Pagal
Mėnuo: 2018 gegužės

Senųjų girių slengo reliktai (Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

Senųjų girių slengo reliktai (Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

Dainius Razauskas

Senųjų girių slengo reliktai

(Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

 

Gal ne man pirmam kilo įtarimas, kad lietuvių kalbos žodis kiškis iš tikrųjų yra ne daiktavardis, o veiksmažodis. Iš esmės tai tiesiog akivaizdu, jei ne pastarųjų laikų įprotis vartoti jį kaip daiktavardį. Savo forma kiškis – tai sangrąžinio veiksmažodžio kištis vienaskaitos liepiamoji nuosaka ir pagal prasmę jis yra artimas ar net tapatus priešdėliuotajai formai susikišk. Taigi įdomu būtų pasiaiškinti, kaip veiksmažodis kiškis tapo daiktavardžiu – gyvūno zuikio pavadinimu.

Žinoma, apie tikrąsias šio žodžio reikšmės ir gramatinės kategorijos pakitimo aplinkybes galima tik spėlioti, bet pačią tokio pakitimo logiką ir situaciją, kada jis galėjo įvykti, įsivaizduoti įmanoma. Hipotetiškai ši situacija galėtų atrodyti maždaug taip.

Eina vilkas (galimi variantai: meška, lapė) mišku ir pamato zuikį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Kiškis! (T. y. susikišk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis kiškis girioje ilgainiui imamas suvokti kaip zuikio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi šis žodis būtų savotiško senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas.

Tačiau jei taip, tai kyla pagrįstas klausimas, ar tik ne atitinkamu būdu bus atsiradęs ir kitas įprastas šio gyvūno lietuviškas pavadinimas zuikis. Šiaip jau šį žodį irgi lengva suprasti ne kaip daiktavardį, o kaip atitinkamos formos – liepiamosios nuosakos vienaskaitos sangrąžinį veiksmažodį, reikšme prilygstantį priešdėliuotajai formai užsizuik. Jos atsiradimui paaiškinti ir vėl tinka ta pati mūsų ką tik sumodeliuota situacija.

 

Eina vilkas mišku ir pamato kiškį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Zuikis! (T. y. užsizuik, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis zuikis ilgainiui imamas suvokti kaip kiškio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi žodis zuikis, reikia manyti, irgi yra to paties senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas. Kuris iš šiųdviejų žodžių virto kalbamo gyvūno pavadinimu anksčiau, kol kas sunku pasakyti, ir šio klausimo mes šįsyk nespręsime.

Užtat atkreipsime dėmesį, kad panašiu būdu, su nedidelėmis išlygomis, galima paaiškinti ir dar vieno tos pačios kiškių šeimos gyvūno – triušio pavadinimą. Žodis triušis irgi, ko gero, yra veiksmažodis, tik šiuo atveju – veiksmažodžio triušti būsimojo laiko sangrąžinė forma. Žinoma, triušį galima suprasti ir kaip nutriušėlį, bet aptiktas kiškių šeimos gyvūnų pavadinimų kilmės modelis verstų manyti, kad ir šiuo atveju turime kažką panašaus. Tik tuomet šiuolaikinę žodžio lytį triušis tektų laikyti pakitusia (galimas dalykas, dėl liaudies etimologijos – kaip tik bandant išsiaiškinti šį pavadinimą kaip nutriušėlį) iš pirminės liepiamosios nuosakos vienaskaitos lyties triuškis, pagal prasmę prilygstančios priešdėliuotajai formai nusitriušk. Užtat ir pirminis šio gyvūno pavadinimas būtų triuškis. Ir tikrai, toks jo pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse paliudytas, pavyzdžiui: Triuškis ilgoms ausims Priekulė, Klaipėdos r.; Triuškio męsos tik gali valgyti Dovilai, Klaipėdos r.; Įejau vieną sykį į tvartą, pamačiau triuškius beguliant Rusnė, Šilutės r. ir t. t. (Lietuvių kalbos žodynas, XVI, 931). Taigi ir šio pavadinimo kilmei paaiškinti pasitelksime tą patį modelį.
Eina vilkas mišku ir pamato šį artimą kiškio giminaitį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Triuškis! (T. y. nusitriušk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Taigi visi trys šios gyvūnų rūšies lietuviškieji pavadinimai – kiškis, zuikis ir triuškis (>triušis) – bus radęsi iš atitinkamų veiksmažodžių pagal tą patį kilmės modelį, o tai labai padidina tokio aiškinimo patikimumą. Kartu jie visi trys, matyt, yra itin archajiško senųjų Lietuvos girių slengo reliktai.

Įdomiai tokiame kontekste suskamba ir žinoma lietuvių liaudies daina:

Tindi rindi riuška,
Kas ten miške triuška,
Bene voveraitė
Rudakepuraitė,
Vilkas šieną pjauna,
Meška riešutauna,
O kiškelis nabagėlis
Be kepurės šoka.

Panašu, kad joje slypi ir daugiau vertingų užuominų apie senųjų Lietuvos girių gyvenimo paslaptingąją, nepažįstamą pusę (ar tik ne lapę, greta vilko ir meškos, čia iš tikrųjų atstoja „rudakepuraitė“ voverė?), tačiau šįsyk jas iššifruoti nebėra galimybės.

 

Daugiau Daugiau
Gintaro Beresnevičiaus „Žmogiškoji komedija”… (apie „Vagabundo” romaną)

Gintaro Beresnevičiaus „Žmogiškoji komedija”… (apie „Vagabundo” romaną)

Regimantas Tamošaitis

 

Gintaro Beresnevičiaus „ŽMOGIŠKOJI KOMEDIJA”, ARBA PRAGARO PROJEKTAS

 

Savo tekstus Gintaras Beresnevičius rašė greitai ir, regis, be ypatingo vargo, prie jų neprisirišdamas. Jam rūpėjo ne kokios nors konkrečios temos, bet gyvenimo visuma, didysis prasmės klausimas. Ir atsakymo į šį klausimą buvo pradėta ieškoti metaforišku kūriniu „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”, autoriaus rašytu ne vienus metus, bet taip ir nespėtu baigti. Dvi romanu pavadinto teksto dalys dar 1991 m. buvo išspausdintos almanache „Keturi vėjai” (Nr. 2 ir Nr. [3] 4); paskui jis atidėtas į šalį. 2006-aisias autorius grįžo prie šio kūrinio, parašė naują jo pradžią, suteikiančią konceptualumo, universalesnio prasminio tūrio, poetiškesnę ir brandesnę nei „Keturių vėjų” variantas. Perskaičius ją, jau galima rekonstruoti mitologinius romano kontūrus, įžvelgti lyg ir „žmogiškosios komedijos” sumanymą.

„Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai” – keistas, neįprastas romanas, tarsi savotiškas mokslininko žaidimas kultūrinėmis bei mitologinėmis sąvokomis. Teksto stilistika, kalbos technika primintų sąmonės srauto literatūrą, bet iš tiesų tai ir yra tik sąmonės srautas, o ne grynoji beletristika, ne literatūrinis estetinis projektas. Autorius nesilaiko jokių literatūros konvencijų, nors jas mėgdžioja arba tiesiog parodijuoja literatūrą, pradėdamas nuo pavadinimo, kreipiančio į fantasmagorišką vokiečių romantizmo pasaulį. Tai nuotykių knyga be nuotykių, veiksmas be veikėjo, užtat regėjimų – apsčiai, o pasakotojo voliuntarizmas – begalinis.

Nepaisant fantastiškumo bei sąlygiškumo, tai nepaprastai tikras romanas. Tai pasaulis, pamatytas sielos akimis. Tai Nuopuolio knyga, gnostinės dvasios kūrinys apie žmogų, iš tobulos būties, idėjų sferos nutrenktą į žemę, į šešėlių viešpatiją, kur nieko nėra tikra, vien tikrovės atspindžiai. Visa žemiška būtis yra efemeriška, laikina, viskas čia mainosi, kinta, persikūnija. Išlieka tik kažkoks sąmonės principas, žmogaus savasties pagrindas. Indiškoji reinkarnacijos idėja Beresnevičiaus tekste įgyja demonizmo reikšmių, personažo sielos klajonės primena ne tiek neutralią samsarą, kiek krikščioniškąjį pragarą. Tomo Vagabundo kelionės – tai Dantės pragaro ratai, Breigelio košmarai, Dali haliucinacijos ir Freudo sapnai.

Daugiau Daugiau
Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (romanas)

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (romanas)

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai

Romanas Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantiems įsitikinimams, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą.
Tai nutinka labai spėriai ir bekrentant į makaulę įkrenta užmarštis.
O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.
Pasiekęs žemę jau nebeatsimeni, ar esi išmestas, ištėkštas, ar pasiųstas. O gal iš dangaus šviesdami tave paleidžia visais galais ir kiekviena galimybė įmanoma.
Medyje tik didelės žuvys. Padangėse jų apstu, priešingai paplitusiems įsitikinimams.
Kitas dalykas, kad su jomis nepabendrausi, jos prisisėmusios į žabtus lietaus vandens ir tyli bijodamos jį išlaistyti. Beje, ir laiko rimtesniam pokalbiui trūksta, nes krenti greitai, net ausyse vėjas švilpia. O gal gieda simfoniją. Man tai kas, aš neturiu klausos. O žuvys, matyt, irgi klausos neturi. Man jos kažką primena, nors ir nekalba. O taip.
Man jos primena pirmąją žuvį, kuri kažkur turėjo būti, nes nuo didelių žuvų prasideda Kosmoso statybos.
Ji turėjo būti kažkur tokiose apačiose, kurios žemiau už pragarus. Taigi labai jau giliai. Ten joms turėjo būti įdomu. O gal veikiau nejauku?

Daugiau Daugiau
Leninas ir Donelaitis ( Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje)

Leninas ir Donelaitis ( Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje)

„Leninas ir Donelaitis”

Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje

VEIKĖJAI
DIEVAS – pavardė nežinoma, užsiėmimas neaiškus; žiniasklaidos ir vaizdasklaidos priskiriamas Vadinamiesiems Autoritetams
KRISTIJONAS DONELAITIS – būrų ir Lietuvos poetas, hegzametrininkas teoretikas
VLADIMIRAS LENINAS – Spalio revoliucijos vadas, praktikas
JURAS TVARTULIS – patriotas ir slaptas liaudies poetas
BARBĖ DEVYNDARBĖ – manekenė, namų darbininkė, Juro Tvartulio žmona
NAPALYS TVARTULIS – naivus provincialas, Juro Tvartulio sūnus
SEVERIUTĖ MARMALYTĖ – jauna ekskolūkietė verslininkė, labai graži
KUNIGAS PATRIMPAS – kunigas egzistencialistas fundamentalistas, liberalus fanatikas
ALYVOS ŽIEDAS – jauna imigrantė iš (artimųjų) Rytų šalies, labai kultūringa, nagai lakuoti
VELNIAS IŠ ALYVŲ – mitologinis personažas, užsiėmimas – doros ir švaros priežiūra, gėrio ir pragaro gausinimas
OPERATORIUS – keliomis frazėmis atsiperkantis Žmogus su Kamera
KLAUSOVAS – labai mažai matosi ir girdisi

Daugiau Daugiau
Interviu su G. Beresnevičiumi: „Mano knyga veikia kaip tabletė – garantuoju efektą“

Interviu su G. Beresnevičiumi: „Mano knyga veikia kaip tabletė – garantuoju efektą“

Interviu su G. Beresnevičiumi: „Mano knyga veikia kaip tabletė – garantuoju efektą“

 

Jolanta Kryževičienė

 

Su Gintaru Beresnevičiumi (GB) šnekasi Jolanta Kryževičienė (JK)

Žodis „Paruzija“ senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tačiau „Paruzija“ G. Beresnevičiaus romane nėra tikinčiųjų laukiama diena, pripildyta šviesos ir angelų trimitų. Greičiau tai siaubo, tamsos ir nevilties triumfas. „Jeigu šita knyga perskaitoma nuo pradžios iki galo, aš tikrai garantuoju kiekvienam skaitytojui efektą. Jeigu šiaip literatūra yra įpratusi pateikti pasakojimą, tai „Paruzijos“ atveju ji suveikė kaip antibiotikas, kaip 4–5 seansai pas psichoterapeutą arba 20 pas psichoanalitiką. Žmogus be jokių pastangų perskaitęs šią knygą nori ar nenori turi pajusti tam tikrus pokyčius“, – apie savo romaną „Paruzija“ 2005 metų interviu „Kultūros savaitei“ sakė religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius.

JK – Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos Radijo pirmojoje programoje.“ Suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos Radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“?

GB – Na, pavadinkime tai kiškių valanda.

JK – Tai yra septynioliktoji Jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją?

GB – Tam tikru metu bet kokioje formoje, bet kokiame žanre imi arba išsisemti, arba kartotis. Šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia formali priežastis. O antra, galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas. Iš tiesų galiu pasakyt, kad skirtumas nuo bet kokio kito žanro yra milžiniškas. Ir teksto konstravimo, ir paties rašančiojo emocijų ir keisto, netikėto prisirišimo prie šito teksto požiūriu. Tai man buvo visai netikėta.

JK – Ar sudėtingiau? Nes Jūsų knyga „Pabėgęs dvaras“ yra esė romanas – iš nedidelių tekstų sudaryta knyga.

GB – Taip, galima sakyti, kad ten yra novelių romanas. Nors postmodernistinį „Keturiuose vėjuose“ publikuotą romaną aš esu parašęs dar 1985 metais armijoje. Jis taip ir praslydo pro akis, todėl tenka pradėti iš naujo skaičiuoti.

Daugiau Daugiau
Interviu su filosofu K. Stoškumi: „Tautos miršta taip pat kaip ir žmonės“

Interviu su filosofu K. Stoškumi: „Tautos miršta taip pat kaip ir žmonės“

Interviu su filosofu K. Stoškumi: „Tautos miršta taip pat kaip ir žmonės“

 

Inga Liutkevičienė

 

Su filosofu Krescencijumi Stoškumi (KS) kalbasi Inga Liutkevičienė (IL) apie Lietuvos visuomenės skaudulius – savižudybes, emigraciją, moralinių ir politikos autoritetų stoką, naujųjų turtuolių sluoksnio ydas ir realų pavojų išnykti Lietuvos valstybei, nes visos prielaidos tam įvykti jau yra.

KS – „Prašyčiau atkreipti dėmesį: nuo to momento, kai pradėta sudarinėti savižudžių statistika, per 100 metų niekur pasaulyje nebuvo užregistruota tokio aukšto savižudybių skaičiaus, koks 2000-iais metais buvo užregistruotas Lietuvoje: 46,6 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų“, – ragina prieš realybę neužmerkti akių docentas filosofas Krescencijus Stoškus.

IL – Lietuvos visuomenė turi didelių bėdų – pirmaujame Europoje savižudybių ir emigrantų skaičiumi. Po paskutinio surašymo paaiškėjo, kad Lietuvoje gyvena vos trys milijonai žmonių.

KS – Jūs tikite, kad gyvena trys milijonai? Aš tuo abejoju. Matyt, kai kam labai reikėjo, kad tiek būtų paskelbta. Tas „vos“ labiau primena anų laikų plano įvykdymą ir viršijimą. Manau, kad arčiau tiesos yra šiek tiek anksčiau paskelbtas skaičius 2 mln. 700 tūkstančių. Simboliška – toks skaičius mūsų prosenelių liko ir po pirmosios didžiosios emigracijos 19 šimtmečio gale: spaudos draudimo ir carizmo represijų laikais. Po 100 metų – į tą pačią padėtį… Bet, tiesą sakant, ne tai svarbiausia.

Seniai visi, kam rūpėjo, žinojo mūsų emigracijos tempus, kuriuos, be kita ko, kasmet skelbė ir Statistikos departamentas. Jau 1990 m. iš Lietuvos išvyko 23 592 žmonės. 1991 m. dėl emigracijos Lietuva sumažėjo 10 675, o 1992 m. – 25 332 žmonėmis. Paskui tas skaičius stabilizavosi ir ėmė mažėti. Bet po įstojimo į Europos Sąjungą vėl smarkiai pašoko. Nuo 1992 iki 2004 metų iš Lietuvos išvyko 260,4 tūkstančio (7 proc.) gyventojų. Tie duomenys buvo pagrįsti išvykstančiųjų deklaracijomis. Jau tada demografai spėjo, kad apie savo išvykimą yra deklaravę tik kas antras trečias emigrantas. Vadinasi, jau tada buvo pagrindo manyti, kad iš Lietuvos yra išvykę mažiausiai pusė milijono žmonių.

Daugiau Daugiau
Interviu su A.Šliogeriu: „Mums liko keli dešimtmečiai“

Interviu su A.Šliogeriu: „Mums liko keli dešimtmečiai“

Interviu su A.Šliogeriu: „Mums liko keli dešimtmečiai“

 

Arvydas Jockus

 

Su filosofu Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbasi Arvydas Jockus (AJ). Dėl paranojiškos gamybos, kurios jau niekas nebegali sustabdyti, Vakarų civilizacijai liko gyvuoti du trys dešimtmečiai. „Prasidės karai, epidemijos, žmonės mirs iš bado. Baisiausia, kad tai absoliučiai neišvengiama“, – prognozuoja filosofas Arvydas Šliogeris.

AJ – Ar galima teigti, kad pasaulį ištikusią finansų krizę iš dalies lėmė pati žmogaus prigimtis, tiksliau, senos kaip pasaulis žmogiškos ydos, pavyzdžiui, godumas, noras susikurti rojų Žemėje, kurį dažnas dabarties žmogus bando įgyvendinti besaikiu vartojimu.

AŠ – Viską galų gale lemia žmogaus prigimtis. Bet šiuo atveju ne prigimtis kalta. Duosiu labai paprastą istorinį pavyzdį. Senovės Graikija nuo VIII iki II amžiaus: ar ten buvo bent viena ekonomikos krizė? Ne. Per 800 Romos egzistavimo metų nebuvo nė vienos ekonomikos ir finansų krizės. Ar Vakarų Europoje nuo X iki XIX amžiaus buvo bent viena ekonomikos krizė? Ne. Būdavo gamybos smukimas dėl karų, maro, nederliaus. Bet ekonomikos krizių nebuvo.

AJ – O žmogaus prigimtis buvo ta pati…

AŠ – Ta pati, ji niekuo nepasikeitė. Kaip jums atrodo, kada prasideda ekonomikos krizės? XIX amžiuje. Pati žiauriausia, žinoma, 1929-ųjų, bet Marksas praktiškai jau rašo apie krizes. Krizės siejamos su kapitalizmu. Bet mes nubraukime šitą žodį, aš jo nemėgstu.

Ne kapitalizmas kaltas. Kas atsitinka maždaug XVII–XVIII amžiuje? Įvyksta industrinė revoliucija. Kitaip tariant, pirmą kartą žmonijos istorijoje per 12 tūkstančių metų atsiranda visiškai naujo tipo gamyba, kada gamybos centre stovi mašina. Atsiranda bankai. Jie absoliučiai nieko negamina, tai grynai parazitinių pinigų skirstymo mašinos. Vyksta baisus gamybos pūtimasis ir kartu pučiasi parazitinių pinigų kamuolys.

Kai tų pinigų prisikaupia per daug, žirklės pasidaro milžiniškos, prasideda infliacija. Be to, paranojiška gamyba pradeda reikalauti iš visuomenės gaminti bet kuria kaina. Atsiranda gausybė perteklinių produktų. Žmonės nebegali įpirkti. Užeikite į mūsų parduotuves, juk ten masė niekam nereikalingų daiktų. Kai šių daiktų nebenuperka, gamybą nori nenori reikia stabdyti. Prasideda vadinamoji recesija. Ir štai jums krizė.

Daugiau Daugiau
Pokalbis su A.Šliogeriu: „Lietuvių galvotojai dirbtinį pažinimą iškeičia į pirmapradį patyrimą“

Pokalbis su A.Šliogeriu: „Lietuvių galvotojai dirbtinį pažinimą iškeičia į pirmapradį patyrimą“

Pokalbis su A.Šliogeriu: „Lietuvių galvotojai dirbtinį pažinimą iškeičia į pirmapradį patyrimą“

Eglė Samoškaitė

 

Eglės Samoškaitės (ES) samprotavimai kartu su filosofu Algirdu Šliogeriu (AŠ).

AŠ – Lietuvių filosofams jusliškai pasaulį regintis ir suprantantis šuo bei kikilis yra giminingesni už kompiuterį ar agresyviai pasaulį pažinti siekiančius Vakarų mąstytojus, nes didieji mūsų tautos galvotojai niekuomet nekvestionavo išorinio pasaulio ir nesistengė įrodinėti prieš akis stovinčio stalo egzistavimo – jie pasaulį suvokė jusliškai bei priešinosi dirbtiniam patyrimui bibliotekose, bažnyčiose ar laboratorijose.

ES – Taip lietuvių filosofų mąstymo būdą nusako Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, skaitęs paskaitą apie lietuviškojo galvojimo ypatumus. Profesorius filosofus vadina galvotojais, o pačiais iškiliausiais lietuvių galvotojais įvardija Vydūną, Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną, Juozą Girnių, taip pat iš dalies prie jų priskiria ir kai kuriuos rašytojus: Vincą Mykolaitį-Putiną, Bronių Radzevičių, Sigitą Gedą.

AŠ – „Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek aš žinau, nešauna mintis abejoti pavyzdžiui „išoriniu“ pasauliu – atseit jokio išorinio pasaulio nėra“, – paskaitoje kalbėjo A. Šliogeris.

ES – Pasak profesoriaus, lietuvių filosofų mąstyme tai, kas akivaizdu, yra neįrodinėjama, nors, tarkime, tiek Vakarų filosofijoje, kurią A. Šliogeris vadina kelto-germaniškąja, tiek graikų mąstyme įrodinėti Dievo, stalo ar diskurso egzistavimą yra tapę norma.

Daugiau Daugiau
Interviu su Arvydu Šliogeriu: „Dievas – tuštumos vardas“

Interviu su Arvydu Šliogeriu: „Dievas – tuštumos vardas“

Interviu su Arvydu Šliogeriu: „Dievas – tuštumos vardas“

Mindaugas Nastaravičius

 

Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats niekas. Su Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbėjosi Mindaugas Nastaravičius (MN)

MN – Profesoriau, Lietuvoje šiuo metu diskutuojama dėl abortų draudimo ir kartkartėmis išgirstame Dievo sąvoką. Abortus uždrausti siekiantys asmenys teigia, kad be žmogaus, šiuo atveju moters, pasirinkimo dar yra ir Dievo valia, kad virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas. Ar pateisinami tokie argumentai?

AŠ – Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša. Jis man nesako, kad abortus reikia drausti, kad gyvybė yra šventa. Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matai. Reikia kelti klausimą, ar priėmęs konkretų sprendimą aš pakeisiu situaciją į gerąją pusę, ar ne.

Įsivaizduokime, kad bus priimtas abortus draudžiantis įstatymas. Ar abortų sumažės? Tikrai ne, bet jie bus nelegalūs, tad nemaža tikimybė, jog daug moterų bus nužudyta ar susargdinta. Kitas argumentas – dėl asocialių šeimų, gaminančių vaikus, nes tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Tokiam įstatymui šios šeimos mielai pritars ir padvigubins būsimų asocialų gamybą vien todėl, kad už gerokai pabrangusį abortą sumokėti akušeriui nepajėgs, o normalūs, pasiturintys piliečiai kaip imdavosi, taip ir toliau imsis abortų, nors, žinoma, mokės penkiskart daugiau nei dabar. Kad ir ką šnekėtų kunigėliai, mokslininkai ar psichologai, dažniausiai iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.

Trečias argumentas – pasaulyje trūksta maisto. Tai nejaučiama visko persiėdusioje Europoje ir JAV, tačiau maisto trūksta katastrofiškai. Ir jeigu nepasiduosime piktosios dvasios gundymui duoną gaminti iš akmenų, kaip kažkada buvo pasiūlyta Jėzui Kristui, aišku, kad po keliasdešimties metų išmaitinti vaikus, ne tik Afrikos, bet mūsų pačių, bus sunku. Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui. Jau dabar Lietuvoje ne taip mažai šeimų, ne tik asocialių, kurios nelengvai išlaiko vaikus.

Daugiau Daugiau
Interviu su A.Šliogeriu: „Mano šinšila yra daug protingesnis už žmogų“

Interviu su A.Šliogeriu: „Mano šinšila yra daug protingesnis už žmogų“

Interviu su A.Šliogeriu: „Mano šinšila yra daug protingesnis už žmogų“

Klausinėjo Jūratė Baranova

 

„Mano šinšila yra visu kuo daug protingesnis už žmogų. […] Bet kalba yra […] vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Karlas Marxas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties“, – 2005 m. pokalbyje LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sako filosofas Arvydas Šliogeris.

Vilniaus universitete filosofiją dėstęs A. Šliogeris yra išleidęs ne vieną knygą, po kurios pasirodymo kultūros visuomenėje kildavo karštos diskusijos. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ buvo vienas pirmųjų darbų, kuriuo profesorius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją.

Po to buvo kiti filosofijos leidiniai: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai”, „Transcendencijos tyla“, vadovėliai, kuriuos, kaip teigia filosofė Jūratė Baranova, A. Šliogeris rašė iš meilės.

Ir štai 1998 metais pasirodo „Niekio vardai“ – juoda knyga visom prasmėm, tiek savo dvasia, tiek viršelio spalva, kurioje vyravo visiška tuštuma – Niekis. Ir tik po ilgalaikės tylos 2005 metais išleistas didelis dviejų tomų kūrinys „Niekis ir esmas“, kuriame skaitytojai netruks pastebėti suvoktos akimirkos vertės grožį ir didelę šviesą.

Apie šią knygą ir kitus, ne tik filosofams įdomius dalykus, kalbasi filosofijos profesoriai Jūtatė Baranova (JB) ir Arvydas Šliogeris (AŠ).

Daugiau Daugiau