Pagal
Autorius: Vladimiras Korobovas

Trumpos žinios apie „Virsmų šviesos” kultą (mitologinis apsakymas)

Trumpos žinios apie „Virsmų šviesos” kultą (mitologinis apsakymas)

 

Vladimiras Korobovas

 

TRUMPOS ŽINIOS APIE „VIRSMŲ ŠVIESOS“ KULTĄ

———————–
Vladimiras Korobovas gimė 1957 metais Vilniuje. 1980-aisiais baigė Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą. Grįžęs į Vilnių, dirbo žurnalistu, sargu, kroviku, psichologu. Buvusioje sąjunginėje spaudoje yra paskelbęs keletą straipsnių budizmo tematika. Iš tibetiečių kalbos į rusų kalbą yra išvertęs keletą budistinių tekstų. Lietuvoje, pasirašęs slapyvardžiu, kartu su bendraautoriu yra išleidęs poezijos knygelę rusų kalba kinų „Permainų knygos“ heksagramų motyvais. Ne naujokas ir prozoje, tačiau į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą 1998 m.

———————–

Iš visų rimtų tyrinėtojų, kurie gilinosi į Šiaurės bei Pietų Kafiristano religines tradicijas, apie „virsmų šviesos“ kultą teužsimena, ir tai tik probėgšmais, vien Robertsonas ir Morgenstierne.

Morgenstierne savo „Notes of Kalasha“ prisimena kažkokį uta (žynį) iš Prasuno (jo vardo Morgenstierne nemini), kuris, žmonių iš Pječio klano (Štivos gyvenvietė) žodžiais „pasiekė ypatingo, didžiausio skaistumo jį palietusios blausios virsmų šviesos dėka“. Pažymėtina, jog kafirai „ypatingu skaistumu“ vadino tam tikrą transcendentinę substanciją, įgalinančią atlikti religines apeigas visos bendruomenės labui. Uta, apie kurį pasakoja Morgenstierne, „virsmų šviesos“ dėka esąs pasiekęs tokį skaistumą, kad jam „atsivėrė kelias prie likimų olos, iš kurios galima valdyti visų žemėje gyvenančių žmonių mintis ir poelgius“. Uta pasitraukia gyventi likimų olon, ir pječio klano žmonės įsitikinę, kad nuo to laiko visa, kas vyksta, yra nulemta jų tėvynainio, iš likimų olos kreipiančio visas žmonių mintis bei poelgius į gera.

Sero George`o Robertsono veikale „The Kafirs of Hindu-Kush“ randame istoriją, kurią jam papasakojo aiškiaregis (wrear) iš Nišeigromo. Pats tyrinėtojas jos net nekomentuoja, matyt, nerasdamas tinkamų analogijų jokiuose kituose Kafiristano religiniuose kultuose. Šią istoriją verta pateikti visą.

„Kartą, kai dar buvau visai vaikas, mudu su tėvu ganykloje ties Aganda-do perėja ganėme ožkas. Vieną rytą nubudęs pastebėjau, kad krūmai šalia mūsų palapinės lipte aplipę didžiuliais, labai gražiais sidabriško atspalvio vabalais, kokių anksčiau niekada nebuvau matęs . Aš paklausiau tėvo, kas tai per vabalai, ir jis atsakė man, kad jie vadinami nimga-ga, išvertus iš mundžanų kalbos,- „vedliais“. Aš buvau smalsus vaikas, tad vėl paklausiau, kodėl vabalai gavo tokį keistą vardą ir tėvas papasakojo man, jog esama tikėjimo, pasak kurio, jaunaties naktį einant ta kryptimi, kur nuskrido vabalas nimga-ga, galima prieiti virsmų šviesos šaltinį. Tėvas pasakė, kad žmonėms ta šviesa neregima, bet vabalai nimga-ga ją regi ir skrenda į ją. Aš pastebėjau, kad naktį be mėnulio vabalą skrendant pamatyti labai sunku. Tačiau tėvas pasakė, kad būtent naktį be mėnulio vabalų sparneliai švyti, kadangi atspindi virsmų šviesą, o šviesos atspindžius vabalų sparneliuose mes kaip tik ir galime matyti.

Po keleto dienų prasidėjo jaunatis, ir aš nusprendžiau pats patikrinti tai, ką man pasakojo tėvas. Išslinkęs naktį iš palapinės, iš tikrųjų išvydau vabalus švytint, nors anksčiau to nebuvau pastebėjęs. Vabalai ne tik švytėjo, bet, regis, buvo kažin ko sunerimę – čia vienas, čia kitas vis pakildavo nuo krūmo ir, garsiai dūgzdami, dingdavo kažkur Dungelo pusėj. Sulaukęs, kada vienas vabalas pakilo nuo krūmo, aš nusekiau paskui jį. Kartkartėmis man tekdavo net bėgti, bet vabalo iš akių nepaleidau – jis švytėjo labai ryškiai ir buvo gerai matomas juodo dangaus fone. Sekiau vabalą gana ilgai, kol jis įskrido į kažkokį tarpeklį. Tarpeklis pasirodė besąs labai siauras, taigi man teko vargais negalais spraustis tarp uolų. Pagaliau jis baigėsi, ir aš atsidūriau didokoje, man kaip pasirodė, aikštelėje, iš visų pusių apsuptoje didžiulių akmenų. Aikštelės viduryje išvydau milžinišką rutulį, tarsi kabantį virš žemės. Rutulyje žiojėjo daugybė apvalių angų, kurios švytėjo šalta melsva šviesa. Pastebėjau, kad vabzdys, kurį sekiau, įskrido kaip tik į vieną šių angų ir dingo. Pagaliau man pasidarė baisu. Iki tol aš buvau taip įsitraukęs į vabalo gaudynes, kad nė nesusimąsčiau, kurgi jis gali mane nuvesti. Dabar gaudynės staiga baigėsi, ir aš atsidūriau akis į akį prieš neregėtą rutulį.

Rutuliui ėmė kažkas darytis. Jis tarsi pajuto mane esant, pakilo dar aukščiau virš žemės ir atsigręžė į mane viena iš savo angų. Išsigandau, kad rutulys neįtrauktų manęs kaip vabalo, ir leidausi bėgti. Nepamenu, kaip atsidūriau prie mūsų stovyklos. Iš ryto papasakojau tėvui, kad naktį buvau išėjęs savo reikalu ir pasiklydau. Tėvas nieko neklausinėjo, tačiau buvo matyti, kad jis ne itin tiki mano žodžiais. O dar po savaitės aš jau gebėjau regėti dvasių pasaulį. Aš tapau aiškiaregis“.

Kaip jau minėjau, Robertsonas išvis nekomentuoja šios istorijos. Be to, iš teksto matyti, kad jis nepateikia jokių klausimų, kurie galėtų bent kiek paaiškinti dalyko esmę. Savo informatoriaus pranešimą jis palieka be jokių pastabų ar papildymų, o tai visiškai nesiderina su sero George`o Robertsono tyrinėtojo dvasia ir verčia manyti, kad jis vis dėlto sužinojo iš aiškiaregio šį tą daugiau, tačiau dėl kažin kokios priežasties nusprendė, kad nėra reikalo pranešti tai plačiajai publikai.

O dėl istorinių šaltinių bei dokumentų, tai ‚virsmų šviesa“ vienintelį kartą paminėta Gilgito rankraščių sąvade.

Otto von Hinūberis šią trumpą žinutę verčia taip: „Tarp (mūsų) spalta gyvena Virsmų Šviesos žyniai. Kai Virsmų Šviesa pasirodo, (jie) suranda ją ir tarnauja jai tris dienas. Paskui viskas lieka, (kaip ir) anksčiau“. Remiantis tuo, kas pasakyta apie „virsmų šviesos“ kultą, sunku daryti kokias nors išvadas. Kulto neabejotinai būta, o gal ir tebesama, tačiau dėl informacijos stokos nėra jokių galimybių priskirti jo nė vienai iš tradicinių Hindukušo religijų, paplitusių tarp dardų bei kalašų: nei islamui, nei tibetietiškajam budizmui, nei bon. Visiškai galimas dalykas, jog „virsmų šviesos“ kultas gyvuoja atskirai nuo kitų Kafiristane paplitusių religijų ir savo adeptų yra laikomas paslaptyje. Be to, kaip netrukus paaiškės, ‚virsmų šviesos“ kulte nemenkas vaidmuo tenka būtent didžiajam rutuliui su angomis, išsidėsčiusiomis visame jo paviršiuje. Užsiminus apie rutulius, iškart galvon ateina milžiniški rutuliai, kurių gausiai aptinkama Jukatano pusiasalyje ir kurie, Migelio Kavarubiaso manymu, yra ne kas kita kaip garsiųjų olmekų kultūros akmeninių galvų ruošiniai. Kik kitame kontekste duomenų apie rutulius bei sferas galima rasti C.G. Jungo darbuose. Taip pat esama daugelio (dažnai nepatvirtintų) žinių apie rutuliškus „neatpažintus skraidančius objektus“, tačiau būdinga specifiška tokių liudijimų interpretacija, mano nuomone, nėra verta mokslininko vaizduotės.

Šiaip ar taip, mūsų žinios apie „virsmų šviesos“ kultą bei su juo susijusį didžiulį rutulį taip ir liktų užuomazgoje, jei Pešavaro universiteto archyvuose nebūtų buvę aptikti Bartholomew Jeremiah Staino – anglų diplomatinės misijos, veikusios Pešavare nuo 1895 (anglų ir rusų sienų nustatymo Pamyre komisijai baigus savo darbą) iki 1914 metų, sekretoriaus – dienoraščiai. Apie šio žmogaus gyvenimą duomenų nėra , tačiau dienoraščiai iškalbingai liudija jo domėjimąsi antropologija bei puikų daugelio Hindukušo teritorijoje paplitusių kalbų mokėjimą.

Pateikiu Bartholomew Jeremiah Staino dienoraščių, kurių kopiją man maloniai davė Pešavaro universiteto profesorius Khan`as Muhankaras, baigiamosios dalies vertimą:

„Gegužės 27 . Šiandien vėl buvo užsukęs Dangaras Badatas. Kaip visada, žaidėme su juo šachmatais ir šnekėjomės apie įvairius religinius tikėjimus. Jis visuomet apibūdina save kaip tantristą bei Padmasambhavos pasekėją, tačiau mane stebina jo nusimanymas apie įvairiausius čia gyvuojančius tikėjimus. Šiandien kalbėjomės apie auką, ir aš pamėginau išaiškinti jam Kristaus aukos reikšmę. Dangaras atidžiai klausėsi, kartkarčiais duodamas patikslinančius klausimus, o paskui pasakė, jog krikščionybė, be abejo, didis mokymas, tačiau aukos idėja jame esanti išreikšta nepakankamai tiksliai. Aš paklausiau jo apie auką budizme. Jis papasakojo man apie boddhicitta, „nušvitusią mintį“, skirtą visų gyvų būtybių labui, o paskui pridūrė, jog ir ši idėja jam atrodanti pernelyg abstrakti bei miglota. (Įdomu, kad išsilavinę budistai drįsta atvirai kritikuoti pagrindines savo religijos dogmas, abejoti jomis, tuo tarpu mums, krikščionims, tokią galimybę sunku net įsivaizduoti.) Kiek suerzintas jo tono tiesiai paklausiau, kokia gi aukos idėja jį patenkintų. Apsimesdamas, kad nepastebi mano susierzinimo, Dangaras atsakė, jog yra vienas senas mokymas, kuriame pasiaukojimo idėja išreikšta tiksliai ir išsamiai. Paklausiau, ką jis turįs galvoje, bet jis tik vikriai pakeitė pokalbio temą ir šitaip išsisuko nuo atsakymo.

Gegužės 29. Dangaro užsiminimas apie kažkokį nežinomą mokymą, kuriame pasiaukojimo idėja visiškai išreikšta, mane nepaprastai sudomino. Manau, beje, kad jis vis dėlto kalbėjo apie religiją bon, su kuria budistai turi labai daug bendra. Pastaruoju metu ganėtinai užsiėmęs, nepaisant to ir toliau sudarinėju burušaski kalbos žodyną.

Birželio 10. Ilgokai nesirodęs, pas mane vėl apsilankė Dangaras. Kad ir kaip būtų keista, jis pats pradėjo kalbą apie aną senąjį mokymą, kuriame pasiaukojimo idėja, jo manymu, esanti išreikšta tiksliau ir aiškiau nei kitose religijose. O dėl mano nuomonės apie bon jis pasakė, kad bon šiuo atžvilgiu taip pat nėra tobulas mokymas, jis turėjęs galvoje visai ką kita. Į mano prašymą plačiau papasakoti apie šį senąjį mokymą Dangaras atsakė, jog pasakoti šiaip jau nėr ką, tačiau jis galįs pasirūpinti, kad aš viską pamatyčiau savomis akimis. Supratau, jog, galimas daiktas, man bus leista dalyvauti kokiose nors archaiškose apeigose. Europiečiai čia nelabai mylimi ir kviečiami nebent į viešas oficialiąsias šventes, taigi Dangaro pakvietimas – didelė garbė bei prielankumo ženklas. Aš jam taip ir pasakiau. Į tai man buvo atsakyta, jog derėtų kalbėti veikiau ne apie garbę bei prielankumą, o apie aukštesniųjų jėgų pasirinkimą. Jis pasakė, kad „įvykiui“ (jis pavartojo būtent žodį „įvykis“, o ne „apeiga“), kurio liudininkais lemta būti, reikia penketo žmonių, iš kurių trys yra tiesioginiai dalyviai, o du – stebėtojai. Jis pasakė, kad viskas čia pat, Pešavare, važiuoti niekur nereikės, ir kad jis užeisiąs manęs birželio 13-osios vakare.

Birželio 17. Atsitiko labai daug visiškai nepaaiškinamų dalykų. Aš iš tikrųjų tapau liudininku to, ko negali suvokti sveikas protas ir paaiškinti mokslas. Tačiau apie viską iš eilės. Birželio 13-osios vakare užėjo Dangaras, ir mes išsiruošėme į tą vietą, kur turėjo vykti apeiga. Pakeliui bandžiau iškvosti Dangarą, ko gi mes, tiesą sakant, einame stebėti ir su kokiu mokymu šitai susiję. Į visus mano klausimus jis atsakinėjo tą patį: aš esą turįs viską pamatyti pats, o kol kas nėra apie ką ir kalbėti.

Nors Pešavarą pažįstu puikiai, Dangaras pasuko tokiu keliu, kad jau netrukus aš praradau visokius orientyrus ir nelabai besuvokiau, kurion pusėn einame. Vis sukome tai į dešinę, tai į kairę, kol galiausiai aš lioviausi sekęs kelią ir visiškai atsidaviau vedliui. Pagaliau priėjome iš akmenų sudėtą ratą, matyt, kur nors Pešavaro pakrašty.

Įvairiose Pešavaro vietose yra bent keletas tokių neaiškios paskirties akmenų ratų, maždaug 20-30 metrų skersmens. Anot vienų duomenų, tai akmeniniai suolai (maro), sustatyti peri garbinančių piemenų; anot kitų, tai kažkokių laidojimo statinių liekanos. Nesu pastebėjęs, kad vietiniai gyventojai kaip nors pasinaudotų šiais ratais savo šventėse ar kitose apeigose, todėl maniau, jog akmeniniai ratai – tai kokios nors archajiškos, Pešavaro apylinkėse senais laikais gyvavusios kultūros palaikas. Prie rato mūsų jau laukė trys baltais apsiaustais apsivilkę žmonės. Jų veidai buvo apmuturiuoti skaromis. Tylėdami jie palydėjo mus iki vieno didelio akmens, iš kur mes ir turėjome stebėti vykstantį veiksmą, o patys įžengė į ratą ir išsirikiavo ant perimetro lygiais atstumais vienas nuo kito. Jų balti rūbai ryškėjo tamsoje, ir aš labai aiškiai mačiau kiekvieną jų judesį.

Tarsi paklusdami kokiai negirdimai komandai, jie staiga atmetė rankas aukštyn, ir erdvėje virš rato atsirado didžiulis rutulys. Iš netikėtumo ir aš, ir Dangaras šokte atšokome atgal, ir išgirdau Dangarą sakant: „Taip visada būna. Kad ir kaip stengtumeis, tai visad netikėta lyg pati mirtis“. Norėjau dar kažką jam pasakyti, bet nebesugebėjau – reginys taip pasiglemžė mano dėmesį, kad paprasčiausiai pamiršau viską pasaulyje.

Apie 20-25m skersmens rutulys kabojo virš akmenų rato, palaikomas nesuprantamos jėgos. Visame jo paviršiuje lygiais atstumais žiojėjo apvalios angos, iš kurių tryško melsva šviesa. Rutulys lėtai sukosi aplink savo ašį, ir atrodė, jog galybė akių stebi tave. Trys žyniai rate nusimetė savo apsiaustus bei skaras ir liko visiškai nuogi. Rutulio skleidžiamoje melsvoje šviesoje įžiūrėjau, jog vienas žynių – moteris. Paskui išvydau, kaip žyniai, tarsi staiga praradę svorį, pakilo oran ir nelyginant dideli paukščiai ėmė sklęsti apie rutulį. Netrukus jie liovėsi skrieję ir sustingo ore virš rutulio, sudarydami lygiakraštį trikampį. Rutulys toliau lėtai sukosi, kartkarčiais keisdamas sukimosi kryptį. Tą akimirką, kai viena kuri anga jo paviršiuje sutapdavo su pakibusia ore žmogaus figūrėle, sklindanti iš angos šviesa pasidarydavo sodriai raudona. Rato sukimasis vis greitėjo, dažnesni darėsi ir raudonos šviesos žybsniai. Galiausiai rutulys ėmė taip suktis, kad melsvos ir raudonos spalvos dėmės susiliejo į ištisines linijas. Ir staiga jis sustojo, o sklendžiantys kūnai lyg sausi lapai švelniai nusileido žemėn. Rutulys pradėjo pūstis, labai greitai didėdamas, ir supratau, kad tuoj pat įvyks kas nors siaubinga. Pasigirdo sausas spragtelėjimas, ir tūkstančiai žaibų, perskrodę erdvę, šovė į visas puses. Aš praradau sąmonę.

Kai atsipeikėjau, buvo jau gerokai prašvitę. Prie manęs stovėjo Dangaras. Jis padėjo man atsistoti ir nusivedė akmenų rato vidun. Tylėdami apėjome visą rato vidinį perimetrą, ir jis parodė man tris krūveles visiškai sausos odos, plaukų ir kaulų,- visa, kas liko iš trijų žynių. Tebetylėdamas jis palydėjo mane iki namų ir tik atsisveikindamas pratarė, kad po keleto dienų užsuks, ir tada pakalbėsime. Nebegalėjau apie nieką galvoti ir, vos tik jis išėjo, kritau į lovą.

Pabudus paaiškėjo, kad buvau išnykęs ne vieną parą, kaip maniau, o ištisas tris. Misija jau sudarė specialų būrį mano paieškoms. Tokia laiko duobė, kaip, beje, ir visa ką regėjau, visiškai nesuderinama su mano pasaulėžiūra. Nekantraudamas laukiau Dangaro ir jo paaiškinimų. Galbūt jis padės man viską sudėlioti į savo vietas.

Birželio 19. Šiandien pagaliau apsilankė Dangaras. Mano galvą užgriuvo iškart tiek daug visiškai naujos informacijos, kad geriausias būdas ją perteikti – dialogas. Svarbiausia nieko nepraleisti.

Aš: Kaip vadinasi mūsų matyta apeiga?

Dangaras: Tai buvo „virsmų šviesa“.

Aš: Ar tai turi kokį nors ryšį su tantrizmu, peri kultu, religija bon?

Dangaras: Ne. Tai visiškai savarankiškas ritualas, nesusijęs nė su viena iš man žinomų religijų. Tačiau kai kurie šamanai, musulmonai ir budistai žino jį esant.

Aš: Ar tu – „virsmų šviesos“ adeptas?

Dangaras: „Virsmų šviesos“ adeptu gali tapti kiekvienas. Ką pati „šviesa“ pašaukia, tas ir tampa jos išpažinėju. Tarp tavo matytų tą naktį žynių du buvo budistai, o viena – šamanė iš Kesu. Aš – tiesiog stebėtojas, kaip ir tu.

Aš: Tu sakai: „šviesa pašaukia“. Kaip tai suprasti?

Dangaras: Paprasčiausiai vieną kartą išgirsti, jog tave šaukia Šviesa, ir negali pasipriešinti. Tiesiog eini į Šviesą ir tarnauji jai taip, kaip ji to reikalauja.

Aš: Ar šviesa pašaukia tik žynius, ar ir stebėtojus?

Dangaras: Šviesa visuomet pašaukia tris žynius ir du stebėtojus.

Aš: Bet aš juk negirdėjau jokio „pašaukimo“.

Dangaras: Aš išgirdau, kaip šviesa tave šaukė. Tavo klausa netobula, todėl aš paprasčiausiai nuvedžiau tave ten, kur tau priderėjo būti. Kur būtumei atėjęs pats, jei būtumei išgirdęs.

Aš: O kas tai per rutulys, kurį matėme, ir kokios jame angos?

Dangaras: Šviesa paprastai pasirodo rutulio pavidalu, o per angas ji susisiekia su pasaulį persmelkiančiomis gyvybės srovėmis.

Aš: Ką darė žyniai?

Dangaras: Žyniai atidavė Šviesai savo kraują, sielą, sėklą, visas savo energijas.

Aš: Kuo gi Šviesa virsta?

Dangaras: Lyg pats nežinotumei!? Šviesa virsta Žodžiu. Žaibai, kuriuos matei prieš apalpdamas, ir buvo Žodis.

Aš: Kas tai per „žodis“?

Dangaras: Pasaulį nelyginant tingų mulą kartkarčiais reikia pavaryti geru šūktelėjimu. Kristus, apie kurį man pasakojai, irgi, matyt, buvo Šviesa ir virto Žodžiu, tačiau juk tai buvo taip seniai!Pažvelk į savo kūną. Jeigu juo nesirūpinsi, jis labai greitai aplips purvu bei utėlėmis. Pažvelk į žemę. Jeigu ja nesirūpintume, ji liautųsi mus maitinusi. Panašiai ir pasaulis. Manai, kartą nukryžiuotas, Kristus išgelbėjo pasaulį visiems laikams? Kad pasaulis nenugeibtų, šią operaciją reikia kartoti bent sykį per tris mėnesius! Taip ir yra. Maždaug kartą per tris mėnesius pasirodo Šviesa, ir žyniai atsiduoda jai, kad ji galėtų virsti pasaulį atgaivinančiu Žodžiu. Ir niekam nė į galvą nešauna išpūsti iš to pasaulinės religijos.

Aš: Šviesos virsmas įvyksta visuomet čia, Hindukuše?

Dangaras: Šviesa pati pasirenka savo virsmo vietą. Tai gali įvykti bet kur. Jokių šventyklų, jokių ypatingų apeigų, jokių maldų. Nieko, išskyrus Šviesos šauksmą ir atsaką į ją.

Aš: Tačiau tie, kuriuos šviesa pašaukia, reikia manyti, pasižymi kokiomis nors ypatingomis savybėmis.

Dangaras: Šviesa tarp gyvųjų ieško tų, kurie sugebėtų pasiaukoti nepuoselėdami jokių vilčių, jog sulauks atpildo. Tokių ne taip jau ir daug.

Birželio 20. Visą šią dieną mąsčiau apie tai, ką išvydau bei išgirdau. Ar aš iš tikrųjų pagaliau suvokiau gyvenimo prasmę, ar visa, kas įvyko,- tik mano liguistos vaizduotės vaisius?“

Čia Bartholomew Jeremiah Staino dienoraštis nutrūksta, ir , kaip jau sakiau, apie tolesnį šio žmogaus likimą mums nieko nežinoma. Šiaip ar taip, jo užrašų dėka „virsmų šviesos“ kultas įgauna daugiau ar mažiau apčiuopiamus kontūrus. Savo tipologinėmis charakteristikomis jis neįsitenka nė vienoje man žinomoje religinių kultų sistemoje, nors tam tikrų asociacijų, suprantama, gali kilti.

Mano požiūriu, „virsmų šviesos“ kultas nuo kitų tikėjimų skiriasi tuo, kad jo pagrindas – ne metaistorinis (mitinis) įvykis (ar įvykiai), o ištisa grandinė periodiškų įvykių realiame istoriniame laike . Beje, galimas daiktas, kad mano išvados paprasčiausiai ankstyvos, ir tolesni „virsmų šviesos“ kulto tyrinėjimai visai ką kitą akcentuos šioje problemoje.

Pagaliau neatsakytas lieka klausimas, kokia „virsmų šviesos“ prigimtis. Ar iš tikrųjų ji apsireiškia tam, kad virsdama „žodžiu“ pagerintų (nuskaistintų) pasaulį, ar mes čia susidūrėme su šiaip originaliai medžiojančiu nežinomu mokslui plėšrūnu? Kas žino, kokią religiją liudija skerdyklon sliūkinančių karvių nuolankumas?

„Literatūra ir menas”

1998m. vasario 7d.

Iš rusų kalbos vertė

DAINIUS RAZAUSKAS

 

Daugiau Daugiau
Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija (mitologinis apsakymas)

Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija (mitologinis apsakymas)

Vladimiras Korobovas

 

Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija

Iš knygos „Nežinomi ir mažai žinomi kultai“

 

Dar visai nesenai “džok” sąvoka ir su ja susijusių dalykų sritis buvo svarstymų objektu tik siaurai antropologų ir etnografų grupei, užsiimančiai tradicinėmis lu-kalbinių Afrikos tautų (Sudano, Ugandos, Kenijos, Tanzanijos) religijomis ir kultūra. Skandalinga organizacijos “Slapta Trijų Gijų Sąjunga” veikla, pasiskelbusiai apie savo egzistavimą 80-tais metais, padarė šią sąvoką žinoma plačiajai visuomenei. Pirmiausia paliesime tradicines antropologines “džok” sąvokos interpretacijas.

Kaip pastebi B.A.Ogot straipsnyje „Concept of Jok” [1], žodis „džok“ įvairiomis formomis sutinkamas visose nilotų* kalbose. [2] Remdamasis Hofmajerio stebėjimais, analizuotais Lienhardo, o taip pat Tomsono ir Hauello medžiaga, Ogotas daro išvadą, kad sąvoka „džok“ (arba „džouk“) yra nilotų tautų Weltanschaung ** pagrindu. Pagal Heili aprašymus [3], „džok“ – tai persmelkianti visatą neutrali jėga, neturinti nei palankaus, nei priešiško įtakojimo žmogui tol, kol pastarasis nepradeda ja naudoti saviems interesams.

Raito manymu [4], ačoli įsivaizduoja pasaulį kaip didžiulį slėnį, uždengtą dangaus skliautu, o visą erdvę persmelktą magine jėga. Ši jėga išlaisvinama pasikeitus pradinei statinei būsenai, tada tampa dinamine ir išreiškia savo galią, pavyzdžiui uraganų pavidalu, atsirandant kalnams ir keistų formų uoloms. Be to, išsilaisvinusi iš pasikeitusios statinės būsenos jėga, gali materializuotis įvairių daiktų pavidalu – kristalais, neįprastų formų akmenimis, nenatūraliomis medžių ataugomis. Ji taip pat gali įeiti į įvairius augalus ir gyvūnus, žmogaus rankomis sukurtus daiktus ir, pagaliau, patį žmogų. Pastaruoju atveju tas, į kurį įsikūnija ši jėga, arba miršta netikėta mirtimi, arba po ilgos ligos tampa burtininku (la-džok), galinčiu savo nuožiūra manipuliuoti šia jėga. Tokiu būdu, pagal Raitą, bet kokie jėgos pasireiškimai, išlaisvinti dėl pasikeitusios statinės pasaulio būsenos, niliečių yra vadinami „džok“.

Naudodami žodį „džok“, nilotai būtinai prie jo prideda tikrinį vardą, nurodantį kuriai kategorijai priklauso tas „džok“. Taip, pavyzdžiui, „džok Baka mė Patiko“ reiškia, kad tas „džok“ priklauso vadui Baka iš Patiko kaimo. O, tarkim, „džok Madi“ reiškia, kad šitas „džok“ kilęs iš Madi vietovės. Taip pat egzistuoja tokios sąvokos kaip „džok kapšelyje“, „džok dėžutėje“ arba „džok kalebase“[5]. Tokio pobūdžio pavadinimuose pasireiškia įsivaizdavimas apie tai, kad „džokus“ galima pirkti, parduoti arba mainyti, pernešant iš vienos vietos į kitą. Tuo pačiu laikoma, kad, kadangi „džokas“ tam tikra prasme yra pririštas prie kokios nors vienos vietos, iš dalies būdamas vietovės dvasia, tai jį pernešti iš vienos vietos į kitą galina ne daugiau kaip vieną kartą. Daugkartiniai „džoko“ perkėlimai dideliais atstumais išbarsto jį erdvėje. Mačiusiųjų liudijimu, „džokas kapšelyje“ leidžia garsus, primenančius viščiukų cypsėjimus, o, jeigu džoką užkasa į žemę, tai žemė aplinkui pradeda skeldėti.

Kaip rašo Draiberg iš „The Lango”: „Džokas buvo žinomas ir anksčiau ir dabar įvairiais vardais atitinkamai jo įvairiems pasireiškimams, tačiau iš tiesų džok – tai nedalomos ištakos, persmelkiančios visą Visatą [6]”. Ir toliau: „Vienintelė džoko charakteristika, kurią pavyko išgauti, sako: „bala jamo muvoto“ – „tarytum judantis oras“. Džokas, kaip ir vėjas arba oras yra visur, ir kaip vėjas, kurio buvimą galima tik išgirsti arba pajusti, jis nematomas. Jis visur: jis gali būti medžiuose, olose, ant kalvų, upeliuose arba kitose vandenvietėse arba tiesiog ore tiesiai priešais jus [7] .

„Džok“ sąvoka taip ir būtų likusi nedidelės antropologų afrikiečių grupelės interesų objektu, jeigu 1979 metais nebūtų pasirodęs taip vadinamas „Džoko Manifestas“, dokumentas, pasirašytas „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“.

Manifesto tekstas buvo atspausdintas anglų kalba privačioje Lisabonos tipografijoje ir iš tiesų yra kategoriškų pasisakymų rinkinys, kurie atrodo ne visai susiję vienas su kitu, o kartais net ir prieštaraujantys vienas kitam. Visas Manifesto patosas pasireiškia reikalavimu „atstatyti teisingą pasaulinių aukojimų tvarką“[8], ką pagal autoriaus (arba autorių) mintį turi įgyvendinti „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“. Taip jau pirmame Manifesto puslapyje mes skaitome: “Ženklas ištuštėjęs ir jau nebėra jame gyvybės. Mes jau nebetikim tuo erzacu, kurį mums pakiša vietoj aukos. Pernelyg ilgai mus maitino džiūvėsiais vietoj kūno ir girdė skystu vynu vietoj kraujo, – mes pavargome nuo simbolizmo ir žodžių, už kurių nėra jokio noro. Atėjo laikas vėl surišti Tris Gijas [9]: auką, dieviškąją beprasmybę ir kolektyvinį žiaurumą. Dėl mūsų žinių didingos gelmės ir tobulumo, norintys suvokti Trijų Gijų Sąjungos ritualų paslaptis, negali įgyti šios išminties tiesiogiai, bet turi tobulinti savo žinias ir supratimą apie amžiną davimo ir gavimo grąžos ratą“ [10]. Ir toliau jau tiesiogiai apie džoką: Visamatantis Džok nurodys mums auką ir paskirs tinkamiausią laiką. Džok – tai išminties ir išpirkimo durys, kurios dabar atsivėrė pasauliui. Bus įveiktas klaidinantis teologijos ir mokslo vyravimas, ir naujas išvalytas pasaulis įtvirtins savo valią per išrinktuosius Trijų Gijų Sąjungos brolius“ [11].

XX amžiaus pabaigoje mūsų abejingą pasaulį vargu ar galima nustebinti bet kokiais manifestais. „Džoko Manifestas“ nebuvo išimtis ir liko nepastebėtas iki pat 1983 metų, kai per visą Europą nusirito ritualinių žmogžudysčių banga, atsakomybę už kurias prisiėmė „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“.

Nuo 1983 metų liepos įvairiuose Centrinės Europos miestuose atrandami sudarkyti žmonių kūnai. Kaip taisyklė, kur nors netoli aukos būdavo randamas krauju parašytas užrašas: „Džokas parodė, Trijų Gijų Sąjunga padarė.

1985 metais „Slaptos Trijų Gijų Sąjungos“ bylos, kurią vykdė Interpolas ir kai kurių šalių slaptosios tarnybos, tyrimas pateko į aklavietę. Skubotai areštuoti Aleksandro Kroulio*** pasekėjai buvo paleisti į laisvę, įrodžius visišką jų judėjimo neprisidėjimą prie žmonių aukojimo. Tada kažkur valdžios koridoriuose gimė idėja pabandyti problemą išspręsti taip vadinamu „alternatyviu“ būdu. Vienas iš aukštų Interpolo valdininkų nuskrido į Sudaną, kur vienos iš privačių Chartumo klinikų savininkų buvo anglų daktaras Feliksas Gordonas Vilsonas, vietiniams gyventojams žinomas kaip „adžvaka (burtininkas) Ngu“ [12]. Etnografas ir vietinių kultų žinovas, išgarsėjęs savo mokslinėmis publikacijomis Europos ir JAV universitetuose, daktaras Vilsonas be viso kito turėjo labai didelį autoritetą pas šillukus ir lango, kurie matyt ne be pagrindo jį dar vadino „Dideliu baltuoju burtininku“. Po ilgų įkalbinėjimų daktaras sutiko nuskristi į Europą, kad savo autoritetingu dalyvavimu ir konsultacijomis padėtų tyrimui.

Reikia pažymėti, kad situacija, kuri susidarė „džok“ sąvokos atžvilgiu dėl „Trijų Gijų Sąjungos“ veiksmų, niekaip netilpo į šio reiškinio tradicinės interpretacijos rėmus. Niekada ir niekur nilotų tautų mitologijoje džok nebuvo susijęs su žmonių aukojimu. Paprastai pačiam džokui kaip dovana būdavo siūlomas medus ir pienas, ir tik kartais pagal atitinkamas ritualo taisykles reikia aukoti vištą arba peniulį paršiuką. Ta aplinkybė, kad Europoje džok sąvoka pradėjo stabiliai asocijuotis su žmonių aukojimu, rodo bandymą dirbtinai integruoti tradicinės afrikietiškos pasaulėžiūros fragmentą į šiuolaikinės Europos nuosmukio kultūrą. Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai daktaras Vilsonas ėmėsi savo paties „Trijų Gijų Sąjungos“ tyrimo, ritualinės žmogžudystės baigėsi. Kaip žinoma, niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet bylos tyrimas buvo uždarytas. Daktaras Vilsonas parašė ataskaitą, kurioje nuodugniai buvo pateikta jo paties tyrimo eiga. Ši ataskaita kartu su kita „Trijų Gijų Sąjungos“ bylos medžiaga dabar randasi slaptame Interpolo archyve ir per artimiausius 70 metų negali būti išviešinta. Tačiau daktaras Vilsonas sau pačiam parengė sutrumpintą ataskaitos versiją. Žemiau aš pateikiu vertimą iš šios trumpos versijos, kurią man po ankstyvos daktaro Felikso Kordono Vilsono mirties 1994 metais man maloniai įteikė jo buvęs sekretorius daktaras Dankva Mbiti. „Nors aš nesu filologu, man norėtųsi pradėti savo ataskaitą nuo „Džoko manifesto“ teksto analizės. Vien jau šio dokumento pavadinimas man sukėlė visiško suglumimo jausmą. Džok – sąvoka, vaidinanti reikšmingą rolę šillukų ir lango genčių pasaulėžiūroje – iš tiesų išreiškia idėją, kad visi genties nariai turi paklusti savo vadui, kuris turi džoką, t.y., aukščiausią jėgą pagal nilotų įsivaizdavimą. Iš vienos pusės, Džok globoja per vadą gentį, o iš kitos pusės, yra genties narių sugyvenimo vienas su kitu ir su aplinkiniu pasauliu tradicinės tvarkos garantas – tai jo pagrindinės funkcijos. Suprantama, kad ten, kur egzistuoja gimininiai genties santykiai, ir kalbos apie jokius manifestus negali būti. Bet koks manifestas siekia suardyti jau sukurtą tvarką (pasaulėžiūros ar valstybinės santvarkos), tuo tarpu kai džok, atvirkščiai, skirtas apsaugoti nusistovėjusią tvarką nuo bet kokių pasikėsinimų. Žinoma, egzistuoja taip vadinami „laisvieji džokai“, t.y. džokai, nesusiję su jokia konkrečia gimine. Aš pats buvau liudininku kaip toks džokas įsikūnijo į žmogų, kuris to pasėkoje prarado protą ir tiesiog po kelių dienų numirė. Reikalas tas, kad džok, jei taip galima išsireikšti, suteikia reprezentacinį vientisumą bet kuriai jau susiklėsčiusiai visais požiūriais sistemai, o tas vienintelis žmogus – išskyrus retus atvejus – nėra tokia vientisa sistema. Iš čia – neįveikiami vidiniai prieštaravimai, atvedantys prie degradacijos ir suirimo [13].

Tačiau grįžkime prie Manifesto teksto. Mano nuomone, jis sudarytas pakankamai primityviai ir nepakankamai paprastai, kad juo būtų galima užsidegti. Pradžioje teigiama, kad visos žmonijos bėdos kyla dėlto, kad pažeista teisinga aukojimo tvarka. Tuo pačiu pats aukojimo aktas palyginamas su reaktyviniu judėjimu (mano požiūriu, visiškai neskoninga analogija) [14] : “Aukojimas panašus į reaktyvinį judėjimą, per kurį sistema išstumia dalį savęs dėl nuolatinio judėjimo pirmyn“ (9 psl.) [15]. Manifesto autoriaus (arba autorių) nuomone, būtent šis principas ir buvo pažeistas: „Šiuolaikinės visuomenės demokratinių pertvarkymų pasėkoje tapo praktiškai neįmanomas vieningas ir bendras aukos pasirinkimo aktas. Mes, kaip įstrigusios blusos gintare, sustingome savo abejingume viskam – sau patiems, pasauliui, gyvenimui ir mirčiai. Dar truputį ir ši būsena peraugs į negrįžtamą komą visai žmonių giminei (10 psl.). Po visų šių žmonijai gręsiančių siaubų išvardijimo eina, taip vadinama „teigiama dalis“, kurioje pateikiama išeities iš susidariusios padėties programa. Trumpai jos esmė tokia: kadangi šiuolaikinė visuomenė nesugeba vykdyti aukojimų, tai šios funkcijos kol kas (!) imasi Trijų Gijų Sąjunga, o auką pasirinks džok, kaip antgamtinė jėga, neturinti žmogiškų silpnybių ir vertinimų. Toliau tekste pateikiamas gana metaforiškas, miglotas ir neturintis kokių nors tradicinių afrikietiškų bruožų džoko apibūdinimas: „Džok – tai aklas vaikas, renkantis akmenis istorijos kelyje“ (14 psl.) (Bet kokiam išprususiam žmogui negali neateiti į galvą analogija su žinomu Heraklito pasažu [16] ). Arba kitoje vietoje: „Jeigu žmogus savo gyvenime galėtų padaryti absoliučiai atsitiktinį pasirinkimą, jis nebūtų žmogumi,- jis būtų džoku“ (15 psl.).

Mano požiūriu, Manifesto tekstas neturi kokių nors naujų ir originalių idėjų, bet skaitydamas jį, aš aiškiai supratau, arba greičiau pajutau, kad kažkokių tai europietiškų fanatikų grupei iš tiesų priklauso atvežtas iš Afrikos laisvas džok. Kaip žinoma, iš principo laisvą džok galima nusipirkti arba išmainyti pas burtininką ir pervežti į kitą vietą. Aš niekada negirdėjau, kad džokus kur nors būtų išvežę už Afrikos ribų, bet iš principo galima sutikti su tokia galimybe. Policijai niekaip nesisekė aptikti vykdančių žmonių aukojimus fanatikų pėdsakų, todėl aš nutariau surasti patį džoką. Žinoma, kad džoką negalima pervežti tolimais atstumais daugiau vieno karto, o kadangi jį jau vieną kartą pervežė iš Afrikos, tai jis dabar turi būti nuolat saugomas kokioje nors vienoje vietoje. Fanatikai galėjo kiek nori važinėtis po visą Europą, bet jie nesiimtų vežiotis su savimi džoko. Kažkokiu tai nesuprantamu būdu džokai susiję su mūsų erdvės-laiko topologinėmis savybėmis, ir persikėlimai negrįžtamai transformuoja džoką į kokį nors visiškai nekaltą daiktą – akmenį, kaulą, medžiagos skiautę ar plunksnų kuokštą. Be to džoko gyvenamoji vieta paprastai būna susijusi su vandeniu. Visų šių duomenų pagrindu ir, remdamasis tuo faktu, kad „Džoko Manifestas“ buvo atspausdintas Lisabonoje, aš padariau išvadą, kad ir paties džoko reikia ieškoti kur nors Lisabonoje arba jo apylinkėse.

Į burtininkų – adžvakų įvairių atributų sąrašą būtinai įeina nedidelis būgnelis, kuris vadinamas „uk-džok“. Tokių būgnelių pagalba adžvakai suranda džokus ir užmezga su jais kontaktą. Tokį būgnelį aš atsivežiau su savimi iš Chartumo ir dabar nusprendžiau jį panaudoti džoko paieškai. Būgnelio apskritime nupiešti senoviniai magiški ženklai [17] , ir, jeigu pririšti būgnelį prie virvės ir sukti jį virš galvos, tai magiški ženklai pradės judėti, o džokas, būdamas netoliese, išgirs jų skambėjimą ir atsišauks žemu monotonišku gaudesiu, kuris tarytum sklistų iš paties būgnelio. Kai artėjma prie džoko gaudesys tampa vis stipresnis.

Keturias dienas, lydimas dviejų portugalų policininkų (kurie, žinoma, žiūrėjo į mane kaip į beprotį), aš klaidžiojau po Lisaboną ir virš galvos sukau savo „uk-džoką“. Pagaliau artėjant penktos dienos pietų metui būgnelis atsiliepė tyliu žemu gaudesiu. Mes buvome ant Tacho kranto prie apleisto konservų fabriko. Man artėjant link fabriko gaudesys tapo stipresniu. Aš paprašiau policininkų pašaukti pastiprinimą tam atvejui, jeigu „Trijų Gijų Sąjungos“ fanatikai būtų kur nors netoliese, o pats, nežiūrėdamas akivaizdžios grėsmės, įžengiau į pusiau apgriuvusio fabriko pastatą. Beveik iš karto aš pajutau, kad džokas randasi kažkur po manimi, rūsyje. Suradęs vedančius žemyn laiptus, aš nusileidau į patalpą, kurioje kažkada buvo katilinė. Čia, tarp statybinių šiukšlių, sulaužytų įrenginių ir krūvos pūvančių atliekų aš atradau džoką. Nors džokas buvo silpnas ir labai piktas, – jis nepaprastai apsidžiaugė, kai kreipiausi į jį luo kalba. Atlikus būtiną priartėjimo prie džoko ritualą, aš atnešiau jam medaus ir pieno, kuriuos visas tas dienas tampiau savo krepšyje tam atvejui, jeigu prireiks turėti reikalą su džoku. Džok dėkingai priėmė mano dovanas. Aš paklausiau, kuo jis vardu, ir jis man atsakė, kad jo vardas džok Olebe, kad jis iš „laisvų“ džokų ir kad kažkoks burtininkas gudrumu įviliojo jį į spąstus, surišo užkeikimais ir pardavė kažkokiam užsieniečiui. Jis papasakojo, kad „pikti balti burtininkai“ atvežė jį čionai, nedavė pieno ir medaus, ir visą laiką bandė įpiršti žalią mėsą. Aš paklausiau apie tai, kaip kažkokie tai baltieji burtininkai galėjo jį priversti paklusti. Džok Obele atsakė, kad, nors baltieji burtininkai ir neturi jokios jėgos, bet už jų stovi, kaip jis išsireiškė „didžioji Mirusiojo jėga“, su kuria jis negalėjo galynėtis. Daugiau šios temos jis nepanorėjo tęsti.

Toliau jis man papasakojo, kad „baltieji burtininkai“ vertė jį „rodyti įvairius žmones“ [18] , ir kad jis nesuprato, kam jiems tai reikalinga. Savo pasakojimo pabaigoje džokas paprašė manęs užkasti jį kur nors okeano pakrantėje, kad jis galėtų ramiai klausytis bangų mūšos ir mėgautis vandens artumu. Taip aš neužilgo ir padariau.

Prie apleisto fabriko policija surengė pasalą ir po trijų dienų, rūsyje atliekant kažkokį ritualą, buvo sulaikyti penki jaunuoliai, kurie tuoj pat, lyg vykdydami komandą, baigė savo gyvenimą savižudybe, prarydami kapsules su kalio cianidu..

Taip baigė gyvavimą „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“ – grupė antropologų – fanatikų, iki išprotėjimo apsiskaičiusių Hanso ir Siberso [19].

Nutikusi džokui Obele istorija man atrodo pamokanti keliais dalykais. Visų pirma ji demonstruoja tą išradingumą, kurio pagalba šiuolaikinis civilizuotas žmogus sugeba pasinaudoti savais tikslais archainius ir svetimus savo dvasia tradicinių kultūrų fragmentus. Iš kitos pusės, visa kas įvyko yra puiki iliustracija apie įvairių okultinių judėjimų ir ezoterinių sektų atsiradimo XX amžiuje istoriją. Daug kas šioje istorijoje man lieka nesuprantama, bet fanatizmas ir aklas tikėjimas savu istoriniu reikšmingumu nereikalauja racionalaus paaiškinimų. Ir sunku nuspėti, kaip būtų vystęsis įvykiai toliau, jeigu policijai nebūtų laiku neutralizuoti „Slaptos Trijų Gijų Sąjungos“ veiklos.

Tuo trumpa daktaro Felikso Kordono Vilsono ataskaitos versija baigiasi, bet man norėtųsi nuodugniau sustoti prie tų temų, kurios buvo tik prabėgom paliestos daktaro Vilsono.

Jau savo prigimtimi noras – nepriklausomai nuo to, patenkintas jis ar ne – gimdo prievartą, kuri ne iš karto realizuojama, bet turi tendenciją kauptis kažkur kolektyvinės pasąmonės gelmėse. Susikaupusi prievarta reikalauja išėjimo; ir tas išėjimas greičiausiai gali būti įgyvendintas dviem keliais: arba organizuotai, bendrų tarpusavio veiksmų keliu (kokiais ir yra aukojimas), arba spontaniškai ir chaotiškai – konfliktų, ginčų ir karų pavidalu.

Daktaras Vilsonas „trijų Gijų Sąjungoje“ įžvelgė ketinimą priešpastatyti spontaniškai ir nekontroliuojamai prievartai organizuotą ir sankcionuotą, t.y. prievartą priešpastatyti prievartą.

Iš tiesų, Sąjungos nariai vykdė žmonių aukojimus, kuriems aukas išrinkdavo džok. Džoko pasirinkimas – tai ne žmogiškas pasirinkimas. Iš esmės tai iš viso ne pasirinkimas, ir logika čia tokia: jeigu aukos negali pasirinkti visi, tai tegul tai būna „niekas“. Šio „nieko“ rolėje ir reiškėsi džok. Panašiai viduramžių Indijoje ypač painių ir rimtų nusikaltimų atvejais paskelbti galutinį nuosprendį turėjo beprotis, t.y. faktiškai ne žmogus. Nes yra situacijų, kuriose jokie žmogiški sprendimai negali atvesti prie laukiamo rezultato būtent todėl, kad jie žmogiški, „pernelyg žmogiški“. Vienoke išlieka klausymas: ar iš tiesų aukojimai, kuriuos vykdė :Slaptos trijų Gijų Sąjungos“ nariai, turėjo tikslą sustabdyti esamą pasaulyje prievartą, kaip manė daktaras Vilsonas?

Šiuolaikinė postindustrinė visuomenė organizuota tokiu būdu, kad susikaupusi prievarta vėl transformuojama į norą. Susikaupusi prievarta savo energetiniu statusu tapati nesudaiktintam norui. Viskas labai paprasta: bet kurį norą galima atvesti prie darnos su kokiu nors daiktu, kuris savo ruožtu gali būti pateiktas prekės pavidalu. Postindustrinis pasaulis gimdo vis naujus ir naujus daiktus, ir prievarta transformuojama į banalią naujų prekių paiešką. Iš čia kyla visas mūsų begalinis nuobodulys, apatija ir abejingumas.

Žanas Bodrijaras „Radikaliose mintyse“ rašo: „Kokiu nepaprastu reiškiniu buvo abejingumas ne-abejingame pasaulyje! Įvairiapusiškame, veržliame ir prieštaringame, kupino rizikos ir aistrų pasaulyje. Abejingas protas galėjo pasisemti aistros ir priešpastatyti save visam pasauliui. Jis galėjo nujausti abejingo pasaulio artėjimą ir tame įžvelgti įvykį. Šiandien sunku būti labiau apatišku ir abejingu, negu patys faktai. Pasaulis, kuriame mes veikiame šiandien, praradęs aistrą, mirtinai nuobodus ir pilnas apatijos ir abejingumo savo paties gyvenimui. Nėra prasmės būti beaistriu pasaulyje, nebeturinčio aistros, būti atsiribojusiu ten, kur tu nereikalingas“ [20].

Visai tikėtina, kad „Trijų Gijų Sąjungos“ veiklą ir reikia suprasti ne kaip bandymą sutvarkyti prievartą, o kaip infantilišką „niekam nereikalingų“ maištą prieš visą kitą „niekam nereikalingų“ bendruomenę. Iš kitos pusės, nėra visiško tikrumo dėl to, kad „Trijų Gijų Sąjunga“ iš tiesų baigė savo egzistenciją. Gyvais neliko nė vieno liudininko, – ir ką gali žinoti, gal b9t mes dar išgirsime apie „Slaptą Trijų Gijų Sąjungą“ ir apie „didžiąją Mirusiojo jėgą“, su kuria net džok neturėjo galios susitvarkyti.
_______________________________________

Pastabos

[1] B.A. Ogot. Concept of Jok. – „African Studies”. Vol. 20, 1961.
[2] Nilotų kalbinės šeimos tautos įsikūrusios teritorijose į viršų pagal Nilo tėkmę nuo į jį įtekančio Bachr-el-Gazal iki Viktorijos ežero, į rytus nuo pastarojo. Dėl atitinkamų geografinių aplinkybių susidarė trys nilotų atšakos: upės ir ežero srities nilotai, lygumų nilotai ir priekalnių nilotai. Pirmai atšakai priklauso tautų grupė, kalbanti luo kalbomis. Lukalbės tautos atitinkamai skirstomos taip pat į tris grupes: šiaurinę, kuriom priklauso šilluki, nuer, anuak, bor ir t.t.; centrinę, kurioms priklauso ačoli – Raito tyrinėjimo objektas -, lango, alur, džopo-luo ir pietinę – keniečių luo ir padhola.
[3] T.T.S. Hayley. Anatomy of Lango Religion and Groups. Cambridge, 1947.
[4] A.C.A. Wright. The Supreme Being among the Acholi. Another viewpoint. – „Uganda Jornal”. Vol.7, 1941.
[5] Kalebasa – tradicinis afrikiečių indas, padarytas iš išskobto moliūgo
[6] J.H. Driberg. The Lango. L., 1923, p. 215.
[7] Ibid, p. 219.
[8] Manifesto of Jok. Lisbon, 1979, p. 2. Manifestas išleistas labai mažu tiražu ir nebuvo perleistas. Šiuo metu praktiškai visas tiražas sunaikintas. Pas mane išlikusį egzempliorių iš tiesų galima laikyti bibliografine retenybe.
[9] Simbolinis „gijų surišimo“ vaizdinys gali būti susijęs su kundalini-jogos tradicija, kurioje „gijomis“ kartais buvo vadinami trys pagrindiniai gyvybinės energijos cirkuliavimo kanalai, arba su šamanizmu. Kur žinoma, kad apatinėje šamaniško kostiumo dalyje pas evenkus-oročonus buvo prisiūta susukta iš trijų gijų kasytė, simbolizuojanti kirminą, kuris yra šamano palydovu ir gynėju jo kelionėse po požeminį pasaulį (Žr. Мазин А.И. Традиционные верования и обряды эвенков-орочонов. Новосибирск. „Наука”. 1984).
[10] Ibid, p.1.
[11] Ibid, p.2.
[12] „Ngu” – bendrinis plėšrių žvėrių pavadinimas: liūtų, leopardų, gepardų.
[13] Ne visai aišku, ką čia turi omenyje daktaras Vilsonas, tačiau, vienoke iš tiesų, iš dešimties atvejų džoko žmogaus apsėdimo atvejų devyni baigiasi išprotėjimu ir mirtimi. Tik nedaugelis tampa la-džokais arba džokiniais burtininkais.
[14] Aš leisiu sau nesutikti su daktaru Vilsonu. Palyginimas gal iš tiesų neturi poetinės gelmės, bet jame yra gana svarbi idėja, kurią gerbiamas daktaras pražiūrėjo. Reaktyvinis judėjimas be viso ko kito leidžia sistemai išsiveržti iš nejudrios, sustingusios būsenos, o būtent taip ir galima apibūdinti šiuolaikinio pasaulio būseną.
[15] Čia ir toliau daktaras Vilsonas pateikia puslapių numeraciją pagal Manifesto leidinį Lisabonoje.
[16] Feliksas Gordonas Vilsonas greičiausiai turi omenyje žinomą Heraklito posakį: „Era – žaidžiantis vaikas, kaulus metantis, vaikas soste“. Die Fragmente des Vorsokratiker. Griechisch und Deutsch von H. Diels, hrsg. V.W. Kranz., I, 1951, fr. 52.
[17] Pastebima, kad savo ataskaitoje daktaras Vilsonas bando išvengti afrikietiškos magijos praktinių pusių aprašymo.
[18] Džoko pagalba burtininkas gali stebėti kitur esančių žmonių gyvenimą. Paprastai tai reikalinga burtininkui, kad galėtų stebėti savo priešų judėjimą. „Trijų Gijų Sąjungos“ atveju džokas parodydavo atsitiktinius žmones, kuo ir būdavo užtikrintas aukos pasirinkimo atsitiktinis pobūdis.
[19] Erikas Hansas ir Tobinas Sibersas – prancūzų antropologo Rene Žiraro mokiniai, „kuriančiosios antropologijos“ mokyklos atstovai.
[20] Jean Baudrillard. La Pensée Radicale, Sens & Tonka, éd., Collection Morsure, Paris, 1994.

©Владимир Коробов, 1998

 

Vertėjo pastabos

* Nilotai – giminingų tautų grupė, gyvenant viršutiniame ir viduriniame Nilo upės baseine. Tautos gyvenančios Nilo apačioje (Aplink Egiptą) nepriskiriami nilotų grupei.

** Weltanschaung – pasaulėžiūra, pasaulėvaizdis (iš vok. kalbos)

*** Aleksandr Krouli – arba Alisteri Krouli (Aleister Crowley), gyv. 1875-1947 m., žinomas XX a. okultistas ir mistikas, kartais vertinamas kaip radikalus satanistas, įsteigęs tokias okultines organizacijas: „Septynių Spindulių Abatija“, „Sidabrinės Žvaigždės Ordinas“ ir „Rytų Tramplierių Ordinas“. Jo organizacijų struktūra turėjo aiškias Egiptietiškas ištakas.

Vertimas iš rusų kalbos

Vertė Rimvydas Budrys, 2008 m.

Daugiau Daugiau