautą”, kuriuo jis gali naudotis kasdienėje veikloje ir siekdamas karjeros, o auros ar būrimai iš Taro kortų leidžia kontroliuoti neapčiuopiamą ateitį. Jis turi matyti, girdėti, čiuopti; tada jis pripažįsta fenomeno realumą ir su džiaugsmu tą fenomeną įtraukia savo dvasinio tobulėjimo apyvarton. Buržuazinis mentalitetas čia plūsta per kraštus, tai, kas nematoma, atmetama, tai, kas išgirstama ar pamatoma, pripažįstama tiesiojo, gerojo, teisingojo kelio vėliavėlėmis.

Vienas elementariausių reiškinių – balsai, kuriais giriasi ir didžiuojasi nauji pranašai, nusižiūrėję į Senąjį Testamentą; manoma, kad realiai girdimas balsas yra dvasinio mokytojo ar dievybės balsas. Pagal jį toks žmogus gyvena ir leidžiasi jo vedamas. Visiškai „netikrindamas dvasių”. Šiuo atveju – balsų. Remdamasis lauko tyrimais, paanalizuosiu vieną iš pragmatizmo apraiškų – kontaktus su balsais, kurie yra realūs, girdimi konkretaus asmens, tai gali būti ir balsas, ir balsai, priklausomai nuo okultisto sąmoningo ar nesąmoningo noro ar pasirinkimo. Vienu ar kitu metu jis apsisprendžia dėl skaičiaus, ir su balsais susitariama. Kalbėsiu ne apie Sokrato daimoną, balsą, kuris perspėja nesielgti taip ar anaip. Balsai, kuriuos čia kiek nusakysiu, siūlo elgtis taip, kaip jie rekomenduoja, iš pradžių labai švelniai, vėliau – primygtinai. Viskas paremta medžiaga iš Lietuvos, surinkta per maždaug dvidešimt metų.

Kalbėsiu ne apie Veničkos Jerofejevo aprašytas alkoholinės psichozės sukeltas balsų haliucinacijas; balsai, kuriuos girdi okultistai, nėra sukelti narkotikų ar alkoholio, retai jie pasigirsta kontempliacijos metu ar kaip atsakas į maldą. Omenyje turiu pirmuosius susitikimus su balsais. Juos išgirsta žmonės, neturintys ydų, besistengiantys gyventi pakankamai švarų ir higienišką fiziologinį ir psichologinį gyvenimą. Balsai ateina, kai pats žmogus susikuria įtempto ženklų laukimo atmosferą, ima mėgautis kūnu déja vu, prekognicija, mėgina su astraliniu kūnu išlįsti iš savo fizinio kūno; ir pan. Vis dėlto dažniausias metodas prisišaukti balsus – tai pats nekalčiausias spiritistinis seansas. Nesvarbu, kaip jis vyko, kokių davė rezultatų, net neigiamu, kontakto neužmezgimo atveju, vis vien tai jau yra spiritistinis seansas, kuriuo nusimušamas gaubtas, saugantis nuo tokių kontaktų, ir tai yra kvietimas. Kitas atvejis, labai dažnas – balsai pasigirsta vaikystėje. Be jokių pastangų ir norų, tiesiog berniukas ar mergaitė ima tuos balsus girdėti ir su jais kalbėtis; dažniausiai abiejų lyčių vaikai tai patiria lytinio brendimo metu, paauglystėje.

Kontakto pradžia. Balsas pirmąsyk užkalbina tiesiog iš oro. Tai gali būti emociškai įtempta ir pakylėta akimirka, tarkime, ypatingoje vietoje, kartais kelionėje, kartais pirmą balso apsireiškimą lydi gražus peizažas, – šitaip balsas atsako į žmogaus emocinį pakylėtumą ir susisieja su teigiama ar įspūdinga pirmojo kontakto aplinka; vėliau jam tai bus priskiriama; tas peizažo ar vietos, ar žmogaus pakylėtumas. Balsas girdisi ne menamai, bet iš tikrųjų, jis nuskamba ore. Balsas pademonstruoja savo nusimanymą apie žmogui rūpintį klausimą, savo antgamtinį žinojimą, taip pat jau nuo pirmojo kontakto suteikia žmogui pojūtį, kad jis išrinktasis. Kad jis ypatingas, nes balsas jį pasirinko. Šis pakylėtumas gali būti gana primityvus ir tiesioginis, gali būti išreikštas apylankomis; primityvesniam asmeniui tiesiai šviesiai pasakoma, kad jis yra išrinktasis ar panašiai; ne tokiam naiviam tai duodama suprasti, nuvokti pačiam. Pirmoje kontakto fazėje šis aukštinimas bus pratęstas, išrinktojo savimonė bus stiprinama. Pirmasis kontaktas gali baigtis net nespėjus užmegzti dialogo, antrojo balso vizito gali tekti laukti arba kelias dienas, arba kelerius metus, tai „psichologinio paruošimo” metodas, kuriuo balsai naudojasi, nes žmogus sąmoningai arba nesąmoningai ima laukti antrojo užkalbinimo. Ir jam užsimezgus apsidžiaugia, kad kontaktas atsinaujino, nors, suprantama, žmogui gali kilti abejonių dėl savo psichikos normalumo.

Pirmoji kontakto fazė. Pirmąją kontakto fazę apibūdinčiau kaip balso ir žmogaus medaus mėnesį. Balsas, pirma, visais būdais atmetinėja žmogaus įtarimus, kad jis kuoktelėjo, antra, kelia tą žmogų į padanges ir miglotai užsimena apie jo laukiančią ypatingą misiją.

Žmogus empirikas, suprantama, turi įsitikinti, kad balsas – ne haliucinacija. Tad balsas jam pamėtėja prekognicijos malonumus, pasako, kas bus su juo artimiausiu metu, tarkime, kur guli pamesta moneta, ką jis sutiks už kampo ar kitą dieną, kaip jam seksis ir panašiai. Žmogus, ypač neišmanantis dvasinių dalykų, ištyžta nuo malonumo, balsas irgi. Abu labu smaginasi, balsas, anksčiau vizitavęs kaip malonė, dabar lankosi kasdien ir atsiliepia pašauktas, užkalbintas. Jis prisistato tuo, kuo žmogus panori; dėl to susitariama, pats žmogus atsargiai yra klausiamas, ką jis manąs apie balso prigimtį; balsas gali pasisakyti esąs angelu, Dievo siųstuoju, tiesiog antgamtiniu bičiuliu; kad nesukeltų įtarimų, pačiu Ponu Dievu jis prisistato rečiau. Tokie kontaktai ypač veikia žmones, neturinčius dvasinės patirties ir ypač – sekuliarioje visuomenėje nesusigaudančius apie dvasių skyrimo poreikį. Empirikas (ypač technokratas) su džiaugsmu priima tai, kad su juo šnekama, ir jis gali pagrįsti sau tikėjimo kelią, neprieštaraujantį eksperimentiniam žinojimui. Per eksperimentą jis susiduria su antgamčiu, ir antgamtis eksperimentais įrodo jam, kad kontaktas realus, nes kontaktuojantis balsas žino tai, kas įmanoma žinoti tik laiką ir erdvę pranokstančiai esybei. Čia norėčiau pridurti šv. Dykumų Antano aiškinimą apie demonų visažinystę, kuria jie puikuojasi. Antrajame amžiuje gyvenęs didysis kovotojas su demonais pripažino, kad velnias žino ateitį, bet ne ta pačia prekognicija kaip Dievas ar dieviškos esybės, angelai. Demonas tiesiog žino labai daug, žino esamą dalykų padėtį ir santykius; jis gali pranešti apie ateitį, kombinuodamas savo plačias žinias apie šiuo metu subrendusias būsimų įvykių priežastis. Tai – čia jau pridursiu nuo savęs – ir paaiškina, kodėl kontaktai būna nevienalyčiai. Dažnai balsas išpranašauja fundamentalų įvykį, kartais užsiima visiškomis smulkmenomis, bet kartais ima ir suklysta. Kodėl? Todėl, kad dabartinis prežasčių išsidėstymas jam puikiai žinomas, tačiau gali įsipainioti ir nelaukti faktoriai, ir tas įvykis, kuris išpranašautas, gali neatsitikti. Žodžiu, balsų prognozės yra kaip oro prognozės iki meteorologinių kosminių palydovų laikų – jos tikėtinos apytiksliai penkiasdešimt procentų. Tačiau pirmoje fazėje balsas pranašauja tik tai, ką išties žino, vėliau žmogui ėmus norėti daugiau, jis ir gaus daugiau žinių, tačiau pasipils prašovimai. Šiais merkantilizmo laikais balsų prašoma padėti išlošti loterijoje. Vis dėlto šią sritį valdo atsitiktinumai, kurie nepavaldūs demonams, ir balsas paprastai atsako, kad tai nesutinka su jo moraliniais principais ir su aukštu dvasiniu lygiu. Kitais atvejais pažadamas laimėjimas loterijoje, kai balso ir žmogaus kontaktai pasidarys glaudesni arba kad tai bus suteikta už kokį nors mūsų kalbamojo asmens poelgį ar tobulėjimo lygį. Balsas kiša žmogui empiriškai pasitvirtinančią informaciją, ir žmogus yra patenkintas, balsas žmogų aukština, žada, ir žmogus pasipučia. Suprantama, yra dėl ko. Ne su kiekvienu pliauškia angelai ir dvasiniai Šambalos mokytojai.

Antroji kontakto fazė. Ji prasideda, kai žmogus neabejoja balsu, kai kontaktai tampa narkotizuojančiu poreikiu. Balsas pasistengia žmogų išskirti, laiko jį pakylėtu, pažymėtu; žmogus gauna nedideles užduotis. Kur nors nueiti, tarkime, padėti gėlių ar ką visiškai nekalto; jis gali pasiūlyti ir žvakelę uždegti, ir pasėdėti su juo prie vyno taurės ir papliaukšti romantišką vakarą. Jis gali atsiųsti savo draugų, kurie jam pasakoja savo istorijas. Tie draugai gali būti kas tik nori, nuo Napoleono iki Edith Piaf. Dabar balsas ima aiškinti, kad reikalingi intensyvesni kontaktai, kurie palengvintų ir pagyvintų bendravimą. Jis gali pasiūlyti narkotikus. Šiuo atveju žmogus galėsiąs lengviau atsiskirti nuo kūno ir bendrauti su juo „akis į akį”. Tolesnis kelias aiškus, veda į narkomaniją, kriminalą arba savižudybę.

Antras kelias irgi siejamas su intensyvesnio kontakto paieškomis. Balsas ima siųsti vizijas apie savo aplinką. Aplinka, tiesa, nėra rojus, tačiau ten yra savitos laisvės, gracijos, ir veikiau ją reikėtų priskirti tarpinių dvasių pasauliui. Tos dvasios, paprastai turinčios savitai viliojančių bruožų, ima kviestis pas save. Siūloma laisva dvasinė būklė, kelionės laiku ir erdve. Į kai kurias tokias žmogus įtraukiamas. Pojūčiai ne visada būna teigiami, bet pats judėjimo ir matymo faktas žmogų sudomina; juolab kad tai yra neabejotinai įspūdingiau nei žemėje. Žmogus, be balso, įgyja daugiau pažįstamų ir bičiulių, kurie su juo kontaktuoja. Ką tai reiškia – iš tikrųjų balsas perveda savo žmogų į atitinkamą kompaniją ir perleidžia jos globai.

Trečias kelias siūlomas tada, kai balsas įsitikina visišku ir aklu žmogaus atsidavimu ir tuo, kad pavyko sugundyti jo puikybę. Jam siūloma tapti mokytoju, balsas arba kažkas iš šalies jam pasakoja paslaptis, kurių jau – tiesą sakant – nebėra kaip patikrinti. Balsas siūlo asmeniui, kaip išrinktajam, pačiam tapti mokytoju, o mokinių parūpinti pažadama, jei žmogus klausysiąs balso visą gyvenimą.

Trečioji kontakto fazė. Lemiamoji. Vienus jis atrenka kaip mokytojus, kitus kaip narkomanus, tretiems įvaro psichinę ligą, ketvirtus pastūmėja į tiesioginį kriminalą, tai gali būti ir dažniausiai būna žmogžudystė. Vis dėlto dalį žmonių jis ir malone, ir gąsdinimais kviečia prisidėti prie jo ir jo kompanijos per savižudybę. Tai pristatoma kaip paprastas išėjimas iš kūno. Grasinimai gali būti labai realūs, pagundos labai didelės, galimybės nusižudyti labai plačios ir lengvos, vienas būdas – apkvaitus iššokti pro langą, kitas – išeiti iš kūno ir neskausmingai pereiti į gerai pažįstamų dvasių kontrolę. Grįžti nereikės. Tiesa, tai siūloma tiems, kuriems jis surengė atsiskyrimo nuo kūno kursą. Toks irgi būna, parinktiesiems. Lygiai kaip ir levitacijos kursas, kuris prasideda realiomis trumpomis levitacijomis, o baigiamasis jo egzaminas būna šuolis pro langą ar nuo daugiaaukščio stogo.

Ketvirtoji fazė. Kontaktuotojas arba atsipeikėja, arba patenka balso ir jo kompanijos valdžion, gyvas ar miręs. Atsipeikėjimas, atsisakymas nėra elementarus dalykas, nei balsas, nei naujieji draugai atsisakymo nepriima; tai esą neįmanoma, jie pernelyg toli nuėję. Imamas kontroliuoti kiekvienas žingsnis, balsai užgožia visą eterį. Čia galima visiška psichinė destrukcija. Situaciją galima apibūdinti kaip labai pragarišką. Balsas duoda suprasti, kad per giliai įklimpta, Dievo pasaulis užvertas, ir jei jis nenori pragaro, yra ta sritis, kuri jam rodoma, iš principo, kaip sakiau, nelabai baisi, bet jos pakraščiai neatskleidžiami.

Išsilaisvinimo fazė. Labai ilga. Bet balsai savo jėgas perdeda; jie uždengia kontaktuotojo horizontą taip, kad atrodytų, jog tik jis pats yra svarbus ir svarbiausias. Jis ir jie. Daugiau nieko nėra. Dievą užstoja daugybė astralinių realijų ir šešėlių. Bet tai nereiškia, kad Dievas nepasiekiamas. Vis dėlto čia pirmas būdas, kurį reikėjo panaudoti jau pirmojo kontakto metu – pasiųsti balsą ypač negražiai ir nesidrovėti pasitelkti rusų kalbos lobyną. Balsai pasirodo įžeidūs, bet tai tik vienas būdas. Kitas būdas – Marijos ir visų šventųjų pagalbos šaukimasis. Trečias – kreipimasis į psichiatrą, bet kontaktuotojas žino, kad tai tolygu ilgam užrakinimui, ir ne kiekvienas tam ryžtasi. Žinia, geriau psichoterapeutas ar psichoanalitikas, nors ne kiekvienas psichoterapeutas turi pakankamai supratimo, apie ką kalbama. Be to, psichoterapija ne visada gali padėti. Galima sakyti, išsikapstymo nėra. Ėjimas pas ekstrasensą tolygus ėjimui pas tokį patį savo kolegą kontaktuotoją, kuris vietoj savižudybės pasirinko mokytojo kelią. Žinoma, kunigas – bet ne kiekvienas kunigas gali pagelbėti, o ir kunigas dažniausiai gali įtarti turįs reikalą su psichiniu ligoniu ir nesileisti į kalbas.

Labai gerai yra šamanas, bet čia jau Sibiro taiga; profesionalus šamanas, kuris vienintelis iš karto perpranta situaciją, šitoks žmogus gali išgelbėti bent nuo dalies apsėdusių dvasių, o ne nuo paliktų pėdsakų ir įdagų. Jie sieloje žiaurūs ir baisūs, joks kontaktuotojas be pasekmių neišsikapsto.

Kelios pasekmės teigiamos, bet jų neminėsiu. Viena – sunkiai įgytas ir stipriai išgyventas sugebėjimas skirti dvasias.

„Šiaurės Atėnai”
Pagal pranešimą, skaitytą VU Religijos studijų ir tyrimų centro Akademiniame seminare
2003 m. gegužės 30 d.

 

Daugiau Daugiau
Lietuviška meditacija ir kontempliacija. Įvadas (Esė)

Lietuviška meditacija ir kontempliacija. Įvadas (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Lietuviška meditacija ir kontempliacija.
Įvadas
(Esė)

Tai dar ne klasifikacija, dar ne mėginimas įvardyti lietuviškas meditacijos ir kontempliacijos atmainas; tai tik pastebėjimas, kad lietuviškoje tradicijoje tokių būta; lyginimas su atitinkamomis rytietiškomis sąmonės išlaisvinimo būsenomis kartais per ankstyvas, kartais pats peršasi. Šiame tekste mūsų patogumui meditacija laikysime tokias rytietiškam susikaupimui artimas būsenas, kuriomis siela ar sąmonė ištuštinama ar patenka į tam tikrą būklę, leidžiančią į ištuštėjusią sąmonę nusileisti dievybei ar demonui ar žmogui sutapti su dievybe.

I. Meditacija

Užgavėnių kaukė

Kada per Užgavėnes siaučia kaimo tradicijas vaidinanti trupė, ji netgi miestuose šiek tiek įsijaučia į ožį, gervę, giltinę etc. Nieko nuostabaus. Po kauke tu tampi kitu. Visi paaiškinimai, iš kur koks Užgavėnių personažas kilęs, iš dalies beprasmiai. Bet nėra abejonių, kad Užgavėnių personažai kitados vaizdavo dievus ar demonus; juk tą patį vaizdavo ir kaukėti antikos teatro aktoriai. Ką gi šiuo atveju duoda kaukė? Užgavėnių kaukės? Ožio kaukė bliauna, žydo kaukė pardavinėja, giltinės kaukė atsidėjusi mosuoja dalgiu. Tai žmonės ar kaukės? Anksčiau, drįsčiau sakyti – kartais ir šiandien, tai nebuvo vien žaidimas. Ką tai reiškė?

Atsakymas „susitapatinimą” dar nelabai ką nusako. Kaukė ne vien susitapatinimas. Kaukė pirmiausia nuasmenina. Tai sąlyga, kuri leidžia įeiti į meditacijos ar galbūt transo būklę. Visų apsvaigimų, transų, narkotikų, ritualų tikslas yra nuasmeninimas. Visa kita – paskui. Kada žmogus užsideda kaukę, jis išeina į transo zoną vien dėl to, kad jis jau nebe žmogus, jis kaukė, jis demonas. Jis su savimi neturi nieko bendra. Tą patvirtina ir tai, kad žmogus / kaukė juda jam nebūdingu žingsniu (garnio, gervės), kerėpliškai, neįprasta nei jo eisena, nei rankų padėtis. Dar daugiau. Ir balsas, kuriuo jis apie save praneša, nebepriklauso jam. Jis arba gerklinis, arba cypiantis, arba riaumojantis, bet tai jau nebe paties žmogaus, o kaukės, demono balsas.

Kitokie judesiai, kitokie balsai, be to, transinis šokis, kurio žingsniu staipydamasi traukia Užgavėnių procesija, yra po kaukėmis eliminuotas žmogiškumas. Jo vieton eina demoniškas, žvėriškas, gal ir demoniškai žvėriškas elgesys; ir žmogus save atiduoda laisvam kaukės simbolizuojamo antgamtinio personažo reiškimuisi. Nesvarbu, ar kaip Tibete išties tikima, kad per tam tikrus ritualinius šokius su kaukėmis į lamą ar šamaną nusileidžia dievybė – vis vien turime rezultatą: su dievybe ar demonu suartėjama maksimaliai, kiek tas žmogus gali. O tam, kad jam būtų lengviau – juk Užgavėnių procesijos dalyviai, bent jau „choras”, „masuotė”, nėra nei lamos, nei žyniai, – žmogų / kaukę apsupa kitos kaukės. Kam reikalinga ši grupė? Šamanas ar lama, kartoju, gali – kaukėtas ar ne – šokti ir pasiekti transą ir vienas pats – jis religinis profesionalas ar veikiau transo profesionalas.

Tuo metu atrodo, kad švenčių masuotė – anksčiau paprasta genties dalis, pasauliečiai – turi ne tik patys užsidėti kaukes ir per jas sutapti su kažin kokiais deivilais, bet ir patekti į erdvę, kuri patvirtina, kad kaukė išties padėjo išeiti iš pasaulietinės erdvės. Šoka kaukių grupė – kodėl grupė? Idant žmogus jaustųsi labiau užtikrintas, kad jį supa žvėrys ir demonai, o ne jo gentainiai. Bendras kaukių dėvėjimas, bendri šokiai, „nežemiški” ar „požeminiai” riksmai Užgavėnių procesijoje liudija, kad į pasaulį įsiveržė visai kito matmens publika. Virtuali, pasakytume šiandien, arba iš antgamčio, kaip manyta anksčiau. Užgavėnės nieku gyvu nebuvo persirengėlių karnavalas, tai vėlyva apeiginė ritualo forma. Anksčiau tai buvo grupinis šokis su kaukėmis, prašant žvėrių dievų ir demonų ateiti į kaukės ištuštintas smegenis; manyčiau, kad Užgavėnių karnavalo esmė – meditaciniu šokiu nuasmeninti žmogų ir per kaukę atverti jį antgamčio personažui. Jeigu šoka grupė asmenų, galimas dalykas, jie provokuoja arba protėvių, arba dievų nusileidimą per kaukes.

Daina – kaukės rūšis

Dainavimas lietuvių tradicijoje – matyt, kaip ir kitose – yra taip pat nuasmeninantis, bet pakylintis kitokiu būdu; meditacija yra dainavimas, nes, drįsčiau tarti, didžioji lietuvių dainų dalis yra be siužeto, tai rodo ir epo nebuvimas. Apdainuojami dalykai dažniausiai turi sukelti tam tikrą specifinę būseną (arba ją išreikšti): tai gali būti sielvartas, vargas, vaizdeliai apie dvarus ir kalnus, marias ir vandenis, tačiau siužetų juose maža. Ištuštėjimas yra dainų užduotis ir tada, kai sunkiai dirbama (šienapjūtės dainos), ir tada, kai verkiama jaunų dienelių vestuvių dainose – dainos padeda atsikratyti įtampos, fizinės ar emocinės, ir perkelti ją į dainų „lyrinį herojų”, savotišką dainininko antrininką, jame sukaupus neigiamas ar varganas emocijas galima prislopinti savąsias, kita vertus, dainos yra artimos ir giedojimui, giedamosioms maldoms.

Čia žmogus irgi dedasi kaukę – savo skausmą išdainuodamas, jis pagamina, sakyčiau, „astralinį antrininką”, kuriuo pridengia savo išgyvenimus. Daina skausmą ar vargą permeta antrininkui. Tai nėra kas nors keista. Egiptiečių pomirtiniame pasaulyje mirusysis irgi turėdavo dirbti įvairius darbus, tačiau už jį dirbdavo ritualinėmis formulėmis iššaukti ušebti – vergų figūrėlės arba bareljefuose atvaizduotų vergų sielų antrininkės, vadinamos ba. Lietuviai šitokius lietuviškus „ušebti” arba antrininkus susikurdavo sielvarto dainose, perkeldami savo skausmą susikurtam antrininkui. Dirbant ir dainuojant yra lengviau, kaip ir gedint ar ilgintis yra lengviau. Pergalės dainų mes neturime, nes jos nereikalingos – tai kariaunų dainuotos žygio ir pergalės dainos, kurios buvo išgyvenamos paprastai, ryškiai ir asmeniškai, draugėje. Kai nebeliko kariaunų, nebeliko ir kariaunos dainų, liko tik kareivėlių skausmo dainos.

O kad anksčiau gebėta per mūšį ar žygį įgauti berserkiškų savybių, taip pat, regis, akivaizdu. Bent jau taip pasakojama apie lietuvių kunigaikštį Skomantą, kurį rusų kronikos apibūdina kaip žvėrį mūšyje, o rusų šiaurėje žinomi karių pasivertimai į žvėris. Tai ne vien skandinavų bruožas. Be to, sprendžiant iš metraščių, beveik visi jotvingių kariai jei ir nebuvo berserkai, tai kaudavosi kaip tokie, nepaisydami priešo pranašumo ir jėgų santykio.

Berserkas irgi per mūšį ištuštėja, ir į jį nužengia kažin kokia asmeninė galia, antgamtinė galia, kuri kaunasi per jį, tai gali būti ir dieviška, ir kitokia antgamtinė jėga, tačiau berserko ištuštėjimą liudija tai, kad jis po mūšio nieko nebeatsimena.

II. Kontempliacija

Sakykime, kad kontempliacija – tai sutelktas, atsižadėjęs mąstymas apie sakralinį objektą, kuriuo siekiama jo artumo ar tapatumo su juo.
Čia, žinoma, pavyzdys – Rūpintojėlis. Rūpintojėlio poza – tai lietuviška lotoso poza. Koks tai rūpestis? Pastarąją pusę tūkstantmečio, bet ir, žinoma, daugybę metų anksčiau, tai žemdirbio rūpestis. Atrodytų, nelabai taip išeitų, bet išties tai M. Heideggerio Sorge savitas lietuviškas atitikmuo. Rūpestis dėl pasėlių, lietaus, Saulės, beveik nesibaigiančio žemės darbų ciklo, rūpestis dėl šeimos, dievų, – nevardysiu iki galo, nes „iki galo” išvardyti ir neįmanoma. Žemdirbys turi tiek darbų ir rūpesčių, kad juos išplėtoja iki nuolatinės rūpesčio būklės, kuri yra kontempliacinė. Nors žemdirbio rūpestis / Sorge yra tarytumei vien buitiškas, profaniškas, jis daug platesnis, nes žemdirbio mąstymas įtraukia visas sferas, – kitaip neįmanoma, jam reikalinga ir žemė, ir dangūs. Nėra elementų, kurie jam nerūpėtų, nėra tokių procesų, kurie nepaveiktų derliaus, aplinkos, socialinės dermės.

Šitas rūpestis yra kosminės prigimties. Persmelkiantis.

Rūpintojėlis, atrodytų, yra archetipinė figūra, jis turi ir žemdirbio, ir dievybės bruožų.

Dievas sėdi arba keliauja. Galima klausti, o ką jis dar galėtų veikti? Bet jis turi alternatyvų – stebėti žmones iš viršaus, tvarkyti žvaigždes, persekioti velnią. Tačiau jis sėdi ant kelmelio, kartais pasirėmęs kaip kad Rūpintojėlis, – ir žino. Kelius, vietas, pagrobtų ar paslėptų žmonių ar daiktų buvimo vietą. Bet tai visažinystė. O ką kontempliuoja Rūpintojėlis, kurį tikriausiai galime sutapatinti su senuoju lietuvių Dievu?

Jeigu jis viską žino, mąstymas apie daiktus ir žmones jam nebesvarbus.

„Gaspadorius Dievas” – noriu tik pasakyti, kad Dievas yra „gaspadoriaus” archetipas. O „gaspadorius”, ūkininkas, šeimos galva ir yra Rūpintojėlis, kuris turi susieti visus „daiktus ir žmones”. Jei ūkininkas nėra Rūpintojėlis ir nekartoja dieviškosios kontempliacijos, viską siejančios į visumą, jis negali padėti pagrindo nei ūkiui, nei sodybai, nei derliui, nes viskas išsilaksto. Daiktų daug. Po krizių, katastrofų, per karus Rūpintojėlių gausėja, kad jie primintų vyrams pareigą – sieti išlikusius daiktus krūvon. Siekti visumos atgaivinimo.
O šitas lietuvis, kurį aprašo ir romantikai, ir pozityvistai, ir draugai, ir nelabai, – stereotipiškas. Ilga nosis, mėlynos akys, nukreiptos į tolį ir, regis, nieko nematančios. Tai lituanus contemplans, kontempliuojantis lietuvis, kurio drauge atvertos ir užvertos akys kontempliuoja savo ir kosmoso visumą Dieve.

Pradėdamas nuo savęs, jis žvilgsnį plečia į aplinką (Rūpintojėliai rymo pakelėse, pamiškėse), tačiau jo akiratis ribotas, jis įsižiūrėjęs į save, besirūpinantį, kaip rūpinasi ir Dievas, ir žmogus pagal Dievo pavyzdį savo rūpesčiu prižiūri savo aplinką, socialinę ir ūkinę, kenčiančią nuo darganų, krizių, barnių, nesantaikos. Koks būdas sugrąžinti darną?

Matyt, sėsti Rūpintojėlio poza ir ją kontempliuoti. Rūpintojėlis tai konfucianistinis Dao, lietuviškas konfucininkas svieto / kosmoso lygintojas, mėginantis išlaikyti dermę, o ją sučiupęs, apčiuopęs – kontempliuoti kaip tobulą santykį tarp esinių.

Taigi Rūpintojėlis kontempliuoja darną ar dermę, arba sanskritiškai – dharmą. Tai yra indų atsiskyrėlio užsiėmimas, čia mes matome sustingusį atsiskyrėlį, kontempliuojantį nustatyta dharminio rūpesčio poza.

Yra lietuvių sakmėse ir keliaujantis Dievas. Jis irgi prižiūri dermę, darną. Įdomiausia, kad jis ateina dažniausiai elgetos ar žilabarzdžio senio pavidalu. Jis baudžia tuos ūkininkus, kurie nusižengia savo priedermei – tai yra nepavaišina pavargėlio Dievo senelio, nepagirdo jo, įžeidžia, arba baudžia tinginius ir apsileidėlius, kurie savo neveiklumu kaip tik gadina dermę. Tvarkos ardymas, savo funkcijų nevykdymas – dalykas, už kurį sakmių Dievas senelis baudžia.

Atrodytų, kad Rūpintojėlis – tai kontempliuojantis Dievas ir atitinkamai kontempliuojantis atsiskyrėlis, kuris sėdi ir mąsto dermę.
O keliaujantis Dievas primintų indų keliaujantį asketą. Jo „žmogiškasis atitikmuo” būtų ne kas kita, kaip elgeta, kuris irgi, kaip ir asketas, stengiasi dusyk nenakvoti po vienu stogu, maitinasi vien iš išmaldos ir nuolatos juda iš vienos vietos į kitą, iš vieno kaimo į kitą, krikščionybėje – iš vienų atlaidų į kitus. Į elgetas lietuviai išeidavo net tada, kai jų niekas lauk nevarydavo, priešingai, suaugus vaikams, toks senolis, pasiėmęs elgetos terbą ir lazdą, išeidavo. Ir išėjęs kaip elgeta gyvendavo religinį maldos ir askezės gyvenimą, lygiai kaip ir indų bhikšu ar sanjasinas.

Tokiu atveju mums neblogai susidėliotų lietuviška ir indiška gyvenimo fazių sistemos.

Pirmoji stadija Indijoje – brahmačarinas, trunkanti nuo maždaug 12 metų iki vedybų apie 20-uosius metus, kai jaunuolis mokosi pas brahmaną. Lietuvoje turėtume piemenis, kurie eidavo piemenauti net ir tada, kai būdavo pasiturinčio ūkininko vaikai. Jie ne tik ganydavo, bet būdavo dažnai surenkami draugėn ir skerdžius, – be abejo, sakralinis asmuo ir kadaise žynys, užsiėmęs aukojimais, žynys profesionalas, ką nurodo ir jo vardas, – juos mokydavo.

Antroji stadija – grihastha, „namų ponas”, kai vyras veda ir gyvena normalų pasauliečio, dažniausiai žemdirbio, gyvenimą, aukoja dievams, augina vaikus. Lietuvoje tai „gaspadorius”. Tai ir reiškia „namų ponas”.

Trečioji stadija – vanaprastha, „miško gyventojas”. Tai atsiskyrėlis, medituojantis ir kontempliuojantis miške. Tokius pačius atsiskyrėlius mažose skurdžiose lūšnelėse ar išvis žeminėse, būstuose iš medžių šakų matome lietuvių pasakose. Jie labai išmintingi, dažniausiai minta ūgliais, žolelėmis, medžių žieve. Dažnai sutinkami sėdintys ant kelmelio, t. y. susikaupę. Ir tai, galimas dalykas, Rūpintojėlio fazė. Kontempliacinė.

Ketvirtoji fazė – sanjasinas ar bhikšu, klajojantis atsiskyrėlis, Lietuvoje sutampantis su elgeta. Taigi sistemos dera ir yra artimos ar veikiau tai vienos sistemos du variantai skirtingose kultūrose.

Be jokios abejonės, lietuviškos meditacijos ir kontempliacijos tema čia dar neužbaigta, – tai didelio atrinkinėjimo reikalaujanti pastanga ir, žinoma, ne vieno žvilgsnio.

 

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau
Japonų šintoizmas ir baltų religijos (Esė)

Japonų šintoizmas ir baltų religijos (Esė)

Ginataras Beresnevičius

Japonų šintoizmas ir baltų religijos
(Esė)

Japonų šintoizmas yra archajiška religija, kuri išsilaiko iki šių dienų; ji modernizuota, lengvai adaptuota, bet jos ištakos ir vaizdiniai, simboliai yra gana neblogai žinomi ir išlikę. Šintoizmas atmena visą savo tradiciją ir kaitą. Šintoizmas – tai etninė religija; tam tikra prasme jos išsilaikymas mus žavi, bet ir stebina kaip anachronizmas, nes esame įpratę, kad pasaulyje vyrauja toli gražu ne etninės, o vadinamosios didžiosios religijos. Etninės suvokiamos kaip izoliuotos, „atsilikusios”, atmestos į civilizacijos pakraštį su bušmenais, Australijos čiabuviais, irokėzais ir jų egzotiškomis religijomis.

Tačiau nei aborigenai, nei irokėzai nesukūrė valstybės. Japonų šintoizmas – etninė religija, ne gentinė. Tai didelis skirtumas. Šintoizmas kaip etninė religija yra tautos, sukūrusios valstybingumą, religija. Šiuo metu jis sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja ganėtinai autonomiškai; įtakos ir šaknys dar gerai atsekamos ir ta ar kita sinkretizmo paskatinta inovacija puikiai datuojama. Šintoizmas yra etninė religija, turinti valstybinės religijos statusą. Tai maždaug tas pats, jei lietuvių religinė sistema būtų išsilaikiusi iki šių dienų drauge su valstybine nepertraukiama tradicija. Todėl šintoizmas mums ir įdomus. Kita vertus, kai kurie jo vaizdiniai ir ritualai sutampa su baltiškų religijų elementais, ir dar daugiau – kai kuriuos jų paaiškina ir atskirus mums žinomus faktus susieja į visumą.

Etninė religija turi savimonę, ideologiškai ją pabrėžia ir modernybėje. Japonai kartais tarsi priversti teisintis dėl to, kad išlaikė tradiciją, kuri vakariečiams atrodo egzotika, pakabinta lyg ir tuščioje erdvėje. Vis dėlto tai ne tuščia erdvė, o nuo seno gyvuojanti sistema. Tokį aiškinimą, leidžiantį moderniam europiečiui pripažinti šintoizmą, siūlo, tarkime, šiuolaikinė japonų ideologija, kuri lygina šintoizmą su judėjų religija (etnine) ir hinduizmu (taip pat, kad ir su išlygomis, etnine religija).

Japonijos liaudies religija šintoizmas apibrėžiama iš kinų kalbos pasiskolintu žodžiu sinto, nuo sien-tao „dvasių kelias”, japoniškai kami-no-mici „kilniojo kelias”. Skiriamos trys šintoizmo formos: šeimos kultas, kaimo kultas, valstybinis kultas. Visi šie kultai turi atitinkamas tradicijas, ritualus, šventyklas, o pagrindiniai šintoizmo dievai – tai kami. Tai ir dievai, ir deivės, dvasios, ir protėviai, ir gamtos galios, ir „visi japonai”, nes kiekvienas mirusysis tampa kami. Nieko keisto, kad kami yra 800 milijonų. Nepaisant įspūdingo skaičiaus, yra tam tikra kami hierarchija ir apibrėžtos funkcijos, nors kami nėra būtinai susijusios su kokia nors vieta, gali keliauti, judėti ar įsikūnyti į kuo nors išsiskiriantį kūną, tampantį shintai – kami kūnu. Tai gali būti akmuo, gėlė, krioklys, paveikslas, veidrodis ir iš esmės bet koks kami dėmesį atkreipęs daiktas. Kami gali judėti, bet kai kada turi savo teritorijas, tarkime, kaimą, lauką, giminę, šeimą ir – jei įsikūnija į valdovą – visą Japoniją. Kami saugo, prižiūri, sergsti. Kartais, jei sritys, kurias globoja, yra svarbios, atitinkamos kami įgauna visiems japonams bendrą reikšmę ir pereina jau nebe į dvasių, o į dievybių rangą. Taip atsirado ryžių dievybė Inari – svarbi, nes ryžiai pagrindinis japonų maistas, – mokslo dievybė, kurią pagarbinti susirenka visi stojantieji į aukštąsias mokyklas, kelionės dievybė Narita, kuri pagarbinama prieš kiekvieną ilgesnę kelionę. Kami bruožas – jos padeda čia ir dabar. Antgamtinis pasaulis yra kupinas kami ir per šitą dvasių tirštumą darosi sakralus, o gal atvirkščiai – gamtos sakralumo išgyvenimas, persmelkiantis visą japonų kultūrą, lėmė kami įtvirtinimą. Apskritai gamtos dvasios, gausios gamtos dvasios yra Sibiro tautų, Arkties tautų tikėjimų savybė, ir japonai neiškrenta iš Eurazijos konteksto. Kitas klausimas – šios religijos įgyvendinimas, susijęs su kultu, nustatytais ritualais, šventyklomis, yra smarkiai estetizuotas. Tai jau japonų savastis. Šintoizmu apibrėžiamas labai platus religinis diapazonas – nuo lokalinių kultų ar akmenyse gyvenančių dvasių iki pat imperatoriaus kulto. Šintoizmas, kaip ir konfucianizmas, turi tam tikrą valstybinį užtaisą, jis prisidėjo ir prisideda prie nacionalinio išskirtinumo formavimosi, prie lojalumo valstybei ir administracijai.
Kami yra jaučiamos, nujaučiamos, jos yra ne vaizduojamos, o įsivaizduojamos ir prišaukiamos ypatingomis maldomis norito, kuriomis žmogus jungiasi su kami.

Šintoizmą nuo VI a. antrosios pusės ėmė veikti iš Kinijos atkeliavusios religijos. Užuot, kaip tokiais atvejais įprasta, atsiribojęs nuo jų ir pabrėžęs savo išskirtinumą, šintoizmas pasirinko dialogo ir bendradarbiavimo kelią. Taip buvo sukurta jo sintezė su budizmu (ryobu shinto), konfucianizmu (suiga shinto), konfucianizmu ir budizmu (arba šintoizmo apologetika Yuiitsu shinto).

Šintoizmas nenaudoja dievų stabų ar atvaizdų įprastine prasme. Dievai ir kami šventyklose turi vadinamuosius mitamasiro – „pavaduojančią dvasią”, t. y. daiktą, kuris simbolizuoja dievybę. Kai per šventes dievas „kviečiamas žemyn” iš dangaus, mitamasiro tampa shintai – pažodžiui „dievo kūnu”, t. y. dievybės jame įsikūnija. Amaterasu shintai – tai aštuoniakampis veidrodis, kitai dievybei atstovauja kalavijas ir pan.

Šintoistinė šventykla susideda iš torii, savotiškos „triumfo arkos”, toliau įeinama į haiden, išorinę pamaldų salę, kur vyksta ceremonijos, ir dar giliau – honden, vidinė salė, kurioje saugomas dievo shintai. Dievai, pasak šintoizmo, gyvena ne tik šventyklose, bet ir kalnuose bei miškuose. Ten taip pat stovi jiems skirtos šventyklos. Shintai laikomi kalnai „kaip tokie”, kartais dievybės buvimo vietą simbolizuoja tiesiog arka torii, pastatyta vietoje, kur atsiveria puikus peizažas ir pan.

Pamaldos susideda iš maldų norito skaitymo, nusilenkimų, plojimo delnais ir ryžių ar vaisių aukų. Per didesnes šventes atliekami pantomimos pobūdžio šokiai kagura, užtrunkantys visą dieną. Dar ir šiandien šventyklose yra merginos miko, šokančios dievams. Apie kai kurias miko manoma, kad jos turi bendravimo su dievais ir mirusiaisiais dovaną, taip pat gali išpranašauti ateitį. Prisimintina prūsų legendinė milžinė Pogezana, kuri šokdavusi su dievais ir pranašaudavusi ateitį bei išprašydavusi iš jų to, ko reikia žmonėms.

Kai kurie sutapimai gali būti universalūs, „archetipiniai” ir tokie yra. Kita vertus, yra bendras Eurazijos religinių vaizdinių sluoksnis, kuris genetiškai nesusijusias religijas aprūpina tokiais pačiais ritualais, mitais ar kulto detalėmis. Trečia vertus, tokie sutapimai ilgiausiai galėjo išlikti priešinguose Eurazijos kampuose esančiose „salose”, Japonijoje ir baltų kraštuose bei konkrečiai Lietuvoje, nes etninės religijos tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje buvo tapusios valstybinės ir tai prisidėjo prie tam tikrų Eurazijos archajiškumų konservacijos. Turiu pasakyti, kad tokių panašumų yra daugybė. Prisiminkime vien „padriką” ir netvarkingą Jono Lasickio panteoną. Pasitelkus raktinę kami sąvoką, J. Lasickio dievų sąrašą būtų galima perskaityti visiškai kitaip. Kami gali glūdėti kiekviename daikte. Apie kami hierarchiją galima tarti, kad ji svarbi, bet daugybe atvejų neesminė. Tokia dvasinė esybė, kaip Dugnai, globojanti kubile supiltus miltus, ar Raugų Žemėpatis, rūgimo dievas, ar Šluotražis sunkiai įsiklijuoja į struktūros reikalaujantį panteoną. Tuo tarpu manant, kad tai kažkas panašaus į kami, išnyksta ir hierarchijos klausimas, ir panteonas, ir keistų daiktų bei funkcijų pomėgis: kami gali būti ir funkcijos globėja, ir gyventi šluotražyje – tai būtų shintai, dvasios kūnas. Apskritai kami samprata panaikina skirtumą tarp dievo ir dvasios – visi kami apibrėžia ir vieną, ir kitą.

Tokiu atveju mes galėtume lengviau suprasti skirtumus tarp prakilnių ir hierarchizuotų XIII–XIV a. dievų panteono ir „gamtos kultu” ar pan. pravardžiuojamos dvasinių esybių gausos gamtos kūnuose, daiktuose, simboliuose – ne tik sakraliniuose daiktuose ar stabuose. Tai būtų galima paaiškinti keliais lygmenimis. Paprastai tariant, „valstybinis šintoizmas” Lietuvoje karių ir valdovų su žynių pagalba (Prūsijoje atvirkščiai) redukuotas iš bendro „šintoistinio masyvo”. Anksti kalbėti apie tokias požiūrio perspektyvas, šią versiją reikia analizuoti kelis dešimtmečius ir ji ne vadovėlinė, o hipotetinė. Bet kai kurie dalykai, išlikę japonų šintoizme, ir šiandien yra aiškinami tuo pačiu būdu, kaip ir šintoizmui tapus valstybine religija maždaug VI–VII a. po Kr. Milžiniškas dėmesys protėviams, Eurazijoje būdingas tik lietuviams ir japonams, labai skaidrus, „neheloviniškas” santykis su mirusiaisiais. Mirusių valdovų sudievinimas, žinomas iš Lietuvos metraščio legendinės dalies, mažai dėmesio šventyklų tvarumui (medis, audeklas, bambukas, gamtos objektai ir shintai, žiedu ar kubilu pradedant, kuriuose gyvena dvasios/dievai – gal kami vertėtų versti „deivilais”?). Samurajų etika su bušido ir ritualinis charakiris – visiškai tapati Pilėnų kunigaikščio Margirio savižudybė persirėžiant pilvą. Aukos dievams, kartu ir shintai Japonijoje gali būti iš popieriaus ir medžio padarytos simbolinės figūrėlės, labai jau primenančios lietuviškus sodus, įvairias figūras, gaminamas iš šiaudų ir, po teisybei, taip ir nepaaiškintas iki šių dienų. Piliakalniai, kurie Lietuvoje pilti (kartais) be jokios regimos priežasties, tarkime, nei politinės, nei karinės – pilti, kai greta stūkso trys ar keturios natūralios ir daug geriau gynybai tinkančios kalvos. Šintoizme tokių kalvų pylimas prisimenamas labai gerai ir žinoma, kam jos pilamos; tai mirusiųjų pilkapiai, per kuriuos sujungiama žemė ir dangus, o iš jų, iš šių „japoniškų piramidžių” (jas japonų kultūros istorikai gana rimtai taip ir vadina), į gamtą, aplinką, žemę, miškus sklisdavo palaimos srautas. Atitinkamai racionaliai galvojant – kuo daugiau tokių piliakalnių, tuo daugiau „palaimos šaltinių”. Lietuvių kapinės iki dabar daugel kur įrengtos ant piliakalnių, kalvų. Galų gale tampa aiški ir sinkretiško religingumo išraiškos – Kryžių kalno – funkcija. Kad lietuvių tradicija sinkretiškai susiliejo su katalikybe, įrodinėti nereikia; lygiai taip pat šintoizmas įsiurbė ir budizmą. Norėdami konkretizuoti, tarkime, lietuvių religijos elementų aiškinimo ir supratimo galimybes, galime pasitelkti svarbų šintoizmo ritualą – specifinę „dievybės gimimo” šventę miare. Čia jau kalbama ne apie eilinį kami, o apie stipriai hierarchizuotą vaisingumo dievybę. Šis ritualas numano, kad dievybė visą laiką būna danguje, tačiau kartą per metus nusileidžia ant žemės. Miare iki šiol atliekama vienoje Kioto šintoistinių šventyklų Kamo dzindzia. Ji įsikūrusi kalno papėdėje, o ant kalno dar yra uola, vadinama Korinjiva, „nužengimo žemėn uola”. Manoma, kad dievybė, laivu plaukianti per dangų, „prisišvartuoja” prie uolos ir nusileidžia žemėn kalno šlaitu (plg. lietuvių tautosakos užuominas ir latvių dainų išsitarimą apie nuo kalno nusileidžiantį Dangaus Dievą, apjojantį javų lauką). Pakalnėje dievui paruoštas ką tik nupjautas amžinai žaliuojančio medžio kamienas. Dievybę, „jojančią” ant kamieno, tempia žemyn, į upę, ir čia dievybė palieka rąstą, idant patektų į upės vandenis. Iš vandenų ją „išgelbsti” žynė, miko. Pastaroji vienai nakčiai tampa dievo sutuoktine, paskui dievas grįžta tuo pačiu keliu, kaip ir nusileido.

Jei norime, čia galime įžiūrėti ir „Eglės žalčių karalienės” motyvus, ir dievus, pasirodančius iš medžio kamieno ar rituališkai šaukiamus į medį apsigyventi dar XVII a. pab. (M. Pretorijus). Norint galima įžiūrėti ir blukio vilkimą. Fragmentai žinomi iš lietuvių ir latvių tautosakos čia tarsi susieina į pirmapradį užmirštą ritualą. Suprantama, tai tik bendros pastabos apie galimą tyrinėjimų objektą, nemanau, kad į tą paralelę be specialaus tyrimo kreiptinas dėmesys, tačiau galima sakyti, kad tai primena Jonines/Rasas.

Daug daugiau paaiškina pats „nusileidimo” ritualas. Latvių dievas pasirodo raitas, lietuvių Dievas turi ratelius, nors dažniausiai vaikšto pėsčias, Perkūnas turi ožiais ar žirgais kinkytas vežėčias – tai sausumos religiniai įvaizdžiai, japonų salose laivyba buvo nepalyginti intensyvesnė ir jų dangiškos dievybės gali plaukti, kaip ir Egipte, kur vyraujantis Dievo kelionės laivu vaizdinys sietinas su realia aplinkybe, kad pagrindinė susisiekimo arterija buvo Nilas. Tačiau dievybė nusileidžia ne tik vienoje vietoje, anksčiau kiekviena sritis, provincija turėdavo tokias dievybės nužengimo šventes, miare buvo lokalinės šventės, paplitusios visoje Japonijoje. Kiekvienas toks ritualas būdavo atliekamas naktį (plg. Jonines), jį sudarydavo dievybės sutikimas, bendravimas su ja ir išlydėjimas. Lietuvių Joninės vykdavo ant kalvų, japonų miare – irgi ant aukštumų, kur susirinkdavo visa bendruomenė. Į apačią ridenamo rąsto atitikmenų galima rasti Joninių apeigose, ir įdomiausia, kad per Jonines prisideda simbolinių vainikėlių plukdymas, rato ridenimas žemyn. Vanduo irgi būtinas Joninių elementas. Taigi, matyt, ir lietuvių Dangaus Dievas (?) ar kokia kita dievybė „užkibdavo” už kalno ir šitaip prasidėdavo šventė. Atskirose Japonijos provincijose tokia miare galėjo būti siejama ne su kalnu, o su akmeniu, aukštu vienišu medžiu: dievybė „nusėsdavo”, „išsilaipindavo” ir čia. Taigi atsiranda naujų galimybių perskaityti ir lietuvių „akmenų ir medžių kultą”, ir Joninių ritualus, ir t. t. Juolab labai populiarų Lietuviuose ir Prūsuose dievybės „apgyvendinimą” medyje, kas irgi reiškia tam tikrą jos „nukabinimą” ir įkurdinimą.
Šis straipsnis tėra pirmas labai trumpas mėginimas „užsikabinti” už pačios temos, veikiau išvardyti kryptis, kuriomis galima judėti. Ir jos dar toli gražu ne visos nužymėtos.

Kiek aptarę dievybės sampratą ir ritualus, galime apsistoti ties vaizdinių tipologija. Lietuvių ir šintoistiniai dievai (kami) išties nesyk yra panašūs apibūdinimais ir funkcijomis.

Lietuvišką „Japonijos mitų ir legendų” (V.: Mintis, 1998, toliau JML) sąvadą parengęs Vaclovas Mikailionis įvade atkreipia dėmesį į lietuvių ir japonų tradicijų sutapimus – aukojimai alkakalniuose, kalnų šventumas, giraitėse įrengtos šventyklos, šventosios upės ir ežerai ir kt. Tenka pažymėti, kad tokie tipologiniai sutapimai gali būti paaiškinami ne vien tik lietuvių medžiagos griebiantis. Šventosios giraitės yra ir romėnų, ir graikų, ir vakarų semitų, ir keltų savastis, galiausiai Eurazijoje panašių fenomenų aptinkama Sibire. Tai gali paaiškinti bendras Eurazijos laukas. Bet tai, ką rengdamas medžiagą pastebėjo V. Mikailionis, rodo, kad panašumai objektyviai egzistuoja (imdamasis savojo straipsnio su jo parengta knyga dar nebuvau pradėjęs dirbti – G. B.). Taigi tai ne atsitiktiniai, o objektyvūs pastebėjimai. Prie šito „objektyvumo” gal tektų pridėti ir bendrą nuotaiką, būdingą japonų ir lietuvių sakmėms, sunkiai apčiuopiamą, įvardijamą, bet lengvai atpažįstamą, juntamą paprastos estetikos žvilgsnį į aplinką, debesis, ežerus, asmenis. Ypač sakmių ir padavimų žanre.

Dievas kiškis japonų mitologijoje žinomas (JML 58) kaip ir Zuikių dievas Lietuvoje. Lietuvių mitologija žino Dievą Kalvį, Teliavelį; jis būtų gana artimas lietuvių Velniui – kalvystės ir metalurgijos išradėjui, kuris, beje, vaizduojamas vienaakis (akies aukojimas už išmintį – germanų, prūsų mitologijų bruožas). Japonų atveju žinome vienaakį kalvių dievą Amė-no-mahitocu (JML 166), kurio vaiką pagimdžiusi deivė, rengdama puotą dievams, ryžių lauką išdaigina ir subrandina per septynias dienas, ir iš šių ryžių dievų puotai išvaroma sakė, o tai primena nepaprastą lietuvių sakmių ir padavimų velnio ar laumės atliekamų darbų spėrumą.

Japonų sakmėje apie Kurėfusi kalno dievybę pasakojama apie gyvatę, kuri auginama namuose, šita stebuklinga gyvatė, kaip vėliau paaiškėja – dievybė, auginama specialiame inde, pripildytame žemių (JML 140–141). Lietuvių žalčių laikymas namuose paliudytas plačiai, o prūsų legendos pasakoja, kad ties dievu Patrimpu stovėjo molinis indas, kuriame laikyti žalčiai; žalčius ir prūsai, ir lietuviai laikė žemių pripiltame inde. Kita japonų sakmė pasakoja apie milžinišką raguotą gyvatę (JML 140). Lietuvių sakmėse žinomas raguotas gyvačių karalius arba gyvačių karalius su karūna irgi priklausytų šiam vaizdiniui.

Berneliai ir mergelės, mergelės ir slibinai

Japonų tradicijoje pasakojama apie japonų jaunimo ritualus, atliekamus ant Cukubos kalno: „Prie viršūnės iš kalno veržiasi šaltinis, srūvantis ir vasarą, ir žiemą. Jauni vyrai ir moterys iš provincijų, esančių į rytus nuo Asigaros kalnų, pavasarį, kai pražysta vyšnaitės (t. y. sakuros), ir rudenį, kai klevų lapai parausta, gausiai čia renkasi, susineša valgių ir gėrimų, atjoja ant arklių bei ateina pėsčiomis ir ant to kalno džiugūs linksminasi”. Padavimas primena, kad čia, Hitačio provincijoje, ypač populiarios buvusios kagaji – apeigos, per kurias vyrai ir moterys šoka rateliu apie laužą, paskui poros pasišalina į mišką ar laukus, kad drauge praleistų naktį, šioje šventėje dainuojamos ir apeiginės dainos (JML 125). Be abejo, čia tos pačios Joninės/Rasos, suskilusios į dvi šventes, o lietuvių tautosakos ir etnografijos minimas paparčio žiedo ieškojimas poromis miške turi atitikmenį japonų šventėse.

Japonų šventyklos buvo giraitėse, esančiose ant kalvos (JML 103–104), kitur kalbama apie slibiną ir jo parankinius „gyvatšonius”, kurie susikaria į ąžuolą; slibinas, žalčiai/žaltys ir ąžuolas – seniai žinoma jungtis; žalčiai garbinami ąžuolų giraitėje, – tai visiškai sutampa su mums žinomais aprašymais iš baltų teritorijų. Kitoje vietoje du jaunuoliai žyniai, mergelė ir bernelis, pažeidę nustatytas savojo luomo normas virsta medžiais, pušimis, ir pušys nuo tada tampa šventais medžiais, o konkrečios jų rūšys tabuizuojamos (JML 137–139). Motyvas kiek primena „Eglės žalčių karalienės” virtimus medžiais. Kad mergelės ir (vandenų) slibino motyvas žinomas lietuviams ir pietų slavams, nesunku paaiškinti bendra baltiška ir balkaniška motyvo kilme. Tačiau japonų tradicija čia atsiskleidžia netikėtai plačiai. Viso siužeto nepasiseka sugraibyti, bet jo elementai išsidėstę greta esančiose sakmėse.

Sykį pas moterį, vardu Otohi-himėko, išvykus jos vyrui, ėmė lankytis vyro pavidalu kažin koks žmogus ir miegodavo su ja; jai tai pasirodė įtartina, patyliukais prie jo skverno prikabinusi siūlą, ji vyrą pasekė; užkopusi ji suranda ant kalno miegantį slibiną, kurio kūnas buvęs žmogaus ir gulėjo ežero dugne, o galva – gyvatės ir gulėjo ant ežero kranto. Paskui slibinas ją įsitempia į vandenį, į savo namus ir ežero dugne terandamas jos kūnas (JML 186). Čia mums įdomus slibino, galinčio pasiversti žmogumi ir besiperšančio moteriai, motyvas, kuris sieja šią sakmę su „Eglės žalčių karalienės” siužetu.

Nors su variacijomis, iš esmės turime ir „Jūratės ir Kastyčio” japonišką versiją. Tai sakmė „Hasi-himė iš Uti”:
„Tapusi nėščia, Hasi-himė užsigeidė šviežių jūros kopūstų vakamė ir pasiuntė savo vyrą pakrantėn, kad patenkintų jos užgaidą ir parinktų kopūstų.

Jis nuėjo ir ėmė groti fleita. Tada iš vandenų iškilo jūros deivė, kuriai labai patiko jo muzika, ir pasiėmė jį sau į vyrus. Hasi-himė, jo nesulaukusi, atėjo pakrantėn ir išvydo lūšnelę, o prie jos stovėjo senutė. Jos ir paklausė, ar nemačiusi vyro. Senutė atsakė:
– Jis tapo jūros deivės vyru, bet kadangi negali valgyti povandeninio maisto, tai pietauti išlipa į mano namus. Tokiu metu tu ir pasižiūrėk į jį.

Hasi-himė pasislėpė. Veikiai iškilo jos vyras, jo juosta buvo išpuošta jūrų viešpaties brangakmeniais (tikriausiai perlais). Vyras ėmė valgyti. Kai žmona jį prakalbino, jis apsiverkė, bet vis tiek išėjo jūron. Tačiau vėliau paliko jūros valdovės rūmus ir sugrįžęs pas žmoną liko gyventi su ja” (JML 186–187).

Elementarus siužetas atsikartoja, imtinai iki senutės ir muzikos. Senutė lietuvių pasakoje virsta motina, nėra papildomų istorijų, tačiau siužetas papasakotas.

Sakralinių piliakalnių atsiradimas

Kalbant apie lietuvių piliakalnius, jų atsiradimas priskiriamas „senovės žmonių”, „milžinų”, „švedų” veiklai. Nelabai žinome, kokia kai kurių piliakalnių paskirtis, apie tai jau kalbėjome: piliakalniai, kurie neturi nei aiškios ūkinės, nei karinės paskirties, tikriausiai supilti sakraliniais sumetimais. Tyrinėtojus trikdo, kad ant tokių sakrališkai įtartinų piliakalnių nėra jokių aiškesnių šventovių pėdsakų, tačiau jei lietuvių šventviečių architektūra buvo panaši į šintoistinių, po gero šimtmečio išties jokių pėdsakų nebelieka. Kai kurie piliakalniai galbūt ir naudoti kaip aukojimo ar susirinkimų vietos, tačiau jie galėjo būti pilami nebūtinai patiems aukojimams, o dėl paties pylimo, dėl paties piliakalnio atsiradimo fakto. Jie tiesiog reikalingi patys savaime. Šit simptomiškas japonų padavimas apie vieno tokio japoniško piliakalnio atsiradimą – tai padavimas apie Koto kalvą:

„Kotoki kalvos aukštis – 2 cuė (apie 3,5 m), apimtis – 50 cuė (apie 75 m). Vietovė ten lygi ir jokių kalvų nebuvo. O valdovas Otarasi-hiko (pomirtinis vardas – Keiko) pareiškė: „Pagal šios vietovės reljefą čia turi būti kalva”, – ir pavaldiniams liepė supilti kalvą.

Valdovas įkopė į ją ir atsidavė linksmybėms, kurioms pasibaigus paėmė savo instrumentą koto, pastatė statmenai ir tada koto virto kamparo medžiu 5 cuė (apie 7,5 m) aukščio ir 3 cuė (5 m) apimties; todėl kalva pavadinta Kotoki – „Koto kalva” (JML 182).

Pirma padavimo dalis nusako piliakalnio pylimo motyvaciją – pagal reljefą čia „turi būti kalva” – šios motyvacijos pakanka, kad vadas įsakytų tokį piliakalnį supilti. Atrodo, kad ir lietuvių piliakalniai galėjo būti pilami pagal tokią pat motyvaciją – „čia trūksta”.
Antra dalis parodo tokio piliakalnio pašventimą – pasaulio medį atkartojantis muzikos instrumentas įsmeigiamas kalvos viršūnėje. Šitaip kalva pašvenčiama ir ima veikti bendroje sakralinėje grandinėje. Čia valdovas veikia jau labiau dievybės kategorijoje, bet pašvęsta kalva japonų padavime nepadaroma sakraliniu centru, ji supilama, pašvenčiama, papildant sakralinius steiginius, sakralybės kiekį landšafte. Tačiau padavime nekalbama, kad šitaip Otarasi-hiko pradeda kažkokią šventės ar ritualo tradiciją (kas šiuo atveju būtų lauktina) – ne, kalva supilama, pašvenčiama, ir šis procesas baigtas. Kalva arba piliakalnis „įjungtas į tinklą”, jis veikia.

Taigi gal priartėtume prie supratimo, kam gi buvo pilami piliakalniai, kurie neturėjo nei kultinės, nei kokios kitos veiklos pėdsakų ir kurių tuštumą aptinkantys archeologai visiškai teisėtai nustemba – ogi tam, kad jie būtų supilti. Kad jie atsirastų. Nebūtinai supylimas turėjo reikšti ritualo pradžią (supylimas ir buvo pats ritualas). Kalnuose, piliakalniuose koncentruodavosi šventumo galia ir kartais pakakdavo vien supilti tokį kalną, idant ji pasklistų. Apeigos ir ritualai ant tokios kalvos galėjo būti ir neatliekami – tai nieko nekeisdavo; jėga ten slypėjo ir sklido. Ir jau suprantama, kad ant tokių kalvų ar kalnuose atliekami ritualai turėjo didesnę galią, o ne tik savo ypatingą ritualinę prasmę, pasireiškiančią per konkrečios šventės ritualus ir skirtą šventės objektui, dievams, deivėms, galioms. Buvo dar ir kitas aspektas – ant kalno atliekamos apeigos savaime dar stipresne banga įtraukdavo nuo kalno sklindančią sakralią spinduliuotę, ir šventės aktyvindavo kalno, piliakalnio poveikį aplinkai, žmonėms. Net jei jie nieko ant to piliakalnio neveikdavo – galima paklausti? Ir atsakymas, galimas dalykas, būtų teigiamas; piliakalniai, net ir miegantys, turėjo poveikį, kaip ir piliakalnių grandinės, juostos, einančios ir per Japoniją, ir per Lietuvą.

Kami, dvasios ir deivilai

Japonų kvaidanai – pasakojimai apie dvasių ir mirusiųjų pasirodymus, dažniausiai bauginantys, atitinka lietuvių mitologines sakmes. Viename tokiame rinkinyje (Japonskije kvaidany, Minsk, 2002, toliau JK) galima atsekti pasikartojančius sakmių siužetus. Tarkime, Baltoji moteris, Jumi, kuri pasižymi ypatingu grožiu, nesensta, gimdo daug vaikų; apgaulei išaiškėjus ji dingsta (JK 133–134), tai gali priminti slogutę, tiesa, tai universalus mitologijų vaizdinys. Kitas atvejis – siužetas, atitinkantis lietuvišką „Muzikanto pragare” versiją: garsus muzikantas Hoitis, kviečiamas į kapines, nusileidžia žemyn ir groja ten bei gieda (JK 48–64). J. Basanavičiaus surinktose sakmėse yra pasakojimų apie moteris vyšnių medžiuose, japonų sakmėse kalbama apie tokių moterų pomirtinį atgimimą vyšniose – taip viena tokia vyšnia, vardu Ubadzakura, žydi daugiau nei du šimtus metų ir pražysta kasmet tą pačią dieną; joje įsikūnijusi mirusiosios siela (JK 78–79). Kitu atveju japonų sakmėje žmogus susituokia su tokia gražuole, ievos medžio siela, ir laimingai gyvena, tačiau vieną nelemtą dieną ji miršta kančiose, sakydama, kad tuo metu kažkas kerta josios medį (JK 150) – lietuvių sakmėse tokiais atvejais kertant iš medžio bėga kraujas. Arba samurajus, pamilęs sakurą, atlieka prieš ją charakirį ir nuo to meto vyšnia pražysta kaskart tą pačią dieną, ne pavasarį, o žiemą (JK 153). Medžio ir žmogaus ryšys lietuvių ir japonų tikėjimuose sutampa; medžio siela – moteris paliudyta lietuvių sakmėse. Įsidėmėtinas japonų šmėklų porūšis jurei – tai vaiduokliai, besirodantys to žmogaus pavidalu tose vietose, su kuriomis susijusios stiprios neigiamos to žmogaus emocijos, patirtos jam tebegyvenant. Arba tai šmėklos tų žmonių, kurie numirė ne ramybės būklės – besiblaškančios, aistros tebeveikiamos vėlės, neiškeliaujančios į kitą pasaulį. Tokių šmėklų lietuvių tautosakoje yra, bet tai ir vėl universalus tikėjimas. Jurei pasilieka tarp žmonių tol, kol patenkina savo troškimą, atlieka užduotį ar atmezga mazgą, tebesiejantį su šiuo pasauliu. Tai lietuvių šmėklos, kurios susijusios su užkastais lobiais, dažniausiai jas turėtume priskirti jurei tipui, taip pat savižudžius, besivaidenančius savižudybės vietoje, arba žmones, žuvusius prievartine mirtimi ir norinčius kažką pranešti gyviesiems, paprašyti ką nors užbaigti, atlikti. Lietuvių tautosakoje tokios sielos dažniausiai kažko paprašo per sapną. Japonų besiblaškančias ir kenčiančias jurei atitiktų šykštuolių vėlės, budinčios prie savo užkastų lobių – jos negali palikti šio pasaulio, kol kas nors to lobio neatkasa, neatranda, ir jos suinteresuotos, kad lobis būtų atrastas, prakeikimas išrištas. Iš esmės reikėtų atlikti didesnę reviziją, tačiau žemasis mitologinis pasaulis japonų tradicijoje turi ypatumų, kurie būdingi tik jam pačiam, vietinėms japoniškoms tradicijoms. O šmėklų elgesys ar išvaizda pasikartoja, sutampa beveik visose mitologijose.

Kas galėtų atstoti išvadas? Kol kas tas pats Eurazijos kontekstas, apie kurį kalba Mircea Eliade ir į kurį dėmesys atkreiptas turbūt nuo Jameso G. Frazerio veikalų. Yra universali žemdirbiška mitologija, kuri bent jau Eurazijoje sudaro savąjį kontinentą, savą „tektoninę plytą”. Japonai ir lietuviai yra tos tektoninės plytos pakraščiuose, ir tarp jų tiek įvykių, tautų kraustymosi, amžių sumaiščių, imperijų prašvilpė griaudamos ir ardydamos, kad dabar, šiuo metu, baltiška ir šintoistinė tradicijos yra kaimyniškos. Jų neskiria niekas, išskyrus keliolika tūkstančių kilometrų. Bet tai tos pačios tektoninės plytos priešingos pusės, kurios įgavo savitų bruožų, bet drauge išlaikė ir konservatyvių bruožų, leidžiančių atpažinti, kad tai to paties masyvo skirtingi kampai, prie kurių konservacijos prisidėjo ir tai, kad ir lietuvių, ir japonų religinės mitologinės sistemos pergyveno ir priverstinius, ir laisvus sinkretizmus, ir valstybinės religijos fazes, ir feodalinius susiskaldymus (kurie ir Pilėnų Margiriui, ir samurajams padiktavo tą patį charakirio modelį). Kad ir kaip būtų keista, mūsų religinės mitologinės sistemos rekonstrukcijos gali pasitelkti šintoizmą kai kuriais atvejais – kaip, tarkime, piliakalnių motyvacijos, santykio su gamtos objektais ir sakralybės išgyvenimas per gamtą ir žmogaus pagamintus daiktus, apie dvasios, deivilo ir dievo definicijas sprendžiant ir pan. Tai yra šintoizmas daugelį religinės pajautos ir religinio elgesio dalykų ne tik įvardijo, bet ir išlaikė tuos paaiškinimus, o mūsų tektoninės plytos kampe tie dalykai išliko, jau pametę vardus ir prasmes. Tad šintoizmas baltų religijoms gali būti naudojamas (kai kuriais atvejais) kaip archetipas sistemai atkurti.

„Šiaurės Atėnai”

 

 

Daugiau Daugiau
Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (Esė)

Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės
(Esė)

Būrimo technikos pasaulio maginėse praktikose ir religijose gana įvairios, bet yra tam tikros būrimo sistemos, kurių laikomasi viename ar kitame etnose, religijoje, kultūriniame areale. Negalime manyti, kad pagal praktikuojamus burtus įmanoma, tarkime, atsekti etnosą ar jo kelią, bet burtų technikų sutapimai nėra bereikšmiai platesniame tyrimo komplekse, tiriant istorines, kultūrines, ypač religines sąsajas. Šiuo atveju – šiaurės ir šiaurės vidurio Europoje, įtraukiant iranėnišką medžiagą, būtent – alanų, gyvenusių Uždonėje, Šiaurės Kaukazo prieškalnėse, bet apie III–IV a. pajudėjusių Dunojaus ir kartu Romos imperijos linkui; alanų genčių kontaktai su baltais, bent jau pietų ir vakarų, neabejotini.

Germanai

Omenyje pirmiausia turėsime būrimus iš metamų burtų kubelių, lentelių, tačiau paminėsime ir tuos atvejus, kai jie papildomi kitais būrimais.

Publijus Kornelijus Tacitas „Germanijoje” gana nuodugniai aprašo germanų būrimus: „Niekas neskiria tiek dėmesio būrimams iš paukščių ir burtų lazdelėms, kaip jie. Pranašavimas burtų lazdele paprastas. Vaisingo medžio šakelę, virgam frugiferae arbori, supjausto gabaliukais, kuriuos, sužymėję kažkokiais ženklais, paberia kaip pakliūva ant baltos drobulės. Po to, jei buriama visuomeniniu reikalu – bendruomenės žynys, o jei privačiu – pats šeimos tėvas, pasimeldęs dievams ir žiūrėdamas į dangų, ima vienas po kito tris gabaliukus ir iš tų įspaustų ženklų aiškina lemtį. Jeigu burtas uždraudė pranašauti, tai tą pačią dieną antrą kartą kreiptis tuo pačiu klausimu negalima, o jei jis palankus, tai reikia jį dar patvirtinti būrimu iš paukščio skridimo. Toks būrimas, stebint paukščių balsus ir jų skridimą, žinomas ir pas mus” (Germania, X, vertė Janina Mažiulienė). Originale būrimas iš paukščių vadinamas auspicia, burtai – sortium, abu šiuos būrimus apibūdindamas skirsnio pradžioje Tacitas rašo auspicia sortesque. Tai tiesiog burtų metimas, pasitikslinant burtų kritimo rezultatus pagal paukščius.

Baltai

Adomas Brėmenietis 1075 m. kalbėdamas apie kuršius pamini, kad tarp jų yra gausybė augurų ir nekromantų: divinis auguribus etque nigromanticis omnes domus plenae sunt… A toto orbe ibi responsa petuntur, maxime ab Hispanis et Graecis (LPG 12). Taigi mūsų požiūriu įsimintini augurai, pagal specializacijos pavadinimą būrę iš paukščių. Tokius augurus, atlikusius absoliučiai klasikines auspicijas dar XVII a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje, mini Motiejus Pretorijus. Tai apeigos, visiškai atitinkančios Romos žynių būrimo technologiją ir, matyt, Tacito minimas germanų auspicijas, nes Tacitas apie germanų būrimą iš paukščių skridimo rašo: „Toks būrimas, stebint paukščių balsus ir jų skridimą, žinomas ir pas mus”. Mes chronologiškai užbėgame už akių senesniems būrimams iš paukščių, – vėlyvas liudijimas išsamesnis, o ankstesnieji dėl daugelio priežasčių fragmentiški. Turint omenyje, kad XVII a. antroje pusėje lietuvių žynys buria pagal tas pačias technikas kaip romėnų auguras (ar jo pirmtakas archajiškesne auguro vardo forma auspex) prieš du tūkstantmečius, galima manyti, kad ir kuršių, ir lietuvių žyniai tas auspicijų technikas išlaikė ir praktikavo, tarkime, XI–XIV a.

M. Pretorijus mini, kad šitokie žyniai vadinami lekutoniais, Lekkutones, iš paukščių skrydžių jie spėja apie ateitį ar toli vykstančius dalykus; aprašomas būrimas, kai vienas žemaitis bajoras paklausia žynio, kaip seksis jo sūnui, išvykusiam į karą su maskoliais, Moskowiter. Žynys ryte baltai apsitaisęs pasiima pašventintą krivūlę, antraip kreivą lazdą, geheiligte Krywule, d. i. Krummen Stab, užkopia ant piliakalnio [Pilluksztis], veidu atsigręžia į rytus, dešiniuoju šonu į pietus, kairiuoju į šiaurę, nugara į vakarus ir kurį laiką meldžiasi. Tebesimelsdamas jis horizonte maždaug toje pusėje, kur vyksta karas su maskvėnais, nubrėžia ratą, apimantį visą dangaus skliauto akiplotį, kurį pats žynys gali apžvelgti, ir ima laukti paukščio pasirodymo. Pasirodo gervė, skleisdama liūdnus garsus, paskui didelis paukštis, persekiojantis gervę, ir abu dingsta iš akiračio. Tačiau pirmasis paukštis sugrįžta, iš to aiškintojas išpranašauja, kad bajoro sūnui kare nesiseks. Išties, kaip vėliau pasirodo, jis patenka priešų nelaisvėn, tačiau, keičiantis belaisviais, išlaisvinamas (LPG 557).

Čia viskas dedasi kaip augurų vadovėlyje ar religijotyros knygoje: kopimas į piliakalnį [pasaulio centras, kosminis kalnas], kur pasirenkamos, „nustatomos” pasaulio kryptys, tarsi atkartojant kosmogoninius įvykius; kreiva lazda, krivūle, atitinkančia romėnų augurų naudotą baculum, danguje apibrėžiamas ratas, kurį romėnai vadino templum, auspicijoms pasirinkta vieta, stebimas ir komentuojamas paukščio balsas, elgesys. Visa tai vyksta ramioje aplinkoje, kokios ir reikia auspicijoms.

Livonijos ordino riteriai, 1264 m. rengdamiesi į žygį prieš Griežės pilį, pasiima ir atkritusių kuršių, žygio pradžia „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje” aprašoma kaip labai džiaugsminga:

Sie waren allgemeine vro
Vnd ir mut der stand also,
Das es in solde wol ergan;
In vil vil dicke wol ir span,
Ir uogel in uil wol sanc:
So pruweten sie, das in gelanc.
(BRMŠ I 304)

Čia, atrodo, ir kuršiai, ir vokiečiai džiaugiasi paukščių giesmėmis, lemiančiomis sėkmę; tokio būrimo, spėjimo iniciatoriai ir perteikėjai, be abejo, buvo kuršiai, tačiau įdomu tai, kad būrimas iš paukščių balsų abiejų pusių suvokiamas kaip sėkmės ženklas. Autoritetu čia tampa, be abejo, kuršiai. Čia užsimenama, kad spėta iš paukščių giesmių, bet kažin ar pasitikėta tik aplink čiulbančių paukštelių balsais, galėjo būti ir platesnis būrimas ar tiesiog nustatyto dangaus ploto stebėjimas.

Nežinome, ar kuršiai prieš jį metė burtus, kaip „Senojoje Livonijos kronikoje” rašo Henrikas Latvis: apie 1210 m. kuršiai ties Ryga keturiolika dienų burtais prašė dievų pagalbos ir ieškojo patogaus laiko miestui pulti; kaip matyti iš lotyniško teksto, čia kalbama apie burtų metimą: sortibus suis requirebant (BRMŠ I 281, 288). Burtų ir būrimo iš paukščių derinimas ne visada šaltiniuose išeina į paviršių; galų gale, kas dedasi priešo kariuomenėje, niekada nėra aišku. Sortes gali reikšti daug ką – ir būrimą iš aukojamų gyvūnų vidurių, ir pačias įvairiausias ženklų aiškinimo atmainas. Galimas dalykas, kad žyniai profesionalai apskritai griebdavosi kelių ar keliolikos būrimų. Bet žygyje dažniausiai laiko tam nėra, kartais nėra ir paties žynio. Ir tais atvejais baltų gentys demonstruoja pavydėtiną kvalifikaciją.

Pasak to paties Henriko Latvio, žiemgaliai, drauge su Livonijos ordinu derindami savo veiksmus prieš lietuvius, prieš patį žygį sustoja Lietuvos pasienyje ir ilsėdamiesi klausinėja savo dievų apie ateitį. „Mesdami burtus ir prašydami savo dievų palankumo, o drauge prisiekdami, teiravosi, ar jau žinia apie jų žygį nuskridusi ir ar lietuviai rengiasi joti prieš juos kovoti. Ir burtas krito, kad gandas jau pasklidęs, ir kad lietuviai jau esą pasiruošę kovai. Dėl to žiemgaliai labai išsigando ir prašė vokiečių grįžti atgal, nes jie labai bijojo lietuvių užpuolimo” (BRMŠ I 287–288). Lotyniškas tekstas tikriausiai kalba apie tai, ką Tacitas vadina sortes ir patys romėnai – sortilegio, taigi Henrikas Latvis teigia, kad žiemgaliai naktį praleido mittentes sortes et postulantes favorum deorum suorum (BRMŠ I 280). Pabrėžtumėme, kad baltų atveju, kaip ir germanų bei romėnų, burtai glaudžiai siejami su dievais, tai yra ne magiškas būrimas, spėjimas iš kažkokios konsteliacijos, o dievų atsiklausimas, teiravimasis apie jų valią, bandomą išskaityti ženkluose. Taigi, kai yra duota laiko, tos konsultacijos su dievais daromos, matyt, ištisą naktį ir jų pabaiga laikoma žvalgybos faktu, lemiančiu karinės kampanijos posūkį. Petras Dusburgietis aprašo lietuvių grupuotės, išsirengusios prieš Ragainę, veiksmus artėjant prie priešininko dislokacijos vietos 1274 m. birželio 25 d.: „Artėdami jie metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal” (BRMŠ I 349). Petras Dusburgietis čia rašo apie tą patį burtų metimą, – kaip gerai kryžiuočiams ir juolab lietuviams pažįstamą dalyką, mittentes sortem secundum ritum eorum (BRMŠ I 338). Prastas burtas lemia atsitraukimą, kaip ir žiemgalių atveju. Prisiminkime ir Daumantą, kuris savo pasitraukimą iš karinės kampanijos aiškina piktais burtais (BRMŠ I 260–261). Vadinasi, tokie pikti ženklai nekvestionuojami, atsitraukimas, kritus blogą lemiančiam burtui, nekelia nuostabos, kyla tik klausimas, kaip greitai ir saugiai atsitraukti. Labai pritrenkiančiai Petras Dusburgietis parodo, kaip lietuvių grupuotė burtus meta pačioje kryžiuočių pasalos panosėje, jiems patiems matant: „Kai lietuvių kariuomenė grįždama priėjo šią vietą, voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė”. Vadas jį subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt žmonių” (BRMŠ I 349). Arba toks pats vaizdas iš 1323 m.: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtus, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos!” Kai, šitai išgirdę, lietuviai ėmė trauktis, broliai, iššokę iš slėptuvių, pasileido iš paskos ir dvylika jų nukovė” (BRMŠ I 352).

Visų burtų registruoti neketiname, dar galime priminti, kad burtais būdavo parenkamas ir vienas dievams aukojamas belaisvis. Bet atrodo, kad germanų ir baltų burtų metimo technika iš principo sutapo – ant žemės mesti burtai, kubeliai ar lentelės; LKŽ burtą apibūdina kaip „keturkampį medžio gabalą”, burtai, burtininkavimas neabejotinai sietini su tais pačiais kubeliais.

Visus taškus sudeda M. Pretorijaus žinia apie burtavimą Mažojoje Lietuvoje, čia esama daug vaidilų, Wedeler, įvairiausių rūšių; tie, kurie vadinasi burtininkai, Burtniker, labai paplitę; jie turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis, juos jie meta žemėn ranka ir spėja pagal tai, katra puse, gerąja ar prastąja, jie nukrenta (LPG 605). Taigi trys gabalėliai kaip ir germanų atveju leidžia neabejoti, kad Petro Dusburgiečio aprašomais atvejais mūsų minėtieji kariai, ėję voros avangarde ir metę žemėn burtus, tikriausiai metė tokius pat burtus, kokius jie galėjo nešiotis asmeniniam naudojimui. O gal karinis būrys turėjo vieną ar kelis „autoritetingesnių”, pašvęstų, „patyrusių” kubelių komplektus, įduodamus avangardui, tai yra žvalgybos būriui, kuris juos panaudodavo kilus įtarimui ar, tarkime, priartėjus prie vietos, taktiniu požiūriu tinkančios priešo pasalai, ar pamačius nerimą keliančius pėdsakus. Tai spėlionė, ne teiginys.

Bet galime teigti, kad religiniai burtai naudoti kaip žvalgybos priemonė strateginiais, kariaunos ar kelių junginių žvalgybos tikslais, taktiniais klausimais kliautasi gryna magija, – paprasčiausiai laikas neleido platesnių konsultacijų su dievais. Tad religinė maginė žvalgyba, tiek strateginė, tiek taktinė – lietuvių karo technologijos dalis.

Alanai

Amianas Marcelinas, kalbėdamas apie galingą iranėnų alanų gentį, kuri IV a. viduryje veržiasi į Romos pasienių sritis, teigia, kad jų dalis Azijoje ribojasi su Indijos paribių gentimis, vakaruose jie remiasi į Istrą (Dunojų), šiaurės vakaruose ribojasi su nervijais, vidinais, gelonais, agatirsais – gentimis, kurių bent kelios priklauso baltų masyvui (Amm. Marc., Historia [Res gestae] XXXI, 2, 12–17). Jis trumpai aprašo jų būrimo apeigas: „Būdas, kuriuo jie patiria ateitį, keistas: jie suriša į ryšulėlį tiesius ievos stiebelius, paskui juos išrenka atitinkamu metu drauge su kažkokiais paslaptingais užkeikimais ir gauna ganėtinai tikslius nurodymus, kas atsitiks” (Amm. Marc. XXXI, 2, 24).

Burtų, kubelių, runų metimas nelygus surištiems stiebeliams ir jų išrankiojimui „atitinkamu metu”. Tas „metas” gali žymėti tiek parą, tiek ilgesnį laiko tarpsnį, kurį galėtume sieti su kokia nors kalendorine tradicija, bet tai spėjimas.

Klausimas – ar, pavadinkime, alaniška burtų technika turi atitikmenų lietuvių ar prūsų burtuose? Ji remiasi surištų stiebelių išrankiojimu atitinkamu metu.

Surištų stiebelių sakralumas lietuviams žinomas. Prisiminkime vien jau keistąjį Jono Lasickio paminėtą dievą Slotrazį, Šluotražį, o kad šluota gali išvis tapti vėlės buveine, liudytų lietuvių tikėjimas, jog negalima surištos šluotos deginti – vėlę sudeginsi. Taigi matomas tam tikras surišto šakų glėbelio pajėgumas priimti sakralinį krūvį. Kuršis-Kurcho, Kurkas – paslaptingas prūsų panteono dievas, kuriam aukojamas pirmasis kokios nors veiklos produktas, taip pat ir pirmasis javų pėdas. Pastarasis siejasi su kuršiu, žinomu lietuvių etnografijoje. Tai paskutinis javų pėdas, trissyk perrištas glėbys, kuris naudojamas per metines apeigas, tarkime, statomas į kampą per Kūčių vakarienę; ši reikšmė mums dabar nesvarbi, kadangi sakralinė javų ar šiaudų ryšelio, pėdo reikšmė su būrimu tiesiogiai nesiejama. Bet mitologijos tyrinėjimuose Kurchas, Curcho, Churcho siejamas su iranėniška terpe ir 980 m. minimu Kijevo družinos panteono dievu Chorsu. Bendras alaniškas laukas geografiškai sietų Kijevą ir Prūsiją – alanai, roksolanai buvo ir slavų, ir prūsų kaimynai, kai kurias protoslavų ir baltų gentis tikriausiai įtraukę į savo politinę kultūrinę orbitą, o prūsų legendos ir renesansiniai autoriai lietuvius kildino iš alanų ar net tapatino su jais.

Vis dėlto javų pėdo sakralizavimas derliaus šventėse pats savaime vargu ar gali būti laikomas alaniškos kilmės fenomenu, nes alanai žemės nedirbo, o be to, tai universalus religinis reiškinys, kurio jokia žemdirbių gentis nei tauta savintis negali, bent jau Eurazijoje.
Mums daug svarbesnis būtų būrimas iš lazdelių ar augalų ryšelio, skirstant juos po vieną. Tokį būrimą, kad ir kaip būtų keista, randame apie 1670 m. Mažojoje Lietuvoje. M. Pretorijus, aprašinėdamas kupoliavimą, pažymi, kad surinktas žoles šeimininkas užkiša po sija arba deda į svirną, kiekvienam asmeniui po žolę; kurio žolė pirmiausia nudžiūsta, tas greitai mirs (LPG 566).

M. Pretorijus aprašo jo laikais vykusias apeigas, per kurias joms vadovavęs vaidila po ilgų ritualų, vykusių palei kartį, ant kurios viršaus buvo pritvirtintas žolių kuokštas, tas žoles atsargiai ir taupiai išdalija visiems susirinkusiesiems (LPG 540). Svarbiausia, kad ši šventė siejama su Kurchu, kuris pagal mitologines rekonstrukcijas, tikėtina, yra iranėniškos kilmės.

Žinomas ir paplitęs paprotys per Kūčių vakarienę traukti šiaudus iš po staltiesės: kieno šiaudas ilgesnis – tas ilgiau gyvens, kieno trumpiausias – greičiausiai mirs. Traukiami linų, smilgų, šiaudų pluošteliai – iš po staltiesės ar iš indo, padėto po stalu. Spėta ir iš ilgio, gumbuotumo, spalvos, kitų požymių, kartais – visos jų gausybės.

Įdomus atvejis, kuris susieja kupoliavimą Joninių išvakarėse ir būrimą per Kūčias, užrašytas XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje: „Kaimietės Joninių išvakarėse pievose susirauna devyneriopų žolių pluoštus, pusę jų iki vidurnakčio sušeria savo karvėms, o kitą sudžiovinus laiko ik Kalėdų… Tada [kai kur ir N. Metų naktį] tas liekanas duoda karvėms, kad liktų sveikos ir pieningos. Tos žolės naudojamos ir smilkinimui, sergant žmonėms ir gyvuliams… Devyneriopų žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos ir t. t. Gerai, jei gėlių žiedai guli viršun link, o jau blogiau, jei gėlės ant stogo krenta kotais į viršų”.

Taigi matome, kad „alaniški” būrimai, t. y. išskaidant kuokštelius, Lietuvoje žinomi ir atliekami per kalendorines šventes, tai ir yra tikriausiai Amiano Marcelino minimas „atitinkamas metas”. Ką tik paminėtos apeigos, per kurias iš pradžių su žolynais elgiamasi kaip su burtų kuokštu, vėliau metamas burtas, katra – palanki ar nepalanki – pusė iškris, jungia alanišką ir baltišką/germanišką būrimus, atitinkamai – tai sinkretiškas „kuokštinių” ir „burtinių” burtų panaudojimo atvejis.

Tokie reiškiniai liudytų vienos ir kitos burtų sistemos koegzistavimą ir tarpusavio sąveiką praeityje. Baltai žino ir „germaniškus”, ir „alaniškus” burtų tipus, germanai nenaudoja alaniško tipo, alanai – germaniškojo. Tad baltų burtų technikos liudytų, matyt, gan ilgalaikius baltų kontaktus tiek su germanais, tiek su indoiranėnais alanais.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau
Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas „visiems dievams” (Esė)

Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas „visiems dievams” (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas „visiems dievams”
(Esė)

Hierofanija čia bus suprantama pagal M. Eliadės terminologiją – tai šventybės apsireiškimas gamtos objektuose, daiktuose, asmenyse. Tai reikštų, kad hierofanija yra maždaug šventybės įsidaiktinimas, įsidabartinimas. Objektai gali būti labai skirtingi, tačiau juos sieja pačios šventybės apsireiškimas.

Žinoma, mes iš karto galime tarti, kad hierofanijos – tai kultui skirtos arba šventosios giraitės, kurios baltų teritorijose žinomos nuo seniausių laikų, šventoji ugnis, kalvos, atmosferiniai reiškiniai etc. Vis dėlto kiek tos hierofanijos siekia; kiek, sakykime, gali „nusileisti”? Kaip minėta, hierofanijos gali būti ir daiktai, ir gamtos objektai, jos gali slypėti ir įvaizdžiuose, mituose, ritualuose ir t. t., ir pan. Siūlyčiau atlikti labai nedidelę judesių apyskaitą, būtent lietuvių ir iš dalies prūsų aukojimo ritualų judesių fenomenologiją. Taigi mūsų dėmesys kryps į smulkiausius ritualo elementus, aukotojo judesius, aukojamo objekto dislokavimą ar deformacijos būdus ir į paties aukotojo laikyseną.

Taigi mūsų objektas – dievų įsiterpimas į pasaulį per aukotojo judesius ir dievų įsidabartinimas judesių hierofanijose.

Sakraliniai judesiai

Šiuo atveju apsiribosime M. Strijkovskio „Kronikos” medžiaga. Šiaip ir joje ne viską pavyks apimti. M. Strijkovskis remiasi „prūsiškais” šaltiniais, „Sūduvių knygele”, J. Maleckiu ir kt. šaltiniais, kur ši aukojimo hierofanija aprašyta gana smulkiai.

Vardydamas lietuvių ir žemaičių dievus, jis pirmuoju mini Prokorimą, kuriam buvo aukojami balti romyti gaidžiai, bet nepjaunami, o pagaliu užmušami, dalį tų gaidžių valgydavo patys, kitą dalį žyniai, o trečią dalį sudegindavo [BRMŠ II 546]. Daugeliui kitų dievų aukojamų naminių paukščių užmušimo būdo M. Strijkovskis nepatikslina, bet, tarkime, Šeimos dievui įvairių spalvų gaidžius bei vištas mušdavo. Taigi vienas iš sakralinių judesių – mušimas pagaliu. Matyt, taip siekiama pabrėžti ypatingą aukojimą, kuris skiriasi nuo „profaniško” gyvulio papjovimo, paskerdimo. Kita vertus, šis aukojimas atliekamas „nepraliejant kraujo”, su tuo siejama ir kita ritualo dalis, o būtent – šiam dievui aukojamus gaidžius ar vištas mesdavo į krosnį, kol aukos visiškai sudegdavo. Taigi per visą ritualą aukojant kraujas nepraliejamas – galbūt dėl to, kad Šeimos dievas turėjo užtikrinti, kad šeimyna laikytųsi, tai yra kad joje nebūtų kivirčų, išsibėgiojimų ir ligų, o kraujas, pralietas Šeimos dievui, galėjo turėti rituališkai neigiamų pasekmių. Gana smulkiai M. Strijkovskis aprašo, kaip užmušami gyvuliai, aukojami dievui Žemininkui per derliaus šventę: pirmasis ima pagalį žynys, „sukalbėjęs maldas, pagal įprastinį jų ritualą, po to visi aplinkui stovintieji muša pagaliais tą gyvulį per galvą, per pilvą, per nugarą, per sprandą ir per kojas” [BRMŠ II 548].

Krūminei būdavo užmušamos vištos su žema skiautere ir jų mėsa būdavo kapojama į smulkiausius gabaliukus, idant rugiai augtų tankūs, varpingi, į šiaudus neišeitų [BRMŠ II 546]. Taigi matome ir dar vieną judesį – ritualinį kapojimą. Jo prasmė paaiškinta – aukos pateikimas ar aukos destrukcijos būdas nurodo dievui, kokių konkrečiai paslaugų iš jo tikimasi. Jei Šeimos dievui aukojant siekiama, kad šeima būtų vieninga ir gyventų darniai, jam skirta auka nepatiria fizinės destrukcijos iki pat ją atiduodant ugniai. O iš Krūminės prašant gausos ir tankumo, jai skirta višta sukapojama kuo smulkiausiai.

Dar vienas judesys, kuris turėtų būti susijęs su aukojimu dangaus dievams – tai aukojamo objekto iškėlimas į viršų, pasak M. Strijkovskio, taip per pavasario šventę, skirtą dievui Pergubriui, viršaitis, kaip vadinamas žynys, ima puodą alaus, pakelia jį viršun ir malda kreipiasi į dievą Pergubrį, duodantį žiemą ir vasarą – toliau aukojama ir visiems kitiems dievams, kurių išskaičiuojama 15 [BRMŠ 549]. Kadangi pavasario šventė gali būti siejama tiek su pačiu Pergubriu, tiek su visais svarbiaisiais dievais, pakeliant puodą į viršų atliekama reprezentacinė funkcija – iškilmingas pasveikinimas. Tai dar nėra paaukojimas, o tik pašventimas, dievų pakvietimas, aukos iškėlimas.

Visiems dievams žynio viršaičio pašventintas ir dievams paskirtas ožys ar jautis prieš aukojimą vedamas į klojimą ir ten pakeliamas į viršų, o kol vyrai laiko jį iškėlę, žynys dar kartą kreipiasi į visus dievus [BRMŠ 550]. Kadangi šie kreipimaisi į visus dievus kartojasi, matyt, galėtume pagrįstai teigti, kad aukojant visiems dievams, nesvarbu per kokią šventę, aukojamas objektas iškeliamas į viršų. Paskui jį žynys paskerdžia, bet taip, kad kraujas nenutekėtų ant žemės, o į geldą. Tada „semdamas kaušeliu arba puodeliu, viršaitis šlaksto žmones, o liekaną išsidalija puodeliukais ir kiekvienas savo namuose šlaksto gyvulius taip, kaip mūsų įprasta šlakstyti švęstu vandeniu”. Šlakstymas irgi gali būti priskiriamas prie ritualinių veiksmų, ir nebūtinai jis turi būti pasiskolintas iš bažnytinių veiksmų, kaip ir smilkymas per mirusiųjų atminų ritualą, kai „vyriausias šeimininkas, kai visi jau turi pradėti valgyti, paima į samtį visokių grūdų, druskos ir kitko, be to, smilkalų ir užsmilkęs sako „A za wissumos priatelos musu!” ir t. t., o po to senųjų protėvių giesmes giedodami valgo ir geria, kol ant kojų nebepastovi” [BRMŠ II 551].

Per daugelį švenčių, ypač derliaus ar šermenų metu, minimas metimas, t. y. numetimas ant žemės, kreipiantis tiek į Žemynėlę, Žemininką, tiek į konkretų mirusįjį ar į visus mirusiuosius – nuliejama alaus po stalu, ant žemės metama kiekvieno patiekalo gabalėlis [BRMŠ II 548, 551 ir kt.]. Taigi prie aukojimo būdų priskirtinas ir numetimas ant žemės, Žemynos ar derliaus švenčių atveju visiškai suprantamas, mirusiųjų atveju, matyt, per žemę yra pasveikinami ir maitinami po žeme gulintys mirusieji, kurie, kad ir būdami vėlėmis, kažkaip tas aukas gauna, gal per žemėje gulintį kūną, gal dalyvaudami puotoje nematomais vėlių kūnais.

Dar vienas sakralinis judesys, skirtinas nuo numetimo ir turintis visai kitą prasmę, – tai svaidymas, svaidymasis. Per Pergubrio šventę kreipiamasi tiek į patį Pergubrį, tiek – programiškai – į visus kitus dievus. Viršaitis kreipiasi iš eilės į Pergubrį, Perkūną, Svaikstiką, Pilvytį ir kitus – iš viso į 15 dievų. Viršaitis arba šioms apeigoms vadovaujantis žynys, įsikandęs pilną kaušelį alaus, geria jį, vien tik laikydamas dantimis, neliesdamas rankomis paties kaušelio, paskui sviedžia jį per galvą atgal, irgi vien galvos judesiu, o užpakalyje stovintis tijūnas ar valsčiaus vyresnysis sugriebia jį rankomis ir vėl stato ant stalo prieš žynį, kuris tą patį kartoja kito dievo garbei. Čia kaip tik kartojasi viršaus, oro, dangaus sferos imitacija – būtent šiose apeigose žynys ir kelia puodą į viršų ir aukoja dievams. Remiantis analogijomis reikėtų spręsti, kad čia aukotojai geria alų ritualiniu būdu, t. y. neimdami jo į rankas, dėl kelių priežasčių. Pirma, šitoks, nebuitinis, alaus gėrimas jau yra hierofanija. Antra, svaidymas daugiau pabrėžia aukos susilietimą su viršumi, nei su apačia. Beje, šiose apeigose neminima, kad kas nors mėtytų kąsnelius ant žemės (žinoma, nereiškia, kad to negalėjo būti). Tai yra ir sakralizuotas pasveikinimas, pašlovinimas, greičiausiai ne tiek dangiškos, kiek kitoniškos „visų dievų” sampratos apraiška. Dievai visi yra kitokie, kitoniški, ir kada kalbame apie jų visumą, ant žemės aukos nemetamos, priešingai – aukojimo rituale vengiama susidurti, kontaktuoti su žeme. Tai ir simboliškas dvasinės, kitoniškos dievų prigimties pripažinimas. Drauge ir nurodymas, kad posakis „visi dievai” yra suvokiamas ne kaip abstraktus pasakymas, o kaip konkrečios visumos suvokimas. Būtent tai konkrečiai visumai ir skiriami „oro”, svaidymo sferai artimi ritualai. Kada kalbama apie „visumą”, ožio aukojimo šventėje, kur aukojamas ožys ir jautis (beje, gyvulys ar galvijas paskerdžiamas, tik stengiamasi surinkti kraują ir jo neišlaistyti), vėl aptinkame svaidymą. Čia galvijas prieš aukojant pakeliamas į viršų, per tolesnes apeigas vyrai sėdi aplink ugnį. „Moterys jiems atneša dar nekeptų papločių, vyrai ima juos kiekvienas po vieną ir svaido kits kitam per liepsną, kol iškepa. Tada valgo, geria dainuoja ir groja ilgais trimitais per kiaurą naktį” [BRMŠ II ]. Apie kąsnelių mėtymą ant žemės neužsimenama, nors gal tai pavaduoja paskutinė užbaiga – ryte ritualinės puotos likučiai užkasami, gerai paslepiami po kauburiu. Čia norint galima matyti auką žemei, norint – tiesiog šventos puotos maisto sakralizaciją, kuri neleidžia likučių išmesti, jie turi būti atsakingai užkasami. Šiose apeigose, kur matėme ir svaidymą, ir aukojamo gyvulio kėlimą viršun ir žinome, kad ši šventė skirta „visiems dievams”, įdomu ir tai, kad prieš aukodamas viršaitis tris kartus ratu apeina apie aukoti skirtą gyvulį [BRMŠ]. Apskritimas yra visų pirma dangiškas ženklas, tradiciškai dangaus dievų šventovės apskritos. Tad dar vienas argumentas, galintis paliudyti, kad visų dievų hierofanija siejasi su aukštuma, dangumi, oru.

Metimas žemėn, svaidymas, šlakstymas, smilkymas, trenkimas, daužymas, – visa tai turi savo reikšmes ir bemaž viskas atliepia dieviškąją erdvę. Žmonės, atlikdami šiuos judesius, išeina iš buitinių judesių ir pereina į kitokią judesių sferą, kurią būtų galima įvardyti kaip sakralią. O pats judesys – konkrečios dievybės raiškos laukui priklausanti hierofanija, viena iš daugelio, kada aukodamas žmogus susiduria su dievybe.

Galima tarti, kad labai apytiksliai „visų dievų” įvaizdis vis dėlto labiau siejasi su dangumi, viršumi. Kai aukojama derliaus šventėse, mirusiųjų šventėse, aukos, skirtos mirusiesiems ir dievams atskirai, t. y. maisto kąsneliai, metami ant žemės, kuri čia ir adresatas, ir tarpininkas.

Aukotojo fizinė padėtis

Kęstučio aukos aprašyme ir tarp mūsų jau minėtų laikysenų matėme žynio padėties orientaciją į viršų arba vyrų į viršų keliamą aukojamą gyvulį, taigi padėtis, kai veidas atkreiptas į viršų ar į dangų, yra ir žinoma, ir savaime suprantama. Tačiau yra ir kitokių aukotojo laikysenos būdu. Tarkime, M. Strijkovskis aprašydamas aukojimą žirgų karo dievui Chaurirari teigia, kad, „užpečky ant balnų sėdėdami, jam meldėsi ir aukas aukojo” [BRMŠ II 546] . Sėdėjimas ant balno tarsi reiškia ir į karą jojimo situaciją, bet tai yra ritualinis sėdėjimas aukojimo metu. Ir ne vien sėdėjimas. Toliau Strijkovskis pasakoja apie aukojimą Bubilui, medaus ir bičių dievui, kurį „garbindavo užpečky tupėdami” [BRMŠ 546]. Taigi savitą religinę aukotojo laikyseną papildo ne ką mažiau savitas žynio elgesys. Žynys „laikydavo rankoj didelį naują gorčių, pilną medaus, ir, sukalbėjęs reikiamas maldas, su didžiu riksmu trenkdavo jį į pečių, kad net šukės išlakstydavo, prašydamas dievą Bubilą, kad bitės gausiai spiestų” [BRMŠ II 546]. Šukių skaičius, trenksmas, riksmas, matyt, reiškia Bubilo / Babilo triukšmingumą, kaip yra pažymėjęs A. J. Greimas, tačiau mes čia turime situaciją, kai vienas aukotojas užkrosnyje tupi, kitas – stovi, meldžiasi ir trenkia auką į krosnį.

Aukojimas visiems dievams – iškeliant auką į viršų; be to, jau galime išskirti du aukojimo tipus – kruviną ir bekrauję auką. Bekraujė auka – tada, kai gyvulys rituališkai užmušamas pagaliais. Tupėjimas, sėdėjimas – padėtis, artimiausia dievybės globojamai sferai, objektams.
Ką galime pasakyti apie dievų charakteristikas? Aukotojas ir fiziniais judesiais įeina į sakralybės lauką, jo judesius reguliuoja jo taisyklės, kurios sutampa su hierofanijų prasiveržimo per judesius modusu. Judesys rituale – tai atsakymas į dievybės lauką, hierofanija, kurioje ir tegali susitikti žmogus ir jo dievas.

„Šiaurės Atėnai”

Daugiau Daugiau
Dangus antraip – Ar pribaigs simuliakrai religiją? (Esė)

Dangus antraip – Ar pribaigs simuliakrai religiją? (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Dangus antraip
Ar pribaigs simuliakrai religiją?

(Esė)

Dabartinė viešoji erdvė nukvakina maloniai nepastebimai. Masių kultūra peni per visus pojūčių ir refleksų kanalus, televizinius, bet nebūtinai. Viskas prinešama prie pat burnos, akių, sąmonės ir pasąmonės. Gražu žiūrėti. Sielos dalykai irgi nepamirštami – ji irgi gauna savo driežų antpilo dozę. Net nesirauko ta siela ir manosi besijaučianti komfortiškai. Ypač jei nieko kito niekada ir neragavo.

Sėdint prie televizoriaus ir nededant jokių pastangų, ūmai ima ir prisikabina mintis, kad kažkas atsitiko ir kad kiekybė peraugo į kokybę; kad vaizdasklaidoje ir žiniasklaidoje plevenęs noras erzinti ir kąsti peraugo į strateginį puolimą. Turiu omenyje, kad pernelyg įsibėgėta. Ir pernelyg jau viskas nuoseklu, kad atrodytų, jog Katalikų Bažnyčios atakavimas nėra tiesiog sensacijų vaikymasis; mažumėlę jau visko per daug. Aš ne vien apie televizijų priekabiavimą prie kunigų; televizijų kanalai pareikš, kad jie tiesiog vaikosi sensacijų, ir bus švarūs. Gal taip ir yra, panašiai ir medikų atveju.

Tačiau įdomiausia, kad „popsinė” kultūra, kurios reprezentantai ir kartu smogiamasis būrys yra televizija, jau ima labai nuosekliai įgyvendinti alternatyvos programą.

Tuo pačiu metu dvi konkuruojančios televizijos varo tą pačią vinį. Kadangi šias kvailystes ir kakofonijas atlaikyti gali tik jauna galva, muzikinės karjeros pažadą pakabinusios televizijos, žinia, yra nusitaikiusios į jauną ir nepatyrusį organizmą. Vienur jaunimas plyšaudamas važiuoja į dangų, kad taptų žvaigždėmis. Kitur šauna tiesiai į žvaigždes, kad būtų danguje. Taigi žmogaus – jauno – siekiai neprastai apibrėžiami; jis orientuojamas į dangų, į žvaigždes, kaip anksčiau būdavo orientuojami pionieriai; visi padorūs spaliukai norėjo būti volodiomis, o pionieriai – gagarinais; spaliuko žvaigždutės viduje spindėjo jaunojo Iljičiaus simpatinga fizionomija, kiek primenanti renesansinio modelio rubuilį kūdikėlį Jėzų; pionieriaus ženklelis liepsnojo, šaudamas ugnimi viršun, tai, žinoma, ir skautų laužo liepsna, ir ne tik. Tai veržimasis aukštyn, dangopi.

Religinę problemą sovietai sprendė religiją kritikuodami ir maitodami, bet nebuvo kvaili ir jos vieton kaišiodavo savo abrozdėlius, erzacinius pakaitalus. Lygiai kaip sovietai elgiasi ir šiandieninė masinė kultūra – žiniasklaida daužo klerą fiziškai, politiškai, o masinės kultūros nuolanki tarnaitė-ponia vaizdasklaida ne tik rodo klero pražangas – tikras ar menamas, patikrintas ar nepatikrintas, – bet ir organizuoja ilgalaikę rudeninę „popsinę” spaliukų-pionierių vakaronę prie šildančio televizoriaus ekrano. Jei ne į vieną dangų įdramblosi – tai į kitą. Jei ne per dangų į žvaigždes, tai per žvaigždes – į dangų.

Jau laikas žmones auginti ne baro ar akvariumo gyventojais – tuo jau pabūta, – reikia priminti ir hierarchiškai aukščiausią sluoksnį, o tai, suprantama, dangus, bet tikrasis dangus – kaip abiejų komercinių televizijų projektai ir leksika kalte kala diena po dienos – tai tas, kurį dovanoja popkultūra beigi žiniasklaida. Kitokių dangų nebūna, ir jei nori gyvas tapti žvaigžde ar šoktelėti į dangų, tam tereikia televizijos ir „popso”. Tam tereikia sužaisti žaidimą, kuriame parodoma, kad transcendencija galima tik ta, kurią pateikė masinė kultūra. Niekas daugiau išganymo neteikia, niekas nėra išganytas kitaip nei per Žvaigždžių vartus, ir tai įtikinamai parodoma, teikiama pavyzdžiu, provaizdžiu. Kad žmogus taptų superžmogumi, kad gyvas įliptų į dangų, jis turi išpažinti tikėjimą išganančia televizoriaus ir to, kas jame yra, galia.

Visa kita yra tik pakankamai nereikšmingos atgyvenos. Masinė kultūra aprėpia viską, ir čia ji jau rodosi kaip visur esanti dievybė. Ji rūpinasi kiekvienu, kiekvieną priglaudžia, kiekvienam – priglaudusi – duoda šansą. Milijoninio laimėjimo, sužvaigždėjimo, dangiškumo, žmogiško dieviškumo galimybę. Tai, ką duoda masinė kultūra per televiziją, yra tikra, nes tai matoma ir girdima, pažadai galioja kiekvienam, ir kiekvienas joje yra išrinktas, jei tik ploja ir šokinėja nustatytu ritmu, nustatytu taktu. Yra šventieji ir žyniai, gyvenantys televizoriuje. Jie ir pamoko, ir paaiškina, ir pabara, o paskui pasako oro prognozę rytojui, parodo filmą-lopšinę ir suguldo.
Žinoma, kvaila sakyti, kad televizorius blogai ir kad programos sumautos. Jis yra pritaikytas poilsiui. Tik keista, kad kartais ima ir prasiveržia kokios juodos dėmės, ne vienoje ar kitoje laidoje, bet kiekviena atskirai kažkaip suprantama, pateisinama… Bet kai jos visos ima ir sulipa viena ant kitos, kai pamatai efektą visai netikėtoje vietoje – ima ir sukeistėja fokusas, nes jame keista figūra mosteli uodega.

Televizija nėra nei blogai, nei ką. Masinė kultūra irgi nėra blogai. Kaip ir vanduo nėra blogai. Bet visame kame gali reikštis kas tik nori. Vanduo ir malšina troškulį, ir partrenkia cunamio banga.

Nesu nusiteikęs spjaudyti ant televizoriaus, nes tai trukdo žiūrėti, – bet jis kartais ima ir priverčia nustebti. Gal tiesiog jame atsispindi realybė? Aišku, sunku patikėti; juk mes prisipratinome ir esame pripratinti prie kalbų apie kompiuterio ir televizoriaus epochos virtualumo mastą. Mes įlindę ir užsikabinę už tos „virtualios realybės” kabliuko, noriai kartojamo pačios virtualybės esybių lūpomis, – bet juk virtualybė yra atspindys, kol kas tik atspindys. To, kas yra galvoje. To, kas dedasi aplink. Pakreiptas realybės vaizdas. Vadinasi, tai yra ir realybėje. Turiu omenyje norą dar kartą patriuškinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią (LKB) konkrečiai ir krikščionybę apskritai.

Spaudimas ir tolerancija

Josephas Ratzingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI, manding, mėgina telkti apskritai krikščioniškas bažnyčias ir teologijas. Ir ekumeninį judėjimą vairuoti taip, kad jis atvertų duris krikščioniškų bažnyčių ir teologijų sugyvenimui po vienu stogu, viduje nesipešant. Manau, tai daro dėl paprastų priežasčių – islamo ir sekuliariosios Europos ideologijos spaudimo. Vargu ar Benediktas XVI ką nors keis dogmatikoje, kaip jam intensyviai patarinėjama iš šalies. Tačiau jau dabar jo pastangos normalizuoti santykius su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia labai intensyvios, su protestantais santykiai seniai normalizuoti ir kolegiški, o dėl kitokių nuomonių ir pakraipų europinių krikščionybių viduje – simptomiška tai, kad jis priėmė Hansą Küngą, kontroversišką ir įtakingą iš protestantizmo išeinantį teologą, kuris bene dvidešimt metų bergždžiai mėgino prasimušti prie Jono Pauliaus II. Šviesaus atminimo pirmtakas H. Küngo nepriėmė, Benediktas XVI priėmė bemaž išsyk – pontifikato pradžioje. Pasak pranešimų, padiskutavę kiekvienas liko prie savo nuomonės. Tačiau įdomu tai, kad pokalbis apskritai įvyko – nors Benediktas XVI nė nesitikėjo atversti H. Küngo, eretiko profesionalo. Lygiai kaip ir šis negalėjo tikėtis kokio nors apčiuopiamo pokalbio rezultato. Tačiau pokalbis įvyko, tai gal yra tam tikra vėliavėlė intelektualams, kurių katalikybė paprastai ne visai tokia. Ar gal tiesiog signalas, kad dabar KB gali šnekėtis apie bet ką (krikščionybės viduje) ir pasikeisti nuomonėmis su įvairia teologine ideologija. Gal tai tiesiog nuoroda, kad KB siekia pakeisti konfrontacijos ar nutylėjimo santykį – su kitamaniais krikščionybės viduje – į pokalbio būklę.

Ko gero, čia veikia viskas ir tai, kad J. Ratzingeris drauge su H. Küngu visiems Europos intelektualams jau keliasdešimt metų yra išsirikiavę į vieną stipriausių krikščionybės teologų eilutę; jų knygos jau seniai knygynuose guli netoliese, tose pačiose teologijos knygų lentynose. Dviejų teologų pašnekesys yra kas kita nei popiežiaus ir nuo dogmų nukrypusio profesoriaus eretiko disputas. Bet jis įvyko, tai tam tikras ženklas. Įdomu sekti, kas vyksta, ir įdomu tai sekti vokiečių spaudoje, nes į tokius niekniekius mūsiškė nekreipia dėmesio. O iš niuansų galima daryti prognozes.

Islamiškojo spaudimo veiksnį norėtųsi pakoreguoti – islamas spaudžia dviem sparnais. Vienas – tai teroristinis islamizmas, kuris yra ir antikrikščioniškas, ir antiislamiškas, bet šis spaudimas Europoje, švelniai tariant, jaučiamas. Kitas spaudimo sparnas – islamo, jauno, keturioliktą amžių einančio tikėjimo, pasinešimas į fundamentalizmą. Galima palyginti su krikščionybės istorija: ji keturioliktame savo amžiuje išgyveno viduramžius, intensyvaus, tyro, kartais mistiško, bet dažnai tiesmuko ir obskurantiško religingumo laikus; tais amžiais krikščionybė elgėsi labai panašiai ir, kas be ko, buvo vis dar glaudžiai suaugusi su valstybine valdžia. Tačiau keturioliktas amžius – jau ir Renesanso, ir visų reformacijų išvakarės, čia ir Janas Husas, ir kryžiaus karai prie Baltijos, ir raganų deginimo pirmieji amžiai… Globalizacija gal didina pagreitį, ir yra tam tikrų požymių, kad islamas irgi yra tam tikrų vidinių transformacijų išvakarėse, bet tai dar tolimos išvakarės. O kol kas islamas Europai rodo pavyzdį. Totalaus religingumo pavyzdį. Entuziastingo išpažinimo pavyzdį. Jis dar neperėjęs per sekuliarizacijos girnas; tas išbandymas jo laukia susitikimo su globalizacija pavidalu. Būtent dėl to ir vyksta griežto globaliųjų vyksmų atmetimo reakcija: islamo išpažinėjai žino, kas nutinka religijai, permaltai technologinės revoliucijos, visuomenėje įsivyravus sekuliarioms ideologijoms, – ji pasikeičia, skyla, skaidosi, interpretuoja save naujai; kol kas tik Turkija leidosi – dar ne iki galo – permalama sekuliarizacijos; prie pat sekuliarizacijos pergalės slenksčio buvo sustabdytas Iranas per mulų revoliuciją.

Nelaiminga revoliucija

Dabar Lietuvoje didelis dvasinis ir kultūrinis vakuumas, kurį kaip tik ir nori užpildyti masinė kultūra, užpildyti savimi taip, kad neliktų plyšelio jokiai religijai; alkanų sielų religingumą šis globalizacijos Mefistofelis nori užmėtyti erzacais ir simuliakrais, o ir pats save pateikti kaip visišką religinį kompleksą. Islamas tokiems dalykams ir priešinasi, jis gyvybiškai jaučia pavojų; sakykime, Lietuvos atveju LKB tradicija jau perėjusi ne tokius išbandymus. Religijai išbandymai tampa grūdinimosi metais. Lygiai kaip ir tautai. Lygiai kaip ir engiamam socialiniam sluoksniui. Katakombose arba undergrounde nėra fizinių patogumų, tačiau išgyvenamas psichologinis teisumo komfortas. Islamistai irgi varo save į katakombas, ne pogrindy jie negali egzistuoti, reikalingas spaudimas, kurį jie patys provokuoja, kurio šaukiasi savo teroro aktais. Teisus yra tas, kuris persekiojamas, o tas, kuris yra persekiojamas, turi teisę gintis kad ir puldamas, kad ir nestandartinėmis formomis. Todėl islamizmas (t. y. ne islamas) negali be teroro – teroras jį reprodukuoja, įteisina, sukelia persekiojimus ir kartu didina žavesį, patrauklumą bei įtvirtina teisumo prieš visą pasaulį patirtį. Partizaniška patirtis, Raudonųjų brigadų romantika, intifada. Tai žavu. Teroro tikslas – pats teroras. Daug nuobodžiau, kai partizaninis judėjimas praranda prasmę. Dėl to partizanai galutine pergale niekada nėra suinteresuoti.

Lietuva ir yra tas laimėjęs partizanas. Tautiniu požiūriu, manding, mes buvome pasiruošę totaliai pasipriešinti ir žūti ir, kai to neatsitiko, kiek nustebome; žūtis būtų mus išganiusi. Vietoj žūties gavę pergalės prakeikimą kaip tauta patiriame nuobodį ir vidines rietenas, kaip seną partizaniškos egzistencijos aidą. Iškovota pergalė svaigina tik akimirką, po pergalės prasideda kasdienybė. O kasdienybė yra nuobodoka. Partizanas prieš televizorių, su alaus bokalu rankoje. Nuobodžiaujantis partizanas, kurio nuobodžią pergalę, partizano nuostabai, kažkas nušvilpė. Tik jis, kol kas snūduriuodamas prieš televizorių, nelabai gali suvokti kas.

LKB socialinė padėtis irgi panaši. Ji nesusivokia, kaip elgtis ne priespaudos sąlygomis, tad iš inercijos tęsia smetoninės epochos pastoracinę tradiciją, kurią papildo avangardinių Vakarų katalikybės atvejų inkliuzai. Tai nelabai dera, bet gali būti įgyvendinta studijuojant Vatikano dokumentus ir politiką ir, ko gero, ugdant bei plečiant vidinę toleranciją. Laimė, LKB vis dėlto įgyja priešininką, kuris ją iš tam tikro apspangimo „po pergalės” išbakštins. Tai masinė kultūra ir paslaugiai plunksna bei vaizdu baksnojanti žiniasklaida, apie ką jau šnekėjau. Ką gi, snaudžiantis partizanas yra pritvatytas reklaminio alaus iki ausų. O kaip kiekvienas žmogus, jis yra mažas žmogus, kuris dabar paliktas vienas. Prieš televizorių, bet vis tiek vienas. Ir jeigu kiekvienas taip ir liks medituoti prieš vaivorykštinį ekraną, jeigu užsimirš ir įsitrauks, bus įsiurbtas svetimų minčių ir emocijų, kurias jam teks laikyti savomis, ir savų bei svetimų nebeskirs, ypač per tiesiogines krepšinio mišių transliacijas su tautos dievų pasirodymais, kuriuos vakarais keičia kitų kultinių šokančių, mokančių ir dainuojančių personažų apsireiškimai. Kultas ir reiškia religinį garbinimą, specifiškai religinį, tad „kultinis personažas” yra dievybės vietoje; šiurpas turėtų nupurtyti tai suvokus. Bet „popsas”, kad ir koks naivus ir nekaltas būtų, savo rėmėjus nurodo vartojama leksika. Net ir nežinodamas, ką daro, jis elgiasi kaip vienas iš didelio puolimo pėstininkų ar tankistų; kultinės figūros, kultinės dainos / giesmės, krepšinis – religija, žaidėjai – dievai, treneriai – žyniai, podiumo dievaitė, dangaus personažas, dangaus dalyvis, žmogus žvaigždė ir taip be galo. Tokią leksiką užsakyti gali tik tas, kuris geriausiai moka. Auksu ir iškart. Nelabai čia švaru, nors demonizuoti „popso” nenoriu, kam to reikia, jei jis demonizavosi pats, viešai vartojama religine leksika rodydamas klientams ir užsakovams, kad jis užima religijos vietą ir jo statusas – ne pasaulietinė pramoga, o ypatingos ir aukščiausios religijos apeigos, ir adoruojami asmenys yra dievai.

Šitas didelis, platus ir spalvotas burbulas apsupa žmogų kaip pakankamai jaukus kokonas, kuriame jis nebeturi kontakto su krikščionybe nei kokia kita autentiška tradicija; jei jis dar bando ką prisiminti, jam parodoma esmė, sutelkta į atskirus prasižengėlius, ir demaskavimas vis tęsiasi, lygiai kaip tęsiasi pojuodės pavakario mišios.

O krikščionybė ir toliau plevena šalia kiek nustebusi, ji pati pro burbulą stebi tą partizaną fotelyje, lekia toliau, smigdama į ateitį, kurioje gal jai pavyks pradurti tą burbulą, gal nepavyks, ir visiškai nėra jėgos, kuri ją sustabdytų, nei priešininko, nes nėra kontakto; burbulas yra didelis.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau
Asmeninis religingumas ir teleskopai (Esė)

Asmeninis religingumas ir teleskopai (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Asmeninis religingumas ir teleskopai
(Esė)

Tai labiausiai paplitusi nūdienos religingumo forma. Paplitusi tyliai, masiškai, gal net galutinai. Vakarų pasaulyje ji vyrauja. Lietuvoje irgi. Kas gi tas asmeninis religingumas?

Jis nesutampa su asmens išpažįstama ir prisipažįstama religija. Kai kada ši forma nereflektuojama, žmogus nesusivokia, kad jis yra peržengęs vienos ar kitos religijos ribas. Tačiau vis daugėja reflektuoto, įsisąmoninto, suvokto asmeninio religingumo atvejų. Pavadinčiau tai individualizmu be tarpininkų. Bet tai tolimiausias skalės galas, ekstremalus. Pačiame paribyje.

O prasideda visi reikalai ten, kur baigiasi išpažįstamos religijos riba; bet ta riba labai išsiplėtusi; krikščionybės paribys yra ištisa zona, miglų gaubiama milžiniška teritorija. Nežinia, kur ji baigiasi ir kur prasideda kažkas kita…

Žinoma, riba yra pastebima tada, kai imama neigti Kristaus išganomoji misija. Kada kokia nors religinė grupė kardinaliai atsiriboja nuo krikščionybės arba su ja išvis nesusiliečia, sakykime, hinduizmas, budizmas ar islamas – aiškiai jau kita teritorija. Tiesa, Koranas neneigia Jėzaus išskirtinumo ir prilygina jį didiesiems pranašams, tiesusiems kelią žmonijai iki galutinio apreiškimo per Mahometą.
Tačiau japoniška kalėdinė protestantiška krikščionybės forma? Ar lietuviškas rašymasis kataliku, nedvejojant, nors į bažnyčią neužsukama, o tikima „kažkuo tokiu”?

Tas „kažkas toks” ar gal net daugiau „kažkas tokio” yra tik miglota nuojauta, – miglotas įtarimas, kad galbūt yra Dievas ar kad yra fizikinė teleskopais įžiūrima Pirmoji priežastis. Bet tai jau fizikų religingumas, irgi visiška realija. Pirmasis sprogimas buvo, jis įrodomas, matomas, fotografijose fiksuojamos iš vieno centro į visas puses lekiančios materijos masės… Taigi moksliškai matome Dievo triūsą – nuo Didžiojo Mūrininko mentelės lekia pirmieji purslai. Bet ar tai naujas Dievo buvimo įrodymas pasitelkus fotografiją? Ar krikščioniui jis duoda ką gero. Tai argumentas ar velniškas vylius? Pasaulio atsiradimo susiejimas su Kūrėjo asmeniškumu, tikėjimo su žinojimu? Tikintiesiems fotografijos rodo, kad jie tiki teisingai? Netikėliams – priežastis atsiversti? Dievas iš fotografijos yra labai užkrečiantis. Juo gali patikėti, pamatęs ir įkišęs pirštą į kosminį verpetą.

Bet jeigu pasaulis buvo sukurtas – argi tai ne eilinis Dievo buvimo įrodymas? Galbūt, bet lygiai toks pat galingas ir amžinas Dievas būtų ir tuo atveju, jei pasaulis apskritai neturėtų pradžios. Amžinai amžinas nuo amžinybės. Dievo didybė nuo to nei sumenkėtų, nei padidėtų. Tai tiesiog Dievo skonio reikalas.

Dėl tų visų astronominių begalinių galaktikų ir ims suktis galva, juk net Paukščių Take, kurį stebime virš galvos, mes tesame užkampis. O Paukščių Takas irgi yra galaktikos užkampis…

Per dideli masteliai.

Tik tikėjimas leidžia šitą absurdą – manyti, kad mes, žmonės, esame centre… Fizikinėje tikrovėje, aiškiai, įrodomai – nesame. Tai akivaizdu. Ir jeigu Kūrėjas išties disponuoja tokiais beprotiškais visatos žvaigždžių masės kiekiais, kodėl mes turime jam rūpėti? Sakyčiau, kad fizikos vaizduojamas mūsų pabaisiškai didelės visatos modelis, turintis bent jau penkiolikos milijardų šviesmečių istoriją, Dievą automatiškai paverčia pernelyg didelio dvaro valdovu, kunkuliuojančios visatos vaizdas galingai papurto vaizduotę… Ir tada tikrai imi galvoti, kad esame užmiestis, provincijos naivuoliai, manantys, kad pas mus įsikūnijo pats Pirmojo sprogimo fotografijų Dievas. Rado reikalą.

Maždaug kaip viduramžių smūgis. Heliocentrinė sistema, ir ta jau buvo nelabai pakeliama ir prieštaravo sveikam protui. O tas sveikas protas, kuriuo visais laikais viskas pateisinama, šiandien nebeveikia, senamadiškas pasaulėvaizdis yra atgyvena, ir viduramžių jausena dabar atrodo mistinė. Anuomet ji buvo pati racionaliausia.

Šiandien milijardai šviesmečių virš galvos ir po kojomis, evoliucijos teorijos, imančios rodyti dar kitas atšakas, ir genomas, žadantis naujas revoliucijas…

Ir tai neamžina. Kas šiandien yra mokslo tiesos, po šimtmečio bus tik gūdūs viduramžių sapaliojimai. O demokratija bus laikoma, tarkime, baisia karingo barbarizmo forma.

Ir vis vien išliks tas neredukuojamas santykis – aš ir tu.

Ir mamutų medžiotojas, ir vandeniliu varomo žvaigždėlaivio pilotas, kiekvienas visų laikų žmogus gali pasakyti tą patį – informacinis triukšmas aplink keisis, bet šita ašis amžina. Nusispjauti į tuos kosmosus, matyt, tai eilinė mokslinė hipotezė, kuri po tam tikro laiko bus atmesta.

Tiesiog ateiname į fazę, kai aplinkui per daug informacijos, ir mes jau manome, kad ta informacija gali pakeisti santykio tarp žmogaus ir Dievo pobūdį. Ne. Tai akcidencijos, plunksnos vėjyje, jų vertė ne didesnė kaip dulkių konfigūracijos vėjeliui pučiant.

Ir mūsų religingumas, ir pasaulio matymas sinkretiški. Žmogus nebėra jau grynai ir vientisai religingas ar kažkaip radikaliai netikintis, – jis perleidęs per save pernelyg didelį informacijos kiekį. Ji veikia ir keičia, paverčia žmogų nendre svyruokle. Lygiai taip pat galima pasakyti, kad nūdienos žmogus yra dinamiškas – kintantis priklausomai nuo lektūros, informacijos, informacinių ir religinių madų, nuo foninio sprendimo, kad „kažkas yra”, tikėjimo Likimu. Žmogus jau pergrūstas. Žinoma, Vakarų žmogus, nors tailandietis ar japonas jau irgi vakarietis. Ir jam tas pats darosi.

Tiesioginis išėjimas į Dievą vis vien lieka. Kaip galimybė ar esamybė. Tik triukšmo per daug, galima manyti, kad Dievas ten, už Didžiojo Sprogimo, už genomo, už istorijos. Bet ten jo nėra. Ten yra pėdsakai, liudijantys apie meistro darbą ir kartu – kad meistras padarė savo ir išėjo. Ir didelė pagunda grožėtis ar baisėtis tais daiktais, svaigti nuo jų dydžio. Bet taip mes svaiginamės objektais, tai ne subjektas. Ir ne subjektai. Drožlės tai. Meistro paliktos, bet ką čia dabar drožles adoruosi.

Visada Dievas yra priešais, atviras, atsivėręs ir nepaprastai lengva tai pajusti, kai jau esi pajutęs. O kol nepajunti, tai nesuprantama. Nes žvilgsnis krypsta į objektus. Į savą siaubą ar į susižavėjimą. O Dievas yra tiesiai priešais širdį ir akis. Ir nieko negali būti artimesnio ir tiesesnio nei jo pajauta priešakyje. Nors tos pajautos sėdyba gal širdyje, ėjimas į Dievą nėra klaidžiojimas. Tiesiog įprasto žvilgsnio pakeitimas vidiniu, tai labai paprasta. Buvimas Dievo akivaizdoje ima ir įsitvirtina jaukiai, atvirai, be nuslėpimų ir užuolankų, nieko tarp širdies ir Dievo negali būti, ten jau niekas netelpa.

Susitikimas gali būti ir kitoks, vis tiek jis asmeninis, o visa kita tėra stilistikos skirtumai, asmeninio religingumo individualistinė išraiška. Ji virpanti, ir visada yra galimybė, kad paslysi, įsitikinęs savo teisumu tapsi pats sau pranašu.

Kiekvienoje religijoje ši galimybė yra pagrindinė. Įgyvendinta arba ne.

O visa kita tėra pakuotė.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau