Pagal
Autorius: Regimantas Tamošaitis

Gintaro Beresnevičiaus „Žmogiškoji komedija”… (apie „Vagabundo” romaną)

Gintaro Beresnevičiaus „Žmogiškoji komedija”… (apie „Vagabundo” romaną)

Regimantas Tamošaitis

 

Gintaro Beresnevičiaus „ŽMOGIŠKOJI KOMEDIJA”, ARBA PRAGARO PROJEKTAS

 

Savo tekstus Gintaras Beresnevičius rašė greitai ir, regis, be ypatingo vargo, prie jų neprisirišdamas. Jam rūpėjo ne kokios nors konkrečios temos, bet gyvenimo visuma, didysis prasmės klausimas. Ir atsakymo į šį klausimą buvo pradėta ieškoti metaforišku kūriniu „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”, autoriaus rašytu ne vienus metus, bet taip ir nespėtu baigti. Dvi romanu pavadinto teksto dalys dar 1991 m. buvo išspausdintos almanache „Keturi vėjai” (Nr. 2 ir Nr. [3] 4); paskui jis atidėtas į šalį. 2006-aisias autorius grįžo prie šio kūrinio, parašė naują jo pradžią, suteikiančią konceptualumo, universalesnio prasminio tūrio, poetiškesnę ir brandesnę nei „Keturių vėjų” variantas. Perskaičius ją, jau galima rekonstruoti mitologinius romano kontūrus, įžvelgti lyg ir „žmogiškosios komedijos” sumanymą.

„Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai” – keistas, neįprastas romanas, tarsi savotiškas mokslininko žaidimas kultūrinėmis bei mitologinėmis sąvokomis. Teksto stilistika, kalbos technika primintų sąmonės srauto literatūrą, bet iš tiesų tai ir yra tik sąmonės srautas, o ne grynoji beletristika, ne literatūrinis estetinis projektas. Autorius nesilaiko jokių literatūros konvencijų, nors jas mėgdžioja arba tiesiog parodijuoja literatūrą, pradėdamas nuo pavadinimo, kreipiančio į fantasmagorišką vokiečių romantizmo pasaulį. Tai nuotykių knyga be nuotykių, veiksmas be veikėjo, užtat regėjimų – apsčiai, o pasakotojo voliuntarizmas – begalinis.

Nepaisant fantastiškumo bei sąlygiškumo, tai nepaprastai tikras romanas. Tai pasaulis, pamatytas sielos akimis. Tai Nuopuolio knyga, gnostinės dvasios kūrinys apie žmogų, iš tobulos būties, idėjų sferos nutrenktą į žemę, į šešėlių viešpatiją, kur nieko nėra tikra, vien tikrovės atspindžiai. Visa žemiška būtis yra efemeriška, laikina, viskas čia mainosi, kinta, persikūnija. Išlieka tik kažkoks sąmonės principas, žmogaus savasties pagrindas. Indiškoji reinkarnacijos idėja Beresnevičiaus tekste įgyja demonizmo reikšmių, personažo sielos klajonės primena ne tiek neutralią samsarą, kiek krikščioniškąjį pragarą. Tomo Vagabundo kelionės – tai Dantės pragaro ratai, Breigelio košmarai, Dali haliucinacijos ir Freudo sapnai.

Daugiau Daugiau