Gintaro Beresnevičiaus „Žmogiškoji komedija”… (apie „Vagabundo” romaną)
Savo tekstus Gintaras Beresnevičius rašė greitai ir, regis, be ypatingo vargo, prie jų neprisirišdamas. Jam rūpėjo ne kokios nors konkrečios temos, bet gyvenimo visuma, didysis prasmės klausimas. Ir atsakymo į šį klausimą buvo pradėta ieškoti metaforišku kūriniu „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”, autoriaus rašytu ne vienus metus, bet taip ir nespėtu baigti. Dvi romanu pavadinto teksto dalys dar 1991 m. buvo išspausdintos almanache „Keturi vėjai” (Nr. 2 ir Nr. [3] 4); paskui jis atidėtas į šalį. 2006-aisias autorius grįžo prie šio kūrinio, parašė naują jo pradžią, suteikiančią konceptualumo, universalesnio prasminio tūrio, poetiškesnę ir brandesnę nei „Keturių vėjų” variantas. Perskaičius ją, jau galima rekonstruoti mitologinius romano kontūrus, įžvelgti lyg ir „žmogiškosios komedijos” sumanymą.
Daugiau Daugiau