Pagal
Autorius: Jolanta Kryževičienė

Interviu su G. Beresnevičiumi: „Mano knyga veikia kaip tabletė – garantuoju efektą“

Interviu su G. Beresnevičiumi: „Mano knyga veikia kaip tabletė – garantuoju efektą“

Interviu su G. Beresnevičiumi: „Mano knyga veikia kaip tabletė – garantuoju efektą“

 

Jolanta Kryževičienė

 

Su Gintaru Beresnevičiumi (GB) šnekasi Jolanta Kryževičienė (JK)

Žodis „Paruzija“ senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tačiau „Paruzija“ G. Beresnevičiaus romane nėra tikinčiųjų laukiama diena, pripildyta šviesos ir angelų trimitų. Greičiau tai siaubo, tamsos ir nevilties triumfas. „Jeigu šita knyga perskaitoma nuo pradžios iki galo, aš tikrai garantuoju kiekvienam skaitytojui efektą. Jeigu šiaip literatūra yra įpratusi pateikti pasakojimą, tai „Paruzijos“ atveju ji suveikė kaip antibiotikas, kaip 4–5 seansai pas psichoterapeutą arba 20 pas psichoanalitiką. Žmogus be jokių pastangų perskaitęs šią knygą nori ar nenori turi pajusti tam tikrus pokyčius“, – apie savo romaną „Paruzija“ 2005 metų interviu „Kultūros savaitei“ sakė religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius.

JK – Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos Radijo pirmojoje programoje.“ Suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos Radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“?

GB – Na, pavadinkime tai kiškių valanda.

JK – Tai yra septynioliktoji Jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją?

GB – Tam tikru metu bet kokioje formoje, bet kokiame žanre imi arba išsisemti, arba kartotis. Šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia formali priežastis. O antra, galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas. Iš tiesų galiu pasakyt, kad skirtumas nuo bet kokio kito žanro yra milžiniškas. Ir teksto konstravimo, ir paties rašančiojo emocijų ir keisto, netikėto prisirišimo prie šito teksto požiūriu. Tai man buvo visai netikėta.

JK – Ar sudėtingiau? Nes Jūsų knyga „Pabėgęs dvaras“ yra esė romanas – iš nedidelių tekstų sudaryta knyga.

GB – Taip, galima sakyti, kad ten yra novelių romanas. Nors postmodernistinį „Keturiuose vėjuose“ publikuotą romaną aš esu parašęs dar 1985 metais armijoje. Jis taip ir praslydo pro akis, todėl tenka pradėti iš naujo skaičiuoti.

Daugiau Daugiau