Pagal
Mėnuo: 2018 gegužės

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

 

Klausinėjo Rūta Klišytė ( „Moters“ žurnalas)

 

Įsivaizduokime, ligonis paguldomas į reanimaciją, o čia jį pasitinka vienas vienintelis gydytojas, visų galų meistras… Šiurpu? Bet savo sielos bėdas kažkodėl ramiai patikime vienam psichiatrui. „Mažų mažiausia tai – lengvabūdiška. Žmogaus kūnas – gudrus daiktas, tačiau dvasios pasaulis nepalyginti sudėtingesnis, – pastebi psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. – Čia kaip kare: negali patikėti visko vienam generolui.“

Sutartą valandą atėjusi pas psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėją, jo kabinete randu dar keturis asmenis. Mandagiai lūkuriuoju, kol šie išeis, bet gydytojas pasveikina: „Sveika atvykusi į psichoterapijos bendruomenę! O čia – jos atstovai, taip pat dalyvaus interviu. Neprieštarausit?“

Ar gali prieštarauti garsiam psichiatrui su pusės amžiaus darbo stažu? Nenumaniau, kas manęs laukia: spiritizmo seansas, ligonių demonstravimas ar stebėtojų tarybos cenzūra? Tačiau netrukus nustebau: nė vienas pokalbio dalyvis – psichoterapeutas, psichologas, slaugytoja, net pacientas – neslėpė nuomonės kišenėj ir nesivaržė prieštarauti metrui. O tas atrodė net patenkintas: „Dirbu su laisvais žmonėmis, o pacientai dar ir proto įkrečia!“

Netipiškas vadovas? Keistas psichiatras? Švelniai pasakyta. Per geras dvi valandas A. Alekseičikas nė karto neištarė žodžio „pasąmonė“, neužsiminė, kiek kainuoja jo valanda, nemaigė mobiliojo telefono – tokio daikčiuko gydytojas tiesiog neturi. Bijojau net minties, kad apsieina ir be kompiuterio, nes kabinete šio nemačiau. Dinozauras? Jokios akademiko pozos, nors yra solidaus amžiaus, su visiškai balta ševeliūra – nuolat badė pašnekovus humoro lazda.

RK – Kuo ypatingas jūsų vadovaujamas skyrius? Ar tik tuo, kad pacientai ir personalas nesibaido žurnalistų? Juk psichoterapija šiandien nieko nenustebinsi.

AA – Mes ir neketiname. Nesame unikalūs. Neišradome dviračio, tačiau tokių terapinių bendruomenių kaip ši – labai nedaug. Visi jos nariai – psichiatrai, psichologai, slaugytojos, pacientai – lygiaverčiai gydymo dalyviai. Esmę nusakyčiau palyginimu. Kad pamatytum savo kūną, pakanka prieiti prie veidrodžio. Kad pamatytum savo sielą, turi prisiartinti prie kito žmogaus. Kiekvienas ją atspindės vis kitaip, mat mūsų siela – įvairialypė ir prieštaringa.

Štai šalia Roberto aš esu žmogus, o šalia Jolantos – vyras. Priešui esu priešiškas, draugui – draugiškas. Bendruomenė atspindi paciento sielą visapusiškai. Tik taip įmanoma padėti jam susigaudyti savyje ir nesuklysti. Pacientui siūlome pagalbą, o šis gali ją priimti arba ne, tačiau vis tiek turės gydytis savarankiškai.

RK – Gal jis ir vaistų išsirašo pats?

AA – Vaistai mums – antraeilis dalykas. Gydome tokiu principu: 10 procentų farmakologijos, 90 – psichoterapijos. Todėl tie, kurie ketina šiame skyriuje tik pagulėti sąžiningai gerdami vaistus, labai nustemba.

RK – O kas gi suveda galus? Turi paskutinio žodžio teisę?

AA – Nežiūrėkite į mane. Kuris iš mūsų geriausiai žino, kas yra pacientui? Jis pats! Net ir tada, kai yra smarkiai sutrikęs. Kiekvienas pats atsakingas už savo gydymą ir gali rinktis, sveikti ar ne.

Daugiau Daugiau
Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Interviu su Audriu Beinorium

 

Lietuva –Indija – Lietuva

Žurnalas „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.2

 

 

Liudviko Giedraičio (LG) interviu su Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktoriumi, indologijos ir budizmo studijų profesoriumi Audriumi Beinoriumi (AB).

LG – Esat gal skvarbiausias Indijos žinovas Lietuvoje. Šiuo interviu rūpėtų paieškoti, ką tos milžiniškos šalies dvasinių įžvalgų, išminties klodai, tūkstantmečių istorijos patirtis galėtų pasiūlyti pasimokyti ir Lietuvai, jos ateičiai, gyvastingumui.

AB – Manyčiau, galimas toks pragmatiškas pasirinkimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų žmonių traukos į tą šalį tikslai yra įvairiopi. Nemaža dalis lietuvių į Indiją važiuoja ieškodami naujumo, neatrastumo virpulio (Vakarų Europos kultūroje jaučiamės savi, pažįstantys).

Kita nemenka dalis – turintys dvasinio ieškojimo paskatų, žmonės, važiuojantys į konkrečias religines bendruomenes – ašramas, hindų, jogų centrus. Jiems rūpi konkrečios religinės praktikos. Tokių, mano žiniomis, dauguma.

Yra keliaujančiųjų ekonominiais, studijų ar darbo tikslais (tarp tokių aš). Tai įvairių mokslo sričių ir orientalistikos studentai, dėstytojai, specialistai…

Daugiau Daugiau
Interviu su Dainiumi Razausku – Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

Interviu su Dainiumi Razausku – Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

Interviu su Dainiumi Razausku

Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

 

 

Liudviko GIEDRAIČIO pokalbis su mitologu Dainiumi RAZAUSKU, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoju, „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijos Bendrųjų kultūros klausimų ir mitologijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi.

Liudvikas Giedraitis (LG) – Esame tos pačios redakcijos, net to paties „kabineto“ joje žmonės, tad ryžtis pokalbiui su Tavimi buvo ne visai paprasta. Kad tą lyg ir nemalonų „nepaprastumo“ prieskonį greičiau nustūmus, sakyk, ką Tau pačiam rūpėtų pasakyti žmonėms šiuo pokalbiu? Ką – žurnalu, kuriame dirbi?

Dainius Razauskas (DR) – Pataikei klausti tiksliai „į akį“. Būtent šią situaciją ir svarsčiau, dviračiu čia atriedėdamas. Jei žmogus iš toli – puiku, galima ramia sąžine su juo kalbėtis. Bet jei žmogus arti, mūsų, jei net toje pačioje redakcijoje prie gretimo stalo pakumpęs sėdi – interviu su juo tarsi problemiškas. Lietuvoje dažnas požiūris: jei žmogus savas, vadinasi, blogai, nes toks tarytum privalo būti normalus, vidutiniškas, neįdomus – tegul jis toks ir būna… Yra toks anekdotas apie ekskursiją po pragarą. Prie vieno katilo – visi velniai susigrūdę, iš peties darbuojasi šakėm. „Kas šitam katile?“ – klausia gido. „Žydai, – sako. – Iš jų bent vienas išlenda, tai ir visus ištraukia, užtat reikia nuolat grūsti atgal“. O prie kito katilo nė vieno velnio. „Kas gi šitam katile?“ Gidas: „A, tai lietuviai. Jei kuris galvą iškiša, tai kiti tuoj patys atgal įtraukia“. Lietuvoje jaučiu gajų šitą dėsnį. Kiekvienas atskirai mes daug įdomesni, gilesni nei vienas kitam leidžiame būti. Žmonės tarsi užsidaro, nebeatsiskleidžia, įpranta būti antrarūšiai. Situacija reikalauja, kad mūsų žmogus nebūtų labai protingas, gabus, daug pasiekęs. Išvažiavęs lietuvis, pasirodo, daug gabesnis, įdomesnis žmogus nei Lietuvoje. Šitokia nuostata – mūsų prakeikimas, nelaimė. Ją būtina raute išrauti. Lietuvoje ne pinigų trūksta, o būtent to, kad žmogus jaustųsi kaip namie. Turime sugebėti įvertinti vienas kito gabumus, gerąsias puses, žadinti vienas kitą. Ne tiek bausti už trūkumus, kiek pagirti už privalumus. Tai esminis dalykas. Vienas žmogus nuolat jauti bejėgiškumo spaudimą. Greta esančiojo parama, dėmesys keleriopai didina jėgas. Jei žmogus namuose vertinamas, tie namai klesti. Kitaip – pasmerkti ištuštėti. Klausimas, ar štai mums, bendradarbiams, dabar dera kalbėtis, – tos pat rūšies.

LG – Pokalbio su Tavimi seniai norėjau. Kai prieš penkiolika metų tapai čia redaktoriumi, mane pirmiausia žavėjo Tavo nuolatinis veržimasis dirbti. Fatališkai, neišvengiamai – skaityti, kaupti žinias, ieškoti savų išvadų, rašyti, rašyti… Rūpėjo atskleisti paslaptį, kas esi, kas taip gena Tavo dvasią, kur ji veržiasi, kuo vis nepasotinama. Kirbėjo noras kalbėti su Tavimi apie mus, Būtį, būtinumą kas akimirką turtėti… Pokalbio brandinimą tada nutraukė Tavo įtūžis, net pyktis prieš visus, bent kiek nepaplaukiui, ne pagal Tavo ūpą cyptelėjusius. Dirbt! Dirbt! Tai buvo neįveikiama, neįžengiama, nepertraukiama, neprisijaukinama… Dabar esi „žmoniškesnis“. Šią vasarą prinokinai ir savo penkiasdešimtmetį…

DR – Tokios skaičių šventės man bereikšmės. Nešvenčiu jų, ironiškai žiūriu į visas „apvalias“ datas. „Lietuvos tūkstantmetis!“ Juk aiškų aiškiausia – Lietuva buvo gerokai prieš tą „analinę“ (nes analuose paminėtą) datą… Tai turi tik psichologinę reikšmę. Ir tie penkiasdešimt – grynas sąlyginumas…

LG – Ką užgyvenęs jautiesi? Ar jau bent kiek pasotinai save darbais, laimėjimais? Ar daug tebėra dvasioje nesotumo, jaunatviškumo, noro ką nauja sužinoti, ištirti?..

DR – Galiu pasakyti, didelei mano baimei, nerimui, šitie dalykai vis auga. Kuo mažiau laiko lieka gyventi, tuo aiškiau tai išgyvenu. Būna, aišku, ir nuovargio akimirkų, atrodo, jei ir dabar numirčiau – man, tiesą sakant, gana, nebereikia, įgriso… Bet ir vėl: Dieve mano, kiek dar knygų neperskaitytų! Kiek dalykų nesužinotų, nežinomų! Ajajai! O skaudžiausia – darbai. Galimų tyrinėjimų, klausimų, temų, kurias norėtųsi pagvildenti, – dešimčiai gyvenimų į priekį. Jei rytoj mirčiau, labiausiai apgailėčiau, kentėčiau dėl nepadarytų darbų. Šnekant visai nuoširdžiai, didžiausia mano baimė – būtent jie. O kas padaryta, ką gi, „sugadinai ir nebepataisysi“…

LG – Pastaruoju metu gyveni gana veikliai: daug kur kviečiamas „pakalbėti“, skaitai paskaitas, rašai straipsnius. Ar turi kokią esminę idėją, mintį, nuostatą, kurią gal daugeliu atveju norėtum priminti, išsakyti, įteigti žmonėms?

DR – Turiu. Viena iš jų – „kur pasaulio vidurys?“ Apsibrėžk ratą – kur esi, ten ir yra pasaulio vidurys. Trumpai, mano credo: Šventoji Žemė – Čia. Šventasis Laikas – Dabar. Čia ir Dabar. Rojus yra Čia ir Dabar, ne kažkur ir kažkada. Jei mums atrodo kitaip, jei neišgyvenam būtent tokio Rojaus – tai tik mūsų ribotumo, ydų ir trūkumų padarinys. Būtent tai iš tikrųjų dažnai noriu pasakyti. Didesnio Rojaus, nei yra čia, nėra niekur ir niekada nebus. Aukščiausias išsipildymas – šią akimirką. Paradoksaliai toks teiginys gali skambėti, kai mes nuo ryto iki vakaro dažnai jaučiamės nepatenkinti. Bet tai, žinau, kiekvieno iš mūsų asmeninė bėda. Netobulas ir aš. Jei sugebėčiau savo trūkumus nuo savęs nusimesti – rojus ir priartėtų. Čia ir Dabar! Aš jo nepatiriu tik dėl savo trūkumų. Kai tai žinai, slapta esi laimingas. Tada gali džiaugtis sutikęs tobulesnį, protingesnį, gabesnį, ryžtingesnį – jis tampa įrodymu, jog viskas gali būti daug geriau. Tada ima atrodyti, kad ir pačiam labai nedaug tetrūksta, pasistengčiau – ir aš pasiekčiau. Iš esmės toks ir yra mūsų laimės šaltinis. Obuolį nebūtinai iškart pačiupti ir apgraužti, kartais gana žinoti, kad jis pasiekiamas.

LG – Kai ištarei „čia ir dabar“, man neišvengiamai suskambo „mūsų tautoj, Lietuvoj…“ Nuolat persekioja širdperša (ar tik nesveikas „apsėdimas“, juk vaikystėje buvau išmestas iš tos Lietuvos, vis atrodo, kažkas giluminio, galingo, pikto stengiasi tarsi ardyti mus, tą mūsų pasaulio vidurį, tarsi iš vidaus paneigti, neapsaugoti, išbarstyti. Lyg ir atsisakome būti savimi: su savo dvasia, ekonomika, kultūra, kalba…Kaip Tu tai matai?

DR – Nebūna tokių sąlygų, kad aplinkui nešmirinėtų tuntai ligų sukėlėjų, virusų, kenkėjų. Svarbiausia, ar gerai veikia imuninė sistema, ar apsigina. Sąjūdžio laikais Lietuva šia prasme virto ypatingai sveika (ir antrąja žodžio reikšme, kaip prūsų kails, rusų целый, цельный). Tuo metu netgi kūniškos ligos daug kam tarsi savaime praėjo…

LG – Man net pilvas nustojo skaudėti.

DR – Taip, visa tai veikia iki panagių. Štai kas yra Šventoji Dvasia. Tuo metu Lietuvai priešiškos jėgos, akivaizdu, aršiausiai veikė, bet kai tokia tautos sveikata – niekas jai negali pakenkti. Štai kas yra Laisvė, štai kas Sveikata! Saugumo departamentą aš prijungčiau prie Kultūros ministerijos, nes būtent dvasioje, kultūroje yra Lietuvos ir saugumo, ir sveikatos šaltinis. Kai dvasia nubunda, sukyla – tai jau pergalė prieš visus būsimus priešus. O kai dvasia susmunka, nebereikia nė priešų – patys save į duobę įstumiame, patys susinaikiname.

LG- Tai ar išties esama Lietuvoje tokios savinaikos požymių? Jei taip, gal įžvelgtum jos ir priežastis – istorines, gal net mitologines, pamatines?

DR – 1831-ųjų metų sukilimo bajorai, ragindami prie sukilimo prisidėti lietuvių liaudį, atsišaukime žadėjo: jei mes nugalėsime – ir jūs patapsite lenkais valnais. Kaipgi turėjo būti suvokiamas lietuviškumas, lietuvybė, kad didžiausias pergalės vaisius – tapti lenku! Štai iš kokios sąmonės mes augame, vaduojamės: lietuvis – net ne žmogus, nevisavertis, nebūti lietuviu – didžiausias pasiekimas. Iki šiol mes tą savyje turime, jaučiame. Visavertiškumas – stovėti veidu prieš Dievą ir suvokti, kad tu esi Žmogus, tikras Dievo sūnus. Ne svetimas Dievo šeimoje, ne tarnas, bernas, o būtent kartu su visais kitais – Dievo sūnus. Vertinga yra ne tai, ką galiu, išmokstu, o būtent tai, kad esu ir kas esu. Manau, tokią pirmapradę jauseną lietuviui iš po kojų pradėjo išmušinėti pirmiausia labai nesėkmingas krikštas. Lietuva, du šimtus metų mirtinai kariaudama su krikščionimis grobikais ir pavergėjais, dvasiškai rėmėsi, be abejo, į savo Dievą ir dievus. Užtat krikščionybė galiausiai įsigalėjo ne integruodamasi į senąjį, savąjį tikėjimą, galbūt net kaip jo aukštesnis lygmuo, kaip didesnės dvasinės laisvės pažadas bei iššūkis, o priešingai – beatodairiškai triuškindama, laužydama, naikindama senąjį tikėjimą ir paniekindama lietuvybę kaip tokią, pamindama lietuvį kaip žmogų. Išstumiami buvo net lietuviški vardai, draustos lietuviškos dainos, bausta už tai, kad viešoje vietoje prabilai lietuviškai. Žmonės už tai net buvo mušami. Po keturių penkių šimtmečių šitokio paniekinimo naivu norėti, kad nebejustume jo padarinių. Net ir tautosakoje sakoma: Dievas kalbėjo lenkiškai, lietuviškai – tik šventas Petras. Taigi danguje lietuviškai šneka tik tarnas, žemesnio lygio personažas, prasčiokas. O kai lietuviai kariavo su krikščionimis, Dievas ir dievai, reikia manyti, kalbėjo lietuviškai. Orumo, laisvės jausmą Lietuvai iki šiol teikia tik senosios tradicijos atminimas. Konkrečių aplinkybių nesusigrąžinsime ir nereikia, tačiau orumą susigrąžinti galima ir būtina. (Kas ten iš antikos pasakė, kad iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus orumą?) Orumas – vienintelis dalykas, kurio iš žmogaus negalima atimti, jei neatiduodi pats. Aušrininkai, knygnešiai, Sąjūdis būtent orumą žadino. Mano suvokimu, aušrininkai, Sąjūdis – tiesioginės mūsų senosios tradicijos apraiškos, jos pliūpsniai iš pasąmonės ir užmaršties. Jie ir prikelia Lietuvą Laisvei, Išsivadavimui. Lietuva gyva tiek, kiek gyva senoji tradicija – suprasta, be abejo, ne smulkmeniškai, o kaip vidinis dvasinis pamatas, vidinė dvasios veikla ir jos pasireiškimas. Juk būtent dvasinė tradicija yra tautos branduolys. Esame gyvi tol, kol – vienaip ar kitaip – alsuojame senąja tradicija.

LG – Taip sureikšmini senąją tradiciją, kaip ją supranti?

DR – Sunku nusakyti, bet apčiuopti lengva. Užtenka pasakyti „aušrininkai“, „Sąjūdis“, 1988–1990 metai, (na, gal dar ligi kokių 1992 ar kiek ilgėliau), ir paaiškės, kokie išgyvenimai, kokios patirtys turimos omenyje. Deja, aukšti dalykai netrunka ilgai. Tuos trejus metus dirbau programuotoju: padarau darbą – ir skaitau knygas iš po pastalės. Per pietų pertraukas lipdavau į Kalnų parką. Sąjūdžio laikų pradžioje, pavasarį ant Kreivojo kalno, viršūnėje (trijų kryžių tada ten dar nebuvo) kažkas pasodino devynis ąžuoliukus, regis, devynis. Ir jie prigijo – kaip mūsų dvasinės laisvės simbolis. Tai buvo laisvės, laisvo alsavimo metai, kai jau nebuvo rusų ir dar nebuvo juodaskvernių. Tačiau devyniasdešimtaisiais ąžuoliukus sutraiškė buldozeriu, malte sumalė ir pastatė jų vietoje tuos negyvus cementinius kryžius. Na, kryžius – irgi Pasaulio medžio simbolis, tik negyvas. Tas pat ir su mūsų Katedra: ten kadaise degė gyva šventoji ugnis, dabar pakraigy – tos pat šventos ugnies bareljefas, gipsinis, gal akmeninis. Skirtumas tas pats: gyvas ar negyvas? Didžiausia religijos grėsmė yra stabmeldystė, kuri dvasią į stabą sustingdo, su-stabdo. Beje, Gedimino laiškai rodo, kad mūsų karalius puikiai suprato religinį pakantumą. Išsakyta, regis, atraminė, kertinė religinė nuostata: mes gerbiame Dievą (!) savaip, jūs, katalikai, – savaip, rusai (t.y. stačiatikiai) – savaip, ir visi mes gerbiame tą patį Dievą. Todėl galime sutarti. Iš tikrųjų Dievą tikintis žmogus turėtų palikti erdvės pačiam Dievui nuspręsti, kaip kitam tą Dievą mylėti, – ne brukti jam savąjį būdą. Karaliaus Gedimino nuostata – nespręsti už kitus, nebrukti savo pažiūrų, o rūpintis savo siela, atverti ją dangui, dvasiai, šviesai, tiesai – kiekvienam tiek, kiek tik jis sugeba stiebtis. Toks ir prūsiškasis druvis (tikėjimas, religija). Ilgus amžius mums primetama religinė ideologija (iš esmės net ne religija) pasiskelbė vienintele tarpininke su Dievu. Krikščionybei įsiveržus į Lietuvą, atėjo ne nukankintasis Kristus, o patys jo kankintojai, pavertę Jį nužudytą savo ginklu. Ir lietuviui jie uždarė langą į Dievą, kelią į Dievą. O žmogus be Dievo – tai žmogus be vidinės jėgos, be gyvybės šaltinio. Vienintelė išeitis mums dabar – tai išsitiesti, pakelti galvą į Dangų, atverti širdį į Dangų, sugrįžti pas Dievą. O tada jau – kaip Dievas duos…

LG – Ar ne per dažnai mini Dievą? Kaip Tu jį supranti?

DR – Kai tau visiškai blogai, kai esi be rankų, be kojų, aklas ir kurčias, – tu arba turi į ką šauktis, arba ne, arba turi šviesos žiburį, arba ne. Jei turi, tai ir yra Dievas… Šnekame kaip girtuokliai.

LG – Neseniai truputį girtuokliškai sušiaušei Lietuvos orą savo straipsneliu „Šiaurės Atėnuose“: „Kodėl Lietuvoje nesinori gyventi?“ Man atrodo, taikliausias sakinys jame: „Kitur iš esmės yra kitaip“. Paaiškink tą kitaip.

DR – Kiekvienas žmogus daug gali nuveikti, jei aplinkoje vyrauja pagarba ir pasitikėjimas. Klestėtume, jei mūsų galimybės nebūtų sutrypiamos. Mano matymu, esame labai neatsargūs, šiurkštūs vieni kitiems. Mūsų sprendimai, veiklos būdai turėtų būti daug pagarbesni žmogui. Absoliutiname demokratinę valdžią, bet ji nepajėgia užtikrinti įstatymų galiojimo – demokratijos pagrindo. Lietuva dvidešimt metų iš esmės neturi tikros valdžios, tik kažkokį suglamžytą skudurą, tik „minkštą ranką“, nes „tvirtos rankos“ kažkodėl labai bijome. O „minkšta ranka“ visuomet reikalinga tik vagims ir sukčiams.

Nusikaltėliui pas mus gyventi geriau negu nukentėjusiajam: mes jį šiltai išlaikome, maitiname, atvažiuoja komisijos tikrinti, ar neskriaudžiame, – o kas patikrins, ar bent pusę tiek gerai gyvena nuskriaustasis? Arba tiesiog nenusikaltęs žmogus, koks nors senelis kaime? Jeigu nenusikaltai, tai tu niekam nė motais, o jei nusikaltai, tai nuo šiol visi tavim rūpinsis. (Mielai pasėdėčiau metus kitus, tiek knygų perskaityčiau! Nes čia nespėji darbų padaryti.) Mūsų šiuolaikinės teisės dėsnis: nusikalsk, ir tavimi pasirūpins. Dar geriau: „Nusikalsk – ir būsi nebaudžiamas“. Iškovojome laisvę, ir patys ją pražiopsojome. Tapome nusikaltėlių įkaitais. Lietuva nebėra laisva valstybė, nes joje negalioja teisė. Štai net Pavilnių ir Verkių regioniniame parke neteisėtoje vietoje, tiesiai ant kelio galima užgriozti namą – tikrą gremėzdą, ir nė motais.

LG – Žinau tą vietą: buvusio puikaus reginio į Vilnių – ir nebėr. Liaudžiai nebėr, tik privatininkui… Bet pažvelk nuo aukščiausios Vilnios upės atodangos į Pučkorius, labai reikšmingus LDK laikais (patrankų liejykla, malūnai, poligonai…) – styro keturkampis stiklinis šašas, bankininko G. Nausėdos užgrioztas stebuklas! Ir nieko! O iš manęs, rytų aukštaičio, atimti ežerai. Atimti. Man daug nereikia: kaip nors priartėti prie pakrantės, prisipūsti guminę valtelę, pasiplaukiojus, pažvejojus grįžti ir – namo. Prie Bebruso jau kartą nepajėgiau „prasibrauti“. Visur varomas kaip šuva: „Privati valda“. Vienoje vietoje prabangios vilos apsaugininkas net brauninku pagrasino, jei dar čia velsiuos. Kartą pabandžiau patekti prie Asvejos rytinės pakrantės, ten esančio piliakalnio. Nepavyko. Vienas vietinis žmogus, gyvenantis atokiau nuo ežero, keikė: „Žiūrėk, kad jį velniai, – rodo delnu, tarsi atrėždamas kitos pakrantės gabalus: – Vinkus, Laurinkus, Kikabidzė… Neprasibrausi.“ Girdėjau, kad yra įstatymas tarp tokių sklypų ribų palikti žmogui iš Lietuvos kokį tarpelį, takelį, galimybę prieiti prie vandens. Nepatyriau tokio džiaugsmo. Kartą mėgstantis keliauti mokytojas pasakojo, kaip su mokiniais pabandė eiti Skaisčio ežero pakrante „teisėtais“ penkiais metrais nuo vandens. Žydiškių kaime įsibedė į pelkę, reikėjo nutolti, išeiti, o čia – didžiuliai šunys ir užtvėrimai „Privati valda“. Šėtonizmas. Lietuvos žmonėms, kaip kažkada Amerikos indėnams, palikti savotiški rezervatai, kur visiems teisėtai galima atvažiuoti, tarsi bent išsimaudyti… Reikia matyt, kas ten vasarom dedasi! Abipus vieškelio prie Kertojo, ties Mindūnais prie Baltųjų Lakajų, Purvyniškėse prie Baluošų… Žmonių – kaip pingvinų šiaurėje ant ledo. Jokiems Lietuvos „valdonams“ tai nė motais. Patys piliečiai kalti, kad neturi nereikalingų pinigų užmokėti pakrantės privatininkui už teisę karštyje bent išsimaudyti. Ir ko jau toje mūsų šalyje neprigalvota!.. Sunku Lietuvoje neieškoti būdo, kaip išsprūsti iš jos. Neatsitiktinai esame bene „čempionai“ emigruojančiųjų skaičiumi. Dar visai neseniai skelbta, kad ir savižudžių gausa – taip pat „absoliutūs čempionai“ ES. Skausmo skundas…

DR – Pagrindinis sprendimas – ne bėgti, bet nepasiduoti, jei reikia, laikinam atsitraukiant. Du šimtus metų žūtbūtinai kovojome su kryžiuočiais, kalavijuočiais – kur gi mūsų kovinė dvasia, užsispyrimas nenusileisti, neleisti, kad per galvas važiuotų? Dalis žmonių jau pačioje demokratijos užuomazgoje „pasinaudojo situacija“, iš esmės apgavo mus visus, pasisavindami turtą, kurio dabar nė menkiausios dalies, nė tavo trokštamo takelio iki ežero pakrantės, nieko nebenori atsisakyti. Tačiau tai, kas įgyta apgaule ar kitaip neteisėtai, nėra tikra nuosavybė, todėl jos ir gerbti nėra reikalo. Iš esmės ją reikia susigrąžinti, ir negailestingai griežtai.

LG – Kaskart bloškia į neviltį, kai girdžiu, kaip mūsų valdžios žmonės (ministrai, seimūnai) lengvai, abejingai šneka apie masinį mūsų žmonių, ypač jaunimo, emigravimą iš Lietuvos. Jokio suvokimo, kad kiekvieno lietuvio išvažiavimas ir nebegrįžimas (tokie beveik visi) – iškąsta žaizda tautos kūne.

DR – Tauta apkandžiojama, išstumiama ir pažeminant orumą, kiekvienu atskiru atveju. Tai susiję ne vien su fizine, kūno emigracija, bet ir su sielos praradimu, po dalelytę. Jei žmogus ir Lietuvoje trokšta mieliau būti kitu, t.y. ne savimi, jis ir čia prarandamas. Tautos išlikimas susijęs ir su tuo. Jei žmogus rastų ne tik jėgų, galios, galėjimo, bet ir džiaugsmą būti čia savimi, nebereikėtų veržtis iš savęs paties, iš Lietuvos, rūpintis tik kaip nusikratyti ta lietuvybe. Bet to džiaugsmo nedaug matyti.

LG – Ne laikas apie džiaugsmą kalbėti, kai tai emigracijai „padedant“, sakytum, ardoma ir pagrindinė „tautos ląstelė“ – šeima. Pilni vaikų namai beglobių vaikų. Tėvai pabirę po užsienius. Ką tai lemia? Esi Vilniaus universiteto dėstytojas, tiesiogiai pažįsti jaunimo nuotaikas. Kas darosi?

DR – Mes esame ferma, auginanti jauniklius išparceliavimui. Lietuvoje dauguma dvidešimtmečių–keturiasdešimtmečių arba išvažiuoja, arba nori išvažiuoti. Kitokių bene jau mažuma. Buvau užsiminęs, kad aukščiausiasis Rojus yra čia ir dabar. Kita vertus, jei visi iš čia išvažiuojantieji įsikurtų drauge vienoje negyvenamoje saloje, jie su savimi nusivežtų tą patį pragarą, nuo kurio bėgo.

LG – Ir vėl tektų bėgti iš tos salos?

DR – Taip. Iš tos salos anksčiau ar vėliau vėl tektų bėgti.

LG – Kas per prakeikimas?

DR – Nes ir rojus, ir pragaras yra žmonių sielose. Mes patys vienas kitam esame ir rojus, ir tas pragaras, nuo kurio bėgame. Matai, lietuviškąją dvasią iki mūsų laikų atnešė buvę baudžiauninkai, vėliau, po XIX a. vidurio – žemiausias ūkininkų luomas, valstiečiai. Anksti prievartiniu būdu praradome žynius. Žynių nebeperspėjami karaliai, pasidavę tuštybei, išoriniam blizgesiui ir išsigandę svetimų nuomonių, nusigręžė nuo savo tradicijos. Lyg patys sau galvą būtų nusukę. Be žynių – tautos sielos – jie iš esmės ėmė prarasti savo asmenybę. Ilgainiui liko tik žemiausias luomas – tarsi iš žmogaus būtų likę tik pilvas ir kojos. Jei nebūtų baudžiavos, neaišku, ar ir tas žemiausias luomas lietuviškumą būtų išsaugojęs. Visi, ko gero, būtume sulenkėję. Būtent po baudžiavine priespauda, lyg po užvožtu puodu, ir išliko mūsų tauta. Bet priespauda ir savo pėdsaką paliko: lietuvis iki šiol iš dalies jaučiasi mužikas, elgiasi kaip mužikas, savo mužikiškume randa vidinį saugumą. Žemiausio, nevisaverčio, beteisio, beviltiško paveldo žmogus. O baudžiauninkas, vergas visada dairosi sprukti. Tą baudžiavą ir nešamės su savimi. Dvasiškai vis tarsi atkuriame ją, pasąmoningais įpročiais sau ir vienas kitam ją vis primetame. Pokario kolūkių pradžia – grynas baudžiavos recidyvas; kolūkių pabaiga, atgavus nepriklausomybę, kaip ji įgyvendinta – „iš viršaus“ beatodairiškai griaunant, lyg traktoriaus vikšrais per žmonių gyvenimus, – irgi tos pat baudžiavos recidyvas.

LG – Prieš kiek laiko bevažiuodamas labai šalutine sankryža gal kiek pavėlavau išsukti iš jos. O policininkai – jau ir besėdį už kampo. Mane – kapt ir išrašė šimto litų baudos čekį. Po kelių dienų sumokėjau banke, po kokio mėnesio antstolė iš Laisvės gatvės (Vilniuje) išskaitė iš mano sąskaitos (pasirodo, turi tokią teisę!) šimtą ir dar keletą dešimtinių už savo pastangas išieškoti esą nesumokėtą baudą. Surinkau čekių kopijas, nusiunčiau jai į Laisvės gatvę, po kiek laiko – ir vėl iš manęs nubraukta šimtinė su priedu antstolei už sunkų nubraukimo darbą. Du mėnesius „stovėjau eilėje“, kol patekau pas ją. Iššaukiančiai švarūs balti kabinečiukai! Parodęs baudų sumokėjimo dokumentus, išgirdau tai, kas jau visą gyvenimą manyje išliks. Baudas esą reikia mokėti! Rodau popierėlius. Laiku reikia mokėti! Rodau tuos čekius. Nieko aš neatgausiąs! Kaip aš išvis čia patekęs! Kas mane įleido! Įsmunka kitas klientas, stovėdamas skubiai dėsto savo bėdą. Aš nebeegzistuoju… Šnekėkim apie tapatybę, orumą, neišsilakstymą iš Lietuvos… Šnekėkim, mąstykime. Santariškėse neseniai mačiau skelbimą, kviečiantį į paskaitą „Mąstymo įtaka žmogaus sveikatai“.

DR – Yra toks jau Daukanto gaivintas žodis: menta, maždaug „sąmonė, protas“ – mūsų pamėgto lotyniškojo mentaliteto atitikmuo. Senosioms tradicijoms buvo aišku: žmogus atsiradęs iš sielos. Mūsų gandras per kaminą įmeta ne vaikelio kūną, o sielą. Suradus sprendimą sielose, visa kita – padaroma. Menta – protingoji sielos dalis, kur mūsų mintys, vaizdiniai, veiksmų priežastys. Tarp kitko, žodis priežastis irgi labai įdomus, didžiai pamokantis. Jis tos pat šaknies, kaip ir pats žodis, atitinkamas veiksmažodis žosti. Vadinasi, priežastis yra tai, kas nutarta, pasakyta žodžiu. Tai reiškia, kad tikrosios reiškinių priežastys, tradicijos požiūriu, yra ne kūniškos, ne fizinės, ne materialios: pirmiausia žmogus kažką prižosta, prisižada, duoda žodį – ir tik paskui tai įvyksta.

LG – Koks, Tavo matymu, yra šiandieninės Lietuvos sielos veidas?

DR – Pavargusios sielos veidas… Gal – lyg karalaitis, apsuptas kreivų, luošų plėšikų, apraizgytas ir surištas. Jeigu tik jis prisimintų, kad yra Karalaitis, išsilaisvintų rankas, nusibrauktų jo protą apraizgiusius voratinklius, išsitiestų… Jam, piktų kerų apnuodytam, atrodo, kad jis silpnas, bejėgis, beviltiškoje padėtyje… Užtektų jam nusimesti šitą vergystę…

LG – O gal ir mano primetama tema apie užslėptą tautos ardymą – burtų, ligos padarinys, išlaužta iš piršto? Ar išties šiandien galima įžvelgti Lietuvoje esant lyg kokio mūsų pačių antilietuviškumo, antipatriotiškumo, antitautiškumo – gal vajų, gal mados?

DR – Aiškindamiesi grįšime prie to paties. Nesijaučiantis esąs visavertis, galintis būti savimi, arba savimi būti, neberandantis būties šaltinio per save, ima jo ieškoti per kitą, kitame. Tuomet tas, kuris vertina savitumą, atrodo nesusipratėlis. Perbėgėliai labai kategoriški, dažnai nepripažįstantys teisės kitam gyventi iš savęs. Nes jei pripažintų – tuo patvirtintų, kad patys išdavė.

LG – Jau visai esi paniręs į mitologijos mokslus. Kaip apibūdintum mūsų mitologijos būklę po N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus netekčių? Pažįsti mokslinius santykius ir Maskvoje – gal įmanoma kiek sugretinti?

DR – Maskva – kosmopolis, pasaulio miestas. Ten žmonės greiti ir aršūs, net ir geriausiąja žodžio prasme: dirba, mąsto išsijuosę. Mandagiais linkčiojimais nepraeisi niekur. Leptelsi ką neapgalvotai – ir tai bus pastebėta: ką tu tuo norėjai pasakyti? Intelektualinis gyvybingumas, intelektualų erudicija – nesuvokiami. Yra tokių ir Lietuvoje. Bet ten erudicija (kalbu, žinoma, apie išsilavinusius žmones) yra tarsi savaime suprantama. Ji nėra tarsi reta parodomoji brangenybė, bet pats gyvenimo būdas. Mitologų ten daug. Mokslinių įstaigų – irgi. Skirtingos mokyklos neleidžia viena kitai „atleisti vadžių“. Ir mokslinis gyvenimas aršus pačia geriausia prasme. Jie išties godūs mokslo. Į konferencijas, buvusio kultūros atašė Juozo Budraičio iniciatyva rengtas Baltrušaičio namuose (irgi buvusiuose?) prie Lietuvos atstovybės, susirinkdavo daug nė nekviestų įvairių humanitarinių sričių mokslininkų. Ir nebūdavo abejingai tylinčiųjų… Ir pats miesto judrumas daro įspūdį. Į Vilnių grįžęs stebiesi, kodėl čia viskas stovi, niekas nejuda – kaip anas estas mūsų anekdote… („Kas ten tolumoj stovi?“. „Aaa, ten estas bėga…“)

LG – Kaipgi aptartum ta prasme Lietuvos būklę? Na – bent mitologijos, kurią geriausiai pažįsti, srityje?

DR – Matai, mitologija išskirtinė pirmiausia tuo, kad susijusi su perkeltine prasme, metafora, simboliu. Be simbolikos ji – niekas, nesusipratimas. O Lietuvoje, mano jutimu, mąstyti išvis yra nesaugu, kur jau ten perkeltinės prasmės. Pas mus kuo mokslinis darbas mechaniškesnis, kuo daugiau „statistikos“, tuo geriau, saugiau. Kaip kad leidyboje: tikriausias darbuotojas čia yra spaustuvininkas, maketuotojas; toliau dar iš dalies pripažįstamas redaktorius – na taip, jis irgi dirba; o autorius – nežinia, kam jis reikalingas, tegu džiaugiasi, kad išvis spausdinam. Toks požiūris grįstas rankų, kojų judinimu, regimybe. O kai tik susiduriame su būtinybe „judinti galvą“, kojos ir paslysta. Nemanau, kad lietuviai negabūs mąstyt – anaiptol! Tiesiog veikia nerašytas draudimas mąstyti, sau ir juolab kitiems, „kaip jis gali sau leisti“! Juk „nevalia“! Pradėdamas mąstyti, iškart „peržengi ribą“. Tampi pavojingas kitiems ir sau, darosi nesaugu. Pradėjus mąstyti, kartu iškart tenka mokytis tai slėpti. Bet nuslėptas mąstymas – tautai prarastas, kaip ir emigrantai.

LG – Taigi įžvelgi mąstymo baimę Lietuvoje?!

DR – Būtent. Bent jau mitologijos srityje. Manau, turime daug tyrinėtojų gabesnių, nei jie leidžia sau ar jiems leidžiama atsiskleisti. Gabumas reikalauja drąsos, arba drąsa yra būtinas gabumo dėmuo. Mūsų atmosfera varžo, neleidžia išsijuosti, daugelis daug protingiau kalba nei rašo straipsnius. Tai tikrai blogai. G. Beresnevičius buvo vienas iš tų retųjų, kuris leido sau viešai mąstyti. Jo darbai kartais gal būdavo kiek nepakankami pateikiamų duomenų požiūriu, bet tą trūkumą su kaupu atsvėrė minties polėkis, mąstymo erdvė. Jo kūriniai kokie jau kokie, bet tikrai nenuobodūs. Ir gyveno žmogus nelengvai. Mąstyti Lietuvoje nelengva.

LG – O Tu atėjęs dirbti čia, į „Liaudies kultūrą“, ar atradai save?

DR – Į šį žurnalą išties tarsi Dievo ranka mane atvedė. Pačių mano interesų tai gal labai ir nepaveikė – visu tuo aš jau ir prieš tai gyvenau. Prieš čia ateinant dirbti, man buvo gana sunku: penkerius metus išvis niekur nedirbau, net negalėčiau dabar paaiškinti, kaip išgyvenau… Paskui pavyko įsidarbinti sargu, budėtoju. Tada tiesiog atsigavau: kas mėnesį gausiu bent tiek, kad nebereikės iš varškės pokelio trečiai dienai atidėti. Tai buvo 1995 metais. Tuo metu nuolat skaičiau, rašiau, skaičiau, rašiau… Kaip sakoma, kas skaito rašo, valgyt neprašo. Ir į „Liaudies kultūrą“ šį tą atnešdavau. Kartą į mano „budyklą“ atėjo Audrius Beinorius ir ėmė įkalbinėti, kad po budėjimo iš pat ryto nueičiau pas „Liaudies kultūros“ vyriausiąją redaktorę ir pasikalbėčiau – jiems trūkstą vieno žmogaus. Ilgai, atkakliai įtikinėjo: tau patiks, tu pajėgsi, pagaliau juk nieko neprarasi, nepatiks – bet kada gali mesti ir t.t. O aš labai bijojau prarasti minties laisvę, kurią buvau atradęs sotaus pilvo sąskaita. Na, pažadėjau nueiti. Nors daug nesitikėjau, nes niekad dar nebuvau dirbęs redaktoriumi. Įžengiau į kabinetą ir sakau: „Noriu čia vienu reikalu pakalbėti…“ O vyriausioji redaktorė Dalia Rastenienė man sako: „Palauk, tavo reikalas – paskui, aš irgi turiu į tave vieną reikalą“. Ir pati pasiūlė man čia darbą! Tai buvo kaip ženklas, toliau dvejoti buvo nebeįmanoma. Daug čia gavau, daug išmokau: bendrauti su žmonėmis, dirbti su tekstais… Redaguodamas ir pats mokaisi rašyti, išmoksti atsiriboti nuo savęs. Iš pradžių kitų autorių tekstus kone perrašydavau… Darbas redakcijoje man atvėrė kelią į žmones, susipažinau su autoriais, tyrinėtojais… Mano vidinis aš rado kūną, kuriuo galėjo tarp žmonių gyventi. Vidinis aš – tai kūrėjas, išorinis – redaktorius. Redaktorius buvo tarsi tėvas stropiai dirbančiam, bet dar ne visada pajėgiam vidiniam kūrėjui ir jį auklėjo, augino.

LG – Mat kaip!

DR – Po kurio laiko ėmiau siųsti mūsų žurnalą garsiajam Vladimirui Toporovui. Kaip pagarbos ženklą. Iš pradžių savo sąskaita, o paskui, Daliai Rastenienei pritarus, jau redakcijos vardu. Be to, čia ir mano straipsnių būdavo… Po trejų ketverių metų gavau iš Toporovo laišką, kvietimą parašyti į leidinį „Baltų-slavų tyrimai“ (Балто-славянские исследования). Taip tolydžio ir priėjau prie disertacijos rašymo ir gynimo… Taigi darbas „Liaudies kultūroje“ man tikrai nebuvo ir nėra palaikis atsitiktinumas, o ir nuo pat pradžių man buvo didelė garbė, didelis pripažinimas įsidarbinti žurnale, kurį jau anuomet skaičiau ir laikiau bene geriausiu, įdomiausiu Lietuvoje. Belieka tikėtis, kad atėjęs jo nesugadinau…

LG – Atsimenu, kaip gavome Tavo pirmąjį vertimą. Jo apimtis buvo sprindžiukas, o komentarų – glėbys. Dalia truputį sutriko dėl jų, atnešė paskaityti. O man tada pasirodė, kad šitam žmogui jo komentarai svarbesni už patį vertimą, jis gal net ir vertimo ėmėsi tik tam, kad galėtų žerti savo komentarus…

DR – Vertimų buvau ėmęsis ne visai dėl komentarų… Bet po to mane kažkas įspėjo: neberašyk komentarų, rašyk straipsnius. Patarimas buvo labai vykęs. Dabar man tie komentarai atrodo marazmų marazmas. Taip, entuziazmo, pakelto tono ten daug, bet žinių ir tiesos, tiesą sakant… Jei dabar kas tokius atneštų, nė iš tolo nepasiektų spaudos!

LG – O kas gi yra didžiausias turtas?

DR – Kad ir šitas rudens auksas. Važiuoji dviračiu, šiugžda po ratais… Kartais, žinoma, apninka ir neviltis: viskas, nebesikelsiu, viskas veltui, nebeturiu jėgų… Pamatai tokį auksą – lapai šnara, vienas atsiskiria ir taip (plazdena delnas iš viršaus žemyn) – trūksta organų tą nuostabą, tą džiaugsmą suimti, neužtenka ertmių, kuriomis galėtum šį pasaulio stebuklą sugerti, šitą Grožį, kurio niekuomet nebūsi sotus…

LG – Aš taip sakau: man rūpi amžinai paklausti. Aš taip ir išeinu – neatsakydamas. O Tu?

DR – Atsakymų iš tikrųjų nėra. Atsakymas – tik būsimojo, naujo klausimo pamatas. Kur gi yra žmogaus branduolys, kuo jis yra gyvas, esantis, esąs? Tiesiogiai gyvenimą išgyvena – leiskite taip pasakyti – žmogaus širdis, siela, menta, sąmonė, protas. Kas labiausiai pagauna širdį, įkvepia vaizduotę, uždega protą, sužadina, prižadina sąmonę – tai ir teikia gyvastį, tame ir jautiesi labiausiai gyvas. O ypač tai patiri dirbdamas. Iš esmės, darbas yra pagrindinis gyvybės šaltinis. Ne tas darbas, kur dėl algos, o tas, kuris dėl gyvenimo… (Ne, tai reikia išbraukti – viršininkas perskaitys „ne dėl algos“, tai nubrauks ir tą likutį, kurį dar moka!) Užtat „atsakymai“ ir nėra svarbiausia. Kol einu nuo klausimo prie atsakymo, vėl nuo iškilusio klausimo prie atsakymo, kol – vadinkim tai – tyrinėju, domiuosi, skaitau, mąstau, galvoju, tol plaukiu su šituo neišbrendamu gyvybės srautu, tol esu gyvas. Ir kuo toliau, tuo labiau gyvas jaučiuosi būtent čia. Todėl man vis svarbiau čia būti, svarbiau būti čia, o atsakymai… Kitąsyk juos visai užmiršti. Tai yra pats gyvenimas, pati būtis.

 

Daugiau Daugiau
Slėpynės (novelė)

Slėpynės (novelė)

Dainius Razauskas

 

Slėpynės

(novelė)

 

Galų gale liko trys pagrindiniai klausimai:
1) Kas tai?
2) Kam visa tai?
3) Kaip iš viso to ištrūkti?

Nepaisant, kad paskutinis klausimas jam atrodė visų svarbiausias, šis vis dėlto kėlė ir savotišką šviesų netikrumo jausmą, nes atseit visa vieninga, visa pareina nuo paties valios ir užsispyrimo, tad vengti apskritai nėra ko, ir ištrūkti, iš tiesų nėra kur. Šitas klausimas, tiesą sakant, niekada nebuvo pačiam vidury, šerdyje, jis ne iš vidaus kėlėsi, o tarytum kabojo virš galvos, skleidėsi labiau ateity nei dabar, greičiau per atstumą nei čia.

Artimiausias ir skaudžiausias jam buvo antras klausimas. Šis gimdavo tiesiog paširdžiuose, regis, lyg pritūpus, lyg ruošiantis smūgiui ir sulenkus per alkūnes išpampusiom gyslom rankas sugniaužtais į kumščius pirštais. Į šį klausimą, kaip ir į bet kokį, gimusį taip arti širdies, atsakyti jis galėjo tik jausmais, kuriems nuslūgus (prakeikta jausmų savybė!), vėl išlįsdavo plikas, nepridengtas klausimas, it lenta, nutrupėjus perdžiūvusiems dažams. Kas be ko, kelis kartus nusivylęs, dažnas turbūt mėgina apsvarstyti viską ramiai, šaltai, nešališkai. Tačiau tada pasirodo, kad svarstai nebe tą patį klausimą, o jau kitą, galvoj kilusį ir galvos reikalaujantį.

Daugiau Daugiau
Šešėlis (novelė)

Šešėlis (novelė)

Dainius Razauskas

 

Šešėlis

(novelė)

 

Jis ne žmogus, jis – šešėlis. Jis neturi nieko savo, nieko tikro, kuo galėtų pasidalinti ar tiesiog atiduoti pirmam patikusiam žmogui. Viskas jo yra skolinta, įforminta oficialiomis ar neoficialiomis sutartimis, visas jo turtas, visas jis pats priklauso kažkokiai neapibrėžiamai akcinei bendrovei, kurios teturi vos kelias akcijas, užregistruotas atitinkamuose dokumentuose. Sakot, pirmam patikusiam… Šitaip pavadinti jo santykį su praeiviu irgi ne visai teisinga. Jam negali „patikti“ arba „nepatikti“, iš tiesų jis gal tik akimirką pajunta mažą, susitraukusį ir inkščiantį jausmelį, kuris, pasirodo, taip pat besąs akcinės bendrovės nuosavybė, tad, bijodamas būti pagautas eikvojant svetimą turtą, jis skubiai nuskandina tą jausmelį pareigose akcinei bendrovei – lyg šunytį eketėj.

Tačiau ir jį, kaip turbūt daugelį, kartais apninka pakylėtas troškimas atsikratyti slegiančių įsipareigojimų, išsipirkti, pradėti savarankišką veiklą nuosavam žemės sklypelyje. Tada jis ima kurti tolimos ateities planus, mojuoja savo įsivaizduojamos laisvės sparnais, nardo kaip delfinas gėluose prasmingo, drąsaus ir sąžiningo gyvenimo vandenyse, kuriuos šiaip visą laiką slepia nuo bendraakcininkų prakaituotų (kodėl jie taip godžiai siekia prisiliesti, prisiliesti?) kūnų uždarame vidiniame tvenkinyje, kad nepareikalautų leidimo ir jie ten maudytis arba neimtų rengti žinybinių plaukimo varžybų dar tebeskaidriam vandeny. Taip vidujai praskaidrėjęs, jis eina į rimtosios muzikos koncertus, teatrus arba tiesiog pasivaikščioti ir pasigėrėti gamta kaip nuoširdžiausio menininko kūriniu, nes ima įtarti, kad visi kiti nuolatos truputėlį meluoja ir iš slaptos baimės visada kažką svarbaus nutyli, kad jie taip pat tėra kokių nors akcinių bendrovių dalininkai. Tačiau šitaip nepriekaištingai laiką jis leidžia anaiptol ne visada. Pasitaiko, jog, pasinaudojęs savo bendrovės sutikimu išleisti jį į panašią kultūrinę priemonę (o šią teisę savo nariams dalis bendrovių dar pripažįsta), jis paslapčia nusėlina į kokią nors užeigą ar knaipę, kur šiek tiek pažeidžia bendrovės nario įstatus ir sulaužo vieną kitą įžadą. Tačiau tada jis teisinasi savanoriškai jokion bendrovėn nestojęs arba tiesiog neprisimenąs šito, tad jokie įžadai jam negalioja. Tai, suprantama, anaiptol negelbsti nuo tam tikrų drausminančių priemonių bei nuobaudų, jam taikomų vėliau, kurias dažniausiai, beje, jis prisiima pats, nė nelaukdamas administracinio ar moralizuojančio bendrovės įsikišimo.

Bet šį saulėtą žiemos vidurdienį jis paprasčiausiai vaikštinėjo po spindintį apšarmojusį parką, piešdamas sau galvoj, kaip įprasta, laimingo gyvenimo vaizdinius, prisiversdamas žavėtis gamtos grožiu, kai suabejodavo tų vaizdinių tikrumu, arba įsiteigdamas dabarties akimirksnio žavesį, kai pajusdavo jo trapumą, ir džiaugėsi tokiu savo sielos paslankumu. Planuodamas pilnaprasmę ateitį, jis stengėsi matyti save visapusiškai atsiskleidusi, išlavėjusį ir subrendusį, nepakartojamo charakterio ir dvasios. Jis įsižiūrėjo į save ieškodamas esminio, svarbiausio savo bruožo. Įsivaizdavo esąs atkaklus, valingas žmogus, žvaliai žengiantis tvirtu žingsniu, kelyje į tikslą nugalintis visas kliūtis, paminantis tiek priešus, tiek pasipainiojusius (ak, jie juk patys kalti…) dabar jau tik buvusius draugus. Tokį save jis pamato visų pirma, kai tik trumpam užmiršta tuos akcinius ryšius, vis neleidžiančius iki galo pasijusti savarankiška, gyva esybe. Ir svaigi jo vaizduotė įstringa, sustabdyta neva dorovinių įsitikinimų, kurie išties tėra tik nevisiškas pasitikėjimas šia savo jėga. Jis stengiasi išsisukti (ir tai jam kartais pavyksta) nuo ironiškos nuojautos, kad dorovė, jos įkvėpimas, jos esą suteikiama stiprybė – tik paskutinis bejėgių ginklas, tad toliau piešdamas vaizduotėje savo asmenybę neatsispiria pagundai priskirti jai ir šią tauriąją dvasios galią.

Taigi, mąsto jis, ko vertas tas „tikslas“, jei reikia ką nors jo vardan nustumti, nugalėti, paminti? Argi jis toks kietaširdis, kad pateisintų prievartą dėl kažkokio „tikslo“? Ne, jis ne toks. Jis geras, švelnus, gailestingas. Ir žingsnis jo išties yra lėtas, atsargus. Jei būtų vasara, jis neužmintų nė menkiausio vabalėlio, net žolės netryptų. Jis tvirtas ne prievarta, o pasiaukojimu. Nepaisydamas jokių skriaudų, jokių užgauliojimų ir patyčių, jis, neperkalbamas ir nepalaužiamas, vykdys savo kilnią žmoniškumo pareigą, savo paskirtį. Štai koks jo pašaukimas.

Šitaip netikėtai paaiškėjo, kad savo išsvajotos ir visų taip gerbiamos jėgos jis vis dėlto neišsižadėjo, ji liko jo idealo šerdis. Todėl, nors ir aplipinęs jėgą doroviniais skelbimais, jis vis dėlto neišvengė paskirties, tikslo sąvokų, kad įprasmintų savo susikurtosios asmenybės gyvenimą. Nes būtent jėgai visada yra reikalingas tikslas, nes dorovė juk ne veikla, o veikiau susilaikymas, jai nereikia jokių tikslų, priešingai, savųjų tikslų paaukojimas juk ir yra tikrasis pasiaukojimas… Taip susipainiojęs jis gal ir nebūtų pastebėjęs visos tokio išpuikusio moralumo tuštybės, kaip kad nepastebi dažnas, besišvaistąs dorybėmis ir čia pat besiremiąs jėga. Bet dabar jam į talką atėjo baimė. Jis, kaip ir dauguma kietai užsisvajojančių, neišvengdavo baimės, šitos sudirgusios savisaugos, ir ši suturėdavo nuo pernelyg didelių atotrūkių nuo tikrovės.

Taip įsiliepsnojusi vaizduotė ėmė piešti pažeminimo scenas, nedėkingumą, prievartą ir smurtą, patiriamą iš bendrovės pusės dėl jo kilnaus pasiaukojimo (nes kur jėga, ten juk ir pasipriešinimas). Ir jis nuleido rankas: kokia gi prasmė aukotis žmogui, jeigu jis toks žiaurus ir piktas? O išlavinta savistaba tuoj po šios minties pribloškė jį dar viena, galutinai grąžinusia, kaip jam pasirodė, tikrovėn: nejau net vaizduotėje jis negali tapti išbaigtas, atsidavęs, tikintis – kad ir kuo – žmogus? Ir pats atsidavimo poreikis, jau savaime nedviprasmiškai bylojantis apie to atsidavimo, tikėjimo stoką, visai pakirto valią, nutįsė maloniai nebesipriešinantį jo protą į šalį, į trečiąją hipostazę – visišką dvasios ir kūno apatiją. Ar turi išvis kokią nors prasmę jėga ir veikimas arba gailestingumas ir pasiaukojimas? Ar apskritai yra kokia nors prasmė? Šis klausimas, nė nemėginant – ar čia tinka derėtis dėl kainos? – į jį atsakyti, virto globaline retorine paguoda, ir jis pasijuto tesąs nusivylęs, paskendęs švelniame tinguly (bet slapčiausioje sielos kertelėje tuo patenkintas) svajotojas, kaip dabar drąsiai galėjo save vadinti. Nes viskas beprasmiška, nes viskas vis tiek…

Ir staiga prieš akis sumirgėjo ir nušvito, ir nuostabus vaikystės miražas netikėtai suspindo giedrame šaltame danguje. Štai jis – mažytis mažytis – stojasi iš pusnies, užvirtusios nuo jaunos eglaitės, už nugaros girdėti toks artimas, toks šiltas ir toks patikimas juokas, o priekyje, pro spindinčias sniego dulkes, ryškėja šviesus, didžiulis ir geras pasaulis. Pagaliau atsistojęs, jis – pats smalsumas, pats džiaugsmas, pats didysis nustebimas – žengia žingsnį pirmyn, link to naujo begalinio Draugo, supančio jį saulėtomis, aukštomis pušų viršūnėmis, vėl klumpa į pusnį, vėl išgirsta tokį mylimą juoką už nugaros ir pats sukrykščia iš laimės…

Jis susigriebė garsiai inkščiąs, nutilo ir išgąstingai apsidairė aplink. Ir staiga prisiminė burtažodžius, kadaise susapnuotus ar paslapčia perskaitytus kažkokioje užmirštoje knygoje: būk savimi; prisiminė vieno bendrovės nario pašaipią šypseną, kai jaunystėje dar bandė garsiai pateisinti save tais žodžiais. Savimi, savimi… Tokiu štai savimi nuo galvos iki kojų. Tik koks gi tas aš, KAS AŠ? – klausė grūsdamas į kišenes šąlančias rankas ir nulydėdamas akimis jau vakarų pusėn persiritusią trumpalaikę žiemos saulę. Klausė šito savęs, dangaus, visas susirietė į desperatišką klaustuką, tą paskutinį visų nenuginčijamų tiesų klaustuką, pakertantį kojas ištisoms virtinėms svajotojų, veikėjų, įmantrių žinovų, saldžių vilčių kurstytojų ir apsišaukėlių, tą išsišiepusį klaustuką, kuris lyg pjautuvas siaučia per pjūtį, palikdamas tik plikus laukus – erdvę kylančiai gyvybei.

Atsakymo jis neišklausė, nepakėlė, išsigando… Ir pasiliko niekas, tuščia vieta. Jis – akcinės bendrovės pajininkas, jis – grūdas dideliam malūne, kur gimstama, mirštama, atsirandama, suyrama, kur viskas bendra, išskolinta ir išnuomota, pirkta ir parduota, kur viešpatauja beveik, neregima, paslaptinga ir žmonių kalba neapsakoma akcinė bendrovė. Ne, jis ne žmogus, jis – šešėlis, negyvame žiemos saulėlydy mestas kažkokio nesuprantamo statinio, nepaaiškinamo mechanizmo, stūgsančio tolumoj, liguistos vaizduotės miglose, ir kartu čia pat, šalia, už nugaros…

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

 

Daugiau Daugiau
Musė ant lango rėmo (novelė)

Musė ant lango rėmo (novelė)

Dainius Razauskas

 

Musė ant lango rėmo

(novelė)

 

Nebent iš kambario gelmės gali atrodyti, kad baltas ir blizgantis aliejiniais dažais lango rėmas yra išties toks lygus. O juo ropojant, viskas pasirodo ne taip jau paprasta. Kiekvieną žingsnį reikia gerai apgalvoti, reikia greitai ir tiksliai ryžtis, kur dabar statyti vieną iš visos galybės kojelių, kad nenusprūstum nuo eilinio slidaus balto grumstelio, neįpultum į kokį plyšiuką ar įbrėžimą, nesukluptum ties dažų gumbeliu, nė nebekalbant apie nuolatinį maisto stygių. Skrajoti apie lempą lengva… Bet galop, jeigu neapanki ir nepakimbi visiems laikams ant musgaudžio, pamatai, kad lempos šviesa – apgaulė, kad ji neveda ten, kur tave jau taip seniai traukia. Todėl anksčiau ar vėliau kiekvienas, dar bent kiek regintis, pasuka prie lango (turbūt nė vienai musei nereikia aiškinti, kas tai yra). Ir kada jau nebe pirmą kartą atsitrenki galva į stiklą, kada jau ir ant palangės nukritęs buvai, tada nieko protingesnio nelieka, kaip imti ramiai ropoti lango rėmu.

Lango rėmu galima ropoti tik pirmyn arba atgal. Lango rėmas turi kryptį, ir tai yra jo nepaneigiamas privalumas. Tiesa, kol apropoji visą, neišvengiamai padarai kokius keturis ryžtingus posūkius, tačiau tie keli posūkiai neturi lemiamos reikšmės, kadangi ropodamas vis dėlto jauti po savimi griežtą ir tvirtą lango rėmo formą, aiškiai matai savo kelią juo, tad gali drąsiai pasijusti išdidus, žinantis, ką darąs, ir todėl net ramus. Ar matėt šitaip užtikrintai besigalandančią kojeles musę kur kitur, o ne ant lango rėmo? Tiesa, pasitaiko visokių nevykėlių ant stalo atbrailos, kėdės atkaltės ir panašiai, tačiau tai vien vargšės paklydusios muselės, pasimetusios kambario gelmėje, toli nuo lango, nuo vilties.

Seniausieji dar prisimena, kad kažkada langas buvo atviras, ir galėjai laisvai skraidyti ten ir atgal, bet paskui netikėtai atšalo, atėjo Šeimininkas, uždarė jį ir ėmė dažniau deginėti lempą.

Viena kita musė svajotoja, ropodama drauge lango rėmu, kartais papasakoja visokių įdomių istorijų, legendų, padavimų, kad draugams būtų lengviau ir nenusibostų ropoti. Sakoma, jog kai kada stikle neaiškiu būdu atsiranda maža apvali skylutė, pro kurią, jei nebijai susipjaustyti sparnų, galima išlįst. Apie keletą tokių laimingųjų ir pasakoja tos legendos, kuriose, deja, nepaisant viso jų romantiško žavesio, daug kas, matyt, yra pramanyta ir dar daugiau nutylėta ropojančiųjų paguodos vardan. Tačiau atsiranda jauniklių, kurie patiki tokiais padavimais, svajoja naktimis apie tokią skylutę, tyliai šnabždasi, susimetę į mažus būrelius, vaizduojasi nežinia ką, užsimano veikti ir ima drumsti ramybę, nes esą, jei ropojam rėmu vien dėl to, kad tai lango rėmas, tai kodėl gi nežengus tiesiai? Kodėl nepatikėjus tuo, dėl ko ir gyveni, o vis teisinti savo dienas ir naktis pašaliniais rūpesčiais ir neryžtingomis viltimis? Tad kokia gi tokio gyvenimo prasmė? – klausia naivūs jaunuoliai, tačiau mes, seniai, jau žinom, kad į šį klausimą neatsakoma. Jis nugyvenamas, ropojant visiems drauge, nekvaršinant sau galvos įvairiausiais painiais ir prieštaringais atsakymais. Galop dauguma tų maištingųjų apsiramina ir ropoja kartu su visais.

O pagaliau ar galėtum kartą staiga imti ir iš tikrųjų palikti draugus bei artimuosius, taip užtikrintai ropojančius lango rėmu, ir žengti ant slidaus stiklo? Į ką atsiremsi prieš visuotinę kandžią pašaipą, kuria rimčiausiai išbandomas kiekvienas, besukąs į šalį, idant puikybė ir pasipūtimas netaptų jo vedliais; negailestingą pašaipą, palydinčią tave pasiliekančiųjų akimis, kai tie ūmai suvokia, kad išduodi jų rėmą, jų ropojimą, jų kryptį?..

O tu pats ar tvirtai tiki rasiąs tą savo skylutę, jau nė nekalbant apie tai, ar ji iš viso yra?.. Juk pasakos pasakom, o tikrovė tikrove.

Taip, mes regim pro langą sklindančią šviesą, kas tiesa, tas tiesa. Tačiau tai ir viskas, ką mes tikrai žinome. O visa kuo kitu, apie ką pasakoja anie padavimai, sukurti, matyt, paprasčiausiai pailsusių ropoti, visu tuo pernelyg rimtai tikėti nėra jokio pagrindo. Žinoma, gal tai kiek ir paguodžia, paįvairina ropojimą, pagaliau lavina vaizduotę bei suartina mus visus viltyje, bet turbūt ir viskas. Dera sutelkti dėmesį į patį ropojimą, kad kuo toliau ir greičiau nuropotumei, idant būtų kažkas vis dėlto nuveikta, idant išmoktume ropoti vis vikriau ir vikriau, ir išmokytume kitus, idant nebūtų be galo skaudu, taip sakant, dėl beprasmiškai nugyventų… ir t.t. Tai mažų mažiausiai yra tikra ir duoda apčiuopiamus rezultatus.

Teisybė, yra buvę narsuolių, mėginusių leistis ieškoti tokių skylučių, tačiau nieko rimto iš to neišėjo. Dauguma sugrįžo, tik nusikamavę, paliegę, apsivylę ir smarkiai atsilikę nuo ramiai ir kantriai ropojusiųjų. Kiti visai negrįžo. Bet nežinia, gal jie pasiekė tą patį rėmą kitoje vietoje, už eilinio posūkio, toli užpakaly arba prieky. Šiaip ar taip, net jei tokiu būdu mus visus ir pralenkė, vis tiek vargiai jie begali būti laimingi, vieniši ir pavargę, kažin kur toli nuo suprantančio ar bent atjaučiančio draugo, tesuradę tą patį, nuo ko taip užsidegę bėgo. Dar kiti turbūt galą gavo savo klajonėse, nes yra žinoma: stiklu ropoti – tai ne lango rėmu. O nuslydęs nuo stiklo, jei laimingo atsitiktinumo dėka ir liksi gyvas, turėsi viską pradėti iš pačių pačių pradžių, niekad nebesitikėdamas pavyti ir susigrąžinti paliktųjų. Be to, visiems gerai žinoma, ką reiškia pasipainioti Seimininkui akyse… O galų gale net jeigu ir yra kur nors tokia išganinga skylutė, – nors tai nelabai įtikėtina, – net jeigu tu ją, leiskim sau pasvajoti, pagaliau ir surasi, tai ar išlįsi? Ar išlįsi?

Pastaruoju metu vis daugiau pasigirsta balsų, kad jokių skylučių niekada nebuvo ir nėra. Tai, deja, panašu į tiesą. Tačiau rodytis didvyriu visuomet prašmatnu, todėl kaskart atsiranda gana gausus būrys nutrūktgalvių mandruolių, kurie ropoja stiklu palei rėmą, pačiu stiklo pakraščiu, nė nebeieškodami jokių skylučių. Paklausti, kodėl taip daro, jie paprastai iš aukšto pasižiūri ir išdidžiai atsako, esą jie ne tokie kaip visi, esą jie gimę šviesai. Ir išties jie visada matomi ryškesnėje šviesoje nei mes ant rėmo. Tik ar verta nertis iš kailio vien dėl to, kad būtum apšviestas ir gerai matomas? Jie juk visą laiką ropoja lygiagrečiai su mumis – nei pralenkia, nei atsilieka, nei kokią skylutę atsitiktinai aptinka, nes pats stiklo pakraštys ir iš čia, nuo rėmo, yra puikiai matomas, ir – ak! – kad bent vieną būtų pavykę pastebėti!..

Taigi tampa aišku, kodėl dauguma musių ropoja būtent lango rėmu: ne pačiu stiklu, bet ir ne kur nors visai kitur. Nes vis dėlto faktas lieka faktu: langas yra, vadinas, yra kažkas ir už lango, iš kur atsklinda į kambarį ta viliojanti šviesa, negali nebūti. Todėl mes ir ropojam čia, rėmu, ties riba, kad bet kuriuo metu liktume netoliese, lango šviesoje, kad nuolat būtume pasiruošę, ir laukiam, jog vieną kartą ateis Šeimininkas ir vėl plačiai atvers langą. Nes negali gi Jis visą laiką tūnoti šitoje prišutusioje landynėje, negali gi nekilti noras ir jam kada nors vėl įkvėpti gaivaus, gryno oro. Iš ten, kur nukreipti visų mūsų žvilgsniai.

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

Daugiau Daugiau
Laiškas redakcijai (novelė)

Laiškas redakcijai (novelė)

Dainius Razauskas

Laiškas redakcijai

(novelė)

Gerb. redakcija, rašau jums dėl novelės „Laiškas Redakcijai“, norėdamas šį bei tą paaiškinti ir kai ką patikslinti. Bevelyčiau išdėstyti reikalą, trumpai, tačiau negaliu susilaikyti nepapasakojęs visko nuo pradžių.

Autorius ir aš – seni draugai. Sakau „draugai“ ne vien iš įpročio šitaip vadinti pažįstamus, o visiškai rimtai, turėdamas tam tvirtą pagrindą, kadangi pažįstam vienas kitą kaip nuluptus nuo žalios jaunystės, netgi nuo vaikystės, kadangi kartu brendome ir iki šiol palaikome glaudžius tarpusavio ryšius, suprantam vienas kitą ne tik iš pusės žodžio, bet apsieidami ir visai be jo. Tik tokia draugystė ir leidžia man kreiptis į gerb. redakciją, tačiau kaip tik ji ir apsunkina įvykių perteikimą, nes gerb. redakcija, būdama toli nuo mūsų ilgametės bendros kasdienybės, gali kartais palaikyti visa tai nevykusiu fantazavimu, kai tuo tarpu, žinant visą mūsų patirtį ir polinkius, atrodo ne tik visai įtikėtina bei natūralu, o netgi, kaip dabar jau suprantu, būtina ir neišvengiama.

Ne naujiena, kad įprastoje aplinkoje žmogus elgiasi ne visiškai taip, kaip elgtųsi viešumoje. Jis gali nesivaržydamas nusičiaudėti, atsirūgti, pasikasyti užpakalį, gali stabtelėti ties veidrodžiu ir nutaisyti grimasą, gali nusižiovauti taip, kad iš po liežuvio čiurkšteltų seilės ir aptėkštų pianino klavišus, gali pamėginti kojos nykščiu pasiekti nosį arba užsikelti kojas ant stalo ir ritinėti jomis obuolį, į ritmą niūniuodamas garsųjį Bethoveno IX simfonijos motyvą, kaire ranka mojuodamas ore, sunėręs pirštus į špygą, o dešine sukinėdamas kelnių sagą. Likęs visiškai vienas, jis gali dar daugiau. Tačiau būtent senų gerų draugų rately to jau visai pakanka, kad įsivyrautų neįpareigojanti nuotaika, kai niekas niekuo nesistebi ir į nieką nekreipia dėmesio. Todėl tai, kas dėjosi tą vakarą, nuo kurio noriu pradėti ir kuriuo noriu remtis pasakodamas, žiūrint iš šalies gali pasirodyti ne visai įtikėtina ar netgi truputį kvaila, tačiau man ir, manau, mums visiems taip anaiptol neatrodė, nors, reikia prisipažinti, irgi iš pradžių šiek tiek stebino.

Daugiau Daugiau
Holistinė dinamika, organizmo teorija… (B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Holistinė dinamika, organizmo teorija… (B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

HOLISTINĖ DINAMIKA, ORGANIZMO TEORIJA, SINDROMO DINAMIKA

(B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

PSICHOLOGINIŲ DUOMENŲ IR METODŲ PRIGIMTIS1

 

PAMATINIS PSICHOLOGIJOS DUOMUO

Sunku pasakyti, kas yra šis pamatinis duomuo, tačiau lengva pasakyti, kas jis nėra. Būta nemažai mėginimų tai išreikšti: „tai tik…”, tačiau visi mėginimai redukuoti šį apibūdinimą į ką nors paprasta žlugo. Žinome, kad pamatinis psichologijos duomuo nėra raumens trūkčiojimas, refleksas, elementarus pojūtis, neuronas, net koks nors akivaizdžiai pastebimas poelgis. Tai daug didesnis vienetas, ir vis daugiau psichologų mano, kad jis bent jau ne mažesnis kaip prisitaikymo ar kliūčių įveikimo aktas, kuris neišvengiamai apima visą organizmą, situaciją ir siekinį ar tikslą. Turint galvoje tai, kas kalbėta apie nemotyvuotas reakcijas ir grynąją išraišką, net ir toks supratimas atrodo ribotas.

Žodžiu, prieiname paradoksalią išvadą, kad pamatinis psichologijos duomuo yra tas pradinis sudėtingumas, kurį psichologai imasi analizuoti skaidydami į elementus ar pamatinius vienetus. Jei iš viso remsimės pamatinio duomens samprata, tai ši iš tiesų atrodys savita, kadangi nurodo tai, kas sudėtinga, o ne tai, kas paprasta, visumą, o ne dalį.
——————————————-
1 Šiame priede pateikiama daug teorinių išvadų, tiesiogiai kylančių iš tyrimo duomenų, gautų tiriant žmogaus asmenybės organizaciją, ir jis, kaip sakoma, šiuos duomenis pralenkia tik vienu žingsneliu ir kartu yra tvirtai jais pagrįstas.
——————————————
Svarstydami šį paradoksą, netrunkame suprasti, kad pamatinio duomens ieškojimas yra visos pasaulėžiūros atspindys, mokslinė filosofija, numatanti atomistinį pasaulį – pasaulį, kuriame sudėtingi dalykai sudaryti iš paprastų elementų. Tokio mokslininko pirmutinė užduotis yra redukuoti tai, kas vadinama sudėtinga, į tai, kas vadinama paprasta. Tai atliekama analizuojant, skaidant į vis smulkesnius elementus, kol pasiekiama tai, kas neredukuojama. Šią užduotį gana sėkmingai išsprendė daugelis mokslų, bent jau kuriam laikui. Tačiau ne psichologija.

Daugiau Daugiau
Pozityvaus požiūrio … problemos (A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Pozityvaus požiūrio … problemos (A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

POZITYVAUS POŽIŪRIO Į PSICHOLOGIJĄ KELIAMOS PROBLEMOS1

 

(A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

IŠMOKIMAS

Kaip žmonės išmoksta būti išmintingi, brandūs, geraširdžiai, turėti gerą skonį, būti išradingi, išsiugdyti gerą charakterį, prisitaikyti prie naujos situacijos, skleisti gėrį, siekti tiesos, įžvelgti, kas gražu, nuoširdų, tai yra kaip jie, užuot išmokę išoriškai, išmoksta iš esmės (311a)?

Mokomės iš unikalių patirčių, tragedijos, santuokos, tėvystės, pasisekimo, triumfo, įsimylėjimo, ligos, mirties ir t.t.

Mokomės iš skausmo, ligos, depresijos, tragedijos, nesėkmės, senatvės, mirties.

Daug kas iš to, kas laikoma asociaciniu išmokimu, iš tikrųjų yra nukreipimas (225): jis vidinis ir reikalingas realiame pasaulyje, o ne reliatyvus, dirbtinis ir atsitiktinis.

Save aktualizuojantiems žmonėms kartojimas, sugretinimas ir dirbtinis atpildas darosi vis mažiau svarbūs. Turbūt įprastinė reklama jiems nedaro poveikio. Jie daug mažiau linkę į dirbtines asociacijas, mažiau jautrūs užuominoms apie prestižą, apeliacijoms į snobiškumą ir tiesiog beprasmiškam kartojimui. Tokios priemonės jiems gal net daro neigiamą poveikį, nes veikiau juos atgraso negu patraukia. Kodėl tokia didelė šviečiamosios psichologijos dalis, užuot pasidomėjusi tikslais, t. y. išmintimi, supratimu, gebėjimu spręsti, geru skoniu, taip rūpinasi priemonėmis, t. y. pažymiais, laipsniais, įskaitomis, diplomais?

Daugiau Daugiau
Normalumas, sveikata ir vertybės (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Normalumas, sveikata ir vertybės (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

NORMALUMAS, SVEIKATA IR VERTYBĖS

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Žodžiai „normalus” ir „nenormalus” turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Kaip tik tai ir ketinu padaryti šiame skyriuje.

Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Šio skyriaus pavadinimą nutariau interpretuoti tiek mėgėjiška, tiek profesionalia prasme. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug – dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje. Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Kai po paskaitos klausytojai mane klausdavo apie seksualinio elgesio normalumą ir nenormalumą, aš jų klausimą suprasdavau lygiai taip pat ir mano atsakymas dažnai implikuodavo arba „dėl šito reikėtų susirūpinti”, arba „dėl šito nėra ko jaudintis”.

Daugiau Daugiau