Pagal
Autorius: Liudvikas Giedraitis

Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Interviu su Audriu Beinorium – Lietuva-Indija-Lietuva

Liudviko Giedraičio (LG) interviu su Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktoriumi, indologijos ir budizmo studijų profesoriumi Audriumi Beinoriumi (AB).

LG – Esat gal skvarbiausias Indijos žinovas Lietuvoje. Šiuo interviu rūpėtų paieškoti, ką tos milžiniškos šalies dvasinių įžvalgų, išminties klodai, tūkstantmečių istorijos patirtis galėtų pasiūlyti pasimokyti ir Lietuvai, jos ateičiai, gyvastingumui.

AB – Manyčiau, galimas toks pragmatiškas pasirinkimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų žmonių traukos į tą šalį tikslai yra įvairiopi. Nemaža dalis lietuvių į Indiją važiuoja ieškodami naujumo, neatrastumo virpulio (Vakarų Europos kultūroje jaučiamės savi, pažįstantys).

Kita nemenka dalis – turintys dvasinio ieškojimo paskatų, žmonės, važiuojantys į konkrečias religines bendruomenes – ašramas, hindų, jogų centrus. Jiems rūpi konkrečios religinės praktikos. Tokių, mano žiniomis, dauguma.

Yra keliaujančiųjų ekonominiais, studijų ar darbo tikslais (tarp tokių aš). Tai įvairių mokslo sričių ir orientalistikos studentai, dėstytojai, specialistai…

Daugiau Daugiau
Interviu su Dainiumi Razausku – Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

Interviu su Dainiumi Razausku – Nepagaunamas interviu: kas ardo pasaulio vidurį?

Liudviko GIEDRAIČIO pokalbis su mitologu Dainiumi RAZAUSKU, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoju, „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijos Bendrųjų kultūros klausimų ir mitologijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi.

Liudvikas Giedraitis (LG) – Esame tos pačios redakcijos, net to paties „kabineto“ joje žmonės, tad ryžtis pokalbiui su Tavimi buvo ne visai paprasta. Kad tą lyg ir nemalonų „nepaprastumo“ prieskonį greičiau nustūmus, sakyk, ką Tau pačiam rūpėtų pasakyti žmonėms šiuo pokalbiu? Ką – žurnalu, kuriame dirbi?

Dainius Razauskas (DR) – Pataikei klausti tiksliai „į akį“. Būtent šią situaciją ir svarsčiau, dviračiu čia atriedėdamas. Jei žmogus iš toli – puiku, galima ramia sąžine su juo kalbėtis. Bet jei žmogus arti, mūsų, jei net toje pačioje redakcijoje prie gretimo stalo pakumpęs sėdi – interviu su juo tarsi problemiškas. Lietuvoje dažnas požiūris: jei žmogus savas, vadinasi, blogai, nes toks tarytum privalo būti normalus, vidutiniškas, neįdomus – tegul jis toks ir būna… Yra toks anekdotas apie ekskursiją po pragarą. Prie vieno katilo – visi velniai susigrūdę, iš peties darbuojasi šakėm. „Kas šitam katile?“ – klausia gido. „Žydai, – sako. – Iš jų bent vienas išlenda, tai ir visus ištraukia, užtat reikia nuolat grūsti atgal“. O prie kito katilo nė vieno velnio. „Kas gi šitam katile?“ Gidas: „A, tai lietuviai. Jei kuris galvą iškiša, tai kiti tuoj patys atgal įtraukia“. Lietuvoje jaučiu gajų šitą dėsnį. Kiekvienas atskirai mes daug įdomesni, gilesni nei vienas kitam leidžiame būti. Žmonės tarsi užsidaro, nebeatsiskleidžia, įpranta būti antrarūšiai. Situacija reikalauja, kad mūsų žmogus nebūtų labai protingas, gabus, daug pasiekęs. Išvažiavęs lietuvis, pasirodo, daug gabesnis, įdomesnis žmogus nei Lietuvoje. Šitokia nuostata – mūsų prakeikimas, nelaimė. Ją būtina raute išrauti. Lietuvoje ne pinigų trūksta, o būtent to, kad žmogus jaustųsi kaip namie. Turime sugebėti įvertinti vienas kito gabumus, gerąsias puses, žadinti vienas kitą. Ne tiek bausti už trūkumus, kiek pagirti už privalumus. Tai esminis dalykas. Vienas žmogus nuolat jauti bejėgiškumo spaudimą. Greta esančiojo parama, dėmesys keleriopai didina jėgas. Jei žmogus namuose vertinamas, tie namai klesti. Kitaip – pasmerkti ištuštėti. Klausimas, ar štai mums, bendradarbiams, dabar dera kalbėtis, – tos pat rūšies.

Daugiau Daugiau