Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Interviu su Audriu Beinorium

Lietuva –Indija – Lietuva

Žurnalas „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.2

Liudviko Giedraičio (LG) interviu su Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktoriumi, indologijos ir budizmo studijų profesoriumi Audriumi Beinoriumi (AB).

LG – Esat gal skvarbiausias Indijos žinovas Lietuvoje. Šiuo interviu rūpėtų paieškoti, ką tos milžiniškos šalies dvasinių įžvalgų, išminties klodai, tūkstantmečių istorijos patirtis galėtų pasiūlyti pasimokyti ir Lietuvai, jos ateičiai, gyvastingumui.

AB – Manyčiau, galimas toks pragmatiškas pasirinkimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų žmonių traukos į tą šalį tikslai yra įvairiopi. Nemaža dalis lietuvių į Indiją važiuoja ieškodami naujumo, neatrastumo virpulio (Vakarų Europos kultūroje jaučiamės savi, pažįstantys).

Kita nemenka dalis – turintys dvasinio ieškojimo paskatų, žmonės, važiuojantys į konkrečias religines bendruomenes – ašramas, hindų, jogų centrus. Jiems rūpi konkrečios religinės praktikos. Tokių, mano žiniomis, dauguma.

Yra keliaujančiųjų ekonominiais, studijų ar darbo tikslais (tarp tokių aš). Tai įvairių mokslo sričių ir orientalistikos studentai, dėstytojai, specialistai…

LG – Ar galima būtų sakyti, kad tos žmonių slinktys jau turi bent kiek apčiuopiamą įtaką Lietuvos kultūrai, kaitai?

AB – Kaip minėjau, bene daugumos keliaujančiųjų į Indiją tikslai susiję su pasaulėvaizdžio, patirčių paieškomis. Tai – nusivylusieji vakarietiškuoju skepticizmu, pesimizmu, nihilizmu, materializmu, vartotojiškumu, nerandantys atsparos krikščioniškoje praktikoje, pasaulėžiūroje. Jie Indijoje jogos centruose medituoja, perima įvairias praktikos formas, grįžę kuria indiškus religinius centrus, dalyvauja jų veikloje. Kaip tokie žmonės keičia aplinkinių santykį su Lietuva – nesiryžčiau apibendrinti, nes žmonės labai skirtingi. Vieni, sąmoningai ar ne, siekia persiimti nauja religine pasaulėžiūra, nors puikiai žinoma, kad hindu gali tik gimti, o ne tapti. Nuvažiavus į Indiją, ten kiek pagyvenus, manau, neįmanoma įsigyventi į religinius simbolinius kodus, prasmes, adekvačiai priimti bendravimo elementus. Jautiesi vis tiek kitos kultūros žmogumi. Ne kartą esu girdėjęs nuogąstavimų, kad važinėdamas po Indiją, studijuodamas, dėstydamas ten, prarasiu savo kultūrinę, tautinę tapatybę, tačiau mano asmeninė patirtis priešinga. Indiją laikau savo antraisiais namais, išties daug laiko ten praleidžiu, bet kaskart vis labiau jaučiuosi lietuvis… Yra tokia labai prasminga (nuolat ją turiu omeny) dialogo filosofijos pradininko M.Buberio užrašyta Lenkijos chasidų sakmė apie rabiną Aizeką, skurdžiai gyvenusį Krokuvos gete. Buvo labai dievobaimingas. Sapne jam Dievas pasako, kad Prahoje po Karališkuoju tiltu pakastas lobis, važiuok ir išsikask. Aizekas tik numoja ranka, bet po kelių dienų ir vėl jam tas sapnas. Trečią kartą tą patį susapnavęs, nusprendė, kad reikia keliauti. Patraukia pėsčias iš Krokuvos į Prahą. Suranda tą tiltą, koloną, po kuria turėtų būti pakastas lobis, bet tiltą saugo čekų gvardiečiai. Aizekas ateina čia kasdien, bandydamas išsitirt, kaip prisitaikius kast. Aizeką pamato sargybos kapitonas, ima jį klausinėt, ko čia ateinąs, ką norįs veikti. Aizekas mato, kad tas gvardietis draugiškas, geranoriškas, jam atvirai ir sako: Dievas sapne man liepė keliaut prie šio tilto, nes čia yra pakastas lobis. Kapitonas nusijuokė: ar galima tikėti sapnais! Jeigu aš tikėčiau jais, tai turėčiau daryti visiškai priešingai. Kelis kartus sapnavau, kaip Dievas man liepia keliaut kažkur į Lenkiją, Krokuvos miestą, kur niekad nebuvęs, susirast kažkokį rabiną Aizeką, jo name po krosnimi yra lobis! Negi aš būsiu toks kvailas ir keliausiu į tą Krokuvą, ieškosiu kažkokio Aizeko, kaip jį surasčiau… Aizekas, viską supratęs, padėkoja ir – namo. Išsiima lobį, už kurį pastato sinagogą… Idėja tokia: norint atrasti lobį, kuris yra mūsų namuose, metaforiškai suvokiant – židinyje, krosnyje, sakraliausioje vietoje, kartais reikia atlikti tolimą, sunkią piligriminę kelionę į kitą šalį, kitą kultūrą, kad suvoktum, jog lobis slypi tavo namuose, tavo kultūroje. Indijos tradicija, kultūrinis kitoniškumas, papročiai, gyvensena, socialinė sąranga tampa savotišku veidrodžiu,  kuris padeda mums geriau pažinti, atspindėti save. Jos tautų, kalbų, kultūrų, papročių, religijų, kasdienio gyvenimo ypatumų pynė, įvairovė neišvengiamai tarsi užaštrina klausimą – o kas esu, kas yra mano, kas mes, mūsų kultūrinė, religinė pasaulėžiūrinė tapatybė, kiek pajėgiam remtis savu kultūriniu paveldu, tradicija (krikščionybės su baltiškuoju klodu nesupriešinu), kokios grėsmės mūsų tapatybei, kas tyko šiuolaikinėje eurointegracijoje, kapitalistinėje vartotojiškoje visuomenėje…

LG – Bet Lietuvoje beveik visi „žino“: su Indija nuo senovės esam labai „artimi“, net žodžių tapačių daug turim: „avis, šuva, svapnas, dhumas“…

AB – Lietuvoje dar tvyro romantiškas santykis su Indija. Mes manom, kad indai šneka beveik lietuviškai. Sanskritas mus tarytum vienija. Ieškoma bendrų  indoeuropietiškų sąsajų. Taip – nuo XIX a. vidurio, nuo J. Basanavičiaus, Vydūno, V. Krėvės… Senojo tikėjimo išpažinėjai siekia susipažinti su indų archajine religine praktika, mitologija, pasaulėžiūra, dievų vardais. Juk Indija du tūkstančius metų atsilaikė prieš gana agresyvią krikščionizaciją, išsaugojo tapatybę, tradicijos gyvastingumą visais pavidalais, tarp kurių ir archajiškasis klodas, vedų religinis lygmuo, kurio reikšmę išties sunku neigti, bandant rekonstruoti baltiškojo apeigyno elementus. Esu dalyvavęs vediškose Ugnies apeigose Agnihomoje. Žyniai jas atlikinėjo penkias paras, nepaliaujamai giedojo vedų himnus, atnašavo Ugniai… Sunku suvokti veiksmų  prasmę, bet sielą apėmęs virpuliukas gal buvo susijęs ir su tuo, kad liečiami labai gilūs, archetipiniai sąmonės klodai, ataidintys, matyt, ir iš senosios baltų kultūros, mumyse glūdinčio sunkiai verbalizuojamo, tačiau psichės gelmėje dar gyvo paveldo. Krikščionybės antsluoksnis dar nėra labai giliai užklojęs mūsų baltiškosios pasaulėjautos klodus. Penkias apeigų  dienas smelkte smelkė pojūtis, kad buvau nublokštas ne tiek į Indijos praeitį, kiek į  savąją, jungiškai pasakyčiau, kolektyvinę pasąmonę, suvoktą ne tiek iš religinių veiksmų, apeigų, vaizdinių, bet iš etnogenetinės gilumos, iš išgyvenimų.

LG – Taigi ko mus moko Indija?

AB – Dar XIX a. viduryje religijotyros tėvas Maksas Mülleris  parašė knygą „Ko Indija mus gali išmokyti“. Po pusšimčio metų archetipinės psichologijos tėvas Carlas Gustavas  Jungas vėl tokiu pat pavadinimu parašė studiją… Šių ir daugelio kitų mokslininkų nuomone, Indija gali išmokyti pirmiausia religinės tolerancijos, žmogaus esmės suvokimo, sąmonės gelmės pažinimo, savarankiškumo, dvasinio stabilumo. Kad ir kurią žmogaus pažinimo sritį paimtume, ar tai būtų kalba, religija, filosofija, teisė, menas, ar tradiciniai mokslai, – verta keliauti į Indiją, kurioje ligi šiol saugomi ir gyva tradicijos perdava puoselėjami vieni vertingiausių žmonijos patirties ir pažinimo lobių.  Mülleris sakė, jog Indija moko pažvelgti į save, bandyti pajusti tą slėpinį, kurį vadiname gyvenimu šioje žemėje. Kai matai, kokios stiprios Indijoje šeimos, kokia pagarba vyresniesiems, koks gilus ryšys su kultūrine tradicija, akivaizdu, kad yra iš ko mokytis. Indija – ypatingo kultūrinio kitoniškumo regionas. Nuvažiavę ten, daug kas patiria net kultūrinį šoką. Tai juo labiau verčia klausti: „O kas gi aš esu?“ Pasak C. G. Jungo, Indija pirmiausia moko gręžtis į save patį, savo esmę, savo tikrojo „aš“ paieškas. Jungas teigia, jog Indija reprezentuoja kitokį žmogaus civilizavimo būdą – be užspaudimo, be prievartos, be perdėto racionalizmo. „Didžiausio dvasingumo pavidale jūs įžvelgiate gyvo autentiškumo pėdsakus, o neišsilavinusio, pusiau nuogo kaimiečio melancholiškose akyse jus regite slėpiningų tiesų pažinimą.“ Gyvenimas Indijoje dar nesusitraukė į galvos kapsulę, kurioje lokalizuojamas šiuolaikinių Vakariečių sąmoningumas. „Jie vis dar gyvena visu kūnu, nekeista, kad vakarietis čia jaučiasi it sapne, nes visavertis gyvenimas Indijoje yra kažkas, apie ką galima tik sapnuoti”.  Tai iš esmės ir yra Indijos bene didžiausias įnašas į viso pasaulio kultūros lobyną. Turimos omeny per daugelį tūkstančių metų suformuotos sąmonės lavybos formos, jogos meditacinės pratybos. Visa tai dabar adaptuojama ir Vakarų kultūroje… Mes turim vieną žodį – protas. Sanskrite yra 40 žodžių, kurie nusako įvairius proto lygmenis. Ir tai nėra sinonimai. Vien kalba liudija, koks milžiniškas šioje srityje įdirbis. Kai verčiau į lietuvių kalbą „Jogos sutrą“, net Didžiojo lietuvių kalbos žodyno pagalba buvo bejėgė: mūsų tautos lingvistinis lobynas neatskleidžia, kad būtume turėję milžinišką įdirbį, susijusį su žmogaus sąmonės gelmių kontempliatyviu pažinimu. Bet dirbant su indų estetikos, dramos tekstais, kuriuose kalbama apie įvairias emocines būsenas, išties atsiskleidžia, pasimato lietuvių kalbos turtingumas. Baltų senosios religijos sekėjai teigia, kad esam turėję stiprų žynių, mūsų senosios kultūros išmanytojų luomą, saugojusį sakralų pažinimą, kurį kryžiuočiai esą sunaikino. Tuo visada suabejoju, nes kalba visa tai būtų išsaugojusi savąja struktūra, niuansuotom reikšmėm. Kai kalbama apie žmogaus sąmonę, sielą, reikšmių, sąvokų paletės lietuvių ir sanskrito kalbose skirtumas labai didelis. Antra vertus, tautosakoje, mitologijoje esame išsaugoję itin archajiškus kalbos klodus. Kai indams sakau, kad Lietuvos bažnyčiose kreipiamasi „O Viešpatie Dieve“, jie pasijunta net priblokšti: kodėl kažkur šiaurėj gyvenanti postsovietinė tautelė sanskritiškai  kreipiasi į hindų Dievą ir save vadina krikščionimis! Mat sanskritu tai skamba „O višpati deva“. Kalba išties didžiausias mūsų turtas.

LG – Esat Vilniaus universiteto Orientalistikos centro vadovas, skaitote paskaitas, be abejo, Jums rūpi pirmiausia švietimo reikalai. Bet ką Jūs savo žodžiu gal norit skelbti Lietuvai? Kokią gal žinią paskleisti?

AB – Toks klausimas… Mes, lietuviai, nuo caro laikų neturėjom galimybių pažinti kitų kultūrų. Turim misionierių Andrių Rudaminą, su jėzuitais keliavusį į Kiniją, ten gyvenusį, išmokusį vietos kalbą, turim Radvilą Našlaitėlį, XVI a. aprašiusį savo kelionę į Artimuosius Rytus, tačiau 1810 metais Vilniaus universitete įkurtoji Rytų kalbų katedra tegyvavo vos dešimtmetį, nes ir pats universitetas 1832 metais buvo uždraustas, uždarytas. Nuo tų laikų (per carizmą, sovietmetį) tik dabar atsirado galimybės plėtoti neeuropinių, Azijos kultūrų studijas. Bandom užpildyti dviejų šimtmečių tuštumą ir, savaime aišku, žengti toliau. Mūsų pastangas skatina ir suvokimas, kad, būdami labai negausi tauta, mes galim išlikti pažindami, absorbuodami iš pasaulio tai, kas jame pozityviausia, taip stiprindami savo kultūros, tautinės savimonės pagrindus. Buvę Sovietų Sąjungos vakarais, tapome Europos Sąjungos rytais, Vakaruose suvokiamais anaiptol ne geriausiais pavidalais, jokiu būdu neturim užsisklęsti, užsidaryti. Vienas iš mūsų tikslų – formuoti Lietuvos kultūrai, mokslui, švietimui reikalingus specialistus, kurie išmanytų atskirų pasaulio regionų kultūrą, filosofiją, meną, religijas, kalbas, kad tai stiprintų mūsų tautos akademinį lygmenį ir, be abejo, ekonominį potencialą. Antra vertus, manau, kiekvienos tautos savigarbos reikalas turėti galimybę pažinti kitas kultūras iš pirminių šaltinių. Iki šiol vertėme iš anglų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų, tik dabar atsiranda specialistų, galinčių versti iš kinų, arabų, persų, sanskrito kalbų. Tai labai svarbu: kitos kultūros pažinimas per tarpinę kalbą neišvengiamai iškreipia prasmę. Turėdami pasaulinės klasikinės literatūros vertimus iš originalo, praturtiname savąją kultūrą. Praturtėja mūsų žodynas, prie mūsų priartėję kitų tautų pasaulėvaizdžiai padeda giliau ir visapusiškiau suvokti save. Tampam turtingesni: be abejo, jeigu nedekonstruojame savo pačių tapatybės, netampame apgailėtinais imitatoriais. Lietuvoje, mano supratimu, labai pavojinga tai, kad karštligiškai siekiama būti imitatoriais. Imituojame pasiturinčios Vakarų Europos gyvenseną, edukologiją ir daug ką, apleisdami, užmiršdami mūsų tautos prioritetus. Jeigu pradėtume imituoti ir kinus ar indus, taip pat būtume apgailėtini. Mes turim būti savimi. Žavimės japonų ekonomika, įtaka pasauliui, nes jie puikiai sugeba sintoistinio pasaulėvaizdžio simbolius, pagarbą tradicijoms, praeičiai suderinti net su moderniausiomis technologijomis. Kinai, indai, beje, elgiasi taip pat: itin saugo savo etnines vertybes, integruoja į šiandieną. Šia prasme, pažinti Azijos kultūras – tai turėti galimybę ieškoti atspirties savoje kultūroje, savyje, neimituojant, nesistengiant būti nei anglais, nei kinais, nei japonais, nei kuo kitu. Kartais susilaukiam pastabų: jūs ten Orientalistikos centre galbūt telkiate bazę Kinijos emigrantams (neseniai įkūrėme Konfucijaus institutą, kinų kalbos ir kultūros studijų centrą, sparčiai plėtojame ir arabų šalių studijas), net įtariami, kad esam Azijos šalių „penktoji kolona“, romantiškai orientuoti, siekiame Lietuvą paversti mažąja Kinija, mažąja Indija ar Japonija… Jokiu būdu taip nėra. Visi mano kolegos, turėdami neribojamas galimybes išvažiuoti iš Lietuvos ir tikrai puikiai įsikurti Vakaruose, dirbti tą patį darbą žymiai geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, dauguma lieka čia. Liekame mūsų nuolat reformuojamoje ir vis vargingoje švietimo sistemoje, jau dvidešimt metų nežinia kuria kryptimi judančioje (jei apskritai kur nors judančioje). Bemaž totalios evakuacijos iš Lietuvos sąlygomis tie, kurie gyvena čia ir dirba Lietuvai, manau, būtent ir yra patriotai… Kokią žinią nešam Indijos studijų kontekste? Iš dalies jau atsakiau: stiprybės ieškokime savo šaknyse ir absorbuodami tai, kas geriausia kituose.

LG – Prieš porą dienų vėl grįžote iš Indijos. Kaip ten jaučiasi žmonės? Kokia dvasia tvyro? Kaip galima būtų palyginti žmonių pasaulėjautą Indijoje ir Lietuvoje?

AB – Indija yra kontrastų šalis. Daug skurdo, kurio apraiškos kiekvieną atvykusįjį stebina, skausmingai nuteikia. Bet dar labiau stebina matant, kaip žmonės, gyvenantys net ir nepalyginti skurdžiau už mus, yra emociškai sveiki, labai gyvi, atviri žmonės. Jie išties šypsosi. Bendrauti su jais labai lengva. Grįžti į Lietuvą – čia tvyrantis emocinis fonas – nepasitenkinimas, pavydas, puikybė, agresija, nuolatinis skundimasis, verkšlenimas. Po kiekvienos kelionės į Indiją tai kaskart pribloškia, slegia. Net ir galvoji žmogus: ar mes kažkuo sergam, ar jau esam kažką esminio praradę.

LG – Kokias matot priežastis, veiksnius, lemiančius tokių, sakytum, tapatybių, pasaulėjautų skirtumus?

AB – Indo mąstyme giliai glūdi suvokimas, kad jame yra dieviškasis pradas. Jis – ne dulkė, o būtent dieviškasis pradas – atman, – pati savastis, patybė, dieviškasis aš. Indas neturi pirminės nuodėmės sampratos, mums įdiegtos iš Biblijos. Jiems nereikia Išganytojo atpirkimo. Indija indui išties yra šventa žemė, karmos atpirkimo žemė. Indų suvokimu, pats gimimo Indijoje faktas – didelė dovana, nesvarbu, kokioje kastoje esi gimęs. Visa tai formuoja atsakomybės jausmą už tai, kur tu gimei, ką gavai iš kultūros, tautos. Ypač svarbu, kad indas jaučiasi turįs dieviškąjį pradą, kurį pačiam reikia atpažinti, atrasti, atskleisti. Jis potencialiai kaip tikroji žmogaus esmė, tikroji esatis. Antra vertus, Indija – daugelio pasaulinių religijų gimtinė: hinduizmo, budizmo, džainizmo, sikhizmo… Tūkstantmečiais ten egzistavo įvairios religinės kryptys, praktikos, metodai, padedantys žmogui atpažinti savo tikrąją esmę, išsivaduoti, indų supratimu, iš mirties – gimties grandinės. Indijoje (ne visuose regionuose) tvyro transcendencijos, anapusybės pojūtis… Ne sykį lankiausi Varanasyje, kremavimo ghatuose prie Gangos upės…  Iš pradžių tai sukelia nemalonų pojūtį: čia pat aplinkui verda kasdienės tikrovės gyvenimas: vaikai žaidžia kriketą, laksto šunys, pardavinėjama arbata. Jauti diskomfortą, bet… Mūsų, Vakarų, kultūroje mirties nėra. Ji mus ištinka. Tik kai miršta artimas žmogus, ji čia atsiranda. Mūsų psichė, sąmonė tarsi skilusi. Sąmoningumo lauke, kuriame gyvename kasdienybę, mirtis mums yra tabu, neliečiama tema. O Indijoje griežtos takoskyros tarp kasdienės sąmonės ir mirties nėra. Gimtis, mirtis suvokiami kaip to paties proceso sudėtiniai komponentai. Šia prasme indo sąmonė pilnesnė, atviresnė įvairioms būties dimensijoms. Kartoju: sveikesnė – nesugadinta socialinių blokų, gynybų, vaidmenų, neurozių ir pan.…

LG – Ar indams gyvent šiame pasauly lengviau, nei, tarkim, europiečiams, mums, lietuviams?

AB – Lengviau dar ir dėl to, kad jie tiki reinkarnacija, daugeliu gyvenimų.

LG – Jūs pažįstat, kaip „veikia“ religijos, daugelį tūkstantmečių nepatyrusios prievartinio naikinimo, šventos Ugnies brunoniško gesinimo, šventųjų giraičių kirtimo – kokia, Jūsų matymu, būtų buvus Lietuvos dvasinė raida, dabartinė būklė, jei senojo, tradicinio, tikėjimo pradai nebūtų buvę taip aršiai persekiojami, niekinami iki šiol.

AB – Kiekviena religija, be abejonės, yra ir turėtų būti tradicinė, tautinė. Kiekviena tvirta kultūra turi nuosavą religiją. Tai savasties, tapatybės atspirtis, pamatas. Su krikščionybe į Lietuvą keliavo europinės kultūros elementai, tačiau naujos religijos įdiegimas visada yra skausmingas, traumuojantis procesas. Esame Europoje paskutiniai pagonys, vėlyvi krikščionys – gal tai lemia, kad mumyse dar daug neužgijusių, potrauminių elementų šleifas. Indijoje nuo apaštalo Tomo laikų diegiama krikščionybė, jos ten niekas niekada nepersekiojo, nedraudė, o rezultatas – fiasko. Nes susiduria skirtingi mentalitetai, pasaulėvaizdžiai, kitokios pasaulėjautos ir egzistencinės vertybės. Indai tvirti savo tautinėse šaknyse, lietuvių atspirties vektorius iki šiol ne visai aiškus. Tai gal ir lemia mūsų pakrikimą. Indijoje visais tūkstantmečiais puikiausiai sugyveno visos religijos, gaji tolerancija. Dabartinė Indija man primena Europos Sąjungą: ką Europa dabar bando kurti, Indijoje vyksta nuo Antrojo pasaulinio karo, atgavus nepriklausomybę: nuolat ieškoma bendrabūvio, skirtingų kultūrų, religijų, etninių, lingvistinių  grupių optimalaus sambūvio. Mes ir šia prasme turim ko pasimokyti iš Indijos. Šiuolaikinė, Vakarų kolonijinį ir kultūrinį imperializmą įveikusi Indija – tai moderni, demokratiška,  sparčiai netgi globalios ekonominės krizės sąlygomis augančios ekonomikos šalis. Vienas pavyzdys: atgavus nepriklausomybę, Indijos raštingumo lygis siekė tik 11 proc., dabar jis yra jau 70 proc. Indija sparčiai kuria moderniausias technologijas ir jomis naudojasi, plėtoja realią žinių visuomenę (apie kurią mes tik daug kalbame). Juk Indija yra didžiausia demokratiniu valstybės valdymu grindžiama šalis. Deja, pastaraisiais laikais ten gana aktyviai formuojasi nacionalistiniai sąjūdžiai religiniu pagrindu. Vis garsiau skamba „Indija – indams!“ Negi indas visada būtinai hindas!? Tai tampa grėsme tradicinei Indijai, visada užtikrinusiai sąlygas visiems, netgi nuo persekiojimų čia atvykusiai žydų diasporai, plėtoti savas etnines tradicijas.

LG – Gerokai nutolom nuo Lietuvos…

AB – Nes myliu Indiją… Esu gyvenęs daug kur Europos šalyse, Amerikoje, Japonijoje, vis dėlto Indija – mano  išties antrieji namai. Ten mokęsis kalbų, turiu daug draugų, išvažinėjęs šalį skersai išilgai, pažįstu bendravimo ypatumus, ryšių, santykių specifiką. Bet niekad nesijaučiu indu. Priešingai, vis labiau jaučiuosi lietuviu. Kai dalyvauju konferencijose, studijuoju indų kalbas, kultūrą, – jaučiuosi dirbantis naudingą darbą pirmiausia Lietuvai. Indijoje kalbi apie Lietuvą, lingvistinius baltų kalbų ryšius su sanskritu, apie mitologinius panašumus, senąją baltų kultūrą, XX a. istoriją… Daug keblumų iškyla tik tada, kai sukyla potroškis kuo pasididžiuoti. Turime labai ribotas tam galimybes. Negi vien apie LDK laikus kalbėti, romantiškai didingą praeitį?..

LG – Minėjot pažįstantis ryšio tarp žmonių Indijoje ypatumus, santykių specifiką. Kuo jie skiriasi nuo lietuviškųjų, kokie jie?

AB – Šilti. Ten ne tik šiltesnis klimatas, bet ir sklinda žmogiška šiluma. Pirmaisiais metais jutau net skausmingą, sakytum, atsilukštenimo procesą. Augęs, brendęs sovietiniais laikais, žmogus nori nenori turėjai žinoti, jausti, ką gali kalbėti, apie ką patylėti. Tai vyresniesiems įsismelkę į kraują. Antra vertus, mūsų vakarėjanti į Europą besiintegruojanti Lietuva išmoksta socialinio žaidimo (matyt, vieno iš Vakarų kultūros aspektų), socialinių kaukių vaidmenų: kas tu esi, kokią „padėtį užimi“, kokį vaidmenį vaidini, kaip save pateiki. Savęs reprezentavimo vaidmenys, kuriais tarsi apsilipdome, mums labai svarbūs. Nuvažiuoji į Indiją, atsiveria visai kitokia bendravimo terpė. Indas tarsi neturi tų „personų“, kaukių, vaidmenų. Jis prie tavęs eina kaip vaikas. Net ir pačiupinėja tavo odą, apžiūri tave iš arti. Indija neišvengiamai moko atsilukštenti, nusimesti savo lyg svogūno lukštus, pamatyti, koks esi, priimti save autentišką, tikrą – tai nelengvas procesas. O dar sunkiau, kai po kelerių metų grįžti į Lietuvą: tampi itin lengvai pažeidžiamas, tarsi nuogas. Bandai būti atviras, nuoširdus, šiltas, bet pajunti, kad esi skaudžiai baksnojamas. Vėl priverstas dengtis kaukėmis, prisiimti tam tikrus socialinio žaidimo standartus, normas… Ko mus gali išmokyti Indija? Ji verčia žvelgti į savo esmę, matyti, kas tu esi. Nemanau, kad žmogaus esmę lemia vien kultūrinė, tautinė priklausomybė. Žmogaus gilioji esmė universali, virštautinė. Kultūrinė, tautinė tapatybė reikšminga, svarbi, bet tai tik luobas, per kurį mes reflektuojam, atspindim. Yra dar mūsų vidinis aš, budrus stebėtojas iš giliau. Indija kreipia žvilgsnį būtent į jį.

LG – Kad žiūrėtum į savo gelmę, matytum savąjį „aš“ – dar reikia būti ar bent – jaustis kažkuo… Kuo gi mes jaučiamės?

AB – O kuo gi mes jaučiamės! Nelaimingi, nuskriausti, nepatenkinti politika, ekonomika ir viskuo aplinkui, nuolat ko reikalaujantys iš valdžios, nebeturintys optimizmo, siekių, ateities vizijos (šiapusinės, ne tik transcendentinės), kuri skatintų, gilintų atsakomybės, egzistencinės prasmės jausmą. Manyčiau, mūsų tautos liga yra puikybė. Puikybė ir pavydas. Tai sielos ligos, kurios neleidžia vienytis, gerai dirbti, mobilizuotis, reikalauti iš savęs, ne tik iš kitų atsakomybės. Azijos studijos Lietuvoje reikalingos dar ir  dėl to, kad mes, pažindami kitas kultūras, galėtume diagnozuoti, blaiviau įvertinti mūsų mentalitetą. Žvelgdamas į kitą,  imi suvokti, tarsi žvelgti į savo matymo, stebėjimo būdą, giliau pažinti ir save. Kur vieni mato šiukšles, kiti –  anapusybę. O mes, lietuviai, pirmiausia – kas juoda. Pirmoji to priežastis – minėtoji perskeltos sielos liga, galbūt sukelta sovietinio laikotarpio, vertusio žmones prisitaikyti. Tuo metu tai padėjo išlikti, bet dabar išvirto naujais pavidalais: vienaip save pateikiu visuomenei, kitaip elgiuosi nematomas – vagiu, meluoju, žudau… Antra priežastis – situacija po Antrojo pasaulinio karo. Geru trečdaliu Lietuvoje nukraujavo genofondas. Pasiaukojantys patriotai žuvo miškuose, veikliausieji ir intelektualiausieji atsidūrė tremtyje arba pradingo užsieniuose. Buvęs tikrasis elitas didele dalimi pražuvo. Tai iš dalies kartojasi ir mūsų jau Laisvės dienomis: pati valdžia  tyliai pateisina emigraciją – mažesnis bedarbių skaičius. Objektyviai –  tai ir vėl genofondo naikinimas. O kas galėtų būti mūsų atspirtis (edukacija, švietimo sistema, kultūra, menas), kuo galėtume jaustis stiprūs pasaulyje, palikta našlaite podukra.

LG – Jūsų rašiniuose dažna sąvoka „kultūrinis rasizmas“. Ar tai žymi ir dar vieną kokią mentaliteto, tapatybės ligą ar savybę?

AB – Daugelį metų mums buvo kalama mintis, kad Rusija yra pasaulio centras, o mes –  pašalys, regionas, prie kurio anksčiau ar vėliau priartės pasaulinė revoliucija (t. y. Rusija užsems). Dabar mūsų edukacijos schema visai tokia pat: kažkur apie Londoną ar Niujorką – pasaulio centras, o mes bandom, trokštam prie jo artėti, tapti esą „europiečiais“. Gedimino prospekte prieš penketą metų kabėjo labai  žeidžiantis sielą didžiulis plakatas: „Mes jau Europoj!“ O Vakarų Europos universitetuose studijuojama tik Vakarų filosofija, nes Rytuose esą faktiškai nieko nėra, kas gali būti pavadinta filosofija. Vyrauja eurocentrinis rasistinis, vis dar kolonijinis požiūris, kad Rytuose nėra to žodžio vertos civilizacijos, kultūros, mąstymo. Tuo požiūriu neatsilieka ir Lietuva: Dailės akademijoje stinga paskaitų apie Rytų meną, kultūras, Muzikos akademijoje – apie klasikines arabų, persų, kinų, indų muzikines tradicijas, Vilniaus universiteto Religijos studijų centre – tik krikščionybė ir judaizmas… Lietuvoje net tarp intelektualų dažnai girdi: „Ai, tie azijatai…“ Rytai mums kažkas dar menka, „nepriaugę“ iki mūsų. Nesuvokiam, kad, pažindami pasaulio kultūrų įvairovę, tampam ne tik žinojimu turtingesni, bet ir labiau savimi. Esam lyg apkvaitinti vesternizacijos… Gal ir tai mumyse iš dalies formuoja kultūrinį, mentalinį rasizmą, ypatingumo jausmą, daugelio kitų nuvertinimą. Toks, sakytum, kultūrinis nuodas, jaunimui  skleidžiamas net kai kurių  autoritetingų kultūrininkų. O akivaizdu viena: stipresni tampam tik visapusiškai praplėsdami kultūrinę patirtį. Turim lavinti kultūrinius estetinius receptorius, kad geriau suvoktume ir save. Visiškai sutinku su Leninu: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Šią frazę galiu kartot nuolat. Prusinimas, prusinimasis!..

LG – Idealūs Jūsų žodžiai. Puikiai mokat juos tarti. Gera klausytis.

AB – Esu paskaitininkas. Tą darbą noriu dirbti gerai. Žinios, išmanymas – tautos stiprybė. Kuo labiau būsim išsilavinę, visapusiški, tuo labiau, mano supratimu, jausim atsakomybę už Lietuvą.

LG – Rytų išminties enciklopedijos pristatymo vakare Rašytojų sąjungos klube pasakėte, kad, įtakojami Vakarų, esame cinizmo, nihilizmo akligatvyje. Nebėra orientyrų… Jeigu taip, ką gi: aklavietė mums priešaky?

AB – Turėjau omeny klausimą, ar Vakarų Europa turi aiškius dvasinius vertybinius orientyrus. Nors ES konstitucija deklaruoja krikščionišką paveldą, tačiau net ir tikrai aktyvūs katalikai negali paaiškinti, kaip kapitalizmo pragmatiką, totalų naudos siekimą, vartotojiškos visuomenės idealus suderinti su krikščioniškomis vertybėmis. Be to, Vakarų pasaulyje akivaizdi sekuliarizacija. Nemažai žmonių, keliančių egzistencinius, prasminius, vertybinius klausimus, skaitančių šiuolaikinę Vakarų filosofiją, dažnai jaučiasi nusivylę, nes neranda atsakymų, o tik postmodernistinį reliatyvizmą, pesimizmą, ironiją, dekonstruktyvizmą, pamatinių sąvokų (gėris, grožis, žmogus ir t.t.) „išmontavimą“. Daugelis nebeturi į ką remtis. Ieškoma pasaulėžiūrinės atspirties, o nėra kelio ženklų. Todėl arba puolama į tradicionalizmą, religinį fundamentalizmą, arba gręžiamasi į kitas, tūkstantmetes kultūras. Ieškoma ne tiek teorinio ideologemų pažinimo, bet kaip praktiškai jaustis gyvenime tvirtam, saugiam, prasmingam. Žmonės ilgisi Rytų išminties, kur ryšys tarp praktikos ir teorijos daug glaudesnis nei Vakarų filosofijoje.

LG – Gal formuojasi koks ir „vidurio kelias“?

AB – Akivaizdu, kad geopolitinis, ekonominis pasaulio centras jau keliasi į  augančią Aziją –  Indiją, Kiniją… Antra vertus, nuo XIX a. antrosios pusės Vakarų kultūroje formuojasi įvairūs sąjūdžiai, kurie dabar įvardijami kaip naujo amžiaus (New Age) religingumas. Ideologiniai, religiniai, pasaulėžiūriniai – jie nesišalina krikščionybės, bet absorbuoja ir regionines religines tradicijas, o svarbiausia yra ne kas kita, kaip Rytų, pirmiausia Indijos, religinių pasaulėvaizdžių įskiepas. Žmonės jau kaip savaime suprantamas vartoja įvairias nevakarietiškas sąvokas – reinkarnacija, karma… Net krikščionių kunigai domisi meditacija. Vyksta mainai, Rytai labai nesunkiai perima Vakarų technologijos mokslą, technologijas. O į mūsų sąmonę, mąstymą įvairiais pavidalais nuolat smelkiasi idėjų, minčių įskiepai iš Rytų. Jau XIX–XX a. sandūros modernizmas Vakarų mene aiškiai liudijo išsivadavimą iš klasikinės realistinės tapybos, pereinant prie simbolinės (V. Kandinskis, M. K. Čiurlionis), taip atsiveriant Tolimųjų Rytų meno tradicijoms: neišbaigtumas, nenusakomumas… Tai aiškiai susiję su atvirumu, bandymu suvokti, perimti Rytų meno elementus. Ir filosofinės idėjos smelkiasi į Vakarus, į mūsų gyvenimą. Ir Lietuvoje baltų religijos sekėjams, ieškantiems kelių rekonstruoti senąjį tikėjimą, pasaulėvaizdį, gyvasis  šaltinis – Indija. Rytai keliauja į Vakarus, Vakarai į Rytus.

LG – Esu nepatyręs nei nušvytimų, nei kokio „galutinio suvokimo“, nei „senojo baltų debesų kelio“, nei Budos mokymo principų – ar aš labai skurdus žmogus?

AB – Nesakiau, kad toks žmogus skurdus. Jokiu būdu. Lietuvis neturi tapti hindu ar musulmonu. Bet teorinis, kultūrinis daugelio dalykų suvokimas, manau, nepakenktų… Nušvitimo ir kitos gilios paieškos Lietuvoje neretai baigiasi ir psichiatrinėje. Su rytietiškomis sąmonės lavybos formomis, praktikomis reikia būti labai atsargiems. Tai gali paveikti ir negatyviai, jei daroma nekvalifikuotai, nekompetentingai. Nušvitimo nesu patyręs. Jo gal net ir nesiekiu. Tačiau jei žmogus budizmą suvokia kaip priemonių rinkinį, padedantį gilinti sutelktumą, dėmesingumą, budrumą, stabilumą, tvirtumą, vaduojantį nuo psichologinių, emocinių įtampų – argi tai blogai! Mano požiūris labai praktinis. Kai žmogus vartoja gerus vaistus nuo ligos, jam nesvarbu, kur jie pagaminti. Lietuvos emocinis fonas šiandien nepavydėtinas: savižudybės, nusikaltimai, depresijos, nusivylimai, nepasitenkinimai, išsiskiriančios šeimos… Tai tik liudija apie tuštumą, kuri veriasi mūsų pažeistoje sieloje. Žmonės norėtų saugumo, stabilumo, pasitikėjimo, atspirties vertybių. Tai yra daug svarbiau, nei religinės tapatybės įvardijimas: katalikas, musulmonas, budistas… Svarbiausia, kuo žmogus vadovaujasi gyvenime (motyvai, vertybės) ir kiek tai padeda išlikti žmogumi šiomis drastiškomis sąlygomis.

Kiekvieną vasarą esu kviečiamas į įvairias jogos, ajurvedos stovyklas: skaitau paskaitas apie Indiją, jos kultūrą, religijas. Šviečiamieji siekiai. Dalijuosi patirtimi iš meditacijos praktikos.  Kartais sąmoningai, sakytum, blaivinu nuo vienpusiškai romantiško požiūrio į Indiją, kai stengiamasi imituoti hindus, kas, manau, apgailėtina. Pats budizmas moko ne kokio ypatingo patyrimo, o matyti tikrovę, kokia ji yra. Jis moko realumo jausmo – čia ir dabar. Man tai puikiai dera su buvimu Lietuvoje, jautimusi lietuviu. O budistinę meditaciją aš galiu praktikuoti ne tik Indijoje, bet ir savame krašte: vanodamasis lietuviškoje pirtelėje, valgydamas lietuviškus blynus…

LG – Ar aktualus Indijai tapatybės klausimas, taip svarbus Lietuvoje?

AB – Atrodo, Indija nejaučia jokių grėsmių, kaip mes dabar eurointegracijos kontekste. Antra vertus, Indija tapatybę visada siejo su religijomis. O vienija indus indiškumas: gimęs, gyveni, dirbi Indijoje, valgai indišką maistą, rengiesi indiškai, mėgsti indų filmus… Milžiniškos hindų diasporos JAV, Danijoje, Kanadoje, Australijoje labai stropiai saugo savo tradicinę kultūrą, gyvenseną. Jie žymiai sunkiau ištirpsta, asimiliuojasi nei, tarkime, lietuviai. Nekvaršindami sau galvos tapatybės apibrėžtimis, jie puikiai išsaugo tradicinę kultūrą, gyvenseną, tautinę religinę šerdį: per šeimą, papročius, kasdienybę, net savą kulinariją…

Religingumas labai svarbu, bet esama ir sampratos indas, Indijos pilietis, valstybės narys, nepriklausomai nuo to, kokiai religinei konfesijai priklausai. Tautiškumas – paskutinėj vietoj. Žodis indas žymi ne tautybę, o Indijos gyventoją, pilietį nepriklausomai nuo to, kokia kalba (jų šaly – apie 80 ir nesuskaičiuojamai dialektų!) šneka. Taigi – pirmiausia religinė tapatybė.

LG – Kai paminit žodį religijos, – „juodas pavydas“ siūbteli, nuostaba ir vėl nuostaba, kaip gali tūkstantmečius įvairios religijos toj pačioj šaly kuo taikiausiai sugyvent, vienyt, nieko per prievartas nenaikinant, nelaužant, neprievartaujant, neniekinant. Turiu omeny Lietuvos liūdną istoriją. Žavus ir keistas tasai Indijos savitumas!

AB – Nuo XX a. Indijoje grėsmingai stiprėja minėtasis hindų fundamentalizmas. Pavojingas ir musulmonų radikalizmas.  Bet, esu tikras, ta šalis ir ateityje sugebės išsaugoti savo pamatines, kultūrinės darnos, vertybes.

LG – Turint omeny Indijos istorinį ilgaamžiškumą, nuolat kirba mintis palyginti su „meteoritine“ LDK istorija. Ko galima buvo pasimokyti iš Indijos – gal nebūtume išgaravę kaip kamparas?..

AB – Indija niekad nebuvo ekspansyvi karine prasme, niekad neperžengė savo ribų, negrobė kitų. Jos pagrindinis „eksportas“ ir tvirtybės šaltinis buvo kultūra. Štai ko mums reikėtų mokytis! Visa Pietryčių Azija, Šri Lanka, Tailandas, Kambodža, Laosas, Birma, Malaizija, Indonezija, Nepalas, – Indijos kultūros sferos, visur klestėjo tos šalies kultūriniai reiškiniai – architektūra, menas, religijos, visur taikiu būdu atkeliavusios,  visur valdovai imitavo meno mecenatyste garsius Indijos imperatorius. Vyravo kultūrinė sklaida. Vien kultūros galia aplinkinės šalys persiima tavimi. Ta prasme mūsų Didžiosios Kunigaikštystės lyginti su Indija, deja, neįmanoma. Ne kitokie mes ir šiandien: Lietuvą pašvenčiam bala žino kam, tik anaiptol ne savos kultūros saugojimui, puoselėjimui, sklaidai, ne išsilavinusių žmonių, gerbiančių savastį, visuomenės kūrimui. Šia prasme mums ne tik tolimoji Indija galėtų būti puikiu pavyzdžiu, bet ir pašonėj Estija, daug investuojanti į švietimą, kurianti informacinę visuomenę. Ir emigracijos iš ten praktiškai nėr.

LG – Esat sukaupęs kalnus žinijos, žmonių dvasinės patirties – kas vis dėlto svarbiausia šiame pasaulyje žmogui, kas siektina visiems?

AB – Deramai pasiruošti mirčiai.

LG – Sunkūs dalykai…

AB – Pagrindinis dalykas: kokie mes būsime mirties akivaizdoje, kaip tada jausimės, kokį sunkumą, graužatį, kaltės, nevilties ar kitas būsenas išgyvensime. Gyvenimas – pasiruošimas mirties akivaizdybei… O tik jau neklauskite, kas ten po mirties, tai mūsų kiekvieno asmeniškas dalykas… Aš kalbu ne apie anapusinį gyvenimą. Indijos religijose labai daug mokymo apie mirties priėmimą. Mūsų motyvacija gyvenime, ko siekiam, ką darom, kaip save pateikiam pasaulyje, kokias turim pretenzijas, ambicijas, lūkesčius – tai tarsi patikrinama mirties akivaizdoje. Be abejo, svarbu, ką paliekame, kokią atmintį apie save, bet –

vienišas gimsta žmogus,
vienišas miršta,
vienas jis džiaugiasi savo darbų vaisiais,
vienas jis ir kenčia.

Tai žodžiai iš Indų etikos kodekso „Manudharmašastros“, giliai suvokus, kad gimsta žmogus vienas ir išeina vienas, tačiau išėjimo akimirką labai svarbu, kaip mes gyvenome santykio su kitais ir mūsų vertybėmis požiūriu. Tą akimirką mums taip taps asmeniškai itin svarbu.

Komentarai išjungti.