Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (romanas)

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (romanas)

Gintaras Beresnevičius

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai

Romanas Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantiems įsitikinimams, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą.
Tai nutinka labai spėriai ir bekrentant į makaulę įkrenta užmarštis.
O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.
Pasiekęs žemę jau nebeatsimeni, ar esi išmestas, ištėkštas, ar pasiųstas. O gal iš dangaus šviesdami tave paleidžia visais galais ir kiekviena galimybė įmanoma.
Medyje tik didelės žuvys. Padangėse jų apstu, priešingai paplitusiems įsitikinimams.
Kitas dalykas, kad su jomis nepabendrausi, jos prisisėmusios į žabtus lietaus vandens ir tyli bijodamos jį išlaistyti. Beje, ir laiko rimtesniam pokalbiui trūksta, nes krenti greitai, net ausyse vėjas švilpia. O gal gieda simfoniją. Man tai kas, aš neturiu klausos. O žuvys, matyt, irgi klausos neturi. Man jos kažką primena, nors ir nekalba. O taip.
Man jos primena pirmąją žuvį, kuri kažkur turėjo būti, nes nuo didelių žuvų prasideda Kosmoso statybos.
Ji turėjo būti kažkur tokiose apačiose, kurios žemiau už pragarus. Taigi labai jau giliai. Ten joms turėjo būti įdomu. O gal veikiau nejauku?

O Kosmosas, kaip įprasta manyti, yra žavus. Nors ar danguje taip mokoma, jau užmiršau. Gal ką ir atsimenu, mokymą, viziją ar sapną, o tai kažkur giliai yra tas pats. Jie susisiekia apačioje. Ir galbūt yra viena.

Žavesys yra žuvies sūnus, jei tiksliau, kadaise pasaulio vandenyse plūduriavusios didžuvės kūdikėlis, ji buvo didelė kaip trys velniai, ta bangžuvė, ir dar už juos negražesnė, bet ji tokia buvo, nepaneigsi, ir iš jos atsirado žavesys. Nėra tam jokio pateisinimo. Jokio kito nei poreikis nusimarinti, tai pirmajai bangžuvei priešais snukį varvėjęs; iš tų seilių ir atsirado žavesys. Paskui tą bangžuvę nudūrė dievai, iš jos pridarė visokių daiktų, išskaptavo dangaus skliautą, iš pilvo padarė žemę, ir jai, tai bangžuvei, visai patiko, kai ją užmušė, o žavesys stovėjo šalia ir nesikišo į šį darbą. Apsimetė niekuo dėtas. Tai buvo tiesiog šaltas žavesys. Ar gali būti kitoks?

Retorinis klausimas. Kas matė šiltą ar bent drungną žavesį? Jis spindi ir yra šaltas palietus.
Mes ėjome ilgą laiką, kol priėjome žavesio spindesį, jis smelkėsi pro kažkokios lokienės nasrus. Gal ne lokienės. Tamsa buvo stipri, tokia buvo stipri ta tamsa, kad nieko iš jos nebegalėjai padaryti, nebent lipdyti rankomis iš jos statulas, kurios patiktų lokei, bet niekas nežinojo, kas turėtų patikti lokei. Vis vien, jei ji taip ir liktų stovėti su žavesiu burnoje ar gal žiaunose; matyt, tai buvo ypatinga lokė, nes turėjo žiaunas. Tokių lokių pasitaiko. Retai, bet pasitaiko. Žavesys spindėte spindėjo. Mes lipdėme statulas tamsoje nežinia apie ką, nes sunkiai įžiūrėjome, kas čia yra. Tamsa delnuose buvo panaši į molį, gal tai ir buvo molis ar žemė su moliu, bet statulos išėjo vykusios. Gal kad jų gerai nesimatė.

Tačiau matėsi žavesys, jis spinduliavo kiekvienam. Ir kiekvienam savaip. Lokė pasisuko ir išėjo. Dingo ir statulos, bet jos kiek švietė kaip geltonai žalsvi mėnulėliai. Paskui užgeso. Pasidarė tamsu, ir mes išėjome laukan.

Ką mes begalėjome padaryti.

Žalsvuma buvo tokia, kad nepastebėjome, ar lauke diena, ar vakaras; prieš žalsvus dalykus menksta viskas, netikra darosi.

Tik kokią kanapę sužiautarojęs gali kažką prisiminti ar kažką suprasti. Tokia jau dalykų tvarka. Negera tvarka, bet ji atsiminti leidžia. O ar atsiminti yra gerai? Jei ne per daug, žinoma, jei nepadauginsi.

O aš, mylimoji, pamačiau tave bala žino kur ir kokiais laikais; dėl to ir gaudymas apgraibom, ieškojimas tuščiais delnais, su mąslia cigarete ar vyno buteliu delne, ar ieškojimas tavęs pas veidrodį.
Gal dar Bangžuvės laikais, kai mes landžiojome po būsimąjį Tartarą, tada jis irgi buvo dar tik įrenginėjamas. Jis buvo tamsiai žalias ir ten mūrininkams bei akmenskaldžiams buvo prikabinta mėnulių, pasišviesti.

Bet mums patiko ta žaluma, žali mėnuliai būna gražūs. Slėpiningai gražūs, ir jų jaukumą švelni ir drovi kaip mud¬viejų buvimas. Beveik nebūtas, šešėliuotas, pridengtas laiko sąlygomis, laiko duobėmis ir prasiveržimais debesų atošvaitose.

Aš myliu tave ir tavęs ieškau laiko ir erdvės properšose, ieškau po lova, už durų skambučio, atsidarinėdamas spintos duris, tu čia pat, matyt, čia pat, antraip aš taip nešokinėčiau iš vienos vietos į kitą, o mano lūpos sausos, o akys dega sausai ir nenori ašarų, gal dėl to šlapios tik pagalvės.

Kiekvienam žmogui būtų pravartu šiek tiek pasidairyti, pasižvalgyti po savo namus, aš ieškau meilės, ieškau mylimosios, o randu visai kitus, kitokius dalykus. Sofa ne tokia, jos kiniški apmušalai blėsta, lemputė paluby yra palaiminta lemputė, nes ji kažkada švietė ar kada nors švies virš tavo galvutės mums geriant vyną ir rūkant gerus cigarus, ilgai rūkant ir klausantis muzikos.

Bet kol kas man nei vynas, nei hašišas didesnės naudos neduoda, tik įsižiūriu į savo kambarį ir ne tave čia matau, o matau šiek tiek žvėrių.

Žvėrys juk daug įdomesni už televizorių.
Juos tereikia stebėti, žiūrėti laisvu žvilgsniu, matyti jų elgesį ir nesijaudinti.

Jie įvairūs ir viską daro, ir, žinoma, liptų užuolaidomis, tik, laimė, užuolaidų aš neturiu, kitaip ant jų kybotų tie mano žvėrys, draskytų jas nagais, ir visų pirma, žinoma, draskytų lemūrai, pandos ir tokie neaiškūs liliputai, kurių nėra zoologijos žodyne, juos toks gyvūnų klasifikuotojas Brėmas bus kažkur užmiršęs, gal kokį nors liliputą tiesiog netyčiomis įsidėjo į kišenę, kas jį žino, ak, kas gali supaisyti vokietį klasifikuotoją Brėmą, kodėl jis užmiršo mano liliputą, kuris šit lipa ant užuolaidos ir dreskia ją nagais, bet čia aš atsimenu, kad neturiu užuolaidos, greičiau atvirkščiai, ir tada liliputas nukrenta aukštielninkas. Nežinau, kokios rūšies tas liliputas, gal papūgų rūšies, juk kas gali žinoti, o gal tiesiog per-augusi zylė, o gal žolėdė salamandra, ir viskas, nors ne, žolėdę salamandrą aš neseniai išleidau į lauką pavalgyti žolės, o ji nuėjo kažkur kitur, galbūt kad gertų kavą kavinėje ir bukai spoksotų pro langą. Žinau aš tas salamandras žolėdes, išstudijavau jas gerai. Joms tik prisipliūryti gerai kavos ir paspoksoti pro langą. Jų akys būna žalios, kai neįsižiūri. O kai žvelgi prisimerkęs, tai oranžinės. Tą atspalvį jos įgyja nuo kavos. Tokios jau yra salamandros.

O kiti mano gyvūnai visiškai normalūs. Turiu tokį mandrilą su oranžine sėdyne, bet mandrilams turėti oranžinę sėdynę yra normalu (žr. Brėmą arba spalvotą enciklopediją). Tačiau jo neleidžiu į lauką neapsirengusio, kad neerzintų lauke vaikščiojančių lietuvių ar, tikriau, kad lietuviai jo neerzintų, nekaišiotų pagaliukų į užpakalį ir ausis ir nesimėtytų bananų žievelėm bei panašiom šlykštybėm, nes lietuviai nemėgsta to, ko nėra matę per televizorių, o mandrilus rodė labai seniai, ir tai tik per „National Geographic” kanalą, taigi lietuviai atpažįsta tik tai, ką jau yra matę, tad mano mandrilas vaikščioja apsimuturiavęs visokiais skarmalais ir vaizduoja tokį valkatą, nors, po teisybei, jis nėra valkata, o tik paprastas mandrilas ir labai nori nueiti į teatrą, bet kaskart, vos priartėja prie teatro prieigų, jį nuveja pikti žmonės, kuriems rūpi sielos grožis. Lietuviams jis taip rūpi, kad šiaip jie mėgsta nuo jo nuvyti visokius prieplakas. O mano mandrilas yra visai ne prieplaka, jis inteligentiškas ir mėgsta skaityti meilės romanus ir kelionių po Afriką knygas, ir naktimis vis žibina ir žibina lempelę ir trukdo miegoti tokiam savo kaimynui poniui, nors poniui tai neturėtų trukdyti, nes jis stovi balkone, bet kada mandrilas žibina lempelę, tai tas ponis iš smalsumo žiūri ir žiūri pro langą ir niekaip negali užmigti, toks jis smalsus. O kada mandrilas lempelės nežibina, tai ponis ramiausiai miega.

Einu kartais ir sudraudžiu naktį mandrilą, bet tada jis slapčiomis eina skaityti į tualetą, ir tai būtų nieko, bet ten užsidaręs sėdi usūrinis šuo ir rūko tokią pypkutę, jis nakčia rūko, nes mano, jog niekas nežinos, kad jis yra rūkantis usūrinis šuo, juk šiaip žvėrys nerūko, jiems tai nebūdinga, rūkyti – turiu omenyje. Brėmas apie žvėrių rūkymą nėra rašęs, nors literatūroje esama užuominų apie tai, jog kadaise rūkydavo slibinai giliuose savo urvuose, tai paskui jie visi išmirė nuo rūkymo, nes urvą sunku ir pravėdinti. Taip nikotinas išnaikino slibinus ir gamta pasidarė daug saugesnė, tai gal ir ne taip blogai tas nikotinas. Būtų rūkę kanapes, tai būtų iki šių dienų išlikę, tik strykt pastrykt, žvalūs tokie.
Taigi eina mandrilas skaityti į tualetą naktį, o ten usūrinis šuo akis išplėtęs pypkutę traukia arba skaito mandrilas naktį knygelę apie safarį Kenijoje, o čia usūrinis šuo įmaklina parūkyti, – sarmata abiem. Abu drovisi, apsimeta, kad tik šiaip užėję, netyčiom, žvėriškų reikalų primygti. Ir viskas dėl tuščio to ponio smalsumo. Jis juk net skaityti nemoka, tas ponis. O naktinį gyvenimą užsuka, kad tik laikykis. Bet iš to nauda, kad ponis tada užmiega.

Taigi, sakau, gerai, kad neturiu užuolaidų, nors, tiesa, jos yra, bet guli kampe, kur jose susisukusios irštvą giurzos, tokios gyvatės dykumų, joms ten jauku, matyt, jauku ir sausa, tad nors aš ir turiu užuolaidas, galiu sakyti jų neturintis. Ir gerai, kad neturiu, nes tada giurzos išsilakstytų po visus kampus ir kandžiotų-si kam nors užlipus, ir daug žvėrių išmirtų visai be reikalo. Laimė, kad nors užuolaidų neturiu, jos vis dėlto yra ir teikia prieglobstį keliems gyvačių lizdams, ir jos ten visai patenkintos rangosi, bet dažniausiai ramiai snaudžia. Apskritai tai aš nežinau, iš kur tos gyvatės, nes giurzų nemėgstu; aš netgi kobrų nemėgstu, – bet jos kažkaip atsirado, ir net nenoriu aiškintis. Šiaip tai mes stengiamės vieni kitiems netrukdyti. Kartais net vaizduojame, kad nežinome apie kitų buvimą. Štai vakar praėjau pro giurzų lizdą ir nė nedirstelėjau, apsimečiau, kad man tos giurzos buvusios nebuvusios. Apskritai aš galiu būti labai ramus, toks jau mano būdas.

Taigi, kadangi aš neturiu užuolaidų, neapsimoka dėtis ir žaliuzių, nes tas žaliuzes vis vien kas nors nukrapštytų, greičiausiai mandrilas su lemūrais. Jie žiūri pro langą gana dažnai, nes jiems smalsu žiūrėti laukan, taip pat smalsu ir tokiam krokodilui, kuris moka stovėti ant užpakalinių kojų ir pasistiebęs, priplojęs savo plokščią snukį prie stiklo spokso į lauką ypatingu būdu. Jei būtumėte kuris bent dieną kitą pabuvęs krokodilu, galėtumėte patirti savo kailiu, kad krokodilui žiūrėti pro langą yra sunku, žmonės savo langų nepritaikė krokodilams, ir dėl to man truputį nepatogu prieš mano krokodilą. Langai krokodilams turėtų būti išgaubti į priekį, kad būtų galima patogiai įremti smakrą. O dabar mano krokodilas vargsta. Jis nedidelis, ir aš tikiuosi, kad dar augs, tada pasieks lango rankeną ir galės atsidaryti langą, ir pasidairyti po kiemą, ir stebėti vaikų žaidimų aikštelę apačioje kiek tinkamas.

Mano krokodilas yra be vardo, aš niekaip neatsimenu, ar jis man pasakė vardą ateidamas, ar ne, ir ar aš daviau jam vardą; jeigu daviau, tai turėčiau atsiminti, o jeigu nedaviau, tai reikėtų jį įvardyti, nes laikyti krokodilą be vardo lyg ir nemandagu. Jam gali pasirodyti, kad jis čia laikomas antrarūšiu. Bet čia visi yra pirmarūšiai. Tai yra vienarūšiai, lygūs ir teisingi. Ir visi turi vardus, tik ne kiekvienas juo šaukiamas atsiliepia. Kartais, tiesa, jie savo vardus pakeičia, o man nepasako. Aš droviuosi ir pasiteirauti, koks naujasis vardas, ir kreiptis senuoju, tada dažniausiai kreipiuosi į tą gyvūną „tamsta”, ir tai padeda.

Turiu aš, žinoma, ir kupranugarį, bet vienkuprį, nes dvikupris nubraukytų kupromis visus šviestuvus. O štai vienkupris, kuris vadinasi Dromaderas, nudaužė tik vieną šviestuvo dalį, ir tai netyčia. Aš puikiai suprantu, kad be piktos valios. Jis irgi mėgsta žiūrėti pro langą ir labai dailiai pro jį spjaudo, kada jam gera nuotaika. Jam patinka apspjauti vaikus žaidimų aikštelėje, ir išties tai gana juokinga, nors gal ir nelabai mandagu. Tik jeigu aš pasakyčiau kupranugariui, kad jis negražiai elgiasi, pasielgčiau nekorektiškai. Savo dykumose jis spjaudosi kiek įvaliodamas, ir kad kas nors žodį pasakytų. Jo prigimtis tokia, jis taip išreiškia savo jausmus. Aš jį gerbiu, nes jis yra dykumų laivas. O jūs ar kada matėte laivą dykumose? Tataigis.

Tiesa, jums gali būti įdomu, kaip aš įtelpu savo standartiniame dviejų kambarių bute? Nagi visai neblogai, tiesa, nuolatos reikia vinguriuoti, kad neužmintum ant kokios letenos ar uodegos ar neįmaumotum į virtuvę, kur sėdi keturi tigrai ir nuolat kažką kepa ar čirškina, kartais, įtariu, ir iš kiemo parsinešę. Jie užsikabinę, ir virtuve, tiesa, aš negaliu naudotis, užtat kartais su mandrilu ir panda įsispaudžiame į sofą ir jaukiai pažiūrime kokią jų mėgstamą laidą apie šviežesnes riaušes ar lėktuvų katastrofas, ar bent jau kriminalus. Na irtas laidas, kur apie gyvenimą ir jo būdus, nors čia prisistato kupranugaris ir prašo, kad jam paieškotume laidos arba filmo, kur arba daug dykumų, arba daug vandens. Ir viena, ir kita jis vertina. Net seilę nuvarvina man ant pakaušio, bet aš manau, kad neverta piktintis, be to, jau esu pradėjęs plikti, o gal kupranugario seilėse esama kokių nors balzamuojančių ar kaip ten medžiagų. Ir iki savo lovos nueinu, bet tik šiaip, apsidairyti, nes lemūrai ten įkūrę vaikų darželį. Nusnūsti, tiesa, ne visada pavyksta, tai einu į balkoną pas ponį, jeigu tuo metu mandrilas neskaito savo knygų. Apskritai jaučiuosi visai patenkintas. Yra tam tikrų nepatogumų, bet jie tik nedidelis mokestis už tai, ką aš turiu, už galimybę praplėsti akiratį, lavintis ir bendrauti su kitokiais padarais nei mes, paprasti žmonės. Kartais man net atrodo, kad imu ištirpti tarp jų, susilieti savo mąstymu, elgesiu, ir galbūt tai atves kada nors į nuostabią pavargusio mano pasaulio pabaigą, aš jau nebejausiu savęs būdamas kaip visi kiti, o tai reiškia nebūtį, į kurią lėkė kiekviena žmonių sukurta civilizacija, visa tai yra dėsnis, o dėsnis, nuo kurio nepabėgsi, leidžia užmigti ramia sąžine. Bet atsibudus kankinamai tuščia. Nei žvėrių, kurie apsimetė haliucinacija ir paryčiu kažin kur nudūmė savo paslaptingais, o gal ir visai buitiškais reikalais, kas juo supaisys, tuos žvėris.

O apie žvėris kalbu tik todėl, kad vienintelis deramas pasakojimo žvėris yra banginis, banginis kažkur pasaulių apačioje, ta bangžuvė iš šventraščių ir mitų, ant kurios parimę visi pasauliai, ir kelionėje iš visokių šiokių ar anokių žvėrių verta apžiūrėti tik bangžuvę, o gal bangžuves, visi keliautojai, tegu ir kaip jie apsimetinėtų, teieško vienintelės bangžuves, o neradę puola į melancholiją ir pasakojasi buvę kur nors Amerikoje ar dar kokiame pasakų krašte, kad ir pas Sindbadą. O iš tikrųjų kiekvienam terūpi pasaulio pagrindai ir meilė, kas daugiau pasaulyje beverta dėmesio, na gal dar debesėliai, ant kurių patogu sėdėti, jei ten tave užnešė meskalinas ar didelė meilė, ten gera rūkyti ir bučiuotis, ir daryti, kas šauna į galvą meskaliniškame sapne.

Tame mažame jaukiame namelyje, kurių danguje gyvas galas, gera gyventi ir rašyti neparašytas knygas; pasaulyje jų teliko labai nedaug.

Tiesiog reikia suspėti, suspėti, ir tiek. Anokia čia gudrybė.

Nors gal taip tik atrodo neprityrusiam žvilgsniui.

O krentant į apačią, nežinant, ar tu nutrenktas, ar pasiųstas, užsiėmimas pats tas. Beje, klasikinis. Kas gi žino, kokia yra neparašyta Homero trečioji epopėja? Arba Pitagoro romanas apie baziliskus?
Neparašytų knygų klausimas kankina žmoniją ir šviesiausius jos protus per amžius, nes neparašytos knygos yra geresnės už parašytas, jos dar priklauso idėjų pasauliui ar gal entelechijoms, o ten viskas daug geriau, ten želia smaragdinė žolė, paukščiai skraido, dievotų žvilgsnių paukščiai, chorai aidi, nuo viršutinių aukštų, kur susėdę cherubinai su pitagorininkais. Ir pitagorininkai ant kelių laiko neparašytas knygas, kas po vieną, kas po kelias; jos permatomos, tos knygos, ir neparašytą knygą išsyk atskirsi iš to, kad ji peršviečiama kiaurai.

Kokios neparašytos knygos yra? Jos yra gražios, taurinančios, kviečia susimąstyti apie pasaulio galimybes, ribas ir tuštumas juose. Tas tuštumas neparašytos knygos kartais pamini, bet kartais aplenkia ar tiesiog nutyli. Neparašytos knygos būna eiliuotos, bet ne visada. Apie tą patį viena neparašyta knyga gali rašyti eiliuotai, o kita – įprasta kalba.

Jų yra daug, tų neparašytų knygų, ir tik angelai gali jas suskaičiuoti, bet neskaičiuoja, nes laiko tą darbą betiksliu. O juk jei vienas angelas skaičiuotų nors po vieną knygą, jie suskaičiuotų labai greitai. Bet jie tiesiog nenori.

Bandė jas suskaičiuoti pitagorininkai, tačiau beskaičiuodami nukrito nuo savo dangaus sferos ir ilgai ropštėsi atgal, kiekvienas per devynias inkarnacijas, ir nuo to laiko pitagorininkai su angelais nesikalba. O angelams kad kas.

Tiesa, viena iš neparašytų knygų yra apie tai, kad pitagorininkai, užlipę ant aukščiausios sferos, kurią jiems pažadėjo Pitagoras, sferą aptiko, bet paties Pitagoro ten nerado. Pitagorininkai patys sako, kad ši neparašyta knyga yra eretiška ir joje rašoma netiesa. Pitagoras buvo ant tos sferos, jis tik kažkur trumpam ėjo, o vėliau pasirodė spindintis.

Bet juk Pitagoras įpratęs spindėti, neaišku, kodėl pitagorininkai tai pabrėžia kaip ypatingą atvejį ar atsitikimą. Jie taip pat pasakoja, kad sėdi su Pitagoru prie stalo, geria vandenį ir nevalgo pupų, tačiau klausosi muzikos. Toks yra pitagorininkų rojus.

Bet gana apie pitagorininkus.

Neparašytose knygose dėstomos skirtingos nuomonės, pinami įvairūs siužetai, kur yra ir signifikantai, ir signifikatai. Šiuo atžvilgiu joms nieko neprikiši.

Siužetų yra visokių. Yra siužetas apie Bordo lelijų kilmę, jame sakoma, kad jos atsirado iš įsimylėjusios mergelės, kuri iš meilės nusiskandino vyne. O jos mylimasis, apie tai patyręs, nesiskandino, tik papurtė galvą it atsikvošėjęs nuo sunkaus sapno ir nuėjo į Arabiją ir ten tapo ne tik musulmonu, bet ir muedzinu, ir išgarsėjo tuo, kad penkis kartus per dieną rėkdavo ne į tą pusę.

Galite sakyti, kad tai gana kvaila istorija, ir man tenka sutikti, bet juk įspėjau, kad neparašytų knygų būna įvairių. Yra ir labai prastų neparašytų knygų. Bet esti ir tobulų, kurių net neįmanoma apsakyti, tokios jos tobulos ir spindi nuo gėrio ir šviesos, ir taurumo kilniosios atmainos. Yra ir vidutinių neparašytų knygų. Pastarosioms lyg ir nėra ko prikišti, nebent vidutiniškumą. Kai kas joms prikiša ir susitaikėliškumą, nors ne visi. Dar yra joms prikišančių nuobodų pilkumą.
Yra ir tokių neparašytų knygų, apie kurias tiesiog nesusiklosčiusi kokia nors ypatinga nuomonė. Gal tiesiog jų niekas neskaitė, nepasitaikė po ranka. Arba nepatiko pavadinimas. Arba nepamatė niekas. Juk iš tikrųjų neparašytos knygos yra perregimos, tad kas čia nuostabaus. Taip, nėra ko stebėtis.

Viena tokia knyga pasakoja apie vizirį, kuris susapnavo Medžnūną ir Leilą ir tapo biseksualus jau antrą dieną.

Yra neparašyta knyga apie jaučių karalių, kuris paskatino jaučius sukilti ir jie padarė sukilimą pagal visas taisykles. Kita knyga pasakoja apie kartų vieno Indijos rabino likimą Bengalijos džiunglėse. Dar viena knyga pasakoja apie krentančius daiktus, ir tų daiktų būna visokių, toje knygoje netgi teigiama, kad krentantys daiktai yra patys mylimiausi. Tuo ši knyga grindžia ir fundamentalią estetiką, per ilgus puslapius įrodinėdama, jog krentanti mylimoji yra gražiausias vaizdas po visomis sferomis, ir žmogus, mėginantis krentančią mylimąją sulaikyti rankomis, nusideda ne vien prieš meilę, bet ir prieš grožį. Jis turi mylimąją kontempliuoti krentančią ir dažnai kaišioti koją jai išėjus pasivaikščioti į kokį nors gražų peizažą. Toje knygoje net mokoma, kaip pasirinkti peizažą, kad estetinis įspūdis būtų stipresnis. Tikrai – nei šiokia, nei tokia ši knyga.

Tiesa, jeigu kalbame apie neparašytas knygas, nieku gyvu nevalia suklysti ir tarti, kad neparašyta knyga yra tas pats, kas knyga, kurią galima parašyti, parašytina knyga, ne, tai visai kitos knygų rūšys. Neparašyta knyga yra visai kitokia. Tuo ji iškrenta iš konteksto. Parašytų ar galimų parašyti knygų.
Dar tokia neparašyta knyga pasakoja apie du istorijai gerai žinomus asmenis. Ką čia istorijai – visiems ar beveik visiems. Neverta net jų minėti, tokie jie yra žinomi. Garsūs. Net galima pasakyti – savo gyvenimu ir žygdarbiais, ir mirtimi nusipelnę dangiškąją šlovę ir vietą dėkingų palikuonių atmintyje. Ir tai nebus perdėta. Nieku gyvu. Skalsu kalbos.

Kita neparašyta knyga rašo apie erelį, kuris nusprendė išmokti skraidyti taip gerai, kad niekam nebūtų dėl jo gėda, ir išties kildavo labai aukštai, buvo nutūpęs net Mėnulyje, bet ten užduso nuo deguonies trūkumo. Knygoje samprotaujama apie tai, ar erelį pražudė puikybė, ar negeri draugai, ir tie draugai trumpai aprašomi; išties skaitant šiaušiasi plaukai ir kyla pasipiktinimas tais draugais. Ir apskritai draugais pernelyg pasitikėti neverta. Net išminčiais negalima, ką jau čia. Tą liudija ir kita neparašyta knyga apie tai, kaip Regilijos karalius suorganizavo jūrų ekspediciją į Laimingųjų salas, jis ir pats labai norėjo plaukti į tas salas, bet niekas nežinojo, ar tos salos yra, ar ne, ir ar laivas į Laimingųjų salas jas pasieks, ar suduš, ar galbūt apsivers ir įgula išbyrės per bortus, juk jūromis plaukiojančiuose laivuose, ypač bangų aptėkštuose, paprastai būna slidu. Taip pat nebuvo ko tikėtis, kad laivynas sugrįš apskritai – jei keliautojai priplauks Salas, jie tikrai ten pasiliks ir neplauks namo nieku gyvu. Jūreiviai tiesiai taip ir sakė: mes ten pasiliksime ir šoksime girti su moterimis ant stalų, paskui visaip išdykausime su jomis, ir netgi kartais prigimčiai nederamais būdais, – kalbėjo Regilijos karalystės jūreiviai, jų akys blizgėjo nuo romo. Tada, kai jie taip kalbėdavo – turiu omenyje. Regilijos karalius irgi taip manė ir nė nemanė išbarti pasiliksiančių jūreivių, jis ir pats būtų ten plaukęs ir pasilikęs, nes nors ir buvo karalius, žinojo, kad ir karaliams kartkartėmis tenka mirti, o ten amžinose linksmybėse gyvenama amžinai arba, sakykime, nepaprastai daug laiko. Bet jis nežinojo, ar tos Laimingųjų salos išties yra, jis net subūrė savo mokslininkus ir astrologus, kad šie seminare pasikalbėtų, pavartytų senus manuskriptus, pasižiūrėtų į dangaus šviesulius pro varinius teleskopus, kurių jis jiems, tiems mokslininkams, užsakė iš tolimų šalių ir brangiai mokėjo. Ir kad jie ištirtų žemėlapius ir legendas, net tas netikras, į kurias paprastai nekreipiama dėmesio arba jos praleidžiamos, išmetamos iš klasikinių ar net fundamentalių, išsamių legendų rinkinių kaip pernelyg nepatikimos net ir legendos, – štai kaip stengėsi ir kaip elgėsi Regilijos karalius su mokslininkais, švelniai ir atlaidžiai, ir dėmesingai. Ir tie mokslininkai skaitė, stebeilijusi į dangų, vartė knygas, kėlė archyvines dulkes ir sušaukė seminarą, o tame seminare susipyko ir susiskaldę į du mokslininkų klanus. Vienas sakė, kad turimos medžiagos užtenka įrodyti Laimingųjų salų egzistavimui, kaip, beje, rodo senosios legendos ir apokrifiniai žemėlapiai, o ir faktas, kad jokia ekspedicija, siųsta į Laimingųjų salas, nesugrįžo. Kitas mokslininkų klanas, priešingai, teigė, kad tie patys faktai liudija atvirkštinį rezultatą, nes žemėlapiai apokrifiniai ir rimti tyrinėtojai su šturmanais juos atmeta, kaip ir legendas, kurios niekuo apčiuopiama nėra patikrinamos, o kad negrįžo jokia ekspedicija – vadinasi, paskendo ar apvirto. O kas mano kitaip – pats niekdarys ir prisibijantis.

Karalius visus Regilijos mokslininkus pasikvietė į savo rūmus ir paprašė jam pasakyti galutinę išvadą, kurią pasiekė ar prie kurios priėjo gerosios ir šviesiosios Regilijos galvos, o kadangi teko tas nuomones kažkaip apibendrinti, tai mokslininkai pasitarė, surado laikiną kompromisą, pats žiliausias iš jų išėjo prieš karalių ir tarė magiška kalba fifty fifty, o kai karalius paprašė išversti šitą burtažodį, jam buvo pasakyta, kad lygiai pusė prieš pusę, arba penkiasdešimt prieš penkiasdešimt: tos salos gali būti, bet jų, žinoma, gali ir nebūti, nes yra argumentų ir už, ir prieš. Karalius piktas paklausė, tai ar jis išplaukęs į ekspediciją pasieks Laimingųjų salas, ar ne. Mokslininkai patenkinti išaiškino, kad gal pasieks, o gal paskęs, šansai visiškai vienodi. Karalius supykęs liepė vienam kapralui nukirsti tiems mokslininkams galvas, o pats nuėjo į prieplauką, kur laivynas jau taisėsi išplaukti, ir priėjo prie karališkojo laivo, stovinčio prie krantinės. Jūreiviai patenkinti dainavo ir sakė, kad pasieks tas Laimingųjų salas. Na, o jeigu apvirs ir paskęs, tai išliks palikuonių atmintyje ir apie juos bus dedamos dainos, ir tas dainas dainuos kiti jūreiviai, plaukdami į kitą ir dar kitą ekspediciją, ar žvejoti silkių, ar dar kur nors, – štai kaip kalbėjo jūreiviai, bet karaliui netgi tai nepadėjo iki galo apsispręsti, ir tada jis pasakė: plaukite jau, plaukite, aš nelipsiu į laivą, man karalystė labiau rūpi nei kažkokios plikos mergos su šampanais ir likeriais, ir taip per amžių amžius. Ir laivas jau ėmė atsišvartuoti, jau nuraišiojo jūreiviai lynus ir ėmė moti krantinėje esantiems, o tada karalius ūmai persigalvojo ir pamanė, kad plikos mergos su šampanais ir likeriais per amžių amžius yra visai pakenčiamas dalykas, ir jau šoko į savo karališkąjį laivą, bet paslydo, įkrito į tarpą tarp laivo ir krantinės ir akimirksniu prigėrė. Taip žuvo Regilijos karalius, ir atrodo, kad veltui žuvo, geriau būtų pabandęs, nes tas laivynas, savaime suprantama, negrįžo.

Štai kokia ta neparašyta knyga apie Regilijos karalių. Tiesa, ji taip ir vadinasi, o, beje, turiu pasakyti, kad tarp neparašytų knygų yra ir knygų be pavadinimo, net keista, bet tai tikra teisybė. Yra net neparašytų knygų be raidžių. Kai kurios iš jų, žinovų nuomone, neblogos.

Kokių dar yra neparašytų knygų? Yra viena tokia neparašyta knyga, pasakojanti apie dviejų jaunuolių nelaimingą meilę, tai tema, įkvepianti susimąstymui ir karčioms ašaroms, ir juk tai retai pasitaikanti tema. Kita neparašyta knyga pasakoja apie keistus ir nesuprantamus dalykus, ir ji išties keista – tai pripažįsta net žinovai. Net jos aprašomi dalykai kelia nuostabą, ką jau kalbėti apie pačią knygą. Bet kadangi tie dalykai neaprašomi, tai, suprantama, negaliu jų imti ir pristatyti, vargina galvą. Ji nuilsta. Nebenori galvoti – tokie tad ten neaprašomi dalykai atskleisti!

Yra ir neparašytų knygų apie, sakykime, literatūros genijus, kultūrai nusipelniusius žmones, apie žmones, kurie už ką nors yra gavę medalį. Yra neparašytų knygų apie bruknes ir jų kultivuojamą magijos atmainą, tik šios knygos eiliniam žmogui neįkandamos dėl bruknių kalbos gramatikos sunkumų. Maža kokių yra neparašytų knygų, galva svaigsta nuo to. Tik, regis, apie tai jau esu kalbėjęs. Bet ką aš čia. Vėl nuklydau nuo temos, nors turiu dar daug ką papasakoti. Kaip suprantate, apie neparašytas knygas galima pasakoti nepaprastai daug. Todėl tęsiu pasakojimą apie neparašytas knygas, kuris pats yra įdomus tuo, kad gali būti nepaprastai ilgas, nes neparašytų knygų nepaprastai daug. Visa laimė, kad jos neužima daug vietos, kitaip, jeigu kiekviena būtų tokio dydžio kaip vidutinė ar net nedidelė, mažučiukė parašyta knyga, užgriozdintų visą Visatą. Baisu pagalvoti, ką tada tektų daryti žmonijai! Net kyla tam tikras nerimas. Šiurpu būtų. Grįžkime prie neparašytų knygų. Taigi. Nors, beje, nebuvome toli nuėję nuo šios temos. Tiesiog ją niuktelėjome iš kitos pusės, temą. Kuri gali pasirodyti begalinė, kad kas. Skalsu kalbos.

Taigi, yra dar tokia viena neparašyta knyga apie kalambūro išradėją. Aprašomi jo vaikystės, studijų metai, rafinuoti pomėgiai, šis genialus žmogus, prilygstantis Gėtei ar dar kuriam iš didžiųjų, kad ir Cezariui su Kleopatra, vaizduojamas visai žmogišku veidu, kaip paprastas, normalus vyras, nesi-didžiuojantis ir nesipuikuojantis savo išradimu. Amžiams įrašiusiu jo vardą į spindulingiausią pasaulio civilizacijos lobyno brangakmenių puokštę. Tačiau kaip kalambūro išradėjas elgėsi lovoje, šlykštu net pasakyti. Tad verčiau toje neparašytoje knygoje būtų nutylėta ši tema. Teršia povyzą ir gerą jo vardą. Yra dar kitų knygų apie išradėjus. Antai vienoje tokioje neparašytoje knygoje Ričardas Niksonas parodomas kaip tautos didvyris, šlovinamas už pergales arklių lenktynėse ir totalizatoriuje, prilyginamas rato išradėjui. Daug dar galima pasakoti apie neparašytas knygas, bet man baigiasi vieta ir sustoju ne jausdamas nenorą, o greičiau priešingai, trokšdamas tęsti kalbėjimą apie neparašytas knygas, kuris, kaip ir jos, gali būti nepabaigiamas ir gali būti tik trumpam apmaldytas, prislopintas, lt kalnų upokšnis – pasakytume.

Vienintelis būdas sučiupti neparašytą knygą yra ją parašyti; tai paslaptingas užsiėmimas, reikalaujantis įsitempti ir nebijoti, kokia ji bus; juk niekas nežino, kokia turi būti neparašyta knyga, kai ją jau parašai.

Geriausia neparašytą knygą rašyti laive, kuris plaukia niekur. Aš ją ir rašiau, net buvau atsiminęs pradžią, meilė, demonai ir beviltiški kritimai žemyn, bet mūsų laivas pasiklydo ir mes ėmėme siautėti ar gal greičiau stichiškai blaškytis, bet ne po jūras, o po būtuosius laikus. Pasijutau kaip „Skrajojančiame olande”, amžinai pametusiame grafiką, kalendorių ir kapitono savimonę. Tačiau kaip tik „Skrajojančiame olande” laikas tirščiausias, kad būtų gerai matomas, ir skysčiausias, kad tekėtų kaip vanduo pro pirštus ir jo niekada negalėtumei iki galo užčiuopti; na ir kas, pagalvojus, na ir kas…

Na nemeluoju, ir aš buvau toje ekspedicijoje, kirasyru, gvardiečiu, dėl visa ko, nes ir nežinomose jūrose gali būti piratų, todėl net tokiame paklaikusiame laive kaip mūsiškis reikalingos ir patrankos, ir arbaletai, ir muškietos; kapitonas liepdavo vienam iš jūreivių stebėti jūrą nuolatos – ar nepasirodys koks piratų laivas, juodas su piratiška vėliava. Ir pats netingėdavo pasižiūrėti, ypač naktį, kai nieko per kabeltovą nesimato.

Ir vieną gražią naktį tas laivas paskendo. Įsipainiojęs kalmarų čiuptuvuose. O gal tiesiog jūržolėse, kurių aukštis galėjo siekti kilometrus. Paprasčiausiai paskendo tas laivas. Mane išgelbėjo tik tai, kad turėjau pakankamai hašišo ir meskalino, tai ramiai sau perėjau vandens paviršiumi, virš visų kalmarų ar žolių; negi tai svarbu, kai brendi vandenynu pasprukęs iš „Skrajojančio olando” denio.

Na ir kas toliau? Toliau beveik nieko, tik priėjau nežinomus krantus ir nežinomas vietas ir kadangi mane vedė vienas troškimas -pažinti, mylėti ir nebūti prisirišus prie vietų ir daiktų, tai šitaip ir atsitiko. Pasidariau truputėlį nematomas – vadinasi, šiek tiek numiriau. Šiek tiek, o tai beveik nesiskaito.
O numirusį žmogų vis tiek traukia tai, kas visada traukė, ir mane, žinoma, viliojo Lolita, nežinau, iš kuras ją atsinešiau, gal irgi iš sapnų, kur tokių lemtingų moterų vieta, ir tai moterys, kurios tave myli iš anksto, nesvarbu kas tu būtumei, net jeigu truputį numiręs, paskandinęs savo žvėryną ir su muškieta ant pečių: muškieta buvo nematoma ir nieko nesvėrė, kaip galbūt ir aš pats.

Tiesa, kas aš toks, taip ir nebuvau įsitikinęs, bet ar svarbu vardai; kažin kada mane sukūrė ir paleido, paleido ieškoti, tai aš ir ieškau.

Ir kol mano žvėrys iš paskos nustebę skendo, aš išlipau į krantą. Mane vėl išnešė į kažkokį laiką, bet jame bent turėjo būti Lolita. Ji visada būdavo. Tik be atminties. O ją ištraukęs pamesdavau vėl. Nuo jos varvėdavo ašaros ir vynas.

Katinas buvo piktas, surūgęs ir pilkas, alsavo alkoholio garais ir keikėsi taip, kad degtukus dėl viso pikto teko suslėpti į rūsį ir perlieti vandeniu, degtukai susislėgė ir 1644 metais netyčia aptikti jų klodai buvo palaikyti vengrų samdinių sūrio sandėliu, o Lolita vis nešiojo sūrį ir alaus bokalus, vieni iš jų per neapsižiūrėjimą buvo tušti, kituose, be sūrio gabalėlių, teliūškavo alus, dėl skaidrumo praskiestas cheresu, aš tai žinojau ir laukdavau Lolitos palei tamsius laiptų užkaborius, ji irgi žinojo, kad aš jos laukiu, ir pamačiusi mane jau nebeišsigąsdavo, nenuliedavo iš išgąsčio nė lašelio alaus, kaip atsitiko kažkada per abiejų Rožių karus, tuomet Lolita (tada ji dar buvo Hilda Roštok) rėkdama užbėgo į viršų, o alaus bokalas šukėmis pasklido jai po kojų. „Lolita, – sakau aš, – Lolita”, – ir spaudžiu jai ranką švelniai kaip visuomet. „Atstok”, – sako ji, nupila lašelį skysčio ant žemės, aš dėkingas susiraitau į kamuoliuką, alaus man užteks iki kitos dienos vakaro, to mažo šlakelio ant žemės, ant aslos, pakanka ir maistui, ir užsimiršimui, o, kaip man reikia tų palaimintų tylaus girtumo minučių, kai gėla kiek apmalšta ir galiu nurimti, kai galiu trumpam nulindęs į kampą išnykti ir nebūti minutę ar akimirką. Ir katinas, kurį suvalgiau tais laikais, klaikiu badmečiu, kai visame mieste po arabų antpuolio liko tik apnuodyti šuliniai ir keturi milijardai pintų degtinės, nes arabai jos negėrė; tada ne tik sulaukėję šunys – ir katinai, ir paukščiai apsvaigę skėtriojosi tarp lavonų miesto aikštėje, nebuvo maisto, kuris būtų bent kiek įmanomas, tad retkarčiais tekdavo įlįsti į dar apyšiltį šuns lavoną, valgyti persigėrusius katinus (taip, jų gyslomis tekėjo jau nebe kraujas, o degtinė), laimė, vėliau, po mūšio ties Puatjė, padėtis ėmė keistis į gera; dėkui, Lolita, – ji kyla laipteliais į viršų, aš matau jos apvalias blauzdas, o alus jau muša į galvą, pakimbu per pėdą nuo žemės ir stengiuosi užsimiršti, nors balkšvas žiurkės snapas, kyburiuojantis šalimais, įkyriai cypčioja: šalin šalin; taigi tas alkoholiu dvokiantis katinas, kurį suvalgiau, rūgštus ir neskanus, buvo paskutinė mano puota. Pagaliau užuodžiu tamsą ir pasislenku arčiau, tarytum toks judesys galėtų ją priartinti. Ne, tai tik instinktyvus krustelėjimas, jei tamsa nenorės, tu į ją nepateksi. Pavyko, rodos, jau… Lolita leidžiasi į apačią, gal tai ji pažadina mane, o gal tai jau koks kitas laikas, gal ji grįžta, o gal aš jau nebe pirmą kartą pakylu artyn prie jos peties, ji šypsosi ir nepiktai barasi, nešmirguliuok, – sako ji, – ramiau, ramiau. Aš prisiliečiu prie jos veido, švelnaus ir šilto, ir Lolita nebeatšoka, tik vėl kažką sumurma apsimetusi pikta, bet jai tas nesiseka, o aš svaigstu nuo jos artumo, bet ji pasisuka ir eina toliau, o aš jaučiu, pirmąkart po šitiekos metų jaučiu šiltas sroves, almančias kiaurai per mane, ir netikėtą džiaugsmo virpulį, kurį stengiuosi užgniaužti susirangydamas pelės urvelyje, ne, nepavyks – vėl šoku viršun neapskaičiavęs jėgų ir prasimušu virš rūsio skliauto, o ten – šviesos ir tamsos dėmės, rūkas, ten alaus kvapas, ąsočiai, ąsočiai, žmonės, vėl nugarmu žemyn, esu apsvaigęs ir apspangęs, taip, tie du šimtai metų rūsy atpratino mane nuo šviesos ir žmonių, o šiandien, nė neapmąstęs savo judesių, vien tik jausmo skatinamas, šokau į viršų ir… vėl apsvaigstu, vėl krentu į užmarštį… šie juodumos laikai yra patys nuostabiausi ir šilti, bet aš pirmą kartą grįždamas iš tamsos, nebejaučiu gailesčio tenykštei ramybei, o atviru žvilgsniu dairausi aplink. Dulkėse mažytės Lolitos pėdutės, alaus balučių dėmelės, dar tebesaugančios rudą salsvoką aromatą, aukščiau – laiptukai, vedantys viršun, kažkur toliau, kažkur ten, tų kelių aš nežinau, man jie ir nereikalingi, ne tik dėl to, kad panorėjęs galiu atsidurti viršuje, kairėje ar dešinėje, bet ir dėl to, kad manęs jau keli šimtmečiai netraukia tas pasaulis, iš kurio retkarčiais virsta dulkės, keiksmai ir pelenų šūsnys, o kartais nusileidžia Lolita, vakar ar šiandien, o gal dar rytoj, ji buvo niūri, net nešyptelėjo man, atlipo laipteliais viena ranka susiėmusi už žando ir dejavo, be gailesčio mindė peles ir braukė jų uodegėlėmis sau per skruostus, matyt, ją kankino dantų skausmas, vargšė mergaitė mėgino jį numalšinti saujomis semdama tarakonus nuo sūrio ir kramtydama skaudamąja puse, bet ir tai, regis, nepadėjo, Lolita skalavo burną degtine, į kurią išspaudė kelių permintų pelių kraują, ir vėl bėrė į bumą saujas dulkių nuo aslos. Lolita, – tariau aš, Lolita, ji neišgirdo ar nenorėjo išgirsti, gulėjo aukštielninka ant žemės ir šaukėsi šventosios Apolonijos, žadėdama jai trylika žvakių iš nekrikštytų kūdikių taukų, vargšė Lolita, jos skruostas ištino, Lolita, – pakartojau aš, – galiu tau padėti, ji atsuko į mane skausmo perkreiptą veidą ir linktelėjo, išsižiok, – pasakiau aš ir pradėjau seną šumerišką užkalbėjimą nuo dantų skausmo: iš pradžių buvo Anu… kai priėjau prie Marduko ir Tiamat, iš pravertų rožinių Lolitos lūpų (kaip aš troškau prisiglausti prie jų!), iš pravertų jos lūpų tumulais ėmė virsti šikšnosparniai, iki šiol ją kankinę, o baltas jautis, išėjęs iš už jos nugaros, rijo juos, skausmas pamažu rimo ir Lolitai kiek atlėgo, ji šyptelėjo, mieloji Lolita, ir aš nesusilaikęs prigludau prie jos lūpų, bet per ilgus vienatvės metus jau buvau apmiršęs tikslius judesius, tad atsitiko taip, kaip ir anksčiau, kai neapskaičiavęs savo judesių įsiveržiau į smuklę, tik dabar jau įvirtau vidun pro pravertas lūpas, atsidūriau viduj, tarp aibės išgedusių dantų, jie dvokė, matyt, Lolita dantų nesivalė. aš nuriedėjau jos gerkle gilyn, palei tvinksinčią širdį, kuri man kažkodėl pasirodė violetinė, atslinkau iki liulančių alaus spalvos kepenų, iki skrandžio, iki šlapimo pūslės, tik prieš gimdos kanalėlį kažkoks gėdos jausmas mane sulaikė ir tada aš per trumpąją žarną išsmukau laukan, o Lolita šelmiškai perbraukė rankute per mano kontūrus ir atstatė bučiniui lūputes, šįkart jis man pavyko ir pajutau, kad mergina virptelėjo lyg varlės kojelė, per kurią visiems žinomas italas mėgo leisti elektros srovę. Lolita, mieloji Lolita, ji lyg susidrovėjusi čiupo ąsotį, greitai jį prileido ir nuskubėjo laiptais į viršų, kur šurmuliavo smuklės lankytojai, laukdami alaus ir Limburgo sūrio, bet su džiaugsmu pastebėjau, kad alaus ji šįkart nuliejo man daugiau nei kitais kartais… Lolita, Lolita…

Tai buvo Rusijoj, Vladimiro Rusijoj, tais laikais, kai valdovas, palinkęs prie vyno taurės, svarstė stačiatikybės pranašumus prieš hipertrofuotą musulmonišką abstinenciją, o sode, užsnigtam ir užpustytam ligi pat rožių pumpurų (žiema tais metais pasitaikė ypač atšiauri), taigi sode ūžė to pirmojo stačiatikio haremas, skainiodamas prisirpusias vyšnias, taigi tai buvo Vladimiro dvare, ar ne tuomet aš pirmąsyk ir išvydau Helgą, romiai sėdinčią prie stalo, o prieš ją bolavo trilitrinis geros degtinės butelis, taip, tai buvo Helga, tikras moteriškumo ir drovumo įsikūnijimas, niekuomet nepamiršiu, su kokiu drovumu ji atsiklaupė prieš chazarų šimtininką ir lengvai pa-raudusi grakščiu mostu atsidengė sėdmenis, ir kaip stengėsi nedejuoti, nors, sprendžiant iš tankaus jos alsavimo, malonumas buvo nemažas. Jei tik atmintis manęs neapgauna, tas šimtininkas buvau aš, o gal ką ir painioju, gal tuo metu buvau tik plaušinis grindų kilimėlis, o gal sėdėjau ketvirtoje žiūrovų eilėje, nors, rodos, viską maišau su kažkokiais įvykiais Romos senate genialiojo poeto ir aktoriaus Nero Barba Rosos laikais. Taigi Helga, karūnuota mažais perliniais kažkokio gyvūnėlio dantukais, priklaupė prieš Odoakrą ar markizą De Sadą – man viskas painiojasi, nors tai ir nesvarbu, svarbu tai, kad Helgą aš mylėjau iš tiesų ir tik imperatoriaus Ahenobarbo niekšybė atėmė ją iš manęs, nors tai ir neturėjo nė mažiausios įtakos Petronijaus likimui. Kodėl aš staiga prisiminiau Helgą? Gal dėl to, kad ji yra tolima Lolitos prosenelė, taigi ji yra ir pati Lolita, šiaip ar taip, aš mylėjau ją nepalyginti aistringiau nei Popėją ir kada mane už grybų vagystę plakė Tombove Žano Žako Ruso laikais, prisimenu, šaukiau tik jos vardą: Helga! nežinia kokiais būdais išsliuogusį iš sąmonės glūdumų: Helga! – ir tuomet man, besigalynėjančiam su mirtimi, akimirksniu nušvito visa praeitis ir dabartis, nušvito netikėtai, kaip ir užgeso, ir blankūs kontūrai, su kuriais dabar susiduriu, apgraibomis keliaudamas į atminties prietemas, daugiau klaidina nei padeda atsiminti aną visa nusakiusį ir visa išaiškinusį blykstelėjimą, ir visi dabartiniai mano klaidžiojimai tėra nukreipti į vieną tikslą – atsiminti tą anamnezės probrėšką, nepaisant to, kad, kaip regisi, kiekvienas mano mėginimas įsižiūrėti atgal vis toliau mane atmeta nuo anos spontaniškos (ar įkvėptos) vizijos, bet gal, gal, gal kada ir pavyks užčiuopti tą nervą, einantį kiaurai per mane ir per visas mano praeitis, nervą, skausmingą ir gyvą iki pat netikrumo ribos, netikrumo, kuris, pripažįstame jį ar ne, supa visus mūsų darbus ir žodžius, ir pasąmonėje ar racionaliojoje dalyje (čia jiedvi sutampa) tam nervui prireikia gausybės pastangų, kad užglostytų savo aiškumu klaikų įsitikinimą, jog visa yra netikra iki pat auksinio galiuko, kaip sakė vienas homoseksualas iš San Francisko ar Marselio, kurį spardžiau palei Nilo vidurupį, kažkur ties Asuano hidroelektrine, o paskui, jei gerai atsimenu, įmečiau krokodilams, visa tai netikra, nes kitaip kokiu būdu galėtume įsmukti į visų kada nors gyvenusių žmonių atmintį ir fiksuoti pro šalį slenkančių šešėlių nuotrupas net nesuvokdami, ar tai mūsų pačių gyventi ir matyti vaizdai, ar griaudžianti kolektyvinės pasąmonės Niagara, kurios purslų srautas paliečia ir mus, tegu ir apsigaubusius, rodos, neperšlampamu kūno lietpalčiu. Bet Lolita manęs nesiklauso ir vargu ar žino, kad aš šalia ir šnekuosi su ja, ji sustingusiu žvilgsniu žiūri į alaus statines, išrikiuotas rūsio prietemoje, ji stovi nuleidusi rankas, tamsių statinių fone ryškiai boluoja jos profilis, ilgas kaklas ir plati iškirptė pagal XVIII amžiaus pabaigos madą, vadinasi, dabar bent jau Liudviko XVI laikai, nors, kaip ir visada, niekas negali to garantuoti, net aš pats nesu tikras, ar išties aš čia ir ar išties čia aš, ir ar išties čia Lolita, šis rūsys kažkodėl tapo man priebėga visose ugnies ryškumo fantasmagorijose ir iš savo klajonių po atminties labirintus aš dažniausiai grįžtu ne į kūnišką dabartį, o į Lolitos rūsį, kad, pailsėjęs ir pasistiprinęs alaus lašo užmarštimi, vėl leisčiausi į priekį ar atgal – kaip ir dabar, – vėl juodas tunelis ir traukinio griausmas, o gale – šviesa, krentanti nuo krištolinio sietyno, šimtai vaškinių žvakių, neregėta prabanga, nors nieko nuostabaus, aš juk Karaliaus rūmuose, o kokio, iškrito man iš galvos, nors koks skirtumas: jis – valdovas, mano kūno ir gyvenimo viešpats, to ir užtenka, juo labiau kad Karaliaus didybės šviesa liejasi ir ant mano esybės, susikristalizuodama į storą ir sunkią aukso grandinę, kurią valdovas pats uždėjo man ant pečių po tos atmintinos pergalės prieš barbarus. „Gesinkit šviesas”, – sako magas juodais drabužiais, juoda toga, krentančia iki pat marmurinių grindų, jis stovi prieš Karalių, sėdintį prabangiame krėsle, valdovas pastebimai jaudinasi, tarnas užgesina šviesas ir paklusdamas mostui išeina, kambarį apšviečia tik stiklinis mago rutulys, skleidžiantis nejaukią žalsvą šviesą, magas nudengia audeklą nuo milžiniško veidrodžio ir tyliai murma nesuprantamus, net ne lotyniškus užkeikimus, Lolita virpa, ir aš pasinaudodamas prietema imu ją už rankos, kurios Lolita neištraukia (o laime), ji vos juntamu delno judesiu atsako į mano spustelėjimą, veidrodyje pamažu kaitaliojasi spalvų deriniai, kartais koks nors šešėlis šmėkšteli kiaurai per kambarį, staiga Lolita suklykia, krūpteliu ir aš, ir Karalius, taip, net Karalius, nes veidrodyje pasirodo milžiniškas veidas, jau pažaliavęs mumijos ar demono veidas išbėgusiom akim, rodos, jis tuoj pat išlįs iš veidrodžio, ir tikrai – jis išeina iš stiklo per kelis colius, bet magas jį sutramdo arabiškais žodžiais, demonas perkreipia veidą ir nenoromis grįžta atgal, rodos, kad grįžta, ir vienskiemeniais murmesiais vangiai atsakinėja į mago klausimus. Karalius kartkartėm kreipiasi į demoną, magas verčia, demonas atsako ir mago išverstas atsakymas vėl ateina pas Karalių, galiausiai klausimai išsenka, demonas pranyksta, lieka vaivorykštinės spalvos, veidrodyje slenka laukai, vietos, kai kurias iš jų aš atpažįstu – tai kadaise vykusių mūšių vietos, netolimos mūsų apylinkės, o štai ir pati sostinė, turgus, pusiaudienio gatvės, pilnos žmonių ir vežimų, Karaliaus rūmai, pasirodo tai viena, tai kita salė, kambarys, kuriame mes dabar esame, ir veidrodis rodo mums mus pačius, jis rodo save patį, žiūriu į veidrodžio atspindį veidrodyje, kuriame vėl atsispindi žalsva kambario prietema, Karalius, magas, karalienė Lolita ir aš, susiėmę už rankų, pats veidrodis, kuriame atsispindi žalsva kambario prietema. Karalius, magas, karalienė Lolita ir aš, susiėmę už rankų, pats veidrodis, kuriame atsispindi žalsva kambario prietema, Karalius, magas, karalienė Lolita ir aš, susiėmę už rankų, pats veidrodis… Lolita sėdi nuleidusi rankas ir nieko nereginčiu žvilgsniu žiūri į priekį, į alaus statinių rikiuotę. Lolita, ar atsimeni, kaip tuomet, sukrėsti tos pasikartojančių begalybių eilės, pamiršome atitraukti rankas, nors veidrodyje ir matėme save susikabinusius? Be abejonės, tai matė ir Karalius, ir magas, taip, ir Karalius, bet tai dar nebuvo baisiausia, nors ir grėsė neišvengiama pražūtim, vos tik veidrodyje pasirodė Lolitos miegamasis, jos lova, mudviejų drabužiai, numesti ties guoliu, ir mano auksinė grandinė, gauta iš Karaliaus tą atsimintiną dieną, antklodė buvo seniai nukritusi ant žemės, veidrodis atkartojo kiekvieną mūsą judesį skrupulingai tiksliai, ir, nepaisant viso padėties klaikumo, pajutau nesulaikomą erekciją, manau, kad ne kitaip buvo ir pačiam Karaliui, nes Lolitos kūnas tobulas, verčiantis virpėti dar iš tolo ir žadantis ištisas meilės misterijas net su drabužiais, o mudu juk buvome gana išradingi, taigi, manau, ne kitaip jautėsi ir Karalius, Lolitos tarpkojis irgi sudrėko, pajutau tai užkišęs ranką po jos karališkais drabužiais, kai mudviejų lūpos susiliejo bučinyje ir mudu, nepaisydami nieko, nei Karaliaus, nei mago, nei veidrodžio, atsidavėme meilei.

Net tada, kai mus korė, jutau nesulaikomą aistrą, laimė, vidiniame pilies kiemelyje mus korė kartu, ir aš, akimirkai ištrūkęs iš budelio nagų, spėjau numalšinti mudviejų geismą net čia, ant ešafoto. Karalius, dalyvavęs mirties bausmės ceremonijoje, tikėjosi satisfakcijos, bet jam tai, be abejo, nepavyko, Lolitą pakorė pirmą.

Ten tikriausiai nebus drabužių! – spėjo sušukti ji man ir kažin kokiu būdu jau nuo kartuvių galinga srove sugebėjo apšlapinti patį Karalių, susitaršiusiais plaukais ir raudonais skruostais ji buvo žavi, net paskutinėm akimirkom mus džiugino mintis apie meilės džiaugsmus anapus, ši viltis dešimteriopai pasitvirtino tuojau pat – ji manęs laukė jau nusimetusi drabužius (drabužiai ten vis dėlto buvo), tačiau visa kita atrodė nepalyginama su aistringiausiomis mudviejų naktimis, juk net angelai, kurie atėjo mudviejų pasitikti ir, be abejonės, buvo įpratę prie amžinybės mastų, pritrūko kantrybės ir pasišalino, nes mudviem nerūpėjo niekas aplinkui ir negalėjo rūpėti – net angelai.
Tačiau po kurio laiko, prilygstančio gal milijonams mūsų metų, viskas ėmė trauktis migla, nykti – ir vėl tas koridorius ir… ir paskui man vėl susipynė visa, kas buvo anksčiau ir vėliau su manimi ir su kitais, ir štai, Lolita, dabar tu jau ne karalienė, o tarnaitė smuklėje, ir nebeatmeni nieko, tik aš klaidžioju savo ar mūsų, ar kitų žmonių atminties labirintais – išties, aš nesu tikras, kad seku kažkada paties nueitu keliu, gal tai kieno nors kito prisiminimai, kas žino, bet tai nesvarbu, Lolita, tu tebesėdi ant drėgno rūsio suolo, kurį atitempė iš smuklės, kai įsigijo naujus baldus, o šis senasis suolas rūsyje dar galėjo praversti, tu tebesėdi įsmeigusi žvilgsnį į alaus statines, o gal ir nežiūri niekur, tu sėdi jau visą minutę, nors duslus bokalų trinksėjimas ir triukšmas viršuje reikalauja tavęs, nežinau, Lolita, ką tu mąstai ir ar išvis ką galvoji, o aš žiūriu į tave ir man rodosi, kad mudu galėtume pamilti vienas kitą ir kad tu esi ta vienintelė man skirtoji, Lolita, deja, mano balsas tavęs nepasieks, mes atskirti ir laiko, ir erdvės, mes esame neįmanomai toli vienas nuo kito ir tik šiuose atminties klystkeliuose galime susitikti, deja, Lolita, deja (kad ir kaip tai būtų liūdna), čia tu dar nežinai mano artumo, nors tavo sustingimas su tuščiu ąsočiu rankoje ir reiškia, kad tu jauti mane, gal net pati to nežinodama, Lolita, Lolita, o gal tai paprasčiausias akimirkos nuovargis, gal ir viena, ir kita drauge; musė skraido nesilaikydama jokios sistemos, žiūriu į ją, ir atrodo, kad ji mielai brėžtų trapecijas, bet niekaip nesugeba susitvarkyti su paskutine kraštine ir pradeda naujus viražus, o ant lovos pamestas neatplėštas laiškas ne man, rytoj rytą – vėl arbata ir kelionė per apsnigtus kalnus, motorų gaudimas ir patrankų trenksmas iki vidurnakčio, visa laimė, socialinis draudimas nuolat, dieną ir naktį, saugo mus nuo potvynių ir kometų slogos, o gyvenimas darosi vis tauresnis ir gyveni atsakingiau, kai žinai visados esąs žiūrono objektyve. kai tave nuolat stebi budri ufonautų ar albanų politinės policijos akis ir niekas neleis tau nukrypti nuo vienintelio teisingo kelio. O, palaima, be abejo, Lolita, kažkada pasaulyje turėjo gyventi vienas toks arabų sufijus, kuriam, miegančiam po palme kažkur Magribe ar Libane, tamplieriaus mizerikordija, o gal ir trumpas pakelės bandito peilis perrėžė gerklę, taip, tai, be abejo, turėjo kažkada atsitikti, nes ir sufijų, ir plėšikų visuomet buvo daug, tad neįmanoma, kad jų keliai nebūtų niekad susikirtę, o dėl tamplieriaus tai vis dėlto manau, kad kryžiuotis nesiryžtų žudyti miegančio, vadinasi, tai buvo Arafa, graikės ir žydo sūnus, priėmęs musulmonų tikėjimą maždaug XII amžiaus pirmajame dešimtmetyje, vadinasi, aš žuvau po palme jau po 1110 metų, tiesa, tikslios vietos neatsimenu, nes visos plačiojo arabų pasaulio oazės daugiau ar mažiau panašios viena į kitą, bet nesvarbu. Arafa ramiai nusišluostė peilį į apsiaustą, dengiantį dar tebekrutantį kūną, ir nusivylęs mestelėjo rankoje du sidabrinius dinarus – visą mano andainykštį turtą, o aš, jau išėjęs iš kūno. dar nesuvokiau, ar tai sapno tęsinys, ar tikra mirtis, taip viskas pasirodė panašu, tik viena buvo aišku – tai jau nebe ta tikrovė, kurioje aš gimiau, nes ir palmė, ir Arafos veidas, įdegęs, randuotas ir rauplėtas, regėjosi visai kitaip nei ankstesni, iki mirties regėti vaizdai, nelyginant nuo šios scenos, kurią regėjau jau naujomis akimis, kažkas būtų nutraukęs uždangą; dėkui, Arafa! Kaip blankiai mes matome pasaulį, kol esame šičia (Kinijoje, kur klesti dzenbudizmas, šioji rega būtų pavadinta satori, tai ir buvo satori, viena iš šio tyrojo regėjimo rūšių, kuri be jokių pastangų atsiranda kiekvienam mirusiajam, po kelių mėnesių man tai išaiškino vienas dzenpatriarchas, kaip garbės svečias dalyvavęs viename iš sufijų kongresų, kuriam tąkart pirmininkavo Mansur al Haladžas)… Lolita, tu jau visą minutę esi sustingusi ir nieko nematančiomis akimis žiūri į priekį, tu sėdi šitame priplėkusiame alaus rūsy, ir aš žinau, kaip tu pavargai, kaip pasiilgai manęs, deja, tavo mintys lieka man paslaptis, nes tu neišeini į tą visų žmonių atminties alėją, kur mudu galėtume susitikti ir gyventi, gyventi drauge ir amžinai, nepavargdami nuo savęs ir nuo netikrumo naštos. O daug kas juk prasidėjo tomis dienomis, kai lijo avių lajumi (kodėl taip atsitiko, nežinojo niekas), ištisą rudenį lijo taukais ir per Vėlines vietoj žvakučių paprasčiausiai degino balas, – tomis dienomis drabužiai persisunkdavo riebalais vos išėjus į gatvę, sunkūs ir lipnūs vėliau, jau pasibaigus liūtims, jie tiko tik dagčiams, taigi tomis dienomis, kai bankrutavo kalnų piemenų fermos, o žvakių gamybos koncernai patyrė didžiulius nuostolius, taigi tomis dienomis ėmė veistis neregėti vabalai, šuns dydžio vabalai žmogaus veidu, pradžioje jie buvo sutikti su entuziazmu ir greitai išstūmė kambarinius gyvūnus, taigi tomis dienomis ypač gerai prisimindavau aną kovą palei Chadžibėjų, kai atrėmėme vieną smarkiausių totorių antpuolių, – rodos, tai vyko Švitrigailos karo laikais, – tuntas Tamerlano vasalo raitelių įsiveržė į pietines žemes ir ėmė jas niokoti, tai buvo pirmasis mano mūšis, o aš. bailus kaip visuomet ir kaip visuomet kupinas ambicijų, vedžiau į kovą savo šimtinę – ją man patikėjo tik pačiose mūšio išvakarėse ir tik todėl, kad nuolatinį šimti-ninką kamavo nepakeliamas dantų skausmas, o bajorų buvo maža. Vos išvydęs atlekiančius raitelių pulkus (jie laidė ištisus strėlių debesis, kertančius į kairę ir į dešinę nuo manęs) pajutau nesulaikomą siaubą, gyvulišką troškimą bėgti kuo toliau nuo neišvengiamos pražūties, o tai jau buvo neįmanoma, nes už mano nugaros trypė žirgai ir keikėsi kareiviai, grįžti jau nebegalėjau, nė nepajutau, kaip atsipalaidavo raumenys ir akimirksniu pridėjau į kelnes, buvau tikras, kad kvapą jau pajuto artimiausi kariai, tad visiškai netekęs vilties pasidaviau kruvinai miglai, nusileidusiai ant akių, ir klykdamas kovos šūkį leidausi į priekį. Kaip vėliau paaiškėjo, mano šimtinė nusekė paskui mane, o paskui ją – ir visi kiti pulkai, ligi tol svyravę, ar leistis į mūšį su smarkiai pranokstančiu priešininku, ar bėgti. Aš nėriau į priekį mosikuodamas kalaviju, jo ašmenys kapojo mėsą ir kaulus, tų minučių aš neprisimenu, jos dingo iš mano atminties, atsipeikėjau tik mūšiui baigiantis, kai mūsų pergalė jau nebekėlė abejonių, totorių lavonais nuklotu lauku lėkė kavalerija, persekiodama besitraukiantį priešininką, tada mane vėl apėmė baimė, nes tai šen, tai ten vis dar šmirkštelėdavo totoriška strėlė – kad ir persekiojami, jie spėdavo akimirką atsigręžti ir bemaž aklai paleisti strėlę į vyčių pusę, taigi mane apėmė baimė ir aš negalvodamas pasukau link marių, link Ponto Euksino, ten sustabdžiau žirgą, ilgai skalbiausi apatinius ir pats prausiausi. Vos spėjau vėl apsivilkti, mane atrado mano būrio kariai, šaukdami „vivat!” jie apstojo mane, irgi taškėsi jūros vandeniu ir maudėsi, ir prausėsi, ir mazgojo žirgus, o vakare stovykloje aš tapau visų dėmesio centru ir rusiškai, lietuviškai, lenkiškai bei itališkai buvau šlovinamas kaip dienos didvyris. Paaiškėjo, kad pats to nenutuokdamas paklojau keliolika priešininkų ir vedžiau paskui save visus pulkus, o pagalbinio genujiečių būrio vadas, kilmingas italas, dėkojo man už išgelbėtą gyvybę. To fakto, kaip ir visų kitų, aš neatsiminiau, mano sutrikimas buvo palaikytas kuklumu ir mane ėmė šlovinti dar garsiau, italas galiausiai pasikvietė mane į genujiečių koloniją, į Kafą pietiniame Krymo pakrašty, šiuo kvietimu vėliau ir pasinaudojau, tą pačią dieną man buvo suteiktos netolimai esančios žemės, derlingos valdos, gerokai pranokstančios mano tėvoniją, o po kelių mėnesių Kafoje, genujiečio viloje, aš sutikau Lolitą, ir mano gyvenimas nuriedėjo visai kita vaga, nei kad buvo skyręs likimas ir tėvų norai. Italija, Genuja, vėliau Provansas. Į Kunigaikštystę jau niekuomet nebegrįžau, nes dar Kara Kermane vienam didikui iš Vengrijos pardaviau savo naująsias žemes, nepaisydamas draugų ir bendražygių protestų, tuomet, kaip ir visuomet, man rūpėjai tik tu, tik tu, Lolita, – taigi tomis dienomis, kai lijo avių lajumi, aš pasislėpiau rūsyje, panašiame į tą, Lolita, kur mudu esame dabar, apsivilkau paskutiniais sausais drabužiais, atsigabenau keletą dėžių baltojo vyno ir knygą, nors rūsyje ir be to pakako vyno bei alaus statinių, o kraitinėje skrynioje požemio kampe slypėjo XVI amžiaus foliantų kolekcija, ir maisto turėjo užtekti metų metams, taip, tuomet aš pasislėpiau nuo glitaus visa persmelkiančio lietaus, mėnesių mėnesius skaičiau lotyniškas, prancūziškas bei vokiškas knygas ir gėriau iki apdujimo, kol išmokau, pats neatsimenu kokiu būdu (gal man tai patarė koks angelas ar demonas – tada jie tuntais zujo apie mane ir pliauškė visokius niekus), taigi, kol išmokau nardyti po kolektyvinės atminties gelmes, rasti jose save ir kitus, norimas ar trokštamas situacijas, erdves bei įvairiausias laikinas dabartis. Nuo to laiko nebegrįžtu į laikinąją priebėgą nuo lietaus, o vis klaidžioju įvairiausiose dabartyse vejamas nesuprantamo troškimo, kurio tikslo pats nežinau, kaip, beje, ir šaknų, gal tai, Lolita, amžinas tavęs ieškojimas, gal… o gal aš seniai tave radęs ir mes seniai drauge, tik trumpam buvome išsiskyrę, kad dar karščiau suliepsnotų mudviejų meilė… Lolita, bet kam, kam mes valgome mažuosius savo brolius, broliukus, brolelius, Lolita? Juk atėjo-me į Žemę mylėti, bet ne: mes atsisėdame prie serijinės gamybos stalų, valgome, kramtome, ryjame, pasikrykštaudami puntame mažus lavonėlius, supjaustytus į gabaliukus, sukimštus į dešras, sumaltus mašinėlėse, keptus, virtus, sūdytus, o kodėl?
Klausyk, Lolita, nevalgyk lavonėlių, nes bus nemalonu tave bučiuoti. O aš, deja, niekuomet nebūsiu vegetaras. Kai valgau veršienos kotletą, jis mano burnoje cypia, bet aš jį valgau, nes man skanu, aš esu prakeiktas silpnavalis, bet tu, nors tu, Lolita, nevalgyk lavonėlių, nevalgyk lavonėlių, Lolita, o man tai būtina, nes kitaip galiu numirti, matyt, taip reikia, nes kitu atveju vištos, keptos vištos su obuoliukais užpakaliuose, augtų ant medžių, o pavasariais soduose marguotų ne vien žiedai, bet ir ant vištmedžių prasiskleidę, išsprogę kiaušinių ovalai. Mes tokį pasaulį jau randame, jis taip sutvarkytas, ir niekam neateina į galvą, kad lavonėlių galima ir nevalgyti, ar nevalgysi, Lolita? Norėčiau, kad tu staiga atsirastum viename iš mano pasaulių, kuriame esu dabar, atsirastum akimirkai ir užeitum su manimi į vieną iš parduotuvių, kurios tiesia linija išdėstytos palei Persijos pasienį per visą mylią, jų lentynose konservai ir degtinė, o ant žemės – šimtai baltų išvargusių vištų, jos slampinėja po salę, painiojasi po kojom, tokios abejingos, o kartu ir mirtinai persigandusios, nes žino, kad jas užmuš. Man jų gaila, joms kas netingi kapoja galvas, tarytum jos būtų prancūzų jakobinai, taip, Lolita, balsai jau tavęs reikalauja, balsai virš rūsio, ištroškę balsai, tu prisivertusi atsistoji, nusišypsai pavargusia šypsena – tikriausiai savo svajai, kurioje tepavyko pabūti vieną minutę, bet juk tai daug, Lolita, minutė – tai ištisi pasauliai, minutė vienatvės ir svajonės rūsyje, tu prisivertusi atsistoji, pasiimi ąsotį, atsuki čiaupą ir leidi alų, danguje blyksi, žaibų strėlės kryžiuoja dangų Andriaus kryžiais, skitų ir sarmatų apaštalo ženklais (kada tai buvo?), o juk nėra skirtumo, kada ir kaip, tikra ir neabejotina tėra baimė, virpėjimas visame kūne, kai žaltys užsirangė ant tavo pilvo, boluojančio juodoje nakties žolėje, kai pirmieji lietaus lašai pilvo raumens truktelėjimu atsiliepė tavo kūne ir jis tapo dar baltesnis, kai dar labiau sustangrėjo krūtys, plaunamos vėlyvos vasaros lietaus, Lolita, tuomet mes, regis, buvome pagonys, nors Andriaus kryžius jau švytėjo virš mūsų krašto Perkūno žaibais, nutvieksdamas mūsų kūnus ir stabą, sustingusį lotoso poza lietuje, – tai galėjo būti imperijos žlugimo metais, barbarų ir vaikų Šiaurėje, prieš mums iškeliaujant su visa gentimi, o gal jau ir grįžus, tik atsimenu, kad huno strėlė nukovė tave, o gal ir ne – gal tu tuomet pabėgai nuo manęs su Atilos karvedžiu, o aš daužiau galvą į tvirtovės sieną ir galiausiai pramušiau skylę joje, pirmojoje akmeninėje mūsų krašto sienoje, ir mano galva atsidūrė lauke, o gal ir viduje… Po tiekos metų, po tiekos įvykių aš jau primiršau, ar daužiau sieną iš kiemo, ar iš lauko pusės, atsimenu tik, kad siena buvo gerų trijų sieksnių pločio ir jai pradaužti prireikė laiko, bet galų gale mano galva atsidūrė kitoje sienos pusėje – ten ošė begalinės marios ir palei jas driekėsi smėlėta, akmenėliais nusėta pakrantė, tai buvo laukinis, klaikus ir gražus vaizdas, aš išlipau tame pajūryje, kur, be klykiančių žuvėdrų, per mylių mylias nieko nebuvo matyti, tik netoli viena kitos stūksojo smėlio pilys, nedidelės pilys, patys aukščiausi jų bokštai tesiekė man iki juostos, bet tie statiniai buvo dailūs, daugelis jungėsi tiltais – irgi iš smėlio, sudarydami ištisus bokštų ir bokštelių miestus, išpuoštus vėjo ir vandens nugludintais akmenėliais, gintaru bei kriauklėmis, o tarp šių miestų ir miestelių driekėsi mažų pėdučių eilės, taip, ten, tolumoje, ant smėlio ir vandens ribos pamačiau tave, Lolita, vienais melsvai languotais marškiniais ir palaidais, iki nugaros krentančiais šviesiais plaukais, tu bėgai pas mane, iš tolo juokdamasi ir šaukdama kažką ta kalba, kurios aš niekuomet negirdėjau, bet kuri pasirodė man pažįstama ir suprantama, ir artima, Lolita, tu gyvenai antikinio stiliaus namuose, viloje, pasislėpusioje už netolimos kopos, ten buvo visa tai, kas ir turėjo būti romėniškuose namuose – nuo baseino kiemelio vidury iki mozaika išdėlioto sveikinimo „Salve” ant slenksčio – ir vyno, saldaus raudonojo vyno amforų rūsyje, kuriame dabar alaus statinės ir iš jų tu leidi jau antrą ąsotį, matau tavo nugarą ir standžiai ant pakaušio susuktus plaukus, Lolita. Tuomet mūsų dienos bėgo svaigiame užsimiršime tarp smėlio pilių ir vyno, Longo „Dafnio ir Chlojės” su Malo iliustracijomis ir Berlyne statytų Vagnerio operų premjerų (diriguodavo fon Karajanas), kur pasirodydavome prašmatniais vakariniais tualetais, apsupti draugų ir šviesos, kartais eidavome į mažus kamerinės muzikos koncertus, kuriuos rengdavo Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas ir Volfgangas Amadėjus Mocartas – juodu pagaliau susitiko ir, žinoma, tapo neperskiriamais draugais, o Germanų kultūros centro operoje jau repetavo naujus Mocarto ir Vagnerio kūrinius, ir mudu, Lolita, nekantriai laukdavome pirmųjų pastatymų, žinoma, neužmiršdami ir klasikiniais tapusių šių kompozitorių darbų, ypač parašytų 1815-1864 metais nuo Kristaus įsikūnijimo žemėje, o kartais, veikiausiai sentimentų skatinami, klausydavomės ir senojo „Don Žuano”, bet tai būdavo vakarais, o dienomis – saulė, jūra ir smėlio pilių konsteliacijos, pavėsis viloje per siestą ir Helderlino eilėraščiai vakarop, ir per visas dienas bei naktis – meilė, meilė… O vieną rytą tave sulesė žuvėdra ir man beliko vienišos naktys, kupinos vyno, laukimo, liūdno ir melancholiško, bet, žinoma, ne beviltiško, nes netrukus ir aš išėjau, paskui danguje kryžiavosi Andriaus kryžiumi žaibai ir tuomet žolėje aš pajutau, kad vėl atradau Tave, o gal tai buvo, Lolita, vėliau, kai mudu mirėme Provanse nuo žilos senatvės bemaž drauge – tuomet, mirties akimirką, tik tuomet aš suvokiau, kad tai tu, o gal tuomet, ant ešafoto, ar dar kada, nors tikriausiai mes viską žinojome jau seniai, žinome ir dabar, tik gal neatsimename, gal jei ne tas žinojimas ir amžinas tavęs, Lolita, vaikymasis, ieškojimas, gal aš – ir tu – būtume seniai ištrūkę iš to aklo labirinto, kur išėjimas sutampa su įėjimu ir labirinto pradžia su pabaiga, ir eiliniu akligatviu, ir eiliniu posūkiu niekur ar retkarčiais į pabaigą, kuri tėra ta pati pradžia, Lolita. Šiandien aš pavargęs, išsekau ir pabėgau nuo kažko – nenoriu prisiminti nė to vardo – ir pasislėpiau, kad manęs nerastų, kad būčiau – pagaliau – vienas nors tą trumpą dieną, po kurios – vėl žaidimai su sniegu ir metalu, nuo kurių seniai bloga, pasislėpiau pačiame štabe, kurį paskubom surentė kaip centrą mano paieškoms, ir kad niekas manęs nesurastų, ėmiau vadovauti ieškojimams, nesitraukdamas nuo telefono ragelio davinėjau nurodymus pasiuntiniams, zujantiems čionai ir atgal su pirmos svarbos pranešimais. Paieškos nesiliovė, ir man, rodos, jau pavyko aptikti savo pėdsakus, tad į tą vietą pasiunčiau didelį žvalgų būrį su žaliais maskuojamos spalvos tinklais ir miniatiūriniais magnetofonais. Žvalgai jau apsupo tą teritoriją, ji atsitiktinai plytėjo aplinkui štabą, o šis buvo kaip tik jos centre, ir metodiškai šukavo kiekvieną metrą, vis siaurindami galimo mano buvimo plotą, galiausiai tinklai apsupo visą štabą ir į mano telefono ragelį įtaisė mikrofoną. Nežinau, kuo tai turėjo baigtis, o baigėsi visai netikėtai – aš pats girtas ir apsivėmęs atėjau į policijos nuovadą viename maorių kaimelyje, tad, žinoma, paieškos buvo nutrauktos ir net panaikintos paieškų štabo viršininko pareigos, tad iš valdžios ir koordinacijos viršūnių kritau žemyn – ir vis pertą nelemtą alkoholį, teko ieškotis kito darbo, kurio nebuvo, o bet koks manęs nepatenkino, nes paragavęs valdžios negalėjau dirbti akmenskaldžiu ar padavėju, ar vertėju iš suomių į maorių kalbas. Ši tragiška padėtis išsisprendė nauju pasiūlymu -tapti prižiūrėtoju, tiesa, tik vieno žmogaus, kuris pasirodė tarpeklyje girtut girtutėlis. Tai buvau aš pats. Tame Naujosios Zelandijos kaimelyje pirmojo socialistinio penkmečio tempais pastatė milžinišką keturių šimtų metrų aukščio kalėjimą, jo direktoriaus pareigos ir atiteko man drauge su raktais nuo visų septyniolikos užraktų, už kurių kalėjau, dabar raktai saugiai gulėjo po mano pagalve ir taip ganėtinai ramiai pragyvenau vieną kitą sezoną, mėgaudamasis nepriklausomybe ir valdžia. Kalėjimo sargas – irgi tokia pat laisva profesija kaip dailininkas ar literatas, bet galiausiai sumaniau apžiūrėti savo valdas ir galbūt – tam tikrą dėmesį skirti kaliniui, nes pastarajam, suprantama, buvo nuobodoka vienam, taigi, skatinamas įgimto savo geraširdiškumo, pasiėmiau ryšulį raktų, išėjau iš savo kabineto, deja, paaiškėjo, kad durys tvirtai užsklęstos iš lauko pusės, ir nors atrakinau spyną, – raktai, žinoma, tiko, – skląstis tebelaikė duris, tad ėmiau belsti ir garsiai šaukti, tačiau bergždžiai. Mane apėmė panika, suvokiau esąs uždarytas be jokios vilties iš čia išeiti, o mano kabinetas tebuvo paprasčiausia kalėjimo kamera, kol galiausiai tolumoje pasigirdo sunkūs žingsniai, artėjo mano kalinys, o gal kalėjimo sargas, per duris jis teiravosi, ko man reikia, – po kurio laiko supratau, kad aš tariausi saugas save patį, o buvo atvirkščiai – aš buvau už durų, jis juokėsi iš mano pretenzijų į sargo pareigas, jam irgi buvo pasakyta, kad jis sargas – kaip tik jis. Tuo būdu pasirodė, jog saugojome save iš abiejų pusių ir buvome pasmerkti amžinai kalėti, nes aš, sąžiningai eidamas pareigas, neturėjau teisės išleisti savo kalinio, o tasai nesutiko atverti man durų iš savo pusės. Taip viskas ir liko ir tikriausiai tebėra ligi šiol, tiesą sakant, galbūt tai tik simbolis, bet nuo to nesikeičia niekas toj mažoj kameroj su beviltiškai aklinai iš dviejų pusių užšautomis durimis, tai galbūt tik simbolis, bet durys prieš mane užvertos ir nėra jokio skirtumo, ar tai tik alegorija, ar tikrovė – durys užrakintos, maža kamera, aš joje – taip yra iš tiesų, ir tavęs, Lolita, aš nebesu-rasiu, net ir šiame alaus rūsy. Tu, prileidusi du ąsočius juodo, tiršto, tamsoje dar juodesnio už pačią rūsio tamsą alaus, kopi laipteliais į viršų, ir kas iš to, kad šaukiu tave visomis išgalėmis, -tu neišgirsi, nepavysiu tavęs, nes… nes nepavysiu, o ir rūsio durys vėl trinkteli, ir aklina alaus tamsa – rūsio kameros pasaulio tikrovės tamsa – gal irgi tik alegorija, bet mano akys hic et nunc mato tamsą, o gal ir nieko, taip tamsu aplink, kad to net nežinau, tik visa laimė, kad viskas vyksta vienu metu: rūsys ir kamera, ir Trisdešimties metų karas, ir Mindaugo krikštas, ir Salamino mūšis – visa yra čia ir dabar, visa, kas egzistuoja, manęs nedomina, pakanka, kad taip yra, ir vien dėl to ši kamera ar Lolitos rūsys – ne vienintelė išeitis, nes nuo jų galima pabėgti, sakykim, į Auksinį Graikijos penkiasdešimtmetį ir arti žemę tolimame Beotijos kaimely ar į Londono biblioteką 1886 metais, kad ramiai studijuotum naują orientalinio okultizmo srovę, ar, ar… ar maža dar ramių užuovėjų? Tai ne išeitis, tai bėgimas iš čia, o dabar – kvailas prieštaravimas – ir 1 569, ir 1 793, ir 1985 metai, visuomet galima (negalima kitaip) būti tik čia ir dabar, kodėl viena kuri nors atsitiktinai parinkta data privalo tapti tuo įgrisusiu išprotėjusiu vagonu, iš kurio nevalia išlipt, o reikia kratytis bala žino kur, datų ir kelių labai daug, o įgimta mūsų teisė eiti kur tik panorim, jeigu tik neužkliūsim pakeliui už kažin kokios galimybės, kurios prigimties negaliu sau paaiškinti (ar reikia ką nors aiškinti!), – viskas yra čia ir dabar, viskas viskas – ir apatinės kelnės, pakabintos kažkur ant virvės Persijos pakrašty, ant virvės, ant kurios, jei tikėsim gandais, pasikorė musulmonas praporščikas tą liūdną, melancholišką iki gerklės spazmų rudenį, kai „The Beatles” tik pradėjo savo karjerą, o Afrikoje medžiotojų suomių asociacija sėkmingai naikino suįžūlėjusius Sacharos pingvinus. Girti ir laimingi, stori, pavalgę ir išmokslinti sovietų šalies vaikai tuo metu vis toliau tipeno vaikų kryžiaus žygio keliu, kai retkarčiais jiems leisdavo pažaisti futbolą, o sekmadieniais visų dorų piliečių džiaugsmui, turiningo laisvalaikio vardan Uja Muromietis kaudavosi su septyngalve hidra ir visuomet nugalėdavo. Pionieriai plodavo katučių ir mėtydavo scenon gėles, pigius saldainius bei smulkias monetas, o išmiklintas karžygys taikliai gaudė burna: dar vienas nesusipratimas dabartinėmis sąlygomis nereiškia nieko, quo vadis? Taigi apie virvę, praporščiką ir apatines kelnes… nors kam visa tai, quo vadis? Gerai bent, kad šią melancholiją ir nuobodulį blaškė šunys, kurie lijo iš dangaus, tegu ir nuobodžiaudami, ir be džiaugsmo, bet tai buvo gyvi padarai, ar ne, ir pasaulyje daug jaukiau… Vakarienei – kepti šunienos kotletai, kepinti svogūnai ir atšaldytas butelis degtinės. O džiaugsme! Visas kaimas, išsimaknojęs iki užpakalio, susirinko į gegužinę, molyje ir purve išsimurkdę žmonės juokėsi, o keikėsi tik iš malonumo, nes čia pat, šokių aikštelėje, tiesa, kiek purvinoje, – ką padarysi, pavasaris, – tarp besisukančių porų, – molis buvo slidus, tad poros griuvinėjo dažnai, – taigi tarp besisukančių porų kepė šunienos šašlykai ir rūko mažas bravorėlis. Čiaupelis buvo atsuktas, todėl kiekvienas galėjo gerti kiek norėjo, o šunys vis lijo ir lijo, pesimistiškais ir abejingais snukiais jie leidosi skerdžiami ir maunami ant iešmų. „Mums pochuj”, – sakė kai ku-rie, kai kurie neturėjo noro išvis ką nors sakyti, senas bolševikas Nikiforovas, šauniai vairavęs pėstininkų kovos mašiną, sakė, kad šunys simbolizuoja pūvančią buržuazinę inteligentiją, gal ir taip, o simbolių anšlagas, nusibodęs savo banalumu, giedojo kažkokį mėginimą reikšti ir brandinti visumos choro pendereckišką kakofonijos harmoniją, ugdyti ką nors nauja bei turininga – velniop. Baugus būgnams dundant džiazo festivalis Voroneže. Prienuose girtos mergaitės kiaurais klynais, apsimyžusios iš džiaugsmo. O salėje klaiku ir tamsu. Man baugu, kai būgnai dunda, aš bijau jų dundesio, tokios ledinės džiazo konstrukcijos, šalta, toje galabijamų šunų gegužinėje kiek atvėsina, o dar nepapjauti šunys apsvilusiais gaurais lenda į festivalio salę atvėsti. Taip, džiazas, šerkšnotas ledinis metalinis džiazas atvėsina, bet gegužinė tebesitęsia ir šokėjai šūdinais užpakaliais nori niam niam. Draugovininkai išveda iš salės vieną kitą šunį, likusieji patogiau įsitaiso ir lengviau atsikvėpę pasineria į ledinę džiazo tamsą. Lauke kaukia žudomi šunys. Taip jiems ir reikia, -sako Nikiforovas (neprisimenu, ar aš jį minėjau, bet jis geras savo srities specialistas, ideologiškai pasikaustęs, ir išgeria gerai, nesminga iki pusiaunakčio).

– O kas esi tu, – kreipiasi į mane Nikiforovas, – ar tu pats kartais nenulijęs iš viršaus? – ir įdėmiai nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. – Nors ne, tokiu atveju tu sėdėtum salės tamsoje, niam niam, išgerkim – degtinė sausa ir degina. Tu, rodos, mūsiškis, žinai, gegužinė – didelė ir šauni šventė, žinai, žmonės dirba ir linksminasi, tik prižiūrėtojų trūksta, tiesa, sargų aštuoniolika milijonų, bet dar vienas kitas… Ar gal nori, kad tave suvalgytų?.. O jei tu mūsiškis, kurva, daužkimės!

Prabundu prie salės durų, tvarkdario raištis ant rankovės, o apsižiūrėjęs suprantu, kad aš reguliariojoje kariuomenėje, Dieve didis, ir prasideda rikiuotė: v rotnyje kolony marš! Šalmofonas, patrankos, degtinė, šūdas, aūlas tarp kalnų, palauk, palauk… iš to siaubo dar galima išsikrapštyti. Akimirkai duok man ranką, Lolita!.. Bet mano delnas teperbraukia orą, nesurandu jokios atramos. Kojos kiek slysta molyje, mat aūlas pavasarėja ir dulkės, kiaurą vasarą pjaunančios plaučius, dabar sumišusios su vandeniu, purvas, Lolita, atrodo, kalnai turi aidėti nuo mano klyksmo, Lolita! V pochodnuju kolonu marš porotno!

Mane pykina, kaip niekad gyvenime aštrus žibalo ir gutalino, nešvaros ir prakaito dvokas, Lolita, o juk tu esi, Lolita… Upravlenije priamo, ostalnyje – napravo, sagom…

Jei tai man būtų nebepakeliama, nebūtų manęs, nes Jis nekrauna nepakeliamų naštų. Arba mano ranka susirastų tavąją, Lolita, ir tu padėtum man kaip visada. Galiausiai tas tik juokinga, Lolita, aš kvatojuos net susiriesdamas – juk nieko nėra – Nieko Nėra – NIEKO NĖRA – ir šis aūlas, ir šis pulkas – tik apykvailis sapnas, iš kurio galiu ištrūkti gerai pasipurtęs. Kvatoju visų šauniųjų uniformų nuostabai ir pasipiktinimui – juk jie patys nežino, kad jų nėra, o stultitia sandai – ir juokdamasis girdžiu, o gal tik tariuosi išgirdęs tavo, Lolita, krištolinio juoko atgarsį, Lolita, Lolita, o aš per musulmoniškos naktinės šventės laužus, jų dūmus ir giesmes vedu, vežu į hauptvachtą kareivį, Muhamadą Ali, kareivis prašo paskutinės malonės – limonado butelio ir cigaretės, paskui, regis, jį sušaudo, bet prieš tai man dar reikia dvi dienas vaikščioti su jo popieriais po įvairias instancijas, o aplinkui baisus purvas, drimbantis per aulinių batų viršų vidun. Gal ir tiesa, Lolita, šičia tau tikrai nėra kas veikti, dabar tu, žinoma, kur kitur – ar Svedenborgo paskaitoje, ar Vivaldžio koncerte, ar šiaip archetipinėje erdvėje, iš kurios kada nors išeisi mudviejų pastangomis, o gal, tavo padedamas, aš įžengsiu į ją, tai būtų pats geriausias Edeno sodo variantas, o šiandien, dabar, šią akimirką, mane kankina mintis, jog Korėjoje iki pat Antrojo pasaulinio karo siautė vinių trūkumas, dabar, tiesa, padėtis pasitaisė, bet ar tai gali atpirkti anuometinius nepatogumus? Galvoju, jog Lametri šį faktą panaudotų kokiam nors CLXVII Dievo nebuvimo įrodymui, pastraipoje e-32 f, ir taip išlaisvintų žmogaus sąmonę nuo amžinų prietarų ir vinių trūkumo Korėjoje, deja, Lametri nustebęs ir sukvailintas klajoja su Pikų damos šmėkla už parankės, gąsdindamas komjaunuolius, statančius Baikalo-Amūro magistralę, ir jam ne tas rūpi, atrodo, c’estla v/e… Atrodo, jis pasirinko ne patį geriausią egzistavimo variantą, bet kas gi pasirinko vienintelį tikrą? Visi mes nuolatos darome ir mąstome ne taip, kaip derėtų, matyt, iš tiesų esame ne čia ir tai miglotai suvokiame… Prieš mano akis dabar išplaukia klaiki vizija: nelyginant aš būčiau pasiklydęs kažkur Aliaskoje, vienas sniegynuose, spiginant žvėriškam šalčiui, ir nė vieno žmogaus aplinkui, jokios užuovėjos, net degtukų nėra, o šalia manęs karvė, nežinia iš kur atsiradusi šičia, Jukono slėnyje, šituose tyruose, galbūt netgi galinti duoti pieno, net du kibirus, tačiau dabar ją melžti beprasmiška, nes pienas, net jeigu jo ir rastųsi, būtų užšalęs jau tešmenyje, bet dabar man reikia degtukų, degtukų, degtukų… Galiausiai, tirtėdamas nuo šalčio ir nebejausdamas nei kojų, nei rankų, žeminuosi prieš gyvulį ir maldauju ugnies, o karvė lyžčioja sniegą, rodos, jai to ir pakanka. Tiesą sakant, iš kur karvė gali turėti degtukų, bet nepametu vilties, negali būti tokios neteisybės, ir maldauju toliau, tačiau jokių rezultatų, o šaltis slenka į pilvą, supa širdį… Gal tai ir neįtikėtina situacija, gal tai nelogiška, bet pasaulis, kuris man duotas ir kuriame aš esu, ne mažiau keistas ir nelogiškas kaip karvė XIX amžiaus Dousone… Šis pasaulis, kaip ir palydovė karvė, – tai bausmė, tikriausiai bausmė, ne taip jau giliai mano genuose užslėpta tos bausmės priežastis, ir visi žmonės žino, kuo jie nusikaltę, bet to suvokti negali: kelius į šios kaltės atsiminimą užblokuoja vienas iš daugybės pasąmonės šliuzų – matyt, ši atmintis, ši kaltės atmintis, ši konkretizuota kaltės atmintis pernelyg baisi… Turbūt ji atimtų iš mūsų bet kokią pasigailėjimo viltį, turbūt todėl ji užšifruota tik keliais Adomo nuodėmės kontūrais, nors šios nuodėmės nė nereikia stengtis suprasti – ji kabo prieš kiekvieno iš mūsų akis, ją kažkas nuolat mums šnabžda lyg memento mori. tik to šnabždesio mes negirdime, kaip negirdime ir sferų sukimosi, kaip nejaučiame oro, kuriuo kvėpuojame, – nes prie to jau įpratę… Palaiminta teisė neatsiminti ligi laiko, tačiau kaltę mes žinome, ir žinome, kad ji yra… Žino ją ir komjaunuoliai su Lametri, bet kas iš to, BAM’as, milžiniška amžiaus statyba (stroika vieką!), leidžia kiek užsimiršti ir apmesti bet kokią siužetinę liniją, įrodyti sau, kad judi – gyveni, kad viskas eina ryškia vaga, nuosekliai ir logiškai. Bijome, kad neišaiškėtų, kad neišsiaiškintume, jog mūsų egzistencija – beprasmių (?) akimirkų ir neišreiškiamų įspūdžių, gūdžių nuotaikų dėmės bespalviame curriculum vitae lape, kur, tiesą sakant, be tų dėmių, nėra nė vieno prasmingo žodžio – o tik akimirkų ir dienų kvaitulys, kur retrospektyviai rikiuoti mėginame pasitelkę logiką, nors puikiai nujaučiame, jog logika čia netinka. O kas tinka? Štai tai aš ir mėginu išsiaiškinti, ir tas mėginimas atstoja (?) siužetinę liniją.

Žiūrėkime, kas liks, bet tik ne įsitempę, o žaisdami… Net užkabinę šią tikrąją, ne retrospektyvią siužeto liniją nepulkime išsyk prie jos – ji dings, dings tuoj pat, o mes palaukime, lyg nieko nepastebėję nusigręžkime į šalį, neišbaidykime to nervus rerum paukštuko, palaukim, Lolita, kol jis pats atsitūps ant ištiestų mūsų delnų, bet tai vėliau, o dabar pasižiūrėk, kaip tupi paukščiai (ar matei kada – tupi sau ant vertikalios sienos nelyginant musės, bet tai nesvarbu, matyt, taip reikia). Eime toliau, tegu tas prišiukšlintas murzinas autobusiukas veža mus toliau, vis tolyn nuo čia, o jį stabdo milicininkas iki koktumo nelyginta uniforma. Ant jo peties vypso katinas ir prausiasi kaire letenėle. Mūsų autobusiuką sustabdo ir liepia grįžti atgal, nes šiandien šeštadienis ir nevalia važinėti autobusiukais, tad grįžtam atgal mašina, kuri vežė mėsą, dar ir dabar ant grindų kraujas, mažos mėsos skiautelės, o gal tai mašina iš konclagerio, bet tas nesvarbu, taigi mes vėl išeities taške, autobusų stoty, kur ant sienos tebetupi paukščiai. Taip, Lolita, išvažiuoti nepavyks, tad vėl lieka rūsio, alaus rūsio, prieglobstis. Lolita vėl pilsto alų ir nešioja jį į viršų girtam šurmuliui, o aš kabau per pėdą ar dvi nuo žemės, snūduriuoju, retkarčiais, Lolitai ištaikius laisvą valandėlę, mes šnekučiuojamės apie visokius niekus, ir taip eina laikas, kurį reikia atbūti… Aš pavargęs, mes pavargę ir, tiesą sakant, dar nesuradę vienas kito, nes kol kas mes dar skirtingose erdvėse, bet paguoda, kad bent mūsų laikas tas pats. Į smuklę ar į laikrodžių cecho valgyklą, ar į čaichaną, – tai nesvarbu, aš vis tiek viską tuoj pat užmirštu, – ateina Pranašas, jis valgo guliašą, geria alų ar arbatą iš mažų krištolinių stikliukų – iš tolo nematyti – ir ima pranašauti, pranašauja ilgai, dvi moterys, viena girta, kurį laiką jo klausosi, girtoji apsiverkia, bet abi nueina, nes pietų pertrauka baigėsi, išeina visi, o Pranašas pranašauja toliau, ir man belieka iš mandagumo prisėsti prie jo staliuko. Jis žiūri į mane, nervingai pasilenkia po stalu ir taip tupi, man darosi gėda dėl savęs, slepiu veidą delnuose, o aplinkui tylu, tik indų plovykloje barška šaukštai, nejaukus metalinis garsas, atplėšiu rankas nuo veido, Pranašas tebetupi po stalu ir nervingai tyli, o gal man taip tik atrodo, gal jis ir nesinervina, gal aš pats jaudinuos. Taip sėdime, tai yra aš tebesėdžiu, o jis tebetupi, laikas eina, girdėt bokšto laikrodžio tiksėjimas, sprendžiant iš garso, tai Niurnbergo rotušės laikrodis, aplinkui tylu, tik tas laikrodis ir Pranašo alsavimas po stalu. Žinoma, Pranašas pranašauja ir man – būtent tuo savo tikėjimu, bet, o varge, aš negaliu suprasti pranašystės, o tame tupėjime, be abejonės, yra atsakas į visus įmanomus klausimus dar prieš jiems iškylant, nelyginant pirmapradis atsakas, vos pravėrus akis rytą dingstantis už šimtosios sekundės dalies, bet, nejaukus savo neapčiuopiamumu ir akivaizdumu, jis gyvas mumyse ir mes gyvi, dar gyvi šiandien, tikriausiai vien todėl, kad jie yra. Pranašas tebetupi po stalu, o aš tebesėdžiu ir klaikiai aiškiai jaučiu, kad alternatyva šioje situacijoje būtų, bet ji beprasmė; regis, mes žaidžiame slapukus. Esu tikras, kad Pranašas kuo palankiausiai nusiteikęs ir pasakytų man tai, ko aš klausčiau, tik kaip man jo klausti ir kokia kalba, galbūt pasilenkti po stalu ar tūpti šalia, bet kas garantuos, jog jis tuo metu nepakils, gal tai būtų neatitaisoma mano klaida. Gal reikia laukti, kol Pranašas pakils ir atsisės priešais, nežinau, nežinau, ar išvis man reikia judėti, gal jau ir dabar šnekuosi su Pranašu, gal dabar kaip tik begalo įtemptai vyksta mūsų dialogas. Po valandos, o gal po dviejų, o gal po metų prieš mane kažkas sujuda ir matau, kad kėdėje priešais sėdi Lolita, manęs tai, žinoma, nestebina, nes kitaip ir negali būti. Ji, rodos, nė kiek nepavargo nuo darbo smuklėje, nuo rankas sveriančių alaus ąsočių, nes jos šypsena gaivi. Mudu sėdime vienas prieš kitą ir šypsomės vienas kitam, nes kitaip ir negali būti, palei kojas trinasi juodas katinas ir jaukiai murkia, apšnerkštas ir sugedęs autobusas kyburiuoja, už jo aprūkusio lango katiniškai jauku ir šilta, o aš jaučiu tavo, Lolita, rankos spustelėjimą, ir nieko daugiau nebereikia, ypač šią akimirką, kai ant stalo vaikšto stora žiurkė „Adidas” kelnaitėmis ir sportbačiais, o jos draugė supasi ant lempos palubėje pirmyn ir atgal. Kaip neįtikėtinai gražu, kaip gražu, o pasauli! Prie gretimo staliuko sėda Arnoldas Beklinas su giltine už parankės.

– Alaus? – klausia Lolita.

Beklinas linkteli ir nusišypso mums, glostydamas išpuoselėtą barzdą.
– Ir jums? – klausia Lolita, linktelėdama giltinės pusėn.
– Aš dama, – pasipiktinusi girgžda giltinė.
– Tai maderos, – sako Beklinas.
Lolita atneša ąsotį, šalia stato taurę maderos ir lėkštelę biskvitų, Beklinas dėkoja, Lolita grįžta prie manęs, anuodu kažką šnabždasi tarpusavyje, Beklinas pakyla, mandagiai lenkiasi, siūlo prisėsti prie jųdviejų, nes laikas keturiese eitų smagiau, mes, žinoma, priimame kvietimą, sėdamės ant raižyto juodmedžio kėdžių, giltinė grakščiu rankos mostu nubraukia nuo stalo žiurkes, Lolita atsidūsta: kaip nesinori vėl lipti į rūsį su ąsočiu, o keturiems tuoj pritrūks, mudu su Beklinu susižvalgo-me, giltinė linkteli pritardama.

– Tvarka, – sakau aš Lolitai, – mes visi savi.

Lolita su palengvėjimu nusišypso, subarbena pirštukais į stalą, ir tuoj pat medinės lentos pasidengia staltiese, ant kurios – du ąsočiai alaus, du buteliai maderos, du chereso ir sidabrinės taurės.
– Mums nebereikia apsimetinėti ir slėptis nuo kitų. – sako giltinė.

Visi keturi juokiamės – ir išties, pagaliau mes tarp savų ir nebereikia slėptis už sąlygiškumų. Užgriežia Mocartą atbėgusi beždžionikė, ant sidabrinio padėklo atneša olandiškų cigarų dėžę mums, vyrams, ir po Taro kortų malką damoms, su Arnoldu geriame jau po antrą ąsotį ir šnekamės apie Čestertono impresionizmo kritiką.
– Be abejo, – sako Beklinas, – impresionizmas nudvasina meną iki akies nervo vibracijų lygmens, pasaulį jis ištuština, išvalo iki gamtos lygmens, negyvo, neturinčio nieko bendra su žmogumi.
– O gamta, – priduriu aš, – to paties Čestertono nuomone, nėra graži, bent jau pačiam žmogui.

Beklinas ginčijasi, aš mėginu susidaryti savo pozicijas, bet jos man juokingai nesvarbios ir ginu jas be ypatingo azarto: gamta graži net be žmogaus, nes nėra nesudvasintos ir ne-suinterpretuotos gamtos, net jei mes jos nematome, jei šią akimirką kažkurios erdvės žmogus nemato, joks žmogus, – ją regi ir kontempliuoja Visaregė Akis, be šio regėjimo sugriūtų bet kokia egzistencijos galimybė. Net banaliausias peizažas didis tuo, kad jį stebi Amžinoji Akis, o žmogus gali (palaiminta galimybė!) žvelgti į ši Stebėjimą, vienalaikį su pačiu laiku, nuolatos naują ir pirmapradiškai seną. Dialogas tęsiasi, tik jau nesuprantu, kuris iš mūsų klausia, kuris atsako: dialogas vyksta savaime, mudu tik pasyviai stebime jį, tą nuo mūsų vargu ar priklausanti žaismą. O žmogus? Kam tada reikalinga pati jo kontempliavimo ir stebėjimo potencija? Jei gamtą stebi Aukščiausioji Akis, ką mes galime su ribotomis savo galiomis? O gal, kai vieną ar kitą peizažą stebi žmogaus akis, Aukščiausioji Rega pasitraukia, užleisdama galią Egzistencijai, užleisdama ją stebinčiajam žmogui, ir kontempliuoja gamtą jau žmogaus akimis, – tai beprotiška, nesuvokiama garbė, pareiga ir dovana – savo regėjimu grįsti erdvės, gamtos egzistenciją, drauge stojant (siaubas ima vien pagalvojus apie tai, klaiku ir nesuvokiama), taigi drauge stojant į Amžinosios Akies vietą, įsijungiant į tą patį Amžinojo stebėjimo procesą… Kaip galime sakyti, jog esame per maži suprasti šį dialogą, jei mes, atsiradę vieni peizažo fone, tampame… taip, tampame Juo, kontempliuojančiu ir pačią egzistenciją grindžiančiu Principu…

Damos dėlioja pasjansą Taro kortomis, tik Lolita sumano, jog jų pasjansui reikia dar vienos pakaruoklio kortos. Laimė, tuo metu po lempa viena žiurkė kaip tik rišasi kilpą ruošdamasi kartis, Beklino draugė mosteli, žiurkė kūlvirsčių griūva žemyn, suplokštėja ir gula darnion kortų eilėn, o damos kikena ir laimingos gurkšnoja vyną. Mudu irgi mirktelime vienas kitam ir pradedame trečią alaus ąsotį. Beklinas kaip tikras vokietis gauna dar ir garuojančių dešrelių porciją, aš rydamas seilę žvilgteliu į Lolitą, ji prunkšteli:

– Was fur ein dummes Geschmack?

Tai ji taiko Beklinui, nes prabyla vokiškai, paskui atitrūksta nuo pasjanso, barkšteli į stalą krumpliu ir aš gaunu savo dešrelių porciją. Sau ir giltinei ji išbeldžia po garuojantį braziliškos kavos puodelį ir pyragėlį, pašnekesys vėl teka savo vaga, mes gurkšnojame tirštą tamsų alų, kartais užmesdami akį į žiurkių sambūrį ant aslos, – jos vaikštinėja aplinkui susidėjusios priekines kojeles
(o gal rankas?) už nugaros, kažką aiškinasi, būriuojasi. Ant apverstos bokalo šukės stojasi viena pilka nusišėrusi žiurkė ir ima rėžti kalbą, prie jos renkasi vis daugiau bendragenčių ir įdėmiai klausosi, šio sambūrio neišbaido nė Romos imperijos ginkluotųjų pajėgų majoras, kuris žvangina kardu ir pentinais, o paskui save velka lengvąjį minosvaidį. Jis apsidairo, kažką rikteli reikalaudamas dėmesio, bet mūsų stalelis užsiėmęs savo reikalais, užsiėmusios ir žiurkės, niekas į jį nė nepažvelgia, užtat majoras pagaliau mus pastebi, žengia žingsnį artyn, matyt, jo akys pagaliau apsipranta su alinės prietema, jis išsproginęs akis žiūri į mūsų pusę, net pustamsėje salėje tas matyti, jis blykšta pastebėjęs Beklino damą, kuri, gracingai dešinėje rankoje laikydama puodelį, kairiąją kelia prie burnos ir kanda pyragaitį. O gal jį nejaukiai nuteikia Gojos vizijos – šiuos vaizdus, ne nutapytus, bet esančius erdvėje natūraliu ir jiems prigimtu būdu, Beklinas kaip tik man demonstruoja pasirinkęs erdvės lopinėlį dešiniau mūsų stalo. Majoras suvaitoja ir pasvyra, ranka griebdamasis už sienos, iš kurios kyštelėjusi plaukuota letenėlė švelniai perbraukia jam per kaklą, majoro kūnu perbėga virpulys, jis puola į šoną, palubėje burzgia trimotoris lėktuvėlis, iš kurio striksi žiurkės desantininkės, parašiutai užpildo visą kambarį ir dvi skersvėjo užneštos žiurkės piktai keikdamosi pakimba ant karininko epoletų. Pakaušiu matau, kad majoro plaukai stojasi piestu (uniforminę jo kepurę ką tik nuspyrė susierzinusi parašiutininkė). Iš prigimties geraširdiška giltinė pakyla ir grakščiai vinguriuodama klubais prieina prie majoro.

-Jums alaus? – klausia ji ir iš karsto formos portsigaro siūlo jam papirosą. – Nesijaudinkite, nusiraminkite.
Majoras isteriškai rauda, vapėdamas kažką be sąryšio.

– Palik jį, brangioji, – šaukia Beklinas, – eikš atgal!

Giltinė ramindama perbraukia majorui per plaukus, šie akimirksniu nubyra nuo galvos ir žmogus lieka plikas it kulnas, jo veidas perkreiptas vaikiško siaubo, o ausys atsiknojusios…
– Vargšelis, – sako Lolita, – jis užėjo ne į tą salę, nors, tiesą sakant, aš nežinau, ar jiems skirta kokia nors salė šiame pokylyje. Vargu bau, bet kaip jis čia atsidūrė?
– Palikime jį ramybėje, – siūlau aš, ir mes svarstome išdėliotą pasjansą. Akies kampeliu dar spėju pamatyti, kaip majorui kažin ką įsakmiai rėkia žiurkė, o tasai atatupstas traukiasi link durų, – pasjansas išdėliotas viduramžiais paplitusių man-dalų pavidalu, damos dar tebesvarsto, kaip derinti Marso ir Veneros simbolius, tačiau ir iš to, ką matau jau išdėliota, aiškėja, kad Nostradamo pranašystės pagrindu mandalos forma sudėtas pasjansas nurodo vienos Rytų Europos šalies istorijos variantą tuo atveju, jei pistoleto kulka, iššauta kažkur Eurazijos platybėse, kažkuriuo momentu būtų nuėjusi pusę centimetro kairiau. Be abejo, tai nuostabi variacija, tik Veneros ženklas niekaip neranda sau vietos. Dėliojant Eurazijos pasjansus, žinoma, visuomet sunku su Venera, ji retai įsiterpia prieš Marsą, o mūsų atveju reikia, kad būtų šitaip, bet tuomet į šalį slenka Saturnas, o tai irgi neįmanoma tam tikroms Eurazijos sritims pastaraisiais šimtmečiais.

Mudu su Beklinu irgi įsijungiame į išeities paieškas, su bokalais vienoje rankoje, cigarais – kitoje, o durys (tik jau ne tos!) prasiveria ir pro jas švytėdami įžengia Maratas su Šarlota Korde už parankės.

– Salve! – šaukia Maratas iš tolo. – Mūsiškiai tik renkasi, salė pustuštė, tad Šarlota nusprendė aplankyti jus.
Šarlota prunkšteli:
– Žinoma, aš seniai trokštu pasimatyti su savo draugėmis. Ji pakšteli į skruostus giltinei ir Lolitai.
– Tačiau ir pats būtum mane tempte atitempęs, nes negali be naujausių pasjansų Prancūzijai.
– Mes tik žaidžiame, – sakau aš, – o kol kas treniruojamės su Rytų Europa.

Šarlota pasvyra prie Marato ausies ir kažką šnabžda, juokdamasi atšoka, bet Maratas spėja apglėbti ją per taliją ir bučiuoja į kaklą. Šarlota, žinoma, vaizduoja supykusią, bet jai nepavyksta paslėpti laimingos šypsenos ir dar tebesijuokdama ji drauge su damomis pasvyra ties pasjansu. Net keista, kad ji labai greit sutvarko kortas, sprendimas buvo labai paprastas, Saturną reikėjo paslinkti link Adomo Kadmono figūros kojų, visi palinkstame ties baigtu piešiniu, – išties, variantas labai įdomus, čia reikėtų dar kelių papildomą pasjansų – tai iš esmės keistų Europos vaizdą; net Marsas nutekėtų link Kadmono kojų apie XXIV amžių. Tačiau Maratas aiškiai nekantrauja, ir pasjansas maišomas iš naujo, o Šarlota, nutaikiusi patogų momentą, kai Maratas pusiau nusisukęs šnekasi su Beklinu, kyšteli pirštuką į nuolat kraujuojančią Marato žaizdelę kairėje krūtinės pusėje (toje pačioje vietoje kaip ir Davido paveiksle), žaizda Maratui buvo palikta kaip vienas iš Nuopelnų Laisvės ordinų, prilygstantis pačiam aukščiausiam apdovanojimui. Šarlota rašo ant stalo, pirštas palieka raudoną pėdsaką ant lentų, „Amour” – tai bus raktas naujam pasjansui. Maratas švelniai šypsosi Šarlotai Korde, ir jųdviejų akyse – tas pats šiltas apsvaigimo atšvaitas, kaip ir visų dangiškųjų sutuoktinių žvilgsniuose. Kol dėliojamas naujas pasjansas, aš, kaip nelabai susigaudantis tose įmantrybėse, žvelgiu į žiurkes, organizuojančias kažkokią manifestaciją: jos rikiuojasi į lygias gretas ir paskubomis kala transparantus, o kelios žiurkytės priešakyje vis ragina savo bendragentes.

– Hamleno fleitininkas Muzikos salėje rengia paradą, – sako kažkas prie manęs.

Pakeliu galvą – taip, tai Hofmanas, o šalia jo princesė Brambila. Džiugiai spaudžiame vienas kitam rankas.

– Ištroškau, – juokiasi Ernstas Teodoras ir geria iš eilės keturis bokalus alaus, prabėgom pasakodamas apie kelis naujus, jo sugalvotus vokiškus kalambūrus, kuriais remsis siužetas ketvirtojoje operoje.

Brambila glosto kačiuką su mėlynu kaspinu pakaklėje ir paniūniuoja vieną iš leitmotyvų.

– Čia jos mintis, – taria Hofmanas. – Nuo to laiko, kai princesė ėmė man padėti, Vivaldis su manimi nebesišneka.
Visi juokiamės, Brambila kažką dar priduria, o tuo metu prieina Haufas. Šaukdamas „bravissimo, bravissimo, maestro!”, jis spaudžia mums rankas ir sveikina Hofmaną:

– Maestro, galite pasikelti į puikybę, bet kas tiesa, tai tiesa – per jūsų operos perklausą Karalienė plojo negailėdama delnų, net ir man, varganam literatui, muzika paliko neišdildomą įspūdį.

Jis bučiuoja princesei ranką, abu sutrikę ir netikėdami savo sėkme žiūri į kits kitą, o iš gretimos Muzikos salės sklinda fleitos garsai. Žiurkės nustėrsta, bet netrukus jau darniomis gretomis išžygiuoja kiaurai sieną, puikiai laikydamos pusiausvyrą ant užpakalinių kojelių ir liepsnojančiom akim žvelgdamos tiesiai prieš save. Pasirodymas prasideda, Haufas atsargiai peržengia užhipnotizuotų žiurkių gretą ir mes prieiname prie bemaž baigiamo pasjanso, kuris šįkart pašėlusiai sudėtingas. Prie jo palinko Brambila, jau seniau ten įsitaisiusi Haufo draugė, mes visi trys susižvalgom ir pasukam link laisvo stalo, ant kurio jau stovi visa eilė alaus ąsočių, o alų, ir, rodos, jau senokai, degustuoja Helderlinas. Nuostabaus dailumo helenė balta tunika kažką jam tyliai šneka, braižydama plunksna ant balto popieriaus lapo, aš klupteliu užsižiopsojęs, pakeliu galvą nuo murzinos konclagerio ar kareiviškos valgyklos lėkštės ir dviem pirštais atsargiai ištraukiu iš sriubos pelę, matyt, įkritusią ten per neapsižiūrėjimą. Mintyse dar šmėkšteli kažkoks neaiškus šešėliškas prisiminimas, bet aš esu žvėriškai alkanas, tad skalambiju šaukštu toliau, o gerokai išgėręs skaitovas valgyklos vidury recituoja taisyklingo gyvenimo maksimas, rodos, aš ne ten, kur turėčiau būti, bet ta prakeikta atminties duobė man už nugaros… Skaitovas neišlaiko, pasisuka į šoną ir trupučiuką vimteli, paskui toliau aiškina, koks yra vienintelis pasaulyje teisingas būdas sustoti į eilę taip, kad kiekvienas žiūrėtų į pakaušį priešais stovinčiam. Gal tai trečiosios akies lavinimo būdas, galvoju aš sau, bet kažin… Sulankstytas šaukštas pernelyg aidžiai skalambija į aliumininio dubenėlio dugną ir šis garsas tikrai nežada nieko gera. Išties – švilpukas, visi kylam ir žąsele slenkam prie durų, kažkas tyloje krenkšteli ir tuoj nutyla išsigandęs savo įžūlumo, aš ir vėl su siaubu pastebiu, kad einu greta kolonos, kad ant mano rankovės prižiūrėtojo raištis. Mane seka aukštesniojo prižiūrėtojo akis ir turiu įtempti visas jėgas, kad nesuklupčiau nuo vilkiškai kandančio jo žvilgsnio, bet aukštesnįjį prižiūrėtoją stebi dar aukštesnis, jis sėdi ant pakylos ir observuoja mano prižiūrėtoją, šiam taip pat yra viršiau esantis, kuris sėdi, tik jau ne ant pakylos, o tiesiai ant savo tiesioginio pavaldinio sprando, ir pasilenkęs žiūri jam į akis, kad tasai nemirkčiodamas sektų savo padėjėją. Trečias šioje piramidėje, užsikoręs ant sprando antrajam, tupi pats viršiausias ir tabaluoja kojomis. Jis plataus veido, keturiom akim, iš burnos nuolat teka seilės, šūkčioja beprasmius žodžius ir ne mažiau keistus nurodymus, kurie kartais vykdomi tuojau pat, o kartais į juos visai nereaguojama, – liepia išvesti žmones laukan, tačiau prižiūrėtojai abejingai suka ratus tarp stalų, vinguriuodami po patalpą, iš paskos taip pat abejingai seka žmonių virtinės, o kai jie eina pro aną trijų žmonių piramidę, viršutinis spjaudo žemyn džiaugsmingai kleketuodamas, kai pavyksta pataikyti į vieną iš einančiųjų, bet tie nereaguoja, niekas nė akies nepasuka, net kai pro langą su stiklais įskrenda pterodaktilis, snape laikydamas mažą mažą kūdikėlį, matyt, įsivaizduodamas esąs gandras, ir ima daužytis palei sienas, nerasdamas išėjimo ir išgąstingai tuštindamasis ant procesijos dalyvių galvų. Mėšlas apdrebia ir mano prižiūrėtojo akis.
pasinaudodamas proga aš sprunku pro duris, neatsigręždamas bėgu kuo toliau. Manęs niekas nesiveja, tačiau nemažinu spartos, suklupęs atsitiesiu, o Helderlinas draugiškai tiesia ranką.

– Kaip matau, tu dar kovoji Aną Kovą, – sako jis.

Aš kažką atsakau, visi susirinkusieji kalbasi vienas su kitu, o aš keistai nuvargęs ir neaiškių nuojautų kupinas pasitraukiu nuošaliau ir sėdėdamas prie tuščio stalo stengiuosi kažką atsiminti, rodos, kažką svarbaus, išslydusio iš atminties prieš valandėlę. Galiausiai lieka tik numot ranka. Pokylis vyksta toliau, renkasi vyrai, apsivilkę smokingais, ir damos vakarinėmis sukniomis, tačiau iškilmingi apdarai nieko nevaržo, juk pagaliau – šioje salėje susirinko seni pažįstami, pažįstantys ir mylintys vienas kitą, susitikę dar anuomet ar tik šičia, bet visados ilgėjęsi vienas kito – kaip Hofmanas Gliuko ar Mocarto, o Haufas Hofmano, Rilkė Helderlino ir visi vienas kito, tasai Tiubingeno aludžių trejetas – Helderlinas, Šelingas ir Hėgelis… Aš ilgėjausi visų visų čia susirinkusiųjų, ir šis dvasios magnetizmas galiausiai suvedė mane ne vien su Lolita, bet ir su visais mano pasiilgtaisiais šiame pirmajame mano pokylyje. Taip, tai pirmoji Karalienės rengiama puota, kurioje aš dalyvauju, ir, rodos, širdis man tuoj iššoks iš krūtinės. Sėdžiu vienas prie stalo, laimingas, džiugus, stebiu iš tolo Lolitą prie pasjanso, ji irgi kartais žvilgteli į mane, ir akimis spėjame išsakyti vienas kitam visą džiugesį, kuris, rodos, jau amžiams įaustas į mūsų sielas, Lolita, Lolita… O akis jau aptraukia rūkas ir galvoje griaudžia perkūnai, aš kažkur krentu nesuvokdamas nei pats savęs, nei kritimo krypties, dar mėginu užsikabinti už kažkokio spėriai tirpstančio vaizdo, bet nepavyksta, neilgam atsiveria kambarys, gana aukštas, užverstas foliantais, o jo vidury auga krūmas, paprasčiausias miško krūmas, jam vardo nerandu savo atmintyje, toks tas augalas atrodo įprastas.

Po tuo krūmu sėdi žmogus juodais XVI amžiaus protestantų pastoriaus drabužiais, o iš jo krūtinės kyšo ligi pat rankenos suvarytas iešmas šašlykams kepti.
– Kas jis? – klausiu.
– Vesleris, – atsako man iš kairės purptelėjęs melancholijos velnias – seniai pažįstamas jo veidas atsuktas į mane.
– Tai dar vienas melancholijos, tylios melancholijos adeptas, – kalba velnias, – tai pirmasis nusižudęs protestantas. Šitie limpa prie mano ekleziastiškų naktinių pagundų kaip musės prie musgaudžio, beje, pats žinai, – šiepiasi velnias, – nejau tu manaisi pabėgęs nuo manęs, mielasis? Vesleris prieš 450 metų nusidūrė iešmu, nes arčiau nebuvo jokio smaigo, o su tavimi paprasčiau, tu byri pats savaime, net skutimosi peiliuko tau nekaišioju, tu byri pats, pats…
– Šalin! – šaukiu aš ir purtausi, ir vėl krentu žemyn. Vėl tamsos ir šviesos kaleidoskopai, o man ant peties guli kažkieno ranka, ji pasitraukia kiek spustelėjusi petį, nelyginant neilgam atsisveikinantis draugas. Prieš Veterinarijos institutą stovi, taip, stovi pilietis ir staugia.

-Jis visada taip, – aiškina praeivis, – šiaip pilietis normalus, todėl jam leidžiama dirbti visokius priverčiamuosius darbus, o tai jau savaime pažangu, nepaprastai pažangu.
Aš braukiu nuo veido šį kvailą, netikrą ir, regis, iš šono primestą vaizdą, aš puolu kasti žemę. kurioje keroja krūmas, taip keistai paveikęs vaizduotę, kastuvas trinkteli į akmenį, girgžda žvyras, paspiriu akmenį koja, akmuo krusteli, sukliba, pastūmiu jį kastuvu ir išjudinęs nukeliu į šalį. Plokščias metalas sminga į akmeningą žemę, sugalvotą ir netikrą, prakaituoja kastuvo kotas, bet aš tyliai džiaugiuosi, kad galvoje nėra jokios minties, tai irgi gerai, tai viskas, ko galima tikėtis.

Taip kasu iki vėlyvo vakaro, paskui mane vėl suriša ir neštuvais nugabena atgal, aš tyliu ir sūpuodamasis ant ištempto brezento žiūriu į viršų, į linguojančias taktan žvaigždes, mėginu prisiminti kažkokį jausmą ar vaizdą, beviltiškai išslystantį, ir tuo greičiau, kuo arčiau prieini prie jo.

Ir nežinau, ir neaišku, bet širdis juokiasi ir kruta, regis, be priežasties, o man gera ir džiugu, iš tamsių ir šviesių šešėlių prieš akis formuojasi veido ovalas, skiriu plaukus, akis, jis čia tolsta, čia vėl artėja, lyg taisant blogai suderinto žiūrono objektyvą. Lolita prisėda prie manęs ir liečia pirštais mano rankas, švelniai ir lyg klausdama. „Tau gera, Lolita?” – klausiu aš. Ji rimtai linkteli nieko nesakydama, nes iš tiesų nėra ką pridurti.

Žinai, – sako Lolita po kurio laiko, – žinai, Novaliui ir Vitmenui Karalienės salėje ką tik įteikė po Poezijos Rubiną už naujus poezijos rinkinius”. Iš tiesų, matau netoliese Novalį už parankės su Sofija, jis visas švyti, po kaklu ne mažiau skaisčiai spindi Karalienės dovana poetui. Lolita kaip visada naujienas sužino pati pirmoji, kol dar jos neišsilukštena iš Pokylio paskalų, ji šelmiškai žvilgteli į mane, subarbena pirštukais į stalą – dvi chereso taurės, aš krenkšteliu, Lolita vėl bilsteli – ir perlamutrinėje peleninėje jau rūksta turkiškų tabaku dvelkianti cigaretė. „Tu nepataisomas”, – sako ji, aš rūgščiai linkteliu, cheresas nuostabus, cigaretė taip pat, mes tyliai šnekamės apie visokius niekus, nesvarbius, bet tokius šiltus, tokius gyvus, Lolita, o galva svaigsta, žemė slysta iš po kojų. Lolita… Rankoje laikau chereso taurę, rankoje laikau chereso taurę… vidurkely vėžlys – aukštielninkas, išskėtęs kojas. Paspiriu, apverčiu jį, o šarvas perskilęs ir vėžlys nejuda, tikriausiai jį pervažiavo šarvuotis, man pasidaro bloga ir paskubomis nueinu į šalį, tik vėliau pagalvoju, kad vėžlys, ko gero, tebebuvo gyvas, bet jau merdėjo, nors kuo aš jam galėjau padėti, nes nei jį apvertus, nei žiūrint iš viršaus galvos nebuvo matyti. Gal jam galvą nukando koks šakalas -jie zujo pakely nepaisydami tankų, o avys, baikščios ir sąžiningos, stovėjo susibūrusios į krūvą ir svarstė, ar joms bėgti kiek kojos įkerta, ar paklusti čabanui, kuris. įsikoręs į nežinia kaip plynės vidury išdygusią Orfėjo statulą, nurodinėjo šunims, zujantiems apie bandą. Bijojau net dairytis, bet ir taip buvo aišku, kad ir vėl aš prižiūrėtojo vaidmeny, bijojau dairytis, bet buvo aišku, kad apsidairęs pamatysiu save kaip čabaną arba vieno iš gretimais burzgiančių tankų prižiūrėtoją ar prievaizdą keliolikos žmonių, triūsiančių palei kelkraštį. Kreivakočiais kastuvais jie kasė duobę, o virš manęs vėl kyšos stebėtojo bokštelis su kulkosvaidžiu, bet kažką daryti reikėjo, ir ar tik ne vienintelė išeitis buvo skelbti pietą pertrauką. Atsisėdau ant tuščios šovinių dėžės ir užsirūkiau įtemptai galvodamas, o gal kaip tik stengdamasis negalvoti, tada prie manęs priėjo vienas prižiūrėtojų ir ėmė kažką šnekėti nežinoma kalba, aš nuolat linksėjau, protarpiais pritariamai sumurmėdamas ir rodydamas sutikimo su visa kuo ženklą. Prižiūrėtojas riktelėjo kažkokį šūkį, paėjo į šalį, dar kažką tarstelėjo į mano pusę lyg ko klausdamas, aš, žinoma, linktelėjau, tuomet tasai pamojo vienam iš darbininkų, šis, klusniai padėjęs katiliuką, iš kurio valgė, pribėgo prie prižiūrėtojo, išsitempė ir raportavo, prižiūrėtojas išsitraukė pistoletą ir nusivarė darbininką prie ką tik išraustos duobės, darbininkas, pastebimai išblyškęs, atsistojo ant duobės krašto ir, sprendžiant iš intonacijos, bandė dėl kažko teisintis, tačiau mano kolega jo nesiklausė, atstatė pistoletą ir nuspaudė gaiduką, bet pistoletas užsikirto ir vietoj šūvio nuaidėjo „Boney M” dainelės taktai, o aš vis sėdėjau ant šovinių dėžės, prisidegiau naują cigaretę taip ir nesuvokdamas, kas čia vyksta. Darbininkas, matyt, nusprendė, kad tai pokštas, ir nusijuokė, nusijuokė ir prižiūrėtojas, užtaisydamas apkabą, muzika grojo toliau, prižiūrėtojas vėl iššovė, šįkart aštuonis kartus, taikydamas į pilvą, bet šoviniai buvo tušti ir tik apsvilino drabužius, prižiūrėtojas atsisuko į mane ir vėl kažką sušneko. Šįkart papurčiau galvą ir, regis, pataikiau, nes tasai priėjo prie manęs šypsodamasis, paplekšnojo per petį, atkišo savo pistoletą, prieš tai užtaisęs apkabą jau tikrais, variniais, saulėje žvilgančiais šoviniais, ir rodė į dar tebesišypsantį nuolankų darbininką. Ėmiau suvokti, ką man siūlo, negalvodamas šokau į šalį, šmurkštelėjau po tanku ir labai gudriai užsimaskavau paslėpęs galvą po uniformine kepure ir laikraščiu. Manęs, žinoma, niekas nebūtų suradęs, jei ne tas pats darbininkas, uoliai šniukštinėjęs visur aplinkui. Jis triumfuodamas sušuko ir, kol prie mūsų bėgo susijaudinusi minia, pats oriai matavosi mano kepurę, staipydamasis prieš savo atspindį jam jau patikėto pistoleto vamzdyje. Mane apsupo, greitai improvizavo teismą, ir darbininkas, jau užsimaukšlinęs mano kepurę ir spėjęs persimesti per petį mano portupėją, oriai mane sušaudė. Vėl kūlvirsčiais lekiu griaudėjančiu tuneliu, kiek pasisukioju rūsy ir neriu viršun – laikau rankoje chereso taurę ir gėriuosi atspindžiais krištole, o išlaikytas vynas iš Nojaus vynuogynų gaivina ir svaigina dar žiūrint į jį. „Lolita, – sakau aš tyliai, nežiūrėdamas į ją, -Lolita, aš dar neišsilaikau šičia, aš dar tik svečias čia…” „Žinau”, – šnabžda Lolita, mudu tylime ir geriame, pamažėle, mažais gurkšneliais, vynas šiltom srovėm sklaidosi po kūną. Nojaus vynuogių vynas… Aplink mus milžiniška salė, aidinti nuo šviesos ir tylios muzikos, iškilmingai nusiteikę žmonės puošniai apsirengę – frakai, suknios, tačiau matyti ir daug mantijų bei togų. Jie stoviniuoja būreliais ir šnekasi, o prie stalų sėdi didesnės ar mažesnės kompanijos, dalį salės užpildo vilkintys togomis, jie ir puotauja pusiau gulom, bet tarp jų matau ir frakuotą vyrą, ir žmonių rytietiškais apdarais -duoklė taip mieliems neblėstantiems sentimentams, kuriais kiekvienas didžiuojasi, kaip didžiuojasi ir kažkada duota epocha, ir erdve. Lolita švelniai paliečia mano ranką. „Neilgam”, – sako ji… Žinau, kad neilgam, pirmykštis chaosas sklaidosi ir dėliojasi į kol kas dar nesuprantamo rašto mozaiką, bet spalvos, vyraujančios spalvos jau aiškėja. Tai smaragdinė žaluma ir oranžinė, jos įsiterpia ir į marmurinį stalelį, į kurį rėmėsi dvi chereso taurės… „Tai neilgam, – pakartoja Lolita, – kai bus sunku, aš tau pa-dėsiu, bet tai jau paskutiniai žingsniai, liko mažai…” Aš dėkingai nusišypsau jai, tikrai dėkingai, nes žinau, kad jos pažadas reiškia be galo daug, o mudviejų meilė – nepertraukiamas ryšio ir pagalbos laidas, Lolita, ir iš tiesų man liko mažai. Taurės lygiai taip pat žvilgės baltom žvaigždiškom ugnelėm, lygiai taip pat jose atsispindės švysčiojantys frakai, iškilmių drabužiai, šviesos, niekas nepakis iki pat man grįžtant, čia, salėje, mano nebuvimo niekas nė nepastebės – jis truks akimirką, tačiau akimirką jis bus tik čia, salėje… man tai bus ilgi ir sunkūs metai… o čia niekas nepakis, niekas nepakis… taurė, žaižaruojanti visų žvaigždžių spektrais… geriu lig dugno…
– Čia tavo darbas, – kalba Direktorius, – štai grėbliai, kastuvai, karutis. – Aš krenkšteliu, aha, aha, jis vedžioja mane po naująją darbo vietą.

– Darbo, žinoma, bus, bet su laiku priprasi, – sako jis.

Taigi, rodos, aš jau šitose erdvėse, bet tas žinojimas, nereikalingas ir pernelyg prabangus, nubyra nuo manęs net nespėjus suvokti, kad Prisiminimas vėl aplankė mane.
– Čia tavo darbas, – kartoja Direktorius, – o štai ir tavo žmonės, – jis mosteli ranka į grotuotą langelį, grotuotą langelį betone, – jie dabar ilsisi, mūsų įmonė humaniška ir trisdešimt keturių minučių poilsis po pietų – neatimama kiekvieno mūsų sistemoje dirbančio žmogaus teisė. O darbas konkretus: štai žemės plotas, kurį reikia atidžiai ir neskubant, bet ir nesivėluojant užminuoti prieštankinėmis bei priešlėktuvinėmis minomis, tai, kaip pats supranti, reikalinga visų mūsų saugumui ir laisvei, laimei ir lygybei… – Iš antro aukšto at-sklinda gūdus kauksmas, aš klausiamai pažvelgiu į Direktorių, bet tasai ramiai kalba toliau: – Apsisupę ištisais ir kiek įmanoma tankesniais minų laukais, mes galime atsiduoti ramiam, taikiam ir turiningam gyvenimui, laimei ir darbui. -Už grotų vėl kauksmas – aš krūpteliu.
– Nekreipk dėmesio, – sako Direktorius, – tai vienas tavųjų, kurį už neapsakomą uolumą teko kiek pamokyti. – Klausiamai žiūriu į Direktorių, tas šypsosi ir priduria: – Tai bus gera pamoka kitiems. – Aš nesuprasdamas tebespoksau į viršų, kur iš už grotų eina nelyginant šakalo staugimas ir prie langelio prilimpa gyvuliškas veidas su atkritusia apatine lūpa.
-Jis išprotėjo, – paaiškina Direktorius ir šypsosi, globėjiškai tapšnodamas man per petį, – taigi, o karučiais iš anos krūvos vežiosite žemes, kad minos nekyšotų lauke, ir kai užpilsite pakankamai žemių, klosite naują minų sluoksnį – ir taip toliau.

Pro mus oru pralekia kažkoks šešėlis, apsuka mirties kilpą ir kleketuodamas tūpia prieš Direktorių, tai didelis šikšnosparnis, riebus, žvilgančiu kailiu, keturrankis padaras žmogaus veidu, – aš jau imu abejoti, ar tai šikšnosparnis, – būtybė atgalia rankute ar letenėle nusišluosto nuo burnos ar nasrų kažką raudona – nelyginant kraujas – ir kikena, tyli ir patenkinta.
– Apsišiksiu, – sako ji ir mažom gudriom akutėm žiūri į Direktorių, pakreipusi galvą ant dešiniojo peties, – apsišiksiu, – grasina būtybė ir pakreipia galvutę į mane, sukleketuoja ir tiesia man leteną, aš ją apdujęs suspaudžiu delne, leteną aštriais katės nagučiais, dreskiančiais odą.
– Čia tavo padėjėjas, – sako Direktorius, – jei bus sunku, jis tau padės, gali būti tikras, ir kai kada per jį gausi naujų nurodymų… Na. sėkmės, – sako Direktorius, – tikiuosi, viskas bus gerai, apsiprasi, – atsisveikina su mudviem, o būtybė murma, mirkčiodama man iškart abiem akutėm. „Apsišiksiu”, – svajoja ji ir leidžia iš ausies ilgą, šokinėjančią ore kirmėlaitę, vėl sukleketuoja, pasiklausia manęs, kiek valandų, ir kimšdama kirmėlaitę atgal bėginėja po lauką, žiūrinėdama kažkokius tik jai suprantamus ženklus žemėje. Aš dairausi aplinkui mėgindamas atitokti, tačiau aplinkui nematyti nieko, tik plokščia akmenuota dykynė, nieko, į ką galėtų atsiremti žvilgsnis. Tik keli betoniniai pastatai grotuotais langais, iš kurių tebesklinda bepročio juokas ar isteriškas kosėjimas, kažkoks ilgesys akimirką plyksteli širdyje, bet tuoj nyksta lyg nuvytas, o gal jį nuveja nuolat prie manęs budinčio šikšnosparnio šnopavimas, tasai mirkteli man, sumosikuoja rankutėmis ir garsiai sušvilpia. „Puc”, – sako jis ir vėl švilpia, šūkaloja kažkokius nurodymus iš betoninio maišo lendantiems padarams. Jie žmonės, neabejotinai, tačiau vietoj galvų – kubai, rodos, mediniai, kuriuose tematyti viena burna, nerangiai rikiuodamiesi, padarai stengiasi stumtelėti kits kitą, o vienam iš vikresniųjų pavyksta užsižiopsojusiam kolegai nukrimsti ga-balą galvos – nežinau, kaip kitaip pavadinti tą ant pečių užmaukšlintą kubą. Nuskriaustasis suaimanuoja ir klumpa, tačiau naujas šikšnosparnio sukleketavimas priverčia būtybę pasikelti ir svyruodama ji nuseka paskui kitus. Visą tą procesiją lydi staugimas iš už grotuoto langelio, šikšnosparnis tupiasi man ant peties ir sufleruoja, ką turiu sukomanduoti. Aš kartoju, tai yra netikėtai sau pačiam karkteliu lygiai tokiu pat šikšnosparnio balsu, prakaitas pila kaktą, procesija pamažu persirikiuoja ir kimba į darbą, vieni karučiais vežioja žemes, kiti nešioja minas neštuvais ar kasa jas gilyn lėtais metodiškais judesiais, darbininkai išsiskirsto kokio kvadratinio kilometro plote, tarp jų plasnoja šikšnosparnis ir nurodinėja, nors viskas labai aišku ir paprasta. Už kelių šimtų metrų netikėtai kažkas spragteli, visi lyg pagal komandą nutraukia darbą ir sužiūra į tą pusę – vienas darbininkas klumpančiomis kojomis mėgina bėgti nuo minos, ties kuria suklydo, tačiau šis vaizdas trunka tik akimirksnį, dar matau šikšnosparnį, iš visų galių sprunkantį virpančiu nuo karščio oru, – neįtikėtinai lėtai žemė pasikelia, lyg raustų-si milžiniškas kurmis. Griaudi sprogimas, viršun kyla ugninis žemių stulpas, o nurimus liepsnai dar ilgai byra žemės, dusliai bumbsėdamos į gruntą, smėlio kruopelės čeža per mano kepurę ir byra už apykaklės, o šikšnosparnis jau tarška naują komandą. Mediniai kubai vėl lenkiasi prie žemės, jų burnos, regis, šypsosi. Stoviu žiūrėdamas į tą vietą, kur ką tiktai krutėjo gyva būtybė, ir karštis dar didesnis nei anksčiau. Naktį – tvankus tirštas oras, įkaitęs nuo akmenų, nuo smėlio, ir netikras šešėliuotas miegas, vis krūpčiojant ir vartantis, o rytą, dar prieblandoje, – pažiūriu į laikrodį – nėra nė šeštos, – už lango žemyn galva kabo šikšnosparnis ir priekine letenėle tyliai barbena į stiklą, prispaustas prie lango jo plokščias snukis išsiplečia ir viepiasi dar klaikiau, nei jam įprasta, ir man belieka šokti iš lovos, kad bent jau išvengčiau to buko ar apsimestinai buko žvilgsnio, nejaukaus purpurinio saulėtekio už šikšnosparnio nugaros. Taip prasideda dar viena diena, nesiskirianti nuo vakarykštės, nesiskirianti nuo rytojaus, buka ir dulkina diena, ir vakare tarp akmenų blėsta negailestingai papjautos dienos kraujo bala, raudona Saulė ta pačia spalva dažo ir šikšnosparnio kailiuką, ir besislepiančius nasrus, ir prieš užsitraukdamas ant galvos antklodę pastebiu gaurus, lyg samanos želiančius ant rankos, o rytais ilgai spjaudau iš kažkur burnoje atsiradusius plaukus, bet į tai nekreipiu dėmesio, nes galvą užima komandavimas tingiems ir abejingiems pusžmogiams. Joje iš tiesų lieka vien tik rūpestis minavimo sėkme ir viltis išsimiegoti, ir pusžmogiams galvas atstojančių medinių kubų obliavimas kiekvieną rytmetį pagal tam tikrą schemą, kai galvas jie palenkia abejingai, nė nesusimąstydami (ar iš viso jie mąsto?). Dėl šios procedūros prasmės ir tikslo kažkaip nesusimąstau ir aš, nes kaitrios, vienodai Saulės svilinamos dienos išdegina valią kiekvienam nenumatytam dienotvarkėje judesiui, ir Direktorius, sprendžiant iš kelių jo pastabų, patenkintas manimi, mano daroma pažanga. Gal kur giliai tebeslypi pirmasis mano nustebimas ir pasibaisėjimas šia aplinka, tačiau rutina ir kasdienė įtampa užgožia viską ir vis dažniau vakarais jaučiu, jog abejingu šikšnosparnio žvilgsniu žiūriu prieš save, o galva tuščia tuščia, svaigsta nuo artėjančio miego, miego be sapnų ir be atgaivos. Kartais, retom laisvalaikio minutėm, su šikšnosparniu geriame degtinę, tylėdami ar urgzdami kažkokią giesmę be melodijos ir įmanomų suprasti žodžių, niūrią ir kažką konstatuojančią, tik tiek ir tesupratau, o kartais šnekamės apie darbą ir būdus jam spartinti, ir apie viltį kada nors išsimiegoti, o šikšnosparnis pasakoja apie pavojus, kurie, sprendžiant iš laikraščių, gresia mūsų minomis apsigaubusiam rojui, vėl geriame ilgai negirtėdami, o užmarštis ateina staigiai, nespėjus nė suvokti tos aklos bedugnės, ūmai praryjančios visus sąmonės likučius, ir vėl iki ryto, kai pagirių atgaila priverčia mane išsikapstyti iš lovos pirma nustatyto laiko ir ilgai raustis krūvon sumes-tuose daiktuose ieškant skustuvo ir veidrodėlio. Šikšnosparnis klausiamas tingiai pramerkia vieną akį ir sumurma, kad minų rojuje veidrodžių nėra – kitaip tai nebūtų rojus, ir prieš jam apsiverčiant ant kito šono pastebiu nasruose žybtelėjusią pašaipią šypseną, tokią retą išraišką jo apvaliame veide, kuris man jau kiek laiko ima atrodyti nebe toks atstumiantis, tame apvaliame plaukuotame katino snukelyje, perbraukiu ranka sau per skruostus, apžėlusius barzda, nes nesiskutu nuo pat pirmųjų dienų, tačiau paklusdamas neaiškiam įtarimui kylu delnu aukščiau: jeigu čia barzda, tai dengia ne vien smakrą ir skruostus, bet ir kaktą, ir suplokštėjusią mažą, kiek galiu apčiuopti, katinišką nosį, dideles ausis, atsiknojusias ir beformes, o liežuvis – dabar ir tai pastebiu – liečia aštrius lyg peiliai dantis. Vienoje iš kraujo balų palei minų sandėlį regiu į mane žvelgiantį beveik šikšnosparnio snukį, raibuliuojantis raudonumas trukdo įsižiūrėti, tačiau užtenka irto. širdis šokteli aukštyn ir smigdama užlieja visą kūną siaubu ir gargimu giliai gerklėje, iš už smėlynų ritasi raudona Saulė. Ant rankos tiksi laikrodis, nuo akmenų jau krenta šešėliai, ir stoviu nesuvokdamas, iš paskutiniųjų stengdamasis nesuvokti to nesulaikomo impulso, kylančio iš pačios mano gelmės, – bėgti! Nieko nejausdamas, nieko negalvodamas, – galbūt nejutau nė siaubo, – bemaž nežiūrėdamas po kojomis pasileidau į tekančiai kruvinai Saulei priešingą pusę, nors puikiai žinojau, net tą proto aptemimo akimirką, kad ten vieni minų laukai, tačiau, keistas atsitiktinumas, prieš užlėkdamas ant minos spėjau įveikti kone du trečdalius minų lauko ir prote ėmė šviesti maža vilties kibirkštėlė, bet vis dėlto ant minos užlėkiau ir oranžinė šviesa nutvilkė visą kūną. Neišgirdau nė trenksmo, vien tik oranžinė šviesa… Pravėriau akis pažadintas netikėtos gilios ramybės ir benzino tvaiko – neaukštas barzdotas vyras, į vieną krūvą surinkęs pilko kailiuko skiautes, laistė jas benzinu ir ruošėsi padegti. Pamatęs, kad aš pramerkiau akis, jis priėjo arčiau ir, padėjęs atsistoti, šypsodamas žiūrėjo, kaip aš, negalėdamas atitokti, braukiau delnais švarų lygų veidą ir, lyg pirmąkart jas matydamas, spoksojau į savo rankas.

– Sveikinu, – tarė vyras, – sveikinu atvykus iš anapus, broli.

Aš neatgaudamas žado pasilenkiau ties odos skiautėmis – iš tiesų tai buvo mano kailis, šikšnosparnio kailis, aplietas benzinu, kurio kvapas pasirodė man neįtikėtinai gaivus, kuteno gerklę, ir visais plaučiais traukiau į save salsvą aitrų žydraspalvio benzino aromatą, pliūptelėjus liepsnai mano atmintyje staiga nušvito visa vakarykštė diena, o gal ir ši, tad aš apimtas siaubingo įtarimo atšokau nuo žmogaus, kuris viena ranka kišo į kišenę žiebtuvėlį, kita traukė kažkokį pailgą poliruoto metalo įnagį. Žmogaus veidas nekėlė įtarimo, tačiau balta toga, per kurią jis juosėjo portupėją, raketinis pistoletas prie šono ir ilgas peilis makštyse nederėjo ir kėlė abejonių… Bet švelnūs vyro veido bruožai ir judesys, kai jis man padavė pailgą metalinę tūtą, – tai buvo žiūronas, – mane apramino. Paėmiau žiūroną ir nukreipiau jį ton pusėn, kur man parodė vyras. Iš pradžių objektyve plaukiojo balkšvas rūkas, reguliuodamas palenkiau prietaisą per žemai ir netikėtai ryškiai, regis, vos per ištiestą ranką pamačiau pusiau įkastos minos ūselius, o paskui objektyve iškilo betoniniai pastatai ir žmogystos su mediniais kubais ant pečių, pasidingojo, kad matau ir savo šikšnosparnį. Skubiai, kad net vyriškis šyptelėjo, atitraukiau žiūroną nuo akių, grąžinau jį ir nemąstydamas paėjau kelis žingsnius į šoną, toliau nuo anos lemtingos ribos, toliau nuo to minų lauko…
– Čia tu saugus, – ištarė žmogus.
– Kur aš? – tik dabar įstengiau praverti burną ir suformuluoti tą banalų klausimą, kurį paprastai pateikia atsipeikėjusi iš alpulio romano herojė, bet šiuo atveju tai buvo iš tiesų vienintelis klausimas, kurį galėjau išlementi.
– Tu priešakiniame mūsų Pasienio poste, – pasakė vyras, -o čia – Pasienio pasaulis, Pasienio žemės. Šikšnosparniai čia teatskrenda į žvalgybą, bet tik retkarčiais. O kartais kam nors pasiseka prasiskverbti pro jų minas ir perbėgti pas mus. Kartais, – liūdnai pakartojo jis…

Tik dabar ant žmogaus togos pastebėjau kelias kraujo dėmeles ir paklausiau, iš kur jos.
– Tai tavo paties kraujas, – atsakė vyras, – tai iš trūkusios tavo bambagyslės ištryškę lašai… Tau, žinoma, įdomu, kokiu būdu išlikai gyvas po sprogimo? Anie, – jis smakru parodė į priešingą pusę, – nesuspėjo tavęs užmušti iki galo, tu apaugai šikšnosparnio kailiu, tačiau viduje tebebuvai žmogus, tiesa, taip giliai, kad net sprogimas tau nepakenkė, tik sudaužė tavo kokoną.
– Ir tai buvo vienintelė išeitis iš mano padėties? – paklausiau aš.

Žmogus panarino galvą.

– Ne, – tarė jis, – buvo ir kitokia išeitis. Gal tu jos nesuprasi. O gal… gal vėliau.

Staiga save pertraukęs žmogus sugriežtėjo ir iš pasikeitusio jo veido supratau, kad daugiau jis nieko nepasakys, o paklusęs nebyliam jo raginimui nusekiau iš paskos. Žmogus ėjo žemaūgėse samanose pramintu siauru takeliu, kuriuo, atrodė, kad čia vaikščiojama mažai. Geltona ir gaivi Saulė slinko vakarop. Matyt, tai buvo dar ta pati diena, kurios rytą… Ne, aš nenorėjau nė pažvelgti į aną pusę, nė pagalvoti apie tai, kas vyko šį rytą, kas šiuo metu vyksta ten, už minų lauko… Vadinasi, čia Pasienis. Samanomis apaugę plotai, lygumos, tik kai kur paįvairintos kalvų kalvelių, o vis smėlėtesnės ir akmenuotesnės – į Minų ruožo pusę. Čia lygiais tarpais buvo išsidėstę priešakiniai Sargybos postai, kurie ir susidurdavo su retais svečiais iš Anapus… Kartais iš ten atplasnodavo šikšnosparniai ir tuomet neapsieidavo be kruvinų susirėmimų. Kiek toliau nuo priešakinių postų tiesėsi ilga spygliuota tvora, už kurios prasidėjo Pasienio sostinė, joje aš ir buvau apgyvendintas atskirame mūriniame moderno stiliaus namelyje, kur mano paslaugoms buvo tarnas nykštukas bei gausi biblioteka ir kur gyvenau laukdamas Miesto valdžios sprendimo dėl mano ateities, pilietybės klausimų. Savo architektūra Miestas nepriminė nė vienos iš matytų gyvenviečių. Jo puošnių pilių kvartalai veikiausiai buvo lygintini su smėlio pilaitėmis, kurias vaikai mėgsta statyti jūros pakrantėse. Iš tiesų, atrodė, jog šį statinių labirintą kadaise lyg žaisdamas būtų supylęs koks milžino kūdikis… Miestas dygte dygo samanų dykrose, kur, be smėlio, akmenų ir skurdžios augmenijos, nebuvo jokios statybai tinkamos medžiagos. Tačiau man tai nerūpėjo, kaip nerūpėjo ir Miesto gyventojams, kurie, klausinėjami apie Miesto atsiradimą ir statytojus, tik gūžčiojo pečiais – taip, kažkada kažkas jį turėjęs pastatyti, bet kas, kada ir kaip? Ar negana, kad Miestas yra, kad jo namuose galima pasislėpti nuo smėlio audrų, kartais kylančių iš Anapus. Miestas gyveno savo gyvenimą, įtemptą ir nervingą, kovojo su smėliu, retsykiais už-pustančiu gatves girgždančiu sprindžio storio sluoksniu, su samanomis, atkakliai ieškančiomis plyšio kiekviename grindinio ar mūro centimetre, su pavojais, gresiančiais iš Anos pusės. Daugelis Miesto gyventojų vilkėjo tokia pat uniforma, kokią pirmąkart išvydau ant mane sutikusiojo pečių. Kartkartėm Miesto pakraštyje aidėdavo gedulingi choralai ir traukdavo liūdnos, bet ne per gausiausios procesijos – laidodavo Sargybinius, žuvusius per eilinį konfliktą, bet prie to žmonės, regis, buvo pripratę ir gana abejingai nulydėdavo akimis eilinę laidotuvių procesiją. Nuolatinė įtampa greičiau buvo jaučiama pačiame samanomis prakvipusiame ore, o ne Miesto gatvėmis skubančių žmonių veiduose. Tie, kurie nepriklausė Sargybinių kastai, dirbo įvairius aptarnavimo darbus, taisė apgriuvusius ar samanų apardytus Miesto pastatus, ganė didžiules avių kaimenes – tik šie nereiklūs gyvuliai galėjo šiaip taip manytis aplinkinėse dykrose. Tačiau didžiąją dalį produktų vežiodavo iš Metropolio – tai turėjo būti kažkur už horizonto nusidriekusio kalnagūbrio centras, iš kurio gyventojus pasiekdavo įsakymai Miestui bei būtini Pasienio egzistencijai ir gynybai reikmenys. Tačiau nieko daugiau man nepavyko sužinoti nei apie Metropolį, nei apie paties Miesto gyvenimą – žmonės, ir šiaip nekalbūs, su imigrantu iš viso nesileido į šnekas, o mano tarnas nuolat varvančia milžiniška nosimi, – Haufo pasakos herojaus garbei aš jį praminiau Muku, – kalbėdavo tik su savimi, ir dar keistu, sunkiai suprantamu dialektu, kalbėdavo jis ir su pelėmis, retkarčiais šmirinėjančiomis po virtuvės grindis. Kai pirmąkart aptikau jį pritūpusį prie grindų skylės, kuri pelėms tarnavo kaip arka iškilmingoms procesijoms, pamaniau, kad Mukas nosimi mėgina praurbinti urvelį, tinkamą sau pačiam, bet artikuliuoti pelių cypčiojimai ir paties Muko murmėjimas rodė, kad sienai pavojus negresia, bent jau iš Muko nosies, varvančios tik ant kelių išsipusčiusių pelių, matyt, parlamentarų ar tos pilkosios giminės didikų, kurie iš mandagumo to nepaisė ir toliau plepėjo su nykštuku. Kai aš mandagiai kostelėjau, Mukas akies krašteliu dirstelėjo į mane, persimetė su pašnekovais dar keliomis frazėmis ir tebetupėdamas man sumurmėjo, kad nori su manim pasikalbėti. Žodžius jis tarė sunkiai, vartaliodamas burnoje kiekvieną garsą. Aš truputį nustebęs pasilenkiau ties urveliu, viena pelė padavė man suglamžytą vizitinę kortelę, gerokai ištaukuotą, nugraužtu kampu, bet ten buvo kažkas pakeverzota nežinomais rašmenimis ir, kiek galėjau įskaityti, pačiame viršuje finikiečių rašmenimis išspausdinta: „Don Karlas. Džiuzepė Verdis”. Kol kas tai man nieko nepaaiškino, tačiau mandagumas reikalavo prisistatyti pačiam, taip aš ir padariau, pritūpęs prie pelių delegacijos ir laikydamas rankoje vizitinę kortelę, bet pelė pareikalavo ją grąžinti, įsikišo kažkur užantin, oriai kostelėjusi paprašė palaukti ir neskubėdama dingo urvelyje. Susidomėjęs laukiau įvykių raidos ir nelabai nustebau, kai netrukus iš urvelio kyštelėjo ilga plaukuota letenėlė sulenktais grobuoniškais nagais, pagraibė priešais save, o likusios garbės sargyboje pelės uoliai stvėrėsi už letenos ir įsispyrusios, stenėdamos ėmė traukti iš angos pilką padarą – štai smaila trikampė ausis, apvalus snukelis, dar įsibedęs į aslos dulkes, stiprus paskutinis trūktelėjimas, pelės pabiro aukštielninkos ir prieš mane visu savo grožiu stojo maniškis šikšnosparnis, šypsodamas baltais išgaląstais dantukais ir murkdamas savo nuolatinį pažadą.

– Apsišiksiu, – tarė jis, linksėdamas man lyg išprotėjęs kinas, ir ištiesė rankutę. Apsimečiau jos nematąs, tačiau svečias nė kiek nesutriko ir patogiai įsitaisė ant stalo muistydamasis salotinėje. – Taip vėsiau, – paaiškino jis ir pridūrė: – Kaip reikalai? Pasiilgom? – O paskui sukleketavo savo metaliniu balseliu: – Sėskis.

Šnekėjo taip, lyg priimdamas mane savo bunkeryje anapus minų lauko.

Apdujęs stebeilijausi į prieš mane atsidūrusį padarą, kuris turėjo pakankamą pagrindą nesirodyti šičia, Mieste, juolab pas mane… Aš atsisėdau ir netardamas nė žodžio laukiau, ką dar šikšnosparnis pasakys, o jis neskubėdamas kniurzėjo salotinėje. Išsitraukė saują salotų ir susikimšo į nasrus, bet tuojau pat išspjovė, pasiliko burnoje tik vieną svogūno laišką, kyšantį iš sukąstų baltų dantukų eilės, o kitas žoles giliai susimąstęs peizojo po pilvą.
– Štai, – tarė šikšnosparnis ir nei į tvorą, nei į mietą suburbėjo: – nuolat leisti vaistus, daug vaistų, aukšta dėžė… šiurpu, klaiki muzika, profesorius… o palubėj, palubėj!.. Iš ko tik žmonės nedaro pinigų!

Jis klausiamai sužiuro į mane, lyg laukdamas atsako, tačiau persigalvojęs mąsliai nutęsė:

– Taip, taip, toks jau gyvenimas…

Aš ėmiau atsigauti nuo pirmojo šoko, bet nesulaikomai virpėjo keliai… Mėgindamas susivaldyti įsitveriau ranka stalo, tvirčiau įsispyriau į grindis, kad sutramdyčiau tą virpulį, ir tarstelėjau:

– Ko tau? – Apsidžiaugiau, kad mano balsas nuskambėjo gana tvirtai.

Šikšnosparnį pažinojau neblogai ir suvokiau, kad visa ši įžanga buvo skirta išmušti man iš pusiausvyros. Žinojau ir tai, kad šikšnosparnis čia pasirodyti vienas nebūtų drįsęs, tad buvo imtasi kažkokių apsaugos priemonių, todėl beliko ramiai – kiek tik įmanoma – laukti pokalbio pradžios. Šis vizitas buvo, be abejo, ne paties šikšnosparnio užgaida. O tasai makalavo kojytėmis iš salotinės ir giliai susimąstęs kramtė svogūną.

– Gerai, – tarė jis, – mudu turime reikalų, o ir laiko maža, tad apsieisime be įžangų. Tik pirmiausia, kodėl bėgai?

Nieko neatsakydamas žiūrėjau į stalą, ant kurio nykštukas padėjo du puodelius arbatos. Šikšnosparnis garsiai siurbtelėjo.
– Nenori kalbėti? Gerai, aš pasakysiu. Tu išsigandai darbo ir įtampos, sugniužai, išskydai. Tu išsigandai, kad daraisi toks pat kaip visi kiti. Tu išdavei savo pasaulį ir mūsų Kovą. Tu neišlaikei Idėjos krūvio.

Šikšnosparnis siurbtelėjo arbatos ir įkišęs nosytę į puodelį ėmė burbuliuoti.

– Aš jos neprašiau, tos jūsų idėjos, – pasakiau, nors ir neturėjau jokio noro šikšnosparniui aiškintis. – Aš jos net nežinau, nors veikiausiai jos esmė – nuolatinis minavimas ir prievarta patiems minuotojams, taip pat ir patiems prižiūrėtojams. Tame darbe nėra jokios prasmės. Kiekviena diena žudė paskutinius asmenybės likučius – ir mano, ir tų… žmonių.

Mano pašnekovas ištraukė šlapią snukelį iš puoduko ir labai rimtai tarė:
– Tu pabėgai, kai ėmei virsti aukštesne būtybe, tai yra šikšnosparniu. Tu pasitraukei prieš pat pergalę. Galėjai įveikti savo žmogišką prigimtį ir virsti šikšnosparniu, tačiau drastiškai, beprasmiškai sužlugdei savo progresą.
– Nematau jokio progreso virsti šikšnosparniu, – atsakiau. -Visas jūsų minų pasaulis – tamsa, į kurią jūs be saiko nardinate save ir kitus…

Mano mintį pertraukė šikšnosparnio šnabždesys – jis kažką aiškino Mukui, kuris sugebėjo staltiese užsiropšti ant stalo ir pagarbiai, dviem pirštais, pateikė šikšnosparniui žuvies uodegą. Tasai, kramtydamas dvokiančią nuograužą, stumtelėjo Muką ir parodė jam pirštu urvelį, kur kažkas jam parūpo. Nepaisant to, kad šikšnosparnis siuntinėjo mano tarną, jie abu man atrodė iš vieno kelmo spirti. Tuo metu mano svečias samprotavo:

– O kas yra tamsa? Ar nesi bent syki girdėjęs apie dieviškąją tamsą, ar nežinai, ką reiškia Lucifer? Tu žaidi sąvokomis nesuvokdamas, ką jos reiškia, ir savo poelgius grindi išsigalvotais dėsniais, kurių nesupranti, nors pats juos ir išgalvojai. Apsišiksiu, – reziumavo jis.

Šikšnosparnis ir jo kvaila demagogija mane ėmė erzinti. – Ko tau reikia? – tariau. – Rodos, aš tavęs nekviečiau.

Šikšnosparnis nepatenkintas pasimuistė salotinėje ir sukleketavo – iš pasipiktinimo, o gal pasijuokė iš mano naivumo.

– Klausyk, – tarė jis, – tu bijai manęs. Ne tik bijai, tu nesugebi nieko nuveikti. Neišgali net piktintis – antai aš knisuosi tavo salotose, kurias tu tikėjaisi suvalgyti pietums, siuntinėju tavo tarną, tyčiojuosi iš tavęs, o tu net nepajudi iš vietos, net neliepi man išlipti iš salotinės…

Aš atsistojau.
– Nenoriu ir negaliu būti su tavimi nė akimirkos ilgiau, man šlykštu net kreiptis į tave.
– Ir vėl apsimeti, – tarė šikšnosparnis. – Tu negyveni, tu negali įeiti į gyvenimą. Tau nerūpi nei salotinė, nei tarnas, nei aš pats, tu paskendęs kažkokiose iliuzijose, o čia, pasaulyje, nepasieksi nieko. Gerai, aš išeisiu, nes su tavimi šnekėtis man neką maloniau nei tau su manimi. O tau turiu perduoti linkėjimus nuo Direktoriaus ir mūsų žodį, kad tau Minų zonoje vieta atsiras visuomet -ir nesivaipyk (aš ironiškai šyptelėjau) – ne kubinių makaulių gretose, o mūsų vyriausybės aparate.

– Manęs tat nė kiek nejaudina, – atsakiau, – bet būk malonus ir paaiškink, kodėl jūs ne tik nepaliekate manęs ramybėje, bet ir siūlote nesuprantamus miražus, nors puikiai žinote, kad aš bėgau nuo jūsų absurdo ir bėgsiu toliau. O ir mano nuostatos – pakankamai toli nuo jūsiškių, aš prieš jus – jau pačia savo prigimtimi – ir netgi norėdamas, kad būtų kitaip, negalėčiau padėti jūsų reikaluose.

Šikšnosparnis išsirioglino iš salotinės, atgalia letenėle braukė nuo sėdynės prilipusius lapelius ir stropiai nulaižė majonezo likučius nuo jų.
– Tu viską suprasi Metropolyje, – tarė jis, krutindamas žaliom skiautelėm aplipusius ūsus. – Pasienio senatas siunčia tave į sostinę todėl, kad tu čia netinkamas, kaip, beje, netinkamas ir Metropoliui. Išeitis, regis, liks tik viena – grįžti pas mus… Paklydusios avys mums pačios brangiausios. Minų zonoje tau atsiras darbo, turėk galvoje. O aš einu, iki pasimatymo, kolega.
– Eik velniop, – šūktelėjau aš, – ir nesirodyk daugiau, tu dinamitine iškamša!

Šikšnosparnis nutaisė šelmišką miną ir sukleketavo.
– Žinok, mes nekerštingi, – tarė jis, atidaręs tualeto duris ir žengdamas vidun, – kelias atgal tau bus visuomet atviras.

Šikšnosparnis įlipo į unitazą, užsimerkė, užspaudė pirštais nosį ir murktelėjo žemyn, kuri laiką girdėjosi jo burbuliavimas, slystantis vamzdžiais ir tolstantis Pasienio link. Pajutau už nugaros kažką stovint ir atsigręžęs išvydau – už manęs stovi Mukas, viena ranka braukdamas ašarą, pakibusią ant jo impozantiškos pamėlynavusios nosies, o kita mojuodamas unitazui.

-Jūs – chamas, – pareiškė Mukas, sutikęs mano žvilgsnį, ir pasuko prie urvelio šnektelėti su pelėmis.

Man liko pačiam pasiruošti pietus ir suversti į unitazą šikšnosparnio subjaurotas salotas. O vakare prie mano namelio durų iš tiesų sustojo ekipažas ir senato atstovas perdavė pasiūlymą ar įsakymą vykti į Metropolį, kur, senato nuomone, man atsiras darbas, labiau atitinkantis mano galimybes nei įtemptas ir pavojų kupinas Pasienio gyvenimas. Aš, žinoma, nesiginčijau, ir karieta vakaro prietemoje išdardeno mane tolyn, į Metropolį, stūksantį kažkur už kalnų. Mane lydintis karininkas karietos langelius kažkodėl uždengė iš lauko pusės, ir man beliko juoda tamsos nuobodybė bei šokčiojančių ratų dardėjimas grindiniu. Kelionė truko parą ar kiek daugiau, ir trumpam sustojus, kai man leisdavo išlipti, aplinkui temačiau vien samanų dykras. Pats Metropolis man pasirodė iš tiesų vertas savo vardo, langeliai artėjant prie miesto buvo pagaliau atidengti ir ūžianti bei pulsuojanti miesto maišatis pasitiko mane dar per atstumą, dar stepėje – ji atūžė vaivorykštine gigantiško megapolio pašvaiste. Didžiulio miesto statybos nenutrūko nei dieną, nei naktį, daugybė susirūpinusių ir pilkų žmonių zujo gatvėmis. Pilka spalva vyravo ir pačiame mieste, tačiau dairytis nebuvo kada – nuo pat atvykimo mane įkinkė į priverčiamuosius darbus, būtinus kiekvienam Metropolio gyventojui. Viename iš fabrikų stovėdamas prie konvejerio prisukinėjau veržles kažkokiems agregatams, nepaliaujama srove slenkan-tiems pro šalį. Nesunkus, tačiau bukinantis darbas palikdavo tik keletą laisvų valandų, kurias gamyklos administracija atidavė darbininkų nuožiūrai, nors iš tiesų laisvą laiką prarydavo stumdymasis eilėse prie morfijaus. Aš miegodavau ir retkarčiais skaitydavau, stengdamasis užsimiršti, o monotoniškas darbo ritmas bei nuovargis man tik padėjo. Netrukus apsipratau su nauju gyvenimu ir atrodė, jog kitaip ir negali būti. Knygas padėjau į šalį – nuovargis darė savo, – o jų vietą užėmė vakariniai laikraščiai, pasakojantys apie naujas milžiniškas statybas Metropolyje ir puikiai atliekantys migdomųjų tablečių funkciją. Vienu žodžiu, tapau savimi patenkintu ir jokių problemų nekamuojamu Metropolio sraigteliu, ir morfijus tildė dar pasitaikančias nerimo akimirkas, tildė ir nuolatinis mašinų šurmulys aplinkui, ir raminanti pilka spalva. Jei ne tos retos akimirkos, būčiau jautęsis kaip visiškai ramiai ir teisingai gyvenantis žmogus, jeigu ne jos… Kartą po darbo įžengęs į savo sandėliuką, kuriame man buvo leista nakvoti, radau šikšnosparnį, jis manęs laukė kabodamas žemyn galva, kojomis įsikibęs į vieną iš palubėje nutiestų vamzdžių. Mat sandėliukas priklausė katilinei ir visas buvo užgriozdintas anglimis ir kur pakliuvo išdėliotais bei išvedžiotais vamzdžiais. Po ilgo stovėjimo prie konvejerio jaučiausi nuvargęs, o gal ir atbukęs nuo kasdieninio gamyklos ūžesio, tačiau nelauktas svečias nė kiek nenustebino. Šikšnosparnis, tebekabodamas palubėje, sukleketavo ir draugiškai ištiesė man letenėlę, kurios apsimečiau nematąs. Atsisėdau ant maišų, atstojančių man ir kėdes, ir patalą. Šikšnosparnis markstė akis lyg šviesoforas ir juokėsi.

– Sveiks, kolega! – džiaugsmingai klyktelėjo jis, kelias minutes gargaliavo patenkintas savimi, kol, matydamas, kad aš nereaguoju į jo išmones, nusprendė prabilti.

-Jums duoda veidrodžius, o šlovingo darbo fronto kary? -pasiteiravo.

Nieko neatsakiau, nes… veidrodžių čia, kaip ir Minų zonoje, nepastebėjau, jie, rodos, čia niekam nebuvo reikalingi. Šikšnosparnis prieš mano nosį nuleido veidroduką, pririštą ant ilgos uodegomis supintų pelių virtinės, sandėliuke jų buvo pakankamai, o svečias, laukdamas manęs, tuščiai laiko neleido. Nujausdamas kažką negera, pažvelgiau į blankų savo atspindį. Taip, aš buvau pilkas, visiškai pilkas, ir ne nuo dulkių ar nuo anglių. Vogčia patrynęs skruostą pamačiau, kad pilka spalva – ne apnašos. Taip, Metropolis savo padarė, – dabar geriau įsižiūrėjau į rankas, į krūtinę, – mano oda buvo pilka lyg pelės kailiukas, lyg dangus, kabantis virš Metropolio, ar fabrikų dūmai, kurie, niekuomet neišsisklaidantys, šiam fabrikų ir gatvių konglomeratui atstojo dangų.

– Ką pasakysi, kolega? – pasiteiravo šikšnosparnis, keldamas veidrodėlį į viršų. – Prieš kurį laiką tu būtum puolęs aimanuoti, raudamas nuo galvos plaukus lėkti laukais, o dabar tupi malkinėje, pilkas kaip žiurkė, ir neturi jėgų nė nustebti, baily! Kai tau buvo suteikta galimybė tapti aukštesnie būtybe, šikšnosparniu, kuriai žinomos ir teleportacijos, ir biolokacijos, ir levitacijos, ir coitus aetemus paslaptys, tu gėdingai pabėgai neištvėręs aukštesniesiems tenkančios naštos. O dabar, tapęs angliamaišio žiurke, kaip koks kvailys spoksai į sieną ir nesuvoki, neprisiverti, o gal jau nebegali suvokti savo degradacijos. Apsišiksiu!

– Tu vulgarus! – atsakiau nei į tvorą, nei į mietą ir nesusilaikęs isteriškai nusikvatojau.

Šikšnosparnis irgi sukrizeno į taktą, sūpuodamasis palubėje žemyn galva. Vargais negalais susivaldęs tariau:
– Išeities nėra. Pasienis, Metropolis, jūs. Tai viskas. Niekur aš nerasiu vietos. Aš nepritampu.
– Kvaily, – tarė šikšnosparnis, – priešingai, tu pritampi, tu kaip idiotas pritampi visur, kur tik pasipainioji ilgiau nei pusvalandį. Tavo nuomone, geriau tapti pilku varžteliu nei šikšnosparniu, kurio galimybėms nėra ribų? Bent jau šioje šalyje…
– O kur šios šalies ribos, jei tu jau toks visažinis? – pasiteiravau aš. – Kas už Metropolio? Kas yra toliau, ten, kur man dar neteko būti?

Šikšnosparnis sūpavosi ir mąsliai tylėjo, matyt, svarstydamas, ar verta atsakyti į mano klausimą.

– Į aną pusę – vėl Pasienis. – tarė jis. – Metropolis – šalies centras, ne tik gyvybinis ir ekonominis, bet ir geografinis. Jei paėmę skriestuvą įbestume jį į žemėlapį, centru pasirinkę Metropolį, ir nubrėžtume du nevienodo dydžio apskritimus, tai pirmasis atitiktų Pasienio, antrasis – Minų zoną. Ir visa tai – vientisa, ta pati šalis, valdoma iš Metropolio, nors kiekviena sritis ir turi autonomiją…

Aš patylėjau stengdamasis suvokti, ką jis iš tiesų sakė. Mozaika pamažu ryškėjo.
– Ir Minų zona taip pat… – dar neryžtingai, bet jau nuvokdamas atsakymą pradėjau aš.
– Taip, – pertraukė mane pašnekovas, – ji yra visos mūsų sistemos gyvavimo pagrindas. Jei ne Minų zona, visi išsibėgiotų kas sau. Nebeliktų ko bijoti. O įtampą ir baimę palaikome mes, šikšnosparniai! Mes – visos sistemos pagrindas, pirmoji ir paskutinė instancija, juridinės ir moralinės normos, įstatymas ir kariuomenė, policija ir milicija, gynyba ir puolimas!

-Tai nuostabu… – ėmiau šį tą nutuokti aš. – Tai nuostabu… – pakartojau žinodamas, kad šikšnosparnis ironijos nesupranta. Minų pasaulis yra gudriai užmaskuotas Pasieniu ir įtampa! Ši įtampa, taip pat nuolatinė baimė patekti į Minų laukus palaiko Metropolio visumą. Minų pasaulio kompleksas tampa dirbti ir pilkėti skatinančiu svertu… O iš tikrųjų jokių priešpriešų nėra ir niekas niekam negrasina…

– Tu šaunuolis! – tarė šikšnosparnis. – Taip, mes esame pagrindų pagrindas.

Iš džiaugsmo jis norėjo pasitrinti rankutes, bet pliaukšėdamas visais keturiais delnais užmiršo kur tupįs, atleido nagus ir žemyn galva tėškėsi į anglių krūvą. Tačiau savo šikšnosparniškos elegancijos neprarado, net ir kepurnėdamasis dulkėse murmėjo: mes, tiktai mes…
Padėjęs jam atsikelti pasiteiravau dar:

– O kas yra už Minų zonos, iš kitos pusės? Aš pabėgau į Pasienio teritoriją, o kur būčiau patekęs bėgdamas į priešingą pusę?

Šikšnosparnis pabandė užriesti savo tiesų kaip katės ūsą.

– Ten – vėl Pasienis, – tarė jis. – Kito varianto nėra. Tu žinai Mobijaus lapą, praktiškai turintį tik vieną pusę? Kur eitum, visur rasi tą patį – minas. Pasienį, Metropolį. Pabėgti neįmanoma, pasaulis toks, kolega!

Jis vėl sukleketavo, pašėlusiai patenkintas savimi ir tokia pasaulio sąranga. Aš žaidžiau anglių dulkėmis ir žiūrėjau į žemę.
– Man laikas, – tarė šikšnosparnis ir vylingai pasiteiravo: – Ar taip ir nepasidomėsi mano apsilankymo tikslu, kolega?
– Eik velniop! – pasakiau aš. Viso to man jau buvo per daug. Šikšnosparnis nusijuokė:
– Suprantu, tau reikia atsitokėti. O mes turime naujų pasiūlymų, ir gana viliojančių.

Mačiau, kad jis žūtbūt stengiasi mane sudominti.

– Eik velniop! – pakartojau ir išėjau iš sandėliuko būdamas tikras, kad jis neseks iš paskos.
Perlipęs gamyklos tvorą, aš atsidūriau mieste ir be jokio tikslo klaidžiojau iki pačių sutemų, kol ištuštėjusiomis gatvėmis pasiekiau miesto pakraštį, kur prasidėjo samanom apaugusi dykynė, o joje stūksojo kelios plikos uolos, užlietos balzganos Mėnulio šviesos. Tiktai šviesai turėjau būti dėkingas, kad neįsmukau į tuščią ertmę, netikėtai atsivėrusią po kojomis. Atsisėdau ant akmens ir vis dar negalėdamas atsitokėti žiūrėjau žemyn, į elfus, kurie būreliais atlikinėjo vakarinį mocioną ir tyliai niūniavo kažkokias elfų daineles. Ganėtinai atsivaikščioję, nykštukai lindo atgal į tamsią angą: iš ten kurį laiką dar sklido garsai, primenantys vakarinio avilio dūzgimą, ir tyli migdanti muzika. Po Mėnulio blyškumą buvau aš vienas, vienas su svaiginančiu suvokimu – net palei Metropolį yra kažkas gyva, ko neužgožė betonas ir pilka prievarta… Pakilau ir patraukiau mažu, tikriausiai elfų samanose išmintu takeliu, palei kurį tai šen, tai ten, rūpestingai apkasinėtos ir prižiūrimos, augo laukinės neužmirštuolės. Tikriausiai tai buvo elfų pasivaikščiojimų alėja. Mėnulio šviesoje sumėlynavo oloje dar viena anga. Jos dydis atitiko žmogaus ūgį ir, jei manęs neklaidino šešėliai ant sienos, forma – žmogaus figūrą. Palengva, jausdamas netikrumą ir – pirmą kartą per kelis mėnesius – baimę, prisiartinau prie angos ir sustojau už kelių metrų nuo jos. Atrodė, kad ten viduje griežia smuikas. Negirdėtas ir toks svetimas Metropoliui… Lengva, pilna švelnaus graudulio melodija plaukė pindamasi su švelnia Mėnulio šviesa, smuikininkas (jei ten iš tiesų buvo smuikininkas), matyt, ne itin įgudęs, griežė kartais detonuodamas, bet tos menkos klaidelės – gal dėl instrumento tobulumo – švelniai dilgtelėdavo į širdį ir jaudindavo ne mažiau nei pati melodija…

Tobula melodija, – sumurmėjau ir išsigandau savo šnabždesio, užgožusio tolimus garsus, norėjosi jų klausytis ir klausytis, vengiau net garsiau sualsuoti, tildžiau širdies tvinksėjimą, tokį nepakeliamai garsų šioje uolų ir Mėnulio tyloje, primenančioje Helgrevės ar Kasparo Davido Frydricho paveikslą… Taip, tai buvo tobula melodija ir tobulas smuikas. Man rodės, kažkada kažkur jau buvau jį girdėjęs. Gal tuomet, kai nunarinęs galvą puoliau į minomis nusėtą lauką, gal kuriame nors iš sapnų, gal… Aš žengiau pro angą ir nusekiau paskui melodiją, viliojančią vis tolyn tamsiu koridoriumi, tai artėjančią, tai vėl tolstančią, bet visados kviečiančią, šaukiančią eiti paskui… Koridorius leidosi vis gilyn, aukštus, nelyginant gotikinius jo skliautus dangstė virpantys šešėliai, krentantys nuo pasieniais įtaisytų deglų. Muzika artėjo. Smuikas griežė visai čia pat: garsai sklido iš kairės, iš dešinės, iš priekio, iš už nugaros… Staiga viskas nutilo, liko tik lengvas dūzgimas, lyg kas būtų atleidęs stygą, bet galop liovėsi ir šis garsas. Man prieš akis ėmė skleistis spalvoti ratilai, erdvėje suspurdo gyvos šnabždančios gėlės gigantiškais žiedais, ir aš nusekiau paskui tą ryškų netikėtą pasaulį, pernelyg realų, kad būtų tikrovė… Taip, tai buvo Vidinės Emigracijos pasaulis, nors visa širdis priešinosi tokiam katakombų pasaulio įvardijimui. Šis pasaulis buvo gyvas ir virpantis, atsiliepdavo į kiekvieną sielos judesį, – jis pats buvo siela, neleidžianti logizuoti ir reflektuoti tų erdvių, kurios vėrėsi prieš akis. Bet koks refleksijos aktas čia būtų atvedęs į beprotybę, nes prieš mane iš tiesų buvo jau Prieangis ir driekėsi naujos, šįkart – jau tikros-erdvės… Bet į refleksijos sferą tekdavo grįžti. (Ir dažnai!) Grįžti vertė ne tik reikalas pramaitinti savo kūną, lyg Pikų damos šmėkla besivalkiojantį po katakombas, bet ir pareiga. Pareiga, kuriai tarnavo visi Katakombų gyventojai.

Tai buvo žmonės, vienais ar kitais keliais, dažniausiai vertais nuotykių romano, prasmukę čia iš Zonų ar iš Metropolio, taip pat, kaip ir aš, visiems laikams pasilikę šiame prieglobstyje. Tai buvo mums (aš jau mąsčiau ir kalbėjau kaip teisėtas Emigrantų bendrijos narys) vienintelė išeitis iš šio beprotiško pilkumos verpeto. Čia mes galėjome judėti, galėjome bendrauti su panašiais į save, galėjome pasiskirti tiems darbams, kurie mus iš tiesų domino ir kuriems turėjome gabumų… Naujus atvykėlius Katakombose šiltai priimdavo, suteikdavo visas sąlygas ir laiką, būtiną atsipeikėti po nuotykių, patirtų viršuje. Senesnieji Katakombų gyventojai kantriai ir nuodugniai pasakodavo atvykėliams Katakombų istoriją, atverdavo jiems pirmąsias Prieangio paslaptis. Apie Pareigą nebuvo šnekama, jos bemaž niekas aplinkui neminėjo, nes ne tuštiems žodžiams buvo skirtos emigrantų širdys, Pareiga jose pernelyg giliai įsišaknijo, kad reikėtų ją dar aptarinėti. Jos alsavimą naujokai pajusdavo dar neatsipeikėję nuo Viršaus ir verždavosi į Pareigos adeptus nuo pat pirmųjų dienų Katakombose. Mintis, jog Emigrantai, nutolę nuo pasaulio, kuriame gyveno ar vegetavo didžioji dalis žmonijos, gali kažkuo jam padėti ir sušvelninti patirtą siaubą ir absurdą, jaudino kiekvieną iš mūsų ir, žinoma, skatino veikti. Juolab kad kiekvienas Katakombų gyventojas, puikiai žinodamas, kad pabėgo nuo neišvengiamos degradacijos ir pražūties, jautė skolą pasauliui, paliktam ten, Viršuje, kaltę dėl visos tos niekingos ir aklos egzistencijos, miglojančios Metropolyje, dėl Zonose klestinčios visuotinės neapykantos ir absurdo… Mes iš tiesų buvome kalti. Kalti, kad nesugebėjome pataisyti pasaulio. Tačiau būtent tai dabar mus ir vertė dirbti apleistosios Tėvynės labui. Čia, Katakombose, ypač gerai galėjai matyti visą absurdą, vyraujantį Viršuje.

Kaip jau buvau suvokęs iš šikšnosparnio aiškinimų, visi tariami pavojai, visi prieštaravimai dėl Minų zonos ir Pasienio egzistavimas buvo išlaužti iš piršto, sumeluoti ir netikri – lyg Mobijaus lapas. Viršus neturėjo antrosios, prieštaringos pusės, ir ją teko sugalvoti, o sugalvojus – kautis su priešininko fantomu ar bent jau ruoštis kautynėms. Beje, tam tikro pavojaus iš tikrųjų būta, nepaisant to, kad Pasienio ir Metropolio vyriausybės slapčia palaikė kuo geriausius ryšius. Jos sudarė glaudžią visumą, o provokuojama įtampa tebuvo reikalinga tam, kad pateisintų bet kokius veiksmus, aiškinamus įtempta tarpregionine padėtimi… Galų gale – tokį pasaulį buvo lengva valdyti. Metropolis nuolatos skelbėsi matąs pavojų iš Minų zonos, todėl visą Pasienio apygardą ir laikė nuolatinėje karinės parengties būklėje, todėl atsiminkime Mobijaus lapą: už Minų zonos, anoje jos pusėje, buvo vėl tas pats Pasienis ir toliau – tas pats Metropolis, tik jau saugas ir drauge grasinąs sau pačiam. Taigi Minų zona buvo gynybinė užtvara, priklausanti Metropoliui ir ginanti jį nuo to paties Metropolio, tai yra nuo savęs paties… Lygiai taip buvo ir su Pasienio zona, kuri plytėjo iš abiejų Minų lauko pusių, bet iš tikro buvo viena Pasienio zona, nekertama pusiau jokios Minų zonos – ji plytėjo tik iš vienos pusės. Ir Metropolis, žinoma, buvo tik vienas Metropolis. Šis absurdiškas žaidimas turėjo ir savo pavojų: kilus karui Viršus būtų pats save surijęs. Gerai, kad visos zonos slapta gyveno santarvėje. Ypač solidarios jos būdavo tada, kai atsirasdavo koks nors perbėgėlis. Perbėgėlį ypač uoliai stebėdavo ir stengdavosi išmušti iš vėžių aklo darbo griūtimi arba gundyti tariamu šnipinėjimu vienos ar kitos pusės naudai, arba, nepavykus nei vienam, nei kitam, paprasčiausiai varyti iš proto didžiulėmis absurdo porcijomis. Viršaus vyriausybė manydavo pasiekusi bent tą paskutinį tikslą, kai perbėgėlis galų gale dingdavo – jos nuomone, tai reikšdavo galutinę degradaciją ir mirtį… Anga, pro kurią aš patekau į Katakombas, slaptųjų tarnybų dokumentuose laikyta Mirties anga, vieta, iš kurios jau negrįžtama. Greičiausiai jie manė, kad už angos atsiveria bedugnė ir nuvaryti, beviltiškai išsekę persekiojamieji ten žudosi ar žūna – smulkmenos jų nedomino, buvo aišku tik tai, kas svarbiausia: iš Angos nebegrįždavo niekas. Dosjė būdavo uždaromos ir kišamos į paskutines slaptųjų tarnybų seifų lentynas veikiau dėl bendros tvarkos nei manant, jog jų dar prireiks. O Katakombos virte virė, čia susitelkė visa, kas kilnaus buvo ar galėjo būti Viršuje. Beje, Katakombose, kad ir kaip būtų keista, sprendėsi visas tolesnis Viršaus likimas. Katakombų gyventojai, niekuomet neišeinantys į paviršių, tikėjosi pamažėle tą padėtį pakeisti. Pačios Katakombos driekėsi per tūkstančius mylių. Į visas puses išsiraizgęs Gamtos ar Apvaizdos suburtas pasaulis, kuriame niekam neanksta. Dabar tikriausiai atėjo laikas papasakoti apie tai, kas svarbiausia… Visiems žinoma, kad Žemė remiasi į tris banginius, plūduriuojančius Mariose, tai banali tiesa. Tačiau pamatyti mūsų pasaulio Atlantus ne taip paprasta, kadangi Žemės apskritimą juosia neperkopiamų kalnų grandinės, prie jos ribos prieiti bemaž neįmanoma. Bet ir priėję, persisvėrę per kraštą tepamatytume Marias, nes pačius Banginius uždengia jų laikoma Žemės plokštuma. Prie Banginių galima priartėti tik per Katakombas! Vienas koridorius, prasidedantis Didžiojoje salėje, vedantis žemyn ir galiausiai pasibaigiantis pragarme, vedė prie pat Banginių nugarų. Kelias, be abejo, buvo sunkus – reikėjo brautis per uolas, rasti būdų, kad nenugarmėtum vertikaliai žemyn smunkančiu koridoriumi ar greičiau šachta, įveikti paskutinius žemės dvasių bastionus. Dabar tos dvasios jau aptramdytos, kaip liudija Katakombų metraščiai ir mena kai kurie senbuviai, anksčiau iš tokių kelionių grįždavo tik kas dešimtas. Visų šių kelionių tikslas, kuriuo gyveno Katakombos, – pažadinti Banginius, užsnūdusius neatmenamais laikais. Banginiai kietai įmigo ir todėl paniro į Marias kiek per daug, jie nebe taip tvirtai laiko Žemės diską, jis pasviro. Todėl pasikeitė nuo amžių nustatyta tvarka Viršuje; Aukso amžių pakeitė Sidabro amžius ir taip toliau, iki šių dienų, kada niekas jau nė nebando mūsų amžiaus lyginti nors su Geležies amžiumi. Žemės diskas pasviro, kraštu kone liesdamas Marias jis bet kada grėsė nuslysiąs žemyn, Viršuje viskas susimaišė, tik Katakombos tebelaikė pusiausvyrą, todėl ir Žemė kol kas negarmėjo. bet katastrofa galėjo ištikti kiekvieną akimirką, tad mūsų nerimas buvo visiškai suprantamas, todėl drąsuoliai ir leisdavosi į kelionę.

Aš su keliais kitais naujokais patekau Senųjų globon. Jie stengėsi išaiškinti mums Marių paslaptis, bet laiko buvo mažai, reikėjo skubėti. Katakomboms buvo svarbus kiekvienas žmogus! Mes tespėjome išklausyti pagrindinį kursą ir pusėtinai pramokti levitacijos meno… Mokėjau ir žinojau toli gražu ne viską, bet patekau į ekspediciją, kuri nežadėjo būti eilinė. Remiantis naujausiais skaičiavimais, jeigu mums nepasisektų, Diskas turėjo smigti labai greit… Tai buvo gyvybės ar mirties klausimas…

Po ilgų ginčų Katakombos pasirinko šios lemiamosios Ekspedicijos pobūdį. Tai turėjo būti Muzikos ekspedicija: pagal paskutines Banginių budinimo teorijas, Trečiasis Banginis galėjo atsipeikėti iš snaudulio išgirdęs Katakombų himną, kuris (dalį jo aš girdėjau prieš įžengdamas į Katakombas) tikriausiai buvo vienas didžiausių žmogaus dvasios kūrinių – jį kūrė ištisos Katakombų kartos. Dar ir dabar jis nebuvo tobulas, bet kai skambėdavo, visos Katakombos griaudėdavo nuo iškilmingos melodijos, atliekamos 24 tonacijomis. Kiekvienas iš Katakombų žmonių turėjo tegul ir trumpą, bet savo partiją, kur keli taktai apmetė temą, o variacijos laisvė priklausė patiems atlikėjams. Net atsitiktinė detonacija negalėjo pakenkti Himnui, nes ją tuoj pat ištaisydavo gretimi muzikantai, o pats taisymas visuomet tapdavo atskira, nauja ir tobula tema, dar nuostabiau papildančia harmoniją. Šįsyk Ekspedicijai rengėsi geriausieji Katakombų muzikai, dalyvių būrys buvo ribotas, bet reikėjo ir daugiau žmonių, kurie visą Ekspediciją gintų nuo besiveržiančių į Marias ir jų valdovų glėbį piktųjų Žemės dvasių antpuolių. Iš Didžiosios Menės iškeliavau jausdamas gumulą, įstrigusį gerklėje… Manau, ne kitaip jautėsi ir kiti, tegul ir nebe pirmąsyk keliaujantys žemyn. Palydų, priešingai nei kitais kartais, nebuvo – reikėjo susikaupimo ir tylos. Visos Katakombos nelyginant išmirė, bet tyla buvo pernelyg iškalbinga, kad jos nejaustume, kad nejaustume po Katakombų skliautais plevenančios įtampos. Nesudėtingos mano pareigos Ekspedicijos ariergarde leido stebėti aplinką, vis tamsėjantį ir smengantį žemyn koridorių, kuriame jau ėmė suktis chtoninės būtybės, tačiau jas skrodė ir kelią valė avangardas, žmonės, įpratę kautis su nuolatos priešiškai nusiteikusiomis dvasiomis, egzorcistai, o mes, esantieji kolonos gale, turėjome saugoti užnugarį pridengdami koloną specialiomis plokštėmis, nelyginant Persėjo skydai atspindinčiomis visą mums adresuojamą buką ir aklą neapykantą. Dvasios šurmuliavo ir stengėsi ištraukti skydus mums iš rankų, tačiau veidrodinis jų paviršius kiekvieną sykį atkartodavo Medūzos akis ir atakos baigdavosi, tik ten, tunelio gale, dar ūžė ir grumėjo šešėlių minios, ilgainiui vėl įsidrąsinusios jos iš naujo ištisais pulkais siūbtelėdavo mums iš paskos, mėgindamos įveikti ariergardo užtvaras. Tada vėl pasigirsdavo siaubo ir skausmo klyksmai, šešėliai, karštligiškai stumdydamiesi, braudavosi atgal, klupdami ir griūdami per kits kitą.
Man, pirmąkart vykstančiam į tokią kelionę, draugai siūlė nesidairyti ir vengti pagundos žvalgytis į mus puolančias dvasias, tačiau Ievos ir Orfėjo nuodėmė glūdėjo manyje pernelyg giliai, smalsumas ėmė viršų, ir kartą, pamėklėms kiek atstojus nuo mūsų, apsidairiau… Ir nejučiomis krūptelėjęs vos neišmečiau skydo. Laimė, pamėklės buvo toli ir negalėjo pasinaudoti mano išgąsčiu: prieš chitoninius demonus blanko bet kokios siurrealisto sukonstruotos pabaisos ar Gojos vizijos. Paprastai iš pasąmonės plaukiančiuose demonų paveiksluose vyrauja viena kokia ypač deformuota detalė ir apstulbina… O šios būtybės ne tik gąsdino ar kėlė šleikštulį, jos kiekvieną akimirką kito, vos tik į jas pažvelgus jos deformuodavosi iš naujo ir tai, kas tave šokiravo iš pirmo karto, tapdavo juokingai menka prieš naują deformacijų siautulį pamėklių veiduose (jei tai buvo veidai) ir kūnuose (jei tai buvo kūnai)… Mano galvoje ėmė aidėti valią stingdantys bjaurasčių balsai… Laimė, kad pasviras koridorius virto šachta, į kurią mes leidomės visu greičiu, laisvai krisdami ir palaikydami pusiausvyrą rankų judesiais: šmėklos atsiliko, iki mūsų atskriejo tik paskutiniai jų grasinimai ir keiksmai. Apačioje pamažu ėmė ryškėti šviesa, griaudėjantis tamsos tunelis virto kvapą gniaužiančiu skrydžiu šviesoje ir galų gale mes išnirome begalinėje erdvėje virš Saulės nutviekstų Marių, kurios driekėsi per visą akiplotį, žvilgėdamos geltonais šviesos blyksniais žydrose bangelėse, o prieš pat mūsų akis dunksojo milžiniški tamsūs kalnai. Tai ir buvo jie, Banginiai… Mes išnirome tiesiai virš Marių, į šoną nuo kairiojo Banginio, aš mačiau tik dalį galingos jo nugaros, abu kiti buvo pašėliškai toli, nors visi trys ir lietėsi šonais. Sprendžiant iš kvėpavimo, Banginio miegas jau nebebuvo kietas. Aš apsiverčiau ant nugaros ir pažvelgiau į viršų, kur ne taip toli nuo mūsų plytėjo Žemės diskas – juodas ir be gyvybės ženklų. Iš čia ypač aiškiai buvo matyti, kaip pavojingai jis pasviręs ir kokiu stebuklu dar tebesilaiko. Mes skriejome palei Banginį, o mūsų įkaitusius veidus pasiekdavo gaivinantys bangų purslai. Nors lėkėme ir greitai, šalimais lyg begalinis kalnas vis dunksojo Banginio ketera ir neatrodė, kad mes bent kiek judėtume. Kol pagaliau priartėjome prie Banginio galvos, pusiau panirusios į vandenį, praėjo ne viena diena. Buvo rytas, Saulė tvieskė ypač skaisčiai, Marios mainėsi įvairiausiom spalvom, begalinės erdvės driekėsi į visas puses, tik iš dešinės mums dunksojo sunkus milžino siluetas. Mūsų kolona persirikiavo ir ėmė sukti ratus, kol pagrindinės jėgos susibūrė į kiek įkypą apskritimą ir taip skriejo toliau. Likusieji, tarp jų buvau ir aš, pasidalijo į atskiras grupeles, simetriškai išsidėsčiusias palei ratą. Apačioje mačiau gigantišką Banginio galvą, besitęsiančią per visą akiratį, – mes buvome jau arti, Atlantas dunksojo ne toliau kaip per mylią nuo mūsų. Himnas prasidėjo tokiu piano. kad pradžioje jo negalima buvo išskirti iš bangų mūšos, bet tai truko neilgai – pučiamieji paskelbė pirmąjį leitmotyvą ir Himnas sugriaudėjo visa jėga. Taip, tai buvo mūsų Katakombų himnas, įžiebiantis viltį sielose, įkvepiantis pasididžiavimą. Himnas jaudino ne tik žmones ar elfus – netgi akmenys atsiliepdavo į jo garsus ir pripildydavo erdvę savo vibracijų, Banginis negalėjo Himno nepajusti. Muzika vis stiprėjo, glaudėsi į vis aiškesnę ir gyvesnę melodiją ir – gal man taip pasirodė, o gal iš tiesų – Banginio akies vokas virptelėjo, tačiau kad ir kiek žiūrėjau žemyn, nemačiau daugiau jokių Atlanto gyvybės požymių. Bet muzika vis veržėsi ton pirmapradėn Marių erdvėn ir – gal tai vėl buvo tik miražas, – rodės, net bangos šiek tiek pakeitė savo ritmą ir dužo į Banginio šonus jau kitokiu kampu, nelyginant džiūgaudamos, gal tai vėl tik miražas, bet kažkokie šešėliai suvirpo po mėlynais ir auksiniais Marių žvynais… Ir pagaliau, pagaliau: Banginio akis iš tiesų prasimerkė – smuikai, rėmę pagrindinę temą (regis, būtent šie garsai išjudino Atlantą iš snaudulio), vedė ją link kulminacijos, kuomet finale turėjo įsijungti visas orkestras, jei Banginis neužsimerktų iki to laiko. Himnas jį pažadintų iš šios tikriausiai pusiau sąmonėjančios būsenos tarp sapno ir budėjimo, smuikai jau griežė neįtikėtinai darniai, temą vedė kiekvienas smuikas paeiliui ir netrukus turėjo sugriaudėti visi instrumentai, regėjosi, pergalė čia pat! Tuo metu, suvirpėjus kažkieno rankoms, smuikas, po kelių akimirkų turėjęs perimti temą, suplazdėjo erdvėje ir ėmė kristi žemyn, blizgėdamas Saulės spinduliuose ir laidydamas zuikučius. Nespėjęs nė pagalvoti stačia galva nėriau žemyn, liko vienintelė mintis -praradus bent vieną smuiką Himnas nutrūktų, o Banginis vėl nugrimztų į pirmapradį snaudulį… O smuikas žvilgėjo jau prie pat vandens paviršiaus… Rėždamas klaikią kilpą pašėlusiu greičiu spėjau jį sugriebti, jau drėgną nuo purslų, ir iš visų jėgų pasileidau aukštyn, mano nepatyrimas ir milžiniškos perkrovos sulėtino judesius, kilau neįmanomai lėtai, o tarpais atrodė, kad tuoj neteksiu paskutinių jėgų ir su visu smuiku susmigsiu į dar taip netoli nuo manęs žvilgančius vandenis. Laimė, manęs pasitikti nėrė iškart keletas žmonių ir perėmę smuiką bemat užnešė jį aukštyn, tą pačią akimirką, kuomet jis turėjo pradėti savo partiją – pačiu laiku! Himnas nenutrūko, Himnas tęsėsi, ir Banginio kūnu perbėgęs virpulys džiaugsmingu aidu atsiliepė mūsų širdyse – taip, jis budo ir Žemė bus išgelbėta, tačiau mano jėgos pernelyg išseko, negalėjau ne tik kilti aukštyn, bet ir išsilaikyti vietoje, lyg sunkiam košmare iš pradžių palengva, paskui vis greičiau ėmiau smigti žemyn, akyse dar šmėstelėjo dangaus žydrumoje plaukiantis Katakombų žiedas ir Banginio nugara, kelianti pasvirą diską aukštyn… per vėjo ūžesį iki manęs dar atskriejoc triumfuojantys Katakombų himno garsai ir kažkoks tolimas grumėjimas – tai budo kiti Banginiai…

Buvo tamsu. Apgraibom susivokiau gulįs ant šilto paviršiaus, kuris galėjo būti nušlifuotas lavos luitas, organinis stiklas ar… Tai nesvarbu. Atsistojau mėgindamas ką nors įžvelgti ar išgirsti – veltui. Rankomis graibstydamasis nesamos atramos žengiau kelis žingsnius į priekį, kluptelėjau. Atsitiesęs pamačiau šviesą ir erdvę, kurioje buvau atsidūręs. Prieš akis – saulės išdeginta plynė, akmenuota ir nyki. Tamsos siena stūksojo per žingsnį nuo mano nugaros, ji plytėjo nuo pat žemės iki švininio sunkumo dangaus, kuriame nebuvo matyti Saulės, tačiau karštis tvieskė iš visų pusių ir akinanti šviesa būtų nepakenčiama akims, bet – žemiškoms akims, o aš jaučiausi jau kitaip… Plynė rodėsi bekraštė, bet atstumas man nebeturėjo reikšmės -ne taip kaip kreivakojams moliuskams, kurie krutėjo apačioje, palei kažkokį medį, panašų į obelį, jo vaisiai, dideli ir nunokę, žvelgė į tolį bukais žalių akių žvilgsniais – kiekviename obuolyje buvo po didelę akį. Padarai, urzgiantys vienas ant kito, strapinėjo aplink medį, tikriausiai laukdami, kol nukris koks vaisius. Aš sustojau ir susidomėjęs pakibau virš obels, nes kaip tik tada ant žemės plumptelėjo obuolys. Išgąstingai markstydamas akį ir tyliai cypdamas jis pamėgino sprukti į šalį. Tačiau, nors ritosi greitai, keli moliuskai, pastebėję grobį, kaktomušom puolė įkandin. Obuolys ne ten pasuko ir tuoj spurdėjo vieno iš persekiotojų nasruose… Pro permatomą drebučių pavidalo kūną ano padaro viduriuose regėjau tą obuolį, išgąstingai spoksantį priekin vienintele akimi. Moliuskas patenkintas ūktelėjo ir suvasnojo didelėmis lūpomis – tik jos vienos užėmė tą vietą, kur turėjo būti veidas. Nevykėlis jo kolega murmėdamas grižo prie obels ir atsigulė aukštielninkas – beformis kūnas neturėjo šonų, tačiau atstatytos pėdos rodė, kad jis guli ant nugaros.

Aš nesistebėjau, žinoma, ne. Plevenau virš dykynės ir žvelgiau į vaizdus, bėgančius prieš akis: smuikas, Banginiai, šešėliai, Katakombos, Zonos… o prieš tai… vėl šešėlių šokiai… Ir staiga atsiminiau.

– Pagaliau, – sušnibždėjo Lolita, atsiradusi tiesiai prieš mane, ir švelnios jos rankos apsivijo mano kaklą, – pagaliau aš ir vėl su tavimi!

Apsvaigęs nuo jos artumo ir kamuolio, spurdančio krūtinėje, puoliau prie jos:

– Lolita!

Ji parodė man netoliese kabantį oazės miražą-virš dykumos pleveno nedidelis jaukus fontanų ir palmių sodas. Deja, tai buvo miražas. Tačiau Lolita tik nusijuokė ir, mostelėjusi sekti iš paskos, nuskriejo link fata morganos, miražas, užuot išnykęs, priartėjo ir mes patekome į čiurlenančio vandens pavėsį. Ant marmurinio stalelio mudviejų laukė baltojo vyno butelis, apipintas šiaudeliais.

– Lisabona, 1637, – tarė Lolita, – kaip matai, puikiai prisimenu tavo skonį.

Prie vyno ji man kai ką paaiškino.

Man buvo suteikta malonė – inkarnacijų grandinė galiausiai trūko. Kelias į mūsų sferą, kol kas atitinkančią antrąjį dangų, remiantis Pauliaus gradacija, vedė nuo pačių apačių viršun, pro pragarų laiptus, Skaistyklą ir sapnų sferas. Kuo pastarosios skyrėsi tarpusavy, aš taip ir nesupratau, nors Lolita, regis, išaiškino viską nuodugniai, – o toliau? – bet jau prie pirmojo dangaus Lolita skėstelėjo rankomis. Tai jau nežinoma. Ir patenkama ten tapus androginu, taigi mudviem dar kurį laiką reikės praleisti Identifikacijos erdvėje, ten pat, beje, kur mudu trumpam palikome savo taures: ten dabar ir turėjo grįžti Lolita, jos žodžiais tariant, kad parengtų kažką galutiniam mano atvykimui. O aš dar turėjau perkeliauti pragarų sferas ir sapnų erdves. Regis, ne visas pragaras, bet keli jo ratai tokiems tranzitiniams turistams buvo uždaryti, kažkokie dėsniai šią poinkarnacinę kelionę iš apačios į viršų darė būtiną. Lolita sakėsi apsiėjusi be šios vertikalės, kažkuriose instancijose mes jau keli šimtmečiai buvome traktuojami kaip androgino embrionas. Bet visko Lolita nežinojo. „Man dar reikia šį tą išmokti, – sakė ji juokaudama, pa-tempusi lūputes, – tai, ko tu per amžius nepasieksi. O suprasti ir atsiminti visas erdves ir praeitis – jau tavo rūpestis”. Aš nusijuokiau. „Negi ir čia dar įsižeidinėjama?” – juokais paklausiau Lolitos. „Pragaruose – taip!” – atšovė ji ir palinko prie manęs.

Galbūt tai iš tiesų buvo pragarai… Bet mums – pradžia, pagaliau – pradžia…

Ir vis dėlto mums reikėjo išsiskirti, dabar jau neilgam, ir atsisveikinę jau kelintą kartą iš eilės – mudu pasukome į skirtingas puses: Lolita nėrė į orą ir akimirksniu pradingo, o aš sunkiai atsidusęs leidausi į tolesnę kelionę, nepamiršęs apsirūpinti portugališko vyno buteliu, kuris man buvo dovanotas. Jis manęs neapsunkino, nes per visą kelionę skriejo šalia lyg pririštas. Taigi aš toliau plūduriavau erdvėje ir varčiausi – aukštielninkas, žemyn galva, net išvirkščias, – naujasis mano kūnas leido visa tai. Laimė, aš buvau nepažeidžiamas, ir driežai, besimaudantys raudonoje upėje (dykumos po manimi jau baigėsi), veltui stengėsi mane numušti akmenimis. Jie lipo iš vandens varvėdami raudonu skysčiu, keikėsi rusiškai ir svaidė akmenis gan aukštai ir taikliai. Tačiau jie nedarė man žalos, nes akmenys pereidavo kiaurai kūną, o žaizdų nelikdavo.

Retsykiais užplaukdavau į kokį miražą pailsėti, pamažu pats mokiausi kurti miražus ir jau galėjau pakeisti ant stalo išdėliotą asortimentą. Pirmon vieton, žinoma, nesulaikomai veržėsi romas iš Port Rojalio, tik dabar atradau naujas, nepakartojamas jo ypatybes. Aš plaukiojau po orą stumdamas šalin erdvę ir laiką, kurie tebeegzistavo šiose žemutinėse sferose. Atrodė, kad visus padarus, judančius apačioje ir greta manęs, pjovė nuobodulys. Kartais šalia prašvilpdavo išsidažiusi ragana ant šluotos, reaktyvinis lėktuvas ar indėnas, pervertas ietimi per pilvą ir dėl estetinių sumetimų tebesipuikuojantis šiuo savo papuošalu. Su juo mudu trumpai sušnekome, ir aš supratau, kad indėnas tariasi esąs Amžinosios Medžioklės šalyje ir ieško bendragenčių, o iš pradžių pasitenkintų vienu kitu bizonu ir moterim. Jis tauškė apie moteris ir apie meilės stebuklus Amžinosios Medžioklės plotuose taip įkyriai, kad suerzino mane ir aš jau mėginau juo atsikratyti. Bet po mumis staiga sušmėžavo kažkoks moteriškas siluetas, ir mano pašnekovas, suklykęs Didelio Džiaugsmo ir Seksualinio Susijaudinimo Šūkį, nėrė žemyn. Susidomėjęs jo skrydžiu aš patogiai įsitaisiau Liudviko XV stiliaus krėsle, kabančiame per tris metrus nuo žemės, į kurią visu svoriu ką tik tėškėsi indėnas. Jis neapskaičiavo greičio, – ir jo laimė, kad šiose sferose kaulų susilaužyti negalėjai. Moteris, prie kurios jis dribtelėjo, mūvėjo aptrintais džinsais, jos krūtų nedengė joks drabužis, išskyrus skarabėjų vėrinį ant kaklo. Ji atrodė gana patraukliai, užtektinai patraukliai, kad indėnas tuoj pat nusipurtytų dulkes ir be ypatingų apeigų pultų prie jos. Iki indėno pasirodymo moteris nuobodžiavo, ji vartė kažkokį madų žurnalą, dar pamaniau, kam jai tos mados, jeigu mūvi ir renkasi džinsus, ir rengiasi tik iki pusės. Atitraukusi akis nuo žurnalo, ji su lengva nuostaba pažvelgė į priešais suklupusį indėną, kuris negaišdamas laiko pažinčiai jau triūsė prie jam nepažįstamos užtrauktuko technikos.

– Darling, – tarė moteris maloniu žemoku balsu, – tu, regis, turi kažkokią idėją?

Indėnas nesileido į kalbas, jis nudrėskė džinsus ir parbloškė moterį aukštielninką. Ši, nereaguodama į jo šnarpštimą. tebevartė žurnalą ir kramtė kažkokį šiaudelį. Tačiau indėnas reikalavo abipusiškumo, išplėšęs iš jos rankų žurnalą įsisiurbė į aukos lūpas ir jau ėmė artėti prie kulminacijos, tik staiga suklykė ir atšoko nuo viliojančio kūno, apsivėlęs kažkokiais žaliais glitėsiais. Vietoj moters kėpsojo smarkiai apgedęs lavonas, kurio dvokas jau pasiekė ir mano nosį. Indėnas lyg pašėlęs strapinėjo, mosikuodamas rankomis, nuoširdžiai baisėdamasis ir piktindamasis. Lavonas sukrutėjo, atsisėdo, virto šimtametės senės mumija ir šiepdamas geltonus dantukus gosliai sušnibždėjo: Darling…

Indėną pasivijau vargais negalais. Jis visas drebėjo ir verkė, ašaros plovė iškilmingai nudažytą veidą, o rankom dygėdamasis braukė nuo pilvo žalius puvėsius.
– Laukinis kraštas, – kūkčiodamas ištarė nelaimingasis, ir nauja raudų papliūpa pertraukė jo kalbą…
– O iš kur tu pats? – pasiteiravau kiek galėdamas taktiškiau.
– Iš Uolinių kalnų, – atsakė indėnas, peizodamas šlapią vei¬dą ranka.

-Ten buvo geriau? – kamantinėjau nelaimingąjį.

– O! – šūktelėjo indėnas. – Ten buvo grifų ir gyvačių… visko buvo, ko tik geidžia širdis, o Manitu!

Mudu patylėjome, indėnas tebekukčiojo.

– Ar grifai skanūs? – paklausiau aš.

Indėnas linktelėjo.

– Labai, – tarė jis. – O dar mes valgydavome karkvabalius, katinus, negrus, popierių… – svajingai vardijo gurmanas, pliaukšėdamas liežuviu.
Aš kiek nustebau: o popierių kodėl? Indėnas pažvelgė į mane, lyg pirmąkart matydamas tokį kvailį, paniekinamai nusispjovė ant savo mokasino ir pareiškė:
– Tu kvailys. Popierių valgyti yra skanu.
– A… – atsiliepiau aš ir pamėginau pasitraukti nuo šio kulinarijos adepto. Bet už kelių metrų mane pasivijo jo sviesta ietis. Ji pervėrė mano kaklą, tik, žinoma, ir vėl nepadarė jokios žalos. Atsigręžiau. Indėnas sutrikęs žiopsojo į mane, apsimetė, kad jo ranka su tomahauku, kuriuo jis kėsinosi mane pribaigti, pakelta tik pakaušiui pasikasyti.
– Atsiprašau, – droviai pasakė indėnas.
– Niekai, – nuraminau jį ir pasukau savo keliu. Po kurio laiko, kai vėl atsigręžiau, indėnas stoviniavo ore žemyn galva, matyt, praradęs orientaciją, ir apžiūrinėjo savo ietį. Aš keliavau toliau, o dykros apačioje nė nemanė keistis. Žemai slankiojantys padarai jau nustojo kreipti į mane bet kokį dėmesį. Šiose sferose iš tikrųjų viešpatavo visuotinis nuobodulys, tik retkarčiais atvykstantys naujokai jį praskaidrindavo, bet greičiau sau, o ne senbuviams, kuriems per milijonus metų įgriso amžinai vienodi ir naivūs naujai atvykusiųjų pokštai. Čia būta spaudos, tačiau vien dienraščiai ir žurnalai, knygų matyti neteko, tikriausiai tos mintys, kurias galėjo sužadinti kokia nors knyga, amžinojo nuobodulio fone atrodė pernelyg paprastos, o gal atvirkščiai – pernelyg sudėtingos. Vargu ar čia būta kančių, kurias Žemėje priskirdavo pragarams, vargu ar čia siautėjo sąžinės priekaištų ugnis – jai trūko deguonies. Čia sklandė tik karštis, dulkės ir amžinas nuobodulys…
Jau prieš išeidamas iš šių nuobodulio ratų sutikau dar vieną naujoką. Jis tebevilkėjo drabužiais, su kuriais jį užklupo mirtis. Naujokas mirksėjo akimis, kurios savo dydžiu, regis, stengėsi pavyti plačiai iš nuostabos išžiotą burną. Aš buvau jau prie pat išėjimo, kuris buvo ir įėjimas, taigi žmogus pravira burna, iš visko sprendžiant, ką tik atsirado…
– Klausykit, drauge, – žioptelėjo atvykėlis, – aš, regis, pasiklydau… Važiavau į kolūkio centrą, o staiga avarija ar kas… Va dabar- šituose smėlynuose… čia jau Varėnos rajonas, ar ką? Man reikia spėti į paskaitą! – susijaudinusiu balsu pylė žmogėnas.
– Į paskaitą nebespėjote, deja, – pasakiau aš. – O kokia paskaita? Jūs lektorius?
– Aha, – atsakė žmogėnas, – aš rajono ateistinės propagandos skyriaus vedėjas, – jo balse pasigirdo menkai maskuojamas pasididžiavimas. – Beje, – jis padavė ranką, – Jonas.

Situacija mane suintrigavo. Aš irgi prisistačiau – tuo var¬du, kuriuo mane vadino Freiburge 1645 – 1713 metais po Kristaus.

-Jūs vokietis? – paklausė žmogus.
– Kažkada buvau, – atsakiau, – bet tai nesvarbu.
– Žinoma, – tarė draugas Jonas, – mūsą šalyje nėra jokių nacionalinių skirtumų. Bet kurgi mes?
– Pragare! – atšoviau aš.
Draugas Jonas, įvertindamas mano sąmojį, nutaisė gudrią miną ir pašmaikštavo:

– O kurgi velniai?

– Atsigręžkite, – pasiūliau jam, nes keli senbuviai, dar iki galo nepersiėmę šių sferų nuotaikomis, tikriausiai praleidę čia tik kelis dešimtmečius, jau rengė atvykėliui maskaradą.

Jonas šypsodamasis atsigręžė, visa savo povyza rodydamas tikrąjį požiūrį į prietarus, ir staiga suspigo plonu moterišku balseliu net atšokdamas atgal. Jis sugriebė mane už rankos ir mikčiodamas paklausė:

– Kk… kas čia?

Prieš mus jau stovėjo juodas dervos katilas, po kuriuo smagiai erzėjo ugnis. Keli velniai, vaipydamiesi ir mirkčiodami naujokui, kurstė liepsną.

– Put put put, – pamojo piršteliu vienas, prastai ir nemokšiškai pasivertęs kažkuo panašiu į apšiurusį satyrą. Jo užpakalis per išsiblaškymą tebebuvo paliktas nuogas, apsižioplinęs jis užsiaugino tris ragelius, bet visa tai atpirko tikrai fantastiškas snukelis.

– Put put, – pakartojo butaforinis velnias, bet atvykėliui jis sukėlė tokį įspūdį, kokio ir buvo siekta, jeigu ne didesnį.

– Ko jie iš mūsų nori? – drebėdamas paklausė lektorius.
– Iš jūsų. o ne iš mūsų, – atsakiau. – Kaip matote, aš jų nedominu.

Kraipydamas užpakalį velnias pritipeno prie Jono ir pabučiavo jam į ausį.

– Atstokite! – šūktelėjo draugas Jonas. – Milicija!

Sutinkantieji, pasirodo, turėjo neblogą humoro jausmą, nes sulig tuo šūksniu iš už besinervinančio darbuotojo nugaros išlindo nuoga mergina su milicininko kepure, prisėlino ir uždengė jam akis.
– Atspėk kas! – katės balseliu sumurkė ji.
– Atstokite! – šaukė lektorius muistydamasis. Atsigręžęs jis sustingo ir buku žvilgsniu įsistebeilijo į „milicininke”.
– Aš saugosiu tave nuo pragaro pagundų! – sušnabždėjo mergina, kišdama jam už kelnių ranką.
– Jėzaumarija! – suklykė rajono propagandininkas.
– Nėra tokių žodžių, – pasakė milicininke, – nieko nėra. Na, pabučiuok mane.

Visas drebėdamas Jonas atsigręžė į mane.
– Paaiškinkite gi, kas čia darosi?
– Pragaras, – atsakiau, – pats paprasčiausias pragaras, ateistų sektorius, devynioliktas skyrius. Kodėl nekreipiate dėmesio į damą? Juk jūs džentelmenas?! Du velniai jau krapštė jo ausis.
– Tiks? – paklausė vienas iš jų. Antrasis mąsliai nutęsė: -Taip, peleninės man reikėtų… -Jėzaumarija, – pasakė lektorius. Dama tuo metu švelniai kandžiojo jam nosį.
– Mein Lieber. – tarė ji, vaizduodama žvėrišką aistrą, – komm hier, komm hier! Eime į mūsų meilės guolį!
– Jėzau, Jėzau, – vapėjo draugas Jonas, o kojos jam beviltiškai pynėsi, – Jėzau, kuras patekau, kas dabar bus…
– Nėra Jėzaus, darling, – suokė mergina, – nėra Dievo, nėra pragaro, nieko nėra,..
– Gelbėkit! – sušuko ateistas, paklaikusiomis akimis spoksodamas į mane.

O moteris jau sodino paklaikusį lektorių į katilą. Žinoma, ugnis užgeso, ir iš kvapo, atsklidusio iš tos pusės, supratau, kad katile – geri penki šimtai litrų degtinės. Mergina pūkštelėjo pas savo klientą ir krykštaudama ėmė taškytis purslais. Tasai nustebęs ragavo skystį, ir jo akys pamažu švito.
– O, – šūktelėjo jis, – šnapsas! – Ir ėmė kliurkti degtinę lyg vandenį. Įsismaginęs jis griebė merginą, bet ši akimoju pasivertė žaliu krokodilu, tiesa, užmiršo milicininko kepurę, nors efektas nuo to buvo nė kiek ne mažesnis. Lektorius klykdamas šoko iš katilo net neprilaikydamas smunkančių kelnių, kurias jis jau apdairiai buvo atsisegęs.

Velniai prilaikė svirduliuojantį lektorių už pažastų.
– Warum bist du so traurig? – pasiteiravo vienas.
– Was, bist du jenseits gewartet? – klausinėjo kitas, apžiodamas ausį. – Etwas anderes, ja?

Krokodilas sukikeno, ir iš jo nasrų pliūptelėjo šalta ugnis.

-Aš nežinojau… nežinojau, kad… – lemeno propagandininkas.

-Tai ko tuomet lindai su savo plepalais, apsimetinėjai? O mes tikėjomės, kad tu mūsiškis…
– Ne, aš ne jūsiškis! – šaukė lektorius, vėl atgavęs jėgas ir karštligiškai stengdamasis ištrūkti. – Mano vieta ne čia!
– O kur? – nustebęs pasiteiravo velnias. – Į dangų tavęs juk nepriims.

Lektorius nurimo ir apdujęs atsisėdo ant akmens.

– Tai čia – pragaras? – paklausė jis.
– Aha, – atsakė krokodilas.
– Kodėl? – nei į tvorą, nei į mietą klustelėjo ateistas.
– Todėl! – atšovė krokodilas už jo nugaros. – Bet Dievo nėra. Ir pragaro nėra.
– Tai aš žinau…
– Eto sanatorija dlia umališionnych, – nenurimo krokodilas, -dlia bolnych ateističeskich rabotnikov.
– Aš išprotėjau? – svarstė sau lektorius. – Ar tai tik tamsybininkų išmonės? O gal… o gal aš numiriau? Tamsta, – kreipėsi jis į mane, – gal paaiškintum man, kas čia darosi?
– Aš jau sakiau jums – čia pragaras. Jūs numirėte. Tikriausiai vertėtų jums pareikšti užuojautą, bet kažkaip neįprasta, kad vienas miruolis užjaustų kitą.
– Oooo! – sustaugė lektorius, griebęsis už galvos, – Kas dabar bus?!
– Kas ir turi būti, – paguodžiau nelaimėlį. – Bet gal jums dar leis kada pasivaidenti…
– Kas jau tokiam leis?! – šūktelėjo krokodilas, siurbdamas degtinę, ir jo balse skambėjo paniekos gaidelė. – Geriausiu atveju per Visus Šventus, kokiam pusvalandžiui…
– O pragaras – amžinas? – paklausė lektorius, su viltimi žvelgdamas į mane.
– Tau jo bet kokiu atveju pakaks, – pažadėjo velnias.

Aš nebeišlaikiau ir pasitraukiau – žaidimas man nusibodo.

Tačiau pragarai turi savo dėsnius, ir kitaip juose būti negali.

Už pragarų plytėjo naujos erdvės, tikriausiai tai buvo sapnų ir haliucinacijų pasaulis, supantis juos. Prasidėjo spalvotos miglos.

Čia irgi žaidė ir siautėjo visos įmanomos įsivaizduoti būtybės, iššauktos delfinų, žmonių ir demonų sapnų, ganėtinai savarankiškos egzistuoti toliau, – jos suvokė save tik per tarpusavio kontaktą, todėl šiose srityse kas mirksnį kažkas vyko ir keitėsi. Išskirti vieną ar kitą siužetą buvo neįmanomai sunku – mirgantis kaleidoskopas, ir tiek. Galop man į akis tvykstelėjo smaragdinė žaluma: pievoje žaidė berniukas ir mergaitė, abu nuogi ir pašėliškai gražūs, ilgais garbanotais plaukais, tik berniukas, žinoma, beviltiškai susivėlęs. „Gaudyk”, – šūktelėjo jis man ir sviedė raudonai baltą kamuolį, lengvą ir stangrų, ir mes trise ėmėme svaidytis, krykštaudami ir laimingi, – paprasčiausias žaidimas sviediniu teikė neapsakomą džiaugsmą. „Kas jūs?” – paklausiau atmušdamas vikriai pamėtėtą kamuolį. Berniukas visai nenustebęs atšovė: „Mes tavo vaikai… aš – Tomas…” „O aš – Maja!” – šūktelėjo mergaitė.. „Nežinojau… nežino-jau, kad turiu vaikų…” – kiek netaktiškai sumikčiojau, bet tuodu nė kiek neįsižeidė. „Mes buvome tavo – jau nuo pat pradžios!” „O kur… kur Lo… kur mama?” – pasitaisiau aš. „Ji netoliese, – atsakė mergaitė, – ji tuoj ateis, o kol kas liepė mums pažaisti su tavim”.
Vaikai nusivijo kamuolį, o aš nuvargęs ir laimingas kritau į žolę, ir ji akyse ėmė bręsti, augti, virto rugiais, prinoko -virš mano akių jau suposi ištisas varpų miškas, pačiame jo viršuje kabojo milžiniška geltona Saulė, ne akinanti ir ne kepinanti, o tikra, mūsų Saulė… Jaučiausi taip, kaip jaučiasi nupieštas multiplikacinio filmo žmogeliukas. Buvau neįtikėtinai tvirtai suaugęs su fonu, su sunkia žeme, kurios sunkumas buvo ir mano svoris… O viršuje – Saulė, milžiniška milžiniška Saulė…

-O… – tariau aš, iškilmingai keldamas į dangų pirštą: ŪMAS! Nežinojau kodėl, bet buvo aišku, kad ši Saulė vadinama kaip tik tokiu vardu ir rašoma didžiosiomis raidėmis, – tik taip…

– Tu atspėjai savo reinkarnacijas! – staiga sugriaudėjo balsas virš mano galvos. – Tu pasmerktas, tu kvailys!

Aš gulėjau ant purvinos paklodės klaikiai tamsiame požemyje pavirtęs milžinišku žmogaus ūgio falu ir šioje klaikioje inkarnacijoje (nejau ir tokių esama?!) turėjau likti amžiams, o Viešpatie! Tačiau kažkodėl tuoj pat sprendimas pasikeitė (kieno sprendimas?), aš buvau nuteistas mirties bausme. Mirtis šiltu gumulu kilo iš apačios į viršų, žinojau – kai ji prilips iki viršaus, iki galvos, tai yra iki glans penis, aš mirsiu, todėl su siaubu laukiau greitai viršun tekančios mirties. Štai ji jau išsiveržė pro pakaušį, o aš nemiriau (o gal miriau?), bet pamačiau save tame pačiame rūsyje, kur dvokė alumi ir pelių išmatomis, tik nebuvo ten nei gulto, nei paklodės, vien rudi mano kaulai ir kiek į šalį pariedėjusi kaukolė, jau spėjusi paberti dantis…

– Tai amžinasis gyvenimas! – sugrumėjo kažkas prie ausies, ir aš iškart patikėjau, kad būtent taip ir yra – Jėzau, Jėzau!
– Kelkis, – timptelėjo mane už blauzdikaulio slibinas – pro atviras duris ringavo ilgas jo kūnas, priešakinės kojos seniai nebejudėjo, o uodega vis dar slinko, vyniodamasi taisyklingais ratilais. Aš desperatiškai sukrutėjau ir man pavyko ištrūkti iš čia tiesiai į Metropoliteno operos merginų šokį. Geros, jos iš tiesų buvo geros, taisyklingos, nuostabiai taisyklingos pusnuogės figūros, aš viską užmiršęs spoksojau į baletą ir plojau iš visų jėgų – valandą ar dvi, ar parą? Paskui su kažkokiu caro armijos generolu mes bufete gėrėme degtinę, vėliau šokau su devyniom nusigėrusiom negrėm, galiausiai viskas susimezgė į neatmezgamą raizgalynę – slibinai, gotikinės pilys, moterys, karininkai, žvėrių karnavalai, nykštukai, miškiniai ir kitokie neaiškaus plauko padarai. Šitaip tikriausiai buvo galima gyventi per amžių amžius. Čia viskas buvo netikra, tikri tiktai pojūčiai, ir veikė jie ypač aštriai. Ir Lolita -kad prieš mane išnirusi nauja figūra yra pati Lolita, o ne fantazmas, aš pažinau iš to, jog buvo kiek blankesnė nei visi šio haliucinacijų pasaulio personažai. Ji iš visų pamėklių išsiskyrė abejonių nekeliančiu ramumu ir savitvarda. Kol Lolita artėjo prie manęs, ją mėgino įtraukti į žaidimą keli oranžiniai triušiai ir dvi ar trys Alisos – sunku buvo susigaudyti, kiek tų Alisų yra, nes viena kas akimirką kaitaliojo formą, niekaip neapsispręsdama, ar jai likti mergaite, ar virsti miniatiūriniu drambliuku, o gal ir paprasčiausia purvina balute, kurios vidury ant lėkštutės plaukiotų deganti žvakė. Tačiau Lolita perėjo per abu triušius kiaurai ir nekreipdama jokio dėmesio į Alisas paėmė mane už rankos: „Prisižaidei?” Aš sutrikau… Lolita nepyko, gal tik kiek apsimetinėdama šnairavo į mane. „Vaikėzas, – šnabždėjo ji tarytum sau, bet taip, kad aš girdėčiau. – Čia renkasi tik maži vaikai, vaiduokliai ir fantazmai. Ir narkomanai, žinoma”. Aš bejėgiškai skėstelėjau rankomis: „Ką padarysi, Lolita, tai sentimentai seniems pažįstamiems. Ir dar: ar mudu turime vaikų?” „O tu neprisimeni? Dar per šeštąją mūsų inkarnaciją, Galijoje? A, tiesa, tau kol kas viskas painiojasi ir tu pats dar kaip vaikas”. Aš patempiau lūpą lyg įsižeidęs vaikėzas, bet neišlaikiau ir nusikvatojau. Nusijuokė ir Lolita. „Ten aukštai, – tarė ji, – prisiminsi viską”.

Mes judėjome jau naujoje erdvėje, tikriau, jos prieigose. Bet ir čia, takoskyroje, tebesklandė neaiškūs padarai, sunkūs ir įsižeidę vienas ant kito ir visi ant visų.
– Kas toliau, Lolita? – paklausiau aš.
– Prasidės Skaistyklos sferos, – atsakė Lolita nežiūrėdama, kažkodėl visai nežiūrėdama į mane.
– O dar toliau? – klausinėjau aš. – Dangūs? Lolita linktelėjo.
– Ir iš Skaistyklos kelio atgal nebebus, nebebus inkarnacijų ir šmėklų pasaulių, taip?

Lolita linktelėjo.
– O kas ten, Danguose?
– Aš nežinau, – atsakė Lolita. – Patikėk, nežinau, ir pati bijau tos nežinios. Baisiausia, o gal nuostabiausia, kad kelio atgal nebus.
Stop, stop, pagalvojau aš.

– Bet Ten neabejotinai turi būti gera, – tarė kažkas (ar aš, Lolita?), – tik ar mes turime teisę eiti Tenai?
– Palauk, – pasakiau aš. – Klausyk, Lolita, ar yra kažkoks Nebūties šansas? (Aš buvau nuvargęs, beviltiškai nuvargęs, neturėjau jokių jėgų toliau judėti, nuvargo net žvėrys mano pilvuose, visų reinkarnacijų pilvuose.)
– Lolita, Lolita, Lolita, pažvelk man į akis! Negi visa tai yra, negi visa tai atsitiko ir negi negalima pasitraukti nuo to į šalį? Ne, ne atgal, ne į pragarų nuobodulius ar į tas kvailystes kelyje link jų… (Aš sveriu dvi tonas, dvi benzino tonas, – šnibžda man žibalu dvokianti būtybė, gigantiška moteris, – aš sveriu dvi benzino tonas ir mėgstu būti ant viršaus, tik pagalvok, tik pagalvok, koks tau malonumas, tu net nebejausi savęs spurdėdamas po mano pilvu, šiltame drėgname mano tarpkojy!) Visa tai kvaila ir netikra, Lolita, negi prieš mus tik vienas kelias? Ar nėra kelio, kuriame galėtum nebūti, kuriuo galėtum eiti gulėdamas aukštielninkas, o dar geriau – miręs? (Tu kvailioji, kvailioji ant šizopasaulio slenksčio, žmoguti, o gal tu jau esi už jo, seniai ir negrįžtamai, – nors koks skirtumas?) Lolita, jei mes atlikome Žemės ciklą ir susiradome vienas kitą, gal jau pakaks, gal jau turime teisę į Nebūtį, į Mirtį? Aš pavargau, žvėriškai pavargau… Išnykti, amžinai išnykti… noriu išnykti visai…
– Dievo gailestingumas begalinis, – šnabžda Lolita.

Aš net nežinau, Lolita, kas tu. Gal tu esi antroji mano monologų pusė. įų vidurys, ruhige Mitte in meinen Monologen, mano paties fantazmas, projekcija… o gal aš – tavo vaizdinys, bet nėra skirtumo, jokio skirtumo, arba aš einu iš proto, arba iš tiesų viskas buvo taip, kaip ir buvo lemta. Mes pasimetėme liūdnoje Kosmoso begalybėje, mano mergaite, mes pasmerkti amžinajam skaudėjimui ir klajonei po ją, mes esame varganos žėrinčios Fajetono skeveldros…

– Yra Likimo Knyga, – taria Lolita, – ir mes galime ją pavartyti.

Sulig šiais jos žodžiais angelas ištiesė mums ranką, – tiesiai iš erdvės: paties angelo nematyti, tik ranka, bet aš žinau, mes žinome, kad tai mūsų angelas ir jo rankoje tomelis in quarto: skubiai verčiu jau žinomus puslapius, praėjusius mūsų gyvenimus, artėju prie šios dienos, taip Ir juodu gauna teisę pasiklausti Likimo.

Knygos”… – tuo ir baigiasi priešpaskutinis puslapis, tai paskutinis jo sakinys, o paskui dar – tuščias baltas lapas, kurio apačioje ranka parašyta: „Vorsetzung folgt”! Mudu žiūrime vienas į kitą ir juokiamės.

– Iš ten jau nebegrįšime, – sako kažkas.

Bet kodėl mes sustojome, juk liko tik žingsnis iki išsiilgtos palaimos! Taip, iš Ten jau negrįšime. Negrįšime į tą kvailą absurdišką erdvę. į tą gigantišką skarabėjaus suritintą kamuoliuką, lik sveikas, Žemės pasauli, good bye etc.!

Reikia tik žingsnio, o mes stovime vietoje.

Staiga tarp mūsų suspurda baltas paukštis. Balandis tūpia ant Lolitos peties, trinasi jai į skruostą. Ant balandžio kairės kojelės raudonu siūlu pririštas laiškutis, nedidelė ritinėliu susukta popieriaus skiautelė. Išvynioju ją.

– „Lolitai ir Tomui Vagabundams…” Tai mums, Lolita, skaityk geriau tu, skaityk toliau… Aš nebenulaikau to mažo popieriaus lapelio.

Lolita trūkčiojančiu balsu skaito:

KATAKOMBŲ BROLIAI PRANEŠA JUMS, JOG NUTAUTĖJĘS ANGELAS VĖL SUKASI LIZDĄ ŽEMĖS PASAULY RENGDAMASIS NAUJAM KOSMINIAM PUOLIMUI, VĖL JO KLEKETAVIMAS TEMDO ŽMONIŲ ŠIRDIS IR VARGINGO LIKIMO SIELOS PRITARIA JAM. KATAKOMBOS NEĮSAKINĖJA IR NETGI NESIJAUČIA TURINČIOS TEISĘ PRIMINTI KĄ NORS JAU ESANTIEMS ROJAUS PRIEANGY. JAU LAISVIEMS… TAČIAU KATAKOMBOS YRA IR SAKO JUDVIEM, BROLI IR SESE, SU DIEVU.

Pajutau Lolitos žvilgsnį, bet nepakėliau akių.

Komentarai išjungti.