Melancholijos archipelagai (Iš A. Šliogerio knygos „Niekis ir Esmės”)
„Melancholijos archipelagai”
(Iš A. Šliogerio knygos „Niekis ir Esmės”)
Tai kas gi lieka po to, kai nebelieka Niekio? Lieka debesys, lieka ugnis; lieka vandenynai; lieka sprogstančio medžio žaluma; lieka saulėti spalio miškai; lieka vėjo gūsis. O galiausiai lieka melancholija ir nekaltybė. Niekio Sūnus nekaltas; jis pats tėra tik Didžiosios Paslapties auka. Kas nubloškė jį į Žemę? Kas užkrėtė jį Niekio liga? Kas pagimdė jį nihilistu? Kas lėmė, kad „šita daili tvarka” paremta naikinimu? Kas nusprendė, kad vienintelis tikras Niekio Sūnaus (ar tik jo?) džiaugsmas tėra naikinimo džiaugsmas? Taip lėmė ir taip nusprendė Didžioji Paslaptis; taip lėmė pati Transcendencija. Niekio Sūnus bent jau deda titaniškas pastangas atgaivinti nuolat žudomą Transcendenciją. Lipdydamas savo stabus, jis beviltiškai, bet atkakliai, priešinami Didžiosios Paslapties lemtam likimui. Galima nemylėti žmogaus, bet neįmanoma jo negerbti: beprasmybės dykumoje vienišas padaras, bet kuria kaina siekiantis pagaminti prasmę; „Dievo” žudikas, nuolat kuriantis dievus. Žinoma, tai tik stabai, bet dėl to žmogus nekaltas. Didžioji Paslaptis turi jį išteisinti. Transcendencija turi jam atleisti. Savo kaltę mes išperkame melancholija – tiesos akimirkos anamneze. Tiesos akimirką aš sugrįžtu į pradžią…
Daugiau Daugiau