Pagal
Kategorija: Apsakymai

Angelologijos profesorius (Apsakymas)

Angelologijos profesorius (Apsakymas)

Gintaras Beresnevičius

Angelologijos profesorius
(Apsakymas)

 

Žinoma, man reikėjo jį pasitikti, nors ir nekalbu angliškai; vizituojantis profesorius su profesionaliai žydrais akių lęšiais iš Filadelfijos Vilniaus oro uoste degė iš nekantrumo. Jis norėjo greičiau mums pranešti kelias geras naujienas apie angelus, kurias sužinoti leido naujos makintošų programos; angelai yra apskaičiuojami, – sakė jis jo lagaminus vežimėlyje tempiančiam tarnautojui. Tas muistėsi ir reikalavo dešimties dolerių.

Kursas krito, sere misteri, – sakė jis, bet gavo du. Angelologas tikrai mokėjo skaičiuoti, bet spėjau šnipštelėti bagažo logistikos operatoriui, kaip dabar, remiantis ES reikalavimais, buvo vadinami nešikai, kad tas 1926 m. išleistas dviejų dolerių banknotas yra kolekcinė vertybė ir, internete pasiskelbęs, gali už jį gauti bent porą šimtų dabartinių.

Mano šefė, kuri perdavė jį prižiūrėti ir kalbinti, pati nemėgo amerikonų, buvo 1968-ųjų stiliaus hipė ir skaitydavo tik revoliucines knygas, Mišą Bakuniną ir Jėzų Kristų. Aš nepakenčiu tų angelologų, sakė ji, lygiai kaip ir amerikonų in live. Ji man priminė, kad kitados rašiau referatą apie angelus, jį, tiesa, sukirto per gynimą ir man teko perrašyti. Pakeičiau angelus XIX a. pirmo ketvirčio masonais ir komisijai tiko. Tad buvau laikomas pakankamai kompetentingu angelologu, juolab kartais mėgdavau gaudyti angelus tuo žinomu periferiniu regėjimu, jie miške visada sėdi ant šakelių ir apsimeta žaliais elfais, nors juk visiems puikiai žinoma, kad angelai tai nėra žali elfai. Ką dar galiu prikišti angelams – apsimetinėjimas elfais nėra politiškai korektiškas, nes Lietuvos miškuos elfų niekada nebūdavo, tai importas.

Su angelologu vis dėlto galėjau susikalbėti. Kaip save gerbiantis amerikonas, jis nekalbėjo nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lotyniškai, nei kita tradicine Vidurio ir Rytų Europos kalba, bet mes, angelologai, galime susišnekėti. Yra angelologų pidžinas, tokia profesinė kalba, susidedanti iš hebrajiškų, graikiškų ir aramėjiškų šaknų ir lotyniškų priesagų bei galūnių. Joje penkiolika žodžių, tad ją išmokti geram specialistui nesunku. Tie žodžiai keičia prasmę priklausomai nuo intonacijos, pakelto ar nuleisto balso, šnibždesio ar šnabždesio ar mirktelėjimo tariant žodį „Sabataothius”. O visi kiti žodžiai angelologų kalboje yra angelų vardai, o angelų yra daug, jie yra baisūs, ir tik spėk vardyti.

Tanataielis, – sakiau aš, – Gabrielius, Pleroma, Erotomanaielis, Leviathanaielis.

Amerikonas, kiek pagalvojęs, pasiūlydavo: Gabrielius, Leviathanaielis, Grand Sabathaielis, Begemothus.

Gan konservatyvi versija, bet aš linktelėdavau. Galima į šią problemą pažiūrėti ir taip.

Žodžiu, susikalbėdavome.

Jis labai norėjo skaityti viešą paskaitą, paskelbti, kad angelų numylėtas miestas ne koks Liuosas Angelas, o Pitsburgas, Mančesteris ir Filadelfija, ir kad anksčiau angelai materializuodavosi ant bažnyčių, piramidžių ir mečečių špilių, o dabar jie mėgsta gamyklų kaminus. Laikai keičiasi, – sakė jis, – ir mes mutuojame. Nuėjome skaityti paskaitos į „Žiniją”, profesorius apmokėjo skelbimą laikraštyje, bet apsižioplino dėl datos. Tą vakarą, kai jis, jaudindamasis ir maloniai tirtėdamas, įžengė į paskaitų salę, pasirodė, kad ji gana tuščia. Mat žaidė „Žalgiris”. Ir visi angelologijos mėgėjai sėdėjo prie televizorių. Visi vietinės reikšmės angelai žaidė krepšinį. Auditorijoje buvo tik viena akla senutė, kurią tampė kažkoks prietranka Tobijus, žinomas ir kaip Nikodemas. Ta senutė norėjo praregėti ir atėjo pasiklausti angelologijos profesoriaus, kaip tai daroma, o tas papasakojo žinomą pokštą apie kregždutes ir tarė, kad tai senutei derėtų kiek pasėdėti ant artimiausios gamyklos kamino. Mes su dideliu vargu užsikeberiojome ant kamino, bet ten, viršuje, buvo tik didelis dvokiantis dūmų filtras ir angelo nesimatė. Senutė ėmė keiktis ir reikalauti, kad ją su Nikodemu nukeltume, bet mes nenukėlėme, nes Nikodemas pasiūlė verčiau lipti žemyn ir eiti į Užupį, kur po tiltais kartais pasitaiko vietinių angelų. Šita veislė, – sakė Nikodemas profesoriui, – mėgsta būgnus.

Po tiltu išgėrėme du butelius, Nikodemas sakė, kad angelai taip geriau matosi; išties iš viršaus nuokalne (kosminis kalnas, modeliuotas pagal Mircea Eliade, – su profesoriumi supratingai susimirkčiojome), būgno garsų suviliotas, nusileido angelas, vardu Zdybiecas (Fr. jun.) – galimas dalykas, priklausantis Arababielių chorui. Angelas kalbėjo lenkiškai. Chlopska muva, – pasakė jis profesoriui, mėginusiam jį kalbinti amerikonų kalba. Teko versti. Profesorius žinojo, kaip elgtis su angelais, – profesionalumą, ypač profesorių, reikia vertinti. Jis nekrito paslikas prieš angelą Zdybiecą – taip daro tik kai kurie neišmanėliai, mėgėjai, taip pat angelus matantys kalnų piemenys. Angelo nereikia garbinti, net nemandagu pulti prieš jį ant kelių ar išvis paslikam ar kniūbsčiam (proskinezė). Reikia mandagiai pasisveikinti, laba diena arba labas vakaras. Priklausomai nuo paros meto. Tiesa, profesorius ėmė prikaišioti, kad angelai gyvena amžinybėje, tad jiems nusispjaut, rytas ar vakaras. Aš jam priminiau, kad dabar naktis, o naktis labiau primena amžinybę negu banalus pusiaudienis, arklys ar metafizikos vadovėlis. Tad pasakėme angelui laba amžinybė, ir tas pasakė tokių durnių dar nematęs. Išgėrėme dar du butelius ir angelas tapo perregimas. Tada ėmėme uždavinėti angelui klausimus. Profesorius paklausė apie bin Ladeną, kada jį pagaus, Zdybiecas atsakė, kad bin Ladeną Bushas junioras jau kadai pagavęs ir dabar žaidžia su juo Baltųjų rūmų požemiuose šaškėmis ir nardais, o bin Ladenas negražiai kalba apie žydus, užtat gražiai ir pagiriamai atsiliepia apie Tomkų. Tada aš paklausiau apie pasaulio sandarą, angelas atsakė, kad ji akivaizdi, tada aš paklausiau, kas nušovė Kennedy ir ar Marse yra gyvybė, o angelas trumpai atsakė, kad Kennedy nušovė marsiečiai, kai jis netyčia sužinojo, kad Marse yra gyvybė. Tada profesorius paklausė, kas yra jūrų arkliukai, angelas prasitarė, kad tai didelė paslaptis. Mes paklausėme, kiek yra angelų Vilniuje, kiek Pitsburge ir kur jų daugiau, o angelas atsakė, kad angelų daugiausia Arabijoje ir taip jau nuo senų senovės.

Galiausiai klausimai išseko, nes labai sunku ir neįdomu klausti, kai pašnekovas viską žino.

Ryto aušrai žadinant miestą, raudona žara tepliojant bokštus ir bonias (nežinau, kas tos bonios, bet tai labai gražus, vaizdingas ir vartotinas žodis), spinduliai apšvietė ir patiltę. Angelas, šviesos palytėtas, pasirodė keistų bruožų. Jis vilkėjo mėlynai ir juodai, turėjo stambią trumpą nosį, dideles ausis, buvo apžėlusio kūno ir aštriais dantimis; o tokių angelų nebūna.

Pasirodė, kad tai trolis. Mes su profesoriumi ėmėme jį gėdyti, o profesorius supykęs net treptelėjo koja. Bet trolis piktai atsakė, kad angelologui neskirti angelo nuo trolio yra gėda, ir mes susizgribome, kad priekaištaudami kiek perdėjome. Be to, kur jūs matėte, kad angelo rūšis būtų Zdybiecas, ir dar Fr. jun., – piktinosi trolis, tuštindamas paskutinį butelį. Norėjome su juo gražiai atsisveikinti, bet trolis prie mūsų prilipo ir sakė norįs su mumis dar bendrauti ir susipažinti su miesto Troliais Busais, nes jis daug apie juos girdėjęs ir manąs, kad tai jo tolimi giminaičiai.

Mes išėjome iš patiltės ir užlipome ant kalno. Trolis pasakė, kad tai kosmogoninis kalnas ir kad troliai tokių vietų nemėgsta, čia per aukšta ir svaigsta galva. Profesorius subėgiojo į apačią ir atnešė dar keturis butelius. Jis jau ėmė apsiprasti su aplinka ir sakė, kad Pitsburge su plieno lydytojais yra panašiai elgęsis, o metalurgijos kombinate jis buvęs pasižiūrėti į baisiąsias Marteno krosnis, į pačius jų nasrus, nes yra girdėjęs, kad aukštakrosnėse irgi esama ugnies angelų, ir net nusvilęs antakius apžiūrinėdamas. Matęs tik du angelus, jau pažįstamus, Begemothą ir Tartaraothą.

Trolis išgėrė du butelius ir jam palengvėjo. Jis pasakė, kad šis pasaulis nėra toks nuodugnus kaip patiltė, bet tiks ir toks. Profesorius sakė, kad kiekvienam sava vieta ir kiekvienam sava hierarchija, o Zdybiecas atšovė, esą troliai gyvena laukinėje demokratijoje ir nepripažįsta jokių viršininkų. Kiekvienas trolis pats sau prezidentas, – kalbėjo jis.

Mums teko trolį klasifikuoti, tam reikalui pažiūrėjome į jį iš pradžių pro aprūkusį butelio stiklą, paskui pro neaprūkusį. Jis mielai pozavo. Profesorius nutarė, kad tai trollis praecox lituanicus, bet ta klasifikacija nebuvo tiksli ar veikiau tiksli tik iš pirmagalio. Mat koks jis lituanicus, jeigu kalba lenkiškai ir nepripažįsta net didžiosios motinos anglų kalbos, kuria kalbėjo Henrikas VIII, mormonai ir Rockefelleriai. Trolis nesikišo į mūsų kalbas, bet paprašė, kad išmokyčiau jį rūkyti; profesorius labai bjaurėjosi ir sakė, kad rūkyti nesveika, to jį mokė dar mokykloje. Nuo rūkymo plaučiai parūdija, – sakė profesorius, ir trolis pripažino, kad tai geras daiktas, mat ruda troliams pati gražiausia spalva.

Dar pašnekėjęs su troliu, nutariau, kad jis vis dėlto būsiąs ne trolis, o cawcus maximanicus lituanopolonicus, tai yra peraugęs ir net smarkiai peraugęs nutautėjęs kaukas. Antraip, vulgariai tariant, jis būtų greičiausiai kaukas tuteišas. Šiais nuosmukio laikais, – pradėjau aš, bet trolis ėmė mosikuoti man po nosimi stambiais šešiapirščiais kumščiais ir pareiškė, kad tie, kurie su troliais nesielgia politiškai korektiškai, vėliau labai gailisi.

Ant kalno ėmė lipti vis daugiau žmonių, įdienojo. Visi buvo korektiški ir apsimesdavo, kad trolis tik japonas. Profesorius subėgiojo į apačią ir, nusipirkęs fotoaparatą, kanapę ir šešis butelius, atpūškavo atgal. Išgėrėme tuos butelius, atsikandom kanapės. Praėjo antisemitas, arklys, du vengrai, Mamonotovas, praskrido labai liesa gegutė, mes meditavome šviesą, bet troliui ėmė skaudėti galvą, tai liovėmės medituoti. Ant kalno žmonės sėdėjo, stovėjo, gulėjo ir taip pat meditavo. Turistai, tuteišai, net vienas kitas tragikomikas, – visi aplink pasitaikydavo iš raidės T ir mes nutarėme, kad tai akauzalinė sinchronizacija; panašiai ir buvo.

Iš raidės T dar yra toks miestas Tula, – užsisvajojo profesorius.

Ten geri šautuvai gaminami, – niūriai atsakė trolis, – aš juos mėgstu. Be to, troliai irgi iš T.

Ėmiau patyliukais galvoti, ką daryti su profesoriumi ir dar labiau – ką daryti su troliu. Bet trolio greitai atvažiavo iš Estijos ambasados; pasirodė, tai iš jų kultūros skyriaus, ir visai ne Zdybiecas, o toks Haaivo Maaaaritsas, gerai žinomas tam tikruose Vilniaus estų emigrantų ir kultūriniuose sluoksniuose. Haaivo buvo labai nepatenkintas ir sakė, kad jį ten, ambasadoje, kamuos darbu, bet jis vis vien pabėgs nutaikęs progą ir mes dar susitiksime Užupyje po tiltu.

Likome vienudu su profesoriumi.

Aš tai jau niekada nevaikščiosiu po tiltais, – pasakiau nuoširdžiai.

Profesorius pasakė, kad jis tai eis, nes po amerikoniškais tiltais gerai matosi dangaus angelų atspindžiai vandenyje, ir kai kada jie būna net gražios violetinės spalvos. Paklausiau, ar jis nenori kartais skristi namo, nes kaip tik po pusvalandžio išskrenda lėktuvas į Čikagą, o jei kokiam Amsterdame jį užgrobs teroristai, tai įmanoma juos įkalbėti, kad nutūptų Filadelfijoje.

Profesorius muistėsi ir sakė, kad jam viskas atsibodo, o angelai ypač. Ir kad angelų gal iš viso nėra. Tada jį nuvežiau į viešbutį.
Vestibiulyje jo laukė du vyrai su juodais kostiumais ir oranžiniais sparnais už nugarų. Arielis ir Tanataielis, – prisistatė jie ir suėmė profesorių už parankių.

O kur Gogas su Magogu? – kaip įprasta angelologams sąmojingai pasiteiravau.

Goša su Miša laukia profesoriaus numeryje. Renka jo daiktus, – atsakė Tanataielis.

Pažiūrėjau į Arielį.

Žinau, ką pagalvojai, – pasakė tasai.

Nė nemaniau galvoti apie skalbimo miltelius, tiesiog taip, laisvos asociacijos būdu užkliuvo. Aš nekaltas, – paprastai pasakiau.

Jie nuvedė angelologą link lifto. Atia, – netvirtai pasakiau. – Taip jau mums, angelologams, būna.

Pasitaiko, – atsakė profesorius. – Na, dar pasisapnuosim vienas kitam.

Pasisapnuosim, – atitariau mandagiai.

Jie įlipo į liftą. Ten jau stovėjo Gogas su Magogu, laikydami rankose lagaminus ir juodą pagrabinį profesoriaus kostiumą.

Liftas prasmego skradžiai žemę.

Gerai, kad nesu angelologas, – pamaniau.

Anei trolis.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau
Mitologiniai etiudai-3 (novelės)

Mitologiniai etiudai-3 (novelės)

Rimvydas Budrys

Mitologiniai etiudai-3

(Seni ir nauji kalbos mitai)

Gintarui Beresnevičiui atminti,
ieškojusiam ir radusiam dabarties mitų žodžius

1. Pasaka be galo arba Saulės ir Mėnulio mitologija

Gyveno kartą dėdukas su bobute. Kadaise jie buvo jauni ir padūkę. O dabar vienas nuolat trindavo užpakalį užpečkyje, o kita vis kuitėsi virtuvėje, nors valgytojų beveik nebuvo. Arba šiltesnę dieną bobutė kažką knaisiodavosi lauke. Taip jie leido dienų dienas, beveik nepratardami nė žodžio. Kaimynams atrodė, kad tarp jų tvyranti tyla yra užsitęsusi bežadė kova. Bet iš tiesų jiems jau niekas neberūpėjo ir dėl niekų jiems nesinorėjo burnos aušinti. Ypač dėdukui, kuriam nuolat buvo šalta. Net ir šiltais vasaros vakarais jį nuolat krėtė drebulys. Jam trūko Saulės. Nors ji švietė, bet jau jo nesušildydavo. Aiškiai iš lėto prie jo artinosi Mirtis. Ir dėdukas apie tai žinojo, nes visi jo kaimo draugai jau buvo iškeliavę į aną pasaulį. Nebebuvo su kuo ir burnelės išlenkti, nors rūsy jau buvo susikaupę daug apmusijusių samanės buteliukų. Taip slinko laikas, nepalikdamas jokių pėdsakų. Aplinkui nieko nebeliko įdomaus, ir bobutė jau seniai jo nebedomino. Retkarčiais mintyse ją pravardžiavo „Sena šliurė“, bet žodžiu tingėjo tai beištarti. Vis tiek visi jos atsakymai jam jau buvo žinomi. Nors kadaise jis ją vadindavo „Mano Saulele“… Bet tie laikai praėjo. Net ir laukta išmintis su senatve jam kažkodėl neatėjo. Matyt todėl niekas taip ir neužeidavo su juo pasitarti. Tiesiog jis niekam tapo nebereikalingas.

Tuo tarpu bobutė iš viso jau nieko nebegalvojo, nes jau gyveno nebe šiame pasaulyje. Kaip sakoma, ji buvo viena koja šen, o kita ten. O ten, kaip žinoma, nėra ko galvoti. Ji įtarė, kad jos gyvenimas nuėjo perniek, bet dėl to ant nieko nepyko. Nei ant dieduko, nei tuo labiau ant pačios savęs. Nors ji ir turėjo vaikų, bet dabar juos retai teprisimindavo, nes visi jie buvo seniausiai išsilakstę. Kai retkarčiais kuris nors iš jų pasirodydavo, tai jai atrodydavo, kad jie iš dangaus nukrito. Nes, kuo toliau, tuo labiau juos užmiršdavo esant. Bet, nežiūrint sulaukto amžiaus, nė vienas iš senolių niekuo nesirgo. Aišku, dėdukas jau buvo apžlibęs, o bobutė pakurtusi, bet tai jiems beveik netrukdė. Ir net kažkiek kiekvienam patiko. Bobutei patikdavo ieškoti dėduko pamirštus akinius, o dėdukas ta proga smagindavosi garsiai šūkaudamas ant bobutės.

Bet vieną dieną šita jų gyvenimo idilija baigėsi. Ant slenksčio pasirodė niekada jų nematytas anūkas. Tai buvo trylikametis bernelis, kuriuo jo tėvai atsikratė visai vasarai, išsiųsdami į kaimą. Jis atvažiavo vienas, nes jau ieškojo savo nepriklausomybės. Kadangi buvo apvalaus veido, tai bobutė iš karto jį pakrikštijo -„Mano Mėnuliukas“. Tuo ji gerokai nustebino dėduką, nes kadaise bobutė taip jį patį vadindavo. „Matyt, mano dienos jau suskaičiuotos“- padarė išvadą jis,- „Atsirado naujas Mėnulis“.

Tuo tarpu bernelis iš karto ėjo prie reikalo – „Aš miegosiu ant šieno, noriu čia būti kaip tikrame kaime“. Bobutė kurį laiką nenorėjo sutikti, sakydama, kad šienas pernykštis, nes dėdukas dar nešienavo. Bet, prisiminusi savo jaunas dienas, nusileido ir nuėjo ruošti jam guolį. Kai tik ji sugrįžo, bernelis jos klausia:

– Ar pas jus yra internetas? Turbūt tokiam užkampy jo nerasiu.-Paklausė bernelis.

– Yra, kaip nebus. Ogi tai mūsų dėdukas.-Atsakė bobutė.

– Man reikia prisijungti, o ne dėduko?-Nustebo berniukas.

– Galėsi kartu su juo ir prisijungti, nors man atrodo, kad dar esi per mažas tokiam reikalui.-Konstatavo bobutė.

– Kaip tai per mažas? Pas mus mieste jau vaikai tai moka daryti.-Vėl nustebo bernelis.- Aišku, kaimas. Atsilikote nuo civilizacijos.

– Ką, pas jus jau ir vaikai geria?-Dabar nustebo bobutė.

– Mokykloj neleidžia. Bet visi, net vaikai moka prisijungti.-Atsakė berniukas.

– Eik pas dėduką ir tarkis su juo,- nusprendė bobutė,- gal jis tau ir duos kokį vieną kitą lašą. Pats jau senai neragavo, nebeturi su kuo…

– „Na ir keista ta mano bobutė“,-pagalvojo berniukas ir nuėjo ieškoti dėduko.

Jį surado ant pečiaus besišildanti ir vėl to paties paprašė. Dėdukas irgi jo nesuprato, bet atsakė:

– Taip, nors aš buvau kažkada komunistas, bet su vaikais tai negerdavau.

– Kad aš jau nebe vaikas,- pasipiktino berniukas,- man jau trylika. Ir aš noriu ne gerti, o interneto.

– Tai aš ir esu tas Internetas. Klausk Mėnuliuk manęs, ko tik nori. Atsakysiu. Esu senas ir daug ką žinau,- prisiminė savo nenaudojamą išmintį dėdukas.- Ta proga aš ištrauksiu kokį nors buteliuką,- ir dingo rūsy.

– „Dėdukas ne mažiau keistas, nei bobutė. Bet su jais tikrai bus nenuobodu“,- pagalvojo berniukas ir išėjo pasižvalgyti po gamtą.
Po kiek laiko sugrįžęs atrado jau įkaušusį belūkuriuojantį dėduką. Jį pamatęs, dėdukas tarė:

– Aš jau prisijungiau. Klausk ko tiktai nori.

– Ar jūsų prūde yra žuvų?- paklausė berniukas.

– Anksčiau buvo, pats pažvejodavau. Tai ir dabar turi būti,- atsakė dėdukas.

– O ar aš galėčiau pajodinėti ant jūsų arklio?-vėl paklausė berniukas.

– Jodinėk, jei tik moki. Anksčiau ir aš kartais pašuoliuodavau,- sutiko dėdukas.

Taip berniukas atrado kalbą su dėduku, ir daugiau nebeklausinėjo apie internetą. O dėdukas pagaliau surado, su kuo dalintis savo išmintimi. Ir ne tik ja. Jis kartu su berniuku eidavo žvejoti, grybauti, mokė jo jodinėti, ir net parodė kaip pasigaminti samanę…Tiesa, jis vėl kiek įjuko į savo buteliukus. Bet tai niekam aplinkui netrukdė, net bobutė nesiburnojo, matydama tokią idiliją. Kartais jį ir dėduką vėl netyčia pavadindavo „Mėnuliuku“ ir su malonumu sukosi savo virtuvėje. Taip jiems bendraujant greitai pralėkė vasara. Berniukas suvyriškėjo ir, kai atėjo atsisveikinimo metas, dėdukas su bobute išlydėjo jį į kelią. Grįžę namo, jie ėmėsi rudens darbų ir kartu pradėjo laukti kitos vasaros. Dabar jiems vėl buvo dėl ko gyventi. Nes vėl jiems atsirado apie ką kalbėti.

2. Kaip drugelis treptelėjo koja arba Mitas apie žodžio galią

Vaikystėje man labai patiko pasakos. Ir ypač kai kurios iš jų. Viena tokių pasakų, kurią skaičiau dešimtis, jei ne šimtus kartų, buvo Kiplingo pasaka „Ir drugelis treptelėjo koja“. Iki šiol prisimenu aptrintą tos pasakų knygos viršelį, nors iš pačios pasakos siužeto mano atmintyje mažai kas teišliko. Bet liko prisiminimas apie tai, kad labai panorėjęs, net toks menkas padaras kaip drugelis, silpniausiu savo kojytės treptelėjimu gali pakeisti padėtį pasaulyje. Koks psichoanalitikas pasakytų, kad tai buvo mano nepilnavertiškumo kompensacija. Bet aš tuo netikiu, nes pagal savo metus tada jaučiausi visiškai pilnavertišku. Žaidžiau futbolą, mušiausi, kartais pabėgdavau iš namų ir krėčiau visokias išdaigas. Taigi, ši Kiplingo pasaka mane užkabino visai kažkuo kitu. Bet kuo?

Žymiai vėliau, jau studijuodamas Universitete, iš kažko išgirdau apie Drugelio teoriją, kuris simbolizavo šiuolaikinės matematikos katastrofų teoriją. Vėl viduje kažkas sukrutėjo ir aš ta teorija kiek pasidomėjau. Aišku, sudėtingose formulėse nesusigaudžiau, bet iš šalia formulių esančio teksto kai ką supratau. Supratau, kad drugelis čia yra tas minimalus reikalingas postūmis, kad įvyktų jau senai pribrendęs lūžis. Tą lūžį matematikai kažkodėl pavadino katastrofa. Atrodytų, kad tai tėra banali tiesa, bet ji manyje vėl stipriai surezonavo.

Kiek vėliau, kai ėmiausi psichologinės praktikos, atkreipiau dėmesį į tai, kad tas pats žodis kai kada veikia, o kai kada dingsta tyruose. Tinkamas žodis reikiamu momentu irgi yra savotišku drugeliu. Kartais gali trepsėti kaip koks dramblys, o niekas nesikeičia, o kartais užtenka menkiausio nusičiaudėjimo, ir viskas išsisprendžia. Nors čiaudulys net nėra žodžiu. Aišku, kai šneka koks autoritetingas žmogus, visi jo įdėmiai klauso, nepriklausomai nuo to, kokius žodžius jis taria. Bet, jei koks nors autoritetas, pavyzdžiui, net valstybės galva, pradeda nusišnekėti arba tuščiai pliaukšti, tada dėmesys jo žodžiam išgaruoja kaip dūmas, ir jo žodžiai jau nebedaro jokios įtakos. Drugelis yra menkas gyvūnas, nepalyginsi su kokiais drambliais ar banginiais, ant kurių net Žemė laikosi. Bet ne atsitiktinai matematikai pasirinko būtent jį lemiamam momentui pažymėti. Matyt, taip pat neatsitiktinai drugelius po visą pasaulį gainiojasi kiek trenkti biologai. Ir ne tik jie, o net toks žodžio meistras, kokiu buvo rašytojas Nabokovas. Nors jis manęs kažkodėl neužkabino. Nei jo drugelių aistra, nei jo parašytų knygų tekstai. Labiau traukė ir artimas buvo Bulgakovo žodžio polėkis, nors jis tikrai nesidomėjo drugeliais.

Kai man buvo apie dvidešimt metų, netikėtai atradau, kad man labiau artimi yra ne žodžio, bet būgno garsai. O atradau taip. Teko sudalyvauti vienose vestuvėse, kuriose grojo kaimo kapela. Kai vestuvės įsibėgėjo, pajutau, kad negaliu ištverti, neprisėdęs prie būgno. Paprašiau būgnininko, kad jis leistų man per pertraukėlę kiek pamušti jo būgną. Savo bėdai jis sutiko, nes po to tose vestuvėse aš mačiau tik būgną. O būgnininkui teko jį slėpti nuo manęs krūmuose, tęsiant muziką jau be būgno. Bet po šio būgno atradimo aš netapau muzikantu, o pirmą būgną įsigijau tik dar po kokių dvidešimties metų. Tada, kai susidomėjau šamaniškomis tradicijomis. Etnografinėje literatūroje atradau, kad šamanai daug ką gali savo būgnu dėl to, nes jis yra specialiai įšventintas. Bet iš tiesų, tai yra akių dūmimas. Nes ne būgne reikalas, o tame, su kokiu nusiteikimu jie jį muša. Iš to ir gaunasi tie ypatingi, gal būt net ne muzikalūs garsai. Juk patys muzikaliausi būgniukai groja žinomose grupėse. O per jų koncertus dažnai kaip tyčia lyja ir visi šlampa, klausydamiesi jų skleidžiamų garsų. Pas šamanus taip nebūtų, nes jie sau neleistų to, kad jų žmonės šlaptų.

Taigi, jau vaikystėje mano atrasta Kiplingo knyga buvo svarbi ne drugeliu. O atradimu, kad rodomoje jėgoje slypi silpnumas, o tikroji pasikeitimų galia yra trapi ir nepastebima. Kad ne vienadienių politikų kalbos lemia mūsų egzistenciją, o pasišventusių poetų ir rašytojų ištarti ar parašyti žodžiai. Tik tikras ištartas Žodis yra tuo Garsu ir Drugeliu, kuris keičia mūsų pasaulį. Todėl, matyt, paukščiai čiulba, varlės kvarkia, žiogai svirpia, šunys loja, šamanas muša būgną, o poetas kuria eiles. Ir tik tada, kai yra tam nusiteikę, ar yra kokio nors svarbus reikalo spiriami.

3. Šiuolaikinė Eglės mito versija arba Ko reikia moterims

Eglė ką tik baigė psichologijos mokslus ir ta proga su draugėmis atvyko į pajūrį pailsėti. Ji dar neturėjo jokių planų dėl tolesnio savo gyvenimo, bet drąsiai žiūrėjo į ateitį. Todėl iš karto pasuko į kurorto pakraštyje esantį nudistų pliažą. Ten jau deginosi kelios jų amžiaus merginos ir krūvelė pagyvenusių pilvotų vyrukų.

– Nieko įdomaus,- pagalvojo ji ir nuskubėjo su draugėmis maudytis. Oras buvo pasakiškas ir Eglė ilgai nenorėjo lipti iš jūros. Visos jos draugės jau senai šnekučiavosi su nudistais, o ji vis dar mirko vandenyje. Pagaliau tarusi, kad jūra vis dėlto ne vonia, Eglė išlipo ant kranto.

Su panieka pažvelgusi į savo drauges, ji pasuko prie savo rūbų. Jau norėjo paimti rankšluostį, kai staiga pamatė, kad jis juda.

– Vaidenasi,- šmėkštelėjo mintis, ir ji drąsiai pakėlė rankšluostį.

– Vis dėlto ne, aš neišprotėjau,- suprato Eglė, pamačiusi iš po rankšluosčio išlindusį žaltį. – Koks didelis ir su ausytėm, tikrai ne gyvatė – iš karto profesionaliai nustatė ji. – Bet ką man toliau su juo daryti?- sumurmėjo Eglė.

– Jei tekėsi už manęs, atgausi savo rūbus,- netikėtai išgirdo Eglė žalčio tylų balsą.

– Ne, matyt aš išprotėjau, gyvuliai juk nemoka kalbėti,- pratarė Eglė.

– Kai nori, tai ir moka… Be to aš ne paprastas žaltys, o esu jų Karalius. Galiu kalbėti bet kokia kalba, nors man labiau patinka lietuviškai. Nes lietuviai nuo seno mane gerbia.- Dar aiškiau išgirdo Eglė žalčio šneką.

– Gyvatė!!!- Netikėtai pasigirdo vienos iš jos draugių klyksmas.- Gelbėkit!!!

– Pati tu gyvate, kvaiša. Tai žaltys ir kalbantis. Gal pabėgo iš cirko. Be to jis mano,- nukirto Eglė.

– Tai reiškia, kad tu tekėsi už manęs,- apsidžiaugė žaltys.

– Nieko tai nereiškia,- atsikirto Eglė.- Tiesiog ta kvaiša galėjo viską sugadinti.- Jei tu šneki, tai turi ir savo vardą. Ar kartais tu ne Žilvinas?

– Iš kur tu sužinojai mano vardą?- nustebo žaltys,- iš ties mano vardas Žilvinas ir aš gyvenu marių dugne savo rūmuose. Jei ištekėsi už manęs, galėsi ir tu ten apsigyventi.

– Nu ir pristojai… Tekėsi, tekėsi… Aš tavęs net nepažįstu, tik žinau iš pasakos. O be to ten viskas blogai baigėsi,- prisiminė Eglė.

– O koks tavo vardas?- paklausė Žilvinas,- gal Eglė? Mūsų žalčių padavimuose aš turėčiau sutikti merginą vardu Eglė. Tarp mūsų žalčių tokių vardų nėra. Todėl aš ir ieškau visokiose kitokiose vietose.

– Taip. Mano vardas Eglė, bet tai nereiškia, kad aš turiu su tavim susidėti. Aš esu diplomuota psichologė, o ne kokia zoofilė. Geriau ieškotum sau žmonos zoologijos parke, o ne mūsų pliaže.

– Ne, tai man netinka. Mūsų mituose sakoma, kad aš savo žmoną turiu atrasti jūros pakrantėje. Apie parkus ten nieko nekalbama. O be to tu esi čia pajūryje su savo seserimis, kaip ir turi būti,- paprieštaravo Žilvinas. Todėl ir tavo rūbų neatiduosiu, kol nesutiksi už manęs tekėti.

– Tai visai ne mano seserys, o tik draugės,- pastebėjo neatitikimą Eglė.- O drabužius, jei taip nori, gali sau pasilikti, apsieisiu be jų. Kaip nudistė galiu grįžti namo ir nuoga. Tai būtų mano hepeningas šitame miestelyje, nors man ir nesinori tokiu būdu pagarsėti. Aš juk psichologė.

– O kuo ypatinga ta psichologė?- pasidomėjo Žilvinas.- Pas mus tokių nėra. Yra vikrių ungurių, tingių otų, ramių menkių ir dar daug ko, bet psichologių nėra.

– Nu ir palyginai mane su tokiom menkystom. Psichologė moka analizuoti. Ir aš tave galiu išanalizuoti taip, kad daugiau su manim niekada nenorėsi susitikti,- supykusi tėškė Eglė.

– Man, kaip šaltakraujui gyvūnui, patinka karštos moterys,- konstatavo žaltys.- Tai psichologės analizė yra karšta?- pasidomėjo jis.

– Kaip psichologė aš negaliu būti abejinga žmogui, bet tu esi žaltys. Ir viskas,-toliau priešinosi Eglė.

– Jei dabar nesutiksi už manęs tekėti, tai mane galėsi pamatyti tik po kelių metų. Nes tik tada aš vėl galėsiu tau pasirodyti,-toliau ją kalbino Žilvinas.- Nejaugi tu nenorėtum būti Žalčių Karaliene?

– Mes savo būrelyje analizavome lietuviško žalčio mitą ir priėjome išvados, kad tai yra patriarchalinė atgyvena. O mes dabar kartu su Europa pereiname į naująjį matriarchatą. Todėl vyro kultas turi išnykti, o moterys turi tapti nepriklausomomis. Tokia dabar aš ir esu.- Toliau ginčijosi su Žilvinu Eglė.

– O iš kur tada rasis vaikai, jei tau nebereikia vyro?- Paskutinį argumentą metė Žilvinas.-Ir kam tada tavo karšta analizė, jei iš jos nebus vaikų? Juk tada nebus nei Ąžuolo, nei Beržo, nei Uosio ir net išdavikės Drebulėlės. Kaip jūs tada be visų jų gyvensit?

– Nežinau,- susimąsčiusi tarė Eglė.- Atvažiuok į mūsų Universiteto psichologų būrelį, ir kai mes tave išanalizuosim, tada ir pakalbėsim,- suteikė viltį Žilvinui Eglė.

– Aš pagalvosiu. Iš tiesų koks skirtumas, ar važiuoti į uošviją, kur tave nugalabys, ar į Universitetą pas psichologus, kur tave išanalizuos.- Balsiai svarstė jis. Ir taręs,- laikai juk keičiasi, lauk manęs,- nušliaužė į jūrą.

Taip pasibaigė dviejų pasaulių susitikimo pirmoji dalis. Pailsėjusi pajūryje Eglė grįžo namo ir laukė rudens ir naujo seno lietuvių mito pratęsimo.

4. Mitas apie tikrąją Tabako reikšmę arba kas žmonėms svarbiau

Daugelis klaidingai mano, kad didžiausias žmonių civilizacijos atradimas yra mašinos. Kad būtent mašinos pavertė žmogų iš laukinių padarų į protingus kūrėjus. Po Markso ir Darvino ši idėja įsitvirtino vos ne kaip neginčijama tiesa. Bet, kaip visada, tiesa slypi kažkur anapus ir jos neįmanoma pasiekti. Todėl šis pasakojimas ne apie tiesą, o apie realybę. Kažkodėl niekas nepastebi, kad žmogus negali išgyventi ne be mašinų, o be kai kurių įprastų daiktų. Ir pačiu svarbiausiu tokiu daiktu yra netgi ne maistas, o apsvaigimą sukeliantis produktas. Blaivybėje ilgai neišsilaikysi – gyvenimas tampa pilkas ir nuobodus. Taip visų kraštų žmonės savo gyvenamoje vietoje susirasdavo kokių nors svaigalų ir palaipsniui jų pagalba susikurdavo savitą kultūrą. Lengvas apsvaigimas išlaisvindavo kūrybinius impulsus, kurie blaivioje būsenoje likdavo užslopinti. Matyt todėl taip dažnai menininkai alkoholyje ieško įkvėpimo. Jo sukeltas lengvas ir greitai praeinantis kvailiojimas apsaugodavo nuo galimybės pasidaryti visišku durniu. Greičiausiai, būtent tos kultūros, kurios taip ir neatrasdavo savo narkotiko, taip ir neiškildavo iki civilizacijos lygio. Tokių tautelių buvo begalė. Galimas sakyti, kad visos civilizacijos buvo kuriamos kiek apspangus. Aišku, kai pernelyg pasineriama į kokį nors svaigalą, tada galima ir išnykti. Pavyzdžiui, taip nutiko romėnams, kurie tiesiog nusigėrė, o tada juos lengvai įveikė barbarai. Bet iš tiesų, jų imperija žlugo ne dėl vyno. Jiems koją pakišo filosofija. Sekdami senovės graikais, romėnai pamėgo filosofinį gyvenimo būdą. Vynas jiems buvo tik paranki priemonė pabėgti nuo realybės, kad galėtų maudytis filosofinių sąvokų jūroje. Ir tai jie su malonumu darė savo pirtyse, kol visiškai išglebusius nuo tuščiažodžiavimo, juos paėmė konkretūs realistai. Šiuo požiūriu žinomoje istorijoje jie yra unikalūs.

Tuo metu, kai romėnai gėrė atskiestą vyną, kitoje vandenyno pusėje gyveno indėnai, kurie mėgo rūkyti žolę. Jie iš viso labai gerbė visokius dūmus, nes gyveno tyruose, kur reikėjo iš tolo viską užuosti. Kitaip tuose laukiniuose kraštuose jie greitai būtų pražuvę. Tik uoslė, o ne protingi samprotavimai, jiems padėdavo išvengti pavojų. Priešingai, negu gėlių kvapai, lapų ir kiti dūmai būdavo juntami iš karto ir iš tolo. Be to dūmų kvapas kutendavo šnerves ir skatindavo savotišką nuotaiką. Taip prisiuostę visokių žolių ir lapų, indėnai greitai atrado ypatingą dūmą, kuris visada suteikdavo ramybę. Šių dūmų lapus jie pavadino Tabaku. Pasidarė ir priemonę tiems lapams rūkyti, kurį dėl pavadino pypke. Pradžioje jie rūkydavo tada, kai norėdavo nusiraminti prieš kokį nors žygį. O vėliau susėsdavo ratu ir be jokių kalbų, tik uoslės pagalba pagaudavo gyvenimo esmę. Ir nesileisdavo į žygį. Tada šią pypkę pavadino Taikos pypke. Taip pas juos tabako dūmų tyloje gimdavo tikras sprendimas. Ir dėlto negalėjo gimti filosofija. Atvirkščiai, bežodėje tyloje filosofija neturi erdvės ir miršta dar negimusi. Jie mėgo rūkyti ir tiek.

Kai vėliau Kolumbas atrado indėnus, jie jau viską apie save buvo supratę. Tuo tarpu Kolumbas su tėvynainiais, išskyrus lengvą ispanišką vyną, jokių kitų atsipalaidavimo priemonių neturėjo. Tiesa, Europos pakrašty gyveno arabai, bet jie savo hašišu su niekuo nesidalino. O rusų vodka buvo žinoma tik kaip legenda apie labai stiprų baltą vyną, kurį geria kažkas šiaurėje, kad nesušaltų. Todėl tabakas Kolumbui ir jo draugams buvo kaip išganymas, nors jie ir nesuprato, kam iš tiesų jiems tas rūkymas reikalingas. Bet vis dėlto už tabaką jie indėnams davė vyno, ir smagiai pasirūkydami laimingai sugrįžo namo. Netrukus jau visa Europa persiėmė šia naujove ir kaip tikri indėnai plėšė dūmą. Visiems atrodė, kad tabakas tapo nauja mada. Kaip ir pipirai ar kiti prieskoniai.

Šie mainai galų gale buvo palankesni baltaodžiams. Indėnai, nežinodami kaip sustoti, greitai nusigėrė ir palaipsniui nunyko tylioje melancholijoje. Nepadėjo nė jų imunitetas prieš filosofiją. Tuo tarpu baltaodžiai europiečiai kaip traukė sau dūmą taip ir traukia iki šiol. Nė nemanydami išnykti dėl nesaikingo rūkymo. Tiesa, vienas kitas anksčiau laiko numirė, bet tuo pačiu civilizacija ne tik kad neišnyko, bet atvirkščiai – suklestėjo. Nepastebimai tabakas Europoje darė savo darbą, išvesdamas jos kultūrą iš užsisenėjusio klasicizmo. XIX amžiaus pabaigoje prirūkytose kavinėse gimė impresionizmas, o gydytojai skirdavo rūkymą kaip priemonę bronchito gydymui. Netgi dauguma filosofų užsirūkė, ieškodami išeities nuo įsisenėjusių dogmų. Taip ir pas juos gimė daug naujų krypčių, tame tarpe ir egzistencializmas. Bet labiausiai Tabakas reikšdavosi politiniuose reikaluose, sprendžiant visokias tarptautines įtampas. Tais laikais rūkantys vadovai, esant krizinei situacijai, susitikdavo ir kartu užsirūkydavo. Kas pypkę, kas cigarą ar paprasčiausią cigaretę. Taip, skendėdami tabako dūmuose, jie nuimdavo tarpusavio įtampą ir galėdavo susitarti. Gal būt antrasis pasaulinis karas prasidėjo ir dėl to, kad Hitleris nerūkė, ir aplinkiniai rūkantys kitų šalių vadovai su juo jau nebegalėjo surasti bendros kalbos. Teko jiems kovoti su nerūkančiu išsišokėliu, kuris galiausiai pralaimėjo rūkantiems.

Neaišku, kokiuose XX amžiaus pabaigos kabinetuose atsirado rūkymo žalos idėja ir tolesnė vizija, kaip reikia atpratinti žmones nuo tabako. Laike tai sutapo su postmodernizmo įsigalėjimu filosofijoje ir sveiko gyvenimo būdo idėjos propagavimu kultūroje. Atsirado toks idiliškas vaizdelis, kur niekas negeria, nerūko, rytais bėgioja ristele, o vakarais kuria tolesnio savo idealaus gyvenimo planus. Aišku, tai tinka ne paprastiems žmonėms, o tiems, kurie nori tapti tobulais. Ir kitus priversti tokiais tapti. Kuo visa tai baigsis? Žinoma, eiliniu pralaimėjimu žmogiškoms silpnybėms. Juk kultūrą kuria būtent tie, kurie susitaiko su savo silpnybėmis ir, nesukdami sau galvos, su jomis toliau gyvena ir net remiasi savo ieškojimuose. O ką kuria tie, kurie jas bando įveikti, o po to kenčia nuo savo sterilizuoto ir tobulo ribotumo… Be to simboliniai tabako ir vyno mainai galioja iki šiol. Ir kol indėnai gers, tol mums teks rūkyti. Ir jokie draudimai čia nepadės. Ir mes visi dar ilgai pasirūkydami gyvensime.

Etiudai skaityti LHPA konferencijoje „Žodis ir pauzė“ 2007 m. balandžio 13 d.

2007 m. balandis 11-13 d.
Birštonas-Kaunas

Redaguota:
2009 m. lapkričio mėn.

 

Daugiau Daugiau
Mitologiniai etiudai-1 (novelės)

Mitologiniai etiudai-1 (novelės)

Rimvydas Budrys

MITOLOGINIAI ETIUDAI – 1

(Apie laiką erdvėje)

1. „Ar tu matei tekančią upę?“

Atvažiavo kartą į svečius pas Salvadorą Dali į Ispaniją rusų emigracijos intelektualė Galia. Ji ką tik pabėgo iš Paryžiaus nuo jau tada garsaus poeto Polio Eliuaro, ieškodama ko nors įdomesnio. Tuo tarpu, Salvadoras Dali dar buvo tik perspektyviu dailininku. Kad būtų kompanija, pasikvietė Dali savo drugelį poetą Garsiją Lorką. Gėrė jie dieną kitą jauną vyną ir porino vienas kitam visokias istorijas. Kai išseko vyriškos istorijos, paklausė jie Galios, kas naujo Paryžiuje. Ji prisiminė savo naują pažintį su rašytoju Andre Morua, kuris jai papasakojo vieną linksmą istoriją.

Vienas Morua draugas tapytojas niekaip negalėjo išgarsėti, todėl Morua nutarė jam padėti tapti žinomu. Įkalbėjo jį surengti savo darbų parodą, į kurios prezentaciją Morua pakvietė Paryžiaus aukštuomenę. Kad menininkas padarytų įspūdį, prisakė jam elgtis paslaptingai ir nieko apie savo darbus neaiškinti. Jei kas bandys jį kalbinti, ramiai įtraukti pypkės dūmų ir, išpūtus juos tiesiai į pašnekovo veidą, paslaptingai paklausti: „Ar tu matei tekančią upę?“. Daugiau nereikia nieko neaiškinti ir nesileisti į kalbas.

Ir iš tiesų pasirodė, kad toks dailininko elgesys turėjo stulbinantį pasisekimą. Visi gyrė jo darbus ir daug jų nupirko tiesiog jau parodoje. Pasibaigus prezentacijai, kai visi išsiskirstė, Morua priėjo prie dailininko ir jam sako „Matai kaip suveikė mano metodas“. Netikėtai dailininkas jam išpūtė dūmus į veidą ir tarė: „O ar tu matei tekančią upę?“. Taip Morua neteko draugo, o anas tapo žinomu menininku. Tiesa, vėliau Morua atsikeršijo, parašęs apie dalininką apsakymą.

Salvadoras Dali buvo tiesiog sužavėtas šios istorijos. Jis išpūtė akis, ilgai žiūrėjo į Galią ir tarė: „Morua – kvailys, bet toje frazėje kažkas yra. Ir tai gali mums praversti, kad mes irgi taptume žinomais. Kas iš tiesų yra ta tekanti upė? O ar tu matei, kaip ji teka?,- paklausė Garsijos Lorkos.

Nuo tokio įžūlumo Lorka net prarado amą, nors šiaip pasižymėjo kalbumu. Dėlto ir buvo poetu.

Tada Dali tęsė ,-„Ir negalėjai matyti, nes upė – tai laikas. Todėl jos niekas ir negali pamatyti, nes tekančio laiko nesimato. Bet aš jau matau varvančius laikrodžius ir man tereikia juos nutapyti. Tai bus kažkas nerealaus ir tuo pačiu realiu. Todėl tai mes pavadinsime siurrealizmu. Mes pakeisime pasaulį ir mums nereikės Morua protekcijos. Baigiam gerti ir rytoj tuoj pat surašom Siurrealizmo manifestą. O visa kita – technikos reikalas. Bet nė žodžio apie tekančią upę“.

Taip Madride atsirado siurrealizmas, o sužavėta Galia metė tą prancūzų poetą ir neužilgo tapo siurrealizmo pradininko Salvadoro Dali žmona.

2. Įbristi į tą pačią upę

Susirinko vienais metais Nobelio premijos komitetas į posėdį apsvarstyti, kam reikėtų skirti mokslines Nobelio premijas. Atsinešė pirmininkas glėbį gražiai apiformintų papkių su mokslininkų darbais. Varto jas ir tyliai keikiasi – „Vėl tas pats per tą patį. Nieko fundamentalaus – visi kasa tą pačią duobę ir kiekvienam atrodo, kad jo svarbesnė. Reikėtų ko nors sukrečiančio, nes kitaip diskredituosime Nobelio vardą“. Staiga jam šovė į galvą išganinga mintis ir jis tarė kitiem komisijos nariam: „Nieko naujo šiuose darbuose aš nematau, todėl siūlau šįmet pakeisti vieną iš Nobelio premijos nuostatų, kad premija yra skiriama šių laikų moksliniams darbams. Siūlau šįmet ją skirti kokiam nors senųjų laikų mokslininkui, kurio atradimas iš tiesų pakeitė pasaulį. Tai turėtų sudrausminti dabartinius plunksnagraužius. Pagalvokite, kas iš praeities mokslo vyrų galėtų pretenduoti, ir rytoj pristatykite savo pasiūlymus. Kad būtų moksliškiau, kiekvienas gali pasiūlyti po 5 kandidatus, o po to panaudosime reitingo procedūrą“.

Susirinko kitą rytą komisija, sumetė į urną savo kandidatus. Po to prie visų akių sekretorė ištraukė juos ir suskaičiavo, o sudarytą reitingų sąrašą padavė pirmininkui. Jis permetė akimis visą sąrašą ir komisijai pranešė, kad didžiausiu visų laikų mokslo vyru tapo Heraklitas iš Antikinės Graikijos. Todėl jam šiais metais ir bus paskirta garbės Nobelio premija, nes jis jau senai miręs. Dabar visiem komisijos nariams reikia nuspręsti, už kokį mokslinį pasiekimą jam bus paskirta Nobelio premija.

Ir prasidėjo diskusija, nes antikoje mokslo dar nebuvo ir net filosofija buvo dar tik įsčiose. Padėtį tuo labiau komplikavo tai, kad Heraklitas beveik jokių darbų neparašė, arba jie tiesiog neišliko. Bet visi komisijos nariai žinojo, kad Heraklitas mėgo sėdėti ant upės kranto ir ten kažką kontempliuoti. Nes visi Graikai buvo originalai ir ką nors mėgo. Taip viena jo kontempliacijų pasibaigė didžiausiu moksliniu perversmu. Jis kažkokiam kitam Graikui įrodė, kad į tą pačią upę dukart negalima įbristi. Tas kitas Graikas tai bandė padaryti daug kartų, kol galiausiai pasidavė ir paskelbė visiem kitiem Graikam apie fundamentalų Heraklito atradimą. Demokritą dar bandė apstumti kitas graikų sofistas Zenonas su savo lėtaeigiu vėžliu, bet tai turėjo mažesnį atgarsį, nes visi vis dėlto matė, kad Achilas sugeba aplenkti vėžlį, nors anas visaip įrodinėjo vėžlio greitumą. Jei vėžlys padarė įspūdį tik kiek trenktiems logikams, tai upės srovės niekas negalėjo nuneigti ir galiausiai Heraklitas galėjo užmigti ant laurų.

-„Dabar, jau po jo mirties, mes paskirsime Heraklitui premiją už, pavyzdžiui, hidrologinius tyrimus, kurie padėjo mokslininkui vėliau atrasti atomistinį laiką, be kurio nebūtų buvę klasikinės fizikos ir atitinkamai viso to, kas yra susiję su atomais. Ko gero, iki šiol būtume gyvenę prie žvakių, jei ne Heraklito upė“,- tarė komisijos pirmininkas.

–„Tarp kitko, Heraklitas yra kažkodėl iki šiol apeinamas kompiuteriniuose teksto redaktoriaus failuose. Vakar mano kompiuteris Heraklitą nuolat taisydavo į Heraklį. Heraklio, kurio iš viso ir net nebuvo, kažkodėl visi žino, o Heraklitas visai tapo užmirštas. Taigi, mūsų premija tą klaidą ištaisys.

Bet pirmininko prisiminimus netikėtai nutraukė jo sekretorė, tarusi:

– Žinote, vakar vakare aš buvau saunoje ir po jos kelis kartus pasinėriau į tą patį baseiną. Ir vandens niekas nekeisdavo po mano pasinėrimų. Ar Heraklito laikais nebuvo dar baseinų ir todėl jis sukūrė tokią keistą teoriją?

„Kvaila višta“,- pagalvojo pirmininkas,- „Bet ji gali viską sugadinti, juk dar laukia balsavimas“.

-„Tais laikais Graikijoje buvo ne baseinai, o termikai, bet tai reikalo nekeičia,- tarė jis. –„Vis vien po jūsų nardymų baseine, vanduo jame pasikeitė. Kad ir nuo jūsų prakaito. Ir tas pasikeitimas – yra laikas“,- kiek įmanoma parasčiau paaiškino jis.

– Kuo jūs mane laikote!- pasipiktino sekretorė,- aš tiek neprakaituoju, kad po manęs reikėtų keisti vandenį. Gal po jūsų ir taip, ir gal todėl jūs taip mėgstate upes, kaip anas Heraklitas,- atsikirto sekretorė.

„Kaip visada viską sugadina moterys“,- liūdnai pagalvojo pirmininkas ir atsidavė balsavimo likimui.

Prabalsavus Heraklitas taip ir netapo Nobelio premijos laureatu. Ir net niekas nesužinojo, kad jo kandidatūra buvo rimtai svarstoma. Liko tik protokolai vidiniuose komisijos archyvuose.

3. Dar vienas Borcheso sapnas

Ostapo Benderio svajonių miestu buvo Rio de Žaneiro. Bet jis nežinojo, kad netoliese yra dar vienas svarbus miestas – Buenos-Aires. Jame gyveno didžiausias XX amžiaus mistikas Chorche Borchesas, kuris buvo rašytoju ir dirbo Nacionalinės bibliotekos direktoriumi. Borchesas ne tik rašė, bet ir labai domėjosi erdve bei laiku. Kadangi buvo silpnaregis ir pasaulį matė per miglą, tai pagrindinai tyrinėjimus vykdė savo sapnuose. Juose jis viską gerai matė, todėl Borchesui sapnai labai patiko. Ir, aišku, jis dar turėjo galimybę skaityti retas knygas apie laiką, erdvę ir dar kai ką iš savo bibliotekos spec. Fondų. Nežiūrint to, iki jo bibliotekos iš tolimos Rusijos dar nebuvo atkeliavusi Ilfo ir Petrovo knyga, ir todėl Borchesas nežinojo, kad gyvena šalia O.Benderio svajonės. Bet vieną dieną viskas pasikeitė.

Vieną naktį Borchesas sapne susitiko su keistu vyriškiu, kuris Borchesui pasirodė kiek avantiūristiškos išvaizdos. Jis avėjo geltonus pusbačius ir vilkėjo šviesias kelnes. Nieko neįprasto, kaip ir pas daugelį Buenos-Aires gatvėse. Vyriškis sėdėjo lauko kavinėje, iš lėto gerdamas rytinę kavą ir rūkydamas kvapnias cigaretes. Tas kvapas ir atkreipė Borcheso dėmesį, nes jis buvo toli pažengęs savo sapnuose ir juos visada skirdavo nuo realybės. Tiesiog sapnuose jis viską gerai matydavo. „Įdomu“-, pagalvojo Borchesas,- „pirmą kartą savo sapne aš kažką ir užuodžiu“. Todėl jis ir atkreipė dėmesį į tą vyriškį. Kitaip būtų praėjęs pro šalį, ieškodamas ko nors įdomesnio. Ilgai nesvarstydamas, prisėdo šalia ir užsisakė kavos, prisiminęs, kad sapne dar niekad nebuvo jos gėręs. „Reikia naudotis proga“-, pagalvojo jis.

– „Gal galima pasivaišinti jūsų cigaretėmis“,- netikėtai sau pačiam, paprašė jis vyriškio.

– „Konečno“,- atsakė anas.

– „Tai jūs iš Rusijos?“,- nustebęs rusiškai paklausė Borchesas vyriškio, nes buvo originale skaitęs Dostojevskį.

– „Taip, aš – Ostapas ibn Benderis, malonu susipažinti. Kaip suprantu, aš patekau į Rio de Žaneiro, o jūs esate vietinis aborigenas“,- tiesmukiškai prisistatė vyriškis.

– „Borchesas – rašytojas ir poetas“,- kiek priblokštas atsakė jis. -„Ne jūs suklydote, jūs esate Buenos-Aires, nors iš tiesų, aš jus sapnuoju“,- atsikirto Borchesas dėl aborigeno.

– „Vis dėlto tai ne Rio… Nors neaišku, kas ką sapnuoja. Aš ką tik aš dėl svarbių reikalų turėjau išsiskirti su savo žmona, poeto svajone madam Gricacujeva. Pamaniau, kad patekau į savo svajonių miestą. Iš še tau, pasirodo čia ne Rio de Žaneiro, o pirmas sutiktas rašeiva dar sako, kad manęs nėra. Rusijoj man irgi sakė, kad mane sugalvojo du tokie tipai Ilfas su Petrovu. Iš tiesų, jie tik manim pasinaudojo savo rašliavose, kasnakt mane sapnuodami“.

– „Neteko apie juos nieko girdėti. O ką jūs esate tikras ir gyvenate Rusijoje?,- nustebęs paklausė Borchesas.

– „Tikresnis už tikrus, kaip Leninas gyvesnis už gyvus“. O Ilfas su Petrovu dabar irgi Amerikoj, tik šiaurės – Jungtinėse Valstijose. Kažką vėl rašo“,- paaiškino Benderis. -„O apie mane galite pasiskaityti jų knygose“.

– „Tai jūs irgi dabar sapnuojate?,- nustebęs paklausė Borchesas.

– „Anksčiau aš prisisapnuodavau aniems rusų rašytojams, o dabar jums. Gal irgi sukurpsite kokį vieną kitą romaną apie mano nuotykius Amerikoje?“ – paklausė Benderis.

– „Aš romanų nerašau. Tik noveles. Ir ne nuotykių, o mistines. Negaliu nieko pažadėti“,- prisipažino Borchesas. -„Tai kas gi jūs esate? Gyvenate Rusijoje, pavardė turkiška, sapnuojatės rašytojams…?“.

– „O kaip jums mano turkiškos cigaretės?“ – netikėtai paklausė Benderis.

– „Tikrai kvapnios ir skanios. Pirmą kartą sapnuodamas rūkau ir nuo to mano sapnas tapo dar realesnis“, – prisipažino Borchesas.

– „Džiaugiuosi, nors tiek jums padėjęs. Pasirodo, ir Buenos-Aires yra su kuo pasišnekėti. Malonu buvo susipažinti. O dabar man laikas grįžti pas savo gyvanašlę, o tai vėl pradės ieškoti. O, atsibudę, paskaitykit amerikonų laikraščius.

Prabudo Borchesas lauko kavinės krėsle, kuriame buvo užsnūdęs. Aplinkui dar tvyrojo kvapnaus tabako kvapas. Apsižvalgęs aplinkui, Borchesas nuėjo į savo biblioteką ir su šūsnim amerikietiškų laikraščių užsidarė savo kabinete. Kiek juos pavartęs, greitai užtiko vieno žurnalisto straipsnį apie tai, kaip du žinomi rusų rašytojai Ilfas su Petrovu keliauja po Ameriką. Naivus amerikiečių žurnalistas labai domėjosi, kada gi Ostapas Benderis pasirodys Amerikoje.

Dabar tik Borchesas žinojo, kad Benderis jau pabuvojo Amerikoje, nors kitoje jos pusėje ir inkognito. Dėl to Borchesas nusprendė apie šį savo sapną nieko nerašyti savo novelėse. Vis prisimindamas apie savo susitikimą su Benderiu, jis pagaliau atkreipė dėmesį į paslaptingąją madam Gricacujeva, kurios taip prisibijojo paslaptingas vyriškis. Kad daugiau apie ją sužinotų, užsisakė bibliotekai šių rusų rašytojų knygas ir slapta jas perskaitė. Niekas jam nuo to nepaaiškėjo, bet jis tapo akylesniu moterų atžvilgiu. Neužilgo jo akiratyje pasirodė kita poeto svajonė, kuri galiausiai tapo Borcheso žmona. Taip netikėtas susitikimas sapne su Ostapu Benderiu pakeitė Borcheso gyvenimą.

4. Eliadės nuotykiai Indijoje

Kaip žinoma, savo gyvenimo pradžioje Mirčė Eliadė buvo eilinis rumunų mokslininkas, nors didelis savo šalies patriotas. Kadangi jis dar turėjo ir menininko gyslelę, tai be to jis domėjosi mistika, kurios Rumunijoje netrūko. Iš pradžių jis gana gerai susipažino su čigonų pasauliu, o po to ėmėsi Transilvanijos vampyrų. Vienai vampyrei nepavykus jo suvilioti, jis išvyko į Indiją, kuri tuo metu buvo pats mįslingiausias kraštas, išskyrus gal būt Tibetą, į kurį visada buvo sunku pakliūti. Išvyko kaip religijotyros mokslininkas, bet kažkodėl pradėjo ieškoti tikro jogo. Matyt jo mokslas to reikalavo. Juk svarbiausia yra pirminiai šaltiniai, o ne kokie nors tekstai. Todėl jis norėjo sutikti tikrą Jogą, kurių visada Indijoje netrūko, bet kuriuos nebuvo taip lengva rasti. Indijoje tada sukinėjosi daug visokių paslapčių ieškotojų. Tame tarpe ir madam Blavatskaja, kuri irgi ieškojo pirminių šaltinių. Bet jie ten nesusitiko. Kitur taip pat jie nebuvo susitikę, nors Eliadė apie ją buvo girdėjęs. Mat Blavatskaja jam nebuvo neįdomi kaip moteris. O Eliadei tai buvo svarbu. Todėl jis susirado kitą moterį, kuri be to buvo indė, o ne kažkokia kosmopolitė. Bet meilė tarp jų buvo nelaiminga, ir gyvenimas neužilgo Eliadei prarado prasmę. Ir būtent tada jis be jokių pastangų surado tikrą Jogą. Tai iš tiesų buvo kietas senelis, iš karto perkandęs Eliadės tikrąsias intereso ištakas. Jogas mintyse Eliadę apibūdino trumpa išvada – „Jaunystė – kvailystė“ ir todėl sutiko jam padėti.

Pirmiausia Jogas supažindino Eliadę su slaptais budistiniais tekstais. Nuo jų Eliadė kurį laiką vaikščiojo kaip apdujęs, bet atlaikė. Tai pastebėjęs, Jogas jam pasakė: „Pirmą išbandymą tu atlaikei, ar nori tęsti mokymą?“. Eliadė sutiko. Tada Jogas Eliadę vieną naktį nuvedė į anglų kapines ir ten jį paliko. Pasakė, jog čia jis susitiks su mirusiomis dvasiomis, kurios taip ir nesugebėjo iškeliauti. Čia Eliadė patirs tai, kas yra praeitis. O, kad galėtų iš tiesų būti dabartyje, turės ir pats numirti. Šiam reikalui Jogas užrašė mirties mantrą, kurią Eliadė turės sugiedoti, kai pasirodys mirtis.

– „Ar esi tam pasirengęs?“,- paklausė Jogas.

– „Taip. Aš galiu mirti, nors ir šiandien, nes nebėra man dėl ko gyventi“- atsakė Eliadė ir pasiliko kapinėse.

Taip visą naktį Eliadė bendravo su anglų ir anglių dvasiomis. Bet jis jau turėjo tokią patirtį iš Rumunijos laikų, todėl nieko nebijojo ir dėlto sužinojo daug visokių nelaimingos meilės istorijų. Nuo to jam žymiai palengvėjo ir tada pasirodė pati mirtis. Tai buvo senyva moteriškė, bet kažkodėl be dalgio.

– „A, Atropos“,- prisiminė Eliadė, ir pradėjo giedoti mirties mantrą. Mantra iš tiesų pasirodė veiksminga, viskas aplinkui jam pradėjo plaukti, o pats pasijuto kaip pamažu tirpsta erdvėje. Ir visai išnyko.

Atsipeikėjo, pajutęs, kad kažkas jį už peties purto. Pramerkė akis ir pamatė prieš save policininką.

– „Tai aš nenumiriau?- Nustebo Eliadė.

– „Jei nori žudytis, tai eik į kalnus, o čia pas mus naktys šiltos ir žvėrių nėra“,- atsakė jam policininkas. -„O šiaip nėra ko senutes gąsdinti ir anksčiau laiko jas į kapus varyti“.

Pasižadėjo Eliadė daugiau taip nedaryti, ir paleido policininkas jį namo. O ten jau jo laukė Jogas.

– „Likimas tau palankus, ir antrą išbandymą tu praėjai. Ar jautiesi kad dabar esi kaip naujai atgimęs?“- paklausė jo Jogas.

– “Nežinau. Tik dabar kažkodėl mane purto drebulys. Ir daugiau aš į kapines neisiu“,- atsakė Eliadė

– „Ir nebereikės eiti. Tau beliko paskutinis išbandymas – susitikimas su savo reinkarnacijomis. Po to būsi laisvas“,- tarė Jogas. –„Rytoj ryte būk pasiruošęs. Eisime į kalnus medituoti“.

Kitos dienos popietę jie jau sėdėjo vieno kalno viršukalnėje ir Eliadė grožėjosi atsivėrusia panorama.

– „Nebūk turistu, ne dėl to čia mes lipome, sugrąžino jį į realybę Jogas. Dabar tu pasinersi į amžinybę, nes laiko nėra. Jis tik iliuzija kaip ir šis vaizdas. Žiūrėk ir būk su tuo, kas pas tave ateis iš amžinybės“.

Neužilgo sudundėjo žemė ir pasirodė didžiulis dramblys.

– „Nekreipk dėmesio. Tai mamutas – toks kartais pasitaikantis artefaktas. Bet jo pasirodymas reiškia, kad tu esi teisingam kely. Tau svarbūs tik žmonės ir ypač moterys. Būk akylus“.

Ir tikrai, neužilgo išniro vidutinio amžiaus moteriškė mongoloidiškais veido bruožais.

– „Kas tu tokia?“- paklausė Eliadė.

– „Madam Blavatskaja“,- atsakė ji. -„Ant šito kalno aš jau ne pirmą kartą. Šitą senelį aš jau pažįstu, o jūs kas būsite?“,- pasidomėjo ji.
– „Mirčė Eliadė – mokslininkas iš Rumunijos.

– „Jei jau taip nutiko, kad jūs susitikote, tai matyt buvo lemta jūsų inkarnacijom“,- tarė Jogas“.- Manau, kad turėsite, ką vienas kitam pasakyti. Taigi, kelionę po amžinybę laikysime baigta šiuo susitikimu“.- Ir Jogas pasišalino.

Visą vakarą Eliadė kartu su Blavatskaja išsėdėjo ant kalno. Ten madam Blavatskaja dalinosi savo gyvenimo patirtimi ir ezoterinėmis paslaptimis. O tai Eliadei buvo svarbiausia. Ir jis tiesiog tirpte tirpo, girdėdamas netikėtas analogijas ir paraleles tarp egzotiškų religijų.

Kadangi buvo labai savarankiškas, Eliadė netapo Blavatskajos pasekėju ar gerbėju. Bet jis ant to kalno atrado savo kelią. Taip jų susitikimo pasėkoje gimė lyginamoji religijotyra. Bet nenorėdamas nieko kompromituoti, jis šį savo nuotykį laikė paslaptyje ir niekam nepasakojo. Be to iš šaltinių sužinojo, kad Blavatskaja jau senokai yra mirusi. Tai jį kiek pašiurpino, bet vis tiek susilaikė ir nieko apie tai nerašė. O ką suteikė šis mistinis susitikimas madam Blavatskajai niekas irgi nesužinojo, nes pas ją tokių susitikimų su gabiais jaunuoliais pasitaikydavo dažnai. Eliadė gi, neužilgo grįžo namo į Rumuniją, parašė gausybę knygų ir tapo žinomu mokslininku. Niekas nežino kodėl, bet daugiau į Indiją jis nebevažiavo.

5. Laikrodininko paslaptis

Vieną kartą vieno miestelio laikrodininkas susitiko su to miestelio raktininku. Abu jie buvo gerai žinomi ir gerbiami miestelėnai, bet tarpusavyje nebendravo. Mat vienam priklausė visa tai, kas yra erdvėje, o kitam, kas yra laike. Kaip dviejų skirtingų gildijų atstovai, jie nesidomėjo vienas kitu ir tarpusavyje nekonkuravo. O susitiko jie visai netyčia vaistinėje. Kiek šnektelėję apie ligas, nutarė pokalbį pratęsti miestelio kavinukėje. Ten užsisakė alaus ir prisiminė savo jaunas dienas. Miestelio raktininkas pradėjo pasakoti savo bėdas, kad laikai keičiasi, raktai darosi vis sudėtingesni, elektroniniai ir ne tik nuo durų, bet ir nuo mašinų. Kad būtų reikalingas, jam nuolat tenka aiškintis naujas spynas ir visokius naujus užraktus. Nors raktus žmonės ir dabar pameta, todėl darbo jam užtenka.

– „O kaip jūsų reikaliukai su laikrodžiais. Jie turbūt ir toliau genda?“- paklausė jis laikrodininko.

– „Kur gi jie dėsis negedę. Pas mane kita bėda, kad žmonės jų nebetaiso, o tiesiog išmeta. Laikrodžiai tiek atpigo, kad nebeapsimoka jų taisyti. Ateina tik tie, kurie turi brangius laikrodžius, bet anie labai retai genda. Nebėra klientų. Liko tik visokios smulkmenos kaip dirželiai, baterijų keitimas. Iš to juk nepragyvensi. Ir neįdomu. Matyt, nueina nuo arenos mano profesija ir man reikės išeiti į pensiją“,- pasiguodė jis.

– „Ir ne tik tavo“,- prisiminė raktininkas. –„Štai nebėra juvelyro ir dar kažko…Tik nebegaliu prisiminti ko…“,- susimąstė raktininkas.

– „Kalvio“,- priminė laikrodininkas. –„Tik jis pasitraukė kiek anksčiau ir dėlto nebeprisimeni. Pasitraukdamas jis man papasakojo vieną dalyką apie mano ateitį. Todėl aš dabar ramiai sutinku savo likimą“.

– „Ir ką jis tau pasakė?“- susidomėjo raktininkas.

– „Jis man pasakė, kad pasitraukia ne dėl to, kad nebėra užsakymų kalviui, o dėl to, kad pasibaigė herojų epocha, kurių atributas buvo ginklai – kardas, špaga ir kitokie šaltieji ginklai. Herojai išnyko ir žmonėms jau nebereikėjo tų atributų. Herojinėje epochoje žmogui svarbus buvo veiksmas ir žygis. Žmonės gyveno trumpai, bet dėlto laiko nė kiek nesijaudino, nes nebijojo mirties. Pagal kalvį, iš tiesų tai buvo kardo epocha, o herojai tebuvo to kardo laikinu priedu. Ir herojai dažniausiai žūdavo, kai kardai užsimanydavo susikryžiuoti.

– „Suprantu. O kaip tada su moterimis? Mūsų miestelio psichoanalitikas man kartą bandė paaiškinti, kad mano raktai reiškia mano vyriškumą. O kardai – tai juk dar didesnis vyriškumo simbolis“,- susimąstė raktininkas.

– „Neklausyk to mūsų psichoanalitiko. Tais laikais bet kokia save gerbianti moteris nešiodavosi nors mažą peiliuką, nes to reikalavo kardo epocha. Ir dėl to peilio ji juk netapdavo vyru“,- atsakė laikrodininkas.

– „O kas tada pakeitė herojinę kardo epochą? Gal pistoletai ir patrankos?“- Toliau domėjosi raktininkas.

– „Taip daugelis ir galvoja, bet iš tiesų, kardus pakeitė visai ne kokie nors kiti ginklai. Atskleisiu tau kalvio paslaptį. Kardo epochą pakeitė laikrodžio epocha, o vietoj herojų atsirado veikėjai. Veiksmą ir žygį pakeitė veiklumas ir užsiėmimas. O laikrodis čia tapo būtinu atributu, kad suspėtum, kad galėtum laiku atvykti… Svarbiausia, kad niekas taip ir nepastebėjo, jog veikėjai iš tiesų tėra laikrodžių priedėliais, kuriems smagu susitikti ir kartu patiksėti. Bet veikėjai pradėjo branginti savo laiką ir visaip jį taupyti. Net ir moterys vietoj peiliukų pradėjo nešioti laikrodžiukus“.

– „Bet moterys vis tiek vėluodavo į pasimatymus“,- prisiminė raktininkas.- „Tai reiškia ir laikrodžių epocha jau nueina, jei tau nebelieka darbo?“

– „Apie tai man ir kalvis sakė, kad ir mano laikas kada nors baigsis. Taip ir atsitiko – neseniai prasidėjo nauja epocha. Laikrodžius išstūmė mobilūs telefonai, nors žmonės kol kas dar ir nešioja laikrodžius. Telefonams jau nebesvarbu susitikti kaip kokiems laikrodžiams, užtenka tik susirišti, susijungti ir taip pabūti kartu. Žmonės – Veikėjai jau nebereikalingi, nes ryšio palaikymui reikalingi žmonės, norintys ilgam atitrūkti nuo realybės. Mobiliakai užkariavo pasaulį per kelis metus ir juos jau beveik visi turi. Dabar telefonams svarbu susijungti su kompiuteriais ir tapti viena daiktu“.- Užbaigė laikrodininkas.

– „Nu ir ateitį tu nupiešei“,- tarė raktininkas.- „Bet man vis tiek neaišku, kokie žmonės pakeis veikėjus? Ir ar jiems bus reikalingi raktai?“.

– „Raktai būtų buvę reikalingi net komunizme. Taip kad gali nebijoti. O dėl žmonių, tai jie jau niekur nebeskubės, nes iš tiesų bus pasinėrę į kitą savo pačių kuriamą pasaulį. Taigi, tuos būsimus žmones bus galima vadinti sapnuotojais. Jei veiksmo epochos žmogui svarbus buvo atlikti reikalus, tai sapno epochos žmogui svarbiausia taps keitimasis vizijomis.

Tokia išvada pasibaigė raktininko ir laikrodininko pasisėdėjimas kavinėje.

„Trenktas tas mūsų laikrodininkas. Visai laikrodžiai jam galvą susuko. Gerai, kad mano raktai tyli ir jokių vizijų nekelia“,- pagalvojo raktininkas, eidamas namo.

„Greitai pasibaigs ir raktininkui katino dienos, kai visi sėdės užsidarę savo namuose. Kam tada bus reikalingi tie raktai. Nebent virtualūs. Bet tokiom spynom raktininkas juk nereikalingas. Ir nepadės jam jokie psichoanalitikai…“,- toliau svarstė, eidamas namo laikrodininkas.

 

Etiudai skaityti LHPA konferencijoje „Laikas ir laikinumas“ 2005 m. lapkričio 5 d.

Redaguota 2006 m. balandžio mėn.

Daugiau Daugiau
Humanistiniai etiudai -2 (novelės)

Humanistiniai etiudai -2 (novelės)

Rimvydas Budrys

HUMANISTINIAI ETIUDAI-2

1. Humanisto tikėjimas

Kartą po ilgos kelionės po svečias šalis grįžo Humanistas namo į Lietuvą. Ta proga pasikvietė savo artimiausius brolius Transpersonalistą ir Egzistencialistą į svečius. Įteikė jiems dovanų po amuletą, kuriuos nusipirko pas šiaurės čiabuvių šamaną. Žiūri jis į savo brolius, kaip anie džiaugiasi jo dovanėlėmis. Taip bežiūrėdamas pastebi, kad jo broliai kažkuo yra pasikeitę. Tik kuo niekaip negali suprasti. Tada prisiminė čiukčio pamokas ir pažvelgė į juos paprastu čiukčio žvilgsniu. Ir mato, kad Transpersonalistas yra plika basa galva, o egzistencialistas su barzda. Nustebęs ir klausia jų, kas gi jiems nutiko, kad jie taip pasikeitė.

– Ogi aš atradau savo tikėjimą rytuose ir net turiu tikrą mokytoją iš Tibeto,- didžiuodamasis atsakė Transpersonalistas.- Viskas šiame pasaulyje tik iliuzija, o aš dabar esu ramus kaip…

– Kaip belgas? – neištvėrė Humanistas.

– Ne. Tik kaip budistas. Nors iki Budos man dar kiek trūksta,- pasikuklino Humanistas.

– Tai dėlto ir nuplikai? – paklausė jo Humanistas.

– Visai nenuplikau… Tai ryšys su kosmosu…- paslaptingai paaiškino broliukas.

– O tau barzda užaugo irgi dėl to, kad užmezgei naują ryšį? – susidomėjo kitu savo broliu Humanistas.

– Nieko aš neužmezgiau,- pasipiktino Egzistencialistas.- Tiesiog aš dabar irgi turiu savo mokytoją – daktarą Alekseičiką. Nors jis to ir nežino…- prisipažino jis. – Supratau, kad be Dievo būtis nepilna ir toli nenuvažiuosi. O jis irgi su barzda,- pridūrė Egzistencialistas.

– Kas Dievas ar Alekseičikas?

– Aišku daktaras, nors Dievas irgi…- nustebo savo atradimu Egzistencialistas.

– Tai ką, tu irgi tapai pravoslavu? – toliau aiškinosi Humanistas.

– Netapau, nors ką gali žinoti. Juk esu lietuvis ir todėl turiu būti tolerantiškas visiem tikėjimam. Juk priėmė kadaise mūsų protėviai krikštą. Ir nieko. Išgyveno. Taip ir aš išgyvensiu. Tokia yra mūsų egzistencinė realybė… Svarbiausia yra kuo nors tikėti. O tu ar atradai savo tikėjimą? – susizgribo Egzistencialistas. – O gal per savo keliones tapai sekuliarizuotu benkartu? Kaip ir daugelis Europoje…

Ir susimąstė Humanistas, koks yra jo tikėjimas. Nesinori būti sekuliarizuotu, nors ir europiečiu. Kažkodėl tas žodis jam sukėlė neaiškią baimę. Tada prisiminė seansus pas Psichoanalitikę ir pabandė iškelti į paviršių pirmą asociaciją.

– Sekuliarizacija…- kastracija! – pasibaisėjęs tarė jis.

Ir iš karto viskas tapo aišku Humanistui – iškilo grėsmė jo vyriškumui. Todėl staigiai reikia atrasti savo tikėjimą. Neveltui jo broliai taip pasikeitė.
– Ar turi savo mokytoją? – pabandė užvesti ant kelio jį Egzistencialistas.

– Aš mokiausiu iš amerikiečių Rodžerso, Maslow… knygų,- nusiminęs pridūrė Humanistas. – O kuo jie tikėjo, negaliu prisiminti. Atrodo, jiems užteko tikėjimo žmogumi. Todėl ir humanistais pasivadino.

Ta proga Humanistas prisiminė, kad Lietuvoj buvo Mieželaitis su savo poema „Žmogus“. Už ją net gavo Lenino premiją. Nors dabar tai jau nebesvarbu. „Kas gi dar tikėjo žmogumi?“ – toliau mąstė Humanistas. Staiga jam toptelėjo, kad Nyčė taip tikėjo žmogumi, kad net padarė iš jo antžmogį.

-Mano mokytoju dar gali būti Nyčė ir tada aš galiu patikėti Antžmogiu. – pranešė jis savo atradimą broliams. – Tada nebeturėsiu ir nepilnavertiškumo komplekso, kurį man atrado psichoanalitikė.

– Tai tu nori tapti satanistu? – užsipuolė Egzistencialistas.- Juk Nyčė pasakė, kad Dievas mirė. Reiškia liko tik velniai, apie kuriuos Nyčė kažkodėl nutylėjo.

– Gink Dieve, – pasibaisėjo Humanistas.- Apie tai aš nepagalvojau. Su velniais aš nieko bendro neturiu. Tai aš turiu dar į ką nors tikėti? Vien žmogaus nepakanka?.. Aha! Juk dabar modernūs laikai ir pilna visokių naujų tikėjimų, New Age vadinasi. Galiu jais patikėti,- atrado Humanistas.

– Tai brolis Humanistas taps sektantu,- konstatavo Egzistencialistas.- Ar tu kada nors matei, kaip jie atrodo? Visi panašūs vienas į kitą, kaip nuo vieno kurpaliaus. O, Beresnevičius sako, kad jie visi yra klonuoti. Tu nori būti klonu? – paklausė Humanisto.

– Nieku gyvu. Argi aš panašus į kieno nors kloną? Netgi savo mokytojo neturiu, – atsikirto Humanistas. Aš esu toks, kokį gamta mane sutvėrė. Toks ir liksiu, – nusprendė Humanistas.

– Aha… Gamtos Vaikas, – įgėlė Transpersonalistas. – Jaučiu čiukčio įtaką. Atgal į gamtą, protėvių šauksmas, šventoji ugnis, medžių garbinimas… O kaip bus su tavo krikštu? Persikrikštysi iš Humanisto į…

– Traktoristą! – atsikirto Humanistas. Ačiū broliai už pagalbą. Pagaliau aš atradau savo tikėjimą, kurį visą laiką ir turėjau. Tik nežinojau, kad galima tikėti Gamta. Juk aš visada tikėjau žmogaus prigimtimi ir stengiausi būti savimi. O jums broliukai aš visada buvau geras ir niekad neskriaudžiau, kai jūs buvote dar maži. Dėlto mane visi ir vadino humanistu. Pagal senovės lietuvių tikėjimą mane tada reikėtų vadinti ne broliu, o bičiuliu. Trumpai tariant, Biču.

– Taip su brolių pagalba Humanistas atrado ne tik savo tikėjimą, bet ir naują savo vardą. Nuo to laiko broliai jį pravardžiuodavo „Kietas Bičas – Humanistas“. Bet, atradęs savo tikėjimą, Humanistas prarado ir savo nepilnavertiškumo kompleksą. Todėl jis nuo to laiko nebekreipė jokio dėmesio nei į brolių šnekas, nei į jų plaukus, nei į savo išvaizdą.

2. Humanistinė provokacija

Praradęs nepilnavertiškumo kompleksą, Humanistas suprato, kad nebeturi ko prarasti ir nusprendė eiti į durniną. Ne todėl, kad kvaištelėjo, o todėl, kad panoro išbandyti save. Be to vienas iš brolių jam buvo sakęs, kad durnyne humanistai labai reikalingi. Vieną dieną jis atėjo pas beprotnamio vyr. Gydytoją ir sako:

– Girdėjau jums labai reikalingi humanistai. Norėčiau pas jus pasidarbuoti.

– O kur jūs anksčiau dirbote? – paklausė vyr. Gydytojas.

– Po studijų užsiiminėjau žmonių, turinčių problemų konsultavimu. Iš pradžių buvo nieko, bet neužilgo nusibodo tie patys nusiskundimai žmonomis ar vyrais. Iš šalies man buvo viskas aišku, o jiems niekas neaišku. Sukasi kaip voverės rate – pilka nuobodybė. Mečiau visa tai ir kurį laiką keliavau po pasaulį – sėmiausi patirties. Dabar jaučiuosi galintis imtis rimtų iššūkių, – baigė savo trumpą CiVi Humanistas.

– O ar jūs matėte tikrų ligonių? – toliau klausinėjo vyr. Gydytojas.

– Durnyne niekada nebuvau, bet kvaištelėjusių per savo gyvenimą teko susitikti. Iš vaikystės prisimenu savo kaimyną mūsų kaime, kuris buvo labai įtarus. Jis manė, kad visi iš jo vagia, nes jam pavydi turto. Iš tiesų niekam jis nerūpėjo. Bet aš mėgau vogti iš jo sodo kriaušes. Nors kito kaimyno kriaušės irgi buvo skanios, bet iš jo vogti kažkodėl buvo neįdomu. Matyt mano kaimynas neišprotėjo todėl, kad kartais pasitvirtindavo jo įtarimai, nes aš savo vagiliavimu palaikydavau jo realybę. O kai subyrėjo kolūkis, jis tapo visai normaliu žmogumi, nes pats galėjo viešai iš kolūkio visko prisivogti. Dabar tai turtingas fermeris. Taip mano pastangos nenuėjo veltui. O dabar žinau, kad jau nuo vaikystės turėjau provokacinės psichoterapijos pagrindus.

– Na čia labai lengvas atvejis, – pastebėjo vyr. Gydytojas, – nors jūsų metodas – gana savotiškas.

– Vėliau jau studijų metais viena mano kuršiokė buvo pamišusi dėl egzaminų. Ji dieną naktį daugybę kartų skaitydavo konspektus ir viską stengdavosi iškalti. Tuo ji taip nuvarydavo save, kad nebegalėdavo užmigti. Dėl to ir jos kambario draugės nebegalėdavo išsimiegoti. Taip palengva visas jų kambarys pradėdavo kraustytis iš proto.

– Ką, ir visos pateko pas mus? Kažkaip neprisimenu tokio atvejo… – susimąstė vyr. Gydytojas.

– Joms pasisekė, nes netoliese gyvenau aš. Egzaminų išvakarėse užsukdavau pas tą savo kuršiokę ir paklausdavau, kiek kartų ji jau skaitė savo konspektus. Sužinojęs pasakydavau, kad jau perskaičiau vienu kartu daugiau. Ir išdidžiai išeidavau miegoti. Iš tiesų, aš būdavau perskaitęs tik vieną kartą, bet man būdavo smagu taip ją paerzinti. Man išėjus, ji dar uoliau kibdavo į konspektus, bandydama mane prisivyti. Mat aš buvau vienintelis iš kurso, kuris ją taip aplenkdavo. Aišku, per egzaminus ji paprastai gaudavo geresnį pažymį ir triumfuodama žiūrėdavo į mane. Galų gale mano tokių pastangų dėka ji pradėjo mažiau ruoštis, nes suprato, kad vis vien per egzaminus mane aplenks. Nuo tol visas jų kambarys lengviau atsipūtė. Bet ji taip iki galo ir nepagijo, nes baigėsi studijos. Vėliau ji tapo psichoanalitike matyt tik dėl to, kad galėtų ir toliau gydytis nuo savo tokių baimių. Na o aš tik vėliau supratau, kad taip nekaltai jai meluodamas, iš tiesų panaudojau provokacinį metodą.

– Tai jūs pasirodo jau studijuodami buvote humanistinis provokatorius arba provokuojantis humanistas? – pasvarstė vyr. Gydytojas. – Neteko apie tokius girdėti, nors tai artima mūsų psichiatriniam požiūriui į darbą su ligoniais.

– Iš tiesų apie savo provokatoriaus pašaukimą supratau tik tada, kai po studijų pradėjau dirbti vienoje firmoje konsultantu. Tos firmos šefas buvo patekęs į organizacinės vizijos priklausomybę. Sekdamas ta vizija, jis norėjo, kad visi firmos darbuotojai laikytųsi pavyzdingos tvarkos. Jis sakydavo, kad „Mūsų firma turi dirbti kaip šveicariškas laikrodis“. O mes tokiu būdu turime būti to laikrodžio mechanizmo sraigteliais. Kurį laiką tokia pavyzdinga tvarka man net patiko, nes nesupratau, į kokį mechanizmą patekau. Bet neužilgo pastebėjau mechanizmo simptomus savo nuotaikoje, kuri man sugesdavo kai tik ateidavau į darbą. Pajutau, kad nesinori ilgiau užsibūti toje firmoje, todėl nejučia pradėjau vėluoti į darbą. Kai tik supratau šią savo tendenciją, pradėjau vis labiau akivaizdžiai vėluoti. Tam, kad firmos šefas tai pastebėtų. Ir jis pastebėjo. Nors ir stebėjosi kaip humanistai taip gali elgtis tokioje pavyzdingoje firmoje. Gal jis į mano tokį elgesį būtų pažiūrėjęs pro pirštus, jei „blogas pavyzdys nebūtų užkrečiamas“. Nes neužilgo ir kiti pradėjo vėluoti, nors aišku kur kas mažiau, negu aš.

– Ir kuo gi viskas baigėsi? – mąsliai paklausė vyr. Gydytojas.

– Tuo, kad tas firmos laikrodis prarado vieną iš savo sraigtelių – aš išėjau iš darbo ir tapau laisvu menininku. Bet firma po to taip ir liko lietuviška, nes mano provokacinių pastangų dėka pats šefas irgi pamėgo vėluotis. Tik neseniai supratau, kodėl tada vėluodamas aš net jausdavau malonumą. Ogi todėl, kad tokiu specifiniu būdu vykdžiau humanistinę provokaciją, kurios tikslas buvo išlaisvinti žmogų iš priklausomybės nuo mechanizmo. Taigi, buvęs šefas turėtų man dabar padėkoti.

– Pas mus įprasta laikytis darbo grafiko, – kažko niūriai pastebėjo vyr. Gydytojas. – Ir vargu ar galima laikyti jūsų buvusį šefą pamišėliu, nes tada visus vadovus reikėtų gydyti. Įdomi mintis, – įvertino savo išvadą vyr. Gydytojas, – būtų galima pagalvoti apie naują ekskliuzyvinį stacionarą… Na, o ką jūs veikėte vėliau?

– Tapęs laisvu menininku, daug keliavau. Su pamišėliais susidurdavau rečiau, todėl galėjau pradėti kitus mokyti savo metodo. Nors nėra paprasta sąmoningai įvaldyti humanistinę provokaciją, nes protas dažnai eina iš paskos, kai jau esi ką nors padaręs. Ypač kai tai liečia jausmus. Pavyzdžiui, ką daryti, kai į mokytoją įsimyli jo mokinė, arba ligonė – į savo daktarą. Juk tai irgi savotiškas pamišimas. Viena pažįstama psichoanalitikė, su kuria turėjau dalykinius santykius, tokį savo įsimylėjimą pradėjo vadinti kontr-perkėlimu, o man bandė įpiršti kažkokį perkėlimą. Matyt galvojo, kad nuo to bus lengviau. Ji ko gero būtų įklimpusi ilgam, jei ne aš.

– Tai jūs su ja išbandėte humanistinę provokaciją? – paklausė vyr. Gydytojas.

– Ne, tam aš neturėjau laiko. Tiesiog nutraukiau su ja kontaktus ir visi jos perkėlimai baigėsi. Provokacinio metodo teko griebtis, kai vieną kartą į mane įsimylėjo viena mano studentė. Ji pradėjo mane visokiais moteriškais būdais atakuoti ir kažkuria prasme net persekioti. Iš pradžių aš norėjau pabėgti. Bet greitai supratau, kad tai ne psichoanalitinis perkėlimas, o stichinis studentiškas įsimylėjimas. Todėl nutariau atsiliepti į šį iššūkį ir pasinerti į humanistinės provokacijos sūkurį. Tai reiškė, kad aš leidausi jos suviliojamas ir įsitraukiau į jos įsimylėjimo viziją.

– Tai norite pasakyti, kad su ir miegodavote? – įtariai paklausė vyr. Gydytojas.

– Tai buvo neišvengiama. Aš su ja miegodavau, o ji mane vis sapnuodavo ir sapnuodavo. O aš jos nė karto – taigi jokių perkėlimų čia nebuvo. Ir kuo tik man jos sapnuose teko būti – pradedant santechniku ir baigiant kunigu. Taip neužilgo aš supratau, kad įsimylėjimo atveju humanistinė provokacija yra gana specifinė. Mano provokacijos vykdavo per jos sapnus, o man tereikėdavo kartas nuo karto su ja susitikti ir pabūti kartu.

– O kaip jūs suderinote savo tokį metodą su etikos kodeksu?

– Etikos kodeksas šneka apie pacientus, o ne apie studentus. Be to jį kažkada sugalvojo psichoanalitikai, nes jie paniškai bijojo susipainioti tarp moterų… Išskyrus Jungą, kuris nieko nebijojo. Net archetipų.

– Ko… ko…,- nesuprato vyr. Gydytojas.

– Kliedesių, pagal psichiatrus. O įsimylėjimas irgi yra savotiškas kliedesys.

– Ir kuo gi baigėsi tokia jūsų humanistinė provokacija? – sarkastiškai paklausė vyr. Gydytojas.

– Kai išnyko įsimylėjimo vizija. O ji nusibaigė tada, kai vieną kartą studentė susapnavo esanti pas mane namuose, kuriuose pilna kitų moterų. Tos moterys yra užėmusios visas lovas ir jai nėra jokios vietos kur prigulti. Dėl to ji sapne taip supyko, kad trenkė durim ir išėjo. Taip jai paaiškėjo, kad jos įsimylėjimas tėra tik jos pačios sapnas. Po šio sapno ji nežinojo ką bedaryti – pykti ant manęs dėl tų moterų sapne, pavydėti joms ar ne. Ir tada nutarė pasitraukti. Taigi, pasirodo sapne galima ištaisyti tokią provokaciją, kokios realiame gyvenime niekaip nesukurtum.

– Niekad negirdėjau apie tokią psichoterapiją, – nusistebėjo vyr. Gydytojas. – Būtų galima įkurti atskirą stacionarą su dviviečiais liuksais, – susimąstė jis, – bet tai slidus reikalas… O kaip jūs įsivaizduojate humanistinę provokaciją mūsų ligoniams? – pasidomėjo jis.

– Nepradėjęs negali žinoti. Gal tai galėtų būti kažkas panašaus į jūsų šokoterapiją. Tik ji būtų humanistinė. Be to reikėtų pakeisti požiūrį į ligonius ir pažvelgti į juos kaip į sveikus žmones. Juk tie žmonės, apie kuriuos jums pasakojau yra laikomi sveikais, nors tuo pačiu jie yra kažkuo nenormalūs,- išdėstė Humanistas savo idėjas.

– Kažkas tame yra… Bet kaip mes tada galėsime naudoti vaistus sveikų žmonių gydymui? Ir ar reikia gydyti sveikus žmones? – susipainiojo vyr. Gydytojas.

– Jei žmogus nenormalus, nors ir sveikas, tai reikia, – pagelbėjo Humanistas. – Tik reikia gydyti jo nenormalumą. Juk ir aš taip dariau. Net ir ne ligoninėje ir dažnai net nežinodamas, ką iš tiesų darau. Man atrodo ir daktaras Alekseičikas tam pritartų.

– Ko gero taip. Esu girdėjęs kaip jis sakė, jog visai sveikų žmonių nėra ir kad jis pats tėra tik normalus žmogus, – prisiminė vyr. Gydytojas. – Tai kaip atrodytų jūsų provokacinė šokoterapija pas mus? – pasitikslino vyr. Gydytojas.

– Nenormalus yra tas, kuris kuo nors kliedi. Paprastai psichiatrai nemėgsta kliedesių ir laiko juos niekais. O mūsų provokacijose mes kaip tik į juos ir kreiptume dėmesį. Tuos kliedesius būtų galima suabsoliutinti tiek, kad net ir bukiausias suprastų jų absurdiškumą. Kai jam įvyks toks nušvitimas, jis vėl taps normaliu žmogumi, staiga pastebėjęs, kad iki tol vaikščiojo išvirkščiais marškiniais. Sunkiausia bus atrasti jam tinkamą provokaciją, kuri išsklaidytų jo iliuziją ar net haliucinaciją.

– Haliucinacijas mes nuimame vaistais, o marškiniai pas mus yra tik tramdomieji, – supyko vyr. Gydytojas. Ir iš viso, aš pradedu įtarti, kad jūs provokuojate psichiatriją. Kur tai matyta, kad mes laikytume nenormalius bet sveikus žmones? Kvepia antipsichiatrija. Nereikia mums humanistinių vagių, melagių, simuliantų ir provokatorių. Patys mokame.

Taip Humanistas nepateko į psichuškę. Bet jo pastangos vis dėlto nenuėjo veltui. Pirmiausia, jis iš autoritetingo psichiatro sužinojo savo diagnozę – kas jis toks yra. Turėdamas tokias savybes jis nusprendė, kas dabar jam pats laikas išbandyti save politikoje. O antra, vyr. Gydytojui prasidėjo sunkios naktys. Po humanistinės provokacijos jis pradėjo sapnuoti košmarus, kuriuose kiekvieną naktį leisdavo vaistus farmacijos agentams, gulintiems dviviečiuose liuksuose. Farmacininkai košmare šaukdavo, kad jie yra sveiki, o vyr. Gydytojas jiems vis atrėždavo, kad tai nesvarbu, nes jie yra nenormalūs. Ir užbaigdavo fraze: „Dabar man jūs būsite vietoj kontrolinės grupės, kurios man taip ilgai trūko.“ Bet apie savo košmarus vyr. Gydytojas niekam nepasakojo ir tik laukė, kuo pagaliau jie baigsis.

„Humanistiniai etiudai-2” skaityti LHPA tarpdisciplininėje konferencijose Kaune 2004 metais

Palanga – Kaunas
2004 m. spalis

Daugiau Daugiau
Humanistiniai etiudai -1 (novelės)

Humanistiniai etiudai -1 (novelės)

Rimvydas Budrys

HUMANISTINIAI ETIUDAI-1

1.Broliai juodvarniai ir jų sesutė

Kadaise dar priešistorinės stagnacijos ir ateistinio materializmo laikais Lietuvoje gyveno būrelis brolių juodvarnių ir viena jų sesutė. Broliai smagiai sau kartu skrajojo, o sesutės niekas nepažinojo, nes ji gyveno kažkur atsiskyrusi. Visi broliai turėjo psichologų diplomus, nes buvo truputį mokyti. Vieną dieną į Lietuvą įžengė Istorija ir prasidėjo idealistinė atgimimo epocha. Tada broliai panoro susilyginti su daktarais ir tapti tikrais Psichoterapeutais. Ir ne bet kokiais, o savitais, turinčiais savus tikėjimus. Jie jau ir anksčiau jais domėjosi, bet nebuvo pasikrikštiję. Ir todėl negalėjo vadintis savo pasirinktu vardu. Ieškodami krikštatėvių, kai kurie broliai lėkė į užsienius, o daugelis juos kvietė pas save ir vietoje priėmė patepimą. Bet patys drąsiausi patys save pasikrikštijo, nes dar priešistoriniais laikais slapta praktikavo.

Mikliausias tapo Brolis-Psichoanalitikas. Jis iš karto susirado sau krikštatėvius, nes jų visame sviete buvo pilna. Ir tuoj pat kitiems paskelbė, kad jis jau ne koks juodvarnis psichologas, o Psichoanalitikas, turintis savo krikštatėvį Froidą. Dėl to juos dar galima vadinti Froidistais. Netrukus jį perspjovė trys broliai, patys save pasikrikštiję Broliu-Humanistu trijuose asmenyse: tiesiog Brolis-Humanistas, Brolis-Egzistencialistas ir Brolis-Transpersonalistas. Lygiai kaip tikrų tikriausiame tikėjime: Dievas-Tėvas, Dievas-Sūnus ir Šventoji Dvasia. Taip Brolis-Humanistas atsikeršijo Broliui-Psichoanalitikui, kuris teturi kažkokius “Super-ego”, “Ego” ir neaiškų “Id”.

Neužilgo prasidėjo ir kitų brolių juodvarnių masinės krikštynos. Į Lietuvą plūstelėjus grupei psichosintezės adeptų, netikėtai atsirado Brolis-Psichosintetikas, siekiantis iš kažkokių tai sub-asmenybių susintetinti tobulą savo pavidalą. Atsirado ir Brolis-Geštaltistas, norintis iki galo viską užbaigti. Pasirodė ir tamsos nemėgstantis Brolis-Pozityvistas, bandantis susikurti kuo šviesesnį savo paveikslą. O Brolis-Adleristas matyt dėl savo kompleksų tikruoju Individualisto vardu taip ir neišdrįso pasikrikštyti. Pasitenkino savo krikštatėvio vardu. Tuo tarpu Brolis-Analitikas atskleidė savo polinkį į dvilypumą net varde, nes mielai atsišaukia, kai būna vadinamas jungistu. Besikrikštydamas jis susipainiojo net savo lytyse ir pabandė apsimesti ta paslaptingąja sesute. Todėl dabar jį tiksliau būtų vadinti “Brole”. O Broliui-Psichodinamikui nepasisekė. Jį iš karto pradėjo pravardžiuoti “dinamistu”. Matyt, ne tik dėl jo silpnybės procesų dinamikai. Dvigubą vardą priėmęs Brolis-Transakcinis Analitikas, pasimaišė su savo trejybės idėja. Gal jam reikėjo pasiimti visus tris vardus, pavyzdžiui – “Transakcinis Analitinis Bernas”. Taip būtų paminėtas ir jo krikštatėvis. O šiaip jam turėtų rūpėti Brolio-Humanisto egzempliorius. Broliui-Šeimos Analitikui nepasisekė, nes jis dėl nelemto sutapimo negalėjo priimti savo krikštamotės vardo ir tapti Broliu-Satyriku.

Kitų brolių krikštynos mažiau nusisekė. Kažkodėl neatsirado Brolio-Psichodramo. Matyt čia kaltas Nekrošius su savo teatru. Dideliam Brolio-Humanisto džiaugsmui, taip ir nesusitupėjo Brolis-Bihevioristas, kuris potencialiai irgi galėjo būti trigubas: tiesiog Brolis-Bihevioristas, Brolis-Kognityvistas ir Brolis-NLP-istas. Greičiausiai dėl savo materialistinės orientacijos jis taip ir nesusigundė idealizmo galimybėm. Ir toliau liko įnikęs savo moksluose.

Gavę vardus, išsibarstė visi Broliai kas sau. Kiekvienas pradėjo skleisti savo naują tikėjimą, burti aplink save bendraminčių ratelius ir arti tik savus dirvonus. Taip nebeliko juodvarnių būrelio, o jų paslaptingoji sesutė, taip niekam ir nepasirodžiusi, kažkur prapuolė. Gal iš tiesų ji apsimetė kokiu nors Broliu ir taip pagaliau tapo emancipuota. Štai tokia atrodė Lietuva tuoj po Krikšto.

2. Humanistinis gyvūnas

Vieną vasaros vakarą prie laužo sėdėjo būrelis humanistų ir svarstė, koks gyvūnas jiems yra artimiausias. Kas be jų pačių dar turi humanistinę prigimtį. Bet svarbiausia humanistam buvo susirasti savo toteminį gyvūną, kuriuo jie galėtų rūpintis. Ta proga humanistai iš karto padarė smegenų šturmą. Jie atidžiai klausėsi vienas kito, beveik nesiginčijo ir, pritariamai mykdami, leisdavo visiems pasisakyti. Taip surado gausybę kandidatų. Bet niekas iš humanistų nenorėjo imtis sprendimo, kuris iš tų gyvūnų yra jiems tinkamiausias. Šturmas netikėtai baigėsi, kai pasigirdo netoliese besiganančios karvės mūkimas. “Ženklas”- tarė viena prietaringa humanistė. “Tai -karvė” – visiems vienu metu toptelėjo. O vienas prašvitęs humanistas prisiminė – “Indija…Šventas gyvulys ta karvė”. “Karvė irgi tokia pat romi kaip ir mes”- padarė išvada kita humanistė. “Svarbiausia, dabar mes, kaip ir psichoanalitikai, galėsime melžti savo klientus ir dėlto nesigėdyti” – atrado vienas pragmatiškai nusiteikęs humanistas.

Taip karvė tapo humanistų toteminiu gyvūnu, kurio išklotinę galima pastebėti ir ant humanistų būrelio firminio ženklo. Nors to jie patys nepripažįsta ir sako, kad tai stilizuotas Humanistas. O humanistinė psichologija tapo populiaria Lietuvoje būtent dėl karvės. Juk lietuviai atėjo iš Indijos.

3. Humanisto heroizmas

Jau nuo senų laikų Humanistas turėjo du priešus – Psichoanalitiką ir Bihevioristą. Iš mažens jų nemėgo vien todėl, kad anie buvo vyresni už jį. Ir dar dėlto, kad jie visaip tyčiojosi iš jo, pravardžiuodami jį tai Humanistu – Egoistu, tai Humanistu-Komunistu. Ir tik dėl to, kad Humanistas turėjo polinkį labai domėtis savo asmeniu ir siekti tobulumo. Bet labiausiai Humanistą erzino jų užgauliojimas, kai jie sakydavo, jog iš tiesų Humanistas nieko negali ir yra psichoterapiniu impotentu. Ir tik dėl to, kad Humanistas norėdavo kuo švelniau su visais apsieiti ir nesikišti ten, kur nereikia. Kai Humanistas kiek paaugo, jis nutarė įrodyti esąs netoks. Apsiginklavo Fenomenologija ir kibo savo priešams į atlapus. Jis apkaltino abudu visokiais nežmoniškais “Izmais”. Bet šito niekas iš judviejų nepabūgo, nes ir taip žinojo, kad turi tokias silpnybes. Išsigando visai ko kitko – paties Humanisto. Kas galėjo pagalvoti, kad šitas minkštakūnis Humanistas gali būti tokiu aršiu ir kovingu. Nuo tol nutarė skaitytis su humanizmu. Taip neužilgo atsirado humanistiškai orientuoti psichoanalitikai ir net humanizmui prijaučiantys bihevioristai. Mat jie buvo studijavę Darviną ir žinojo, kad natūralioje atrankoje išgyvena tik stipriausi. Dėlto nutarė pasiskiepyti, kad įgytų humanistinį imunitetą. Nes juk niekas nenori tapti dinozauru.

4. Modernistinė Humanisto orientacija

Jau nuo ankstyvos vaikystės Humanistas labai norėjo tapti dideliu žmogumi ir taip apstumti Psichoanalitiką. Dėl Bihevioristo jis nesuko sau galvos, nes anas vis dar žaidė su beždžionėm. Bet greitai Humanistas suprato, kad vienam pačiam bus sunku aplenkti Psichoanalitiką. Todėl pradėjo burti visokias grupes ir su kompanija šturmuoti humanistines aukštumas. Taip neužilgo jis pamėgo grupinius santykius ir apleido individualius kontaktus. Ir nė pats nepastebėjo kaip jo humanistinė orientacija nusidažė žalsva poligamine spalva. Šios modernios Humanisto orientacijos pavyzdys greitai užkrėtė kitus ir žaibiškai tarp visų paplito. Tiktai vienintelis Psichoanalitikas atsilaikė tokiai pagundai ir toliau išliko ištikimas klasikiniams santykiams. Štai koks stiprus pasirodo besąs Psichoanalitiko “Super-ego”. Ir koks silpnas Humanisto tikėjimas savimi.

5. Ką mėgsta Humanistas

Dėl savo modernios orientacijos Humanistas pamėgo ne tik grupinį gyvenimą, bet ir grupinį šventimą, kur yra daug visokių valgių, gėrimų ir kur galima pabendrauti su kokia Humaniste. Tiesa, Psichoanalitikas irgi mėgsta balius. Bet tik todėl, kad čia galima patirti pirminį malonumą. Humanistui gi malonumas mažai terūpi, jam kur kas svarbesnis yra bendrumo jausmas. Ir jis tai atranda kartu su kitais mušdamas būgnus ir bendrai dainuodamas net graudžias oratorijas. O ypatingo polėkio pagautas, pašokdamas su kokia Humaniste. Su bendrumo jausmu Humanistas eina miegoti ir toliau gyvena sapnų pasaulyje. Ten jis irgi atranda kokį nors naują bendrumo jausmą. Tiesa, atsibudus jam kartais yra neaišku, iš kur pas vieną kitą Humanistę atsiranda vaikai. Jis negali patikėti, kad būtų įsisukęs koks Bihevioristas. Todėl šventai tiki, kad vaikus joms atneša gandras. Vis dėlto koks naivuolis tas Humanistas…

6. Nacionaliniai humanizmo ypatumai

Senų senovėje Lietuvoje apie humanizmą niekas nieko nežinojo. Ir niekam dėl to neskaudėjo galvos ir niekas dėl to nesikankino nemiga. Laisvalaikiu vyrai ramiai sau gėrė midų, o moterys patenkintos nešiojo gintarinius karolius. Be jokio sąžinės graužimo atsimušdavo nuo užpuolikų ir toliau tykiai savo miškuose tūnojo. Ir tai būtų tęsęsi nežinia dar kiek, jei ne visokios šmėklos, kurios pradėjo viena po kitos plūsti į Lietuvą iš kitų kraštų. Jos vadinosi visokiais keistais nesuprantamais „Izmų“ vardais ir aiškino, kad su jomis bus geriau gyventi. Be jų lietuviai pražus, niekada netaps tikrais žmonėmis, taip ir liks laukiniais. Lietuviai tuo tarpu nenorėjo būti laukiniais, nes save laikė toli pažengusiais miškiniais. Be to jie pagarbiai žiūrėjo į visokių dvasių pasaulį, o tos šmėklos irgi turėjo kažką dvasiško, nors ir buvo svetimos. Palaipsniui jie priprato prie tų keistų vardų, tarp kurių buvo ir humanizmas. Ir taip įsileido tas šmėklas į savo namus. Neužilgo pastebėjo, kad ir midus apkarto, ir karoliai nebegražūs. Atsirado ir galvos skausmas su nemiga. Laisvalaikiu gi lietuviai pradėjo tarpusavyje muštis ir ginčytis, nesutardami kuri šmėkla yra teisingesnė. Po kiek laiko jau niekas nebegalėjo suprasti, kodėl jie tapo tokie vangūs, nebenori su niekuo kariauti ir vis stengiasi kaip nors visiem įtikti .Taip lietuviai nenorėdami būti laukiniais taip įsijautė į naujų šmėklų garbinimą, kad neužilgo pagarsėjo savo humanizmu kaip nacionaliniu ypatumu. Ir netgi pradėjo rodyti pavyzdį kitiem, tuo įvarydami siaubą visiems aplinkui. Taip Lietuvoje buvo paruošta dirva humanistinei psichologijai.

7. Humanisto šešėlis

Užklydo kartą Humanistas į vieną jungistų renginį, seminaru vadinamą. O ten visi tik šneka apie kažkokį šešėlį. Sako, kad visi turi savo šešėlį, nors dažniausiai jo nemato. Susirūpino Humanistas, kad jis irgi nemato savo šešėlio. Neištvėręs paklausė susirinkusių jungistų, koks yra Humanisto šešėlis? Gal iš šono jiems geriau matosi. Ilgai kraipė galvas jungistai, bandydami įžvelgti Humanisto šešėlį. Ir kažkodėl vis klausinėjo tai apie jo sapnus, tai apie vaikystę. Po to paskelbė tokią savo išvadą – Humanistas turi du šešėlius, kurie be to tarpusavyje neintegruoti. Ir tai gali grėsti šešėline šizofrenija. Išsigando humanistas tokios diagnozės, kuri jam priminė šešėlinę ekonomiką. O dar baisiau buvo tai, kad vienu Humanisto šešėliu pasirodo besąs Psichoanalitikas, o antru – Bihevioristas. Pabandė Humanistas įsivaizduoti jų integraciją. Ir pamatė vepenantį ir gulintį pasliką Bihevioristą ant kušetės, o Psichoanalitiką narve uždarytą kartu su beždžione. Nors tokia integracijos eiga Humanistui patiko, bet nusiramino tik kitą dieną, kai išvydo tikrąjį savo šešėlį. “Kvailiai tie jungistai. Humanistas šešėlį turi tik dieną, o naktį Humanistas lieka vienas pats su savimi. Ir jokie psichoanalitikai su bihevioristais man iš paskos nesekioja. Tie šešėliai tėra tik jungistų haliucinacijos”. -Nusprendė jis.

8. Humanistas ieško Bihevioristo

Susirūpino kartą Humanistas, kodėl Lietuvoje nėra tikro Bihevioristo. – “Kažkokia netvarka su tais bihevioristais Lietuvoje. Amerikoj jų pilna, o pas mus anie kvapo. Nėra net kaip pasižiūrėti į vieną iš savo šešėlių. Nors iš kitos pusės ir gerai, kad jie nesipainioja po kojom kaip kokie psichoanalitikai. Matyt lietuviška terpė nepalanki bihevioristam” – nusiramino Humanistas. “Niekas nieko nesprogdina, jokių teroristų ir dėlto nėra reikalo reaguoti. Tiesiog egzistencinis liūnas vaisokiem karštakošiam”. “Bala nematė to Bihevioristo, bet nors kokia Bihevioriste pasipainiotų. O tai atsibodo tas humanisčių murkavimas. Stimulo ir veiksmo norisi…”- ir su ta mintimi tėškėsi kakta į medį. “Visi potencialūs Bihevioristai pas mus yra tikri stuobriai”- padarė išvadą Humanistas iš tokio sutapimo. – “Gerai kadaise pasidarbavo ta žalčių Eglužė”.

9. Humanistas ant kušetės

Nusispjovęs ant Bihevioristo, Humanistas nutarė aplankyti savo antrą šešėlį. Kojos nejučia atvedė pas pažįstamą Psichoanalitikę. “Noriu seanso”- tarė jis tik įžengęs į jos kabinetą. “Noras- man įstatymas. Gulkis ant kušetės”- tarė Psichoanalitikė. “Tau nieko nereikės daryti” – kiek nuvylė Humanistą. “Dabar man turėsi sakyti viską, kas tik tau ateis į galvą. Pradėsim nuo to, kas tau yra svarbiausia.” –“ Kas tu esi?”- staiga ji paklausė. “Humoristas, atsiprašau, -Humanistas” – atsakė kiek sutrikęs Humanistas. “Na vat ir papuolei… Padarei klaidą. Tai labai svarbu ir daug ką reiškia, apie ką tu net nenutuoki. Toliau aš tavęs nebestabdysiu ir tu galėsi laisvai asocijuoti, pradedant nuo žodžio “humoristas”. Pradedam.”

Ir Humanistas pabėrė:

„Humoristas –
Linksmas
Juokingas
Išradingas
Kūrybingas
Gabus
Galintis
Galingas
Baisus
Nuožmus
Siaubingas
Bihevioristas” – išsigandęs užbaigė jis.

“Gerai”- sustabdė jį psichoanalitikė. –“Viskas aišku. Dabar pradėsim analizę”. – “Tu bijai bihevioristo, kuris tave nuskriaudė vaikystėje. Ir dėlto tu tapai visus užjaučiančiu humanistu. Bihevioristas yra tavo “Super-ego”, kuris tave baudžia. Tai esmė. Viskas”.

“O jungistai sakė, kad Bihevioristas yra mano šešėlis. Kaip tai gali būti?”- suabejojo Humanistas. –“O kitas mano šešėlis yra Psichoanalitikas”- prisipažino jis.

“Tuoj išsiaiškinsime, kas tau yra Psichoanalitikas”- užkibo psichoanalitikė. –“Greitai pasakyk “Psichoanalitikė”.

“Psichotikė”- išpoškino nustebęs Humanistas.

“Na štai ir turime siūlo galą”- pasitenkino psichoanalitikė. “Dabar vėl viską pakartosime. Pradėsime nuo žodžio “Psichotikė”.

Ir Humanistas vėl pažėrė:

“Psichotikė
Pasiutusi
Pikta
Pakrikusi
Išpaikusi
Įnoringa
Išdykusi
Patrakusi
Nenuorama
Neklaužada
Patarška
Perekšlė
Višta”- nustebęs baigė jis.

“Na štai ir turime”- patenkinta konstatavo psichoanalitikė. – “Tai reiškia, kad tau psichoanalitikė yra višta. O psichoanalitikas tada – gaidys? Įdomu…”- trumpam susimąstė ji. –“Vis tiek viskas aišku. Dabar pradėsime analizę”: “Psichoanalitikė tave siutina, nes ji yra įnoringa, o svarbiausia nuo tavęs nepriklausoma. O tu esi po jos padu. Ir niekur nuo to nepasidėsi. Mama tave vaikystėje visaip popino ir tu jauteisi kaip kiaušinis po višta. Ir dėlto tu tapai laisvės ieškančiu humanistu”. “Taigi, psichoanalitikė yra tavo nerealizuoti norai, arba mūsiškai šnekant, pasąmonėje slypintis “Id”.- užbaigė ji,

Humanistas vos nenualpo, tai išgirdęs.- “Tai mano antras šešėlis yra ne Psichoanalitikas, o višta”- išlemeno jis.

“Taip. Gali būti ir gaidys, bet tada aš suabejočiau tavo orientacija”- patikslino psichoanalitikė. –“Mūsų seansas parodė, kad Bihevioristas yra tavo tėvas, o psichoanalitikė – tavo mama. Tėvas tave baudė, o motina perdėtai globojo. Dėl to tu tapai tokiu egoistišku humanistu, o ne susipratusiu psichoanalitiku.”- užbaigė Psichoanalitikė.

Humanistas atsistojo ir išeidamas tarė: “Reiškia Humanistas tėra neišsiperėjęs viščiukas. O tėvai kaip šešėliai iki šiol mane sekioja?”. –“Viena aišku, kad šita Psichoanalitikė tikrai ne mano mama. Nors irgi paukštytė…”- jau išėjęs užbaigė jis.

10. Humanisto sapnas

Apsilankęs pas Psichoanalitiką, Humanistas irgi labai susidomėjo sapnais. Jis ir anksčiau mėgo saldžiai pamiegoti, bet į sapnus žiūrėjo kaip filmus, už kurių peržiūrą nereikia mokėti. Ir jo visai nedomino sapnų analizė, nes tai jam priminė kino kritiko recenziją. Jam iškilo kitas klausimas –kokie yra humanistiniai sapnai. Humanistas negali sapnuoti erotinių scenų, nes tai yra Psichoanalitiko privilegija. Taip pat neturėtų būti ir košmarų, nes juos turi sapnuoti Bihevioristas. Visai neaišku, kas tada lieka Humanistui. Ir jis tada nutarė padaryti eksperimentą – užsakyti humanistinį sapną. Vakare atliko visus reikalingus ritualus – šalia pasidėjo popieriaus lapą su pieštuku ir nekantraudamas užmigo. Neužilgo sapnuoja balsą, kuris sako: ”Dabar bus tikro Humanisto sapnas”. Ir su tais žodžiais atsiduria “Šiaurės Ašigalyje”, nes aiškumo dėlei yra lentelė su užrašu “Iki Šiaurės Ašigalio – 1000 metrų”. Pats jis sėdi rogėse, kurias traukia elniai. Šiltai apsirengęs, o aplinkui vieni ledynai. Danguje neišsakomo grožio šiaurės pašvaistė. “Va kaip Humanistas duoda” – džiaugiasi jis sapnuodamas. Privažiuoja didelę jurtą, ant kurios užrašyta “Šiaurės Ašigalis”. Prie įėjimo jį pasitinka tautiniais rūbais apsirengusi čiukčė ir sako:-“Didelį kelią įveikei, dabar būsi mūsų svečias” ir pakviečia Humanistą į vidų. O ten vidury laužas dega ir aplinkui sėdi grupelė čiukčių.

Vienas iš jų ir sako:

“Girdėjom, kad esi Humanistas. Čiukčia nežino, kas tai yra. Tik žino, kad jis yra didelis žmogus. Ir tik jis dabar gali mums dabar padėti. Mes nebenorime būti pačiais kvailiausiais ir juokinti pasaulį. Gal Humanistas gali pabūti vietoj čiukčio. Mes tau paliksim savo jurtą, žmoną ir elnius. Mes žinome, kad tu būsi dar geresnis Čiukčia negu mes. Viso gero.”

Ir jurta staiga ištuštėjo. Liko tik jis ir čiukčė tautiniais rūbais. “Viskas, įklimpau”- per miegus pagalvojo Humanistas. Ir tuoj prabudo išpiltas šaltu prakaitu. “Humanistas sapnuoja kvailus sapnus”- padarė išvadą iš savo eksperimento Humanistas ir daugiau jais nebesidomėjo. Bet nuo to meto jam kažkodėl pradėjo patikti siauraakės šiaurietės.

Novelės skaitytos 2002 metų LHPA pavasario konferencijoje Kaune

Palanga – Kaunas
2002 m. balandis

 

 

Daugiau Daugiau
Trumpos žinios apie „Virsmų šviesos” kultą (mitologinis apsakymas)

Trumpos žinios apie „Virsmų šviesos” kultą (mitologinis apsakymas)

 

Vladimiras Korobovas

 

TRUMPOS ŽINIOS APIE „VIRSMŲ ŠVIESOS“ KULTĄ

———————–
Vladimiras Korobovas gimė 1957 metais Vilniuje. 1980-aisiais baigė Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą. Grįžęs į Vilnių, dirbo žurnalistu, sargu, kroviku, psichologu. Buvusioje sąjunginėje spaudoje yra paskelbęs keletą straipsnių budizmo tematika. Iš tibetiečių kalbos į rusų kalbą yra išvertęs keletą budistinių tekstų. Lietuvoje, pasirašęs slapyvardžiu, kartu su bendraautoriu yra išleidęs poezijos knygelę rusų kalba kinų „Permainų knygos“ heksagramų motyvais. Ne naujokas ir prozoje, tačiau į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą 1998 m.

———————–

Iš visų rimtų tyrinėtojų, kurie gilinosi į Šiaurės bei Pietų Kafiristano religines tradicijas, apie „virsmų šviesos“ kultą teužsimena, ir tai tik probėgšmais, vien Robertsonas ir Morgenstierne.

Morgenstierne savo „Notes of Kalasha“ prisimena kažkokį uta (žynį) iš Prasuno (jo vardo Morgenstierne nemini), kuris, žmonių iš Pječio klano (Štivos gyvenvietė) žodžiais „pasiekė ypatingo, didžiausio skaistumo jį palietusios blausios virsmų šviesos dėka“. Pažymėtina, jog kafirai „ypatingu skaistumu“ vadino tam tikrą transcendentinę substanciją, įgalinančią atlikti religines apeigas visos bendruomenės labui. Uta, apie kurį pasakoja Morgenstierne, „virsmų šviesos“ dėka esąs pasiekęs tokį skaistumą, kad jam „atsivėrė kelias prie likimų olos, iš kurios galima valdyti visų žemėje gyvenančių žmonių mintis ir poelgius“. Uta pasitraukia gyventi likimų olon, ir pječio klano žmonės įsitikinę, kad nuo to laiko visa, kas vyksta, yra nulemta jų tėvynainio, iš likimų olos kreipiančio visas žmonių mintis bei poelgius į gera.

Sero George`o Robertsono veikale „The Kafirs of Hindu-Kush“ randame istoriją, kurią jam papasakojo aiškiaregis (wrear) iš Nišeigromo. Pats tyrinėtojas jos net nekomentuoja, matyt, nerasdamas tinkamų analogijų jokiuose kituose Kafiristano religiniuose kultuose. Šią istoriją verta pateikti visą.

„Kartą, kai dar buvau visai vaikas, mudu su tėvu ganykloje ties Aganda-do perėja ganėme ožkas. Vieną rytą nubudęs pastebėjau, kad krūmai šalia mūsų palapinės lipte aplipę didžiuliais, labai gražiais sidabriško atspalvio vabalais, kokių anksčiau niekada nebuvau matęs . Aš paklausiau tėvo, kas tai per vabalai, ir jis atsakė man, kad jie vadinami nimga-ga, išvertus iš mundžanų kalbos,- „vedliais“. Aš buvau smalsus vaikas, tad vėl paklausiau, kodėl vabalai gavo tokį keistą vardą ir tėvas papasakojo man, jog esama tikėjimo, pasak kurio, jaunaties naktį einant ta kryptimi, kur nuskrido vabalas nimga-ga, galima prieiti virsmų šviesos šaltinį. Tėvas pasakė, kad žmonėms ta šviesa neregima, bet vabalai nimga-ga ją regi ir skrenda į ją. Aš pastebėjau, kad naktį be mėnulio vabalą skrendant pamatyti labai sunku. Tačiau tėvas pasakė, kad būtent naktį be mėnulio vabalų sparneliai švyti, kadangi atspindi virsmų šviesą, o šviesos atspindžius vabalų sparneliuose mes kaip tik ir galime matyti.

Po keleto dienų prasidėjo jaunatis, ir aš nusprendžiau pats patikrinti tai, ką man pasakojo tėvas. Išslinkęs naktį iš palapinės, iš tikrųjų išvydau vabalus švytint, nors anksčiau to nebuvau pastebėjęs. Vabalai ne tik švytėjo, bet, regis, buvo kažin ko sunerimę – čia vienas, čia kitas vis pakildavo nuo krūmo ir, garsiai dūgzdami, dingdavo kažkur Dungelo pusėj. Sulaukęs, kada vienas vabalas pakilo nuo krūmo, aš nusekiau paskui jį. Kartkartėmis man tekdavo net bėgti, bet vabalo iš akių nepaleidau – jis švytėjo labai ryškiai ir buvo gerai matomas juodo dangaus fone. Sekiau vabalą gana ilgai, kol jis įskrido į kažkokį tarpeklį. Tarpeklis pasirodė besąs labai siauras, taigi man teko vargais negalais spraustis tarp uolų. Pagaliau jis baigėsi, ir aš atsidūriau didokoje, man kaip pasirodė, aikštelėje, iš visų pusių apsuptoje didžiulių akmenų. Aikštelės viduryje išvydau milžinišką rutulį, tarsi kabantį virš žemės. Rutulyje žiojėjo daugybė apvalių angų, kurios švytėjo šalta melsva šviesa. Pastebėjau, kad vabzdys, kurį sekiau, įskrido kaip tik į vieną šių angų ir dingo. Pagaliau man pasidarė baisu. Iki tol aš buvau taip įsitraukęs į vabalo gaudynes, kad nė nesusimąsčiau, kurgi jis gali mane nuvesti. Dabar gaudynės staiga baigėsi, ir aš atsidūriau akis į akį prieš neregėtą rutulį.

Rutuliui ėmė kažkas darytis. Jis tarsi pajuto mane esant, pakilo dar aukščiau virš žemės ir atsigręžė į mane viena iš savo angų. Išsigandau, kad rutulys neįtrauktų manęs kaip vabalo, ir leidausi bėgti. Nepamenu, kaip atsidūriau prie mūsų stovyklos. Iš ryto papasakojau tėvui, kad naktį buvau išėjęs savo reikalu ir pasiklydau. Tėvas nieko neklausinėjo, tačiau buvo matyti, kad jis ne itin tiki mano žodžiais. O dar po savaitės aš jau gebėjau regėti dvasių pasaulį. Aš tapau aiškiaregis“.

Kaip jau minėjau, Robertsonas išvis nekomentuoja šios istorijos. Be to, iš teksto matyti, kad jis nepateikia jokių klausimų, kurie galėtų bent kiek paaiškinti dalyko esmę. Savo informatoriaus pranešimą jis palieka be jokių pastabų ar papildymų, o tai visiškai nesiderina su sero George`o Robertsono tyrinėtojo dvasia ir verčia manyti, kad jis vis dėlto sužinojo iš aiškiaregio šį tą daugiau, tačiau dėl kažin kokios priežasties nusprendė, kad nėra reikalo pranešti tai plačiajai publikai.

O dėl istorinių šaltinių bei dokumentų, tai ‚virsmų šviesa“ vienintelį kartą paminėta Gilgito rankraščių sąvade.

Otto von Hinūberis šią trumpą žinutę verčia taip: „Tarp (mūsų) spalta gyvena Virsmų Šviesos žyniai. Kai Virsmų Šviesa pasirodo, (jie) suranda ją ir tarnauja jai tris dienas. Paskui viskas lieka, (kaip ir) anksčiau“. Remiantis tuo, kas pasakyta apie „virsmų šviesos“ kultą, sunku daryti kokias nors išvadas. Kulto neabejotinai būta, o gal ir tebesama, tačiau dėl informacijos stokos nėra jokių galimybių priskirti jo nė vienai iš tradicinių Hindukušo religijų, paplitusių tarp dardų bei kalašų: nei islamui, nei tibetietiškajam budizmui, nei bon. Visiškai galimas dalykas, jog „virsmų šviesos“ kultas gyvuoja atskirai nuo kitų Kafiristane paplitusių religijų ir savo adeptų yra laikomas paslaptyje. Be to, kaip netrukus paaiškės, ‚virsmų šviesos“ kulte nemenkas vaidmuo tenka būtent didžiajam rutuliui su angomis, išsidėsčiusiomis visame jo paviršiuje. Užsiminus apie rutulius, iškart galvon ateina milžiniški rutuliai, kurių gausiai aptinkama Jukatano pusiasalyje ir kurie, Migelio Kavarubiaso manymu, yra ne kas kita kaip garsiųjų olmekų kultūros akmeninių galvų ruošiniai. Kik kitame kontekste duomenų apie rutulius bei sferas galima rasti C.G. Jungo darbuose. Taip pat esama daugelio (dažnai nepatvirtintų) žinių apie rutuliškus „neatpažintus skraidančius objektus“, tačiau būdinga specifiška tokių liudijimų interpretacija, mano nuomone, nėra verta mokslininko vaizduotės.

Šiaip ar taip, mūsų žinios apie „virsmų šviesos“ kultą bei su juo susijusį didžiulį rutulį taip ir liktų užuomazgoje, jei Pešavaro universiteto archyvuose nebūtų buvę aptikti Bartholomew Jeremiah Staino – anglų diplomatinės misijos, veikusios Pešavare nuo 1895 (anglų ir rusų sienų nustatymo Pamyre komisijai baigus savo darbą) iki 1914 metų, sekretoriaus – dienoraščiai. Apie šio žmogaus gyvenimą duomenų nėra , tačiau dienoraščiai iškalbingai liudija jo domėjimąsi antropologija bei puikų daugelio Hindukušo teritorijoje paplitusių kalbų mokėjimą.

Pateikiu Bartholomew Jeremiah Staino dienoraščių, kurių kopiją man maloniai davė Pešavaro universiteto profesorius Khan`as Muhankaras, baigiamosios dalies vertimą:

„Gegužės 27 . Šiandien vėl buvo užsukęs Dangaras Badatas. Kaip visada, žaidėme su juo šachmatais ir šnekėjomės apie įvairius religinius tikėjimus. Jis visuomet apibūdina save kaip tantristą bei Padmasambhavos pasekėją, tačiau mane stebina jo nusimanymas apie įvairiausius čia gyvuojančius tikėjimus. Šiandien kalbėjomės apie auką, ir aš pamėginau išaiškinti jam Kristaus aukos reikšmę. Dangaras atidžiai klausėsi, kartkarčiais duodamas patikslinančius klausimus, o paskui pasakė, jog krikščionybė, be abejo, didis mokymas, tačiau aukos idėja jame esanti išreikšta nepakankamai tiksliai. Aš paklausiau jo apie auką budizme. Jis papasakojo man apie boddhicitta, „nušvitusią mintį“, skirtą visų gyvų būtybių labui, o paskui pridūrė, jog ir ši idėja jam atrodanti pernelyg abstrakti bei miglota. (Įdomu, kad išsilavinę budistai drįsta atvirai kritikuoti pagrindines savo religijos dogmas, abejoti jomis, tuo tarpu mums, krikščionims, tokią galimybę sunku net įsivaizduoti.) Kiek suerzintas jo tono tiesiai paklausiau, kokia gi aukos idėja jį patenkintų. Apsimesdamas, kad nepastebi mano susierzinimo, Dangaras atsakė, jog yra vienas senas mokymas, kuriame pasiaukojimo idėja išreikšta tiksliai ir išsamiai. Paklausiau, ką jis turįs galvoje, bet jis tik vikriai pakeitė pokalbio temą ir šitaip išsisuko nuo atsakymo.

Gegužės 29. Dangaro užsiminimas apie kažkokį nežinomą mokymą, kuriame pasiaukojimo idėja visiškai išreikšta, mane nepaprastai sudomino. Manau, beje, kad jis vis dėlto kalbėjo apie religiją bon, su kuria budistai turi labai daug bendra. Pastaruoju metu ganėtinai užsiėmęs, nepaisant to ir toliau sudarinėju burušaski kalbos žodyną.

Birželio 10. Ilgokai nesirodęs, pas mane vėl apsilankė Dangaras. Kad ir kaip būtų keista, jis pats pradėjo kalbą apie aną senąjį mokymą, kuriame pasiaukojimo idėja, jo manymu, esanti išreikšta tiksliau ir aiškiau nei kitose religijose. O dėl mano nuomonės apie bon jis pasakė, kad bon šiuo atžvilgiu taip pat nėra tobulas mokymas, jis turėjęs galvoje visai ką kita. Į mano prašymą plačiau papasakoti apie šį senąjį mokymą Dangaras atsakė, jog pasakoti šiaip jau nėr ką, tačiau jis galįs pasirūpinti, kad aš viską pamatyčiau savomis akimis. Supratau, jog, galimas daiktas, man bus leista dalyvauti kokiose nors archaiškose apeigose. Europiečiai čia nelabai mylimi ir kviečiami nebent į viešas oficialiąsias šventes, taigi Dangaro pakvietimas – didelė garbė bei prielankumo ženklas. Aš jam taip ir pasakiau. Į tai man buvo atsakyta, jog derėtų kalbėti veikiau ne apie garbę bei prielankumą, o apie aukštesniųjų jėgų pasirinkimą. Jis pasakė, kad „įvykiui“ (jis pavartojo būtent žodį „įvykis“, o ne „apeiga“), kurio liudininkais lemta būti, reikia penketo žmonių, iš kurių trys yra tiesioginiai dalyviai, o du – stebėtojai. Jis pasakė, kad viskas čia pat, Pešavare, važiuoti niekur nereikės, ir kad jis užeisiąs manęs birželio 13-osios vakare.

Birželio 17. Atsitiko labai daug visiškai nepaaiškinamų dalykų. Aš iš tikrųjų tapau liudininku to, ko negali suvokti sveikas protas ir paaiškinti mokslas. Tačiau apie viską iš eilės. Birželio 13-osios vakare užėjo Dangaras, ir mes išsiruošėme į tą vietą, kur turėjo vykti apeiga. Pakeliui bandžiau iškvosti Dangarą, ko gi mes, tiesą sakant, einame stebėti ir su kokiu mokymu šitai susiję. Į visus mano klausimus jis atsakinėjo tą patį: aš esą turįs viską pamatyti pats, o kol kas nėra apie ką ir kalbėti.

Nors Pešavarą pažįstu puikiai, Dangaras pasuko tokiu keliu, kad jau netrukus aš praradau visokius orientyrus ir nelabai besuvokiau, kurion pusėn einame. Vis sukome tai į dešinę, tai į kairę, kol galiausiai aš lioviausi sekęs kelią ir visiškai atsidaviau vedliui. Pagaliau priėjome iš akmenų sudėtą ratą, matyt, kur nors Pešavaro pakrašty.

Įvairiose Pešavaro vietose yra bent keletas tokių neaiškios paskirties akmenų ratų, maždaug 20-30 metrų skersmens. Anot vienų duomenų, tai akmeniniai suolai (maro), sustatyti peri garbinančių piemenų; anot kitų, tai kažkokių laidojimo statinių liekanos. Nesu pastebėjęs, kad vietiniai gyventojai kaip nors pasinaudotų šiais ratais savo šventėse ar kitose apeigose, todėl maniau, jog akmeniniai ratai – tai kokios nors archajiškos, Pešavaro apylinkėse senais laikais gyvavusios kultūros palaikas. Prie rato mūsų jau laukė trys baltais apsiaustais apsivilkę žmonės. Jų veidai buvo apmuturiuoti skaromis. Tylėdami jie palydėjo mus iki vieno didelio akmens, iš kur mes ir turėjome stebėti vykstantį veiksmą, o patys įžengė į ratą ir išsirikiavo ant perimetro lygiais atstumais vienas nuo kito. Jų balti rūbai ryškėjo tamsoje, ir aš labai aiškiai mačiau kiekvieną jų judesį.

Tarsi paklusdami kokiai negirdimai komandai, jie staiga atmetė rankas aukštyn, ir erdvėje virš rato atsirado didžiulis rutulys. Iš netikėtumo ir aš, ir Dangaras šokte atšokome atgal, ir išgirdau Dangarą sakant: „Taip visada būna. Kad ir kaip stengtumeis, tai visad netikėta lyg pati mirtis“. Norėjau dar kažką jam pasakyti, bet nebesugebėjau – reginys taip pasiglemžė mano dėmesį, kad paprasčiausiai pamiršau viską pasaulyje.

Apie 20-25m skersmens rutulys kabojo virš akmenų rato, palaikomas nesuprantamos jėgos. Visame jo paviršiuje lygiais atstumais žiojėjo apvalios angos, iš kurių tryško melsva šviesa. Rutulys lėtai sukosi aplink savo ašį, ir atrodė, jog galybė akių stebi tave. Trys žyniai rate nusimetė savo apsiaustus bei skaras ir liko visiškai nuogi. Rutulio skleidžiamoje melsvoje šviesoje įžiūrėjau, jog vienas žynių – moteris. Paskui išvydau, kaip žyniai, tarsi staiga praradę svorį, pakilo oran ir nelyginant dideli paukščiai ėmė sklęsti apie rutulį. Netrukus jie liovėsi skrieję ir sustingo ore virš rutulio, sudarydami lygiakraštį trikampį. Rutulys toliau lėtai sukosi, kartkarčiais keisdamas sukimosi kryptį. Tą akimirką, kai viena kuri anga jo paviršiuje sutapdavo su pakibusia ore žmogaus figūrėle, sklindanti iš angos šviesa pasidarydavo sodriai raudona. Rato sukimasis vis greitėjo, dažnesni darėsi ir raudonos šviesos žybsniai. Galiausiai rutulys ėmė taip suktis, kad melsvos ir raudonos spalvos dėmės susiliejo į ištisines linijas. Ir staiga jis sustojo, o sklendžiantys kūnai lyg sausi lapai švelniai nusileido žemėn. Rutulys pradėjo pūstis, labai greitai didėdamas, ir supratau, kad tuoj pat įvyks kas nors siaubinga. Pasigirdo sausas spragtelėjimas, ir tūkstančiai žaibų, perskrodę erdvę, šovė į visas puses. Aš praradau sąmonę.

Kai atsipeikėjau, buvo jau gerokai prašvitę. Prie manęs stovėjo Dangaras. Jis padėjo man atsistoti ir nusivedė akmenų rato vidun. Tylėdami apėjome visą rato vidinį perimetrą, ir jis parodė man tris krūveles visiškai sausos odos, plaukų ir kaulų,- visa, kas liko iš trijų žynių. Tebetylėdamas jis palydėjo mane iki namų ir tik atsisveikindamas pratarė, kad po keleto dienų užsuks, ir tada pakalbėsime. Nebegalėjau apie nieką galvoti ir, vos tik jis išėjo, kritau į lovą.

Pabudus paaiškėjo, kad buvau išnykęs ne vieną parą, kaip maniau, o ištisas tris. Misija jau sudarė specialų būrį mano paieškoms. Tokia laiko duobė, kaip, beje, ir visa ką regėjau, visiškai nesuderinama su mano pasaulėžiūra. Nekantraudamas laukiau Dangaro ir jo paaiškinimų. Galbūt jis padės man viską sudėlioti į savo vietas.

Birželio 19. Šiandien pagaliau apsilankė Dangaras. Mano galvą užgriuvo iškart tiek daug visiškai naujos informacijos, kad geriausias būdas ją perteikti – dialogas. Svarbiausia nieko nepraleisti.

Aš: Kaip vadinasi mūsų matyta apeiga?

Dangaras: Tai buvo „virsmų šviesa“.

Aš: Ar tai turi kokį nors ryšį su tantrizmu, peri kultu, religija bon?

Dangaras: Ne. Tai visiškai savarankiškas ritualas, nesusijęs nė su viena iš man žinomų religijų. Tačiau kai kurie šamanai, musulmonai ir budistai žino jį esant.

Aš: Ar tu – „virsmų šviesos“ adeptas?

Dangaras: „Virsmų šviesos“ adeptu gali tapti kiekvienas. Ką pati „šviesa“ pašaukia, tas ir tampa jos išpažinėju. Tarp tavo matytų tą naktį žynių du buvo budistai, o viena – šamanė iš Kesu. Aš – tiesiog stebėtojas, kaip ir tu.

Aš: Tu sakai: „šviesa pašaukia“. Kaip tai suprasti?

Dangaras: Paprasčiausiai vieną kartą išgirsti, jog tave šaukia Šviesa, ir negali pasipriešinti. Tiesiog eini į Šviesą ir tarnauji jai taip, kaip ji to reikalauja.

Aš: Ar šviesa pašaukia tik žynius, ar ir stebėtojus?

Dangaras: Šviesa visuomet pašaukia tris žynius ir du stebėtojus.

Aš: Bet aš juk negirdėjau jokio „pašaukimo“.

Dangaras: Aš išgirdau, kaip šviesa tave šaukė. Tavo klausa netobula, todėl aš paprasčiausiai nuvedžiau tave ten, kur tau priderėjo būti. Kur būtumei atėjęs pats, jei būtumei išgirdęs.

Aš: O kas tai per rutulys, kurį matėme, ir kokios jame angos?

Dangaras: Šviesa paprastai pasirodo rutulio pavidalu, o per angas ji susisiekia su pasaulį persmelkiančiomis gyvybės srovėmis.

Aš: Ką darė žyniai?

Dangaras: Žyniai atidavė Šviesai savo kraują, sielą, sėklą, visas savo energijas.

Aš: Kuo gi Šviesa virsta?

Dangaras: Lyg pats nežinotumei!? Šviesa virsta Žodžiu. Žaibai, kuriuos matei prieš apalpdamas, ir buvo Žodis.

Aš: Kas tai per „žodis“?

Dangaras: Pasaulį nelyginant tingų mulą kartkarčiais reikia pavaryti geru šūktelėjimu. Kristus, apie kurį man pasakojai, irgi, matyt, buvo Šviesa ir virto Žodžiu, tačiau juk tai buvo taip seniai!Pažvelk į savo kūną. Jeigu juo nesirūpinsi, jis labai greitai aplips purvu bei utėlėmis. Pažvelk į žemę. Jeigu ja nesirūpintume, ji liautųsi mus maitinusi. Panašiai ir pasaulis. Manai, kartą nukryžiuotas, Kristus išgelbėjo pasaulį visiems laikams? Kad pasaulis nenugeibtų, šią operaciją reikia kartoti bent sykį per tris mėnesius! Taip ir yra. Maždaug kartą per tris mėnesius pasirodo Šviesa, ir žyniai atsiduoda jai, kad ji galėtų virsti pasaulį atgaivinančiu Žodžiu. Ir niekam nė į galvą nešauna išpūsti iš to pasaulinės religijos.

Aš: Šviesos virsmas įvyksta visuomet čia, Hindukuše?

Dangaras: Šviesa pati pasirenka savo virsmo vietą. Tai gali įvykti bet kur. Jokių šventyklų, jokių ypatingų apeigų, jokių maldų. Nieko, išskyrus Šviesos šauksmą ir atsaką į ją.

Aš: Tačiau tie, kuriuos šviesa pašaukia, reikia manyti, pasižymi kokiomis nors ypatingomis savybėmis.

Dangaras: Šviesa tarp gyvųjų ieško tų, kurie sugebėtų pasiaukoti nepuoselėdami jokių vilčių, jog sulauks atpildo. Tokių ne taip jau ir daug.

Birželio 20. Visą šią dieną mąsčiau apie tai, ką išvydau bei išgirdau. Ar aš iš tikrųjų pagaliau suvokiau gyvenimo prasmę, ar visa, kas įvyko,- tik mano liguistos vaizduotės vaisius?“

Čia Bartholomew Jeremiah Staino dienoraštis nutrūksta, ir , kaip jau sakiau, apie tolesnį šio žmogaus likimą mums nieko nežinoma. Šiaip ar taip, jo užrašų dėka „virsmų šviesos“ kultas įgauna daugiau ar mažiau apčiuopiamus kontūrus. Savo tipologinėmis charakteristikomis jis neįsitenka nė vienoje man žinomoje religinių kultų sistemoje, nors tam tikrų asociacijų, suprantama, gali kilti.

Mano požiūriu, „virsmų šviesos“ kultas nuo kitų tikėjimų skiriasi tuo, kad jo pagrindas – ne metaistorinis (mitinis) įvykis (ar įvykiai), o ištisa grandinė periodiškų įvykių realiame istoriniame laike . Beje, galimas daiktas, kad mano išvados paprasčiausiai ankstyvos, ir tolesni „virsmų šviesos“ kulto tyrinėjimai visai ką kitą akcentuos šioje problemoje.

Pagaliau neatsakytas lieka klausimas, kokia „virsmų šviesos“ prigimtis. Ar iš tikrųjų ji apsireiškia tam, kad virsdama „žodžiu“ pagerintų (nuskaistintų) pasaulį, ar mes čia susidūrėme su šiaip originaliai medžiojančiu nežinomu mokslui plėšrūnu? Kas žino, kokią religiją liudija skerdyklon sliūkinančių karvių nuolankumas?

„Literatūra ir menas”

1998m. vasario 7d.

Iš rusų kalbos vertė

DAINIUS RAZAUSKAS

 

Daugiau Daugiau
Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija (mitologinis apsakymas)

Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija (mitologinis apsakymas)

Vladimiras Korobovas

 

Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija

Iš knygos „Nežinomi ir mažai žinomi kultai“

 

Dar visai nesenai “džok” sąvoka ir su ja susijusių dalykų sritis buvo svarstymų objektu tik siaurai antropologų ir etnografų grupei, užsiimančiai tradicinėmis lu-kalbinių Afrikos tautų (Sudano, Ugandos, Kenijos, Tanzanijos) religijomis ir kultūra. Skandalinga organizacijos “Slapta Trijų Gijų Sąjunga” veikla, pasiskelbusiai apie savo egzistavimą 80-tais metais, padarė šią sąvoką žinoma plačiajai visuomenei. Pirmiausia paliesime tradicines antropologines “džok” sąvokos interpretacijas.

Kaip pastebi B.A.Ogot straipsnyje „Concept of Jok” [1], žodis „džok“ įvairiomis formomis sutinkamas visose nilotų* kalbose. [2] Remdamasis Hofmajerio stebėjimais, analizuotais Lienhardo, o taip pat Tomsono ir Hauello medžiaga, Ogotas daro išvadą, kad sąvoka „džok“ (arba „džouk“) yra nilotų tautų Weltanschaung ** pagrindu. Pagal Heili aprašymus [3], „džok“ – tai persmelkianti visatą neutrali jėga, neturinti nei palankaus, nei priešiško įtakojimo žmogui tol, kol pastarasis nepradeda ja naudoti saviems interesams.

Raito manymu [4], ačoli įsivaizduoja pasaulį kaip didžiulį slėnį, uždengtą dangaus skliautu, o visą erdvę persmelktą magine jėga. Ši jėga išlaisvinama pasikeitus pradinei statinei būsenai, tada tampa dinamine ir išreiškia savo galią, pavyzdžiui uraganų pavidalu, atsirandant kalnams ir keistų formų uoloms. Be to, išsilaisvinusi iš pasikeitusios statinės būsenos jėga, gali materializuotis įvairių daiktų pavidalu – kristalais, neįprastų formų akmenimis, nenatūraliomis medžių ataugomis. Ji taip pat gali įeiti į įvairius augalus ir gyvūnus, žmogaus rankomis sukurtus daiktus ir, pagaliau, patį žmogų. Pastaruoju atveju tas, į kurį įsikūnija ši jėga, arba miršta netikėta mirtimi, arba po ilgos ligos tampa burtininku (la-džok), galinčiu savo nuožiūra manipuliuoti šia jėga. Tokiu būdu, pagal Raitą, bet kokie jėgos pasireiškimai, išlaisvinti dėl pasikeitusios statinės pasaulio būsenos, niliečių yra vadinami „džok“.

Naudodami žodį „džok“, nilotai būtinai prie jo prideda tikrinį vardą, nurodantį kuriai kategorijai priklauso tas „džok“. Taip, pavyzdžiui, „džok Baka mė Patiko“ reiškia, kad tas „džok“ priklauso vadui Baka iš Patiko kaimo. O, tarkim, „džok Madi“ reiškia, kad šitas „džok“ kilęs iš Madi vietovės. Taip pat egzistuoja tokios sąvokos kaip „džok kapšelyje“, „džok dėžutėje“ arba „džok kalebase“[5]. Tokio pobūdžio pavadinimuose pasireiškia įsivaizdavimas apie tai, kad „džokus“ galima pirkti, parduoti arba mainyti, pernešant iš vienos vietos į kitą. Tuo pačiu laikoma, kad, kadangi „džokas“ tam tikra prasme yra pririštas prie kokios nors vienos vietos, iš dalies būdamas vietovės dvasia, tai jį pernešti iš vienos vietos į kitą galina ne daugiau kaip vieną kartą. Daugkartiniai „džoko“ perkėlimai dideliais atstumais išbarsto jį erdvėje. Mačiusiųjų liudijimu, „džokas kapšelyje“ leidžia garsus, primenančius viščiukų cypsėjimus, o, jeigu džoką užkasa į žemę, tai žemė aplinkui pradeda skeldėti.

Kaip rašo Draiberg iš „The Lango”: „Džokas buvo žinomas ir anksčiau ir dabar įvairiais vardais atitinkamai jo įvairiems pasireiškimams, tačiau iš tiesų džok – tai nedalomos ištakos, persmelkiančios visą Visatą [6]”. Ir toliau: „Vienintelė džoko charakteristika, kurią pavyko išgauti, sako: „bala jamo muvoto“ – „tarytum judantis oras“. Džokas, kaip ir vėjas arba oras yra visur, ir kaip vėjas, kurio buvimą galima tik išgirsti arba pajusti, jis nematomas. Jis visur: jis gali būti medžiuose, olose, ant kalvų, upeliuose arba kitose vandenvietėse arba tiesiog ore tiesiai priešais jus [7] .

„Džok“ sąvoka taip ir būtų likusi nedidelės antropologų afrikiečių grupelės interesų objektu, jeigu 1979 metais nebūtų pasirodęs taip vadinamas „Džoko Manifestas“, dokumentas, pasirašytas „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“.

Manifesto tekstas buvo atspausdintas anglų kalba privačioje Lisabonos tipografijoje ir iš tiesų yra kategoriškų pasisakymų rinkinys, kurie atrodo ne visai susiję vienas su kitu, o kartais net ir prieštaraujantys vienas kitam. Visas Manifesto patosas pasireiškia reikalavimu „atstatyti teisingą pasaulinių aukojimų tvarką“[8], ką pagal autoriaus (arba autorių) mintį turi įgyvendinti „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“. Taip jau pirmame Manifesto puslapyje mes skaitome: “Ženklas ištuštėjęs ir jau nebėra jame gyvybės. Mes jau nebetikim tuo erzacu, kurį mums pakiša vietoj aukos. Pernelyg ilgai mus maitino džiūvėsiais vietoj kūno ir girdė skystu vynu vietoj kraujo, – mes pavargome nuo simbolizmo ir žodžių, už kurių nėra jokio noro. Atėjo laikas vėl surišti Tris Gijas [9]: auką, dieviškąją beprasmybę ir kolektyvinį žiaurumą. Dėl mūsų žinių didingos gelmės ir tobulumo, norintys suvokti Trijų Gijų Sąjungos ritualų paslaptis, negali įgyti šios išminties tiesiogiai, bet turi tobulinti savo žinias ir supratimą apie amžiną davimo ir gavimo grąžos ratą“ [10]. Ir toliau jau tiesiogiai apie džoką: Visamatantis Džok nurodys mums auką ir paskirs tinkamiausią laiką. Džok – tai išminties ir išpirkimo durys, kurios dabar atsivėrė pasauliui. Bus įveiktas klaidinantis teologijos ir mokslo vyravimas, ir naujas išvalytas pasaulis įtvirtins savo valią per išrinktuosius Trijų Gijų Sąjungos brolius“ [11].

XX amžiaus pabaigoje mūsų abejingą pasaulį vargu ar galima nustebinti bet kokiais manifestais. „Džoko Manifestas“ nebuvo išimtis ir liko nepastebėtas iki pat 1983 metų, kai per visą Europą nusirito ritualinių žmogžudysčių banga, atsakomybę už kurias prisiėmė „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“.

Nuo 1983 metų liepos įvairiuose Centrinės Europos miestuose atrandami sudarkyti žmonių kūnai. Kaip taisyklė, kur nors netoli aukos būdavo randamas krauju parašytas užrašas: „Džokas parodė, Trijų Gijų Sąjunga padarė.

1985 metais „Slaptos Trijų Gijų Sąjungos“ bylos, kurią vykdė Interpolas ir kai kurių šalių slaptosios tarnybos, tyrimas pateko į aklavietę. Skubotai areštuoti Aleksandro Kroulio*** pasekėjai buvo paleisti į laisvę, įrodžius visišką jų judėjimo neprisidėjimą prie žmonių aukojimo. Tada kažkur valdžios koridoriuose gimė idėja pabandyti problemą išspręsti taip vadinamu „alternatyviu“ būdu. Vienas iš aukštų Interpolo valdininkų nuskrido į Sudaną, kur vienos iš privačių Chartumo klinikų savininkų buvo anglų daktaras Feliksas Gordonas Vilsonas, vietiniams gyventojams žinomas kaip „adžvaka (burtininkas) Ngu“ [12]. Etnografas ir vietinių kultų žinovas, išgarsėjęs savo mokslinėmis publikacijomis Europos ir JAV universitetuose, daktaras Vilsonas be viso kito turėjo labai didelį autoritetą pas šillukus ir lango, kurie matyt ne be pagrindo jį dar vadino „Dideliu baltuoju burtininku“. Po ilgų įkalbinėjimų daktaras sutiko nuskristi į Europą, kad savo autoritetingu dalyvavimu ir konsultacijomis padėtų tyrimui.

Reikia pažymėti, kad situacija, kuri susidarė „džok“ sąvokos atžvilgiu dėl „Trijų Gijų Sąjungos“ veiksmų, niekaip netilpo į šio reiškinio tradicinės interpretacijos rėmus. Niekada ir niekur nilotų tautų mitologijoje džok nebuvo susijęs su žmonių aukojimu. Paprastai pačiam džokui kaip dovana būdavo siūlomas medus ir pienas, ir tik kartais pagal atitinkamas ritualo taisykles reikia aukoti vištą arba peniulį paršiuką. Ta aplinkybė, kad Europoje džok sąvoka pradėjo stabiliai asocijuotis su žmonių aukojimu, rodo bandymą dirbtinai integruoti tradicinės afrikietiškos pasaulėžiūros fragmentą į šiuolaikinės Europos nuosmukio kultūrą. Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai daktaras Vilsonas ėmėsi savo paties „Trijų Gijų Sąjungos“ tyrimo, ritualinės žmogžudystės baigėsi. Kaip žinoma, niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet bylos tyrimas buvo uždarytas. Daktaras Vilsonas parašė ataskaitą, kurioje nuodugniai buvo pateikta jo paties tyrimo eiga. Ši ataskaita kartu su kita „Trijų Gijų Sąjungos“ bylos medžiaga dabar randasi slaptame Interpolo archyve ir per artimiausius 70 metų negali būti išviešinta. Tačiau daktaras Vilsonas sau pačiam parengė sutrumpintą ataskaitos versiją. Žemiau aš pateikiu vertimą iš šios trumpos versijos, kurią man po ankstyvos daktaro Felikso Kordono Vilsono mirties 1994 metais man maloniai įteikė jo buvęs sekretorius daktaras Dankva Mbiti. „Nors aš nesu filologu, man norėtųsi pradėti savo ataskaitą nuo „Džoko manifesto“ teksto analizės. Vien jau šio dokumento pavadinimas man sukėlė visiško suglumimo jausmą. Džok – sąvoka, vaidinanti reikšmingą rolę šillukų ir lango genčių pasaulėžiūroje – iš tiesų išreiškia idėją, kad visi genties nariai turi paklusti savo vadui, kuris turi džoką, t.y., aukščiausią jėgą pagal nilotų įsivaizdavimą. Iš vienos pusės, Džok globoja per vadą gentį, o iš kitos pusės, yra genties narių sugyvenimo vienas su kitu ir su aplinkiniu pasauliu tradicinės tvarkos garantas – tai jo pagrindinės funkcijos. Suprantama, kad ten, kur egzistuoja gimininiai genties santykiai, ir kalbos apie jokius manifestus negali būti. Bet koks manifestas siekia suardyti jau sukurtą tvarką (pasaulėžiūros ar valstybinės santvarkos), tuo tarpu kai džok, atvirkščiai, skirtas apsaugoti nusistovėjusią tvarką nuo bet kokių pasikėsinimų. Žinoma, egzistuoja taip vadinami „laisvieji džokai“, t.y. džokai, nesusiję su jokia konkrečia gimine. Aš pats buvau liudininku kaip toks džokas įsikūnijo į žmogų, kuris to pasėkoje prarado protą ir tiesiog po kelių dienų numirė. Reikalas tas, kad džok, jei taip galima išsireikšti, suteikia reprezentacinį vientisumą bet kuriai jau susiklėsčiusiai visais požiūriais sistemai, o tas vienintelis žmogus – išskyrus retus atvejus – nėra tokia vientisa sistema. Iš čia – neįveikiami vidiniai prieštaravimai, atvedantys prie degradacijos ir suirimo [13].

Tačiau grįžkime prie Manifesto teksto. Mano nuomone, jis sudarytas pakankamai primityviai ir nepakankamai paprastai, kad juo būtų galima užsidegti. Pradžioje teigiama, kad visos žmonijos bėdos kyla dėlto, kad pažeista teisinga aukojimo tvarka. Tuo pačiu pats aukojimo aktas palyginamas su reaktyviniu judėjimu (mano požiūriu, visiškai neskoninga analogija) [14] : “Aukojimas panašus į reaktyvinį judėjimą, per kurį sistema išstumia dalį savęs dėl nuolatinio judėjimo pirmyn“ (9 psl.) [15]. Manifesto autoriaus (arba autorių) nuomone, būtent šis principas ir buvo pažeistas: „Šiuolaikinės visuomenės demokratinių pertvarkymų pasėkoje tapo praktiškai neįmanomas vieningas ir bendras aukos pasirinkimo aktas. Mes, kaip įstrigusios blusos gintare, sustingome savo abejingume viskam – sau patiems, pasauliui, gyvenimui ir mirčiai. Dar truputį ir ši būsena peraugs į negrįžtamą komą visai žmonių giminei (10 psl.). Po visų šių žmonijai gręsiančių siaubų išvardijimo eina, taip vadinama „teigiama dalis“, kurioje pateikiama išeities iš susidariusios padėties programa. Trumpai jos esmė tokia: kadangi šiuolaikinė visuomenė nesugeba vykdyti aukojimų, tai šios funkcijos kol kas (!) imasi Trijų Gijų Sąjunga, o auką pasirinks džok, kaip antgamtinė jėga, neturinti žmogiškų silpnybių ir vertinimų. Toliau tekste pateikiamas gana metaforiškas, miglotas ir neturintis kokių nors tradicinių afrikietiškų bruožų džoko apibūdinimas: „Džok – tai aklas vaikas, renkantis akmenis istorijos kelyje“ (14 psl.) (Bet kokiam išprususiam žmogui negali neateiti į galvą analogija su žinomu Heraklito pasažu [16] ). Arba kitoje vietoje: „Jeigu žmogus savo gyvenime galėtų padaryti absoliučiai atsitiktinį pasirinkimą, jis nebūtų žmogumi,- jis būtų džoku“ (15 psl.).

Mano požiūriu, Manifesto tekstas neturi kokių nors naujų ir originalių idėjų, bet skaitydamas jį, aš aiškiai supratau, arba greičiau pajutau, kad kažkokių tai europietiškų fanatikų grupei iš tiesų priklauso atvežtas iš Afrikos laisvas džok. Kaip žinoma, iš principo laisvą džok galima nusipirkti arba išmainyti pas burtininką ir pervežti į kitą vietą. Aš niekada negirdėjau, kad džokus kur nors būtų išvežę už Afrikos ribų, bet iš principo galima sutikti su tokia galimybe. Policijai niekaip nesisekė aptikti vykdančių žmonių aukojimus fanatikų pėdsakų, todėl aš nutariau surasti patį džoką. Žinoma, kad džoką negalima pervežti tolimais atstumais daugiau vieno karto, o kadangi jį jau vieną kartą pervežė iš Afrikos, tai jis dabar turi būti nuolat saugomas kokioje nors vienoje vietoje. Fanatikai galėjo kiek nori važinėtis po visą Europą, bet jie nesiimtų vežiotis su savimi džoko. Kažkokiu tai nesuprantamu būdu džokai susiję su mūsų erdvės-laiko topologinėmis savybėmis, ir persikėlimai negrįžtamai transformuoja džoką į kokį nors visiškai nekaltą daiktą – akmenį, kaulą, medžiagos skiautę ar plunksnų kuokštą. Be to džoko gyvenamoji vieta paprastai būna susijusi su vandeniu. Visų šių duomenų pagrindu ir, remdamasis tuo faktu, kad „Džoko Manifestas“ buvo atspausdintas Lisabonoje, aš padariau išvadą, kad ir paties džoko reikia ieškoti kur nors Lisabonoje arba jo apylinkėse.

Į burtininkų – adžvakų įvairių atributų sąrašą būtinai įeina nedidelis būgnelis, kuris vadinamas „uk-džok“. Tokių būgnelių pagalba adžvakai suranda džokus ir užmezga su jais kontaktą. Tokį būgnelį aš atsivežiau su savimi iš Chartumo ir dabar nusprendžiau jį panaudoti džoko paieškai. Būgnelio apskritime nupiešti senoviniai magiški ženklai [17] , ir, jeigu pririšti būgnelį prie virvės ir sukti jį virš galvos, tai magiški ženklai pradės judėti, o džokas, būdamas netoliese, išgirs jų skambėjimą ir atsišauks žemu monotonišku gaudesiu, kuris tarytum sklistų iš paties būgnelio. Kai artėjma prie džoko gaudesys tampa vis stipresnis.

Keturias dienas, lydimas dviejų portugalų policininkų (kurie, žinoma, žiūrėjo į mane kaip į beprotį), aš klaidžiojau po Lisaboną ir virš galvos sukau savo „uk-džoką“. Pagaliau artėjant penktos dienos pietų metui būgnelis atsiliepė tyliu žemu gaudesiu. Mes buvome ant Tacho kranto prie apleisto konservų fabriko. Man artėjant link fabriko gaudesys tapo stipresniu. Aš paprašiau policininkų pašaukti pastiprinimą tam atvejui, jeigu „Trijų Gijų Sąjungos“ fanatikai būtų kur nors netoliese, o pats, nežiūrėdamas akivaizdžios grėsmės, įžengiau į pusiau apgriuvusio fabriko pastatą. Beveik iš karto aš pajutau, kad džokas randasi kažkur po manimi, rūsyje. Suradęs vedančius žemyn laiptus, aš nusileidau į patalpą, kurioje kažkada buvo katilinė. Čia, tarp statybinių šiukšlių, sulaužytų įrenginių ir krūvos pūvančių atliekų aš atradau džoką. Nors džokas buvo silpnas ir labai piktas, – jis nepaprastai apsidžiaugė, kai kreipiausi į jį luo kalba. Atlikus būtiną priartėjimo prie džoko ritualą, aš atnešiau jam medaus ir pieno, kuriuos visas tas dienas tampiau savo krepšyje tam atvejui, jeigu prireiks turėti reikalą su džoku. Džok dėkingai priėmė mano dovanas. Aš paklausiau, kuo jis vardu, ir jis man atsakė, kad jo vardas džok Olebe, kad jis iš „laisvų“ džokų ir kad kažkoks burtininkas gudrumu įviliojo jį į spąstus, surišo užkeikimais ir pardavė kažkokiam užsieniečiui. Jis papasakojo, kad „pikti balti burtininkai“ atvežė jį čionai, nedavė pieno ir medaus, ir visą laiką bandė įpiršti žalią mėsą. Aš paklausiau apie tai, kaip kažkokie tai baltieji burtininkai galėjo jį priversti paklusti. Džok Obele atsakė, kad, nors baltieji burtininkai ir neturi jokios jėgos, bet už jų stovi, kaip jis išsireiškė „didžioji Mirusiojo jėga“, su kuria jis negalėjo galynėtis. Daugiau šios temos jis nepanorėjo tęsti.

Toliau jis man papasakojo, kad „baltieji burtininkai“ vertė jį „rodyti įvairius žmones“ [18] , ir kad jis nesuprato, kam jiems tai reikalinga. Savo pasakojimo pabaigoje džokas paprašė manęs užkasti jį kur nors okeano pakrantėje, kad jis galėtų ramiai klausytis bangų mūšos ir mėgautis vandens artumu. Taip aš neužilgo ir padariau.

Prie apleisto fabriko policija surengė pasalą ir po trijų dienų, rūsyje atliekant kažkokį ritualą, buvo sulaikyti penki jaunuoliai, kurie tuoj pat, lyg vykdydami komandą, baigė savo gyvenimą savižudybe, prarydami kapsules su kalio cianidu..

Taip baigė gyvavimą „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“ – grupė antropologų – fanatikų, iki išprotėjimo apsiskaičiusių Hanso ir Siberso [19].

Nutikusi džokui Obele istorija man atrodo pamokanti keliais dalykais. Visų pirma ji demonstruoja tą išradingumą, kurio pagalba šiuolaikinis civilizuotas žmogus sugeba pasinaudoti savais tikslais archainius ir svetimus savo dvasia tradicinių kultūrų fragmentus. Iš kitos pusės, visa kas įvyko yra puiki iliustracija apie įvairių okultinių judėjimų ir ezoterinių sektų atsiradimo XX amžiuje istoriją. Daug kas šioje istorijoje man lieka nesuprantama, bet fanatizmas ir aklas tikėjimas savu istoriniu reikšmingumu nereikalauja racionalaus paaiškinimų. Ir sunku nuspėti, kaip būtų vystęsis įvykiai toliau, jeigu policijai nebūtų laiku neutralizuoti „Slaptos Trijų Gijų Sąjungos“ veiklos.

Tuo trumpa daktaro Felikso Kordono Vilsono ataskaitos versija baigiasi, bet man norėtųsi nuodugniau sustoti prie tų temų, kurios buvo tik prabėgom paliestos daktaro Vilsono.

Jau savo prigimtimi noras – nepriklausomai nuo to, patenkintas jis ar ne – gimdo prievartą, kuri ne iš karto realizuojama, bet turi tendenciją kauptis kažkur kolektyvinės pasąmonės gelmėse. Susikaupusi prievarta reikalauja išėjimo; ir tas išėjimas greičiausiai gali būti įgyvendintas dviem keliais: arba organizuotai, bendrų tarpusavio veiksmų keliu (kokiais ir yra aukojimas), arba spontaniškai ir chaotiškai – konfliktų, ginčų ir karų pavidalu.

Daktaras Vilsonas „trijų Gijų Sąjungoje“ įžvelgė ketinimą priešpastatyti spontaniškai ir nekontroliuojamai prievartai organizuotą ir sankcionuotą, t.y. prievartą priešpastatyti prievartą.

Iš tiesų, Sąjungos nariai vykdė žmonių aukojimus, kuriems aukas išrinkdavo džok. Džoko pasirinkimas – tai ne žmogiškas pasirinkimas. Iš esmės tai iš viso ne pasirinkimas, ir logika čia tokia: jeigu aukos negali pasirinkti visi, tai tegul tai būna „niekas“. Šio „nieko“ rolėje ir reiškėsi džok. Panašiai viduramžių Indijoje ypač painių ir rimtų nusikaltimų atvejais paskelbti galutinį nuosprendį turėjo beprotis, t.y. faktiškai ne žmogus. Nes yra situacijų, kuriose jokie žmogiški sprendimai negali atvesti prie laukiamo rezultato būtent todėl, kad jie žmogiški, „pernelyg žmogiški“. Vienoke išlieka klausymas: ar iš tiesų aukojimai, kuriuos vykdė :Slaptos trijų Gijų Sąjungos“ nariai, turėjo tikslą sustabdyti esamą pasaulyje prievartą, kaip manė daktaras Vilsonas?

Šiuolaikinė postindustrinė visuomenė organizuota tokiu būdu, kad susikaupusi prievarta vėl transformuojama į norą. Susikaupusi prievarta savo energetiniu statusu tapati nesudaiktintam norui. Viskas labai paprasta: bet kurį norą galima atvesti prie darnos su kokiu nors daiktu, kuris savo ruožtu gali būti pateiktas prekės pavidalu. Postindustrinis pasaulis gimdo vis naujus ir naujus daiktus, ir prievarta transformuojama į banalią naujų prekių paiešką. Iš čia kyla visas mūsų begalinis nuobodulys, apatija ir abejingumas.

Žanas Bodrijaras „Radikaliose mintyse“ rašo: „Kokiu nepaprastu reiškiniu buvo abejingumas ne-abejingame pasaulyje! Įvairiapusiškame, veržliame ir prieštaringame, kupino rizikos ir aistrų pasaulyje. Abejingas protas galėjo pasisemti aistros ir priešpastatyti save visam pasauliui. Jis galėjo nujausti abejingo pasaulio artėjimą ir tame įžvelgti įvykį. Šiandien sunku būti labiau apatišku ir abejingu, negu patys faktai. Pasaulis, kuriame mes veikiame šiandien, praradęs aistrą, mirtinai nuobodus ir pilnas apatijos ir abejingumo savo paties gyvenimui. Nėra prasmės būti beaistriu pasaulyje, nebeturinčio aistros, būti atsiribojusiu ten, kur tu nereikalingas“ [20].

Visai tikėtina, kad „Trijų Gijų Sąjungos“ veiklą ir reikia suprasti ne kaip bandymą sutvarkyti prievartą, o kaip infantilišką „niekam nereikalingų“ maištą prieš visą kitą „niekam nereikalingų“ bendruomenę. Iš kitos pusės, nėra visiško tikrumo dėl to, kad „Trijų Gijų Sąjunga“ iš tiesų baigė savo egzistenciją. Gyvais neliko nė vieno liudininko, – ir ką gali žinoti, gal b9t mes dar išgirsime apie „Slaptą Trijų Gijų Sąjungą“ ir apie „didžiąją Mirusiojo jėgą“, su kuria net džok neturėjo galios susitvarkyti.
_______________________________________

Pastabos

[1] B.A. Ogot. Concept of Jok. – „African Studies”. Vol. 20, 1961.
[2] Nilotų kalbinės šeimos tautos įsikūrusios teritorijose į viršų pagal Nilo tėkmę nuo į jį įtekančio Bachr-el-Gazal iki Viktorijos ežero, į rytus nuo pastarojo. Dėl atitinkamų geografinių aplinkybių susidarė trys nilotų atšakos: upės ir ežero srities nilotai, lygumų nilotai ir priekalnių nilotai. Pirmai atšakai priklauso tautų grupė, kalbanti luo kalbomis. Lukalbės tautos atitinkamai skirstomos taip pat į tris grupes: šiaurinę, kuriom priklauso šilluki, nuer, anuak, bor ir t.t.; centrinę, kurioms priklauso ačoli – Raito tyrinėjimo objektas -, lango, alur, džopo-luo ir pietinę – keniečių luo ir padhola.
[3] T.T.S. Hayley. Anatomy of Lango Religion and Groups. Cambridge, 1947.
[4] A.C.A. Wright. The Supreme Being among the Acholi. Another viewpoint. – „Uganda Jornal”. Vol.7, 1941.
[5] Kalebasa – tradicinis afrikiečių indas, padarytas iš išskobto moliūgo
[6] J.H. Driberg. The Lango. L., 1923, p. 215.
[7] Ibid, p. 219.
[8] Manifesto of Jok. Lisbon, 1979, p. 2. Manifestas išleistas labai mažu tiražu ir nebuvo perleistas. Šiuo metu praktiškai visas tiražas sunaikintas. Pas mane išlikusį egzempliorių iš tiesų galima laikyti bibliografine retenybe.
[9] Simbolinis „gijų surišimo“ vaizdinys gali būti susijęs su kundalini-jogos tradicija, kurioje „gijomis“ kartais buvo vadinami trys pagrindiniai gyvybinės energijos cirkuliavimo kanalai, arba su šamanizmu. Kur žinoma, kad apatinėje šamaniško kostiumo dalyje pas evenkus-oročonus buvo prisiūta susukta iš trijų gijų kasytė, simbolizuojanti kirminą, kuris yra šamano palydovu ir gynėju jo kelionėse po požeminį pasaulį (Žr. Мазин А.И. Традиционные верования и обряды эвенков-орочонов. Новосибирск. „Наука”. 1984).
[10] Ibid, p.1.
[11] Ibid, p.2.
[12] „Ngu” – bendrinis plėšrių žvėrių pavadinimas: liūtų, leopardų, gepardų.
[13] Ne visai aišku, ką čia turi omenyje daktaras Vilsonas, tačiau, vienoke iš tiesų, iš dešimties atvejų džoko žmogaus apsėdimo atvejų devyni baigiasi išprotėjimu ir mirtimi. Tik nedaugelis tampa la-džokais arba džokiniais burtininkais.
[14] Aš leisiu sau nesutikti su daktaru Vilsonu. Palyginimas gal iš tiesų neturi poetinės gelmės, bet jame yra gana svarbi idėja, kurią gerbiamas daktaras pražiūrėjo. Reaktyvinis judėjimas be viso ko kito leidžia sistemai išsiveržti iš nejudrios, sustingusios būsenos, o būtent taip ir galima apibūdinti šiuolaikinio pasaulio būseną.
[15] Čia ir toliau daktaras Vilsonas pateikia puslapių numeraciją pagal Manifesto leidinį Lisabonoje.
[16] Feliksas Gordonas Vilsonas greičiausiai turi omenyje žinomą Heraklito posakį: „Era – žaidžiantis vaikas, kaulus metantis, vaikas soste“. Die Fragmente des Vorsokratiker. Griechisch und Deutsch von H. Diels, hrsg. V.W. Kranz., I, 1951, fr. 52.
[17] Pastebima, kad savo ataskaitoje daktaras Vilsonas bando išvengti afrikietiškos magijos praktinių pusių aprašymo.
[18] Džoko pagalba burtininkas gali stebėti kitur esančių žmonių gyvenimą. Paprastai tai reikalinga burtininkui, kad galėtų stebėti savo priešų judėjimą. „Trijų Gijų Sąjungos“ atveju džokas parodydavo atsitiktinius žmones, kuo ir būdavo užtikrintas aukos pasirinkimo atsitiktinis pobūdis.
[19] Erikas Hansas ir Tobinas Sibersas – prancūzų antropologo Rene Žiraro mokiniai, „kuriančiosios antropologijos“ mokyklos atstovai.
[20] Jean Baudrillard. La Pensée Radicale, Sens & Tonka, éd., Collection Morsure, Paris, 1994.

©Владимир Коробов, 1998

 

Vertėjo pastabos

* Nilotai – giminingų tautų grupė, gyvenant viršutiniame ir viduriniame Nilo upės baseine. Tautos gyvenančios Nilo apačioje (Aplink Egiptą) nepriskiriami nilotų grupei.

** Weltanschaung – pasaulėžiūra, pasaulėvaizdis (iš vok. kalbos)

*** Aleksandr Krouli – arba Alisteri Krouli (Aleister Crowley), gyv. 1875-1947 m., žinomas XX a. okultistas ir mistikas, kartais vertinamas kaip radikalus satanistas, įsteigęs tokias okultines organizacijas: „Septynių Spindulių Abatija“, „Sidabrinės Žvaigždės Ordinas“ ir „Rytų Tramplierių Ordinas“. Jo organizacijų struktūra turėjo aiškias Egiptietiškas ištakas.

Vertimas iš rusų kalbos

Vertė Rimvydas Budrys, 2008 m.

Daugiau Daugiau
Slėpynės (novelė)

Slėpynės (novelė)

Dainius Razauskas

 

Slėpynės

(novelė)

 

Galų gale liko trys pagrindiniai klausimai:
1) Kas tai?
2) Kam visa tai?
3) Kaip iš viso to ištrūkti?

Nepaisant, kad paskutinis klausimas jam atrodė visų svarbiausias, šis vis dėlto kėlė ir savotišką šviesų netikrumo jausmą, nes atseit visa vieninga, visa pareina nuo paties valios ir užsispyrimo, tad vengti apskritai nėra ko, ir ištrūkti, iš tiesų nėra kur. Šitas klausimas, tiesą sakant, niekada nebuvo pačiam vidury, šerdyje, jis ne iš vidaus kėlėsi, o tarytum kabojo virš galvos, skleidėsi labiau ateity nei dabar, greičiau per atstumą nei čia.

Artimiausias ir skaudžiausias jam buvo antras klausimas. Šis gimdavo tiesiog paširdžiuose, regis, lyg pritūpus, lyg ruošiantis smūgiui ir sulenkus per alkūnes išpampusiom gyslom rankas sugniaužtais į kumščius pirštais. Į šį klausimą, kaip ir į bet kokį, gimusį taip arti širdies, atsakyti jis galėjo tik jausmais, kuriems nuslūgus (prakeikta jausmų savybė!), vėl išlįsdavo plikas, nepridengtas klausimas, it lenta, nutrupėjus perdžiūvusiems dažams. Kas be ko, kelis kartus nusivylęs, dažnas turbūt mėgina apsvarstyti viską ramiai, šaltai, nešališkai. Tačiau tada pasirodo, kad svarstai nebe tą patį klausimą, o jau kitą, galvoj kilusį ir galvos reikalaujantį.

Daugiau Daugiau
Šešėlis (novelė)

Šešėlis (novelė)

Dainius Razauskas

 

Šešėlis

(novelė)

 

Jis ne žmogus, jis – šešėlis. Jis neturi nieko savo, nieko tikro, kuo galėtų pasidalinti ar tiesiog atiduoti pirmam patikusiam žmogui. Viskas jo yra skolinta, įforminta oficialiomis ar neoficialiomis sutartimis, visas jo turtas, visas jis pats priklauso kažkokiai neapibrėžiamai akcinei bendrovei, kurios teturi vos kelias akcijas, užregistruotas atitinkamuose dokumentuose. Sakot, pirmam patikusiam… Šitaip pavadinti jo santykį su praeiviu irgi ne visai teisinga. Jam negali „patikti“ arba „nepatikti“, iš tiesų jis gal tik akimirką pajunta mažą, susitraukusį ir inkščiantį jausmelį, kuris, pasirodo, taip pat besąs akcinės bendrovės nuosavybė, tad, bijodamas būti pagautas eikvojant svetimą turtą, jis skubiai nuskandina tą jausmelį pareigose akcinei bendrovei – lyg šunytį eketėj.

Tačiau ir jį, kaip turbūt daugelį, kartais apninka pakylėtas troškimas atsikratyti slegiančių įsipareigojimų, išsipirkti, pradėti savarankišką veiklą nuosavam žemės sklypelyje. Tada jis ima kurti tolimos ateities planus, mojuoja savo įsivaizduojamos laisvės sparnais, nardo kaip delfinas gėluose prasmingo, drąsaus ir sąžiningo gyvenimo vandenyse, kuriuos šiaip visą laiką slepia nuo bendraakcininkų prakaituotų (kodėl jie taip godžiai siekia prisiliesti, prisiliesti?) kūnų uždarame vidiniame tvenkinyje, kad nepareikalautų leidimo ir jie ten maudytis arba neimtų rengti žinybinių plaukimo varžybų dar tebeskaidriam vandeny. Taip vidujai praskaidrėjęs, jis eina į rimtosios muzikos koncertus, teatrus arba tiesiog pasivaikščioti ir pasigėrėti gamta kaip nuoširdžiausio menininko kūriniu, nes ima įtarti, kad visi kiti nuolatos truputėlį meluoja ir iš slaptos baimės visada kažką svarbaus nutyli, kad jie taip pat tėra kokių nors akcinių bendrovių dalininkai. Tačiau šitaip nepriekaištingai laiką jis leidžia anaiptol ne visada. Pasitaiko, jog, pasinaudojęs savo bendrovės sutikimu išleisti jį į panašią kultūrinę priemonę (o šią teisę savo nariams dalis bendrovių dar pripažįsta), jis paslapčia nusėlina į kokią nors užeigą ar knaipę, kur šiek tiek pažeidžia bendrovės nario įstatus ir sulaužo vieną kitą įžadą. Tačiau tada jis teisinasi savanoriškai jokion bendrovėn nestojęs arba tiesiog neprisimenąs šito, tad jokie įžadai jam negalioja. Tai, suprantama, anaiptol negelbsti nuo tam tikrų drausminančių priemonių bei nuobaudų, jam taikomų vėliau, kurias dažniausiai, beje, jis prisiima pats, nė nelaukdamas administracinio ar moralizuojančio bendrovės įsikišimo.

Bet šį saulėtą žiemos vidurdienį jis paprasčiausiai vaikštinėjo po spindintį apšarmojusį parką, piešdamas sau galvoj, kaip įprasta, laimingo gyvenimo vaizdinius, prisiversdamas žavėtis gamtos grožiu, kai suabejodavo tų vaizdinių tikrumu, arba įsiteigdamas dabarties akimirksnio žavesį, kai pajusdavo jo trapumą, ir džiaugėsi tokiu savo sielos paslankumu. Planuodamas pilnaprasmę ateitį, jis stengėsi matyti save visapusiškai atsiskleidusi, išlavėjusį ir subrendusį, nepakartojamo charakterio ir dvasios. Jis įsižiūrėjo į save ieškodamas esminio, svarbiausio savo bruožo. Įsivaizdavo esąs atkaklus, valingas žmogus, žvaliai žengiantis tvirtu žingsniu, kelyje į tikslą nugalintis visas kliūtis, paminantis tiek priešus, tiek pasipainiojusius (ak, jie juk patys kalti…) dabar jau tik buvusius draugus. Tokį save jis pamato visų pirma, kai tik trumpam užmiršta tuos akcinius ryšius, vis neleidžiančius iki galo pasijusti savarankiška, gyva esybe. Ir svaigi jo vaizduotė įstringa, sustabdyta neva dorovinių įsitikinimų, kurie išties tėra tik nevisiškas pasitikėjimas šia savo jėga. Jis stengiasi išsisukti (ir tai jam kartais pavyksta) nuo ironiškos nuojautos, kad dorovė, jos įkvėpimas, jos esą suteikiama stiprybė – tik paskutinis bejėgių ginklas, tad toliau piešdamas vaizduotėje savo asmenybę neatsispiria pagundai priskirti jai ir šią tauriąją dvasios galią.

Taigi, mąsto jis, ko vertas tas „tikslas“, jei reikia ką nors jo vardan nustumti, nugalėti, paminti? Argi jis toks kietaširdis, kad pateisintų prievartą dėl kažkokio „tikslo“? Ne, jis ne toks. Jis geras, švelnus, gailestingas. Ir žingsnis jo išties yra lėtas, atsargus. Jei būtų vasara, jis neužmintų nė menkiausio vabalėlio, net žolės netryptų. Jis tvirtas ne prievarta, o pasiaukojimu. Nepaisydamas jokių skriaudų, jokių užgauliojimų ir patyčių, jis, neperkalbamas ir nepalaužiamas, vykdys savo kilnią žmoniškumo pareigą, savo paskirtį. Štai koks jo pašaukimas.

Šitaip netikėtai paaiškėjo, kad savo išsvajotos ir visų taip gerbiamos jėgos jis vis dėlto neišsižadėjo, ji liko jo idealo šerdis. Todėl, nors ir aplipinęs jėgą doroviniais skelbimais, jis vis dėlto neišvengė paskirties, tikslo sąvokų, kad įprasmintų savo susikurtosios asmenybės gyvenimą. Nes būtent jėgai visada yra reikalingas tikslas, nes dorovė juk ne veikla, o veikiau susilaikymas, jai nereikia jokių tikslų, priešingai, savųjų tikslų paaukojimas juk ir yra tikrasis pasiaukojimas… Taip susipainiojęs jis gal ir nebūtų pastebėjęs visos tokio išpuikusio moralumo tuštybės, kaip kad nepastebi dažnas, besišvaistąs dorybėmis ir čia pat besiremiąs jėga. Bet dabar jam į talką atėjo baimė. Jis, kaip ir dauguma kietai užsisvajojančių, neišvengdavo baimės, šitos sudirgusios savisaugos, ir ši suturėdavo nuo pernelyg didelių atotrūkių nuo tikrovės.

Taip įsiliepsnojusi vaizduotė ėmė piešti pažeminimo scenas, nedėkingumą, prievartą ir smurtą, patiriamą iš bendrovės pusės dėl jo kilnaus pasiaukojimo (nes kur jėga, ten juk ir pasipriešinimas). Ir jis nuleido rankas: kokia gi prasmė aukotis žmogui, jeigu jis toks žiaurus ir piktas? O išlavinta savistaba tuoj po šios minties pribloškė jį dar viena, galutinai grąžinusia, kaip jam pasirodė, tikrovėn: nejau net vaizduotėje jis negali tapti išbaigtas, atsidavęs, tikintis – kad ir kuo – žmogus? Ir pats atsidavimo poreikis, jau savaime nedviprasmiškai bylojantis apie to atsidavimo, tikėjimo stoką, visai pakirto valią, nutįsė maloniai nebesipriešinantį jo protą į šalį, į trečiąją hipostazę – visišką dvasios ir kūno apatiją. Ar turi išvis kokią nors prasmę jėga ir veikimas arba gailestingumas ir pasiaukojimas? Ar apskritai yra kokia nors prasmė? Šis klausimas, nė nemėginant – ar čia tinka derėtis dėl kainos? – į jį atsakyti, virto globaline retorine paguoda, ir jis pasijuto tesąs nusivylęs, paskendęs švelniame tinguly (bet slapčiausioje sielos kertelėje tuo patenkintas) svajotojas, kaip dabar drąsiai galėjo save vadinti. Nes viskas beprasmiška, nes viskas vis tiek…

Ir staiga prieš akis sumirgėjo ir nušvito, ir nuostabus vaikystės miražas netikėtai suspindo giedrame šaltame danguje. Štai jis – mažytis mažytis – stojasi iš pusnies, užvirtusios nuo jaunos eglaitės, už nugaros girdėti toks artimas, toks šiltas ir toks patikimas juokas, o priekyje, pro spindinčias sniego dulkes, ryškėja šviesus, didžiulis ir geras pasaulis. Pagaliau atsistojęs, jis – pats smalsumas, pats džiaugsmas, pats didysis nustebimas – žengia žingsnį pirmyn, link to naujo begalinio Draugo, supančio jį saulėtomis, aukštomis pušų viršūnėmis, vėl klumpa į pusnį, vėl išgirsta tokį mylimą juoką už nugaros ir pats sukrykščia iš laimės…

Jis susigriebė garsiai inkščiąs, nutilo ir išgąstingai apsidairė aplink. Ir staiga prisiminė burtažodžius, kadaise susapnuotus ar paslapčia perskaitytus kažkokioje užmirštoje knygoje: būk savimi; prisiminė vieno bendrovės nario pašaipią šypseną, kai jaunystėje dar bandė garsiai pateisinti save tais žodžiais. Savimi, savimi… Tokiu štai savimi nuo galvos iki kojų. Tik koks gi tas aš, KAS AŠ? – klausė grūsdamas į kišenes šąlančias rankas ir nulydėdamas akimis jau vakarų pusėn persiritusią trumpalaikę žiemos saulę. Klausė šito savęs, dangaus, visas susirietė į desperatišką klaustuką, tą paskutinį visų nenuginčijamų tiesų klaustuką, pakertantį kojas ištisoms virtinėms svajotojų, veikėjų, įmantrių žinovų, saldžių vilčių kurstytojų ir apsišaukėlių, tą išsišiepusį klaustuką, kuris lyg pjautuvas siaučia per pjūtį, palikdamas tik plikus laukus – erdvę kylančiai gyvybei.

Atsakymo jis neišklausė, nepakėlė, išsigando… Ir pasiliko niekas, tuščia vieta. Jis – akcinės bendrovės pajininkas, jis – grūdas dideliam malūne, kur gimstama, mirštama, atsirandama, suyrama, kur viskas bendra, išskolinta ir išnuomota, pirkta ir parduota, kur viešpatauja beveik, neregima, paslaptinga ir žmonių kalba neapsakoma akcinė bendrovė. Ne, jis ne žmogus, jis – šešėlis, negyvame žiemos saulėlydy mestas kažkokio nesuprantamo statinio, nepaaiškinamo mechanizmo, stūgsančio tolumoj, liguistos vaizduotės miglose, ir kartu čia pat, šalia, už nugaros…

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

 

Daugiau Daugiau
Musė ant lango rėmo (novelė)

Musė ant lango rėmo (novelė)

Dainius Razauskas

 

Musė ant lango rėmo

(novelė)

 

Nebent iš kambario gelmės gali atrodyti, kad baltas ir blizgantis aliejiniais dažais lango rėmas yra išties toks lygus. O juo ropojant, viskas pasirodo ne taip jau paprasta. Kiekvieną žingsnį reikia gerai apgalvoti, reikia greitai ir tiksliai ryžtis, kur dabar statyti vieną iš visos galybės kojelių, kad nenusprūstum nuo eilinio slidaus balto grumstelio, neįpultum į kokį plyšiuką ar įbrėžimą, nesukluptum ties dažų gumbeliu, nė nebekalbant apie nuolatinį maisto stygių. Skrajoti apie lempą lengva… Bet galop, jeigu neapanki ir nepakimbi visiems laikams ant musgaudžio, pamatai, kad lempos šviesa – apgaulė, kad ji neveda ten, kur tave jau taip seniai traukia. Todėl anksčiau ar vėliau kiekvienas, dar bent kiek regintis, pasuka prie lango (turbūt nė vienai musei nereikia aiškinti, kas tai yra). Ir kada jau nebe pirmą kartą atsitrenki galva į stiklą, kada jau ir ant palangės nukritęs buvai, tada nieko protingesnio nelieka, kaip imti ramiai ropoti lango rėmu.

Lango rėmu galima ropoti tik pirmyn arba atgal. Lango rėmas turi kryptį, ir tai yra jo nepaneigiamas privalumas. Tiesa, kol apropoji visą, neišvengiamai padarai kokius keturis ryžtingus posūkius, tačiau tie keli posūkiai neturi lemiamos reikšmės, kadangi ropodamas vis dėlto jauti po savimi griežtą ir tvirtą lango rėmo formą, aiškiai matai savo kelią juo, tad gali drąsiai pasijusti išdidus, žinantis, ką darąs, ir todėl net ramus. Ar matėt šitaip užtikrintai besigalandančią kojeles musę kur kitur, o ne ant lango rėmo? Tiesa, pasitaiko visokių nevykėlių ant stalo atbrailos, kėdės atkaltės ir panašiai, tačiau tai vien vargšės paklydusios muselės, pasimetusios kambario gelmėje, toli nuo lango, nuo vilties.

Seniausieji dar prisimena, kad kažkada langas buvo atviras, ir galėjai laisvai skraidyti ten ir atgal, bet paskui netikėtai atšalo, atėjo Šeimininkas, uždarė jį ir ėmė dažniau deginėti lempą.

Viena kita musė svajotoja, ropodama drauge lango rėmu, kartais papasakoja visokių įdomių istorijų, legendų, padavimų, kad draugams būtų lengviau ir nenusibostų ropoti. Sakoma, jog kai kada stikle neaiškiu būdu atsiranda maža apvali skylutė, pro kurią, jei nebijai susipjaustyti sparnų, galima išlįst. Apie keletą tokių laimingųjų ir pasakoja tos legendos, kuriose, deja, nepaisant viso jų romantiško žavesio, daug kas, matyt, yra pramanyta ir dar daugiau nutylėta ropojančiųjų paguodos vardan. Tačiau atsiranda jauniklių, kurie patiki tokiais padavimais, svajoja naktimis apie tokią skylutę, tyliai šnabždasi, susimetę į mažus būrelius, vaizduojasi nežinia ką, užsimano veikti ir ima drumsti ramybę, nes esą, jei ropojam rėmu vien dėl to, kad tai lango rėmas, tai kodėl gi nežengus tiesiai? Kodėl nepatikėjus tuo, dėl ko ir gyveni, o vis teisinti savo dienas ir naktis pašaliniais rūpesčiais ir neryžtingomis viltimis? Tad kokia gi tokio gyvenimo prasmė? – klausia naivūs jaunuoliai, tačiau mes, seniai, jau žinom, kad į šį klausimą neatsakoma. Jis nugyvenamas, ropojant visiems drauge, nekvaršinant sau galvos įvairiausiais painiais ir prieštaringais atsakymais. Galop dauguma tų maištingųjų apsiramina ir ropoja kartu su visais.

O pagaliau ar galėtum kartą staiga imti ir iš tikrųjų palikti draugus bei artimuosius, taip užtikrintai ropojančius lango rėmu, ir žengti ant slidaus stiklo? Į ką atsiremsi prieš visuotinę kandžią pašaipą, kuria rimčiausiai išbandomas kiekvienas, besukąs į šalį, idant puikybė ir pasipūtimas netaptų jo vedliais; negailestingą pašaipą, palydinčią tave pasiliekančiųjų akimis, kai tie ūmai suvokia, kad išduodi jų rėmą, jų ropojimą, jų kryptį?..

O tu pats ar tvirtai tiki rasiąs tą savo skylutę, jau nė nekalbant apie tai, ar ji iš viso yra?.. Juk pasakos pasakom, o tikrovė tikrove.

Taip, mes regim pro langą sklindančią šviesą, kas tiesa, tas tiesa. Tačiau tai ir viskas, ką mes tikrai žinome. O visa kuo kitu, apie ką pasakoja anie padavimai, sukurti, matyt, paprasčiausiai pailsusių ropoti, visu tuo pernelyg rimtai tikėti nėra jokio pagrindo. Žinoma, gal tai kiek ir paguodžia, paįvairina ropojimą, pagaliau lavina vaizduotę bei suartina mus visus viltyje, bet turbūt ir viskas. Dera sutelkti dėmesį į patį ropojimą, kad kuo toliau ir greičiau nuropotumei, idant būtų kažkas vis dėlto nuveikta, idant išmoktume ropoti vis vikriau ir vikriau, ir išmokytume kitus, idant nebūtų be galo skaudu, taip sakant, dėl beprasmiškai nugyventų… ir t.t. Tai mažų mažiausiai yra tikra ir duoda apčiuopiamus rezultatus.

Teisybė, yra buvę narsuolių, mėginusių leistis ieškoti tokių skylučių, tačiau nieko rimto iš to neišėjo. Dauguma sugrįžo, tik nusikamavę, paliegę, apsivylę ir smarkiai atsilikę nuo ramiai ir kantriai ropojusiųjų. Kiti visai negrįžo. Bet nežinia, gal jie pasiekė tą patį rėmą kitoje vietoje, už eilinio posūkio, toli užpakaly arba prieky. Šiaip ar taip, net jei tokiu būdu mus visus ir pralenkė, vis tiek vargiai jie begali būti laimingi, vieniši ir pavargę, kažin kur toli nuo suprantančio ar bent atjaučiančio draugo, tesuradę tą patį, nuo ko taip užsidegę bėgo. Dar kiti turbūt galą gavo savo klajonėse, nes yra žinoma: stiklu ropoti – tai ne lango rėmu. O nuslydęs nuo stiklo, jei laimingo atsitiktinumo dėka ir liksi gyvas, turėsi viską pradėti iš pačių pačių pradžių, niekad nebesitikėdamas pavyti ir susigrąžinti paliktųjų. Be to, visiems gerai žinoma, ką reiškia pasipainioti Seimininkui akyse… O galų gale net jeigu ir yra kur nors tokia išganinga skylutė, – nors tai nelabai įtikėtina, – net jeigu tu ją, leiskim sau pasvajoti, pagaliau ir surasi, tai ar išlįsi? Ar išlįsi?

Pastaruoju metu vis daugiau pasigirsta balsų, kad jokių skylučių niekada nebuvo ir nėra. Tai, deja, panašu į tiesą. Tačiau rodytis didvyriu visuomet prašmatnu, todėl kaskart atsiranda gana gausus būrys nutrūktgalvių mandruolių, kurie ropoja stiklu palei rėmą, pačiu stiklo pakraščiu, nė nebeieškodami jokių skylučių. Paklausti, kodėl taip daro, jie paprastai iš aukšto pasižiūri ir išdidžiai atsako, esą jie ne tokie kaip visi, esą jie gimę šviesai. Ir išties jie visada matomi ryškesnėje šviesoje nei mes ant rėmo. Tik ar verta nertis iš kailio vien dėl to, kad būtum apšviestas ir gerai matomas? Jie juk visą laiką ropoja lygiagrečiai su mumis – nei pralenkia, nei atsilieka, nei kokią skylutę atsitiktinai aptinka, nes pats stiklo pakraštys ir iš čia, nuo rėmo, yra puikiai matomas, ir – ak! – kad bent vieną būtų pavykę pastebėti!..

Taigi tampa aišku, kodėl dauguma musių ropoja būtent lango rėmu: ne pačiu stiklu, bet ir ne kur nors visai kitur. Nes vis dėlto faktas lieka faktu: langas yra, vadinas, yra kažkas ir už lango, iš kur atsklinda į kambarį ta viliojanti šviesa, negali nebūti. Todėl mes ir ropojam čia, rėmu, ties riba, kad bet kuriuo metu liktume netoliese, lango šviesoje, kad nuolat būtume pasiruošę, ir laukiam, jog vieną kartą ateis Šeimininkas ir vėl plačiai atvers langą. Nes negali gi Jis visą laiką tūnoti šitoje prišutusioje landynėje, negali gi nekilti noras ir jam kada nors vėl įkvėpti gaivaus, gryno oro. Iš ten, kur nukreipti visų mūsų žvilgsniai.

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

Daugiau Daugiau