Pagal
Mėnuo: 2018 gegužės

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

Klausinėjo Rūta Klišytė ( „Moters“ žurnalas)

Įsivaizduokime, ligonis paguldomas į reanimaciją, o čia jį pasitinka vienas vienintelis gydytojas, visų galų meistras… Šiurpu? Bet savo sielos bėdas kažkodėl ramiai patikime vienam psichiatrui. „Mažų mažiausia tai – lengvabūdiška. Žmogaus kūnas – gudrus daiktas, tačiau dvasios pasaulis nepalyginti sudėtingesnis, – pastebi psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. – Čia kaip kare: negali patikėti visko vienam generolui.“

Sutartą valandą atėjusi pas psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėją, jo kabinete randu dar keturis asmenis. Mandagiai lūkuriuoju, kol šie išeis, bet gydytojas pasveikina: „Sveika atvykusi į psichoterapijos bendruomenę! O čia – jos atstovai, taip pat dalyvaus interviu. Neprieštarausit?“

Ar gali prieštarauti garsiam psichiatrui su pusės amžiaus darbo stažu? Nenumaniau, kas manęs laukia: spiritizmo seansas, ligonių demonstravimas ar stebėtojų tarybos cenzūra? Tačiau netrukus nustebau: nė vienas pokalbio dalyvis – psichoterapeutas, psichologas, slaugytoja, net pacientas – neslėpė nuomonės kišenėj ir nesivaržė prieštarauti metrui. O tas atrodė net patenkintas: „Dirbu su laisvais žmonėmis, o pacientai dar ir proto įkrečia!“

Netipiškas vadovas? Keistas psichiatras? Švelniai pasakyta. Per geras dvi valandas A. Alekseičikas nė karto neištarė žodžio „pasąmonė“, neužsiminė, kiek kainuoja jo valanda, nemaigė mobiliojo telefono – tokio daikčiuko gydytojas tiesiog neturi. Bijojau net minties, kad apsieina ir be kompiuterio, nes kabinete šio nemačiau. Dinozauras? Jokios akademiko pozos, nors yra solidaus amžiaus, su visiškai balta ševeliūra – nuolat badė pašnekovus humoro lazda.

Daugiau Daugiau
Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Liudviko Giedraičio (LG) interviu su Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktoriumi, indologijos ir budizmo studijų profesoriumi Audriumi Beinoriumi (AB).

LG – Esat gal skvarbiausias Indijos žinovas Lietuvoje. Šiuo interviu rūpėtų paieškoti, ką tos milžiniškos šalies dvasinių įžvalgų, išminties klodai, tūkstantmečių istorijos patirtis galėtų pasiūlyti pasimokyti ir Lietuvai, jos ateičiai, gyvastingumui.

AB – Manyčiau, galimas toks pragmatiškas pasirinkimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų žmonių traukos į tą šalį tikslai yra įvairiopi. Nemaža dalis lietuvių į Indiją važiuoja ieškodami naujumo, neatrastumo virpulio (Vakarų Europos kultūroje jaučiamės savi, pažįstantys).

Kita nemenka dalis – turintys dvasinio ieškojimo paskatų, žmonės, važiuojantys į konkrečias religines bendruomenes – ašramas, hindų, jogų centrus. Jiems rūpi konkrečios religinės praktikos. Tokių, mano žiniomis, dauguma.

Yra keliaujančiųjų ekonominiais, studijų ar darbo tikslais (tarp tokių aš). Tai įvairių mokslo sričių ir orientalistikos studentai, dėstytojai, specialistai…

Daugiau Daugiau
Interviu su Dainiumi Razausku – Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

Interviu su Dainiumi Razausku – Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

Liudviko GIEDRAIČIO pokalbis su mitologu Dainiumi RAZAUSKU, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoju, „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijos Bendrųjų kultūros klausimų ir mitologijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi.

Liudvikas Giedraitis (LG) – Esame tos pačios redakcijos, net to paties „kabineto“ joje žmonės, tad ryžtis pokalbiui su Tavimi buvo ne visai paprasta. Kad tą lyg ir nemalonų „nepaprastumo“ prieskonį greičiau nustūmus, sakyk, ką Tau pačiam rūpėtų pasakyti žmonėms šiuo pokalbiu? Ką – žurnalu, kuriame dirbi?

Dainius Razauskas (DR) – Pataikei klausti tiksliai „į akį“. Būtent šią situaciją ir svarsčiau, dviračiu čia atriedėdamas. Jei žmogus iš toli – puiku, galima ramia sąžine su juo kalbėtis. Bet jei žmogus arti, mūsų, jei net toje pačioje redakcijoje prie gretimo stalo pakumpęs sėdi – interviu su juo tarsi problemiškas. Lietuvoje dažnas požiūris: jei žmogus savas, vadinasi, blogai, nes toks tarytum privalo būti normalus, vidutiniškas, neįdomus – tegul jis toks ir būna… Yra toks anekdotas apie ekskursiją po pragarą. Prie vieno katilo – visi velniai susigrūdę, iš peties darbuojasi šakėm. „Kas šitam katile?“ – klausia gido. „Žydai, – sako. – Iš jų bent vienas išlenda, tai ir visus ištraukia, užtat reikia nuolat grūsti atgal“. O prie kito katilo nė vieno velnio. „Kas gi šitam katile?“ Gidas: „A, tai lietuviai. Jei kuris galvą iškiša, tai kiti tuoj patys atgal įtraukia“. Lietuvoje jaučiu gajų šitą dėsnį. Kiekvienas atskirai mes daug įdomesni, gilesni nei vienas kitam leidžiame būti. Žmonės tarsi užsidaro, nebeatsiskleidžia, įpranta būti antrarūšiai. Situacija reikalauja, kad mūsų žmogus nebūtų labai protingas, gabus, daug pasiekęs. Išvažiavęs lietuvis, pasirodo, daug gabesnis, įdomesnis žmogus nei Lietuvoje. Šitokia nuostata – mūsų prakeikimas, nelaimė. Ją būtina raute išrauti. Lietuvoje ne pinigų trūksta, o būtent to, kad žmogus jaustųsi kaip namie. Turime sugebėti įvertinti vienas kito gabumus, gerąsias puses, žadinti vienas kitą. Ne tiek bausti už trūkumus, kiek pagirti už privalumus. Tai esminis dalykas. Vienas žmogus nuolat jauti bejėgiškumo spaudimą. Greta esančiojo parama, dėmesys keleriopai didina jėgas. Jei žmogus namuose vertinamas, tie namai klesti. Kitaip – pasmerkti ištuštėti. Klausimas, ar štai mums, bendradarbiams, dabar dera kalbėtis, – tos pat rūšies.

Daugiau Daugiau
Slėpynės (novelė)

Slėpynės (novelė)

Galų gale liko trys pagrindiniai klausimai:
1) Kas tai?
2) Kam visa tai?
3) Kaip iš viso to ištrūkti?

Nepaisant, kad paskutinis klausimas jam atrodė visų svarbiausias, šis vis dėlto kėlė ir savotišką šviesų netikrumo jausmą, nes atseit visa vieninga, visa pareina nuo paties valios ir užsispyrimo, tad vengti apskritai nėra ko, ir ištrūkti, iš tiesų nėra kur. Šitas klausimas, tiesą sakant, niekada nebuvo pačiam vidury, šerdyje, jis ne iš vidaus kėlėsi, o tarytum kabojo virš galvos, skleidėsi labiau ateity nei dabar, greičiau per atstumą nei čia.

Artimiausias ir skaudžiausias jam buvo antras klausimas. Šis gimdavo tiesiog paširdžiuose, regis, lyg pritūpus, lyg ruošiantis smūgiui ir sulenkus per alkūnes išpampusiom gyslom rankas sugniaužtais į kumščius pirštais. Į šį klausimą, kaip ir į bet kokį, gimusį taip arti širdies, atsakyti jis galėjo tik jausmais, kuriems nuslūgus (prakeikta jausmų savybė!), vėl išlįsdavo plikas, nepridengtas klausimas, it lenta, nutrupėjus perdžiūvusiems dažams. Kas be ko, kelis kartus nusivylęs, dažnas turbūt mėgina apsvarstyti viską ramiai, šaltai, nešališkai. Tačiau tada pasirodo, kad svarstai nebe tą patį klausimą, o jau kitą, galvoj kilusį ir galvos reikalaujantį.

Jis ne kartą mėgino atsakyti į pirmąjį klausimą, sudaryti kokią nors nepaprastą paprastų žodžių tvarką, surasti bent kiek atliepiantį žinomų prasmių derinį, pritaikyti pavadinimą, prilipinti ženklą, pagaliau mėgino nusakyti tai laisvų sąšaukų, pavėdų, palyginimų kalba, sakė „teatras“, sakė „kalėjimas“, „narvas“, vadino „apgaule“ ir „slėpynėmis“, kai būdavo šiek tiek atlaidesnis, bet nė vienas iš tų žodžių jo nepatenkino, nes buvo išoriški, pernelyg grubūs arba smulkiareikšmiai, neaprėpė arba net nepataikė į tą mastą, kurio niekaip negalėjo suturėti ar bent apčiuopti jo nerimstančios smegenys. Nes tai nėra teatras (koks gi teatras su begale aktorių ir vienu žiūrovu?), nėra nei kalėjimas (jo niekas nelaiko uždaręs, jis gali eiti kur tinkamas), nei narvas, pro kurį vis dėlto gerai matytųs visa, kas yra anapus, taip pat nei slėpynės, nei apgaulė, nes niekas nuo jo nesislapstė ir niekas jo neapgaudinėjo (jis net nemokėjo gerai paklausti, tad kokia gi čia apgaulė? O klausti ir nežinoti – ko, vartoti visokias metaforas ir tokius apibrėžimus, kaip „tai“ ir ,,visa tai“, sutikit, paprasčiausiai nerimta…), ir t.t., ir t.t. O kartais, kai smegenys nuvargdavo ir baigdavos kantrybė, kada kūną staiga užplūsdavo nežinia iš kur atsiradusios jėgos, tada jis sakydavo „cirkas“ ir garsiai kvatodavo pašnekovui tiesiai į veidą.

Daugiau Daugiau
Šešėlis (novelė)

Šešėlis (novelė)

Jis ne žmogus, jis – šešėlis. Jis neturi nieko savo, nieko tikro, kuo galėtų pasidalinti ar tiesiog atiduoti pirmam patikusiam žmogui. Viskas jo yra skolinta, įforminta oficialiomis ar neoficialiomis sutartimis, visas jo turtas, visas jis pats priklauso kažkokiai neapibrėžiamai akcinei bendrovei, kurios teturi vos kelias akcijas, užregistruotas atitinkamuose dokumentuose. Sakot, pirmam patikusiam… Šitaip pavadinti jo santykį su praeiviu irgi ne visai teisinga. Jam negali „patikti“ arba „nepatikti“, iš tiesų jis gal tik akimirką pajunta mažą, susitraukusį ir inkščiantį jausmelį, kuris, pasirodo, taip pat besąs akcinės bendrovės nuosavybė, tad, bijodamas būti pagautas eikvojant svetimą turtą, jis skubiai nuskandina tą jausmelį pareigose akcinei bendrovei – lyg šunytį eketėj.

Daugiau Daugiau
Musė ant lango rėmo (novelė)

Musė ant lango rėmo (novelė)

Nebent iš kambario gelmės gali atrodyti, kad baltas ir blizgantis aliejiniais dažais lango rėmas yra išties toks lygus. O juo ropojant, viskas pasirodo ne taip jau paprasta. Kiekvieną žingsnį reikia gerai apgalvoti, reikia greitai ir tiksliai ryžtis, kur dabar statyti vieną iš visos galybės kojelių, kad nenusprūstum nuo eilinio slidaus balto grumstelio, neįpultum į kokį plyšiuką ar įbrėžimą, nesukluptum ties dažų gumbeliu, nė nebekalbant apie nuolatinį maisto stygių. Skrajoti apie lempą lengva… Bet galop, jeigu neapanki ir nepakimbi visiems laikams ant musgaudžio, pamatai, kad lempos šviesa – apgaulė, kad ji neveda ten, kur tave jau taip seniai traukia. Todėl anksčiau ar vėliau kiekvienas, dar bent kiek regintis, pasuka prie lango (turbūt nė vienai musei nereikia aiškinti, kas tai yra). Ir kada jau nebe pirmą kartą atsitrenki galva į stiklą, kada jau ir ant palangės nukritęs buvai, tada nieko protingesnio nelieka, kaip imti ramiai ropoti lango rėmu.

Daugiau Daugiau
Laiškas redakcijai (novelė)

Laiškas redakcijai (novelė)

Gerb. redakcija, rašau jums dėl novelės „Laiškas Redakcijai“, norėdamas šį bei tą paaiškinti ir kai ką patikslinti. Bevelyčiau išdėstyti reikalą, trumpai, tačiau negaliu susilaikyti nepapasakojęs visko nuo pradžių.

Autorius ir aš – seni draugai. Sakau „draugai“ ne vien iš įpročio šitaip vadinti pažįstamus, o visiškai rimtai, turėdamas tam tvirtą pagrindą, kadangi pažįstam vienas kitą kaip nuluptus nuo žalios jaunystės, netgi nuo vaikystės, kadangi kartu brendome ir iki šiol palaikome glaudžius tarpusavio ryšius, suprantam vienas kitą ne tik iš pusės žodžio, bet apsieidami ir visai be jo. Tik tokia draugystė ir leidžia man kreiptis į gerb. redakciją, tačiau kaip tik ji ir apsunkina įvykių perteikimą, nes gerb. redakcija, būdama toli nuo mūsų ilgametės bendros kasdienybės, gali kartais palaikyti visa tai nevykusiu fantazavimu, kai tuo tarpu, žinant visą mūsų patirtį ir polinkius, atrodo ne tik visai įtikėtina bei natūralu, o netgi, kaip dabar jau suprantu, būtina ir neišvengiama.

Daugiau Daugiau
Holistinė dinamika, organizmo teorija… (B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Holistinė dinamika, organizmo teorija… (B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

PAMATINIS PSICHOLOGIJOS DUOMUO

Sunku pasakyti, kas yra šis pamatinis duomuo, tačiau lengva pasakyti, kas jis nėra. Būta nemažai mėginimų tai išreikšti: „tai tik…”, tačiau visi mėginimai redukuoti šį apibūdinimą į ką nors paprasta žlugo. Žinome, kad pamatinis psichologijos duomuo nėra raumens trūkčiojimas, refleksas, elementarus pojūtis, neuronas, net koks nors akivaizdžiai pastebimas poelgis. Tai daug didesnis vienetas, ir vis daugiau psichologų mano, kad jis bent jau ne mažesnis kaip prisitaikymo ar kliūčių įveikimo aktas, kuris neišvengiamai apima visą organizmą, situaciją ir siekinį ar tikslą. Turint galvoje tai, kas kalbėta apie nemotyvuotas reakcijas ir grynąją išraišką, net ir toks supratimas atrodo ribotas.

Žodžiu, prieiname paradoksalią išvadą, kad pamatinis psichologijos duomuo yra tas pradinis sudėtingumas, kurį psichologai imasi analizuoti skaidydami į elementus ar pamatinius vienetus. Jei iš viso remsimės pamatinio duomens samprata, tai ši iš tiesų atrodys savita, kadangi nurodo tai, kas sudėtinga, o ne tai, kas paprasta, visumą, o ne dalį.

Daugiau Daugiau
Pozityvaus požiūrio … problemos (A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Pozityvaus požiūrio … problemos (A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

(A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

IŠMOKIMAS

Kaip žmonės išmoksta būti išmintingi, brandūs, geraširdžiai, turėti gerą skonį, būti išradingi, išsiugdyti gerą charakterį, prisitaikyti prie naujos situacijos, skleisti gėrį, siekti tiesos, įžvelgti, kas gražu, nuoširdų, tai yra kaip jie, užuot išmokę išoriškai, išmoksta iš esmės (311a)?

Mokomės iš unikalių patirčių, tragedijos, santuokos, tėvystės, pasisekimo, triumfo, įsimylėjimo, ligos, mirties ir t.t.

Mokomės iš skausmo, ligos, depresijos, tragedijos, nesėkmės, senatvės, mirties.

Daug kas iš to, kas laikoma asociaciniu išmokimu, iš tikrųjų yra nukreipimas (225): jis vidinis ir reikalingas realiame pasaulyje, o ne reliatyvus, dirbtinis ir atsitiktinis.

Save aktualizuojantiems žmonėms kartojimas, sugretinimas ir dirbtinis atpildas darosi vis mažiau svarbūs. Turbūt įprastinė reklama jiems nedaro poveikio. Jie daug mažiau linkę į dirbtines asociacijas, mažiau jautrūs užuominoms apie prestižą, apeliacijoms į snobiškumą ir tiesiog beprasmiškam kartojimui. Tokios priemonės jiems gal net daro neigiamą poveikį, nes veikiau juos atgraso negu patraukia. Kodėl tokia didelė šviečiamosios psichologijos dalis, užuot pasidomėjusi tikslais, t. y. išmintimi, supratimu, gebėjimu spręsti, geru skoniu, taip rūpinasi priemonėmis, t. y. pažymiais, laipsniais, įskaitomis, diplomais?

Mes dar nepakankamai žinome, kaip įgyjamos emocinės nuostatos, skoniai, preferencijos. Mokymasis „iš širdies” buvo ignoruojamas.

Daugiau Daugiau
Normalumas, sveikata ir vertybės (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Normalumas, sveikata ir vertybės (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

NORMALUMAS, SVEIKATA IR VERTYBĖS

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Žodžiai „normalus” ir „nenormalus” turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Kaip tik tai ir ketinu padaryti šiame skyriuje.

Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Šio skyriaus pavadinimą nutariau interpretuoti tiek mėgėjiška, tiek profesionalia prasme. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug – dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje. Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Kai po paskaitos klausytojai mane klausdavo apie seksualinio elgesio normalumą ir nenormalumą, aš jų klausimą suprasdavau lygiai taip pat ir mano atsakymas dažnai implikuodavo arba „dėl šito reikėtų susirūpinti”, arba „dėl šito nėra ko jaudintis”.

Daugiau Daugiau