Pagal
Kategorija: Psichologija

Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė (3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė (3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

VII

RELIGIJA, CHARAKTERIS IR VISUOMENE

Šiame skyriuje analizuojama tezė, jog socialiniai pasikeitimai susiję su socialinio charakterio kaita; jog „religiniai” impulsai teikia energiją, kuri būtina siekiant išjudinti žmones daryti drastiškus socialinius pokyčius, taigi jog. naują visuomenę galima sukurti tik tuo atveju, jei įvyks gelminis pokytis žmogaus širdyje — jei nūdienį atsidavimo objektą pakeis naujas *.

———————————–

* Šis skyrius paremtas daugeliu ankstesnių mano darbų, ypač „Pabėgimas nuo laisvės” (1941) bei „Psichoanalizė ir religija” (1950), kuriuose minimos svarbiausios ir daugybės knygų, parašytų šia tema.

———————————–

Daugiau Daugiau
Esminių … egzistavimo būdų analizė (2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Esminių … egzistavimo būdų analizė (2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Kaupiančioji visuomenė — turėjimo būdo pagrindas

Mūsų vertinimai yra nepaprastai šališki, nes mes gyvename visuomenėje, kurios egzistavimas pagrįstas privatine nuosavybe, pelnu, jėga, įgyti, valdyti, gauti pelną yra šventos ir neginčijamos industrinės visuomenės individo teisės *. Nesvarbu, kokie nuosavybės įsigijimo šaltiniai. Nuosavybės turėjimas taip pat niekuo neįpareigoja jos savininko. Vadovaujamasi tokiu principu: „Iš kur ir kaip buvo įgyta nuosavybė, ką aš su ja darau, yra tik mano ir niekieno kito reikalas. Kol nenusižengiu įstatymams, tol mano teisė yra neribota ir absoliuti”.

H. Toni knyga „The Acquisitive Society” (1920) iki šiol tebėra įžvalgiausias šiuolaikinio kapitalizmo, taip pat socialinės ir žmogaus kaitos galimybių aiškinimas Makso Vėberio, Brentano, Paskalio, Šapiro, Zombarto, Krauso veikalai taip pat padeda iš esmės suprasti industrinė visuomenės įtaką žmogui.

Daugiau Daugiau
Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas (1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas (1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba

Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausi tikslas yra turėti — ir turėti vis daugiau ir daugiau,— kurioje apie žmogų galima pasakyti „vertas milijono dolerių”? Priešingai, atrodo kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.

Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sis temose turėjimo ir buvimo alternatyvą laiko svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!” (Lk 9, 24—25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam”, neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas — daugiau būti, o ne daugiau turėti. (Turiu omenyje tikrąjį Marksą, radikalų humanistą, o ne vulgarią tarybinę jo traktuotę.)

Daugiau Daugiau
Įvadas – Didysis pažadas, jo žlugimas ir …alternatyvos (Įvadas iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Įvadas – Didysis pažadas, jo žlugimas ir …alternatyvos (Įvadas iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Iliuzijų žlugimas

Didysis Beribės Pažangos Pažadas — gamtos valdymas, materialinių, gėrybių gausumas, didžiausia laimė kuo didesniam skaičiui žmonių ir neribota asmens laisvė — nuo pat industrinio amžiaus pradžios kurstė ištisų kartų tikėjimą ir viltis. Žinoma, mūsų civilizacija prasidėjo tada, kai žmonės išmoko aktyviai kontroliuoti gamta, tačiau ši kontrolė buvo ribota iki industrinio amžiaus pradžios. Prasidėjus industrinei pažangai, žmogaus ir gyvulio energija pakeitus mechanine, vėliau — branduoline, o žmogaus protą — kompiuteriu, mes galėjome pasijusti, kad žengiame į neribota gamybą, kartu— ir į neribotą vartojimą, kad technika pa-vertė mus visagaliais, o mokslas — visažiniais. Mes buvome betampą dievais, aukščiausiomis būtybėmis, kurios pajėgios sukurti antrą pasauli, panaudodamos gamtos pasaulį vien kaip statybinę medžiagą naujam savo kūriniui.

Daugiau Daugiau
Lytiniai tipai (2 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

Lytiniai tipai (2 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

VYRO IR MOTERS SEKSUALUMAS

Kantas sakė: „filosofų dėmesį turėtų labiau sudominti antropologinės moterų negu vyrų ypatybės”. Tad lyčių psichologiją visados slėgs „M” (moteriškumo) psichologija.

Tačiau juk ir „M” psichologija beveik be išimties užsiima vyrai. Aišku, pateikti tikros „M” psichologijos neįmanoma, nes jos aprašymas nepagrįstas savistaba.

Tarkime, kad moteris parašys apie save tikrai tiksliai, tačiau ir tada bus neaišku, ar ji skirs deramą dėmesį tam, kas mus labiausiai domina. Ir dar: sakykime, kad ji nori ir moka suvokti save, bet ar ji panorės apie save prašnekti? Mažai tikėtina tokia prielaida. Tuo įsitikinsime iš tolesnio dėstymo, pagrįsto moters prigimtimi.

Daugiau Daugiau
Lytinė įvairovė (1 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

Lytinė įvairovė (1 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

LYTINIO POTRAUKIO DĖSNIAI

Vartojant senus posakius, galima tarti, kad visoms turinčioms lytį būtybėms būdinga trauka, nukreipta į lytinį suartėjimą. Kaip tik todėl, kad nei idealus vyras, nei tipiška, absoliuti moteris neegzistuoja, ši abipusės traukos sritis reikalauja ypatingos atidos. Juo labiau kad lytinio potraukio dėsnis taip, kaip jį nustatau aš, yra paminėtas tik vieno filosofo ir beveik dar nežinomas. Todėl pirmiausia pradėsime nuo žmogaus stebėjimų.

Kiekvienas žmogus kitos lyties atžvilgiu turi tam tikrą, jam vienam būdingą skonį. Jei, pavyzdžiui, palyginsime portretus moterų, kurias mylėjo ta ar kita istorijos garsenybė, beveik visada rasime panašumą tarp jo meilės objektų. Šis panašumas grynai išorinis, tačiau jį galime matyti visur iki pat smulkiausių detalių. Kiekvienas turi pažįstamą, kurio skonis kitos lyties atstovo atžvilgiu verčia šūktelėti: „Nesuprantu, kaip ji gali tau patikti!” Daugybė faktų, liudijančių seksualinio skonio ypatybes (net tarp gyvūnų), surinkta Darvino knygoje „Žmogaus kilmė”.

Daugiau Daugiau
Žmogus ieško galutinės prasmės (12 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Žmogus ieško galutinės prasmės (12 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

12. Žmogus ieško galutinės prasmės

Ponios ir ponai! Kai atvyksta pranešėjas iš Vienos, veikiausiai tikitės, kad jis kalbės su austrišku akcentu, – tai ir darau; jei jis, be to, psichiatras, veikiausiai tikitės, kad jis remsis Freudu, – tebūnie taip. Freudas mus išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko – malonumo. Kaip tik Freudas įvedė malonumo principą; antra vertus, realybės principo koegzistencija anaiptol neprieštarauja Freudo hipotezei, kad pagrindinė žmogaus motyvacija – tai malonumo siekis; juk Freudas nesyk pabrėžia, kad realybės principas savo ruožtu tarnauja malonumo principui, tėra šio „modifikacija, kuria iš esmės irgi siekiama tik malonumo”2, ir „kuri reiškia malonumo principo tąsą kitomis priemonėmis”3 „Šio akimirksnio malonumo, kurio padariniai abejotini, atsisakoma tik tam, kad vėliau kitais būdais būtų patirtas labiau garantuotas malonumas”4. Antra vertus, neturėtume nepastebėti ir pamiršti, kad, Freudo požiūriu, malonu-mo principas savo ruožtu tarnauja platesniam, B. W. Cannono aprašytam homeostazės principui (The Wisdom of the body, New York, 1932), kurio tikslas yra mažinti vidines įtampas, kad būtų išlaikyta arba atstatyta vidinė pusiausvyra. Freudas irgi panašiai apibūdino „psichikos aparato tikslą”: „nugalėti, įveikti iš išorės ir iš vidaus tą aparatą užplūstančius dirgiklius ir jaudulius”

Daugiau Daugiau
Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka (11 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka (11 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

11. Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka

Kuo prasmė platesnė, tuo sunkiau ją suvokti. Begalinės prasmės baigtinė būtybė apskritai neįstengia suvokti. Čia kapituliuoja mokslas ir prabyla išmintis, toji širdies išmintis, apie kurią Blaise’as Pascalis kartą pasakė: „Le caaur a ses raisons, que la raison ne connait point”1. Ir psalmių autorius mini sapicntia cordis2 (89 psalmė). Beje, galime kalbėti ir apie ikirefleksyvią ontologinę žmogaus savivoką. Metodiškai nepriekaištinga fenomenologinė analizė, ištyrusi, kaip paprastas ir kuklus žmogus, „žmogus iš gatvės”, suvokia save, parodytų, kad žmogaus būtis reiškia nuolatinį susidūrimą su situacijomis, kurių kiekviena yra ir dovana [Gabe], ir užduotis [Aufgabe]. Kiekviena situacija „užduoda” mums įgyvendinti jos prasmę. Kartu ji „duoda” galimybę, šitaip įgyvendinus prasmę, realizuoti save. Kiekviena situacija yra šauksmas, ir turime suklusti, turime paklusti šiam šauksmui.

Daugiau Daugiau
Prasmės organas (10 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Prasmės organas (10 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Bet prasmę ne tik reikia, ją ir galima atrasti: jos ieškant žmogų veda sąžinė. Trumpai tariant, sąžinė yra prasmės organas. Galėtume ją apibrėžti kaip žmogaus gebėjimą apčiuopti tą vienatinę ir vienkartinę prasmę, kuri slypi kiekvienoje situacijoje.
Tai, ką sąžinė nuveikia kaskart, kai atrandama unikali situacijos prasmė, veikiausiai yra visybės suvokimas, grįstas prasmės troškimu, kurį Jamesas C. Crumbaugh’as ir Leonardas T. Maholickas vadina išimtine žmogaus savybe aptikti prasmės kontūrus ne vien tikrovėje, bet ir galimybėje1.
——————————-
1 J. C. Crumbaugh und L. T. Maholick, „The Case of Frankl’s „Will to meaning”, Journal of Existential Psychiatry, nr. 4,1963, p. 42.
——————————-

Daugiau Daugiau
Sielogyda (9 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Sielogyda (9 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Vis dėlto problema lieka: ką daryti su nereligingais žmonėmis, kai jie, trokšdami atsakymo į labiausiai juos jaudinančius klausimus, kreipiasi į gydytoją. Gydytojo kabinetas tapo ta vieta, kur renkasi gyvenimu nusivylę, jo prasme abejojantys žmonės.

„Nori gydytojas ar ne, bet šiandien jis dažnai yra priverstas vietoj dvasininko aptarti su pacientu jo vargus, visai nesusijusius su ligomis, ir patarti jam”; „nieko nepaveiksi, jei žmonės bėdoje šiandien dažniau ieško ne dvasininko, o patyrusio gydytojo patarimo” (H. J. Weitbrechtas). Čia kalbama apie tą vaidmenį, į kurį stumiamas gydytojas (Karlas Jaspersas, Alphonsas Maederis, G. R. Heyeris ir kt.). „Patys pacientai verčia mus perimti ir spręsti sielovados uždavinius” (Gustavas Baily). „Pernelyg dažnai psichoterapijai tenka virsti sielovada” (W. Schulte). Vadinamoji „vakarietiškos žmonijos emigracija nuo dvasininko prie nervų gydytojo” (Victoras v. Gebsattelis) yra faktas, kurio negali nepaisyti dvasininkas, ir reikalavimas, kurio neturėtų negirdėti gydytojas. „Net tada, kai psichoterapija to nežino ar nenori žinoti, ji neišvengiamai šiek tiek yra ir sielovada. Neretai jai tenka įsikišti taip, kad šis įsikišimas įgauna sielovados pobūdį”

Daugiau Daugiau