Lytiniai tipai (2 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

Lytiniai tipai (2 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

Otas Veiningeris

(2 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

II SKYRIUS

Lytiniai tipai

VYRO IR MOTERS SEKSUALUMAS

Kantas sakė: „filosofų dėmesį turėtų labiau sudominti antropologinės moterų negu vyrų ypatybės”. Tad lyčių psichologiją visados slėgs „M” (moteriškumo) psichologija.

Tačiau juk ir „M” psichologija beveik be išimties užsiima vyrai. Aišku, pateikti tikros „M” psichologijos neįmanoma, nes jos aprašymas nepagrįstas savistaba.

Tarkime, kad moteris parašys apie save tikrai tiksliai, tačiau ir tada bus neaišku, ar ji skirs deramą dėmesį tam, kas mus labiausiai domina. Ir dar: sakykime, kad ji nori ir moka suvokti save, bet ar ji panorės apie save prašnekti? Mažai tikėtina tokia prielaida. Tuo įsitikinsime iš tolesnio dėstymo, pagrįsto moters prigimtimi.

Atlikti tokį tyrimą galima tik tada, jei moters prigimtį kas nors kitas, o ne ji pati sugebės teisingai apibendrinti. Tad pateiksiu vieną pastebėjimą. Dar nė karto nėščia moteris neišreiškė – nei straipsniu, nei eilėraščiu ar kokia nors kita forma – savo išgyvenimų, pojūčių ar jausmų. Nejau ir tai – vergystės vyrui rezultatas? Manyti, jog tai lemia drovumas, negalima. Dar Šopenhaueris visiškai teisingai pastebėjo, kad nėščioji paprastai nesidrovi savo būklės. Tačiau jei ir pripažintume tokią priežastį, moteris, bent jau pagimdžiusi, galėtų užrašyti prisiminimus apie tai, kas išgyventa. Juk tada betarpiško drovumo motyvas atkrinta; tačiau, nepaisant akivaizdaus susidomėjimo tokiu bandymu, šito neteko pastebėti. Šios rūšies knygos priklauso vien vyrams. O knygos, kuriose pastaruoju metu moterys pateikia liudijimų apie savo išgyvenimus, būna tik iš dalies moteriškos. Jos yra labiausiai prisodrintos pasakojimų apie vyriškąjį pradą, tarsi įkalintą rašytojoje – moteryje. Tad mums belieka viena: tyrinėti moteriškąjį vyrų pradą. O teisingų vyrų sprendimų apie moterį prielaida – tarpinių lytinių formų principas. Juk kitaip galėtų atrodyti, jog išsamiausiai atskleisti moters prigimtį gali moteriškas vyras. O iš to išeitų, kad tikra moteris gali išsamiausiai save apibūdinti, tačiau tuo didžiai abejojame.

Ypač stulbina, kad moterį labiausiai supranta vyriški vyrai. O jau čia svarbiau kas kita – kokią teisę spręsti apie moterį turi vyras.

Prie šios dvejonės dar teks grįžti.

Pirmiausia paklausime: kuo iš esmės psichologiškai skiriasi vyras ir moteris?

Labiau paplitęs požiūris, kad lytinis vyrų potraukis yra intensyvesnis, o iš to išplaukia ir kiti skirtumai. Tačiau tokia prielaida verčia labai suabejoti, nepriklausomai nuo to, kiek sąvoka „lytinis potraukis” yra vienareikšmė ir išmatuojama. Negalima paneigti ir visų antikos ir viduramžių teorijų apie moterų „nepatenkintas įsčias” ir vyrų „lytinį susilaikymą”. Tai panašu į pamėgtą posakį: „visa yra tik sutaurintas lytinis potraukis”. Ligi šiol nepavyko tiksliai nustatyti, kaip stipresnis ar silpnesnis lytinis potraukis siejasi su kitomis žmogaus savybėmis.

Teigti, kad vyrų lytinis potraukis yra intensyvesnis nei moterų, būtų savaime klaidinga, tačiau neteisinga būtų tvirtinti ir priešingai. Juk lytinio suartėjimo poreikis skiriasi net tarp vyrų, turinčių vienodą „V” pradą (potenciją). Taip pat yra ir tarp moterų, turinčių vienodą „M” pradą.

Tad lytinio potraukio aistringumo lyčių skirtumai nelemia.

Tačiau lytinio intensyvumo skirtumas atsiskleis, jei atkreipsime dėmesį į du vyro ir moters analitinius momentus, kuriuos pastebėjo Albertas Molis, analizuodamas lytinio potraukio sampratą: tai detumescencija ir kontrektacija.

Detumescencija – tai įtampos jausmas, kylantis subrendus lyties ląstelėms. O kontrektacija – tai fizinis ir emocinis poreikis jausti mylimo asmens kūną, kuris pasirenkamas kaip lytinis papildinys.

„V” vyrauja tiek pirmasis, tiek ir antrasis poreikis. O „M” visiškai nebūdinga detumescencija.

Štai dar vienas įrodymas, kad „M” nejaučia detumescencijos poreikio: beveik visi žmonės, kurie turi 2/3 „V”, ankstyvoje jaunystėje kurį laiką užsiiminėja onanizmu. Paprastai tuo užsiiminėja tik pačios vyriškiausios moterys, o tikra „M” visiškai nejaučia masturbacijos poreikio.

Kontrektacija moterims yra daug svarbesnė vien todėl, jog tai – vienintelis lytinis jų poreikis.

Tačiau negalima sakyti, jog vienos kurios lyties potraukis būtų stipresnis. Kontrektacija savaime dar nereiškia prisilietimo aktyvumo, o tik kūniškos sueities su kitu asmeniu poreikį, kuris nepriklauso nuo to, kas palyti, ir nuo to, kas patiria palytėjimą. Nesusipratimą dėl šio dalyko, tai yra dviejų reiškinių – troškimo intensyvumo ir troškimo aktyvumo supainiojimą – lemia tai, jog ir tarp gyvūnų „V” visados pasireiškia kaip ieškančioji ir aktyvioji pusė.

„V” visada jaučia poreikį išreikšti lytinį aktyvumą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o „M” – būti lytinio aktyvumo objektu. Tačiau moters lytinis poreikis, nepaisant tariamo jos pasyvumo, stiprumu gali nė kiek nenusileisti vyrui – aktyviajai pusei. Panašus skirstymas gali būti naudingas ir susiginčijus: vyro ar moters lytinis [kontrektacijos] poreikis stipresnis?

Tai, ką vadiname moters masturbacija, lemia ne detumescencija. Juk įrodytume tikrą „V” ir „M” skirtumą, jei pripažintume, jog „M” seksualiai labiau susijaudina negu „V”; kalbant ir apie lytinę sritį, „M” fiziologiškai imlesnė. Tai faktas. Šis lengvai sužadinamas lytinis „M” jaudrumas gali pasireikšti ir dėl poreikio seksualiai susijaudinti, ir dėl savotiškos baimės, jog galima susijaudinti, jei kas prisiliestų.

Norą [seksualiai] susijaudinti reikia pripažinti labai tikru ir lengvu dalyku, nes tai nėra toks noras, kuriam likimas neleistų išsipildyti; priešingai, šis troškimas pažadina viso organizmo polinkį ir pasirengimą susijaudinti. Juk tai toks susijaudinimas, kurį moteris, kiek ji gali, stengiasi sustiprinti ir pratęsti, tuo pat metu vyrui tai būtina detumescencijos pabaiga, nulemta kontrektacijos.

Lytinio susijaudinimo būseną moteris išgyvena tarsi aukščiausią savo egzistencijos viršūnę. Juk moteris būna visados seksuali. Ji visa tarsi panyra į seksualinį išgyvenimą – lytinio akto ir nėštumo metu, santykiuose su vyru ar vaiku, o vyras toli gražu ne tik seksualus. Štai čia ir slypi tikrasis vyro ir moters skirtumas, kurį, kalbant apie lytinio poreikio intensyvumą, norima nutylėti.

Paprastai, kai moteris visiškai atsiduoda lytinio gyvenimo sūkuriui, vyrą užvaldo ir daug kitų dalykų: žaidimai, kovos, praktiniai sandėriai, menas, religija.

Ar tuomet buvo kitaip, šito mes nežinom.

Problema paprasta: svarbiau – kokia moteris dabar. Galima skelbti štai tokią tiesą: „M” imasi ne lytinės sferos dalykų tik dėl savo mylimojo, nes šitaip stengiasi užkariauti jo meilę. Pavyzdžiui, galimas daiktas, kad moteris išmoks lotynų kalbą norėdama padėti mylimam sūnui, stojančiam į gimnaziją. Nors jos pačios ši disciplina visiškai nedomina. Tačiau kiekvienas pašaukimas ir lengvas jo objekto supratimas – proporcingi vienas kitam.

Lygiai taip pat, tačiau tik ypač moteriški vyrai nuolat siekia meilės ryšių ir tarnauja moterims. Aišku, šitaip Don Žuano problemos nepasiseks išspręsti. „M” visa savo esybe yra seksuali, o vyras – seksualus ir dar be to sugeba daug kitų dalykų. Tai ypač akivaizdžiai įrodoma jų skirtingais charakteriais brendimo metu. Paauglys šį laikotarpį išgyvena kaip krizę: jis jaučia, kad kažkas nauja papildo jo egzistenciją, prieš jo valią įsismelkia į mintis bei jutimus. Taip atsitinka ir su fiziologine erekcija, nepaklūstančia valiai. Pirmoji erekcija jaunuolį veikia įaudrinamai, ji būna išgyvenama kaip kažkas paslaptinga. Todėl dauguma vyrų ją tiesiog smulkmeniškai įsimena visam gyvenimui. Mergaitė ne tik lengvai išgyvena brendimo laikotarpį, bet ir pajunta savo orumo reikšmę.

Berniukas paprastai nejaučia poreikio subręsti, o štai net maža mergaitė šito laukia.

Brendimo laikotarpiu dauguma berniukų ima mintyti apie būsimą santuoką ir kartu apie labai bauginančią meilę, tuo pat metu net mažos mergytės jau ilgisi meilės ir vestuvių, kaip savo gyvenimo apvainikavimo.

Taigi moteris visados seksuali, vyras – tik kartais. Be to, jis suvokia savo seksualumą, o moteris negali šito įsisąmoninti ir kaip tik dėl to nesugeba atsiriboti. Galima net pasakyti, jog moteris – tai seksualumas. Jai stinga to dvilypumo, kuris būtinas stebėjimui, taip pat – ir savo seksualumo stebėjimui.

Vyras visados daugiau negu lytiškumas, pasižymintis seksualumu, apribotu ne tik anatomiškai, bet ir psichologiškai. Todėl jis sugeba savarankiškai valdyti savo seksualumą: gali jį riboti arba priešingai – stimuliuoti. Vyras gali tapti ir Don Žuanu, ir šventuoju.

Vyras įsisąmonina savo seksualumą, o moteris šito nesugeba. Tačiau sąmonė gali turėti vienokį arba kitokį turinį, kuris ją pripildo. Tad apie moters sąmonės prigimtį teks pakalbėti išsamiau ir ją subtiliau patyrinėti.

VYRO IR MOTERS SĄMONINGUMAS

Vyras ir moteris turi vienodą psichinį turinį, jis skiriasi tiktai labiau suskaidytomis formomis. Kai moteris daugiau ar mažiau mąsto „genidais” (t.y. pirmapradžiais impulsais, ribotomis sampratomis – vert. past). vyras savo mintis grindžia aiškesniais, tikslesniais suvokimais, aiškiai išreiškiamais ir visada nuo daiktų (objektų) nepriklausomais jausmais. „M” mąstymas ir „jutimas” sudaro vientisą, nedalomą visumą, o „V” šie dalykai skiriasi. Iš to išeitų, jog daug „M” išgyvenimų ir lieka genido (pirmapradžio impulso) formos, o vyro sąmonėje jau įvyksta prašvitimas. (Papildysime: abiejų dalykų nederėtų absoliutinti.) Šitaip paaiškinamas moters sentimentalumas ir tai, kad moterį galima tik sugraudinti, bet ne priblokšti (apstulbinti).

Plastiškesnius psichinius vyro duomenis atitinka ir jo kūno sandara, o mažiau lankstūs moters psichikos duomenys dera su jos švelnumu, kūno putlumu ir veido bruožų neryškumu. Šias išvadas patvirtina ir abiejų lyčių atstovų jausmingumo palyginimas – priešingai įprastai nuomonei, net vidutinių tipų vyrų jausmai subtilesni.

Išimtis tik moterų lytėjimo juslė, kuri yra subtilesnė negu vyrų. O štai skausmą vyrai jaučia stipriau.

Kad moterų psichika mažiau lanksti, tiksliai įrodo toks faktas: moterų sprendimai ryžtingesni (kategoriškesni) nei vyrų. Tai, ką Machas vadina „instinktyvia patirtimi”, parodo mums pažįstama žmonių sąmonės būsena -genido (pirmapradžio impulso) forma. Kuo labiau esame priklausomi nuo genido, tuo labiau „sukamės” aplink objektą, stengdamiesi jį apibūdinti: „Ne, čia ne tas žodis!” Šituo ir būna apribojamas ryžtingumas nuspręsti. O kai prašvitimo procesas įvyksta, tiktai tada galima tiksliai ir tvirtai nuspręsti.

„M” visada tikisi, kad „V” tarsi apšvies jos miglotus įsivaizdavimus, tikisi instinktyvių impulsų paaiškėjimo (ten, kur reikia spręsti, o ne kartoti sentenciją). O juk tai -pats teisingiausias įrodymas, kad genidas – „M” [psichikos] savybė, o diferencijuotas vidinis turinys – „V” [psichikos] savybė.

Tai ir yra svarbiausia lyčių priešingybė.

Dauguma merginų sako, jog galėtų pamilti tik protingesnį už save vyrą. O kaip vyriškumą moteris jaučia tai, kad vyras yra stipresnis dvasiškai ir tiktai toks vyras ją žavi. Pati šito nesuvokdama moteris ryžtingai pasisako prieš visas lyčių lygybės teorijas.

„V” gyvena sąmoningai. „M” – nesąmoningai. Šie žodžiai visiškai tinka tik ryškiausiems tipams. „M” savo sąmoningumą įgyja „V” dėka. Tad tipiško vyro lytinė funkcija – ryšio su tipiška moterimi nesąmoningumą paversti sąmoningumu.

TALENTAS IR GENIALUMAS

Būtina griežtai atskirti genialumą nuo talentingumo, nors tarp jų ir yra tarpiniai lygiai. Tačiau negalima sutikti su padrika nuomone, kad genijus – tas pats talentas, tik tauresnis. Genialumas, aišku, pasižymi įvairiais polėkiais ir nuopuoliais, tačiau tai neturi nieko bendra su talentu.

Pavyzdžiui, talentu apdovanotas matematikas gali puikiausiai tobulėti savo srityje neturėdamas nieko bendra su genialumu, kuris visiškai originalus, individualus ir yra pagrįstas išmone. Net didžiai genialūs žmonės gali būti visiškai netalentingi. Pavyzdžiui, Novalis, Žanas Polis. Vadinasi, genialumas ir talentingumas – dvi skirtingos kategorijos, tarp kurių plyti ištisas pasaulis. Talentas gali būti paveldimas, genijus – niekada. Pavyzdžiui, giminės paveldas – Bachų šeima, antruoju atveju individualumas – Johanas Sebastijanas Bachas.

Moteris nepasižymi jokia genialumo nuojauta, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti priešingai: ji sumaišo dramaturgą su aktoriumi, neįžvelgia artisto ir menininko skirtumų.

Puikus ir genialus protas – jai absoliučiai tas pats dalykas. Tačiau žmonės, kurie nori puikuotis, nepasižymi dvasios dieviškumu. Tokie nesugeba įsigilinti į būties esmę: jiems svarbu padaryti įspūdį. Todėl visi jų sumanymai nukrypsta į tai, ką apie juos pasakys kiti žmonės. Pasitaiko vyriškių, pasirengusių vesti jų visiškai nežavinčią moterį tiktai todėl, kad ji patinka kitiems. Ir tokia pat keista santuoka egzistuoja tarp žmogaus ir minties. Gaila, net Frydrichas Nyčė paskutiniuose savo kūriniuose tarsi daugiausia dėmesio skiria toms savo mintims, kurios, jo manymu, turėjo ypač užkerėti skaitytoją. Todėl dažnai jo tuštybė ypač išryškėja ten, kur, atrodytų, yra labiausiai nepriklausomas.

Genijus! Genialumas! Kiek jaudulių ir dvasiai nemalonių jausmų, kiek neapykantos ir pavydo, kiek nesusipratimų ir beždžioniavimų jie lemia!..

Ligi šiol visi genijaus esmės tyrinėjimai rėmėsi arba biologiniu-klinikiniu, arba metafiziniu pagrindu.

Jei norime pažinti arba pavaizduoti žmogų, reikia jį suprasti. O suprasti, vadinasi, persikūnyti. Reikia tarsi vidujai pakartoti tas psichologines prielaidas, kurios būdingos kitam, reikia prilygti tam, kurio dvasią nori suprasti. Vergas supranta vergus, o naiviam žmogeliui nelemta suvokti jam svetimos maištininko psichologijos.

Suprasti žmogų, vadinasi, pabūti šiuo žmogumi. Tačiau išvada, kad tokiu atveju kiekvienas turi geriausiai pažinti save, – visiškai neteisinga. Norint pažinti save, būtina tarsi išeiti iš savęs. Dėl to pažinimo subjektas turi tapti objektu.

Norint suprasti visatą, reikia išeiti už jos ribų, tačiau pati visatos samprata (t.y. beribiškumas? – vert. past.) paneigia tokią galimybę.

Reikia pripažinti jau įrodytu faktu, kad žmogus nesugeba suprasti savo giliausios tikrosios prigimties. Tai faktas! Kitas gali suprasti mus, mes patys – niekada. Be abejo, tas kitas privalo būti bent šiek tiek panašus į mus. Tik taip jis šį panašumą pavers savo įžvalgų objektu. Jis gali suprasti save kitame, kaip ir kitą – savyje. Vadinasi, suprasti save – būti savimi ir dar šiuo kitu žmogumi. Bet supratimas, būdingas genijui, kaip įsitikiname iš pavyzdžių, apima daug daugiau žmonių, negu tai įstengtų vidutinis individas. Getė apie save pasakė, kad nėra nusikaltimo, kuris jo nebūtų viliojęs įvairiais permainingo gyvenimo momentais. Vadinasi, galima sakyti, kad genialus žmogus sudėtingesnis ir įvairiapusiškesnis už vidutinį. Ir kuo žmogus genialesnis, tuo daugiau žmonių tarsi įkūnija savyje, tuo gyviau ir ryškiau jie būna išreikšti.

Genijaus kūryba visada nukreipta į savęs praradimą žmonėse, ji trokšta susilieti su gyvenimo įvairove. O filosofo idealas – rasti visus savyje ir juos suvienyti. Tai ir yra filosofo vienybė.

Genijus – Prometėjaus prigimties. Tačiau nebūtina šią prigimtį, kaip ir biseksualumą, įsivaizduoti. Taip yra ir tiek. Net didingiausias genijus negali išsyk patirti žmonijos esmės.

Individualiame žmogaus gyvenime nebūna dviejų visiškai panašių momentų. (Taip yra ir su žmonijos pažinimu.) Dauguma iškilių žmonių dar jaunystėje numato kokio nors kūrinio planą, bet dažnai sumanymas ilgai snaudžia ir senatvėje pradedamas įkūnyti. Šie įvairūs laiko periodai pasitaiko visiems žmonėms, bet skirtinga jėga ir skirtingomis „amplitudėmis”.

Dažnai talentingiems žmonėms jau vaikystėje tenka išgirsti priekaištus, kad „puola iš vieno kraštutinumo į kitą”. O ypač talentingiems žmonėms tokie periodai dažnai reiškia krizes. Getė daug pasakoja apie „pakartotinį menininkų brandumą”; jo mintys glaudžiai siejasi su šia tema.

Priklausomai nuo staigios genijaus periodų kaitos, po ryškaus produktyvumo metų prasideda visiškai bevaisis periodas, kai genijus niekina save ir laiko niekingesniu už vidutinį žmogų: genijų kankina prisiminimai apie kūrybinį periodą. Kuo genialiojo žavesių polėkiai galingesni, tuo siaubingesnis būna jo pesimizmas.

Vienu metu genijus būna linkęs į mokslus ir refleksus, o kartais tik į grynai meninę kūrybą (Getė); jo dėmesį traukia tai gamta, tai kultūra ar žmonijos istorija (pavyzdžiui, Nyčės „Zaratustra” ir „Ankstyvieji mąstymai”). Kartais genijus būna mistiškas, kartais naivus (vaikiškas). Pavyzdžiui, Meterlinkas ir Bernsonas.

Iškilaus žmogaus „amplitudės” įvairovė pasireiškia ir išoriškai. Tuo galima paaiškinti keistą reiškinį: talentingųjų veido išraiška keičiasi daug dažniau, nei vidutinių žmonių. Pavyzdžiui, palyginkite Gėtės, Bethoveno, Kanto, Šopenhauerio portretus, nutapytus skirtingais metais. O žmonės, kurių veido išraiška nesikeičia, yra menkai intelektualūs.

Dvasinio pasaulio turtingumas apsaugo menininką nuo gundymų, tačiau kartu su nuodėmingomis vilionėmis jam darosi suprantami įvairūs prasikaltimai.

Būtina imlumo ir supratimo sąlyga – dvilypumas. Pavyzdžiui, triukšmas savo vienatoniškumu dažnai sukelia mieguistumą. Ir tik dėl dvilypumo sąmonė išlieka budri. O mes dažnai genijui priskiriame jo (dažnai niekingų) herojų išgyvenimus. Pavyzdžiui, Zolia, pavaizdavęs aistrų apakintus žudikus, pats negalėtų įvykdyti tokio nusikaltimo, nes jame slypėjo daug visiškai kitokių vertybių.

Vadinasi, suprasti žmogų – tai atskleisti savyje ir šio žmogaus, ir jo priešingybės vaizdus.

Žmoguje visada turėtų slypėti dvi priešingos būtybės, kad jis galėtų suvokti nors vieną šios poros narį. Ar ne taip yra „mokyme apie spalvinius akies pojūčius”.

Šis pagrindinis sąmonės dėsnis gali būti taikomas visam dvasiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, linksmas žmogus greičiau pasiduoda liūdesiui, nei ramios nuotaikos individas, o melancholiką dažnai gelbsti kokia nors manija. Kuo daugiau žmoguje slypi skirtingų psichologinių tipų ir jų priešingybių, tuo sumaniau jis pažįsta žmonių mintis ir jausmus. Nėra tokio genijaus, kuris nebūtų puikus žmonių žinovas. Genialusis dažnai iš pirmo žvilgsnio sugeba apibūdinti vidutinį žmogų. Tačiau daugumai žmonių būdinga skirtingai išplėtoti interesai. Toks žmogus geriau kaip kiti gali suprasti ir tarsi įvertinti aplinką, jam nesvetima, kas žmogiška ir kas susiję su gamta. Vadinasi, reikia pažymėti nepaprastai stiprų juslumą, kurio nederėtų priskirti tik išoriniams dalykams, tai yra labai jautriai klausai ar regėjimui. Yra ir vidinis dalykas – imlumas įvairioms skirtybėms.

„Matematikos” arba „muzikos” genijų nebūna: genijus – universalus. Genijų galima apibūdinti ir taip: tai žmogus, žinantis viską, nieko nesimokęs. Tačiau šios „visažinystės” nederėtų ieškoti teorijose ar sistemose; menininkui nereikia studijuoti optikos, kad sužinotų, kokia vandens spalva, taip pat nereikia ir charakterologijos, jei nori tobulai pavaizduoti žmogų.

Talentų daug, o genijus vienas. Genialumo raiškoje esti kažkas bendra nepriklausomai nuo dailininko ar muzikanto, filosofo ar poeto skirtybių.

Talentas, kurio dėka atsiskleidžia tikros dvasinės žmogaus savybės, yra daug atsitiktinesnis nei atrodo; menkutėje perspektyvoje, kurioje paprastai, vyksta meninė-filosofinė analizė, jo reikšmė pervertinama. Ne tiktai gabumų, bet ir pasaulėžiūros ar polinkių skirtumai nepaiso meno ribų, o jas tarsi nutrina. Ir todėl įdomus Bacho ir Kanto, Vėberio ir Eichendorfo, Beklino ir Homero panašumas.

Genialume, kuris nepaisant dažnų svarbių skirtumų, visada yra beribis ir reiškiasi visur, moteriai nėra vietos. Moteris toli nuo genialumo sampratos, neminint tų atvejų, kai jos supratimas nukrypsta į vyrą. Tada, kai vyras šį reiškinį rimtai ir jausmingai priima. Šitai nuostabiai pavaizduota menkai suprastoje Karleilio knygoje „Herojų kultas”.

Genialumas glaudžiai siejasi su vyriškumu. O moters sąmonei stinga originalumo: ji tai savinasi iš savo vyro. Ji gyvena nesąmoningai, vyras – sąmoningai, o sąmoningiausiai gyvena genijus.

TALENTAS IR ATMINTIS

Sąmonės aiškumas – pirmoji atminties sąlyga.

Įspūdžio prisiminimas yra lygus intensyvumui, su kokiu jis atsirado sąmonėje.

„Aš šito niekada nepamiršiu. Aš visą gyvenimą tai prisiminsiu”, – sako žmogus apie stipriai jį sukrėtusius įvykius, apie akimirkas, praturtinusias jį patirtimi.

Universalus išgyvenimų prisiminimas – puikiausias ir pats pagrįsčiausias genialumo požymis. Aš kalbu apie išgyventų, o ne išmoktų dalykų atmintį.

…Kuo iškilesnis žmogus, tuo erdviau atsiskleidžia jo atmintis, nes šitaip joje tarsi sutelpa daugiau žmonių ir interesų.

Ryšys tarp atminties ir genialumo neišvengiamas, kaip ir bandymai jį dedukuoti; tai parodo ypatingą, dažnai nugalinčią net savo šeimininką visų smulkmenų ir mažiau pastebimų daiktų atmintį, kurią turi įžymūs genialūs žmonės.

Genijai universalūs, vadinasi, viskas jiems turi reikšmę, viskas neišdildomai ir tvirtai susiklosto atmintyje. Tad jiems nereikia jokių pastangų, norint ką nors prisiminti. Galima tarti, kad genialus žmogus niekad nepasakys, jog kažkas iš prabėgusių dienų „nepanašu į tiesą”. Jam tai neegzistuoja, nes jis galbūt tikslingiau jaučia tuos kitimus, kuriuos laikui tekant, atnešė gyvenimas.

Patirti dvasinę žmogaus reikšmę geriausia taip: su seniai nematytu žmogumi susitikus, reikėtų atnaujinti nutrukusį pokalbį… Kiek netalentingi žmonės pamiršta save ir savo gyvenimą, o genialus žmogus viską iki menkiausių smulkmenų išlaiko atmintyje. Čia aš pirmąsyk pateikiu talentingumo kriterijų, kuris leidžia tirti kitus žmones, net jei tie žmonės nieko nekuria.

Aišku, šis kriterijus didžios reikšmės ir svarbus auklėjimui – tiek tėvams, tiek ir mokytojams.

Sugebėjimas pastebėti (aptikti) panašumus ir skirtumus, aišku, taip pat siejasi su žmogaus atmintimi.

Jau seniausiais laikais buvo labai vertinamas poeto palyginimų ir įvaizdžių turtingumas. Tai buvo laikoma ypatingu prigimties talentu.

Dabar nebeieškoma tokio poetinio talento… Paieškos būtų tuščios.

Mūsų laikai – padrikumų, niūrių nuotaikų ir nesąmoningos filosofijos laikai. Jie aiškiai byloja, kad pas mus, Vokietijoje, nėra tikrai didingo žmogaus. Todėl, kad sąmoningumas ir yra didingumas. Meninės, kaip ir filosofinės, kūrybos sąlyga – sąmoningumas. Tik taip visi praeities išgyvenimai tarsi persilieja į dabarties išgyvenimus ir užleidžia vietą fantazijai. Tie, kurie mano, kad moteris turi daugiau fantazijos nei vyras, labai klysta. Moters fantazijos stygių liudija tai, kad muzikos istorijoje neras-tume įžymios moters. Muzikinė kūryba reikalauja lakesnės fantazijos kaip dailė ar mokslinė veikla. Jusliniai empiriniai dalykai, kaip ir pati gamta, nelyginama su garsiniais paveikslais. Žmogui pačiam tenka sukurti visus elementus (akordus, muzikinius tonus, melodijas), kurių gamtoje nėra. Visi likusieji menai yra daug realiau susiję su empiriškumu.

Architektūra (nepaisant dažnų ginčų, gimininga su muzika) bent turi medžiagą, nors ji, panašiai kaip ir muzika, gamtos nemėgdžioja.

Moteriška būtybė menkiausiai gali reikštis muzikoje, nes ji niekaip nesisieja su patirčių pasauliu. Todėl kompozitorius turi pasižymėti didingiausia fantazija. O žmogus, kuriam gimsta melodijos, pašaliniams kelia didžiausią nuostabą.

Moterys greičiausiai rastų galimybę savo jėgas skirti tam, kas įmanoma minkštiems ir neapibrėžtiems jausmų antplūdžiams. Pavyzdžiui, dailėje ir poezijoje, pseudomistikoje ir teosofijoje. O ne tokiose srityse, kurios reikalauja galingos medžiagos, – kaip muzika, architektūra, plastika arba filosofija. Šio apribojimo priežastis – nediferencijuotas moters psichinis gyvenimas.

Moterims labiausiai tiktų spalvinė tapyba, bet ne piešimas. Tai paaiškinama tuo, kad jusliškai kūniškas spalvinis elementas artimesnis moteriai (jos skoniui -vert. past.) kaip dvasinis formuojantis linijų elementas, kuriam būtina visa aprėpianti apercepcija, sukuriama visa aprėpiančia atmintimi, vyriško genijaus sugebėjimu. Tikėtina, kad žodį „genijus” sugalvojo visiškai negenialus žmogus. Paskalis sakė, kad kuo originalesnis žmogus, tuo giliau jis pajunta kitų originalumą; o Getė sakė, kad tiktai genijus gali visiškai suprasti genijų.

Reikia manyti, kad genialumas bent laikinai aplanko visus. Didis skausmas, didi aistra kiekvieną žmogų bent akimirkai padaro genialų.

Eilėraščiai, kuriuos įkvepia pirmoji meilė, patvirtina tokį reiškinį, o tikra meilė visada ištinka netikėtai.

Įtūžio minutėmis žmonės taip pat randa spalvingų žodžių, šiaip jiems visiškai nebūdingų. Teiginys, kad genijus nuo vidutinių žmonių būna atsitvėręs storomis sienomis, per kurias neprasiskverbia nė vienas garsas, neteisingas, nes tada negenialus žmogus apskritai negalėtų suprasti genijaus kūrinių. Kultūra ir siekia panaikinti šį skirtumą, o tai tikrai daroma pačiu laiku. Genijų ir negenialų žmogų skiria tiktai sąmonės (suvokimo) intensyvumas. Šis skirtumas – kiekybinis, visiškai ne kokybinis ar principinis. (Net ir tame pačiame žmoguje genialus momentas iš esmės skiriasi nuo negenialaus.)

… Genialus vaikas gyvena intensyvesnį gyvenimą nei kiti vaikai; kuo jis genialesnis, tuo geriau išlaiko vaikystės prisiminimus (kartais jau nuo trečiųjų gyvenimo metų).

O kitų žmonių pirmieji prisiminimai prasideda daug vėliau, pavyzdžiui, tiktai nuo aštuntųjų gyvenimo metų.

Tačiau tai nėra talento vertinimo kriterijus. Kai kas vargiai prisimena, kas buvo prieš keletą metų. Tai, be abejo, netalentingi žmonės.

Kai kurių žmonių atmintis dažnai funkcionuoja tik atsitiktinių asociacijų dėka. Genialus žmogus visada išsaugo atminties valdžią įspūdžiams. Todėl genialiuosius dažnai kamuoja įkyrios idėjos.

  • Palyginus psichinę žmogaus sąrangą su varpų sistema, kai vienas varpas yra šalia kito, galima pasakyti, kad negenialaus žmogaus varpas suskamba tik tada, kai jį išjudina gretutinis ir netrukus nutyla. O genialaus žmogaus suskambęs varpas galingai svyruoja, nutyla negreitai ir dar išjudina visą sistemą. Kartais varpas skambina visą gyvenimą.

Proga, kuri tarsi pastūmėja veikti psichinę genijaus sistemą, gali būti visiškai nereikšminga. Tačiau veikimas gali trukti vienodu intensyvumu ilgą laiką, priversdamas kentėti. Galima įžvelgti šios būsenos panašumą į beprotybę.

„M” būdinga tik viena prisiminimų rūšis, – tai prisiminimai, susiję su lytiniu potraukiu ir vaikų gimdymu. „M” prisimena mylimą vyrą, gerbėją, vestuvių naktį, savo vaikus, taip pat lėles, dovanas, gėles, puokščių formą ir skaičių, eilėraštį (kaip ji įsivaizduoja), sukurtą jos garbei, o ir ypač aiškiai (tai glumina ir sukelia įtarimus) prisimena kiekvieną be išimties komplimentą, kurį tik kada išgirdo.

Tai viskas, ką tikra moteris prisimena savo gyvenime.

Tai, kas giliau įsispaudžia žmogaus atmintyje, tiksliausiai jį apibūdina.

Aš dar norėčiau pateikti faktą, kurį pabrėžė Lotcė: moteris lengviau negu vyras susitaiko su naujomis aplinkybėmis (ar padėtimi).

O štai poreikis sukurti autobiografiją – iškilaus žmogaus požymis. Šitam, be genialumo, reikia dar ir gero psichologinio pasirengimo. Tikslią atmintį pagrindžia žmogaus kilnumas. Talentingasis nė už ką, net už savo laimę, nesutiktų atsižadėti savo praeities.

Troškimas pamiršti – vidutinių ir menkų natūrų požymis.

Kad ir kaip griežtai savo paklydimus vertintų iškilus žmogus, jis vis dėlto nesišaipys iš savo poelgių, minčių, gyvenimo. Mūsų laikų žmonės, kurie juokiasi iš savo buvusių tikėjimų ir svajų, mažiausiai verti madingo „save nugalėjusio” vardo. Tokia ironija įrodo tik visišką jų praeities ir dabarties nebuvimą.

Kuo didesnę reikšmę žmogui turi visi gyvenimo reiškiniai, tuo reikšmingesnis pats žmogus. Tai sudaro universalią sąmonę ir atmintį. Tačiau moteris niekada nesuvokia savo lemties. Moteriai stinga heroizmo: ji tik būtiniausiu atveju grumsis, ir tai tik už savo meilės objektą; joje negali būti tragizmo, nes jos lemtis priklauso nuo to objekto. Jai nebūdingas ir pietizmas, nes stinga betarpiškumo jausmo. Ši dorybė visiškai ir galutinai priklauso vyrui.

Moteris lengvai atsisveikina su savo praeitimi.

Pietetizmą, tai yra žmogaus santykį su savo praeitimi, pagrįstą tvaria atmintimi, kuri siejasi ir su apercepcija, galima tyrinėti remiantis kitais reiškiniais. Tačiau svarbiausia: ar žmogus jaučia nemirtingumo poreikį, ar jam tai svetimas dalykas.

Bendrą požiūrį, išplėtotą Tailoro, Spenserio, Avenarijaus, tikėjimą nemirtingumu kildinantį iš sielos kulto, kiekviena epocha negailestingai neigė. Išimtis – mūsų epochos eksperimentinė psichologija.

Žmogaus jutimas ir regėjimas savęs praeityje slepia savyje troškimą regėti ir jausti save ir toliau. .Kas brangina savo praeitį, kam dvasinis gyvenimas svarbiau už fizinį, tas nenorės jo atsisakyti ir po mirties.

Mirštančiojo sielos būsena – mums beveik paslaptis. Tačiau trokštamo nemirtingumo ir atminties ryšį įrodo įspūdžiai, kuriuos paliudija išgelbėti nuo mirties žmonės.

Niekad nemąstę apie mirtį, jie per kelias sekundes prisimena visą gyvenimą ir net reiškinius bei daiktus, jau visiškai prapuolusius sąmonėje.

Norint sužinoti, kas vyksta mirties akimirką, reikia būti neeiliniam žmogui, tačiau kaip tik kilniausi žmonės vengia įsigilinti į mirštantįjį.

Tačiau visiška netiesa mirtinai sergančių žmonių religingumą paaiškinti, kad „galbūt” ar „teisingiau” būtų numirti su tikėjimu. Taip pat lengvabūdiška manyti, kad žmogus negali numirti su melu sieloje, pragaro baimės akivaizdoje, apie ką jis niekad gyvenime nemąstė.

Vadinasi, „ateistų eutanazijos” problema nėra beprasmė, nėra istorinis kuriozas, kaip šitai traktuoja Fridrichas Langė.

Mano psichologinių nemirtingumo motyvų nuorodos glaudžiai siejasi su atmintimi, bet dar negali vadintis aukščiausio principo išvada. Nesunku įrodyti, kad tarp šių reiškinių yra ryšys: kuo daugiau žmogus gyvena praeitimi, o ne ateitimi, tuo stipresnis jo nemirtingumo poreikis.

… Vadinasi, vertybė glaudžiai siejasi su laiko samprata, jos viena kitą sąlygoja. Užlaikiškumas ir forma – du analitiniai momentai, kurie sukuria vertybių pagrindą.

Nemirtingumo poreikis (jis siejasi su atmintimi ir yra būdingesnis vyrams) – tai tik dėsnio, skelbiančio, kad vertingumu pasižymi belaikiai daiktai, dalis. Žmogaus išgyvenimai įsimenami priklausomai nuo individualiai jiems teikiamos reikšmės.

Tiktai tai, kas įgauna teigiamos vertės formą, atmintis saugo nuo laiko.

Visiškai nugalėti laiką gali tiktai universalaus žmogaus universali atmintis. Tikro genijaus idealas – užlai-kiškas žmogus, koks jis paprastai ir yra.

Nemirtingumo troškimas – stipriausias užlaikiškumo poreikis.

ATMINTIS, LOGIKA, ETIKA

Tokie psichiniai reiškiniai kaip pojūtis ir jausmas, logika ir etika priklauso ypatingoms disciplinoms – kaip atskiros psichologijos atšakos.

Laikas, vertybė, genijus, nemirtingumas – visa tai, pasirodo, glaudžiai susiję su atmintimi. Ligi šiol to nė neįtarėme.

… Iškilus žmogus taip ryškiai savyje laiko tai, ką išgyveno, kad, pavyzdžiui, sutikęs pažįstamą, jis savo susitikimą atkuria kaip atskirą išgyvenimą. O mažiau gabiam kiekvienas susitikimas sužadina tik pažinimo jausmą, kuris palengvina patį atpažinimą.

Atmintis – aukščiausio psichinio žmogaus gyvenimo savybė ir pranašumas. Todėl nenuostabu, kad ji glaudžiai siejasi su vertybės ir laiko suvokimu, su nemirtingumo poreikiu, nebūdingu jokiam gyvūnui. Juk tik žmogus gali būti genialus. Be to, reikia manyti, kad loginiai ir etiniai reiškiniai taip pat siejasi su atmintimi.

Paminėsime visiems žinomą faktą, kad melagių atmintis prasta, o patologiškas melagis beveik visiškai be atminties.

Melagiai silpnai sugeba atsiminti. Todėl poezijoje, pasakose, patarlėse dažnai užsimenama apie moterų melagi

Komentarai išjungti.