Pagal
Mėnuo: 2018 birželio

Osmanas Bėjus (19 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Osmanas Bėjus (19 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

1897 metų balandžio 11 dienos vakaras

 

Brangusis abate, vargstu stengdamasis atkurti savo praeitį, o jūs be paliovos mane pertraukiat it koks pedantiškas auklėtojas, kiekviename žingsnyje baksnojantis į rašybos klaidas… Blaškote mane. Ir trikdote. Na, tebūnie, nužudžiau Žoli, bet turėjau tikslą, pateisinantį tas menkas priemones, kuriomis esu priverstas pasinaudoti. Imkite pavyzdį iš tėvo Bergamaskio politinio apdairumo bei šaltakraujiškumo ir tramdykite savo liguistą irzlumą…

Daugiau Daugiau
Protokolai (18 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Protokolai (18 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Protokolai (18 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

18

PROTOKOLAI

 

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 10 ir 11 dienos įrašų

 

Pasibaigus karui Simoninis vėl ėmėsi įprasto darbo. Laimė, atsiradus tiek žuvusiųjų paveldėjimo problemos tapo kasdienybe, daugybė padėjusių galvas prie ar ant barikadų dar buvo jauni ir nepasirūpino testamentais, ir Simoniniui darbo netrūko – kaip ir pajamų. Kokia graži taika, jei pirmiau liejosi kraujo upės.

Tad dienoraštyje apie kasdienį notaro darbą jis tik užsimena, o daugiau kalba apie vienintelį taip niekada ir neužmirštą troškimą parduoti savąjį Prahos kapinių dokumentą. Nežinojo, ką dabar veikė Gėdšė, bet privalėjo jį aplenkti. Dar ir todėl, kad beveik per visą Komunos laikotarpį – nors ir keista – žydai buvo tarsi išnykę. Ar tie užkietėję sąmokslininkai slapta tampė Komunos gijas ar, priešingai, sukaupę kapitalą, slėpėsi Versalyje rengdamiesi pokariui? Tačiau jie laikėsi su masonais, Paryžiaus masonai stojo už Komuną, komunarai sušaudė arkivyskupą, ir žydai čia tikrai kažkaip dalyvavo. Juk jie žudė vaikus, tai ką jiems arkivyskupai.

Taip besvarstydamas vieną 1876 metų dieną išgirdo skambinant apačioje. Už durų stovėjo pagyvenęs ponas dvasininko sutana. Iš pradžių Simoninis pamanė, kad tai tas pats abatas satanistas, atėjęs pirkti pašventintų ostijų, bet paskui geriau įsižiūrėjęs po banguotų jau žilų plaukų kupeta atpažino beveik trisdešimčia metų pasenusį tėvą Bergamaskį.

Jėzuitui buvo sunkiau patikėti, kad priešais Simoninis, kurį pažinojo dar paauglį, greičiausiai dėl barzdos (stojus taikai ši tapo juoda, kiek žilstelėjusi, kaip ir pridera keturiasdešimtmečiui). Paskui jo akys nušvito, ir jis šypsodamasis paklausė:

– Juk tu esi Simoninis, tai tu, mano berniuk? Kodėl laikai mane už durų?

Jis šypsojosi, jei nedrįstume tarti, tigro šypsena, tai tikrai galėtume pasakyti – katino. Simoninis pakvietė užeiti ir paklausė:

– Kaip mane radot?

– Ak, mano berniuk, – atsakė Bergamaskis, – argi nežinojai, kad mes, jėzuitai, žinome daugiau už velnią? Nors pjemontiečiai ir išvijo mus iš Turino, palaikiau gerus ryšius su daugeliu ten likusių žmonių, todėl sužinojau, pirma, kad dirbi pas notarą ir klastoji testamentus, ir tai dar būtų niekis, bet išgirdau, kad Pjemonto slaptosioms tarnyboms parašei pranešimą, esą aš tapau Napoleono III patarėju ir Prahos kapinėse rezgiau sąmokslą prieš Prancūziją bei Sardinijos karalystę. Nieko neprikiši, puiki išmonė, tik paskui supratau, kad viską nusirašei nuo to kunigų nekentusio Siu. Ieškojau tavęs, bet man pasakė, jog iškeliavai su Garibaldžiu į Siciliją, o paskui išvykai iš Italijos. Generolas Negris di Šen Fronas su Jėzaus draugija palaiko malonius santykius, jis man užsiminė apie Paryžių, kur broliai turi gerų pažinčių imperijos slaptosiose tarnybose. Taip sužinojau, kad palaikai ryšius su rusais, o tavasis pranešimas apie mus Prahos kapinėse virto pranešimu apie žydus. Bet sužinojau ir tai, kad šnipinėjai tokį Žoli, pasirūpinau gauti jo knygos egzempliorių, likusį tokio Lakrua, didvyriškai žuvusio per susirėmimą su sprogdintojais karbonarais, kabinete, ir perpratau, kad Žoli iš tikrųjų nusirašė nuo Siu, o tu nusirašei jau nuo Žoli. Galiausiai broliai vokiečiai pranešė man apie tokį Gėdšę, aprašiusį ceremoniją ir vėl tose pačiose Prahos kapinėse, kur žydai kalbėjo daugmaž tą patį, ką rašei rusams perduotame pranešime. Tačiau žinojau, kad pirmąjį variantą, kur veikėme mes, jėzuitai, sukūrei tu daug metų prieš Gėdšei parašant savo romaniūkštį.

– Pagaliau kažkas suprato visą tiesą!

– Leisk baigti. Per karą, apsiaustį ir Komunos dienomis Paryžius tapo žalingas sveikatai tokiems sutanotiems kaip aš. Tačiau paskui nutariau grįžti ir susirasti tave, nes prieš keletą metų toji istorija apie žydus Prahos kapinėse Sankt Peterburge išleista brošiūra. Ji buvo pristatyta kaip ištrauka iš tikrais faktais pagrįsto romano, taigi iš Gėdšės originalo. Maždaug tais pat metais kone tas pats tekstas išspausdintas Maskvoje. Žodžiu, ir ten, ir čia žydų klausimas tapo valstybiniu reikalu, nes jie pradėjo kelti grėsmę. Tačiau kyla grėsmė ir mums, nes Izraelitų sąjunga slepiasi už masonų, o Jo Šventenybė tiems Bažnyčios priešams pagaliau paskelbė karą. Štai kodėl dabar mums reikia tavęs, brangusis Simoninai, nes turi išpirkti savo pokštą, kurį man iškrėtei su pjemontiečiais. Taip apšmeižęs mūsų draugiją, esi jai skolingas.

Velnias, tie jėzuitai gudresni už Hebuterną, Lagranžą ir Šen Froną kartu sudėjus, jie visada žino viską apie visus, jiems nereikia slaptųjų tarnybų, nes jie patys yra slaptoji tarnyba. Jie pasklidę po pasaulį ir žino, kas kalbama bet kuria kalba, atsiradusia po Babelio bokšto griūties.

 

Žlugus Komunai Prancūzijoje visi, net antiklerikalai, tapo didžiai pamaldūs. Pradėta kalbėti apie šventovės ant Monmartro kalvos statybą, kaip viešą atgailą už bedievišką tragediją. Taigi, jei jau papūtė restauracijos vėjai, vertėjo tapti uoliu jos šalininku.

– Tėve, – tariau, – sutinku. Sakykit, ką turėčiau daryti.

– Tęskim pradėtus darbus. Pirmiausia, jūsiškę rabino kalbą dabar parduoda Gėdšė, todėl, viena vertus, reikėtų parengti turtingesnę ir įspūdingesnę jos versiją, kita vertus, derėtų pasistengti, kad Gėdšė nebegalėtų platinti savosios.

– Kaipgi sutramdyti tą klastotoją?

– Paprašysiu brolius vokiečius nenuleisti nuo jo akių ir, jeigu ką, nukenksminti. Kiek žinome apie jo gyvenimą, galime jį šantažuoti dėl daugelio dalykų. Tavo darbas – iš rabino kalbos sukurti kitą, tikslesnį, dokumentą, labiau susietą su nūdienos politiniais įvykiais. Pasiskaitinėk Žoli knygelę. Sakyčiau, reikėtų pabrėžti žydų makiavelizmą ir jų planus valstybėms sužlugdyti.

O kad rabino kalba būtų įtikinamesnė, vertėtų pakartoti abato Baruelio pasakojimus, pridūrė Bergamaskis, ypač senelio jam siųstą laišką. Gal Simoninis išlaikęs jo kopiją, ji puikiai tiktų kaip Barneliui nusiųstas originalas.

Kopiją radau spintos gilumoje, toje pačioje anų laikų skrynelėje, ir su tėvu Bergamaskiu sutariau dėl atlyginimo už šį vertingą daiktinį įrodymą. Jėzuitai buvo šykštūs, bet privalėjau bendradarbiauti. Tad 1878 metų liepą pasirodė Contemporain  numeris, kuriame buvo paskelbti tėvo Grivelio, tėvo Baruelio patikėtinio, atsiminimai, Simoninio iš kitų šaltinių sužinotos naujienos ir senelio laiškas.

 

…kad rabino kalba būtų įtikinamesnė, vertėtų pakartoti abato Baruelio pasakojimus, pridūrė Bergamaskis, ypač senelio jam siųstą laišką.

 

– Apie Prahos kapines paskelbsime paskui, – pasakė tėvas Bergamaskis. – Jei sukrečiamas naujienas pateiki kartu, po pirmojo įspūdžio jos dažnai pamirštamos. Naujienas reikia dozuoti, ir kiekviena vėlesnė žinia turi priminti ankstesniąją.

 

Rašydamas Simoninis akivaizdžiai džiaugėsi šiuo senelio laiško repechage 63  ir ištiktas dorybingumo priepuolio, regis, įtikėjo, kad savo veiksmais įteisina šį brangų palikimą.

Tad energingai ėmėsi gražinti rabino kalbą. Iš naujo skaitydamas Žoli pamatė, jog šis polemistas, ne taip aklai sekantis Siu, kaip pasirodė skaitant pirmąjį kartą, Makiaveliui – Napoleonui priskyrė ir tokių ydų, kurios atrodė lyg tyčia sumanytos žydams.

Sukaupęs medžiagą Simoninis suprato, kad ji per plati ir per gausi. Geroje katalikams įbauginti skirtoje rabino kalboje turėjo būti daug užuominų apie jų iškrypimus, gal dar būtų derėję pakišti Guženo de Muso mintį apie fizinį žydų pranašumą ar Brafmano nuorodą, kad žydai krikščionis išnaudoja lupikaudami. Respublikonams nerimą sukeltų kalbos apie stiprėjančią spaudos kontrolę, o verslininkus bei smulkius savininkus, ir taip nepasitikinčius bankais (visų manymu, išimtinai žydų verslu), būtų giliai užgavusios užuominos apie ekonominius tarptautinio judaizmo planus.

Taip jo galvoje pamažėle susiklostė mintis, išties žydiška ir kabalistinė, nors jis to ir nesuprato. Reikėjo aprašyti ne vieną vienintelę sceną Prahos kapinėse ir ne vieną rabino kalbą, o daug skirtingų: vieną – klebonui, kitą – socialistui, vienokią – rusams, visai kitokią – prancūzams. Ir nereikėjo iš anksto surašyti visų kalbų, gana parengti atskirus lapus, kurie skirtingai sudėlioti virstų vienokiu ar kitokiu pranešimu, ir jis skirtingiems pirkėjams pagal kiekvieno poreikius galėtų pateikti tinkamą. Žodžiu, kaip geras notaras jis tarsi suprotokoluos įvairius parodymus, liudijimus ar prisipažinimus, deramus pateikti advokatui, ginančiam vis kitokią bylą. Todėl šiuos užrašus pavadino Protokolais, bet neketino visų rodyti tėvui Bergamaskiui, jam pateikdavo tik akivaizdžiai religinio turinio tekstus.

 

Tuometinių savo darbų aprašą Simoninis baigė įdomia pastaba: jis pajutęs palengvėjimą 1878 metų pabaigoje atėjus žiniai, kad pasimirė Gėdšė, tikriausiai paspringęs alumi, kurio kasdien išmaukdavo vis daugiau, o vargšelis Žoli kaip visada užgultas nevilties paleido sau kulką į galvą. Ramybė jo sielai, neblogas buvo žmogus.

Gal šio brangaus velionio atminimui dienoraščio autorius padaugino išgerti. Jo rašysena susijaukė, puslapis liko neužbaigtas. Matyt, užmigo.

Bet kitą dieną apyvakarę pabudęs, Simoninis dienoraštyje rado rytą kažin kaip į jo raštinę įsibrovusio abato Dala Pikolos įrašą. Perskaitęs savo alter ego  rašliavą, dorybingai paskubėjo patikslinti.

Ką patikslinti? Kad Gėdšės ir Žoli mirtys mūsų kapitono nėmaž neturėjusios stebinti, nes gal jis ir nesistengė jų pamiršti, bet akivaizdžiai nepajėgė deramai prisiminti.

Contemporain  išspausdinus senelio laišką, Simoninis sulaukė Gėdšės laiško, parašyto gramatiškai abejotina, bet gana aiškia prancūzų kalba. „Brangusis kapitone, – sakoma laiške, – manau, Contemporain  išspausdinta medžiaga tėra užkandis prieš tai, ką dar ketinate paskelbti, ir mudu puikiai žinome: dalis šio dokumento priklauso man, galėčiau įrodyti (romanu „Biaricas“) esąs viso teksto autorius, o jūs neturite nieko, net įrodymų, kad bendradarbiavote sudėdamas kablelius. Todėl patariu neskubėti ir susitikti su manim gal dalyvaujant notarui (tik ne tokiam kaip jūs) ir apibrėžti pranešimo apie Prahos kapines nuosavybę. Jei to nepadarysite, viešai paskelbsiu apie jūsų suktybę. O paskui ilgai netrukęs nueisiu pasikalbėti su tokiu ponu Žoli, kuris dar nežino, kad pasisavinote jo literatūrinį kūrinį. Tikiuosi, atsimenate, kad Žoli yra advokatas, tad suprantate, jog toks mano žingsnis jums sukels rimtų rūpesčių.“

Sunerimęs Simoninis iškart susisiekė su tėvu Bergamaskiu, ir šis pasakė:

– Tu pasirūpink Žoli, o mes pasirūpinsim Gėdše.

Bedvejodamas, nes nežinojo, kaip turėtų pasirūpinti Žoli, Simoninis gavo raštelį nuo tėvo Bergamaskio, pranešantį, kad vargšelis Herr  Gėdšė ramiai užgeso savo lovoje, ir kviečiantį pasimelsti už jo sielos ramybę, nors jis tebuvęs prakeiktas protestantas.

Dabar Simoninis suprato, ką reiškė pasirūpinti Žoli. Kai kurių dalykų nemėgo daryti, negana to, jautėsi skolingas Žoli, bet tokie menki moraliniai skrupulai negalėjo sužlugdyti viso Bergamaskio plano, nors ką tik matėm, kad pats ketino visokeriopai naudotis Žoli tekstu netrukdomas irzlių autoriaus protestų.

Todėl nuėjęs į Lapo gatvę nusipirko pistoletą, ganėtinai mažą laikyti namuose, minimalios galios, bet užtat nelabai triukšmingą. Atsiminė Žoli adresą ir buvo įsidėmėjęs, kad jo butas, nors mažas, išklotas gražiais kilimais, ant sienų kabo gobelenai, galintys sugerti nemenkus garsus. Šiaip ar taip, geriausia veikti ryte, kai iš apačios sklido Karališkuoju tiltu ir Bako gatve ar Senos krantine pirmyn atgal riedančių ekipažų ir omnibusų bildesys.

Paskambino į advokato duris, šis pasitiko jį gerokai nustebęs, bet paskui pasiūlė kavos. Tada ėmė skųstis naujausiomis nelaimėmis. Nors atsisakė smurto bei revoliucinių prietarų, daugumai laikraščius – kupinus melo (čia jis kalbėjo tiek apie skaitytojus, tiek apie redaktorius) – skaitančių žmonių taip ir liko komunaras. Jam atrodė teisinga pasipriešinti to Grevi, iškėlusio savo kandidatūrą į respublikos prezidento postą, politinėms ambicijoms, todėl apkaltino šįjį savo lėšomis išspausdintame ir išplatintame atsišaukime. Tuomet pats buvo pavadintas bonapartininku, rezgančiu sąmokslą prieš respubliką, Gambeta niekinamai kalbėjo apie „kalėjime sėdėjusius parsidavėlius rašeivas“, Edmonas Abu išvadino jį klastotoju. Žodžiu, prieš jį sukilo pusė prancūzų spaudos, ir tik Figaro  išspausdino jo atsakymą, o visi kiti savigynos laiškus skelbti atsisakė.

Jei įsigilintume, Žoli laimėjo mūšį, mat Grevi savo kandidatūrą atsiėmė, bet jis priklausė amžinai nepatenkintų ir siekiančių iki galo įvykdyti teisingumą padermei. Du iš savo kaltintojų iškvietė į dvikovą, dešimčiai laikraščių iškėlė bylas už atsisakymą įdėti pareiškimą, už šmeižtą bei viešą įžeidimą.

– Ėmiausi savo paties gynybos ir, patikėkit, Simonini, paskelbiau visus spaudos nutylėtus ir net aprašytus skandalus. Žinot, ką pasakiau visiems tiems niekšams (kartu ir teisėjams)? „Ponai, aš nebijojau imperijos, kuri turėjo galios jus užčiaupti, ir dabar juokiuosi iš jūsų, nes mėgdžiojate blogiausias jos savybes!“ O kai jie norėjo mane nutildyti, tariau: „Ponai, imperija teisė mane, kad kursčiau neapykantą, niekinau valdžią ir užgauliojau imperatorių, bet imperatoriui ištikimi teisėjai man leido kalbėti. Todėl dabar respublikos teisėjų prašau suteikti tokią pat laisvę, kokia mėgavausi imperijoje!“

– Ir kaip viskas baigėsi?

– Laimėjau, visi laikraščiai, išskyrus du, buvo pripažinti kalti.

– Tai kas gi jus dar kankina?

– Viskas. Tai, kad priešininko advokatas išliaupsino mano kūrinį, bet pasakė, kad nevaldydamas aistrų sugrioviau savo ateitį ir neišvengiama nesėkmė seka man įpėdžiui nelyginant bausmė už puikybę. Kad užsipuolęs tą ir kitą, netapau nei deputatu, nei ministru. Kad gal verčiau būčiau rašytojas, o ne politikas. Tačiau tai netiesa, nes viskas, ką parašiau, buvo užmiršta, o kai laimėjau bylas, visi svarbiausi salonai užtrenkė man duris. Laimėjau daug kovų, bet esu nevykėlis. Ateina akimirka, kai viduje kažkas nutrūksta ir nebelieka nei jėgų, nei noro. Sako, reikia gyventi, bet gyvenimas – našta, kuri galiausiai atveda į savižudybę.

Simoninis pamanė, kad tai, ką rengėsi daryti, – šventas darbas. Išgelbės tą nelaimėlį nuo lemtingo ir žeminamo žingsnio, paskutinės jo nesėkmės. Padarys gerą darbą. O sykiu pašalins pavojingą liudininką.

Paprašė Žoli peržiūrėti vieną dokumentą, esą norėtų išgirsti jo nuomonę. Padavė storą pluoštą popierių – ten buvo vien seni laikraščiai, bet reikėjo kelių akimirkų tam suprasti, ir Žoli susikaupęs atsisėdo į krėslą, kad suturėtų iš rankų slystančius lapus.

Kol jis apstulbęs skaitė, Simoninis ramiai priėjo iš už nugaros, įrėmė į galvą pistoleto vamzdį ir iššovė.

 

Ateina akimirka, kai viduje kažkas nutrūksta ir nebelieka nei jėgų, nei noro. Sako, reikia gyventi, bet gyvenimas – našta, kuri galiausiai atveda į savižudybę.

 

Žoli susmuko, iš skylės smilkinyje nutekėjo kraujo srovelė, rankos nusviro. Nekilo sunkumų į ranką įdėti pistoletą. Visa laimė, kad stebuklingi milteliai, padedantys aptikti ant ginklo paliktus pirštų pėdsakus, bus atrasti tik po šešerių septynerių metų. O kai Simoninis suvedė sąskaitas su Žoli, tebegaliojo Bertijono teorijos, pagrįstos įtariamojo griaučių ir kitų kaulų matavimais. Niekas nebūtų įtaręs, kad Žoli nenusižudė.

Simoninis susirinko laikraščius, išplovė puodelius, iš kurių juodu gėrė kavą, ir paliko butą tvarkingą. Kaip sužinojo paskui, po dviejų dienų pastato durininkas, nematydamas savo gyventojo, paskambino į Šv. Tomo Akviniečio komisariatą. Buvo išlaužtos durys ir rastas lavonas. Trumpa žinutė laikraštyje pranešė, kad pistoletas gulėjo ant grindų. Akivaizdu, Simoninis ne itin gerai įspraudė jį Žoli į ranką, bet tai buvo jau nesvarbu. Laimė, ant stalo rasti motinai, seseriai, broliui adresuoti laiškai… Nė viename aiškiai nepasakyta apie savižudybę, bet visi buvo persmelkti gilaus ir tauraus pesimizmo. Atrodė lyg tyčia tam parašyti. Kas žino, gal vargšelis iš tiesų ketino nusižudyti – tuomet Simoninis bergždžiai tiek vargo.

 

Jau ne pirmą kartą Dala Pikola savo bendro būsto bičiuliui atskleidė dalykus, apie kuriuos sužinoti galėjo nebent per išpažintį ir kurių anas nenorėjo atsiminti. Simoninis įsižeidė ir dienoraštyje po Dala Pikolos įrašu paliko kelis irzlius sakinius.

Dokumentas, į kurį vis dirsčioja Pasakotojas, išties kupinas staigmenų ir vertas kada nors tapti romanu.

 

—————————-

Išnašos:

 

63 Suteikti dar vieną progą (pranc.).

Daugiau Daugiau
Komunos dienos (17 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Komunos dienos (17 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Komunos dienos (17 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

17

KOMUNOS DIENOS

 

1897 metų balandžio 9 diena

 

Dala Pikolą nužudžiau 1869 metų rugsėjį. Spalį Lagranžo raštelis pakvietė mane į Senos krantinę.

Štai kokias išdaigas krečia atmintis. Gal ir užmirštu ypatingos svarbos įvykius, bet atmenu tą vakarą patirtą jaudulį, kai prie Karališkojo tilto staiga sustojau persmelktas nušvitimo. Priešais pamačiau būsimo Journal Officiel de l’Empire Francais  redakcijos pastato statybos aikštelę, vakarais, kad sparčiau vyktų darbai, apšviestą elektros žibintais. Per sijų ir pastolių tankynę akinamas spindulys apšvietė mūrininkų būrelį. Žodžiais neįmanoma apsakyti tvyrančią tamsą skrodžiančio stebuklingo, nežemiško švytėjimo.

Elektros šviesa… Tais metais naivuoliai tarėsi pakliuvę į ateitį. Iškastas kanalas Egipte sujungė Viduržemio ir Raudonąją jūras, tad keliaujant į Aziją nebereikia plaukti ratu aplink Afrikos žemyną (tai pakenkė daugybei sąžiningų laivybos kompanijų), įvyko pasaulinė paroda, kurioje pristatytos architektūros naujovės leido numanyti, kad Paryžių suniokoję barono Hosmano darbai tėra pradžia, amerikiečiai baigė tiesti žemyną iš rytų į vakarus skrodžiantį geležinkelį, o kadangi buvo neseniai išlaisvinę juoduosius vergus, tie skarmaliai aršiau nei žydai užtvindė visą šalį ir pavertė ją mišrūnų klampyne. Amerikos Šiaurės ir Pietų pilietiniame kare išbandyti povandeniniai laivai, kurių jūreiviai žuvo ne paskendę, o uždusę po vandeniu, geruosius mūsų tėvų cigarus pakeitė per minutę susmilkstančios džiūsnos popierinės tūtelės, atimančios iš rūkančiojo visą malonumą, o mūsų kariai jau senokai valgo metalinėse dėžutėse užkonservuotą pasenusią mėsą. Sako, Amerikoje išrasta žmones į viršutinius namo aukštus užkelianti hermetiška kabina, varoma kažkokio vandens stūmoklio, ir jau būta pranešimų apie tokių stūmoklių gedimus šeštadienio vakarą – žmonės dvi paras turėjo sėdėti uždaryti toje dėžėje be oro, ką jau kalbėti apie maistą ir vandenį, o pirmadienį buvo rasti negyvi.

Tačiau visi džiaugėsi, nes gyvenimas lengvėjo, pradėti kurti aparatai, padedantys susikalbėti per nuotolį ir rašantys be plunksnos, mechaniškai. Ar vieną dieną nebeliks ir originalų, kuriuos galėčiau klastoti?

Žmonės gėrėjosi parfumerių vitrinomis, kur demonstruotas stebuklingas odą stangrinantis salotų pienelis, plaukų stipriklis su chna, „Pompadur“ bananų kremas, kakavos pienelis, ryžių pudra su kvapiąja našlaite, o visi jie sukurti, kad gašlios moterys taptų dar patrauklesnės, ir buvo prieinami net siuvėjoms, pasiruošusioms tapti išlaikytinėmis, nes daugelyje siuvyklų jau dirbo jas išstūmusios mašinos.

Vienintelis įdomus naujųjų laikų išradimas buvo porceliano įrenginys, leidęs tuštintis atsisėdus.

Tačiau net ir aš dar nesuvokiau, kad visas tas akivaizdus jaudulys reiškė imperijos pabaigą. Pasaulinėje parodoje Alfredas Krupas pademonstravo dar niekada nematyto dydžio penkiasdešimties tonų svorio patranką, užtaisytą šimtu svarų parako. Imperatorius taip susižavėjo, kad apdovanojo Krupą Garbės legiono ordinu, bet kai Krupas, pasirengęs ginklus parduoti bet kuriai Europos valstybei, atsiuntė jam savo katalogą, saviems ginklų tiekėjams ištikimi aukštieji prancūzų karo vadai įtikino imperatorių jų nepirkti. Tačiau Prūsijos imperatorius, aišku, jų įsigijo.

Napoleono galva buvo jau ne tokia kaip kadaise: inkstų akmenys trukdė valgyti ir miegoti, ką ir kalbėti apie jodinėjimą; jis pasikliovė konservatoriais ir savo žmona, įsitikinusiais, kad prancūzų kariuomenė tebėra geriausia pasaulyje, nors teturėjo (kaip ilgainiui paaiškėjo) daugiausia šimtą tūkstančių vyrų prieš keturis šimtus tūkstančių prūsų. Štyberis jau buvo išsiuntęs į Berlyną pranešimus apie chassepots,  kurie prancūzams tebeatrodė esą šaunamųjų ginklų naujovė, nors buvo tik muziejinės senienos. Be to, džiūgavo Štyberis, prancūzai nesukūrė informacinės sistemos, kuri bent kiek būtų prilygusi prūsiškai.

 

Bet grįžkime prie įvykių. Sutartoje vietoje susitikau su Lagranžu.

– Kapitone Simonini, – prabilo šis be jokių įvadinių mandagybių, – ką žinote apie abatą Dala Pikolą?

– Nieko. O kas nutiko?

– Jis pradingo, ir kaip tyčia dirbdamas mūsų užsakytą darbelį. Manau, esat paskutinis jį matęs asmuo: sakėt norėjęs su juo pasikalbėti, tad pasiunčiau jį pas jus. O paskui?

– Daviau jam tą patį pranešimą kaip ir rusams, kad parodytų tam tikruose dvasininkų sluoksniuose.

– Simonini, prieš mėnesį gavau abato laiškelį, kuriame buvo parašyta maždaug taip: reikia kuo skubiau pasimatyti, noriu papasakoti šį tą įdomaus apie jūsų Simoninį. Iš žinutės tono akivaizdu, kad jis anaiptol nebūtų jūsų liaupsinęs. Tai kas įvyko tarp jūsų ir abato?

– Nežinau, ką jis norėjo pasakyti. Gal manė, kad piktnaudžiauju siūlydamas jam dokumentą, kurį (jo manymu) surašiau jums. Akivaizdu, apie mūsų susitarimus jis nieko nenumanė. Ir nieko man nesakė. Daugiau jo nemačiau, netgi svarsčiau, kur prašapo mano pasiūlymas.

Lagranžas kiek pastovėjo įsmeigęs į mane akis, paskui tarė:

– Dar apie tai pakalbėsim.

Ir nuėjo.

Apie ką pakalbėsim? Nuo tos akimirkos Lagranžas būtų mynęs man ant kulnų ir, jei išties būtų išgriebęs ką konkretesnio, žadėtasis dūris durklu į nugarą būtų buvęs neišvengiamas, nors abatą ir užčiaupiau.

Todėl ėmiausi atsargumo priemonių. Apsilankęs pas vieną ginklininką Žeraro Lapo gatvėje paklausiau, ar turi gyvąją lazdelę. Turėjo, bet labai prasto darbo. Tuomet atsiminiau matęs lazdelių pirklio vitriną savo pamėgtajame Žufrua pasaže ir ten radau tiesiog nuostabią juodmedžio lazdelę su žalčio pavidalo dramblio kaulo rankena, nepaprastai elegantišką – ir tvirtą. Rankena nelabai patogi remtis, jei, tarkim, skaudėtų koją, nes, kad ir šiek tiek pasvira, buvo veikiau vertikali nei horizontali, bet lazdelė veikė nepriekaištingai, jei prireiktų pasinaudoti špaga.

Tokia lazdelė puikiai gynė net nuo pistoletu ginkluoto asmens: apsimeti išsigandęs, atsitrauki ir atkiši lazdelę, dar geriau, jei drebančia ranka. Tas prapliumpa juoktis, sugriebia ją, norėdamas ištraukti iš rankų, ir apnuogina smailius ir aštrius ašmenis, o kol apstulbęs stengiasi suprasti, kas gi liko rankoje, greit užsimoji tais ašmenimis, beveik be vargo perrėži skersai veidą nuo smilkinio iki smakro, gal perpjauni ir šnervę, ir net jei neišduri akies, iš kaktos plūstelėjęs kraujas tikrai jį apakins. Be to, svarbiausia netikėtumas, ir priešininkas nugalėtas.

Jei tas priešininkas koks eilinis vagišius, surenki lazdelę ir nueini, palikęs jį sudarkytą visam gyvenimui. Tačiau jeigu priešininkas klastingesnis, po pirmo kirčio grįžtamuoju rankos judesiu loštelėjęs perrėži jam gerklę, kad nebesisielotų dėl rando.

Ką jau kalbėti apie garbią ir orią išvaizdą, kurią įgauni vaikštinėdamas su tokia lazdele. Brangi, bet verta kainos, o kai kuriems dalykams tikrai neverta šykštauti.

 

Vieną vakarą grįždamas namo prie savo krautuvės susidūriau su Lagranžu.

Sunerimęs kilstelėjau lazdelę, paskui pamaniau, kad tarnybos nebūtų siuntusios tokio veikėjo kaip jis pašalinti tokio kaip aš, tad pasirengiau jį išklausyti.

– Gražus daiktelis, – tarė.

– Kas?

– Gyvoji lazdelė. Tik ji tegali turėti tokią rankeną. Ko nors bijote?

– Pone Lagranžai, tai jūs man pasakykit, ar turėčiau ko nors bijoti.

– Žinau, bijote mūsų, nes supratot esąs įtariamas. Bet leiskit kalbėti trumpai. Netrukus kils Prancūzijos ir Prūsijos karas, ir Paryžių užplūdo mūsų draugo Štyberio agentai.

– Pažįstate juos?

– Ne visus, ir čia jau jūs imsitės darbo. Kadangi pasiūlėte Štyberiui savąjį pranešimą apie žydus, jis laiko jus, sakykim, paperkamu asmeniu… Taigi, į Paryžių atvyko jo žmogus, toks Gėdšė, su kuriuo, regis, jums jau teko susipažinti. Manome, jis jūsų ieškos. Tapsite prūsų šnipu Paryžiuje.

– Prieš savo šalį?

– Neveidmainiaukit, ne jūsų tai šalis. O kad jau taip nerimaujat, dirbsite būtent Prancūzijai. Teiksite prūsams mūsų perduodamą klaidingą informaciją.

– Neatrodo sunku…

– Priešingai, labai pavojinga. Jei įkliūsit Paryžiuje, turėsim apsimesti, kad jūsų nepažįstame. Todėl jus sušaudys. O jei prūsai perpras, kad žaidžiat dvigubą žaidimą, jie irgi jus nužudys, nors ir ne visai teisėtai. Todėl šioje istorijoje turite, tarkim, penkiasdešimties nuošimčių tikimybę netekti galvos.

– O jei nesutiksiu?

– Tikimybė bus devyniasdešimt devynių nuošimčių.

– Kodėl ne šimto?

– Dėl lazdelės. Bet per daug ja nepasikliaukit.

– Žinojau, kad tarnybose turiu nuoširdų draugą. Dėkoju už jūsų rūpestį. Gerai. Savo valia ir iš meilės Tėvynei nutariau priimti šį pasiūlymą.

– Jūs didvyris, kapitone Simonini. Laukit nurodymų.

 

Po savaitės Gėdšė prisistatė į mano krautuvę dar labiau išpiltas prakaito nei įprastai. Sunkiai atsispyriau pagundai jį pasmaugti, bet atsispyriau.

– Žinokit, man jūs esate plagiatorius ir klastotojas, – pasakiau.

– Ne didesnis nei jūs pats, – lipšniai nusišypsojo vokietis. – Manote, galiausiai nesužinojau, kad jūsų pasakojimą apie Prahos kapines įkvėpė kalėjime atsidūrusio Žoli tekstas? Ir pats būčiau prie jo prisikasęs, jūs man tik sutrumpinot kelią.

– Ar suvokiate, Herr  Gėdše, kad esate svetimšalis Prancūzijos teritorijoje, man užtektų pranešti apie jus kam reikia ir jūsų gyvenimas nebūtų vertas nė skatiko?

– O jūs ar suvokiat, kad ir jūsiškis būtų vertas lygiai tiek pat, jei suimtas paminėčiau jūsų vardą? Tad susitaikykim. Noriu tą savo knygos skyrių parduoti patikimiems pirkėjams kaip tikrą dokumentą. Pelnas pusiau, vis tiek nuo šiol mums teks bendradarbiauti.

Likus kelioms dienoms iki karo pradžios Gėdšė nusivedė mane į namo prie Dievo Motinos katedros mansardą. Ten toks senolis turėjo įsirengęs karvelidę.

– Puiki vieta skraidinti balandžius, nes prie Katedros jų daugybė ir niekas nekreipia į juos dėmesio. Jei tik turėsit vertingų žinių, parašykit raštelį, ir senolis paleis paukštį. Taip pat kas rytą užsukit pas jį pasiteirauti, ar neatskraidinta jums kokių nurodymų. Paprasta, tiesa?

– Kokios naujienos jus domina?

– Dar nežinome, kuo galėtume domėtis Paryžiuje. Kol kas mums labiau rūpi fronto zona. Bet jei nugalėsim, anksčiau ar vėliau susidomėsime ir Paryžiumi. Todėl mums reikia informacijos apie pulkų judėjimą, ar imperatoriaus šeima mieste ar išvykusi, kokios miestiečių nuotaikos, žodžiu, apie viską ir nieką, jums teks parodyti įžvalgumą. Mums gali prireikti žemėlapių… svarstote, kaip ant balandžio kaklo pakabinti žemėlapį? Nulipkime aukštu žemiau.

Apatiniame aukšte buvusioje fotografijos laboratorijoje sutikau dar vieną žmogėną, ten buvo ir salė su viena nubaltinta siena, kur stovėjo projektorius, mugėse tokius vadina magiškais žibintais, mat jais ant sienų ar ant didelių paklodžių rodomi visokie vaizdai.

– Šis ponas paims jūsų pranešimą, kad ir koks didelis jis būtų, kad ir kiek turėtų lapų, nufotografuos ir perkels ant skaidrios plokštelės, o ši bus išskraidinta su balandžiu. Ten, kur šis pristatys pranešimą, projektorius vaizdą atkurs ant sienos. Jei gautumėt ilgus pranešimus, lygiai tas pat bus padaryta ir čia. Deja, čia klimatas prūsui nėra palankus, tad šįvakar išvykstu iš Paryžiaus. Bendrausime balandžių skraidinamais laiškeliais, kaip du įsimylėjėliai.

Nuo tos minties mane nupurtė, po paraliais, kam sutikau to imtis, ir vien todėl, kad nužudžiau abatą. O kaip tie tūkstančius žmonių nužudę generolai?

 

Netrukus prasidėjo karas. Kartkartėmis Lagranžas pametėdavo man vieną kitą naujieną priešui perduoti, tačiau, kaip Gėdšė ir sakė, prūsai menkai domėjosi Paryžiumi ir kol kas jiems tebuvo svarbu žinoti, kiek kariuomenės Prancūzija turi Elzase, Šen Priva, Bomone, Sedane.

Iki pat apgulties Paryžius gyveno linksmai. Rugsėjį nuspręsta uždaryti visus teatrus iš dalies ne tik solidarizuojantis su kariais fronte, bet ir todėl, kad į tą frontą būtų galima išsiųsti teatrų ugniagesius, tačiau vos daugiau nei po mėnesio Comėdie Francaise  teatras gavo leidimą rodyti spektaklius žuvusių karių šeimoms paremti, tad paskui, nors ir varganomis sąlygomis, be šildymo ir pasišviečiant žvakėmis vietoj dujinių žibintų, spektakliai imti rodyti ir Ambigu, Porte Saint Martin, Chatelet  ir Athėnėe  teatruose.

 

Ten, kur šis pristatys pranešimą, projektorius vaizdą atkurs ant sienos.

 

Sunkios dienos prasidėjo rugsėjį, po Sedano tragedijos. Napoleonas pateko į priešo nelaisvę, imperija griuvo, visą Prancūziją apėmė kone (vis dar kone) revoliucinis jaudulys. Paskelbta Respublika, bet ir respublikonai, kiek supratau, traukė į dvi puses: vieni siekė pasinaudoti pralaimėjimu kaip dingstimi socialinei revoliucijai, kiti buvo pasirengę pasirašyti su prūsais taiką, kad tik išvengtų reformų, kurios – kalbėta – būtų atvedusios į patį tikriausią komunizmą.

Rugsėjo viduryje prūsai pasiekė Paryžiaus prieigas, užėmė turėjusius jį ginti fortus ir bombardavo miestą. Prasidėjo nepakeliama penkių mėnesių apgultis, per kurią didžiausiu priešu tapo badas.

Politinių rietenų ir tai šen, tai ten mieste laidavusių demonstracijų nelabai supratau, jos manęs ir nedomino, be to, maniau, kad jų metu gatvėmis verčiau be reikalo nesišlaistyti. Tačiau maistas man rūpėjo, tad aplinkinių prekeivių kasdien klausdavau, kas mūsų laukia. Vaikštinėjant po miesto sodus, tokius kaip Liuksemburgo, iš pradžių atrodė, kad miestas virto kažkokiu gyvulių ūkiu – visur ganėsi avys ir karvės. Bet spalį pradėta kalbėti, jog liko ne daugiau kaip dvidešimt penki tūkstančiai galvijų ir šimtas tūkstančių avių – niekai tokiam didmiesčiui išmaitinti.

Ir iš tiesų kai kuriuose namuose netrukus imtos kepti auksinės žuvelės, pamažu išnyko visi kariuomenės nesaugomi arkliai, maišas bulvių kainavo trisdešimt frankų, o konditeris Buazjė už lęšių dėžę prašydavo dvidešimt penkių. Triušių nebeliko nė kvapo, mėsininkai nebesidrovėdami iš pradžių ant prekystalių klojo riebias kates, paskui ir šunis. Išskersti visi egzotiški zoologijos sodo gyvūnai, o Kalėdų naktį Voisin  restoranas piniguočiams pasiūlė ištaigingą meniu, kurį sudarė dramblienos sultinys, kepta angliška kupranugariena, kengūrienos vyniotinis, lokienos kepsneliai su sauce poivrade  58, antilopienos paštetas su trumais ir katiena su peliukų garnyru, nes žvirblių ant stogų jau seniai nebebuvo matyti, o iš nuotekų griovių baigė išnykti ir žiurkės su pelėmis.

Paragavau kupranugarienos, visai nieko, bet žiurkės – nieku gyvu. Ir per apgultį randasi kontrabandininkų bei verteivų, tad atmenu neužmirštamą (itin brangią) vakarienę ne kokiame dideliame restorane, o priemiesčio gargotte,  kur su keliais privilegijuotaisiais (ne visi jie priklausė Paryžiaus aukštuomenei, bet sunkiomis aplinkybėmis luomų skirtumai nublanksta) ragavau fazano ir šviežutėlio žąsų kepenėlių pašteto.

 

Rugsėjo viduryje prūsai pasiekė Paryžiaus prieigas, užėmė turėjusius jį ginti fortus ir bombardavo miestą.

 

Sausį su vokiečiais pasirašytos paliaubos, kovą jiems leista simboliškai užimti sostinę, ir, prisipažinsiu, net aš jaučiausi pažemintas matydamas juos žygiuojančius su smaiginiais šalmais ant galvų Eliziejaus laukais. Paskui jie susitelkė miesto šiaurės rytuose, palikę Prancūzijos vyriausybei kontroliuoti pietvakarinę zoną, kitaip tariant, Ivri, Monružo, Vanvo, Įsi fortus ir puikiai aprūpintą Mon Valerjeno fortą, iš kurio (ir prūsai tai įrodė) buvo lengva apšaudyti iš patrankų vakarinę sostinės dalį.

Prūsams palikus Paryžių, jame įsikūrė Tjero vadovaujama prancūzų vyriausybė, bet dabar sunkiai suvaldoma Nacionalinė gvardija konfiskavo ir Monmartre paslėpė už gyventojų suaukotus pinigus įsigytas patrankas. Tjero pasiųstas jų atsiimti generolas Lekontas iš pradžių liepė šaudyti į Nacionalinę gvardiją ir minią, bet jo kariai galiausiai prisidėjo prie sukilėlių, ir Lekontas pateko į savo paties vyrų nelaisvę. Tuo metu kažkas jau nežinau kur atpažino kitą generolą Toma, po 1848 metų palikusį nekokius atsiminimus. Negana to, jis vilkėjo civiliniais drabužiais gal todėl, kad gelbėdamas kailį bėgo, bet visi kalbėjo, kad šnipinėjo sukilėlius. Jį nugabeno ten, kur jau sėdėjo Lekontas, ir abudu buvo sušaudyti.

Tjeras su savo vyriausybe pasitraukė į Versalį, o baigiantis kovui Paryžiuje paskelbta Komuna. Dabar jau prancūzų vyriausybė (Versalyje) apgulė ir apšaudė Paryžių iš Mon Valerjeno forto, prūsai nesikišo, be to, buvo gana supratingi kertantiems jų linijas, tad per antrąją apgultį Paryžius turėjo daugiau maisto nei per pirmąją: tėvynainių marinamą badu miestą netiesiogiai maitino priešai. Ir kai kas, palyginęs vokiečius su Tjero vyriausybe, pradėjo murmėti, kad tie raugintų kopūstų valgytojai yra dori krikščionys.

 

Kai buvo paskelbta apie prancūzų vyriausybės pasitraukimą į Versalį, gavau Gėdšės laiškelį, pranešantį, kad prūsų nebedomina įvykiai Paryžiuje, todėl karvelidė ir fotografijos laboratorija uždaromos. Tą pačią dieną mane aplankė Lagranžas tokia išraiška, lyg būtų nuspėjęs, ką parašė Gėdšė.

– Brangus Simonini, – tarė, – teks mums pasitarnauti taip pat, kaip pasitarnavote prūsams – teikti informaciją. Jau suėmiau tuodu su jumis bendradarbiavusius niekšus. Balandžiai išskrido ten, kur buvo įpratę skristi, tačiau laboratorijos įranga mums pravers. Skubiems kariniams pranešimams turime komunikacijos liniją tarp įsi forto ir mūsiškės mansardos, taip pat netoli Dievo Motinos katedros. Iš ten ir siųsite pranešimus.

– Kam siųsiu? Juk jūs, kaip čia pasakius, tarnavote imperatoriškajai policijai, tad turėjot pradingti kartu su imperatoriumi. O dabar kalbat, lyg būtumėt siųstas Tjero vyriausybės…

– Kapitone Simonini, aš vienas iš tų, kurie griuvus vyriausybėms išlieka. Todėl keliauju paskui savo vyriausybę į Versalį, nes likęs čia galiu sulaukti Lekonto ir Toma likimo. Tie bepročiai šaudo lengva ranka. Bet mes jiems atsilyginsime tuo pačiu. Kai norėsim sužinoti ką nors tiksliau, gausit smulkesnių nurodymų.

Ką nors tiksliau… Lengva pasakyti, kiekviename miesto kampe dėjosi vis kitokie dalykai, Nacionalinės gvardijos būriai su gėlėmis, kyšančiomis iš šautuvų vamzdžių, ir su raudonomis vėliavomis žygiavo tais pačiais kvartalais, kur namuose užsidarę pasiturintys buržua laukė sugrįžtant teisėtos vyriausybės; nei iš laikraščių, nei iš turguje nugirstų kalbų negalėjai suprasti, kas išrinkti į Komuną, joje buvo darbininkų, daktarų, žurnalistų, nuosaikių respublikonų ir aršių socialistų, net žaliųjų ir jakobinų, svajojusių ne apie aštuoniasdešimt devintųjų, o apie siaubingųjų devyniasdešimt trečiųjų Komunos sugrįžimą. Tačiau gatvėse tvyrojo džiugi nuotaika. Jei vyrai nebūtų vilkėję uniformų, būtum pamanęs, kad miestas švenčia. Kareiviai smaginosi žaisdami žaidimą, kuris Turine vadinamas sussi,  čiagi sakoma au bouchott,  o karininkai vaikštinėjo puikuodamiesi prieš merginas.

Šįryt pamaniau, kad tarp mano sendaikčių turėtų būti dėžė su to meto laikraščių iškarpomis, jos man padėtų atsiminti tai, ko atmintis nebepajėgia atkurti. Dienraščiai kokių nori pakraipų: Le Rappel, Le Reveil du Peuple, La Marsellaise, Le Bonnet Rouge, Paris Libre, Le Moniteur du Peuple  ir dar kiti. Nežinau, kas juos skaitydavo, gal tik tie, kas jiems rašydavo. Pirkdavau visus ir ieškojau faktų bei nuomonių, galinčių dominti Lagranžą.

Kad padėtis itin miglota, supratau vieną dieną per padriką manifestaciją minios maišatyje sutikęs Morisą Žoli. Jis sunkiai mane atpažino, nes buvau užsiželdinęs barzdą, paskui atsiminęs, kad esu karbonaras ar kažkas panašaus, nutarė, jog palaikau Komuną. Jam buvau mielas ir dosnus nelaimės draugas, tad paėmęs už parankės nusivedė į savo namus (kuklų butą Voltero krantinėje) ir prie Grand Marnier  taurelės atvėrė širdį.

– Simonini, – pasakė, – po Sedano dalyvavau pirmuosiuose respublikonų sąjūdžiuose, demonstracijose reikalavau kariauti toliau, tačiau paskui supratau, jog tie pasiutėliai nori per daug. Revoliucinė Komuna išgelbėjo Prancūziją nuo užkariavimo, bet istorijoje kai kurie stebuklai nesikartoja. Revoliucijos negali paskelbti dekretu, ji gimsta iš tautos įsčių. Jau dvidešimt metų šalį kamuoja moralinė gangrena ir per dvi dienas jos neišgydysi. Prancūzija geba kastruoti geriausius savo vaikus. Dvejus metus kankinausi kalėjime, nes pasipriešinau Bonapartui, o išėjęs į laisvę negalėjau rasti leidėjo, kuris išspausdintų naujas mano knygas. Pasakysit – tuomet dar buvo imperija. Tačiau imperijai žlugus mane teisė jau respublikonų vyriausybė, mat spalio pabaigoje pasirūpinau, kad būtų taikiai užimta rotušė. Ir nors mane išteisino, nes negalėjo apkaltinti jokiu smurtu, tik ar taip atlyginama kovojusiems prieš imperiją ir paliaubų gėdą? Regis, dabar visas Paryžius džiaugiasi užsikrėtęs komunarų utopija, bet nė neįsivaizduojat, kiek žmonių stengiasi sprukti iš miesto, nenorėdami tarnauti kariuomenėje. Kalbama, kad paskelbtas visuotinis asmenų nuo aštuoniolikos iki keturiasdešimties metų šaukimas, tačiau žiūrėkit, kiek įžūlių jaunuolių vaikštinėja gatvėmis ir net tuose kvartaluose, kur nė Nacionalinė gvardija nedrįsta įžengti. Nedaug tokių, kurie norėtų mirti dėl revoliucijos. Kaip liūdna.

Žoli man pasirodė nepagydomas idealistas, nuolat nepatenkintas tuo, kaip viskas klostosi, nors turiu pasakyti, kad jo gyvenimas klostėsi tikrai nekaip. Tačiau užuominos apie visuotinį šaukimą man sukėlė nerimą, todėl deramai pražildžiau savo barzdą bei plaukus. Dabar atrodžiau kaip orus šešiasdešimtmetis.

Aikštėse ir turguose sutikdavau daug žmonių, kitaip nei Žoli, pritariančių daugeliui naujųjų įstatymų, tarkim: atlyginti per apgultį butų savininkų padidintą nuomą, grąžinti darbininkams visus per tą laikotarpį užstatytus darbo įrankius, išmokėti pensijas žuvusių Nacionalinės gvardijos karių žmonoms ir vaikams, atidėti vekselių išpirkimo terminus. Visos šios nesąmonės tuštino iždą ir buvo palankios padugnėms.

Tos padugnės (tereikėjo pasiklausyti kalbų Mobero aikštėje ir aplinkinėse aludėse), sveikinusios giljotinos (suprantama) panaikinimą, priešinosi įstatymui, uždraudusiam prostituciją ir atėmusiam duoną iš daugelio darbininkių. Tad visos Paryžiaus šliundros patraukė į Versalį, ir nė nežinau, kur šauniesiems Nacionalinės gvardijos kariams tekdavo maldyti savo geidulius.

O siekiant priešiškai nuteikti buržuaziją – štai jums antiklerikaliniai įstatymai: Bažnyčia atskirta nuo valstybės, dvasininkų turtai konfiskuoti, suiminėjami kunigai ir vienuoliai.

Balandžio vidury Versalio kariuomenės avangardas prasiskverbė į šiaurės vakarus, prie Neji, kur sušaudė visus sučiuptus federatus. Iš Mon Valerjeno apšaudyta Triumfo arka. Po kelių dienų tapau labiausiai neįtikėtino šios apgulties epizodo – masonų eitynių – liudininku. Nelaikiau masonų komunarais, bet štai jie žygiuoja iškėlę vėliavas, su prijuostėmis ir reikalauja, kad Versalio vyriausybė pasirašytų paliaubas ir iš apšaudomų gyvenviečių būtų galima išgabenti sužeistuosius. Atžygiavo iki pat Triumfo arkos, kur ta proga nekrito sviediniai – suprantama, juk didžioji jų brolių dalis buvo užmiestyje su legitimistais. Žodžiu, nors varnas varnui akies nekerta, o Versalio masonai išsirūpino vieną paliaubų dieną, tuo susitarimas ir baigėsi. Paryžiaus masonai palaikė Komuną.

O kad mažai teatmenu, kas Komunos dienomis vyko ant žemės, tai tik todėl, kad vaikštinėjau Paryžiaus požemiais. Lagranžas rašteliu pranešė, ką norėtų sužinoti aukštoji karinė vadovybė. Įsivaizduojama, jog po Paryžiumi raizgosi nuotekų tuneliai, apie kuriuos mėgsta pasakoti romanų autoriai, tačiau po tais tuneliais iki pat miesto sienų ir net toliau plyti kalkakmenio ir kreidos olų bei senųjų katakombų raizgyne. Apie kai kurias žinoma daug, apie kitas beveik nieko. Kariškiai žinojo apie tunelius, jungiančius aplinkinius fortus su miesto centru, ir prūsams užėjus pasiskubino užversti daugelį įėjimų, kad priešas neiškrėstų kokios bjaurios staigmenos, tačiau prūsai nė nemanė leistis į požemius, net jei būtų galėję tai padaryti, bijodami pasiklysti užminuotoje teritorijoje ir niekada iš ten nebeišeiti.

Apie olas ir katakombas iš tiesų žinojo, nedaugelis, daugiausia nusikaltėliai, naudojęsi tais labirintais prekių kontrabandai, spjovę į barzdą visoms muitinėms ar bėgdami nuo policijos. Turėjau apklausti kuo daugiau sukčių, kad galėčiau susigaudyti tuose tuneliuose.

Atmenu, gavęs šį nurodymą, nesusilaikiau ir paklausiau: „Nejaugi kariuomenė neturi tikslių žemėlapių?“ Lagranžas atsakė:

„Neuždavinėkit kvailų klausimų. Prasidėjus karui mūsų vyriausiasis štabas buvo toks tikras pergale, kad išdalijo tik Vokietijos, o ne Prancūzijos žemėlapius.“

 

Tuo metu, kai trūko gero maisto ir gero vyno, nesunkiai sekdavosi susižvejoti senus pažįstamus kokioje nors tapis franc  ir nusivesti į padoresnę smuklę, kur būdavo vištienos ir pirmarūšio vyno. O jie ne tik pasakodavo, bet ir surengdavo žavius požeminius pasivaikščiojimus. Tereikėjo turėti gerus žiburius ir, kad atsimintum, kur sukti į dešinę ar į kairę, žymėtis pakeliui pamatytus piešinius, tarkim, giljotinos kontūrą, senovinės iškabos, velniūkščio eskizą anglimi, vardą, gal užrašytą iš ten niekada nebeišėjusio žmogaus. Ir nereikia bijoti eiti pro kaulų stirtas, nes juk orientuodamasis pagal kaukoles visada prieisi kokius nors laiptelius, vedančius į kurios nors užeigos rūsį, o iš jos išėjęs gali ir vėl pamatyti žvaigždes.

Vėlesniais metais kai kurias iš tų vietų jau buvo galima aplankyti, bet kitos taip ir liko žinomos tik mano informatoriams.

Trumpai tariant, nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos įgijau tam tikrą kompetenciją ir nusiunčiau Lagranžui kai kurių galimų maršrutų brėžinius. Paskui pamačiau, kad mano pranešimų mažai kam reikia, nes vyriausybei ištikimi pulkai jau brovėsi į Paryžių ir požemiais nesinaudojo. Dabar Versalis turėjo penkis karinius dalinius gerai parengtų ir išmuštruotų karių, kurių galvose, kaip netrukus paaiškėjo, kirbėjo viena mintis: belaisvių neimti, kiekvienas sučiuptas federatas privalo mirti. Netgi buvo įsakyta – savo akimis mačiau, kaip šis įsakymas vykdytas – kaskart, kai belaisvių įkliūdavo daugiau kaip dešimt, dešimtį baudžiamojo būrio vyrų pakeisti kulkosvaidžiu. Su reguliariosios kariuomenės kariais ėjo ir brassardiers  59 kaliniai ar panašiai, dar žiauresni už tikruosius karius, skyręsi nuo jų trispalviais raiščiais ant rankovių.

 

Sekmadienį, gegužės dvidešimt pirmąją, antrą valandą dienos du tūkstančiai žmonių džiugiai nusiteikę klausėsi Tiuilri sode koncerto Nacionalinės gvardijos našlėms ir našlaičiams paremti, ir niekas nežinojo, kad remtinų vargšų skaičius netrukus pasibaisėtinai išaugs. Išties (bet tai paaiškėjo vėliau) dar tęsiantis koncertui, pusę penktos vyriausybės pulkai, įžengę į Paryžių pro Šen Klu vartus, užėmė Otejį bei Pasi ir sušaudė visus į nelaisvę paimtus Nacionalinės gvardijos karius. Paskui kalbėta, kad septintą valandą vakaro mieste buvo mažiausiai dvidešimt tūkstančių versaliečių, tačiau Komunos vadai užsiėmė nežinia kuo. Tai ženklas, kad revoliucijai reikia žmonių su geru kariniu išsilavinimu, bet jei tokį turi, nekeli revoliucijos, o palaikai valdžią, štai kodėl nematau prasmės (kalbu apie pamatuotą prasmę) kelti revoliuciją.

Pirmadienio rytą Versalio vyrai sustatė patrankas prie Triumfo arkos, o komunarams kažkas įsakė atsisakyti koordinuotos gynybos ir visiems užsibarikaduoti savo kvartaluose. Jei tai tiesa – federatų vadovybės kvailybė gavo progą sužibėti dar kartą.

Visur iškilo barikados. Jas statė iš pažiūros entuziastingai nusiteikę gyventojai net Komunai priešiškuose rajonuose, tokiuose kaip Operos ar Fobur Šen Žermeno: gvardiečiai varė iš namų elegantiškas ponias, ragindami vilkti į gatvę brangiausius baldus. Skersai gatvės ištempę virvę pažymėdavo būsimos barikados ribą, ir palei ją buvo kraunami iš grindinio išlupti akmenys ar smėlio maišai, pro langus išmestos kėdės, komodos, suolai ir čiužiniai, vieniems gyventojams pritariant, kitiems ašarojant susigūžus tolimiausiame ištuštėjusių namų kambaryje.

Vienas karininkas mostelėjo į dirbančius vyrus ir šūktelėjo:

– Pilieti, prisidėkite, mes pasirengę mirti ir už jūsų laisvę! Apsimečiau, kad ir aš kažką dirbu, nuėjau paimti gatvės gale nukritusios taburetės ir pasukau už kampo.

Jau mažiausiai šimtmetį paryžiečiai mielai stato barikadas, o kad jos sugriūna sulig pirmuoju patrankos šūviu, regis, nieko nereiškia: barikados statomos, idant visi pasijustų didvyriais, bet norėčiau pamatyti, kiek iš tų statytojų pasilieka ant barikadų iki deramos akimirkos. Dauguma elgiasi kaip aš, o ginti jų lieka kvailiausieji, kurie netrukus ten pat ir sušaudomi.

 

Tik iš oro baliono būtų buvę galima suprasti, kas iš tiesų vyko Paryžiuje. Vieni sakė, kad užimta Karo mokykla, kurioje saugotos Nacionalinės gvardijos patrankos, kiti skelbė, kad vyksta kovos Kliši aikštėje, treti sakė, jog šiaurėje vokiečiai praleidžia į miestą vyriausybės kariuomenės būrius. Antradienį paimtas Monmartras, o keturiasdešimt vyrų, trys moterys ir keturi vaikai nugabenti ten, kur komunarai sušaudė Lekontą ir Toma, parklupdyti ir sušaudyti.

Trečiadienį pamačiau degančius visuomeninius pastatus, degė ir Tiuilri, vieni kalbėjo, kad juos padegė komunarai norėdami sulaikyti vyriausybės kariuomenės puolimą, netgi kalbėta, kad pasidarbavo velnio apsėstos jakobinės, petroleuses  60, vaikštančios su žibalo kibirėliais ir padeginėjančios, kiti prisiekinėjo, kad gaisrus sukėlė vyriausybės haubicos, o treti kaltino senuosius bonapartininkus, kurie naudojosi proga kompromituojamiems archyvams sunaikinti. Iš pradžių man dingtelėjo, kad Lagranžo vietoje taip ir aš būčiau daręs, paskui nutariau, kad geras slaptųjų tarnybų agentas ne sunaikina, o paslepia informaciją, nes ji gali praversti kam nors šantažuoti.

Iš begalinio stropumo, bet siaubingai bijodamas pakliūti į pačias kautynes, paskutinįkart nuėjau į karvelidę ir čia radau Lagranžo žinutę. Jis rašė, kad nebėra ko bendrauti balandžių paštu, paliko būstinės netoli jau užimto Luvro adresą bei slaptažodį, padėsiantį pereiti vyriausybės kariuomenės užkardas.

Kaip tik tada sužinojau, kad vyriausybės kariuomenė pasiekė Monparnasą, ir atsiminiau Monparnase lankęsis vynininko rūsyje, iš kurio galima patekti į požeminį nuotekų tunelį, po Asaso gatve vedantį Šerš Midi gatvės link ir užsibaigiantį po apleistu sandėliu prie Raudonojo Kryžiaus gatvės sankryžos, kur dar tvirtai laikėsi komunarai. Iki tol mano požeminiai tyrimai niekam nepravertė, bet aš turėjau parodyti sąžiningai uždirbęs savo atlyginimą, todėl nutariau aplankyti Lagranžą.

Iš Sitė salos pasiekti Luvro prieigas nesunku, tačiau už Šv. Germano Oseriečio bažnyčios pamačiau vaizdą, kuris, prisipažinsiu, mane kiek įbaugino. Pro šalį ėjo vyras su moterimi ir vaiku, nėmaž nepanašūs į besitraukiančius nuo užimtos barikados, bet štai saujelė girtų brassardiers,  akivaizdžiai šventusių Luvro užkariavimą, ėmė plėšti vyrą iš moters glėbio, o ši verkdama jo nepaleido, tada jie nustūmė visus tris prie sienos ir suvarpė kulkomis.

Stengiausi eiti tik per reguliariosios kariuomenės užkardas – jiems galėjau pasakyti slaptažodį, ir buvau nuvestas į kambarį, kur keletas asmenų spalvotomis vinutėmis smaigstė didžiulį miesto žemėlapį. Lagranžo tarp jų nebuvo, tad pasiteiravau, kur jis. Man paklausus, atsigręžė pusamžis ponas pernelyg normaliu veidu (noriu pasakyti, jei bandyčiau jį aprašyti, nerasčiau nė vieno paminėtino išskirtinio bruožo) ir mandagiai pasisveikino, nors rankos nepadavė.

– Kaip suprantu, jūs kapitonas Simoninis. Aš esu Hebuternas. Nuo šiol viską, ką darėte ponui Lagranžui, darysite man. Tikiuosi, suprantate, valstybės tarnyboms irgi reikia atsinaujinti, ypač baigiantis karui. Ponas Lagranžas nusipelnė garbingos pensijos, gal dabar meškerioja kur nors toli nuo šio nemalonaus sąmyšio.

 

Man paklausus, atsigręžė pusamžis ponas pernelyg normaliu veidu.  61

– Kaip suprantu, jūs kapitonas Simoninis. Aš esu Hebuternas.

 

Laikas klausinėti buvo netinkamas. Papasakojau jam apie tunelį po Asaso gatve iki sankirtos su Raudonojo Kryžiaus gatve, Hebuternas pasakė, kad operacija toje sankryžoje būtų naudinga, nes juos pasiekusios žinios apie komunarų ten suburtus vyrus, tikintis iš pietų pusės ateinančios vyriausybės kariuomenės. Todėl įsakė man eiti ir vyninėje, kurios adresą jam pasakiau, laukti brassadiers būrio.

Nutariau neskubėdamas nužingsniuoti nuo Senos iki Monparnaso, kad Hebuterno pasiuntinys atvyktų į vyninę anksčiau už mane, ir dešiniajame krante išvydau ant šaligatvio gražiai suguldytas dvi dešimtis sušaudytų žmonių lavonų. Jie atrodė mirę visai neseniai, iš įvairių visuomenės sluoksnių ir visokio amžiaus. Greta brandaus miesčionio garbiniuotais plaukais, išpuoselėtais ūsais ir ant paglamžyto redingoto sukryžiuotomis rankomis gulėjo proletariškų bruožų jaunuolis pravira burna, šalia tysojo žmogysta menininko veidu ir kitas, sunkiai atpažįstamu veidu, juoda duobė vietoj kairės akies, rankšluosčiu apsukta galva, tarsi koks gailestingas ar negailestingas tvarkos mėgėjas būtų pasirūpinęs, kad nežinia kelių kulkų suaižyta kaukolė nesubyrėtų. Ir moteris, kadaise buvusi gal ir graži.

Jie gulėjo po gegužės pabaigos saule, ir aplink sulėkusios į puotą skraidė pirmosios sezono musės. Atrodė, lyg juos sučiupo kone atsitiktinai ir sušaudė tarsi norėdami kam duoti pavyzdį, o ant šaligatvio suguldė tik todėl, kad gatve galėtų pražygiuoti vyriausybės kariuomenės būrys su patranka. Labiausiai mane sukrėtė – nejauku ir rašyti – jų veiduose įsirėžęs nerūpestingumas,  tarsi jie užmigo susitaikę su juos subūrusiu likimu.

Priėjęs paskutinį sušaudytąjį sustingau priblokštas jo bruožų. Jis gulėjo kiek atokiau, tarsi jau vėliau numestas prie viso būrio. Dalis jo veido buvo aptekusi sukrešėjusiu krauju, tačiau nesunkiai atpažinau Lagranžą. Tarnybos pradėjo atsinaujinti.

Nesu jautrios sielos it kokia moteriškaitė, netgi pajėgiau nutempti abato lavoną į nuotekų tunelį, bet šis vaizdas mane sukrėtė. Ne iš gailesčio, o todėl, kad privertė susimąstyti apie tokią pačią savo lemtį. Užtektų, kad nuo šios vietos iki Monparnaso koks nors sutiktasis atpažintų mane buvus Lagranžo žmogumi, ir nesvarbu, versalietis ar komunaras, abudu būtų turėję priežasčių manimi nepasitikėti, o tomis dienomis nepasitikėti reiškė sušaudyti.

Sumetęs, kad tebedegančiuose pastatuose komunarų vargu ar bebuvo, o vyriausybės būriai dar nespėjo ten įsitvirtinti, surizikavau pereiti Seną, paskui visą Bako gatvę ir pasiekiau Raudonojo Kryžiaus sankryžą. Ten jau galėjau įsmukti į apleistą sandėlį ir požemiais įveikti likusį kelią.

Baiminausi, kad Raudonojo Kryžiaus sankryžoje įsitvirtinę gynėjai man sutrukdys pasiekti norimą pastatą, tačiau to nenutiko. Ginkluotų vyrų būreliai stoviniavo prie kai kurių namų durų laukdami įsakymų, iš lūpų į lūpas buvo perduodami vienas kitam prieštaraujantys pranešimai, niekas nežinojo, iš kurios pusės pasirodys vyriausybės kariuomenė, kai kurie vargo statydami ir ardydami nedideles barikadas, pagal sklandančius gandus vis keisdami įėjimo į sankryžą vietą. Atvyko dar daugiau gvardiečių, o daugelis to prabangaus kvartalo gyventojų mėgino įtikinti ginkluotus vyrus bergždžiai nerodyti didvyriškumo, kalbėta, kad ir versaliečiai, šiaip ar taip, yra jų tėvynainiai ir dar respublikonai, o Tjeras pažadėjęs amnestuoti visus pasidavusius komunarus…

Pastato duris radau praviras, įsmukęs vidun tvirtai jas užstūmiau, nulipau į sandėlį, iš jo – į rūsį ir puikiai orientuodamasis pasiekiau Monparnasą. Ten radau apie trisdešimt brassadiers,  šie atsekė paskui mane tuo pačiu keliu, iš sandėlio užlipo į kai kuriuos butus viršutiniuose aukštuose, pasirengę prigrasinti gyventojus, kad įsileistų, bet rado gražiais drabužiais apsitaisiusius asmenis, kurie lengviau atsiduso juos pamatę ir parodė tinkamiausius į sankryžą atgręžtus langus. Kaip tik tą akimirką į ją iš Dragono gatvės įjojo karininkas su įsakymu pasirengti kovai. Akivaizdu, buvo įsakyta ruoštis puolimui iš Sevro arba Šerš Midi gatvių, ir tų gatvių kampe komunarai ėmėsi lupti grindinį naujai barikadai statyti.

Brassardiers  besikuriant prie užimtųjų butų langų, pasvarsčiau, kad man visai nebūtina likti ten, kur anksčiau ar vėliau gali atlėkti kokia komunarų kulka, tad nulipau žemyn. Apačioje tebetvyrojo didelė sumaištis. Žinodamas, kokia trajektorija lėks kulkos iš užimtojo namo langų, prisiglaudžiau Senosios karvelidės gatvės kampe, kad kilus pavojui galėčiau nepastebėtas išsmukti.

Kad būtų lengviau darbuotis, dauguma komunarų pasidėjo ginklus į šalį, ir pro langus pasipylusios kulkos juos užklupo netikėtai. Netrukus jie atsipeikėjo, bet dar nesupratę, iš kur šaudoma, puolė pyškinti tiesiai į Grenelės ir Diu Furo gatves, todėl skubiai atsitraukiau, baimindamasis, kad kulkos gali pasiekti ir Senosios karvelidės gatvę. Paskui kažkas susigaudę, jog priešai šaudo iš viršaus, ir pasipylė ugnis iš sankryžos į langus ir atvirkščiai, tik vyriausybės kariai geriau matė, kur taikytis, ir pleškino į būrį žmonių, o komunarai niekaip nesuprato, už kurių langų tie slepiasi. Žodžiu, žudynės buvo lengvos, ir sankryžoje pradėta šaukti apie išdavystę. Visada taip, jei kas nepasiseka, ieškai, ką apkaltinti. Kokia išdavystė, tariau sau, tiesiog nemokat kautis, ką ten kalbėti apie revoliuciją…

Pagaliau kažkas perprato, kurį pastatą užėmė vyriausybės kariai, ir likusieji dabar bandė laužti jo vartus. Manau, tada brassardiers jau buvo nusileidę į požemius, ir komunarai rado tuščią namą, bet nusprendžiau nelaukti tolesnių įvykių. Kaip paskui sužinojau, vyriausybės kariai išties atžygiavo Šerš Midi gatve, jų buvo daug, tad paskutinieji Raudonojo Kryžiaus sankryžos gynėjai tikrai buvo sutriuškinti.

Savo aklagatvį pasiekiau nuošaliomis gatvėmis, vengdamas tų, iš kurių girdėjau atsklindant šūvių tratėjimą. Ant sienų mačiau ką tik užklijuotus plakatus, kuriais Viešosios tvarkos komitetas kvietė piliečius gintis (Aux barricades! Lennemi est dans nos murs. Pas d’hėsitations! 62).

Sotono gatvės aludėje išgirdau paskutines naujienas: Šen Žako gatvėje sušaudyta septyni šimtai komunarų, sprogęs Liuksemburgo sodo parako sandėlis, komunarai keršydami ištraukę iš Roketo kalėjimo kelis įkaitus, iš jų ir Paryžiaus arkivyskupą, ir pastatę visus prie sienos. Arkivyskupo sušaudymas reiškė lūžį. Kad viskas grįžtų į vietas, reikia išsimaudyti kraujyje.

Besiklausant pasakojimų apie tuos įvykius, įėjo moterys, ir jas lankytojai sutiko džiaugsmo šūksniais. Les femmes  sugrįžo į savo brasserie ! Vyriausybės kariuomenė iš Versalio atsivežė ir Komunos uždraustas prostitutes, ir šios pasklido mieste tarsi liudydamos, kad viskas pamažu grįžta į įprastas vėžes.

Su tomis visuomenės atmatomis negalėjau ilgiau pasilikti. Jos pavertė niekais vienintelį gerą Komunos padarytą darbą.

 

Per keletą paskesnių dienų Komuna užgeso, o jos paskutinė kova buvo durtuvų mūšis vyras prieš vyrą Per Lašezo kapinėse. Kalbėta, kad šimtas keturiasdešimt septyni likę gyvi buvo suimti ir sušaudyti vietoje.

Taip jie išmoko nekišti nosies į svetimus reikalus.

 

——————————-

Išnašos:

 

58  Pipirinis padažas (pranc.).

 

59  Raištininkai (pranc.).

 

60  Padegėjos (pranc.).

 

61  …

 

62  Ant barikadų! Priešas prie mūsų sienų. Jokių dvejonių! (pranc.). 

 

———————————

 

Daugiau Daugiau
Bulanas (16 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Bulanas (16 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Bulanas (16 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

16

BULANAS

 

Balandžio 8 diena

 

Kapitone Simonini, perskaitęs jūsų irzlų laišką, šiąnakt nutariau pasekti jūsų pavyzdžiu ir pradėti rašyti – bet ne stebeilydamas į bambą, o kone automatiškai, leisdamas kūnui rankos judesiais išlieti tai, ką siela užmiršo. Tas daktaras Froidas nebuvo kvailys.

Bulanas… Matau mudu vaikštinėjančius priešais parapinę bažnyčią Paryžiaus pakrašty. O gal Sevre? Atmenu, jis man kalba: „Kad išpirktume prieš mūsų Viešpatį padarytas nuodėmes, turime jas prisiimti. Nuodėmė gali būti mistinė našta, ir kuo sunkesnę naštą prisiimame, tuo lengvesnis šėtono žmonijai užkrautas nedorybės nešulys, o silpnesniesiems mūsų broliams lengviau išsivaduoti iš vergystės nelabajam.

Gal teko matyti Vokietijoje neseniai išrastą papier tue mouches  55. Jas naudoja konditeriai: patepa juostą melasa ir pakabina vitrinoje virš pyragų. Melasa pritraukia muses, prilipusios prie tos klampios medžiagos jos gaišta badu arba nuskęsta įmetus juostą į kanalą. Tai štai, nuodėmės išpirkėjas – kaip tas musgaudis: prisiima visą gėdą, o paskui apsivalo…“

Matau jį bažnyčioje prieš altorių, pasirengusį „apvalyti“ nusidėjėlę, apsėstąją, ši raitosi ant grindų berdama pasibjaurėtinus keiksmus ir demonų vardus: Abigoras, Abraksas, Adramelechas, Haborimas, Melchomas, Stolasas, Zebosas…

Bulanas vilki violetiniais liturginiais drabužiais ir raudona kamža, pasilenkia virš jos ir taria kažką panašaus į velnio išvarymo užkalbėjimą, tik (jei gerai nugirdau) priešingai: Crux sacra non sit mihi lux, sed draco sit mihi dux, veni Satana, veni! 56 Paskui pasilenkia prie atgailautojos ir triskart spjauna į burną, pasikelia apdarus, nusišlapina į kieliką ir paduoda nelaimingajai. Tada iš dubens (rankomis!) ima akivaizdžiai fekalinės prigimties substanciją ir apnuoginęs apsėstosios krūtinę ištepa ja krūtis.

Moteris raitosi ant grindų, šnopuodama, dejuodama, aimanuodama vis tyliau, kol pagaliau nugrimzta į kone hipnozinį miegą.

Bulanas eina į zakristiją, nerūpestingai nusimazgoja rankas. Išeina su manimi į šventorių, atsidūsta, kaip atlikęs sunkiausią pareigą. Consummatum est 57 – sako.

Atmenu, prisistačiau esąs siųstas asmens, norėjusio likti nežinomu ir pageidavusio atlikti apeigas, o šioms reikią šventų ostijų.

Bulanas sukikeno: „Juodosios mišios? Betgi jei jas laiko kunigas, jis ir pašventina ostijas, o šventinimas galioja net tuomet, jei bažnyčia būna iš jo atėmusi kunigystės sakramentą.“

Patikslinau: „Manau, mano minėtas asmuo nenorėtų, kad juodąsias mišias laikytų kunigas. Juk žinote, kai kuriose ložėse ostija perveriama durklu priesaikai sutvirtinti.“

„Supratau. Girdėjau, toks tipas, laikantis niekniekių krautuvėlę netoli Mobero aikštės, prekiauja ir ostijomis. Galėtumėt pasiteirauti ten.“

Ar susitikome kaip tik ta proga?

 

– Juk žinote, kai kuriose ložėse ostija perveriama durklu priesaikai sutvirtinti.

 

—————————-

Išnašos:

 

55  Lipni popieriaus juostelė musėms gaudyti (pranc.).

 

56  Šventasis kryžius man nešviečia, žaltys mane veda, ateik, Šėtone, ateik! (lot.).

 

57  Atlikta (lot.).

—————————–

 

Daugiau Daugiau
Dala Pikola vėl gyvas (15 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Dala Pikola vėl gyvas (15 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Dala Pikola vėl gyvas (15 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

15

DALA PIKOLA VĖL GYVAS

 

1897 metų balandžio 6 diena, auštant

 

Kapitone Simonini, nežinau, gal tai įvyko per jūsų miegus (besaikius ar nesaikingus, kaip pavadinsi), atsibudęs perskaičiau jūsų prirašytus lapus. Brėkštant.

O perskaitęs pamaniau, kad galbūt dėl kokios nors slėpiningos priežasties ir melavot (kad nuoširdžiai pasakojat apie savo gyvenimą, netrukdo manyti, jog kartais meluojat). Jei kas ir gali tikrai žinoti, kad manęs nenužudėt, tai aš pats. Nutariau patikrinti, tad nusivilkęs dvasininko drabužius kone nuogas nulipau į rūsį ir atkėliau dureles grindyse, bet ant tos puikiai jūsų aprašytos dvokiančios landos krašto sustingau nuo smarvės. Svarsčiau, ką noriu patikrinti: ar ten tebeguli keli kaulai lavono, kurį, kaip teigiate, palikote kloakoje daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus? Ir aš turiu leistis į tą bjaurastį ir sužinoti, jog tie kaulai ne mano? Leiskite jums priminti, ir taip žinau. Betgi tikiu jumis: nužudėte abatą Dala Pikolą.

Tai kas tuomet esu aš? Ne jūsų nužudytas Dala Pikola (beje, jis visai į mane nepanašus), tačiau ar gali egzistuoti du abatai Dala Pikolos?

Gal vis dėlto esu pamišęs. Nedrįstu išeiti iš namų. Vis dėlto turiu eiti ko nors nusipirkti, nes sutana neleidžia trintis smuklėse. Neturiu tokios gražios virtuvės kaip jūsiškė, nors, prisipažinsiu, esu ne mažiau rajus.

Mane suėmė nepakeliamas noras nusižudyti, bet žinau, tai velnias mane gundo.

Kam žudytis, jei jūs mane jau nužudėt? Tik veltui gaiščiau laiką.

 

Balandžio 7 diena

 

Garbusis abate, dabar jau gana.

Neatmenu, ką veikiau vakar, bet šįryt radau jūsų įrašą. Liaukitės kankinęsis. Jūs irgi neatsimenat? Tuomet darykite kaip aš: ilgai stebeilykitės į savo bambą, o tada pradėkit rašyti, leiskit rankai galvoti už jus. Kodėl turiu atsiminti viską, o jūs – tik tuos kelis dalykus, kuriuos aš stengiuosi užmiršti?

Dabar mane užplūdo kiti atsiminimai. Tik spėjau nužudyti Dala Pikolą ir gavau Lagranžo raštelį. Šįkart jis geidavo susitikti Fiurstenbergo aikštėje vidurnaktį, o tokiu metu ši vieta gana vaiduokliška. Kaip sako dievobaimingieji, mano sąžinė nebuvo švari, nes ką tik nudaigojau žmogų ir bijojau (kokia nesąmonė), kad Lagranžas tą žino. Tačiau buvo akivaizdu, kad jis atėjo pasikalbėti visai apie ką kita.

– Kapitone Simonini, – tarė, – mums reikia, kad stebėtumėte tokį keistą tipą, dvasininką… kaip čia pasakius… satanistą.

– Kur jį rasti, pragare?

– Nejuokaukit. Taigi, tai toks abatas Bulanas, prieš daug metų jis susipažino su Adele Ševaljė, atsivertėle iš Suasono Šv. Tomo Vilanoviečio vienuolyno. Sklido kalbos, kad ji buvusi akla, bet praregėjusi ir ėmusi pranašauti, į vienuolyną pradėję plūsti tikintieji, vienuolyno vadovybė sunerimo ir vyskupas iškėlė ją iš Suasono. Kad ir kaip ten buvo, mūsų Adelė dvasiniu tėvu pasirinko Bulaną – tokį gavusi Dievo ženklą – ir su juo susidėjo. Jie nusprendė įkurti atgailautojų draugiją, kitaip tariant, mūsų Viešpačiui skirti ne tik maldas, bet ir įvairaus pobūdžio fizinę atgailą, neva atsveriančią užgaules, kuriomis nusidėjėliai jį skaudina.

– Regis, nieko blogo.

– Tačiau jie pradėjo skelbti, kad norint nusiplauti nuodėmę reikia nusidėti, kad žmonijos nuosmukio priežastis yra dvigubas svetimavimas – Adomo su Lilita ir Ievos su Samueliu (neklauskit, kas tie kiti asmenys, nes iš klebono esu girdėjęs tik apie Adomą ir Ievą), žodžiu, reikia daryti kažkokius ne visai aiškius dalykus, bet, regis, abatas, toji panelė ir daug jų sekėjų ėmė rengti, tarkim, ne itin padorias sueigas ir jose sanguliaudavo visi su visais. Kalbama, jog gerasis abatas apdairiai pradangino neteisėtos meilės su Adele vaisių. Sakysit, tie dalykai turėtų dominti ne mus, o policijos prefektūrą, tačiau jau kuris laikas čia įsivėlusios ponios iš padorių šeimų, aukštų valdininkų žmonos, netgi vieno ministro žmona, ir Bulanas iš tų atgailautojų išviliojo nemažai pinigų. Taigi tai valstybinės svarbos reikalas, ir mums tenka jo imtis. Tuodu buvo nuteisti ir išsiųsti trejus metus kalėti už sukčiavimą ir nepadorų elgesį, o iš kalėjimo išėjo baigiantis šešiasdešimt ketvirtiesiems. Paskui abatas pradingo iš mūsų akiračio, manėm, gal atgavo protą. Tačiau dabar, ilgai atgailavęs ir pagaliau gavęs popiežiaus atleidimą, grįžo į Paryžių ir vėl skelbia idėjas, kaip išpirkti svetimas nuodėmes nusidedant patiems, ir jei visi imtų taip galvoti, ši istorija iš religinės virstų politine, tikiuosi, suprantat. Kita vertus, sunerimo ir Bažnyčia, o neseniai Paryžiaus arkivyskupas uždraudė Bulanui atlikti religines apeigas – sakyčiau, seniai reikėjo. Tada Bulanas susiuostė su kitu erezija dvokiančiu šventiku, tokiu Vintrasu. Šioje nedidelėje byloje rasite viską, ką reikėtų apie jį žinoti ar bent jau ką žinome mes. Jūsų darbas – jį stebėti ir pranešti mums, ką rezga.

– Betgi nesu nuodėmklausio ieškanti pamaldi ponia, kuria jis galėtų pasinaudoti, kaip prie jo prisigretinsiu?

– Nežinau, gal persirengęs dvasininku. Girdėjau, sugebėjot persirengti net Garibaldžio generolu ar panašiai.

 

Štai kas man ką tik toptelėjo į galvą. Bet su jumis, mielasis abate, tai nėmaž nesusiję.

 

Daugiau Daugiau
Biaricas (14 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Biaricas (14 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Biaricas (14 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

14

BIARICAS

 

1897 metų balandžio 5 diena, vėlus rytmetis

 

Pabudau vėlai ir dienoraštyje radau trumpą jūsų raštelį. Anksti keliatės. Dėl Dievo meilės, pone abate… jei kurią dieną (ar naktį) perskaitysite šias eilutes. Kas jūs iš tikrųjų? Kodėl tik dabar atsiminiau jus nužudęs dar prieš karą! Kaip galiu kalbėtis su šešėliu?

Nužudžiau jus? Kodėl dabar esu tuo tikras? Pasistengsiu atsiminti. Bet dabar turėčiau užkąsti. Keista, vakar negalėjau nė pagalvoti apie valgį nesibjaurėdamas, dabar gi suryčiau bet ką atradęs. Jei tik galėčiau laisvai išeiti iš namų, reikėtų eiti pas daktarą.

 

Pabaigęs pranešimą apie sueigą Prahos kapinėse, buvau pasirengęs susitikti su pulkininku Dimitrijum. Prisiminęs, kaip palankiai Brafmanas įvertino prancūzų virtuvę, į Rocher de Cancale  restoraną pakviečiau ir pulkininką, bet šis, regis, visai nesidomėjo maistu, tik paknebinėjo, ką buvau užsakęs. Kiek įkypos akys mažomis dygiomis lėliukėmis priminė kiaunės akis, nors kiaunių niekada nesu matęs (nekenčiu kiaunių lygiai kaip žydų). Man pasirodė, kad Dimitrijus turėjo nepaprastą dovaną priversti pašnekovą pasijusti nejaukiai.

Įdėmiai perskaitė mano pranešimą ir tarė:

– Labai įdomu. Kiek?

Tikras malonumas turėti reikalų su tokiais asmenimis, tad mestelėjau gal didoką skaičių, penkiasdešimt tūkstančių frankų, taręs, kad daug kainavo informatoriai.

– Per brangu, – tarė Dimitrijus. – Ar, teisingiau – per brangu man. Pamėginkim padalyti išlaidas. Palaikome gerus santykius su Prūsijos slaptosiomis tarnybomis, jie irgi turi bėdų su žydais. Sumoku jums dvidešimt penkis tūkstančius frankų auksu ir leidžiu perduoti dokumento kopiją prūsams, iš jų gausite likusius pinigus. Pasirūpinsiu jiems pranešti. Žinoma, jie norės originalaus dokumento, tokio pat, kokį dabar davėte man, bet, pasak bičiulio Lagranžo, jūs gebate dauginti originalus. Asmuo, kuris su jumis susisieks, vardu Štyberis.

Nepasakė nieko daugiau. Mandagiai atsisakė konjako, nusilenkė veikiau vokiškai nei rusiškai – pasitempęs staiga linktelėjo galvą – ir išėjo. Aš apmokėjau sąskaitą.

 

Paprašiau skubiai susitikti su Lagranžu, kuris kažkada jau minėjo tą Štyberį, pagrindinį prūsų šnipinėjimo tarnybos vadą. Jo specializacija buvo rinkti informaciją užsienyje, tačiau jis mokėjo įsigauti ir į valstybės ramybę drumsčiančias sektas bei sąjūdžius. Prieš dešimtį metų puikiai pasitarnavo surinkęs medžiagą apie tokį Marksą, kėlusį nerimą ir vokiečiams, ir anglams. Atrodo, jam ar jo agentui Krauzei, prisidengusiam Fliori slapyvardžiu, apsimetus daktaru pavyko įsmukti į Markso namus Londone ir nugvelbti komunistų lygos narių sąrašą. Geras ėjimas, tada suimta daug pavojingų asmenų, užbaigė Lagranžas. Bergždžias vargas, tarstelėjau, jei leidosi taip apmulkinami, tie komunistai turėjo būti tikri begalviai ir būtų nedaug tepasiekę. Tačiau Lagranžas paprieštaravo – niekada nežinia. Verčiau užkirsti kelią nusikaltimams ir bausti dar nespėjus jų nė įvykdyti.

– Geras informacijos tarnybų agentas sutrinka, jei prireikia sutvarkyti tai, kas jau įvyko. Mūsų darbas – viską sutvarkyti anksčiau.

 

Paprašiau skubiai susitikti su Lagranžu…

 

Tad išleidžiame nemažai pinigų neramumams bulvaruose organizuoti. Reikia nedaug: poros tuzinų buvusių kalinių ir kelių policininkų civilių drabužiais, dainuodami „Marselietę1* jie nusiaubia tris restoranus ir du viešnamius, padega kelis kioskus, paskui atvyksta uniformuoti mūsiškiai ir suvaidinę pasistumdymą visus suima.

– O kam to reikia?

– Ogi tam, kad dorieji miesčionys nesijaustų ramūs ir patikėtų griežtų priemonių būtinumu. Jei tektų malšinti tikrus, nežinia kieno organizuotus neramumus, taip lengvai nesusidorotume. Bet grįžkime prie Štyberio. Tapęs prūsų slaptosios policijos vadu, jis važinėjo po Rytų Europos kaimus apsimetęs cirko akrobatu, viską užsirašinėjo ir taip sukūrė informatorių tinklą kelyje, kuriuo prūsų armija vieną dieną nužygiuos nuo Berlyno iki Prahos. Lygiai taip jis pasidarbavo ir Prancūzijoje, gresiant anksčiau ar vėliau neišvengiamam karui.

– Tai gal man nevertėtų su tuo asmeniu susitikti?

– Priešingai. Reikia jį stebėti. Bus geriau, jeigu jam dirbs mūsų agentai. Kita vertus, juk turite jam atiduoti tą mūsų nėmaž nedominančią istoriją apie žydus. Taigi, su juo bendradarbiaudamas mūsų vyriausybei nepakenksite.

Po savaitės gavau Štyberio pasirašytą raštelį. Klausė, ar man nebūtų didžiai nepatogu nukakti į Miuncheną, kur turėčiau susitikti su jo patikėtiniu Gėdše ir perduoti šiam pranešimą. Žinoma, man buvo didžiai nepatogu, betgi nekantravau gauti kitą atlyginimo pusę.

Paklausiau Lagranžo, ar pažįsta Gėdšę. Šis atsakė, jog Gėdšė – buvęs pašto tarnautojas, nors iš tiesų buvo slaptosios prūsų policijos agentas provokatorius. Po 1848 metų sukilimų, siekdamas apkaltinti demokratų vadovą, suklastojo laiškus, neva šis norėjęs nužudyti karalių. Tačiau Berlyne būta gerų teisėjų, kažkas įrodė, kad laiškai suklastoti, skandalas Gėdšę sukompromitavo, ir jam teko iš pašto tarnybos atsistatydinti. Negana to, juo ėmė nebepasitikėti ir slaptosios tarnybos, atleidžiančios už dokumentų klastojimą, jei tavęs nepagauna už rankos viešai. Tada jis ėmėsi rašyti istorinius romanus, spausdino juos sero Džono Retklifo vardu ir toliau bendradarbiavo su Kreuzzeitung,  antižydiškos propagandos dienraščiu. Slaptosios tarnybos naudojosi juo tik norėdamos skleisti visokias žinias apie žydus, nesvarbu, tikras ar išgalvotas.

Toks asmuo man kuo puikiausiai tinka, pamaniau, tačiau Lagranžas paaiškino: jei jis įtrauktas į šį reikalą, mano pranešimas prūsus ne itin domina ir tik sąžinei nuraminti jie įpareigojo antraeilį personažą permesti jį akimis, kad manim atsikratytų.

– Netiesa, mano pranešimas vokiečiams rūpi, – atkirtau. – Taip rūpi, kad už jį pažadėta apvali suma.

– Kas jums ją pažadėjo? – paklausė Lagranžas. Išgirdęs Dimitrijaus vardą nusišypsojo: – Simonini, jis rusas, ir tuo viskas pasakyta. Argi rusui sunku vokiečių vardu ką nors pažadėti? Bet važiuokit į Miuncheną, ir mums įdomu sužinoti, ką jie rezga. Tik neužmirškit, Gėdšė – klastingas niekšas. Antraip nedirbtų tokio darbo.

Negalėtum sakyti, kad Lagranžas man buvo malonus, bet gal į tokių nedorėlių kategoriją buvo įtraukęs ir aukšto rango tarnautojus, taigi, ir save patį. Šiaip ar taip, jei man gerai sumoka, nesu pernelyg įžeidus.

 

Regis, šiame dienoraštyje jau aprašiau įspūdžius iš milžiniškos Miuncheno aludės, kur bavariečiai susigrūdę aplink ilgus tables d’hote  alkūnė prie alkūnės begėdiškai kemša riebias dešras, užgerdami iš ąsočio dydžio bokalų, lygiai vyrai ir moterys, tik šios jukesnės, triukšmingesnės ir vulgaresnės už vyrus. Neginčytinai žemesnė rasė, tad tos dvi dienos teutonų žemėje buvo be galo sunkios, juo labiau po varginamos kelionės.

Aludėje Gėdšė ir paskyrė pasimatymą, ir turėjau pripažinti, jog tas vokiečių šnipas atrodė gimęs naršyti po tokias vietas: akiplėšiškai elegantiškais drabužiais nepajėgė paslėpti apsukraus tipelio lapino išvaizdos.

Prasta prancūzų kalba iškart uždavė keletą klausimų apie mano šaltinius, išsisukau, nukreipiau kalbą apie savo žygius su Garibaldžiu, jis maloniai nustebo, nes, kaip pasakė, rašąs romaną apie 1860 metų įvykius Italijoje. Romanas beveik baigtas ir vadinsis „Biaricas“, turėtų būti keleto tomų, tiesa, ne visas veiksmas vykstąs Italijoje, ten bus ir Sibiras, Varšuva, Biaricas ir taip toliau. Gėdšė apie jį kalbėjo noriai, patenkintas, manydamas bebaigiantis istorinį romaną – Siksto koplyčią. Nesupratau ryšio tarp jo aprašomų įvykių, bet iš esmės tai buvo, regis, nuolatinė trijų piktųjų jėgų, slapta valdančių mūsų pasaulį, keliama grėsmė. Tos jėgos – tai masonai, katalikai, ypač jėzuitai, ir žydai, vis dažniau įsiskverbiantys tarp pirmųjų, besikėsinantys pasikasti po protestantiškos teutonų tautos tyrumo pamatu.

Jis kažką postringavo apie Madzinio šalininkų masonų intrigas, paskui veiksmas perkeliamas į Varšuvą, kur masonai su nihilistais neva rezga sąmokslą prieš Rusiją – tie nihilistai išties prakeikta veislė, slavų tautoms jų visais laikais netrūko – ir vieni, ir kiti daugiausia žydai. Čia svarbi naujų narių priėmimo sistema, primenanti Bavarijos iliuminatų ar Didžiosios ložės karbonarų sistemas: kiekvienas narys atsiveda dar devynis, kurie vienas kito neturi pažinoti. Paskui sugrįžtama į Italiją ir su pjemontiečiais žygiuojama į Abiejų Sicilijų karalystę, pakeliui daug veikėjų sužeidžiama, išduodama, išniekinamos kilmingos damos, ten ir nutrūktgalviškos kelionės, ir airių legitimistės, narsiosios apsiausto ir špagos karės, po arklių uodegomis paslėpti slapti pranešimai, niekingas karbonaras kunigaikštis Karačiolas, prievartavęs merginą (airę ir legitimistę), randami pranašiški oksiduoto žaliojo aukso žiedai – susiviję žalčiai su raudonojo koralo akimi, kėsinamasi pagrobti Napoleono III sūnų, aprašoma Kastelfidardo tragedija, kur buvo pralietas popiežiui ištikimų karių vokiečių kraujas, ir keikiamas welsche Feigheit  – Gėdšė pasakė vokiškai, gal nenorėjo manęs įžeisti, bet vokiškai buvau kiek pramokęs, tad supratau jį kalbant apie lotynų tautų bailumą.

Čia istorija dar labiau susivėlė, nors nepasiekėm nė pirmojo tomo pabaigos.

Juo toliau, juo labiau spindėjo Gėdšės kiauliškos akutės, tiško seilės, jis kikeno panosėje iš kažkokių, jo manymu, puikių išmonių ir akivaizdžiai troško iš pirmų lūpų išgirsti gandus apie Čaldinį, Lamarmorą bei kitus generolus pjemontiečius ir, žinoma, apie Garibaldžio aplinką. Tačiau jo aplinkoje už informaciją reikia mokėti, todėl nemaniau turįs dovanai iškloti įdomių faktų apie įvykius Italijoje. Be to, tai, ką žinojau, labiau derėjo nutylėti.

Tariau sau, jog tas vyras pasuko klystkeliu: negalima sukurti pavojaus su tūkstančiu veidų, pavojus turi turėti tik vieną veidą, antraip skaitytojai sutriks. Jei nori apkaltinti žydus, kalbėk apie žydus ir palik ramybėje airius, Neapolio kunigaikščius, generolus pjemontiečius, lenkų patriotus ir rusų nihilistus. Per didelė įvairovė. Kaip galima taip išsiplėsti? Tačiau, be romano, Gėdšę buvo apsėdusi kita įkyri mintis – vien tiktai apie žydus, ir juo geriau man, nes kaip tik ir atvykau pasiūlyti jam brangaus dokumento būtent apie žydus.

Išties jis teigė rašantis romaną ne dėl pinigų ir ne dėl žemiškos garbės, o tikėdamasis išvaduoti vokiečių giminę nuo judėjų žabangų.

– Reikia atsiminti Liuterio žodžius, jis sakė, kad žydai blogi, tulžingi ir sukti iki kaulų smegenų, jie ištisus amžius buvo mūsų piktžaizdė ir nelaimė, tokie išliko ir Liuterio laikais. Pasak jo, tai pavojingos gyvatės, pikti, atkarūs, kerštingi žudikai ir šėtono vaikai, kurie, negalėdami veikti atvirai, duria ir kenkia slapta. Vienintelis galimas išsigelbėjimas yra scharfe Barmherzigkeit – nemokėjo išversti, bet supratau, kad tai turėtų reikšti šiurkščią malonę,  tačiau Liuteris turėjo galvoje malonės nebuvimą. Reikia deginti jų sinagogas, o tai, kas nedega, užkasti į žemę, kad niekas niekada nebepamatytų nė vieno akmens, sugriauti jų namus, o juos pačius suvaryti į arklides nelyginant čigonus, atimti visus Talmudo tekstus, skleidžiančius vien melą, prakeiksmus ir šventvagystes, uždrausti lupikauti, konfiskuoti visą auksą, pinigus ir papuošalus, jaunuoliams įduoti į rankas kirvius ir kastuvus, o moterims kuodelius ir verpstes, nes, krizeno Gėdšė, Arbeit machtfrei,  darbas išlaisvina. Pasak Liuterio, galutinis sprendimas būtų visus juos it pasiutusius šunis išvaryti iš Vokietijos.

Tačiau bent iki šiol Liuterio niekas nepaklausė, – užbaigė Gėdšė. – Mat nors nuo senovės laikų ne europiečių tautos laikytos bjauriomis – tarkim, negras dar ir dabar pagrįstai laikomas gyvuliu, – dar nesukurtas patikimas kriterijus aukštesnėms rasėms atpažinti. Dabar jau žinome, kad labiausiai išsivysčiusi baltoji žmonijos rasė, o labiausiai pažengusios baltosios rasės pavyzdys yra germanų tauta. Tačiau žydų kaimynystė nuolat kelia grėsmę rasių grynumui. Tik pažvelkit į graikų skulptūrą: kokie tyri bruožai, koks elegantiškas stotas, ir neatsitiktinai tas grožis yra dorybė – kas gražus, tas ir narsus, kaip didieji mūsų teutoniškų mitų herojai. O dabar įsivaizduokite Apoloną semitų bruožais, tamsia oda, juodomis akimis, kumpa nelyginant plėšraus paukščio snapas nosimi, susimetusį į kuprą. Homeras taip pavaizdavo niekšybę įkūnijusį Tersitą. Žydiškos dvasios persmelkta krikščioniškoji legenda (iš esmės ją sudėjo Paulius, Azijos žydas, dabar sakytume, turkas) mus įtikino, kad visos tautos kilo iš Adomo. Netiesa, nes atsiskyrę nuo pirmapradžio žvėries žmonės pasuko skirtingais keliais. Turim grįžti ten, kur keliai išsiskyrė, tai yra prie tikrųjų nacionalinių mūsų tautos ištakų, teprasmenga prancūzų lumiėres  su savo kosmopolitizmu ir svaičiojimais apie ėgalitė  ir visų brolybę! Tokia naujųjų laikų dvasia. Tai, kas dabar Europoje vadinama tautos Atgimimu, yra kvietimas grįžti prie pirmapradės rasės tyrumo. Tik šis pavadinimas – bei tikslas – galioja vien germanų rasei, ir juokinga, kad Italijoje tą kadaise prarastą grožį nori sugrąžinti kreivakojis Garibaldis, trumpakojis karalius ir neūžauga Kavūras. Nes romėnai irgi kilę iš semitų.

– Romėnai?

– Neskaitėt Vergilijaus? Jie kilo iš trojėno, vadinasi, iš azijiečio, o semitai migruodami sunaikino senųjų italikų dvasią, tik pažiūrėkit, kas nutiko keltams: romėnų asimiliuoti jie tapo prancūzais, vadinasi, taip pat lotynais. Tik germanams pavyko išlikti gryniems, neužterštiems, bei silpninti Romos galybę. Pagaliau arijų rasės pranašumas ir judėjų bei, nelaimei, lotynų rasių atsilikimas matyti iš to, kokios tobulybės pasiekta įvairiais menais. Bachas, Mocartas, Bethovenas ar Vagneris gimė ne Italijoje ir ne Prancūzijoje.

Gėdšė nėmaž nepanėšėjo į savo liaupsinamus arijų didvyrius – priešingai, jei turėčiau pasakyti tiesą (kodėl visada reikia sakyti tiesą?), jis man priminė rajų ir gašlų žydą. Vis dėlto turėjau juo pasitikėti, juk pasitikėjo ir slaptosios tarnybos, turėjusios man sumokėti likusius dvidešimt penkis tūkstančius frankų.

Tačiau nedidelės piktdžiugos nepajėgiau užgniaužti. Paklausiau, ar jis mano esąs tikras aukštesnės, apoloniškos rasės atstovas. Grėsmingai dėbtelėjęs atsakė, kad priklausymą rasei liudija ne vien fizinė išvaizda, svarbiausia – dvasinė būsena. Žydas lieka žydu, net jei dėl kokios gamtos klaidos – kaip gimsta šešiapirščiai kūdikiai ar gebančios atmintinai dauginti moterys – jis gimtų šviesiaplaukis ir mėlynakis. O arijas yra arijas, nors ir juodaplaukis, jei tik jame gyva jo tautos dvasia.

Tačiau mano klausimas prislopino Gėdšės įkarštį. Jis susitvardė ir didele raudonais langais nosine nusišluostęs nuo kaktos prakaitą paprašė dokumento, dėl kurio susitikome. Padaviau jį manydamas, kad turėtų sukelti nemenką džiaugsmą. Jei Gėdšės vyriausybė norėjo likviduoti žydus, kaip prisakė Liuteris, manoji Prahos kapinių istorija atrodė lyg tyčia sukurta, kad Prūsija dėl žydų sąmokslo imtų nerimauti. Bet jis tik iš lėto perskaitė gurkšnodamas alų, keletą kartų suraukė kaktą prisimerkęs tiek, kad beveik tapo panašus į mongolą, ir baigęs tarė:

– Nežinau, ar ši informacija mus tikrai domina. Čia parašyta tai, ką mes ir patys žinome apie žydų intrigas. Be abejo, gerai parašyta, o jei pramanyta, tai meistriškai.

– Prašyčiau, Herr  Gėdše, atvykau ne tam, kad parduočiau pramanytą dokumentą!

– Neabejoju, bet esu įsipareigojęs tiems, kurie man moka. Reikėtų patvirtinti dokumento autentiškumą. Turiu šiuos popierius perduoti Herr  Štyberiui ir jo biurui. Jei norit, palikite juos man, grįžkite į Paryžių ir po keleto savaičių gausite atsakymą.

– Bet pulkininkas Dimitrijus mane patikino, kad jau susitarta…

– Nesusitarta. Dar ne. Kaip sakiau, palikite man dokumentą.

– Kalbėsiu atvirai, Herr  Gėdše. Jūsų rankose originalus dokumentas, originalus, suprantate? Tikroji jo vertė – jame pateikta informacija ir tai, kad ji paimta iš originalaus pranešimo, surašyto Prahoje po jame aptarto susirinkimo. Negaliu tokio dokumento paleisti iš rankų, bent jau kol gausiu pažadėtą atlygį.

– Jūs perdėtai įtarus. Bet tiek to, užsisakykit dar vieną ar du alaus ir duokit man valandą tekstui nusirašyti. Pats sakėte, kad ši informacija verta tiek, kiek verta, tad jei norėčiau jus apsukti, man tereikėtų ją įsiminti, ir patikėkit, beveik pažodžiui įsimenu viską, ką perskaitau. Tačiau šį tekstą noriu perduoti Herr  Štyberiui. Tad leiskite nusirašyti. Jūs atėjote čia su originalu, su originalu ir išeisite.

Neturėjau kaip paprieštarauti. Paniekinau savo gomurį keletu pasibjaurėtinų teutoniškų dešrelių ir išgėriau daug alaus. Turiu pripažinti, kad vokiškas alus gali būti toks pat geras kaip ir prancūziškas. Palaukiau, kol Gėdšė viską kruopščiai nusirašė.

Atsisveikinome šaltai. Gėdšė, davęs suprasti, jog sąskaitą teks dalytis, be to, jo skaičiavimu, aš išgėręs keliais bokalais daugiau už jį, pažadėjo po poros savaičių pranešti sprendimą ir paliko mane putojantį pykčiu, kad bergždžiai taip toli beldęsis ir patyręs išlaidų negavau nė talerio iš atlyginimo, suderėto su Dimitrijumi.

Koks aš kvailys, pamaniau, Dimitrijus žinojo, kad Štyberis man nesumokės, ir nusipirko dokumentą už pusę kainos. Lagranžas buvo teisus, nederėjo pasitikėti rusu. Gal užprašiau per daug ir turėčiau būti laimingas gavęs bent pusę to.

Dabar jau buvau tikras, kad iš vokiečių nieko nebeišgirsiu. Kelis mėnesius iš tikrųjų negavau jokių žinių. Lagranžas, kuriam išpažinau savo vargus, atlaidžiai nusišypsojo:

– Tokie jau mūsų amato pavojai, juk dirbame ne su šventaisiais.

Negalėjau su tuo susitaikyti. Manoji Prahos kapinių istorija buvo per daug tobulai sukurpta, kad prapultų Sibiro platybėse. Galėčiau parduoti ją jėzuitams. Galų gale, juk jėzuitas Baruelis pirmasis apkaltino žydus ir pirmasis užsiminė apie tarptautinį jų sąmokslą, o senelio laiškas tikrai patraukė ir kitų ordino vyresniųjų dėmesį.

Vienintelis saitas su jėzuitais galėjo būti abatas Dala Pikola. Lagranžas mane su juo supažindino, tad Lagranžo ir paprašiau man padėti. Šis tarė pranešiąs Dala Pikolai, kad jo ieškau. O netrukus Dala Pikola tikrai užsuko į mano krautuvę. Kaip sakoma prekybos pasaulyje, pristačiau jam savo prekę ir toji, man regis, jį sudomino.

– Žinoma, turiu patyrinėti jūsų dokumentą ir parodyti jį kam nors iš draugijos, nes tie žmonės neperka katės maiše, – tarė. – Tikiuosi, kad manimi pasikliausite ir keletui dienų patikėsite jį man. Nepaleisiu jo iš rankų.

Garbiuoju dvasininku nutariau pasitikėti.

 

Po savaitės Dala Pikola vėl prisistatė į krautuvę. Pakviečiau jį į viršų, paklausiau, ar nenorėtų ko nors išgerti, bet jis neatrodė draugiškai nusiteikęs.

– Simonini, – tarė, – tikriausiai palaikėt mane kvailiu ir norėjot, kad Jėzaus draugijos tėvų akyse pasirodyčiau esąs klastotojas ir pakenkčiau ilgus metus megztiems geriems santykiams.

– Pone abate, nesuprantu, ką kalbat…

– Liaukitės tyčiotis. Davėte šį dokumentą, kuris turėjo būti slaptas, – jis numetė ant stalo mano pranešimą apie Prahos kapines, – ir jau ketinau už jį prašyti nemenkų pinigų, betgi jėzuitai, pažvelgę į mane it į pusprotį, maloniai pranešė, kad mano slapčiausias dokumentas kaip pramanyta istorija jau pasirodė tokio Džono Retklifo knygoje „Biaricas“. Lygiai toks pat, žodis į žodį, – numetė ant stalo ir knygą. – Akivaizdu, kad mokate vokiškai ir perskaitėt vos išleistą romaną. Radot pasakojimą apie naktinę sueigą Prahos kapinėse ir susižavėjęs neatsispyrėt pagundai prakišti pramaną už tikrą pinigą. Kaip įžūlus plagiatorius įsitikinęs, kad šiapus Reino vokiškai niekas neskaito…

– Luktelėkit, regis, supratau…

– Nėra čia ko suprasti. Galėjau išmesti šitą rašliavą į šiukšlyną ir pasiųsti jus velniop, bet esu skrupulingas ir kerštingas. Įspėju, pranešiu jūsų draugams slaptosiose tarnybose, kas jūs per diegas ir kiek jūsų informacija galima pasitikėti. Kodėl atėjau jums apie tai pasakyti? Ne iš lojalumo, nes toks tipelis kaip jūs jo nenusipelnė, bet jei tarnybos nuspręs, kad užsitarnavote durklo į nugarą, žinosit, kas patarė tą padaryti. Beprasmiška žudyti iš keršto, jei auka nežino, kad tu tai padarei, tiesa?

Viskas aišku, tas sukčius Gėdšė (juk Lagranžas sakė, kad jis rašo feuilletons  Retklifo slapyvardžiu) neperdavė Štyberiui mano dokumento: supratęs, jog tema kaip tik tinka baigiamam rašyti romanui ir tenkina jo paties antižydišką įniršį, jis pasisavino tikrą istoriją (ar bent jau patikėjo jos tikrumu) ir pavertė ją – savu – literatūriniu pasakojimu. O juk Lagranžas mane įspėjo, kad tas nevidonas pagarsėjo klastojantis dokumentus, tad šitaip naiviai patekęs į klastotojo žabangas iš įtūžio ėjau iš proto.

 

– Simonini, – tarė, – tikriausiai palaikėt mane kvailiu.

 

Bet mano pyktis sumišo su baime. Minėdamas durklą nugaroje Dala Pikola galbūt kalbėjo metaforiškai, tačiau Lagranžas aiškiai pasakė: jei slaptosioms tarnyboms kas nors ima trukdyti – jis pašalinamas. Tik įsivaizduokime su jomis bendradarbiaujantį asmenį, kuris viešai įkliūva mėgindamas parduoti romano ištraukas kaip slaptą informaciją ir pasmerkia slaptąsias tarnybas Jėzaus draugijos pajuokai, tai kas dar norės su juo terliotis? Dūris peiliu, ir teplaukia Sena.

Štai ką man žadėjo abatas Dala Pikola, ir bergždžia buvo jam pasakoti teisybę: jis neturėjo dėl ko manimi tikėti, mat nenumanė, kad atidaviau Gėdšei dokumentą prieš tam nedorėliui baigiant rašyti knygą, bet žinojo (kalbu apie Dala Pikolą) gavęs jį iš manęs jau pasirodžius  Gėdšės knygai.

Patekau į aklavietę.

Nebent užčiaupčiau Dala Pikolai burną.

 

Veikiau kone instinktyviai. Ant mano rašomojo stalo stovi kaltinės geležies žvakidė, labai sunki, ją pagriebęs prispaudžiau Dala Pikolą prie sienos. Šis išsprogino akis ir sušvokštė:

– Juk neketinat manęs žudyti…

– Ketinu, apgailestauju, – atsakiau.

Išties apgailestavau, bet buvau prispirtas tą padaryti. Smogiau. Abatas iškart parkrito, pro atsikišusius dantis paplūdo kraujas. Žiūrėjau į lavoną ir nėmaž nesijaučiau kaltas. Pats prisiprašė.

Dabar reikėjo atsikratyti tų neparankių palaikų.

Kai pirkau krautuvę su butu antrame aukšte, savininkas parodė dureles rūsio grindyse.

– Jas atvėręs rasit kelias pakopas, – pasakė. – Iš pradžių neišdrįsit jomis nulipti, nes jausitės nuo siaubingos smarvės galintis nualpti. Bet kartais teks tai padaryti. Jūs svetimšalis ir gal negirdėjote visos istorijos. Seniau visas paplavas pildavo tiesiai į gatvę, buvo net išleistas įstatymas, įpareigojantis prieš kliūstelint pro langą išmatas šūktelėti: „Atsargiai, vanduo!“ – tačiau niekas nesivargindavo, išversdavo naktipuodį, ir jei kas tuo metu eidavo pro šalį – pats kaltas. Paskui gatvėse išrausė atvirus kanalus, galiausiai juos uždengė ir taip atsirado kloaka. Ilgainiui baronas Hosmanas Paryžiuje įrengė puikų kanalizacijos tinklą, bet daugiausiai vandens nuotekoms, nes fekalijos nuteka, jei tik vamzdis po tupykla neužsikimšęs, į atskirą šulinį, šis kartkartėmis išsemiamas, o fekalijos naktį pervežamos į didžiuosius sąvartynus. Dabar svarstoma, ar nereikėtų galutinai įvesti tout d l’egout  sistemą, kitaip tariant, į didžiąsias kloakas turėtų sutekėti ne tik vandens nuotekos, bet ir kitos atmatos. Kaip tik todėl jau daugiau nei dešimt metų galioja potvarkis, įpareigojantis visus savininkus sujungti namus mažiausiai metro trisdešimties centimetrų pločio tuneliais. Tokiais, kaip tas, kurį rasite ten, apačioje, tik šis siauresnis ir ne toks aukštas, kaip reikalauja įstatymas, to reikia nebent didžiuosiuose bulvaruose, o ne aklagatviuose, kurie niekam nė motais. Ir niekas niekada nepatikrins, ar tikrai pilate savo išmatas ten, kur turėtumėt. Jei apims neviltis nuo minties, kad turit braidyti po tą bjaurastį – pilkite viską tiesiog pro atidarytas dureles ir tikėkitės, kad lietingomis dienomis jas nuplukdys pakilęs vanduo. Kita vertus, galimybė patekti į nuotekų kanalą turi ir savų pranašumų. Gyvename tokiais laikais, kai kas dešimt ar dvidešimt metų Paryžiuje kyla revoliucija ar maištas, tad požeminis kelias pasitraukti visada pravers. Kaip ir visi paryžiečiai, tikrai skaitėte neseniai išleistą romaną „Vargdieniai“, kurio pagrindinis veikėjas pabėga šiais tuneliais nešinas sužeistu draugu, tikriausiai supratot, ką noriu pasakyti.

Žinoma, kaip ištikimas feuilletons  skaitytojas, puikiai prisiminiau tą Hugo istoriją. Nieku gyvu nenorėjau jos pakartoti, vargu ar būčiau pajėgęs nueiti po žeme tokį kelią, kokį nuėjo tas personažas. Gal kiti požeminiai Paryžiaus tuneliai buvo ganėtinai aukšti ir erdvūs, tačiau Mobero aklagatvio tunelis, ko gero, iškastas daug anksčiau. Buvo nelengva nuleisti Dala Pikolos lavoną iš pirmojo aukšto į krautuvę, paskui į rūsį, laimė, neūžauga buvo susimetęs į kuprą ir gana liesas, tad gana parankus tampyti. O kad jis atsidurtų tunelyje, teko nuritinti laiptais žemyn. Paskui nulipau ir pats, pusiau susilenkęs nutempiau keletą metrų tolyn, kad nepūtų tiesiai po mano namu. Viena ranka vilkau už čiurnos, o kitoje nešiau aukštai iškėlęs žiburį, deja, neturėjau trečios nosiai užsispausti.

Pirmąkart teko atsikratyti nužudyto žmogaus kūno, nes Njevu ir Ninucu man pasirūpinti neprireikė (nors Ninucu gal ir derėjo, bent tą pirmąjį kartą Sicilijoje). Dabar supratau, jog labiausiai erzinamas žmogžudystės aspektas – paslėpti lavoną, gal todėl kunigai nepataria žudyti, išskyrus, žinoma, mūšyje, mat ten kūnai paliekami maitvanagiams.

Velionį abatą nuvilkau kokią dešimtį metrų, o tempti dvasininką per savo ir dar nežinia kieno pirmiau čia paliktus ekskrementus nėra itin malonu, juolab jei apie tai tenka pasakoti savo aukai… Viešpatie, ką čia rašau? Bet pagaliau, gerokai paklampojęs po mėšlą, tolumoje pamačiau šviesą, reiškusią, kad Mobero aklagatvio ir Sotono gatvės sankryžoje esama grotelėmis dengto šulinio.

Iš pradžių buvau nutaręs nuvilkti lavoną iki didesnio kolektoriaus ir patikėti gausesnių vandenų malonei, bet paskui pamaniau, kad vanduo gali jį nuplukdyti velniažin kur, gal net į Seną, ir kas nors dar būtų tuos šventus palaikus atpažinęs. Teisinga mintis, nes dabar visa tai rašydamas jau žinau, kad didžiuosiuose nuotekų kanaluose už Kliši per pastarąjį pusmetį rasti keturi tūkstančiai šunų, penki veršiukai, dvidešimt avių, šešios ožkos ir septynios kiaulės, aštuoniasdešimt vištų, šešiasdešimt devynios katės, devyni šimtai penkiasdešimt triušių, beždžionė ir paprastasis smauglys. Statistika nutyli apie abatus, ir aš turėjau progą prisidėti, kad ji pasirodytų dar labiau stulbinama. Tačiau palikęs savąjį velionį čia galėjau būti tikras, kad jis niekur nedings. Palei kanalo, tikrai daug senesnio už tuos, kuriuos įrengė baronas Hosmanas, sieną tęsėsi apysiauris takelis, ant jo ir paguldžiau lavoną. Maniau, tokioje smarvėje ir drėgmėje jis greitai suirs ir virs neatpažįstama kaulų krūva. Įvertinęs savo aklagatvio prigimtį nusprendžiau, kad lavono nereikia niekaip pridengti, nes niekas niekada iki čia neužklys. O jei kartais ir rastų žmogaus palaikus, turėtų įrodyti, iš kur jie atsirado: bet kas būtų galėjęs juos čia atitempti, nusileidęs per šulinį Sotono gatvėje.

Grįžau į raštinę ir atsiverčiau Gėdšės romaną ten, kur Dala Pikola buvo įdėjęs skirtuką. Vokiečių kalbą buvau kiek primiršęs, bet supratau jei ne stiliaus niuansus, tai bent aprašytus faktus. Jokių abejonių – tai buvo maniškė rabino kalba Prahos kapinėse, tik Gėdšė (jis turėjo scenos jausmą) kiek plačiau aprašė naktines kapines, be to, pirmiausia ten atkako bankininkas, toks Rozenbergas, lydimas lenkų rabino su šlike ant pakaušio ir žandenų garbanom prie smilkinių, o kad į jas patektų, turėjo sargui sušnibždėti septynių skiemenų kabalistinį žodį.

Paskui atėjo tas, kuris pirminėje mano versijoje buvo informatorius, jį atvedė toks Laslis, pažadėjęs leisti dalyvauti kartą per šimtmetį vykstančioje sueigoje. Abudu buvo prisiklijavę barzdas ir užsidėję plačiakraštes skrybėles, tada jau viskas vyko, kaip buvau aprašęs, taip pat ir baigėsi iš kapo pasklidus žydrai šviesai ir naktyje nutolus rabinų šešėliams.

Tas nedorėlis glaustą mano pranešimą panaudojo melodraminėms scenoms. Buvo pasiryžęs bet kam, kad tik sukrapštytų kelis talerius. Išties nebeliko tikėjimo.

Kaip tik to žydai ir siekia.

 

Dabar jau einu miegoti, nukrypau nuo savo – santūraus smagurio – įpročių ir gėriau ne vyną, o baisingai daug kalvadoso (ir baisingai svaigsta galva – regis, kartojuos). Tačiau, atrodo, tik nugrimzdęs į besapnį miegą atsibundu tapęs abatu Dala Pikola, todėl įdomu, kaip dabar atsibusiu velionio kailyje, būdamas vienintelis jo mirties kaltininkas ir liudininkas.

 

Daugiau Daugiau
Dala Pikola sako nesąs Dala Pikola (13 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Dala Pikola sako nesąs Dala Pikola (13 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

Prahos kapinės

Dala Pikola sako nesąs Dala Pikola (13 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

13
DALA PIKOLA SAKO NESĄS DALA PIKOLA

1897 metų balandžio 5 diena

Šįryt atsibudau savo lovoje ir kiek pasigrimavęs apsirengiau kaip pridera mano padėčiai. Paskui atėjau paskaityti jūsų dienoraščio, kur rašote susitikęs su abatu Dala Pikola ir apibūdinat jį kaip gerokai už mane senesnį ir net kuprotą. Nuėjau pasižiūrėti į veidrodį jūsų miegamajame – manajame, kaip dvasininkui pridera, tokio daikto nėra, – nors ir kaip nenorėčiau savęs liaupsinti, negalėjau nematyti taisyklingų veido bruožų, be to, nesu žvairas ir dantys neatsikišę. Gražiai kalbu prancūziškai, gal su vos girdimu itališku akcentu.
Tai kas tas mano vardu pasivadinęs abatas, su kuriuo buvote susitikęs? Ir kas tuomet esu aš?

 

Daugiau Daugiau
Naktis Prahoje (12 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Naktis Prahoje (12 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Naktis Prahoje (12 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

12

NAKTIS PRAHOJE

 

1897 metų balandžio 4 diena

 

Dabar beliko susirasti tą Žoli minėtą Gedoną. Knygynas Bono gatvėje priklausė raukšlėtai senmergei, amžinai dėvėjusiai didžiulį juodą vilnonį sijoną ir Raudonkepurės kepuraitę, laimė, pridengusią pusę veido.

Ten iškart ir sutikau Gedoną, ironiškai į aplinkinį pasaulį žvelgiantį skeptiką. Man patinka nepatiklieji. Gedonas tuoj pat palankiai atsiliepė į Žoli prašymą: žinoma, nusiusiąs jam maisto ir truputį pinigų. Paskui pasišaipė iš draugo, dėl kurio turėsiąs išlaidų. Kam rašyti knygą ir rizikuoti pakliūti į kalėjimą, jei knygas skaito užkietėję respublikonai, o diktatoriaus šalininkai tėra beraščiai kaimiečiai, kuriems Dievo valia leista balsuoti?

Furjė sekėjai? Šaunūs žmonės, bet ar galima rimtai vertinti pranašą, skelbiantį, kad atgimusiame pasaulyje apelsinai augs Varšuvoje, vandenynuose tyvuliuos limonadas, žmonės turės uodegas, o kraujomaiša ir homoseksualumas bus pripažinti kaip natūraliausi žmogaus impulsai?

– Tai kodėl čia lankotės? – paklausiau.

– Nes čia renkasi vieninteliai likę sąžiningi žmonės, besipriešinantys nedorojo Bonaparto diktatūrai, – atsakė. – Matot tą gražią ponią? – paklausė. – Tai Žiuljetė Lamesin, viena iš įtakingiausių grafienės d‘Agul salono moterų. Už vyro pinigus ji nori įkurti saloną Rivoli gatvėje. Žavi, protinga, talentinga rašytoja, tikrai verta būti pakviestam į jos namus.

Gedonas parodė ir kitą personažą – aukštą, dailų, žavingą.

– Tai Tusenelis, garsusis knygos L’Esprit des bêtes 49  autorius. Socialistas, nežabotas respublikonas, beprotiškai įsimylėjęs Žiuljetę, kuri į jį nė nedirsteli. Bet jo protas čia guviausias.

 

Tusenelis prašneko apie šiuolaikinę visuomenę nuodijantį kapitalizmą.

– Kas tie kapitalistai? Žydai, mūsų laikų valdovai. Praėjusio amžiaus revoliucija nukirto galvą Kapetui, mūsų amžiaus revoliucija nukirsdins Mozę. Parašysiu apie tai knygą. Kas tie žydai? Visi, kurie siurbia bejėgių ir liaudies kraują. Tai protestantai, masonai. Ir, žinoma, judėjai.

– Betgi protestantai ne žydai, – išdrįsau.

– Jei sakau žydai, tai kalbu apie protestantus, o šie – tai ir anglų metodistai, ir vokiečių, šveicarų bei olandų pietistai, Dievo valią įžvelgiantys toje pačioje žydų knygoje Biblijoje – kraujomaišos ir žiauriausių karų istorijoje, kur pergalė pasiekiama tik per išdavystę ir apgaulę, kur karaliai liepia žudyti vyrus, idant paimtų jų žmonas, kur moterys, laikančios save šventosiomis, gulasi su priešų karvedžiu, kad nupjautų šiam galvą. Kromvelis nukirsdino savo karalių cituodamas Bibliją, Maltusas, iš vargetų vaikų atėmęs teisę gyventi, visas persisunkęs Biblija. Ši padermė švaisto laiką atsiminimams apie vergystę ir nepaisydama Dievo pykčio pasirengusi amžinai garbinti aukso veršį. Kova su žydais turėtų būti pagrindinis kiekvieno savo vardo verto socialisto tikslas. Nekalbu apie komunistus, nes juos sugalvojo žydas, tačiau kapitalo sąmokslą atskleisti sunkiausia. Kodėl Paryžiaus restorane obuolys kainuoja šimtą kartų brangiau nei Normandijoje? Yra grobuonių tautos, gyvenančios kitų sąskaita, prekiautojų tautos, kaip kadaise finikiečiai ir kartaginiečiai, o dabar anglai ir žydai.

– Anglas ir žydas jums viena ir tas pat?

– Beveik. Kas tapo Anglijos ministru pirmininku? Lordas Bekonsfildas, didiko titulu dangstantis tikrąjį žydišką vardą – Dizraelis. Tas Dizraelis, į krikščionybę atsivertęs žydas sefardas, išdrįso pareikšti, kad žydai rengiasi užvaldyti pasaulį. Žinoma, ne kalbomis, pasakytomis anglų parlamente, o romanuose.

Kitą dieną jis atnešė Dizraelio knygą, pabraukęs ištisas pastraipas: „Ar Europoje kada vyko koks nors reikšmingas sąjūdis, kuriame žydai nebūtų dalyvavę ar sudarę daugumos?.. Pirmieji jėzuitai buvo žydai! Kas vadovauja paslaptingai rusų diplomatijai, prieš kurią blykšta visa Vakarų Europa? Žydai! Kas globoja Vokietijoje rengiamą revoliuciją? Žydas, toks Karlas Marksas su savo komunistais. Kas Vokietijoje laiko kone visų universitetų katedrų monopolį?“

– Ir nemanykit, kad Dizraelis yra savąją tautą išduodantis mou chard.  Priešingai, jis liaupsina jos dorybes. Nesigėdydamas rašo, kad Rusijos finansų ministras grafas Kankrenas yra Lietuvos žydo vaikas, o ispanų ministras Mendizabalas – atsivertėlio iš Aragonos provincijos sūnus. Vienas iš Prancūzijos imperijos maršalų – žydo Šulo sūnus, Masena irgi žydas, hebrajiškai Manasehas…

Nebuvau tikras, ar Tusenelis teisus, tačiau jo filipikos, atskleidusios tai, apie ką kalbėta revoliucingiausiuose sluoksniuose, pakišo šiokių tokių minčių… Dvejojau, kam galėčiau parduoti jėzuitus demaskuojančius dokumentus. Gal masonams, bet su jų pasauliu dar neturėjau jokio ryšio. Masonus kompromituojantys dokumentai gal domintų jėzuitus, bet dar nesijaučiau pajėgus juos sukurti. O demaskuojantys Napoleoną? Negalėjau jų parduoti vyriausybei, o respublikonams, kurie, be abejonės, buvo puiki potenciali rinka, po Siu ir Žoli mažai ką tegalėjau pridurti. Dokumentai, kompromituojantys respublikonus? Vyriausybė, regis, jau turėjo viską, ko jai reikėjo, ir jei Lagranžui pasiūlyčiau informaciją apie Furjė šalininkus, šis tik prapliuptų juoktis, nes knygyne Bono gatvėje lankėsi daugybė jo informatorių.

Kas liko? Dėl Dievo meilės, žydai. Maniau, tik senelis buvo jų apsėstas, bet paklausęs Tusenelio kalbų supratau, kad neapykantos žydams rinka apėmė ne vien visus galimus abato Baruelio sekėjus (o jų buvo nemažai), bet ir revoliucionierius, respublikonus bei socialistus. Žydai buvo ne tik Bažnyčios, bet ir prastuomenės, nes siurbė jos kraują, ir, nelygu vyriausybė, sosto priešai. Reikėjo padirbėti su žydais.

Suvokiau, kad užduotis nelengva: gal apdorota Baruelio medžiaga, pristatanti žydus kaip masonų ir tamplierių bendrininkus, sukėlusius prancūzų revoliuciją, kokiuose dvasininkijos sluoksniuose ir galėtų ką apstulbinti, tačiau tokio socialisto kaip Tusenelis nėmaž nesudomintų – apie žydų santykius, kapitalo kaupimą ir britų sąmokslą jam reikėjo ko nors tikslesnio.

Ėmiau graužtis gyvenime visada vengęs susitikti su žydais. Suvokiau, kad mano supratimas apie vis didesnę pagiežą keliantį objektą turi nemažų spragų. Tokios mintys nedavė man ramybės, ir kaip tik tada Lagranžas man parodė išeitį. Jau rašiau, kad Lagranžas skirdavo susitikimus netikėčiausiose vietose, o šįkart susitikome Per Lašezo kapinėse. Iš esmės jis buvo teisus – atrodėme kaip giminės, ieškantys numylėto mirusiojo amžinojo poilsio vietos, ar kaip romantiški praeities mėgėjai, susikaupę besisukiojantys aplink visus menininkus, filosofus, įsimylėjėlius traukiantį Abelaro ir Eloizos kapą, kaip šmėklos tarp šmėklų.

– Simonini, norėčiau jums pristatyti pulkininką Dimitrijų, mums jis žinomas tik šiuo vardu. Dirba Rusijos imperatoriškosios kanceliarijos Trečiajame departamente. Žinoma, jei nuvyksit į Sankt Peterburgą ir paklausit apie Trečiąjį departamentą, visi atrodys lyg iš dangaus nukritę, nes oficialiai tokio nėra. Jo agentai turi stebėti revoliucinių grupių būrimąsi, mat Rusijoje ši problema daug rimtesnė nei čia. Jie turi saugotis dekabristų ir anarchistų įpėdinių, o dabar dar ir suirzusių vadinamųjų laisvųjų valstiečių. Caras Aleksandras prieš keletą metų panaikino baudžiavą, tačiau apie dvidešimt milijonų išlaisvintų valstiečių privalo mokėti buvusiems ponams už žemės, iš kurios negali prasimaitinti, panaudą, ir daugybė jų plūsta į miestus ieškoti darbo…

– Ko tas pulkininkas Dimitrijus iš manęs tikisi?

– Sakykim, jis renka žydus kompromituojančius dokumentus. Žydų Rusijoje kur kas daugiau nei čia, ir kaimuose jie kelia grėsmę rusų valstiečiams, nes moka skaityti, rašyti, o svarbiausia – skaičiuoti. Ką kalbėti apie miestus, kur, kaip manoma, daugelis jų stoja į maištininkų būrius. Mano kolegos rusai turi dvigubą bėdą: viena vertus, saugotis žydų ten, kur jie kelia realią grėsmę, kita vertus, į juos nukreipti kaimo prastuomenės nepasitenkinimą. Bet Dimitrijus pats viską paaiškins. Tas reikalas mums nerūpi. Mūsų vyriausybė palaiko gerus santykius su Prancūzijos žydų finansinėmis grupėmis ir neturi jokio intereso kelti to sluoksnio nepasitenkinimą. Tik norime padaryti paslaugą rusams. Mūsų darbe ranka ranką plauna, tad maloniai paskoliname jus, Simonini, pulkininkui Dimitrijui, bet oficialiai su mumis jūs niekaip nesusijęs. Tiesa, vos neužmiršau, patariu prieš susitinkant su Dimitrijum pasidomėti Pasauline izraelitų sąjunga, maždaug prieš šešerius metus įkurta čia, Paryžiuje. Jos nariai – gydytojai, žurnalistai, teisininkai, verslininkai… Paryžiaus žydų bendruomenės grietinėlė. Galima sakyti, visi jie liberalūs ir, žinoma, veikiau respublikonai nei bonapartininkai. Toji Sąjunga sakosi padedanti visų religijų ir šalių persekiojamiesiems ir ginanti žmogaus teises. Kol neįrodyta priešingai, jie – kuo sąžiningiausi piliečiai, bet mums sunku infiltruoti į ją savo informatorius, nes žydai vieni kitus atpažįsta apuostydami it šunys. Tačiau supažindinsiu jus su kai kuo, kam pavyko pelnyti Sąjungos narių pasitikėjimą. Tai toks Jokūbas Brafmanas, į ortodoksų tikėjimą atsivertęs žydas, ilgainiui tapęs Minsko dvasinės seminarijos hebrajų kalbos profesoriumi. Būtent vykdydamas pulkininko Dimitrijaus ir Trečiojo departamento užduotį jis trumpam atvyko į Paryžių ir lengvai įsiliejo į Izraelitų sąjungą, nes kai kurie jos nariai jį pažinojo kaip tikėjimo brolį. Galės jums apie tą draugiją papasakoti.

– Atleiskit, pone Lagranžai, bet jei Brafmanas yra pulkininko Dimitrijaus informatorius, viskas, ką iš jo išgirsiu, Dimitrijui seniai žinoma ir man nėra jokios prasmės jam viską perpasakoti.

– Simonini, nebūkit naivus. Yra prasmės, yra. Jei papasakosite Dimitrijui tą patį, ką jis jau girdėjo iš Brafmano, jo akimis, atrodysit turintis tikrą informaciją, patvirtinančią jo jau girdėtąją.

 

Brafmanas. Prisiklausęs senelio pasakojimų tikėjausi pamatyti individą ereliška nosimi, putliomis lūpomis, gerokai atsikišusia apatine – kaip juodaodžio, įdubusiomis pavandenijusiomis akimis, labiau nei kitų tautų narių užkritusiais vokais, banguotais ar garbiniuotais plaukais, atlėpusiomis ausimis… O pamačiau vienuoliškos išvaizdos poną gražia žilsva barzdele, tankiais antakiais su mefistofeliškais šepetukais galuose, tokiais kaip lenkų ar rusų.

Akivaizdu – atsivertimas keičia ne tik sielos, bet ir veido bruožus.

Tas vyras turėjo ypatingą savybę – mėgo skaniai pavalgyti, tačiau buvo rajus kaip provincialas, norintis viską išragauti ir nemokantis tinkamai suderinti patiekalų. Pusryčiavome Montorgėjaus gatvėje Rocher de Cancale  restorane, į kurį kadaise visi eidavo pasimėgauti geriausiomis Paryžiuje austrėmis. Prieš dvi dešimtis metų jį uždarė, paskui jo duris atvėrė kitas savininkas, ir restoranas jau buvo kitoks, bet austrėmis tebevaišino, o Rusijos žydui to užteko. Brafmanas pasitenkino keliais tuzinais belons,  paskui užsisakė bisque d’écrevisses  50.

– Toji gyvybinga tauta, kad išgyventų keturiasdešimt amžių, kiekvienoje šalyje, į kurią atvykdavo, turėjo sudaryti savo vyriausybę, valstybę valstybėje, gyvavusią visada ir visur net per tūkstantmetes klajones. Radau dokumentus, liudijančius tą valstybę ir jos įstatymą, kahalą egzistavus.

– Kas tai?

– Toji institucija mena Mozės laikus, o po diasporos ji liko gyvuoti ne atvirai, bet slėpdamasi sinagogų šešėliuose. Radau Minsko kahalo dokumentus nuo 1794 metų iki 1830 metų. Ten viskas surašyta, suregistruoti net menkiausi veiksmai.

Jis išvyniojo keletą papirusų, išmargintų nesuprantamais ženklais.

– Žydų bendruomenę valdo kahalas, ji paklūsta nepriklausomam dvasiniam teismui Bet Din.  Čia tik vieno kahalo dokumentai, tačiau jie, be abejo, niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito kahalo dokumentų. Čia parašyta, kad bendruomenės nariai turi paklusti tik savam, o ne valstybės, kurioje gyvena, teismui, nurodoma, kaip rengti šventes, kaip skersti gyvulius maistui ir kaip krikščionims parduoti nešvarias ir sugedusias skerdienos dalis, kaip kiekvienas žydas gali iš kahalo įsigyti krikščionį ir alinti skolomis bei palūkanomis, o galop pasisavinti visą šio turtą, ir joks kitas žydas neturi teisės į tą patį krikščionį… Jokios pagailos žemesnėms klasėms, turtingieji išnaudoja vargšus, kahalas nelaiko to nusikaltimu, veikiau dorybe, jei šitaip elgiasi Izraelio sūnūs. Kai kas šneka, kad žydai neturtingi, ypač Rusijoje, ir tai tiesa, nes daugybė žydų yra slaptos turtingų žydų vadovaujamos vyriausybės aukos. Aš kovoju ne su žydais, nes gimiau žydas, o prieš žydiškumą,  kuriuo norima pakeisti krikščionybę… Myliu žydus, ir tai gali paliudyti jų nužudytasis Jėzus…

Atokvėpiui Brafmanas užsisakė aspic de filets mignons de per dreaux 51.  Bet kone iškart vėl grįžo prie dokumentų ir vartė juos spindinčiomis akimis.

 

…pamačiau vienuoliškos išvaizdos poną gražia žilsva barzdele, tankiais antakiais su mefistofeliškais šepetukais galuose, tokiais kaip lenkų ar rusų.

 

– Matot, čia viskas autentiška. Tai įrodo senas popierius, senoviškas dokumentus surašiusio notaro raštas, vienodi parašai ant skirtingomis datomis pažymėtų dokumentų.

Brafmanas tuos raštus jau buvo išvertęs į prancūzų ir vokiečių kalbas, bet iš Lagranžo sužinojęs, kad moku surašyti autentiškus dokumentus, tuoj paprašė sukurti prancūzišką jų versiją, kuri atrodytų parašyta tuo pat metu kaip ir originalūs tekstai. Norint įtikinti rusų slaptąsias tarnybas, kad kahalas įvairiose Europos šalyse turi daug įtakos, o ypač jį vertina Paryžiaus izraelitų sąjunga, svarbu dokumentus turėti ir kitomis kalbomis.

Paklausiau, kaip remiantis kažkokiam Rytų Europos užkampyje gyvenusios bendruomenės surašytais dokumentais galima įrodyti egzistavus pasaulinį kahalą. Brafmanas patarė dėl to nesukti galvos, nes jie tėra paspara, įrodymai, kad jo kalbos ne iš piršto laužtos, o savo knygoje jis įtikinamai nuvainikuosiąs tikrąjį kahalą, tą milžinišką aštuonkojį, savo čiuptuvais apraizgiusį visą civilizuotą pasaulį.

Brafmano veido bruožai tapo griežtesni, jis kone įgijo grobuonišką išraišką, išdavusią jį buvus žydu, kuriuo išliko, neatsižvelgdamas į nieką.

– Pamatinės Talmudo dvasią įkvepiančios emocijos – beribės ambicijos užvaldyti pasaulį, nepasotinamas troškimas pasisavinti visus ne žydų turtus, pagieža krikščionims ir Jėzui Kristui. Kol Izraelio tauta neatsigręš į Jėzų, ją priglaudusios krikščioniškos šalys visada bus laikomos atviru ežeru, kuriame kiekvienas žydas, pasak Talmudo, gali laisvai žvejoti.

Išsekintas kaltinamosios kalbos Brafmanas užsisakė escalopes de poularde au velouté 52,  tačiau patiekalas jam nepatiko, tad paliepė jį pakeisti filets de poularde piqués aux truffes  53. Paskui iš liemenės kišenės ištraukęs sidabrinį laikrodį tarė:

– Aiman, jau vėlu. Prancūzai gamina nuostabiai, tačiau aptarnauja lėtai. Turiu skubių darbų, tad privalau atsisveikinti. Kapitone Simonini, praneškit, ar pavyks gauti reikiamo popieriaus ir rašalo.

Pabaigoje Brafmanas vos teparagavo vanilinių putėsių. Maniau, kad žydas, nors ir atsivertęs, paliks man apmokėti sąskaitą. Tačiau Brafmanas, priešingai, didiko mostu parodė norįs pavaišinti mane, kaip atsainiai pavadino, šiuo užkandžiu. Matyt, rusų slaptosios tarnybos jam mokėjo karališką atlyginimą.

 

Namo grįžau sutrikęs. Dokumentas, parašytas prieš penkiasdešimt metų Minske, smulkūs priesakai, kaip ir ką pakviesti ir ko nekviesti į šventę, nebūtinai liudija, kad tokios taisyklės galiojo ir didžiųjų Paryžiaus ar Berlyno bankininkų gyvenime. Ir pagaliau pirmoji taisyklė: nieku būdu ir niekada nedirbti su autentiškais ar pusiau autentiškais dokumentais! Jeigu šie egzistuoja, kam nors vis tiek kils noras patikrinti ir paskelbti, kad kas nors perteikta netiksliai… Įtikinamas dokumentas turi būti sukurtas ex novo , o originalo geriausia nerodyti, tik paminėti, ir kad nebūtų įmanoma rasti jokio šaltinio, kaip atsitiko su Trim Karaliais, apie kuriuos dviem eilutėmis užsiminė tik Matas, nepasakęs, nei kuo jie vardu, nei kiek jų buvo, nei kad jie karaliai, o visa kita tėra įprasti gandai. Tačiau žmonėms jie tokie pat tikri kaip Juozapas su Marija, ir girdėjau, kad kažkur garbinami jų palaikai. Reikia, kad tai, kas atskleidžiama, būtų ypatinga, sukrečiama, it iš romano. Tik tada pranešimas atrodys įtikinamas ir sukels pasipiktinimą. Kodėl Šampanės vynininkui turėtų rūpėti, kad žydai verčia tautiečius dukterų vestuves švęsti vienaip ar kitaip? Argi tai įrodo, kad jie bando jį apiplėšti?

Tuomet supratau turintis tinkamą dokumentą ar, tiksliau, įtikinamą rėmą, geresnį negu Guno „Fauste“, dėl kurio paryžiečiai jau keletą metų ėjo iš proto. Tereikia rasti tinkamą turinį. Be abejo, svarsčiau apie masonų sueigą ant Griaustinio kalno, apie Žozefo Balzamo planą ir apie jėzuitų naktį Prahos kapinėse.

Kuo galėtų prasidėti žydų planas užvaldyti pasaulį? Ogi sumanymu pasisavinti auksą, kaip užsiminė Tusenelis. Užkariauti pasaulį, kad subruztų monarchai ir vyriausybės, pasisavinti auksą, kad apsidžiaugtų socialistai, anarchistai ir revoliucionieriai, sunaikinti šventus krikščioniškojo pasaulio principus, kad sunerimtų popiežius, vyskupai ir klebonai. Dar įterpti truputį bonapartiško cinizmo, kurį taip gerai apibūdino Žoli, ir jėzuitiškos veidmainystės, kurios mudu su Žoli išmokome iš Siu.

Grįžau į biblioteką, tik šįkart Paryžiaus, daug turtingesnę už Turino, ir čia radau daugiau Prahos kapinių vaizdų. Jos veikė nuo viduramžių, bet amžiams bėgant negalėjo plėstis už leistinų ribų, todėl kapai lipo vieni ant kitų ir kapaviečių susikaupė gal šimtas tūkstančių, šeivamedžių paunksnėje vienas prie kito glaudėsi antkapiai be jokių portretų, nes žydai siaubingai bijo atvaizdų. Gal dailininkus toji vieta pakerėjo, ir jie kiek perdėjo vaizduodami akmenų krūsnis it vėjų išguldytus dykvietės krūmynus – kapinės atrodė tarsi pražiota bedantės raganos burna. Vaizdingesni mėnesienos užlietų kapinių paveikslai padėjo suvokti, kaip tokia vaiduokliška nuotaika galėtų man padėti, jei ant kokių nors požeminių virpesių iškeltų ir išklaipytų grindinio plokščių sustatyčiau sąmokslą rezgančius rabinus, pakumpusius, susisupusius į apsiaustus su gobtuvais, žilomis ožio barzdomis, palinkusius kaip ir antkapiai, į kuriuos jie remtųsi nejudrūs it naktį sustingusių šmėklų miškas. Aplinkui kapą, kur ilsisi rabinas Liovas, septynioliktame amžiuje sukūręs Golemą, siaubūną, turėjusį keršyti už visus žydus. Geriau ir už Diuma, geriau už jėzuitus.

Be abejo, manasis dokumentas turėjo skelbti tai, ką papasakojo tos siaubingos nakties liudininkas, privalėjęs likti nežinomas, antraip jam būtų grėsusi mirtis. Persirengęs rabinu jis turėtų naktį įslinkti į kapines prieš prasidedant ceremonijai ir pasislėpti už akmenų sąvarta tapusio rabino Liovo kapo. Lygiai vidurnaktį, tarsi krikščionių bažnyčios varpas būtų iš tolo paskelbęs žydų sueigos pradžią, atvyktų dvylika žmogystų tamsiais apsiaustais ir balsas tarsi iš kapo gilumos pasveikintų juos kaip dvylika Rosche Bathe Abboth,  dvylikos Izraelio genčių galvas, o kiekvienas iš jų atsakytų: „Sveikiname tave, prakeiktojo sūnau.“

Štai kokia scena. Kaip ir ant Griaustinio kalno, visus sukvietusiojo balsas taria: „Nuo mūsų paskutinio susirinkimo praėjo šimtas metų. Iš kur atvykot ir kam atstovaujat?“ Susirinkusiųjų balsai atsako: rabinas Judas iš Amsterdamo, rabinas Benjaminas iš Toledo, rabinas Levis iš Vormso, rabinas Manasas iš Pešto, rabinas Gadas iš Krokuvos, rabinas Simeonas iš Romos, rabinas Sebulonas iš Lisabonos, rabinas Rubenas iš Paryžiaus, rabinas Danas iš Konstantinopolio, rabinas Aseras iš Londono, rabinas Isašeras iš Berlyno, rabinas Naftalis iš Prahos. Tuomet balsas, arba tryliktasis atvykėlis, kiekvieno paklausia apie jų bendruomenių turtus, suskaičiuoja Rotšildų bei kitų galingų pasaulio žydų bankininkų turtą. Trims milijonams penkiems šimtams tūkstančių Europoje gyvenančių žydų išeitų po šešis šimtus frankų, kitaip tariant, du milijardai frankų. Mažoka, kad sužlugdytum du šimtus šešiasdešimt penkis milijonus krikščionių, taria tryliktasis balsas, bet pradžioje pakaks.

Dar reikėjo apgalvoti jų kalbas, bet jau turėjau pabaigą. Tryliktasis balsas iškvies rabino Liovo dvasią, nuo jo kapo pakils žydra šviesa, palengva ryškėjanti ir vis labiau akinanti, dvylika susirinkusiųjų mes ant kapo po akmenį ir šviesa pamažu užges. Visi dvylika išsivaikščios skirtingomis kryptimis, ir (kaip sakoma) tamsa juos praris, o kapines vėl apgaubs vaiduokliška anemiška melancholija.

 

Taigi, Diuma, Siu, Žoli, Tusenelis. Tačiau, be tėvo Baruelio, mano dvasinio šios atkurtos istorijos vadovo, mokymo, pasigedau uolaus kataliko požiūrio. Tomis dienomis Lagranžas, ragindamas kuo greičiau užmegzti santykius su Izraelitų sąjunga, užsiminė apie Guženo de Muso. Kai ką apie jį jau teko girdėti: žurnalistas, katalikas, legitimistas, besidomintis magija, demoniškomis apeigomis, slaptosiomis draugijomis ir masonais.

– Kiek žinome, – kalbėjo Lagranžas, – jis baigia rašyti knygą apie žydus ir krikščioniškų tautų judaizaciją, nežinau, ar aiškiai kalbu. Jums derėtų su juo susitikti, surinktumėt pakankamai medžiagos mūsų draugams rusams patenkinti. O mums praverstų tiksliau sužinoti jo ketinimus, nenorime, kad pašlytų geri vyriausybės, Bažnyčios ir žydų finansininkų sluoksnio santykiai. Galėtumėt su juo suartėti kaip jo darbais besižavintis hebraistas. Judu supažindins mums jau nemažai padėjęs abatas Dala Pikola.

– Bet aš ne žydas, – atsakiau.

– O kas pasakė, kad Guženo tai žino? Kad ko nors nekęstum, nebūtina kalbėti kaip jis.

 

Dabar (staiga!) prisiminiau pirmąjį susitikimą su Dala Pikola. Matau jį, tarsi stovėtų priešais. O matydamas suprantu, kad jis negali būti mano antrininkas ar gyvavaizdis, nes atrodo mažiausiai šešiasdešimtmetis, sukumpęs, kone kuprotas, žvairas, atsikišusiais dantimis. Anuomet jį pamatęs pamaniau: abatas Kvazimodas. Be to, kalbėjo su vokišku akcentu. Atmenu, Dala Pikola man pašnabždėjo, kad reikėtų stebėti ne tik žydus, bet ir masonus, nes galų gale visi jie yra sąmokslininkai. Man atrodė, kad neverta kovoti iš karto keliuose frontuose, tad nukreipiau pokalbį, bet iš kai kurių abato užuominų supratau, kad jėzuitus domina naujienos apie masonų susirinkimus, nes Bažnyčia rengė galingą puolimą prieš masonybės raupsus.

– Šiaip ar taip, – tarė Dala Pikola, – jei jums prireiktų su tais sluoksniais susisiekti, pasakykite man. Esu Paryžiaus ložės brolis ir joje turiu gerų pažįstamų.

– Abate, jūs? – nustebau.

Dala Pikola, nusišypsojo:

– Jei žinotumėt, kiek abatų yra masonai…

 

Pagaliau man pavyko susitarti dėl susitikimo su kavalieriumi Guženo de Muso. Tai buvo jau silpnos dvasios septyniasdešimtmetis, užsispyręs jis laikėsi kelių turimų minčių ir domėjosi tik demonais, magais, burtininkais, spiritistais, mesmeristais, žydais, stabmeldžių šventikais ir net „elektristais“, skelbusiais tam tikro gyvybinio prado egzistavimą.

Jis pradėjo nuo pradžių pradžios, o žodžiai liejosi srautu. Nuolankiai klausiausi Guženo postringavimų apie Mozę, fariziejus, Didžiąją sinedriją, Talmudą, nes senolis pavaišino puikiu konjaku ir išsiblaškęs paliko butelį ant staliuko priešais, todėl ištvėriau.

Guženo atskleidė, jog tarp nedorų moterų daug daugiau žydžių nei krikščionių (argi neskaitėme to Evangelijose, pamaniau, ten Jėzus, kad ir kur eitų, sutinka tik nusidėjėles?), paskui ėmė įrodinėti, kad Talmudo moralė nepripažįsta artimo sąvokos ir ten niekur neužsimenama apie pareigą artimiesiems, tai paaiškina ir savaip pateisina, kodėl žydai taip negailestingai ardo šeimas, išniekina merginas, išmeta į gatvę našles ir senius, iš kurių lupikaudami išsiurbė visą kraują. Ir žydžių prostitučių, kaip ir nusikaltėlių žydų, skaičius yra didesnis nei krikščionių.

– Ar žinote, kad iš dvylikos Leipcigo teisme nagrinėjamų vagysčių vienuolika įvykdė žydai? – sušuko Guženo ir klastingai šypsodamas pridūrė: – Išties, ant Kalvarijos kalno buvo du plėšikai ir tik vienas teisuolis. Ir apskritai, – baigė, – žydų padaryti nusikaltimai patys nedoriausi: žydai sukčiauja, meluoja, lupikauja, sukelia tyčinį bankrotą, verčiasi kontrabanda, padirbinėja pinigus, prievartauja turtą, suktai prekiauja, ir daugiau nė neklauskit.

Beveik valandą smulkmeniškai dėstęs apie lupikavimą, ėmėsi pikantiškosios dalies – vaikžudystės bei antropofagijos ir pagaliau kaip priešpriešą šiems slaptiems papročiams paminėjo akivaizdžius, dienos šviesoje matomus dalykus: viešas žydų finansininkų niekšybes ir prancūzų valdininkų nepajėgumą joms pasipriešinti ar už jas nubausti.

Įdomiausi, nors ir ne itin naudingi dalykai, atsiskleidė, kai Muso, nelyginant pats būtų žydas, remdamasis tais pačiais Dizraelio tvirtinimais, kuriuos buvau girdėjęs iš Tusenelio, prašneko apie pranašesnį už krikščionių žydų intelektą – akivaizdu, kad Furjė šalininkus socialistus ir katalikus monarchistus vienijo bent jau toks pats požiūris į žydus – ir neigė paplitusią nuomonę apie rachito kamuojamą, ligotą žydą: tiesa, žydai nelavino savo kūnų ir nesimokė karo meno (gana atsiminti, kaip graikai vertino fizinį lavinimą), todėl buvo gležni ir silpno sudėjimo, bet ilgaamžiai, nesuvokiamai vislūs dėl nepasotinamo seksualinio apetito ir apsaugoti nuo daugelio ligų, šienavusių visą žmoniją, vadinasi, kaip pasaulio užkariautojai dar pavojingesni.

– Paaiškinkit, – kalbėjo Guženo, – kodėl žydai beveik niekada nenukentėdavo nuo choleros epidemijų, nors gyveno nešvariausiuose ir kenksmingiausiuose miestų rajonuose. Pasakodamas apie 1346 metų marą, amžininkas istorikas rašo, kad nežinia kodėl nė vienoje šalyje žydai neužsikrėtė, Fraskatoras sako, kad 1505 metais nuo šiltinės išsigelbėjo tik žydai, Denjė mini, kad jie vieninteliai išgyveno per 1736 metų dizenterijos epidemiją Naimegene, Vavruchas išsiaiškino, kad Vokietijoje kaspinuočiais neužsikrėtė tik gyventojai žydai. Ką pasakysit? Ar tai įmanoma, jei ši tauta – nevalyviausia pasaulyje, o tuokiasi tik su saviškiais? Tai prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Gal taip yra dėl jų mitybos ypatumų, apie kuriuos nenumanome, o gal dėl apipjaustymo? Kur paslaptis, kad jie stipresni už mus, nors atrodo silpnesni? Manau, tokį suktą ir galingą priešą reikia naikinti visomis priemonėmis. Tik pagalvokit, į Pažadėtąją žemę jų atkeliavo šeši šimtai tūkstančių vyrų, o skaičiuodami po keturis asmenis kiekvienam suaugusiam vyrui gauname du su puse milijono gyventojų. Tačiau Saliamono laikais jie jau turėjo milijoną tris šimtus tūkstančių karių, vadinasi, iš viso penkis milijonus sielų, arba dvigubai tiek. O dabar? Sunku ir suskaičiuoti, nes jie pasklidę po visus žemynus, bet ir kukliausiais skaičiavimais bus apie dešimt milijonų. Jie dauginasi, dauginasi…

 

Apmaudas, regis, jį taip išsekino, kad man net kilo pagunda pasiūlyti taurelę jo paties konjako.

 

Apmaudas, regis, jį taip išsekino, kad man net kilo pagunda pasiūlyti taurelę jo paties konjako. Tačiau atsigavo, o kai prakalbo apie mesianizmą ir kabalą (taigi, buvo pasirengęs pristatyti ir savo knygas apie magiją ir satanizmą), mane jau buvo apėmusi palaimingo užsimiršimo būsena ir tik per stebuklą pajėgiau atsistoti, padėkoti ir išeiti.

Pamaniau, per daug malonės visas šias naujienas pateikti tokiems kaip Lagranžas skirtame dokumente, gali kilti pavojus, kad slaptosios tarnybos įmes mane į tamsiąją, gal net uždarys Ifo pilyje, kaip ir pridera Diuma gerbėjui. Bet gal reikiamai neįvertinau de Muso knygos, nes dabar rašydamas atsimenu, kad paskui 1869 metais Le juif, le judaïsme et la judaïsation des peuples chrétiens 54  išėjo beveik šešių šimtų puslapių apimties, gana nedideliu tiražu, gavo popiežiaus Pijaus IX palaiminimą ir nepaprastai patiko skaitytojams. Tačiau būtent nuojauta, kad iš visų pusių pasipylė mažos ir didelės knygos apie žydus, vertė mane imtis atrankos.

Maniškėse Prahos kapinėse rabinai turi pasakyti ką nors suprantama, pagavaus, savotiškai naujo ir nekalbėti apie apeigines vaikžudystes, apie kurias jau kalbama ištisus šimtmečius ir kuriomis žmonės tikėjo tiek pat kiek raganomis, tereikėjo neleisti vaikams sukiotis prie getų.

Taip pradėjau rašyti pranešimą apie tos lemtingos nakties pragaištis. Pirmas suskambo tryliktojo balsas:

– Mūsų tėvų pavedimu Izraelio išrinktieji privalo kas šimtą metų susiburti prie šventojo rabino Simeono Ben Jehudos kapo. Prieš aštuoniolika amžių Abraomo žadėtąją galią iš mūsų pagrobė kryžius. Priešų trempiama ir žeminama, nuolat patirianti mirties ir prievartos grėsmę Izraelio tauta išgyveno, pasklido po visą pasaulį, vadinasi, ir visas pasaulis turi jai priklausyti. Aukso veršis yra mūsų nuo Aarono laikų.

– Taip, – įsiterpė rabinas Isašeras, – kai tapsim viso žemės aukso šeimininkais, tikroji galia pereis į mūsų rankas.

– Jau dešimtą kartą, – vėl prabilo tryliktasis balsas, – po tūkstančio metų žiaurios ir nepaliaujamos kovos su priešais, šiose kapinėse prie rabino Simeono Ben Jehudos kapo renkasi Izraelio tautos visų kartų išrinktieji. Tačiau per visus praėjusius amžius mūsų protėviams nepavyko sukaupti tiek aukso, vadinasi, ir tiek jėgos. Paryžiuje, Londone, Vienoje, Berlyne, Amsterdame, Hamburge, Romoje, Neapolyje ir Rotšildų giminėje finansinės padėties šeimininkai yra izraelitai… Kalbėk, rabine Rubenai, tu žinai, kokia padėtis Paryžiuje.

– Visi imperatoriai, karaliai ir kunigaikščiai, – prakalbo Rubenas, – linksta nuo skolų kariuomenėms išlaikyti ir svyruojantiems sostams paremti naštos. Todėl turime dar palengvinti paskolų sąlygas ir galop kaip užstatą už šaliai duodamą kapitalą perimsime geležinkelių, kasyklų, miškų, didžiųjų kalvių ir manufaktūrų, kito nekilnojamojo turto kontrolę, taip pat mokesčių administravimą.

– Neužmirškim ir žemės ūkio, jis visada bus didelis kiekvienos šalies turtas, – įsiterpė Simeonas iš Romos. – Didieji ūkiai neliečiami, bet jei mums pavyks paskatinti vyriausybes didelius ūkius suskaldyti, bus lengviau juos nupirkti.

Paskui rabinas Judas iš Amsterdamo pasakė:

– Bet daug mūsų brolių izraelitų atsiverčia ir priima krikštą…

– Nesvarbu! – atitarė tryliktasis balsas. – Pasikrikštijusieji puikiai gali mums pasitarnauti. Nors jų kūnas ir pakrikštytas, dvasia ir siela lieka ištikimos Izraeliui. Nuo šiandien per šimtą metų nebeliks Izraelio vaikų, kurie norės tapti krikščionimis, bet daug krikščionių atsivers į mūsų šventą tikėjimą. O tada Izraelis su panieka jų atsikratys.

– Bet pirmiausia supraskim, kad Katalikų bažnyčia yra pavojingiausias mūsų priešas, – tarė rabinas Levis. – Reikia skiepyti krikščionims laisvamanystę, abejonę, reikia pažeminti šio tikėjimo tarnus.

– Skleiskime pažangos idėją, kuri sulygina visus tikėjimus, – prašneko rabinas Manasas. – Kovokime, kad iš mokyklų programų išnyktų krikščionių religijos pamokos. Apsukrūs ir išsimokslinę izraelitai be vargo gaus katedras ir profesorių vietas krikščionių mokyklose. Taip tikybos mokymas taps vien šeimos reikalu, o dauguma šeimų neturi tam laiko, todėl tikėjimo dvasia pamažėle nusilps.

Atėjo rabino Dano iš Konstantinopolio eilė:

– Svarbiausia, kad prekyba ir spekuliacija niekada neišsprūstų mums iš rankų. Reikia užvaldyti prekybą alkoholiu, sviestu, duona ir vynu, taip tapsim absoliučiais viso žemės ūkio, visos žemės ūkio ekonomikos šeimininkais.

Naftalis iš Prahos kalbėjo:

– Taikykimės į teismus ir advokatūrą. Kodėl izraelitai negalėtų tapti švietimo ministrais, jei jiems dažnai priklauso finansų ministro portfelis?

Pagaliau prabilo rabinas Benjaminas iš Toledo:

– Neturime šalintis jokios visuomenei svarbios profesijos: filosofijos, medicinos, teisės, muzikos, ekonomikos, žodžiu, bet kuri mokslo, meno, literatūros sritis yra platus laukas, kuriame turime parodyti savo genijų. Pirmiausia medicinoje! Daktarui patikimos intymiausios šeimos paslaptys, jo rankose krikščionių gyvybė ir sveikata. Ir privalome skatinti izraelitų ir krikščionių santuokas; minimalus negryno kraujo kiekis mūsų Dievo išrinktosios giminės nesugadins, o mūsų sūnūs ir dukterys susigiminiuos su įtakingų krikščionių šeimomis.

– Baigdamas šį susirinkimą pasakysiu štai ką, – vėl pasigirdo tryliktojo balsas. – Auksas šiame pasaulyje – didžiausia galybė, po jo eina spauda. Reikia, kad mūsiškiai imtų vadovauti visų šalių dienraščiams. Kartą tapę absoliučiais spaudos šeimininkais galėsime keisti viešąją nuomonę apie garbę, dorą, teisingumą ir smogti pirmą smūgį šeimos institucijai. Apsimeskim, kad mums rūpi socialiniai klausimai, kontroliuokim proletariatą, įterpkim savo agitatorius į socialinius sąjūdžius ir tuomet spręsim, kada jiems sukilti, kada darbininkams lipti ant barikadų, kelti revoliucijas, o kiekviena tokia katastrofa mus ves į vienintelį tikslą – karaliauti šioje žemėje, kaip buvo pažadėta mūsų pirmajam tėvui Abraomui. Tuomet mūsų galia išaugs nelyginant milžiniškas medis, kurio vedami vaisiai – turtai, malonumai, laimė, valdžia – atlygins už niekingą, ilgus amžius vienintelę Izraelio tautos lemtį.

 

Jei gerai atmenu, taip baigėsi mano pranešimas iš Prahos kapinių.

 

Pabaigęs rašyti tą sceną jaučiausi išsekęs – gal todėl, kad varginamo rašymo valandas gausiai laisčiau vynu, teikusiu man fizinės stiprybės ir dvasinio džiaugsmo. Bet nuo vakar neturiu apetito, o nuo maišto pykina. Atsibundu ir vemiu. Gal per daug dirbu. O gal sugriebusi už gerklės mane graužia neapykanta. Iš laiko perspektyvos prisiminęs apie Prahos kapines prirašytus lapus supratau, kad patirtis, įtikinama žydų sąmokslo rekonstrukcija, pasidygėjimas, kuris vaikystės ir jaunystės laikais tebuvo (kaip čia pasakius?) idealus, įkaltas į galvą nelyginant senelio įskiepyti katekizmo žodžiai, dabar tapo kūnu ir krauju, ir tik tada, kai pavyko atkurti raganų sueigos naktį, pagieža, apmaudas dėl žydų klastos iš abstrakčios minties virto nesuvaldoma ir gilia aistra. Ak, dievaži, reikėjo tą naktį išties būti Prahos kapinėse ar bent jau perskaityti manąjį to įvykio liudijimą, idant suprastum: nebegalima ilgiau tverti, kad prakeiktoji tauta nuodytų mūsų gyvenimą!

Perskaitęs dokumentą keletą kartų pagaliau supratau turįs misiją. Reikėjo žūtbūt kam nors parduoti tą pranešimą, ir tik tie, kurie būtų brangiai už jį sumokėję, juo patikėtų ir padėtų įtikinti kitus…

 

Bet šįvakar verčiau liautis rašyti. Neapykanta (ar vien tik jos prisiminimas) jaukia protą. Rankos dreba. Turiu eiti miegoti, miegoti, miegoti.

 

——————————

Išnašos:

 

49  Gyvūnų būdas (pranc.).

 

50  Tirštos vėžių sriubos (pranc.).

 

51  Kurapkų filė su drebučiais (pranc.).

 

52  Vištienos kepsnys su padažu (pranc.).

 

53  Vištienos filė su trumais (pranc.).

 

54  Žydai, judaizmas ir krikščioniškų tautų judaizacija (pranc.).

 

 

 

Daugiau Daugiau
Žoli (11 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Žoli (11 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Žoli (11 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

11

ŽOLI

 

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 3-iosios vėlyvo vakaro įrašo

 

Dala Pikolos įrašas dienoraštyje netikėtai nutrūksta. Gal jis išgirdo triukšmą, apačioje atsiveriančias duris ir išbėgo. Leiskite sutrikti ir Pasakotojui. Regis, abatas Dala Pikola būdrauja tik Simoniniui prireikus rodančio klystkelius ir grąžinančio į tikrovę sąžinės balso, o paskui tarsi užsimiršta. Išties, jei šiuose puslapiuose nebūtų išdėstyta visiška tiesa, galėtum pamanyti, kad Pasakotojas sumaniai kaitalioja amnezinės euforijos ir disforinės atminties epizodus.

Vieną 1865 metų pavasario rytą Lagranžas pakvietė Simoninį susitikti ant suolelio Liuksemburgo sode ir parodė suglamžytą knygą pageltusiais viršeliais, išleistą 1864 metų spalį Briuselyje, be autoriaus pavardės, pavadintą „Makiavelio ir Monteskjė pokalbis pragare, arba Makiavelio politika XIX amžiuje“.

– Tai tokio Moriso Žoli knyga, – tarė. – Dabar jau žinome, kas jis, bet teko pavargti, nes šią užsienyje išleistą knygą į Prancūziją jis įvežė slapta ir platino vogčiomis. Teisingiau, tiesiog turėjom daug darbo, o ne sunkumų, nes nemažai politinių leidinių kontrabandininkų yra mūsų agentai. Žinokit, vienintelis būdas suvaldyti maištininkų sektą – tai perimti vadovavimą ar bent jau mokėti atlyginimą pagrindiniams vadeivoms. Ne Dievo valia atskleidžiame valstybės priešų planus. Kažkas yra pasakęs – gal kiek ir perdėjo, – kad iš dešimties slaptosios draugijos narių trys yra mūsų mouchards,  prašau atleisti už šį žodį, bet taip juos vadina prastuomenė, šeši yra ištikimi mulkiai ir tik vienas žmogus yra pavojingas. Bet nenukrypkime. Dabar Žoli sėdi Sent Pelaži kalėjime, ir pasirūpinsime, kad sėdėtų kuo ilgiau. Bet mums įdomu žinoti, iš kur jis gavo informacijos.

– Apie ką toji knyga?

– Prisipažinsiu, neskaičiau, ten daugiau kaip penki šimtai puslapių – gaila, nes šmeižikiškas paskvilis turi būti perskaitomas per pusvalandį. Vienas iš mūsų agentų, šių reikalų specialistas, toks Lakrua, pateikė knygos santrauką. Tačiau padovanosime jums vieną iš dviejų išlikusių egzempliorių. Galėsite paskaityti, kaip Makiavelis su Monteskjė kalbasi mirusiųjų karalystėje, Makiavelis ciniškai vertina valdžią ir palaiko įvairiausius veiksmus, ribojančius spaudos ir žodžio laisvę, įstatymų leidybos susirinkimą ir visa kita, ką visada skelbė respublikonai. Jis dėsto viską taip išsamiai, taip susieja su dabartimi, kad net ir kvailiausias skaitytojas suprastų, jog knygoje šmeižiamas mūsų imperatorius, esą ketinantis uždrausti Deputatų rūmus, prašyti tautos dar dešimčiai metų pratęsti jo prezidentavimą ir pertvarkyti respubliką į imperiją…

– Pone Lagranžai, atleiskite, juk kalbamės atvirai ir jūs žinote, kad esu ištikimas vyriausybei… Negaliu neatkreipti dėmesio, jog iš to, ką man dabar pasakėte, Žoli rašo tik apie tai, ką imperatorius jau išties padarė, todėl nesuprantu, kodėl reikėtų domėtis, iš kur jis tą sužinojo…

– Knygoje Žoli šaiposi ne tik iš to, ką vyriausybė jau padarė, bet ir leidžia netiesiogiai suprasti, ką ši yra sumaniusi daryti, tarsi kai kuriuos dalykus jis matytų ne iš išorės, o iš vidaus. Matot, visose ministerijose, visuose vyriausybės rūmuose visada atsiranda kurmis, sous marin,  išnešantis slaptą informaciją. Paprastai jiems leidžiame veikti, nes per juos išplatiname ir klaidingą informaciją, kurią ministerija suinteresuota paskleisti, bet kartais jie ima kelti grėsmę. Todėl būtina išsiaiškinti, kas informavo Žoli, ar, dar blogiau, jį pamokė.

Simoniniui dingtelėjo, kad visos despotiškos vyriausybės vadovaujasi viena logika, tereikia paskaityti tikrąjį Makiavelį, kad suprastum, ką darys Napoleonas, bet ši mintis padėjo jam įvardyti tai, ką nujautė per visą šį susitikimą su Lagranžu: savojo Makiavelio – Napoleono lūpomis Žoli pasakė beveik tuos pačius žodžius, kuriuos Simoninis primetė jėzuitams Pjemonto slaptosioms tarnyboms surašytame rašte. Akivaizdu, Žoli įkvėpė tas pats šaltinis, įkvėpęs ir jį patį, kitaip tariant, tėvo Rodeno laiškas tėvui Rotanui iš Siu knygos „Liaudies paslaptys“.

– Taigi, – tęsė Lagranžas, – būsite uždarytas į Sent Pelaži kalėjimą kaip Madzinio šalininkas, įtariamas ryšiais su prancūzų respublikonais. Ten kali toks italas Gavialis, siejamas su pasikėsinimu į Orsinį. Be abejo, stengsitės užmegzti su juo ryšį, nes esat garibaldietis, karbonaras ir dar galai žino kas. Gavialis supažindins jus su Žoli. Politiniai kaliniai laikosi atskirai nuo visokio plauko nusikaltėlių ir vienas kitą supranta. Prakalbinkite jį, žmonės kalėjime nuobodžiauja.

– Kiek turėsiu kalėti? – paklausė Simoninis, sunerimęs dėl maisto.

– Priklausys nuo jūsų. Kuo greičiau išsiaiškinsite, tuo greičiau išeisite. Bus pasakyta, kad jūsų advokato dėka teisėjas jus visiškai išteisino.

 

Tik kalėjimo patirties Simoniniui ir trūko. Ji nebuvo maloni, nes ten dvokė prakaitu ir šlapimu, o sriubų negalėjai nė į burną paimti. Dėkui Dievui, Simoninis, kaip ir kiti pasiturintys kaliniai, turėjo galimybę kasdien gauti pintinę su valgomu maistu.

Iš kiemo patekdavai į erdvią salę su krosnimi ir palei sienas išrikiuotais suolais. Čia įprastai valgydavo tie, kuriems atnešdavo maisto. Kai kurie valgydavo palinkę virš pintinių, pridengę jas rankomis, kad nuo pašalinių akių paslėptų jose esančias gėrybes, kiti dosniai dalydavosi su draugais ar atsitiktinai prisėdusiais greta. Simoninis suprato, kad dosniausi buvo, viena vertus, kriminaliniai nusikaltėliai, išugdyti solidarumo su panašiais į save dvasia, kita vertus, politiniai kaliniai.

Iš gyvenimo Turine, patirties Sicilijoje ir pirmųjų niūriausiuose Paryžiaus aklagatviuose praleistų metų Simoninis sukaupė gana žinių, kad pažintų nusikaltėlį iš prigimties. Jis nepritarė anuomet pradėjusiai sklisti nuomonei, kad visi nusikaltėliai esą susukti rachito, kuproti, su kiškio lūpa ar kamuojami skrofuliozės, arba, kaip sakė garsusis Vidokas, gerai pažinojęs nusikaltėlius (jei ne dėl kitų priežasčių, tai bent todėl, kad pats buvo vienas iš jų), kreivakojai; visgi jie tikrai turėjo tokių spalvotosioms rasėms būdingų bruožų, kaip plaukais neapžėlusi oda, nedidelė kaukolė, siaura kakta, didelės krūtys, stambūs žandikauliai ir išsišovę skruostikauliai, atsikišę dantys, žvairumas, tamsesnė oda, tankūs garbanoti plaukai, didelės ausys, nelygūs dantys, dar jausmų bukumas, perdėtas polinkis į meilės ir vyno malonumus, nejautra skausmui, moralės stoka, tingumas, impulsyvumas, nenuspėjamumas, didelė tuštybė, aistra lošti, prietaringumas.

Ką kalbėti apie tokius personažus, kaip tas, kuris kasdien atsistodavo už nugaros lyg norėdamas iškaulyti kąsnį maisto iš pintinės: veidas visomis kryptimis išvagotas gilių pamėlusių randų, lūpos ištinusios nuo vitriolio, nosis sulaužyta, vietoj šnervių dvi beformės skylės, ilgos rankos didelėmis apžėlusiomis plaštakomis bukais pirštais… Tačiau galiausiai Simoniniui teko pakeisti nuomonę apie nusikaltėlio stigmas, nes subjektas, vardu Orestas, pasirodė besąs kuo romiausias žmogus, o kai Simoninis jam pagaliau pasiūlė dalį savo maisto, net prisirišo ir rodė šunišką ištikimybę.

Oresto istorija buvo paprasta: tiesiog pasmaugė merginą, nepriėmusią jo meilinimosi, ir dabar laukė teismo.

– Nežinau, kodėl ji pasirodė esanti tokia pikta, – kalbėjo, – juk tik pasipiršau. O ji prapliupo juoktis. Lyg būčiau koks pabaisa. Gaila, kad jos nebėra, bet ką dar galėjo padaryti save gerbiantis vyras? O jei pavyks išvengti giljotinos, katorga ne taip jau blogai. Sako, ten gerai maitina.

Vieną dieną jis bedė pirštu į kitą kalinį:

– Tas tai tikras piktadarys. Norėjo nužudyti imperatorių.

Taip Simoninis atpažino Gavialį ir prie jo priėjo.

– Užėmėte Siciliją mūsų aukos kaina, – tarė jam Gavialis. Ir paaiškino: – Bet ne manosios. Jiems nieko nepavyko įrodyti, išskyrus šiokius tokius ryšius su Orsiniu. Taigi Orsinis ir Pjeris buvo nukirsdinti, Di Rūdijas ištremtas į Kajeną, o aš, jei pasiseks, netrukus iš čia išeisiu.

Orsinio istoriją buvo girdėję visi. Tas italų patriotas nuvyko į Angliją ir užsakė pagaminti šešias bombas su gyvsidabrio fulminatu. 1858 metų sausio keturioliktosios vakarą Napoleonui III važiuojant į teatrą Orsinis su dviem draugais metė į imperatoriaus karietą tris bombas, tačiau nesėkmingai: sužeidė šimtą penkiasdešimt žmonių, iš jų aštuoni paskui mirė, bet valdovai liko sveiki gyvi.

 

Taip Simoninis atpažino Gavialį ir prie jo priėjo.

 

Prieš lipdamas ant ešafoto Orsinis parašė imperatoriui širdį draskantį laišką, kviesdamas jį ginti Italijos vienybę, ir daugelis kalbėjo, kad laiškas padarė šiokią tokią įtaką paskesniems Napoleono III sprendimams.

– Iš pradžių tas bombas turėjau gaminti aš su grupele draugų, jie tikri sprogmenų magai, bet Orsinis mumis kažkodėl nepasitikėjo, – pasakojo Gavialis. – Žinia, svetimšaliai visada atrodo šaunesni, ir jis užsigeidė anglo, o tas savo ruožtu užsigeidė naudoti gyvsidabrio fulminatą. Londone jo gali nusipirkti vaistinėse, nes jis naudojamas dagerotipams, o čia, Prancūzijoje, juo impregnuoja kiniškų saldainiukų popierių: išvynioji tokį ir – bum,  gražiai sprogsta – tai bent juoko. Mat bomba su detonuojamu sprogdikliu nieko verta, jei nesprogsta atsitrenkusi į taikinį. Juodojo parako bomba būtų dešimties metrų spinduliu paskleidusi metalo skeveldras, o bomba su gyvsidabrio fulminatu iškart subyra ir užmuša tave tik tuomet, jei stovi ten, kur ji nukrinta. Tuomet geriau pistoleto kulka, nes ji kur pataiko – ten pataiko.

– Visada galima bandyti dar sykį, – įsidrąsino Simoninis. Ir pridūrė: – Pažįstu žmonių, kuriuos domintų gerų sprogdintojų paslaugos.

 

Pasakotojas nežino, kodėl Simoninis metė šį jauką. Gal jau buvo ką nors sumanęs ar tiesiog darė tai iš pašaukimo, blogo įpročio, apdairumo, nes ką gali žinoti? Kad ir kaip ten buvo, Gavialis reagavo teisingai.

– Pasikalbėkim, – tarė. – Sakot, netrukus iš čia išeisite, tas pat turėtų nutikti ir man. Mane rasite Pere Laurette  užeigoje Ušetės gatvėje. Ten kone kas vakarą susitinku su draugais, o žandarai nebeužeina, nes, pirma, turėtų įkalinti visus lankytojus, o tai būtų per daug darbo, antra, į tą vietą žandaras gali įeiti, bet nebūtinai išeis.

– Puiki vieta, – nusijuokė Simoninis. – Užsuksiu. Bet sakykit, kiek žinau, čia turėtų būti toks piktų dalykų apie mūsų imperatorių prirašęs Žoli.

– Jis idealistas, – atsakė Gavialis. – Žodžiai nežudo. Bet šaunus vyras. Supažindinsiu.

 

Žoli vilkėjo dar švarius drabužius, akivaizdžiai buvo radęs būdą nusiskusti ir išeidavo iš salės su ugniakuru, kurioje vienišas leisdavo laiką, vos tik į ją sueidavo privilegijuotieji su maisto krepšiais, kad nekentėtų regėdamas kitų laimę. Atrodė daugmaž Simoninio bendraamžis, turėjo spindinčias svajotojo akis, nors ir aptrauktas liūdesio šydu, ir akivaizdžiai buvo kupinas prieštaravimų.

– Sėskitės greta ir imkite ką nors iš šios pintinės, man vienam tiek per daug, – tarė jam Simoninis. – Iškart supratau, kad jūs ne iš tų padugnių.

Žoli padėkojo be žodžių, šypsena, mielai paėmė gabalėlį mėsos ir riekę duonos, bet į platesnes kalbas nesileido. Simoninis pasakė:

– Laimė, sesuo manęs neužmiršo. Ne turtuolė, bet manimi pasirūpina.

– Jūs laimingas, – atsakė Žoli. – O aš vienas kaip pirštas…

Ledai buvo pralaužti. Pasišnekėjo apie Garibaldžio žygį, kurį prancūzai sekė labai susidomėję. Simoninis užsiminė apie savo bėdas iš pradžių su Pjemonto, o paskui su prancūzų vyriausybėmis, tad dabar laukiąs teismo už sąmokslą prieš valstybę. Žoli pasiguodė įmestas į kalėjimą ne dėl kokio sąmokslo, o dėl paprasčiausio polinkio plepėti.

– Įsivaizduoti save kaip būtiną pasaulio struktūros elementą mums, mokytiems žmonėms, yra tas pat, kas beraščiams prietarai. Idėjomis pasaulio nepakeisi. Kas turi mažiau idėjų, mažiau ir klysta, gyvena kaip visi ir niekam netrukdo, o jei pavyksta – prasigyvena, užima svarbius postus, tampa deputatais, garsiais literatais, akademikais, žurnalistais, gauna apdovanojimus. Argi kvailiai galėtų taip gerai tvarkyti asmeninius reikalus? Tai aš kvailys, nes susikoviau su vėjo malūnais.

Žoli vaišinosi jau trečiąkart, bet neprakalbo iš esmės, ir Simoninis kiek paspaudė, paklausęs, kokią pavojingą knygą šis parašęs. Taip Žoli leidosi pasakoti apie savąjį dialogą pragare, o pasakodamas vis labiau piktinosi atskleistomis nedorybėmis, jas komentavo ir analizavo dar giliau nei savo paskvilyje.

– Įsivaizduojat? Jam pavyko visuotiniu balsavimu įvesti despotiją! Tas niekšas įvykdė autoritarinį valstybės perversmą pasirėmęs buka tauta! Ir aiškiai rodo, kokią rytoj turėsim demokratiją.

Teisybė, pamanė Simoninis, Napoleonas yra šiuolaikiškas žmogus ir suprato, kaip paimti į nagą tautą, prieš septyniasdešimt metų svaigusią nuo minties, kad gali nukirsdinti karalių. Tegu Lagranžas tiki, jog Žoli kas nors įkvėpė, betgi akivaizdu, jis tik išanalizavo visiems prieinamus faktus ir taip numatė tolesnius diktatoriaus veiksmus. Norėčiau suprasti, kuo jis iš tiesų rėmėsi.

Simoninis miglotai užsiminė apie Siu ir tėvo Rodeno laišką, Žoli iškart nusišypsojo ir išraudęs prisipažino, jog mintis aprašyti pražūtingus Napoleono kėslus išties nusižiūrėta nuo Siu raštų, jis tik pamanęs, kad naudingiau jėzuitų apreiškimą susieti su klasikiniu makiavelizmu.

– Perskaitęs Siu tariausi radęs raktą parašyti knygą, kuri sukrėstų šią šalį. Kokia beprotybė – knygos konfiskuojamos, deginamos, o tu lieki lyg nieko nepadaręs. Nepagalvojau, kad Siu buvo ištremtas, nors pasakė dar mažiau už mane.

Simoninis pasijuto it apiplėštas. Tiesa, savąją jėzuitų kalbą irgi buvo nusirašęs nuo Siu, bet niekas to nežinojo, todėl tikėjosi galėsiąs šią sąmokslo schemą pasilaikyti ir kitiems tikslams. Bet štai Žoli ją pasisavino ir, galima sakyti, padarė viešai prieinamą.

Paskui nusiramino. Žoli knyga konfiskuota, jis turi vieną iš nedaugelio išlikusių jos egzempliorių, Žoli dar kelerius metus sėdės kalėjime, ir net jei Simoninis nusirašytų visą tekstą, o sąmokslą primestų Kavūrui ar Prūsijos kanceliarijai, niekas to nepastebės, net ir pats Lagranžas, kuris naujajame dokumente tik atpažins kažką žinoma. Nes visų šalių slaptosios tarnybos tiki tuo, ką jau yra girdėjusios, ir atmeta kaip nepatikimą kiekvieną negirdėtą žinią. Todėl nėra ko jaudintis – suprasdamas, ką jam atskleidė Žoli, jis gali būti ramus, nes niekas kitas to nežino. Išskyrus Lagranžo minėtąjį Lakrua, vienintelį išdrįsusį perskaityti visą „Pokalbį“. Tereikia pašalinti Lakrua, ir bus tvarka.

Pagaliau atėjo metas išeiti iš Sent Pelaži kalėjimo. Nuoširdžiai, lyg brolis atsisveikino su Žoli, ir šis susijaudinęs paklausė:

– Gal galėtumėt padaryti man paslaugą? Turiu draugą, tokį Gedoną, gal jis nė nežino, kur prapuoliau, bet sužinojęs galėtų retkarčiais atsiųsti pintinę su kokiu žmonišku maistu. Nuo tų siaubingų sriubų man dega skrandis ir kamuoja dizenterija.

Pasakė, jog tą Gedoną galima rasti panelės Bekė knygyne Bono gatvėje, jame renkasi Furjė šalininkai. Kiek Simoninis žinojo, jie buvo socialistai, siekė visuotinės žmonijos reformos, bet nekalbėjo apie revoliuciją, todėl juos niekino ir komunistai, ir konservatoriai. Panelės Bekė knygynas, regis, buvo tapęs laisvuoju visų prieš imperiją nusiteikusių respublikonų uostu, čia jie galėjo ramiai susitikinėti, nes, policijos nuomone, Furjė šalininkai nė musės nenutrėkštų.

Vos išėjęs iš kalėjimo Simoninis suskubo viską pranešti Lagranžui. Neketino pakenkti Žoli – to Don Kichoto jam buvo kone gaila. Todėl pasakė:

– Pone Lagranžai, mūsų subjektas tėra pagarsėti tikėjęsis naivuolis, ir jį ištiko nelaimė. Man pasirodė, kad jam nebūtų nė į galvą atėję rašyti paskvilį, jei kažkas iš jūsų aplinkos nebūtų jo paakinęs. Apgailestauju turėdamas tą pasakyti, bet nuteikė jį būtent Lakrua, kuris, jūsų manymu, perskaitė knygą, kad jums atpasakotų, bet, turbūt galima sakyti, skaitė ją dar neparašytą. Gal kaip tik jis ir pasirūpino išspausdinti knygą Briuselyje. Tik neklauskit manęs kodėl.

– Kokios nors užsienio tarnybos užsakymu, gal prūsų, neramumams Prancūzijoje sukelti. Nesistebiu.

– Prūsų agentas jūsų tarnyboje? Man atrodo, neįtikėtina.

– Štyberis, Prūsijos žvalgybos tarnybos vadas, gavo devynis milijonus talerių, kad visose prancūzų teritorijose prisodintų šnipų. Kalbama, jis atsiuntęs į Prancūziją penkis tūkstančius prūsų kaimiečių ir devynis tūkstančius tarnaičių, idant turėtų agentų kavinėse, restoranuose, garsiose šeimose, visur. Melas. Iš tų šnipų tik menka dalis yra prūsai ar elzasiečiai, kuriuos bent iš tarties atpažintum. Jie tikrų tikriausi prancūzai, dirbantys dėl pinigų.

– Ir jums nepavyksta tų išdavikų aptikti ir suimti?

– Mums tai neparanku, nes prūsai išgaudytų mūsiškius. Šnipus nukenksminame ne žudydami, o perduodami melagingas žinias. Todėl mums reikia žaidžiančių dvigubą žaidimą. Vis dėlto turiu prisipažinti, jūsų pranešimas apie Lakrua man naujiena. Dievaži, kokiame pasaulyje tenka gyventi, niekuo nebegali pasitikėti… Reikia tuoj pat jo atsikratyti.

– Jei surengsit teismo procesą, nei jis, nei Žoli nieko neprisipažins.

– Mums dirbęs asmuo negali pasirodyti teismo salėje, atleiskit, kad primenu šį visuotinį principą, jis galioja bei galios ir jums. Lakrua taps nelaimingo atsitikimo auka. Našlė gaus deramą pensiją.

 

Simoninis neprasitarė nei apie Gedoną, nei apie knygyną Bono gatvėje. Norėjo išsiaiškinti, kuo toji pažintis jam galėtų būti naudinga. Be to, tos kelios Sent Pelaži kalėjime praleistos dienos jį išsekino.

Liepė nuvežti tiesiai į Laperouse  restoraną Didžiųjų Augustinų krantinėje ir įsitaisė ne apačioje, kur kaip ir seniau patiekdavo austrių bei entrecdtes,  o antrame aukšte, viename iš cabinets particuliers,  kur galėjai užsisakyti barbue sauce hollandaise, casserole de riz à la Toulouse, aspics de filets de laperaux en chaud froid, truffes au champagne, pudding d’abricots à la Venitienne, corbeille de fruits frais, compotes de pêches et d’ananas  48. Ir velniop kalinius, kad ir kas jie būtų, idealistai ar žudikai, su visomis jų sriubomis. Tam ir yra kalėjimai, kad dori žmonės galėtų vaikščioti į restoranus nieko nebijodami.

Čia Simoninio atsiminimai, kaip tokiomis aplinkybėmis paprastai nutinka, susijaukė, ir dienoraštyje liko tik padrikos nuotrupos. Pasakotojas tegali pasikliauti abato Dala Pikolos įrašais. Dabar ši pora dirba puikiai sutardama visu greičiu…

Trumpai tariant, Simoninis suprato, kad norėdamas įsiteikti imperijos tarnyboms Lagranžui turi duoti šį tą daugiau. Kada policijos informatorius tampa išties patikimas? Kai atskleidžia sąmokslą. Tad reikia surengti sąmokslą, apie kurį galėtų pranešti.

Tokią mintį jam pakišo Gavialis. Pasiteiravęs Sent Pelaži kalėjime sužinojo, kada šis bus paleistas. Ir atsiminė galintis jį rasti Ušetės gatvėje Père Laurette  kabarete.

Gatvės gale stovėjo namas, kurio laukujės durys veikiau priminė plyšį – kita vertus, ne siauresnį už Katino žvejo gatvelę, atsiveriančią į tą pačią Ušetės gatvę, vis dėlto tokį siaurą, jog negalėjai suprasti, kam jo išvis reikia, nes įeiti galėdavai tik šonu. Už plyšio vėrėsi koridorius riebalų ašaromis aprasojusiais akmenimis ir tokiomis žemomis durimis, jog teliko stebėtis, kaip patenkama į tuos kambarius. Antrajame aukšte kiek patogesnės durys vedė į erdvią patalpą, ko gero, atsiradusią išgriovus kadaise čia buvusių dviejų ar trijų butų sienas – tai ir buvo Père Laurette  salonas, salė ar kabaretas, tik niekas nežinojo, kas tas tėtušis, matyt, senų seniausiai miręs.

Salėje stalai buvo užgulti rūkalių ir kortuotojų, o per anksti susiraukšlėjusios merginos baltais lyg vargšų vaikų lėlių skruostais ieškojo taurės nebaigusių klientų, kad išmelstų šlakelį.

Tą vakarą, kai pasirodė Simoninis, ten buvo kilęs sujudimas: netoliese kažkas kažką padūrę, ir kraujo kvapas, regis, visus suerzino. Kažkoks pamišėlis netikėtai peiliu sužeidė vieną merginą, parvertė ant žemės mėginusią ją užstoti šeimininkę, beprotiškai aptvatijo visus bandžiusius jį sulaikyti, ir nurimo tik padavėjo trinktelėtas buteliu per pakaušį. Tada visi lyg niekur nieko grįžo prie ankstesnės veiklos.

Simoninis rado Gavialį prie stalo, apsuptą draugų, regis, pritariančių jo karalžudiškoms idėjoms. Beveik visi buvo Italijos išeiviai ir beveik visi sprogmenų ekspertai arba dėl jų pametę galvas. Sugėrovams pasiekus deramą girtumo laipsnį, pradėtos nagrinėti garsiųjų pasikėsinimų klaidos: pragaro mašiną, kuria Kadudalis mėgino nužudyti Napoleoną, kai šis dar buvo pirmasis konsulas, sudarė salietros ir skeveldrų mišinys, gal ir veiksmingas siauruose senosios sostinės skersgatviuose, tačiau dabar nieko vertas (tiesą pasakius, ir anuomet toks buvo). Fieskis, norėdamas nužudyti Liudviką Pilypą, sukonstravo šaudyklę su aštuoniolika vienu metu iššaunančių vamzdžių ir nužudė aštuoniolika žmonių, bet ne karalių.

 

Simoninis rado Gavialį prie stalo, apsuptą draugų, regis, pritariančių jo karalžudiškoms idėjoms. Beveik visi buvo Italijos išeiviai ir beveik visi sprogmenų ekspertai arba dėl jų pametę galvas.

 

– Visa bėda – sprogmenų sudėtis, – pasakė Gavialis. – Tarkim, kalio chloratas: manyta, kad sumaišius jį su siera ir anglimis bus gautas parakas, bet pasiekta tik tiek, kad išlėkė į orą dirbtuvės, kuriose jis gamintas. Tikėtasi panaudoti jį bent degtukams, tačiau kiekvieną chlorato ir sieros galvutę reikėjo pamerkti į sieros rūgštį. Nepatogu. Pagaliau vokiečiai daugiau kaip prieš trisdešimt metų išrado nuo trinties užsidegančius fosforo degtukus.

– Ką ir kalbėti apie pikrino rūgštį, – įsiterpė kitas. – Pastebėta, kad atsidūrusi prie kalio chlorato ji pakaitinta sprogsta, todėl buvo sukurti vienas už kitą sprogesni milteliai. Keletas bandytojų žuvo, ir tų eksperimentų atsisakyta. Jau verčiau nitroceliuliozė…

– Tarkim.

– Reikia tikėti senaisiais alchemikais. Jie atrado, kad azoto rūgšties ir terpentino mišinys kiek pabuvęs savaime užsidega. Jau šimtas metų žinoma, kad azoto rūgšties ir vandenį sugeriančios sieros rūgšties mišinys beveik visada užsidega.

– Aš verčiau pagalvočiau apie ksiloidiną. Sumaišai natrio rūgštį su krakmolu ar pjuvenomis…

– Kalbi, lyg būtum skaitęs to Verno romaną, kur ksiloidinas panaudotas raketai į Mėnulį iššauti. Dabar dažniau kalbama apie nitrobenzeną ir nitronaitaliną. O jei popierių ir kartoną apdorosim natrio rūgštimi, gausim nitroaminą, kuris panašus į ksiloidiną.

– Visi tie mišiniai nepatikimi. Jau verčiau pagalvoti apie sprogstamąją vatą, nes jos sprogstamoji galia, turint galvoje vienodą svorį, šešiskart didesnė už juodojo parako.

– Bet našumas nepastovus.

Toks pokalbis truko valandų valandas, kartkartėm būdavo prisimenamas gerasis, patikimasis parakas, ir Simoniniui pasidingojo, tarsi būtų pratęstos kalbos su Ninucu Sicilijoje.

Pastačius keletą vyno butelių nebuvo sunku sukelti draugijos neapykantą Napoleonui III, kuris greičiausiai trukdysiąs būsimam Savojos kariuomenės žygiui į Romą. Italijai suvienyti reikia diktatoriaus mirties. Nors, Simoninio manymu, tiems girtuokliams suvienyti Italiją menkai terūpėjo – jie labiau nekantravo sprogdinti bombas. Bet kaip tik tokių apsėstųjų jis ir ieškojo.

– Orsinio pasikėsinimas žlugo ne todėl, kad jam nepavyko jo įgyvendinti, o dėl to, kad bombos buvo netinkamai padarytos, – aiškino Simoninis. – Turime žmonių, kurie nebijo giljotinos ir yra pasirengę reikiamą akimirką mesti bombą, bet vis dar svarstome, kokius sprogmenis panaudoti, o pasikalbėjęs su bičiuliu Gavialiu supratau, kad jūsų grupė galėtų būti mums naudinga.

– Ką turit galvoje sakydamas „mes“? – paklausė vienas iš patriotų.

Simoninis dėjosi dvejojąs, paskui pasinaudojo viskuo, kas padėjo pelnyti Turino studentų pasitikėjimą: pasakė atstovaująs Didžiajai ložei, esąs vienas iš slėpiningojo Nubijaus leitenantų, bet daugiau nieko negalįs atskleisti, nes karbonarų organizacija taip sudaryta, kad kiekvienas narys pažįsta tik tiesioginį vyresnįjį. O svarbiausia, naujų, nepriekaištingai veikiančių bombų negalima taip imti ir pagaminti, reikia daug bandymų ir kone alcheminių tyrimų, reikia sumaišyti tinkamas medžiagas, paskui išbandyti laukuose. Jis galįs suteikti ramią vietą čia pat Ušetės gatvėje ir skirti pinigų visoms išlaidoms. Kai bombos bus padarytos, jiems nereikės rūpintis pasikėsinimu, bet tose patalpose teks kurį laiką saugoti atsišaukimus, skelbiančius apie imperatoriaus mirtį ir aiškinančius pasikėsintojų tikslus. Napoleono žūties dieną jie turės tuos atsišaukimus išplatinti po miestą ir nunešti į svarbiausių laikraščių redakcijas.

– Ir galėsite būti ramūs, nes aukščiausiuose sluoksniuose kai kas šį pasikėsinimą vertina labai palankiai. Vienas iš mūsų vyrų policijos prefektūroje yra toks Lakrua. Nežinau, ar galima juo visiškai pasitikėti, tad nemėginkit su juo susisiekti, sužinojęs, kas jūs, gali išduoti vien tikėdamasis paaukštinimo. Tokie jau tie dvigubi agentai…

Susitarimas priimtas džiaugsmingai, Gavialio akys spindėjo. Simoninis perdavė patalpų raktus ir pakankamai pinigų pirmiesiems pirkiniams. Po kelių dienų nuėjęs aplankyti sąmokslininkų ir įsitikinęs, kad bandymai gerokai pažengę, paliko porą šimtų atsišaukimų, atspausdintų šiam planui pritariančio spaustuvininko, dar davė pinigų išlaidoms, šūktelėjo „Tegyvuoja suvienyta Italija! Roma arba mirtis!“ ir išėjo.

 

Tačiau tą vakarą eidamas Šen Severino gatve, tokią valandą gūdžiai ištuštėjusią, tarsi išgirdo iš paskos žingsnius, bet vos sustodavo, kaukšėjimas irgi nutildavo. Simoninis paspartino žingsnį, tačiau garsai artėjo, kol pagaliau tapo aišku, kad kažkas ne persekioja, o vejasi. Išties, staiga išgirdo alsavimą už nugaros, paskui buvo sugriebtas ir įmestas į kaip tik toje vietoje atsiveriantį Salembriero aklagatvį (dar siauresnį už Katino žvejo gatvę), tarsi persekiotojas būtų tas vietas gerai pažinojęs ir deramai pasirinkęs akimirką bei vietą. Prispaustas prie sienos, Simoninis matė tik blizgančius peilio ašmenis, kone liečiančius veidą. Tokioje tamsoje neįžiūrėjo užpuoliko bruožų, bet išgirdęs sicilietiška tartim sušvokštusį balsą iškart atpažino.

– Šešerius metus sugaišau jūsų ieškodamas, gerasis tėve, bet man pavyko!

Tas balsas buvo meistro Ninuco, nors Simoninis neabejojo palikęs jį prie Bagerijos parako sandėlio su dviejų sprindžių geležte pilve.

– Esu gyvas, nes po jūsų pro tas vietas netrukus ėjo gailestingas žmogus ir mane išgelbėjo. Tris mėnesius kybojau tarp gyvenimo ir mirties, o ant pilvo turiu randą nuo vieno iki kito šono… Vos pakilęs iš lovos pradėjau paieškas. Kas matė tokį ir tokį dvasininką… Žodžiu, kai kas Palerme matė jus kavinėje kalbantį su advokatu Muzumečiu ir pamanė, jog esat panašus į pjemontietį iš Garibaldžio būrių, pulkininko Njevo draugą… Sužinojau, kad tas Njevas pradingo jūroje, tarsi jį plukdęs laivas būtų išnykęs kaip dūmas, ir kaipmat sumojau, kodėl išnyko ir kieno tai darbas. Nuo Njevo lengvai prisikasiau iki Pjemonto kariuomenės, tada iki Turino ir klausinėdamas žmonių tame šaltame mieste praleidau metus. Galiausiai sužinojau, kad tas garibaldietis, pavarde Simoninis, turėjęs notaro raštinę, bet viską metęs spruko į Paryžių su pakeleivingu prekeiviu. Be skatiko, ir neklauskit, kaip verčiausi, atvykau į Paryžių, tik nežinojau, kad miestas toks didelis. Teko nemažai pasisukioti, kol aptikau jūsų pėdsakus. Gyvenau glausdamasis tokiuose skersgatviuose kaip šis, prikišdamas peilį prie gerklės kokiam gerai apsitaisiusiam, kelią pametusiam ponui. Pragyventi užtekdavo vieno per dieną. Ir visąlaik sukiojausi čia aplinkui. Įsivaizdavau, kad tokie kaip jūs padoriuose namuose nesilanko, nebent vadinamosiose tapissi franchi.  Verčiau būtumėt užsiželdinęs gerą juodą barzdą, jei nenorėjot būti atpažintas…

Nuo tada Simoninis ir ėmė persirenginėti barzdotu buržua, tačiau šią minutę pripažino, kad per mažai stengėsi sumėtyti pėdas.

– Žodžiu, neprivalau čia pasakoti visos istorijos, gana perskrosti jums pilvą, kaip perpjovėt manąjį, bet kruopščiau. Naktimis čia niekas nevaikšto, kaip ir prie Bagerijos parako sandėlio, – baigė Ninucas.

Mėnulis pakilo aukščiau, ir Simoninis išvydo kumpą Ninuco nosį bei pykčiu žėrinčias akis.

– Ninucai, – prabilo sukaupęs dvasią, – gal to nežinot, bet viską, ką dariau, dariau vykdydamas įsakymus, gautus iš labai aukštai ir iš tokios šventos vyresnybės, jog turėjau veikti nepaisydamas savo jausmų. Būtent jos įsakymams paklusdamas esu ir čia, atsiųstas parengti kitų žygių sostui ir altoriui palaikyti.

Simoninis kalbėjo dusdamas, bet pamatė, kad peilio smaigalys pamažu tolsta nuo veido.

– Gyvenimą paskyrėt savajam karaliui, – tęsė jis, – todėl turit suprasti, kad yra užduočių… sakyčiau, šventų… pateisinančių net ir tokį veiksmą, kuris kitomis aplinkybėmis būtų nedoras. Suprantat?

Meistras Ninucas dar nesuprato, bet jau buvo matyti, kad kerštas nebėra jo vienintelis tikslas.

– Per tuos metus prisibadavau, o negyvas jūs manęs nepamaitinsit. Pavargau gyventi tamsoje. Aptikęs jūsų pėdsakus mačiau, kad lankotės poniškuose restoranuose. Tarkim, paliksiu jus gyvą mainais už tam tikrą sumą kas mėnesį, kuri man leistų valgyti ir miegoti taip kaip jūs ar dar geriau.

– Meistre Ninucai, pažadu jums daugiau nei menką sumelę kas mėnesį. Rengiu pasikėsinimą į prancūzų imperatorių, ir turėtumėt atminti, kad jūsų karalius prarado sostą, nes Napoleonas slapta padėjo Garibaldžiui. Jūs, kuris tiek išmanot apie sprogmenis, turėtumėt susitikti su būreliu narsuolių, besiburiančių Ušetės gatvėje ir gaminančių tai, ką išties derėtų vadinti pragaro mašina. Prisidėjęs dalyvautumėt žygyje, kuris bus įrašytas į istoriją, ir įrodytumėt nepaprastus sprogdintojo gebėjimus, be to, pasikėsinimą remia aukščiausio rango asmuo, tad gautumėt ir tokį atlygį, kad turtų nestokotumėt visą likusį gyvenimą.

Vos išgirdęs apie sprogmenis Ninucas bemat pamiršo visą nuo tos nakties Bagerijoje puoselėtą pyktį, o Simoninis suprato paėmęs jį į nagą, kai tas paklausė:

– Ką turėčiau daryti?

– Vieni niekai. Po dviejų dienų apie šeštą turit nukakti štai šiuo adresu, pasibelsti, užeiti į sandėlį ir pasakyti, kad jus siunčia Lakrua. Draugai bus įspėti. O kad jus atpažintų, į švarko atlapą įsisekit gvazdiką. Apie septintą ateisiu ir aš. Su pinigais.

– Nueisiu, – pasakė Ninucas, – bet jei čia kokia apgaulė, neužmirškit, kad žinau, kur gyvenat.

 

Rytą Simoninis vėl nuėjo pas Gavialį ir įspėjo, kad laikas spaudžia. Reikia visiems susirinkti rytojaus vakarą, šeštą. Iš pradžių pasirodys jo siųstas sprogmenų žinovas sicilietis įvertinti darbų, netrukus ateisiąs ir jis, o paskui jau pats Lakrua – sustyguoti, ką reikės daryti toliau.

Paskui nuskubėjo pas Lagranžą ir pranešė sužinojęs apie sąmokslą nužudyti imperatorių. Pasakė, jog sąmokslininkai susirinks šeštą valandą Ušetės gatvėje ir perduos sprogmenis nusikaltimo vykdytojams.

– Bet būkite atsargus, – įspėjo. – Kartą esat pasakęs, kad iš dešimties slaptosios draugijos narių trys yra mūsų šnipai, šeši tiesiog mulkiai, o vienas – pavojingas žmogus. Šioje draugijoje šnipų tėra vienas, kitaip tariant, aš, aštuoni yra kvailiai, bet išties pavojingas vyras švarko atlape segės gvazdiką. Jis pavojingas ir man pačiam, todėl norėčiau, kad įvyktų šioks toks sąmyšis ir tas žmogėnas būtų ne suimtas, bet nužudytas vietoje. Patikėkit, taip bus geriau visiems, nekils nereikalingo triukšmo. Bėda, jei jis imtų kalbėti net ir su kuriuo nors iš jūsiškių.

– Simonini, padarysiu jums paslaugą, – patikino ponas Lagranžas. – Tą vyrą pašalinsim.

Šeštą valandą vakaro Ninucas atėjo į Ušetės gatvę su gražiu gvazdiku atlape, Gavialis su draugais didžiuodamiesi parodė jam savo darbus, po pusvalandžio atėjęs Simoninis pranešė, kad netrukus atvyks Lakrua, šeštą keturiasdešimt penkios įsiveržė viešosios tvarkos palaikymo pajėgos, rėkdamas apie išdavystę Simoninis išsitraukė pistoletą ir atstatė į žandarus, bet tik kartą iššovė į orą, žandarai ėmė šaudyti ir sužeidė Ninucą į krūtinę, o kadangi viskas turėjo atrodyti nepriekaištingai, teko nušauti dar vieną sąmokslininką. Ninucas raitėsi ant grindų, laidydamas sicilietiškus prakeiksmus, ir Simoninis, apsimetęs šaudantis į žandarus, paleido į jį malonės šūvį.

Lagranžo vyrai užtiko Gavialį su įkalčiais, kitaip tariant, su pirmaisiais pusiau baigtų bombų pavyzdžiais ir pluoštu atsišaukimų, aiškinančių, kam jos skirtos. Tardomi Gavialis su bendrais pasakė juos (jų manymu) išdavusio paslaptingojo Lakrua vardą. Lagranžui tai buvo dar viena dingstis jo atsikratyti. Policijos raportuose įrašyta, kad Lakrua dalyvavęs suimant sąmokslininkus ir kritęs pakirstas vieno iš tų niekšų kulkos. Garbė jo atminimui.

Ir nebuvo jokio reikalo sąmokslininkų teisti viešai. Tais metais, paaiškino Lagranžas Simoniniui, nuolat sklandė kalbos apie pasikėsinimą į imperatorių, bet laikytasi nuomonės, jog daugelis gandų gimė ne savaime, o buvo meistriškai skleisti respublikonų agentų, besistengiančių sukurstyti neramumus. Neverta platinti minties, kad kėsintis į Napoleono III gyvybę tapo mada. Tad sąmokslininkai buvo išplukdyti į Kajėną, kur turėjo mirti nuo maliarijos.

Atlygis už išgelbėtą imperatoriaus gyvybę buvo dosnus. Darbas su Žoli Simoniniui davė dešimt tūkstančių frankų, bet atskleidęs sąmokslą jis papildė kišenę dar trisdešimčia tūkstančių. Suskaičiavęs, kad patalpų nuoma ir medžiagos bomboms gaminti kainavo penkis tūkstančius frankų, gryno pelno turėjo trisdešimt penkis tūkstančius frankų – daugiau kaip dešimtadalį trokštamo trijų šimtų tūkstančių frankų kapitalo.

Džiūgaudamas dėl Ninuco baigties, šiek tiek krimtosi dėl Gavialio, gero ir patiklaus vyruko. Tačiau būdamas sąmokslininku privalai numatyti tykančius pavojus ir niekuo nepasikliauti.

Gailėjosi ir nieko blogo jam nepadariusio Lakrua. Bet našlė turėtų gauti gerą pensiją.

 

——————————-

Išnašos:

 

48  Otas su olandišku padažu, Tulūzos troškinys su ryžiais, triušienos filė su drebučiais, šokoladiniai triufeliai su šampanu, venecijietiškas abrikosų pudingas, šviežių vaisių pintinė, persikų ir ananasų kompotas (pranc.).

 

 

Daugiau Daugiau
Dala Pikola sutrikęs (10 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Dala Pikola sutrikęs (10 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Dala Pikola sutrikęs (10 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

10

DALA PIKOLA SUTRIKĘS

 

1897 metų balandžio 3 diena

 

Brangus kapitone Simonini,

šįryt atsibudau sunkia galva ir jausdamas burnoje keistą skonį. Teatleidžia man Dievas, absento skonį! Patikėkit, dar nebuvau perskaitęs jūsų vakarykščių užrašų. Iš kur galėjau žinoti, ką gėrėt, jei pats to negėriau? Ir iš kur dvasininkas gali žinoti, koks uždrausto, taigi, neragauto gėrimo skonis? O gal ne, man galvoje susijaukę, rašau apie skonį, kurį jaučiau burnoje atsibudęs, bet rašau tikriausiai jau perskaitęs jūsų užrašus, ir šie paveikė mano mintis. Išties, jei niekada nesu gėręs absento, kaip supratau, kad burnoje jaučiu jo skonį? Tai skonis ko nors kito, ir tik perskaitęs jūsų dienoraštį pamaniau, kad absento.

Ak, gerasis Jėzau, atsibudau savo lovoje ir viskas man atrodė normalu, tarsi visą praėjusį mėnesį nieko kito nebūčiau daręs. Bet žinojau turįs nueiti į jūsų butą. Ten, tikriau čia, perskaičiau dar neskaitytus jūsų dienoraščio puslapius. Pamačiau užuominą apie Bulaną, ir mintys prašviesėjo, tik dar miglotai ir neapibrėžtai.

Ištariau tą vardą balsu, pakartojau kelis kartus, ir galvoje nelyginant žaibas blykstelėjo, tarsi tie jūsų daktarai Buru ir Būro būtų prie kurios nors kūno vietos pridėję magnetą ar daktaras Šarko būtų pašvytavęs pirštu, raktu, delnu man prieš akis ir sukėlęs budraus somnambulizmo būseną. Tarsi išvydau atvaizdą kunigo, spjaudančio į apsėstosios burną.

Daugiau Daugiau