Abraham H. Maslow

HOLISTINĖ DINAMIKA, ORGANIZMO TEORIJA, SINDROMO DINAMIKA

(B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

PSICHOLOGINIŲ DUOMENŲ IR METODŲ PRIGIMTIS1

PAMATINIS PSICHOLOGIJOS DUOMUO

Sunku pasakyti, kas yra šis pamatinis duomuo, tačiau lengva pasakyti, kas jis nėra. Būta nemažai mėginimų tai išreikšti: „tai tik…”, tačiau visi mėginimai redukuoti šį apibūdinimą į ką nors paprasta žlugo. Žinome, kad pamatinis psichologijos duomuo nėra raumens trūkčiojimas, refleksas, elementarus pojūtis, neuronas, net koks nors akivaizdžiai pastebimas poelgis. Tai daug didesnis vienetas, ir vis daugiau psichologų mano, kad jis bent jau ne mažesnis kaip prisitaikymo ar kliūčių įveikimo aktas, kuris neišvengiamai apima visą organizmą, situaciją ir siekinį ar tikslą. Turint galvoje tai, kas kalbėta apie nemotyvuotas reakcijas ir grynąją išraišką, net ir toks supratimas atrodo ribotas.

Žodžiu, prieiname paradoksalią išvadą, kad pamatinis psichologijos duomuo yra tas pradinis sudėtingumas, kurį psichologai imasi analizuoti skaidydami į elementus ar pamatinius vienetus. Jei iš viso remsimės pamatinio duomens samprata, tai ši iš tiesų atrodys savita, kadangi nurodo tai, kas sudėtinga, o ne tai, kas paprasta, visumą, o ne dalį.
——————————————-
1 Šiame priede pateikiama daug teorinių išvadų, tiesiogiai kylančių iš tyrimo duomenų, gautų tiriant žmogaus asmenybės organizaciją, ir jis, kaip sakoma, šiuos duomenis pralenkia tik vienu žingsneliu ir kartu yra tvirtai jais pagrįstas.
——————————————
Svarstydami šį paradoksą, netrunkame suprasti, kad pamatinio duomens ieškojimas yra visos pasaulėžiūros atspindys, mokslinė filosofija, numatanti atomistinį pasaulį – pasaulį, kuriame sudėtingi dalykai sudaryti iš paprastų elementų. Tokio mokslininko pirmutinė užduotis yra redukuoti tai, kas vadinama sudėtinga, į tai, kas vadinama paprasta. Tai atliekama analizuojant, skaidant į vis smulkesnius elementus, kol pasiekiama tai, kas neredukuojama. Šią užduotį gana sėkmingai išsprendė daugelis mokslų, bent jau kuriam laikui. Tačiau ne psichologija.

Ši išvada atskleidžia, kad visos pastangos redukuoti iš esmės yra teorinės. Turėtume suprasti, kad pastangos redukuoti nesusijusios su mokslo esme. Moksle redukcija tiesiog yra atomistinės mechanistinės pasaulėžiūros, kuria dabar pagrįstai galime abejoti, atspindys arba implikacija. Užsipulti tokias pastangas redukuoti reiškia užsipulti ne mokslą savaime, bet vieną iš galimų požiūrių į mokslą. Tačiau problema, kuria pradėjome, išliks. Dabar ją perfrazuokime ir klauskime, ne koks yra pamatinis (neredukuojamas) psichologijos duomuo, o verčiau – koks yra psichologijos tyrimų objektas? Kokia psichologinio duomens prigimtis ir kaip jį tyrinėti?

HOLISTINĖ-ANALITINĖ METODOLOGIJA

Kaip tirsime individą, jeigu neredukuosime jo į „paprastas dalis”? Galima įrodyti, kad ši problema kur kas paprastesnė, negu ji atrodo tiems, kurie atmeta redukcines pastangas.

Pirmiausia būtina suprasti, kad prieštaraujama ne analizei apskritai, bet ypatingos rūšies analizei, kurią pavadinome redukcija. Visai nėra būtina neigti analizės, dalių etc. sampratų pagrįstumo. Tereikia iš naujo apibrėžti šias sampratas taip, kad jos leistų mums patikimiau ir produktyviau padaryti reikiamą darbą.

Jei kaip pavyzdį paimtume paraudimą, nervinį trūkčiojimą ar mikčiojimą, lengvai pamatytume, kad šį elgesį galima tirti dviem būdais. Viena vertus, galėtume jį nagrinėti kaip izoliuotą, pavienį reiškinį, su niekuo nesusijusį ir suprantamą kaip patį savaime. Antra vertus, galėtume jį nagrinėti kaip viso organizmo raišką, mėginti suprasti visus turtingus jo santykius su organizmu ir kitomis organizmo raiškomis. Šį skirtumą galima dar labiau išryškinti lyginant galimus tokio organo kaip skrandis tyrimo būdus: 1) jį galima išimti iš lavono ir padėti ant patanatomo stalo; 2) jį galima tyrinėti in situ kaip gyvą, funkcionuojantį organizmą. Anatomai dabar jau supranta, kad šie dviem būdais gaunami rezultatai daug kuo skiriasi. Antruoju būdu įgytos žinios yra pagrįstesnės ir naudingesnės negu rezultatai, gauti in vitro metodu. Žinoma, skrodimas ir pilvo kaip izoliuoto organo tyrimas nėra kokia nors stigma, kurios baidosi šiuolaikiniai anatomai. Šie metodai taikomi, bet tik plačiame in situ pažinimo fone, žinant, kad žmogaus kūnas nėra pavienių organų rinkinys, suvokiant, kad lavono struktūra nėra tokia pati kaip gyvo kūno struktūra. Žodžiu, anatomai daro visa tai, kas buvo daroma ir praeityje, bet (i) daro tai su skirtinga nuostata ir (2) daro daugiau – be tradicinių, taiko ir kitus metodus.

Lygiai taip pat ir asmenybę galima tirti dvejopai, dviem skirtingais būdais. Galime įsivaizduoti, kad tyrinėjame tam tikrą esybę arba kad tyrinėjame visumos dalį. Pirmąjį metodą galėtume pavadinti redukciniu-analitiniu, o antrąjį – holistiniu-analitiniu. Vienas esminių asmenybės holistinės analizės praktinių bruožų yra tai, kad pirmiausia reikia susipažinti ar perprasti organizmą kaip visumą, o tada jau tyrinėti tą vaidmenį, kurį mūsų nagrinėjama visumos dalis vaidina viso organizmo organizacijoje ir dinamikoje.

Dviejuose tyrimuose, kuriais ir grindžiamas šis skyrius (tyrinėti savigarbos ir saugumo sindromai), kaip tik taikytas toks holistinis-analitinis metodas. Iš tikrųjų galėtume sakyti, kad tai ne tiek savęs vertinimo ar saugumo tyrimai, kiek savęs vertinimo ar saugumo vaidmens visai asmenybei tyrimai. Metodologiniu požiūriu tai reiškia, kad autoriui atrodė būtina suprasti kiekvieną tiriamąjį kaip visumą, kaip funkcionuojantį, prisitaikantį individą, o tik po to stengtis konkrečiai išsiaiškinti tiriamo asmens savęs vertinimą. Tad prieš keliant konkrečius klausimus dėl savęs vertinimo, buvo išsiaiškinta, kokie analizuojamojo santykiai su jo šeima, kokioje jis gyvena subkultūroje, koks jo prisitaikymo prie svarbiausių gyvenimo problemų stilius apskritai, kokios jo ateities viltys, jo idealai, nusivylimai ir konfliktai. Tokia procedūra buvo kartojama tol, kol autorius pajuto, kad jis savo tiriamąjį kiek įmanoma perprato taikydamas paprastus metodus. Tik tada autorius pajuto galįs suprasti, kokią tikrą psichologinę prasmę savęs vertinimas turi kiekvieno konkretaus poelgio atveju.

Štai pavyzdys, kuriuo galėtume parodyti, kad norint tinkamai interpretuoti konkretų elgesį, būtina turėti galvoje bendrą supratimo kontekstą. Mažiau save vertinantys žmonės paprastai būna religingesni negu save labiau vertinantys, bet, žinoma, yra ir daug kitų religingumo determinančių. Norint nustatyti, ar konkretaus individo religinis jausmas jam reiškia būtinybę pasiremti kokiu nors kitu stiprybės šaltiniu, reikia žinoti, koks buvo jo religinis auklėjimas, kokie buvo įvairūs išorinės prievartos veiksniai, galėję nulemti mūsų tiriamojo religinę ar antireliginę nuostatą, išsiaiškinti, ar jo religinis jausmas paviršutiniškas, ar gilus, ar jis išoriškas, ar nuoširdus. Žodžiu, privalome suprasti, ką religija reiškia jam kaip individui. Tad asmenį, kuris reguliariai lanko bažnyčią, kartais tektų laikyti mažiau religingu už tą, kuris iš viso nesilanko bažnyčioje, nes gali būti, kad (1) jis lanko bažnyčią vengdamas socialinės izoliacijos arba (a) lanko norėdamas įsiteikti motinai, arba (3) religija jam reiškia ne nuolankumą, bet yra ginklas dominuoti, arba (4) ji paženklina jį kaip pranašesnės grupės narį, arba (5), kaip pasakytų Clarenceb Day’aus herojus Tėvas: „kas gerai nemokšiškoms masėms, tai turiu vaidinti ir aš” ar…, ir panašiai. Dinaminiu požiūriu asmuo gali visai nebūti religingas, bet elgtis taip, tarsi toks būtų. Akivaizdu, kad privalome žinoti, ką religija reiškia jam kaip individui, tik tuomet galėsime įvertinti jos vaidmenį šiai asmenybei. Vien tik toks elgesys – bažnyčios lankymas – praktiškai gali reikšti bet ką, tad praktiškai jis mums nieko nereiškia.

Kitas pavyzdys, ko gero, nustebins dar labiau, kadangi toks pat elgesys gali reikšti dvi psichologines priešybes – turiu galvoje politinį-ekonominį radikalizmą. Analizuodami jį per se, kitaip tariant, biheivioristiniu požiūriu, išplėštą iš konteksto, gauname gerokai mus gluminančius rezultatus, kai nagrinėjame jo ryšį su saugumo jausmu. Vienų radikalų saugumo jausmas itin stiprus, kitų – nepaprastai silpnas. Tačiau analizuodami radikalizmą visame jo kontekste, netrunkame išsiaiškinti, kad vienas asmuo tampa radikalu dėl to, kad jam nepasisekė gyvenime, kad jis kupinas kartėlio, nusivylęs, frustruotas, jam trūksta to, ką turi kiti. Kruopštus tokių asmenų tyrimas dažnai atskleidžia, kokie jie priešiški kitiems žmonėms apskritai, kartais sąmoningai, kartais nesąmoningai. Apie tokį asmenį buvo vykusiai pasakyta, kad savo asmeninius sunkumus jis linkęs suvokti kaip pasaulinę krizę.

Tačiau yra ir kitokio tipo radikalas, jis visai kitoks individas, nors balsuoja, elgiasi, šneka lygiai taip, kaip mūsų tik ką aprašytasis. Vis dėlto jam radikalizmas gali turėti visiškai kitokią, netgi priešingą, motyvaciją ar prasmę. Šitie žmonės saugūs, laimingi, asmeniškai patenkinti ir jaučiasi privalą pagerinti dalią tų, kuriems mažiau pasisekė, kovoti su neteisingumu, net jei tiesiogiai patys jo nepatiria. Tokie žmonės šį primygtinį poreikį gali išreikšti vienu iš daugelio būdų: asmeniškai užsiimti filantropija, kreipti kitus į religiją, kantriai juos mokyti, užsiimti radikalia politine veikla. Jų politiniai įsitikinimai nepriklauso nuo jų pajamų svyravimo, asmeninių nelaimių bei panašių dalykų.

Žodžiu, radikalizmas yra tokia raiškos forma, kurią gali paskatinti visiškai kitokia motyvacija, priešingi charakterio struktūros tipai. Vieno asmens radikalizmas iš esmės gali kilti iš neapykantos kitiems žmonėms, kito – iš esmės būti nulemtas meilės savo artimui. Tyrinėdami radikalizmą atsietai nuo viso kito, prie tokios išvados greičiausiai neprieisime2.
—————————————-
2 Gana įprastas holistinis metodas (paprastai taip nė nevadinamas) yra iteracijos, kartojimo metodas, dažnai taikomas sudarant asmenybinius testus. Šį metodą taikiau tyrinėdamas asmenybinius sindromus. Pradėdami nuo gana miglotai suvoktos visumos, analizuojame jos struktūrą, skirstome ją į postruktūrius, dalis, etc. Šitaip analizuodami išsiaiškiname, kodėl iš pradžių buvo sunku suvokti visumą. Tuomet visuma iš naujo sutvarkoma, iš naujo apibrėžiama, performuluojama tiksliau bei efektyviau ir, kaip anksčiau, vėl analizuojama. Tokia analizė vėl suteikia aiškesnį ir konkretesnį visumos vaizdą etc.
————————————–

Tai, ką dar reikia pasakyti apie holistinę analizę, galima pasakyti daug geriau apsvarsčius kai kurias kitas problemas.

HOLISTINIS-DINAMINIS POŽIŪRIS

Čia siūlomas bendras požiūris yra veikiau holistinis negu atomistinis, veikiau funkcinis negu taksonominis, veikiau dinaminis negu statiškas, veikiau dinaminis negu priežastinis, veikiau tikslinis negu paprastas mechaninis. Nors minėti priešingi veiksniai paprastai suprantami kaip atskiriamų dichotomijų virtinė, šio teksto autorius dichotomijomis jų nelaiko. Jam šios priešybės susilydo į du vientisus, bet kontrastingus pasaulėvaizdžius. Atrodo, taip mano ir kai kurie kiti autoriai, nes tiems, kurie mąsto dinamiškai, lengviau ir natūraliau mąstyti holistiškai, o ne atomistiškai, tikslingai, o ne mechaniškai, etc. Tokį požiūrį pavadinkime holistiniu-dinaminiu. Dar jį galėtume vadinti organizmo požiūriu Goldsteino suformuluota prasme.

Tokiai interpretacijai prieštarauja organizuotas ir vientisas požiūris, kuris vienu metu yra atomistinis, taksonominis, statiškas, priežastinis ir tiesiog mechaninis. Mąstytojui atomistui daug natūraliau mąstyti statiškai, o ne dinamiškai, mechaniškai, o ne tikslingai. Tokį požiūrį savavališkai vadinsiu bendruoju atomistiniu. Neabejoju, jog įmanoma parodyti ne tik tai, kad šie daliniai požiūriai paprastai egzistuoja kartu, bet ir tai, kad logiškai jie privalo egzistuoti kartu.

Čia būtina pateikti keletą specialių pastabų apie priežastingumo sampratą, kadangi ji yra bendros atomistinės teorijos aspektas, kuris atrodo esąs svarbiausias ir kurį autoriai psichologai praleisdavo pro akis arba visiškai ignoruodavo. Ši samprata sudaro bendros atomistinės pasaulėžiūros branduolį ir yra natūralus, net būtinas jos padarinys. Jei pasaulį matome kaip iš esmės nesusijusių esinių rinkinį, vis tiek tenka susidurti su akivaizdžiu fenomenaliu faktu, kad tie esiniai vis dėlto vienas su kitu susiję. Pirmasis mėginimas išspręsti šią problemą leidžia rastis paprasto, biliardo kamuoliuką primenančio priežastingumo sampratai, pasak kurios, vienas daiktas kažkaip paveikia kitą daiktą, tačiau sąveikaujantys esiniai ir toliau išlaiko esminį savo tapatumą. Tokį požiūrį gana nesunku išlaikyti, ir iš tikrųjų jis atrodė absoliutus tol, kol mūsų pasaulio teorija rėmėsi senąja fizika. Tačiau fizikos ir chemijos pažanga vertė keisti šį požiūrį. Pavyzdžiui, mūsų formuluotės šiandien jau kur kas subtilesnės, mes mąstome daugeriopo priežastingumo terminais. Pripažįstame, jog pasaulio reiškinių tarpusavio santykiai per daug sudėtingi, per daug painūs, kad galėtume aprašyti juos lygindami su biliardo kamuoliukų kaukšėjimu į stalą. Bet atsakymas dažniausiai būna tik pradinės sampratos išplėtojimas iki sudėtingesnės, o ne pamatinis jos pertvarkymas. Vieną priežastį pakeičia daugelis, tačiau manoma, kad jos veikia taip pat – atskirai ir nepriklausomai viena nuo kitos. Į biliardo kamuoliuką dabar atsitrenkia ne kitas kamuoliukas, o dešimt kitų kamuoliukų tuo pačiu metu, ir mums tiesiog tenka griebtis šiek tiek sudėtingesnės aritmetikos, jei norime suprasti, kas vyksta. Esminės procedūros ir toliau yra pavienių esmių sumavimas, „plius=suma”, išreiškiant tai Wertheimerio fraze. Atrodo, kad fundamentaliame sudėtingų įvykių paveiksle nieko nė nereikia keisti. Kad ir koks sudėtingas būtų reiškinys, iš esmės nieko naujo nevyksta. Šitaip priežasties samprata plečiama vis toliau ir pritaikoma naujiems poreikiams, kol kartais pradeda atrodyti, kad jos ryšys su ankstesne samprata tėra istorinis. Iš tikrųjų, kad ir kokios skirtingos jos galėtų atrodyti, iš esmės šios sampratos būna tos pačios, kadangi jos ir toliau atspindi tą pačią pasaulėžiūrą.

Priežastingumo teoriją beveik visiškai sužlugdo kaip tik asmenybiniai duomenys. Nesunku parodyti, kad visiems asmenybiniams sindromams būdingi ir kitokie negu priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, jei tektų vartoti tik priežastingumo žodyną, reikėtų sakyti, kad kiekviena sindromo dalis yra kiekvienos kitos dalies bei kiekvienos šių dalių grupės priežastis ir padarinys, maža to, reikėtų sakyti, kad kiekviena dalis yra tos visumos, kuriai ji priklauso, priežastis ir padarinys. Remiantis vien priežastingumo samprata ir tegalima padaryti tik tokią absurdišką išvadą. Net jei bandytume įveikti šią situaciją remdamiesi naujesne cirkuliarinio ar grįžtamojo priežastingumo samprata, vis tiek neįstengtume iki galo aprašyti nei sindromo vidaus santykių, nei dalies ryšių su visuma.

Ir tai nėra vienintelis priežastingumo žodyno trūkumas, su kuriuo tenka susidurti. Juk yra dar ir sudėtinga problema, kaip aprašyti sąveiką ar tarpusavio santykį tarp sindromo kaip visumos ir visų jėgų, darančių jam poveikį iš „išorės”. Pavyzdžiui, įrodyta, kad savęs vertinimo sindromas linkęs keistis kaip visuma. Jei bandysime padėti Johnui atsikratyti mikčiojimo ir sutelksime pastangas konkrečiai tik į mikčiojimą ir tik į jį, labai tikėtina, kad paaiškės, jog (1) arba mes visai nieko nepakeitėme, arba (2) pakeitėme ne tik Johno mikčiojimą, bet ir jo savęs vertinimą apskritai ar net patį Johną kaip visą individą. Išorinės įtakos paprastai pakeičia visą žmogų, o ne tik kurią nors jo dalelę ar dalį.

Ši situacija dar turi ir kitų ypatumų, kurių neįmanoma aprašyti vien įprasta priežastingumo kalba. Vieną reiškinį aprašyti ypač sunku. Gal tiksliausias aprašas galėtų būti toks: organizmas (ar koks kitas sindromas) „priežastį praryja, ją suvirškina, o pašalina padarinį”. Kai asmenybę paveikia veiksmingas stimulas, tarkime, kokia traumuojanti patirtis, ji sukelia tam tikrus padarinius. Bet šie padariniai praktiškai niekuomet nebūna susiję tikslaus atitikimo arba tiesiniu santykiu su pradine priežastine patirtimi. Iš tikrųjų įvyksta taip, kad patirtis, jei ji paveiki, keičia visą asmenybę. Asmenybė, dabar jau kitokia, negu ji buvo iki šiol, save išreiškia kitaip ir elgiasi kitaip negu anksčiau. Tarkime, dėl šios patirties išryškėja tikas žmogaus veide. Ar šį tiko sustiprėjimą dešimčia procentų sukėlė būtent ta traumuojanti situacija? Jei sakome taip, galime parodyti, kad norėdami būti nuoseklūs, turėtume sakyti, jog bet koks pavienis veiksmingas stimulas, kuris tik kada nors veikė šį organizmą, irgi nulėmė tą patį tiko veide sustiprėjimą dešimčia procentų. Juk kiekvieną patirtį organizmas priima panašiai, kaip jis virškina maistą, dėl invaginacijos tampantį pačiu organizmu. Ar sumuštinis, kurį suvalgiau prieš valandą, yra žodžių, kuriuos dabar rašau, priežastis, ar jų priežastis – kava, kurią išgėriau, ar tai, ką vakar suvalgiau, o gal priežastis – rašymo pamoka, kurią gavau prieš daugelį metų, o gal knyga, kurią skaičiau vos prieš savaitę?

Atrodytų, tikrai akivaizdu, kad jokios svarbios raiškos, tarkim, straipsnio, kuris autorių itin domina, rašymo, nesukelia kas nors konkrečiai, tai yra visos asmenybės raiška arba kūryba, kuri savo ruožtu yra padarinys beveik visko, kas kada nors tai asmenybei nutiko. Psichologui būtų taip pat natūralu įsivaizduoti, kad stimulą ar priežastį asmenybė „priima” prisitaikydama, kaip kad natūralu manyti, jog organizmui stimulas „trinkteli” arba jį „pastūmėja”. Taigi visuminis rezultatas būtų ne išliekantis priežasties ir padarinio atskirtumas, bet tiesiog nauja asmenybė (nesvarbu, kad ir kiek mažai atsinaujinusi).

Dar vienas būdas parodyti, kokia neadekvati konvencinėmis priežasties ir padarinio sampratomis besivadovaujanti psichologija, yra atskleisti, kad organizmas nėra pasyvus veiksnys, kuriam kažką padaro priežastys ar stimulai, bet kad jis yra aktyvus veiksnys, kuris susaistomas sudėtingu abipusiu santykiu su priežastimi, kurią pats veikia. Psichoanalitinės literatūros skaitytojams tai banalybė, būtina skaitytojui tik priminti faktus, kad stimulų galime ir neįžvelgti, kad juos galime iškreipti, rekonstruoti arba performuoti, jei jie iškreipti. Galime stengtis juos įžvelgti arba vengti juos pamatyti. Galime juos atsijoti ir iš jų išsirinkti. Pagaliau prireikus galime juos net susikurti.

Priežastingumo sąvoka grindžiama prielaida, kad pasaulis atomistinis ir jame esiniai išlieka atskiri, net jeigu sąveikauja. Tačiau asmenybė neatskiriama nuo jos raiškų, padarinių, ją veikiančių stimulų (priežasčių), tad (bent jau kai turime galvoje psichologinius duomenis) šią atomistinę sampratą derėtų pakeisti kita3. Šios kitos – holistinės-dinaminės – sampratos negalime suformuluoti taip paprastai, kadangi ji reikalauja iš esmės pertvarkyti požiūrį, o tai padaryti įmanoma tik žingsnis po žingsnio.
——————————————-
3 Subtilesni mokslininkai ir filosofai dabar pakeitė priežastingumo sampratą „funkcinių” santykių interpretacija, t. y. A yra B funkcija, arba jei A, tai B. Man atrodo, kad šitaip elgdamiesi jie atsisakė esminių priežastingumo sampratos aspektų, kurie yra būtinybė bei poveikis. Funkcinių teiginių pavyzdžiai yra paprasti linijiniai koreliacijų koeficientai, kurie, deja, dažnai pasitelkiami kaip prieštaraujantys priežasties ir padarinio santykiams. Beprasmiška išsaugoti žodį „priežastis”, jei jis reiškia kažką priešingo tam, ką reikšdavo. Šiaip ar taip, mums dar reikia išspręsti būtino, arba vidinio, ryšio problemas, paaiškinti, kokiais būdais įvyksta pasikeitimai. Šias problemas būtina išspręsti, negalima jų palikti, jas neigti ar pašalinti.
———————————————–

SINDROMO APIBRĖŽIMAS

Atsižvelgiant į tai, kad įmanoma ir pagrįstesnė analizė, kaip reikėtų tęsti tokį viso organizmo tyrimą? Aišku, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip sutvarkome duomenis, kuriuos reikia išanalizuoti, tad dabar iškeikime klausimą: kaip organizuota asmenybė? Norint išsamiai atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išanalizuoti sindromo sąvoką.

Mėgindamas aprašyti susijusias savęs vertinimo charakteristikas, terminą „sindromas” pasiskolinau iš medicinos. Medicinoje jis reiškia kompleksą simptomų, kurie paprastai stebimi kartu, tad jiems ir duotas vienijantis pavadinimas. Tokia žodžio vartosena turi savo trūkumų ir pranašumų. Viena, jam paprastai būdinga ligos bei nenormalumo, o ne sveikatos ar normalumo konotacija. Tokia specialia prasme jo nevartosime, tarsime, kad „sindromas” yra bendra sąvoka, kuri nurodo tik organizacijos tipą nenurodydama šios organizacijos „vertės”.

Negana to, medicinoje ši sąvoka buvo dažnai vartojama tik kaip reiškianti sudėtį, simptomų sąrašą, o ne organizuotą, tarpusavyje susietą, sustruktūrintą simptomų grupę. Mes, suprantama, šią sąvoką vartosime kaip tik pastarąja prasme. Pagaliau medicinoje „sindromas” vartotas priežastiniame kontekste. Tikėta, kad kiekvienas simptomų sindromas turįs spėjamą vieną priežastį. Kai tokią priežastį rasdavo, pavyzdžiui, mikroorganizmus sergant tuberkulioze, tyrinėtojai tardavo galį nusiraminti ir savo triūsą laikydavo baigtu. Taip jie nusigręždavo nuo daugelio problemų, kurias turėtume laikyti svarbiausiomis. Štai tokių problemų pavyzdžiai: 1) dažnokai tuberkuliozė nepasireikšdavo, nors visuotinai buvo paplitusi tuberculosis bacillus; 2) daugelis sindromo simptomų dažnai visai neišryškėdavo; 3) simptomų tarpusavio pakeičiamumas; 4) nepaaiškinama ir neprognozuojama, sunkus ar lengvas bus konkrečių individų susirgimas tuberkulioze, etc. Žodžiu, turėtume reikalauti, kad būtų tyrinėjami visi veiksniai, lemiantys susirgimą tuberkulioze, o ne tik pats dramatiškiausias ar galingiausias veiksnys.

Išankstinis mūsų asmenybinio sindromo apibrėžimas yra toks, kad tai struktūrą turintis organizuotas kompleksas akivaizdžiai skirtingų dėmenų (poelgių, minčių, veiklos impulsų, suvokimų ir t.t.), kuriuos, kaip paaiškėja atidžiau bei pagrįsčiau panagrinėjus, vienija kažkas bendra, ką nusakyti galėtume gana įvairiai: kaip panašią dinaminę prasmę arba raišką, arba „skonį”, arba funkciją, arba tikslą.

Kadangi šie dėmenys turi tą patį šaltinį ar funkciją, ar tikslą, jie gali vieni kitus pakeisti ir faktiškai galima juos suprasti kaip vienas kito psichologinius sinonimus (kaip visus „sakančius tą patį”). Pavyzdžiui, vieno vaiko temper tantrums, o kito enurezę gali sukelti ta pati situacija, pavyzdžiui, atstumtumas, ir jais gali būti mėginama pasiekti tą patį tikslą, pavyzdžiui, pelnyti motinos dėmesį ar meilę. Tad nors elgesio požiūriu jie skirtingi, dinamine prasme jie gali būti tapatūs4.

Sindromui būdinga grupė jausmų ar poelgių, kurie elgesio požiūriu atrodo skirtingi ar bent jau turi skirtingus pavadinimus, tačiau iš tiesų sutampa, susipina, vienas nuo kito priklauso ir, galima sakyti, dinamine prasme yra sinonimiški. Tad galime tirti juos arba atsižvelgdami į jų įvairovę kaip dalis ar dėmenis, arba galime tirti juos kaip visumą, kaip vienovę. Šiuo atveju susiduriame su sunkia kalbos problema. Kaip mums pavadinti šią vienovę įvairovėje? Yra įvairių galimybių.

Galėtume griebtis „psichologinio skonio” sąvokos, pavyzdys galėtų būti patiekalas, kurį sudaro įvairūs elementai, tačiau jis vis tiek išlaiko savitą pobūdį, pavyzdžiui, sriuba, šiupinys, troškinys etc.5
———————————–
4 Tarpusavio pakeičiamumą galima apibrėžti kaip elgesio skirtumus ir dinaminj tikslo panašumą. Taip pat j; galima apibrėžti ir tikimybės požiūriu. Tikimybės požiūriu, jei simptomai a ir b gali vienodai pasitaikyti arba nepasitaikyti sindrome X kiekvienu konkrečiu atveju, tai galime sakyti, kad jie yra vienas kitą pakeičiantys.

5 „Turėjau papasakoti istoriją ne taip, kaip brėžiama linija iš kairės į dešinę, gimimą pa-žymint kairėje, o mirtį – dešinėje, bet taip, kaip pasakojama vartant rankose talismaną” (G.Taggard, Life and Mind of Emily Dickinson, Knopf, 1934,p.15).
————————————

Šiupinys yra daugelio elementų mišinys, tačiau jis vis tiek turi tik jam būdingą skonį. Šis skonis persmelkia visus šiupinio elementus, apie jį galime šnekėti nepaisydami konkrečių ingredientų. Arba, jei šnekame apie žmogaus fizionomiją, netrunkame įžvelgti, kad šio žmogaus nosis nedailios formos, jo akys per mažos, ausys per didelės, ir vis dėlto jis gražus. (Dabar madinga šmaikštauti sakant, kad „jo veidas bjaurus, bet jam tinka”.) Šiuo atveju taip pat galime kreipti dėmesį arba į pavienius elementus, kurie suprantami kaip suma, arba į visumą, kuri, nors ir sudaryta iš dalių, vis tiek turi „skonį”, kuris skiriasi nuo visų pavienių visumą sudarančių ingredientų. Tad galėtume pasiūlyti tokį apibrėžimą: sindromas yra organizuotų skirtybių visuma, turinti bendrą psichologinį „skonį”.

Antrasis požiūris, kaip reikėtų spręsti apibrėžimų problemą, siūlo atsižvelgti į psichologinę reikšmę – tai sąvoka, kuri laikoma itin svarbia šiuolaikinėje dinaminėje psichopatologijoje. Kai sakoma, kad ligos simptomai turi tą pačią reikšmę (prakaitavimas naktį, svorio netekimas, pašaliniai garsai kvėpuojant ir t. t. reiškia tuberkuliozę), implikuojama, kad jie visi išreiškia įvairiopą minėtą numanomą juos vienijančią priežastį. Arba, vykstant psichologinėms diskusijoms, ir izoliuotumo jausmo, ir jausmo, kad esi nemėgstamas, simptomai reiškia nesaugumą, kadangi manoma, kad juos aprėpia ši platesnė, imlesnė sąvoka. Būtent du simptomai reikš tą patį dalyką, jei jie abu yra tos pačios visumos dalys. Tad sindromą galima apibrėžti šiek tiek tauto-logiškai, kaip organizuotą rinkinį skirtybių, kurios visos turi tą pačią psichologinę reikšmę. Kad ir kokios naudingos galėtų būti pakeičiamumo, „skonio” ir reikšmės sąvokos (pavyzdžiui, aprašant kultūros modelį), jos kelia kai kurių teorinių ir praktinių sunkumų, verčiančių ieškoti tinkamesnės formuluotės. Kai kuriuos iš šių sunkumų galėtume įveikti ėmęsi svarstyti funkcines motyvacijų, tikslų, siekių ar kryptingumo sąvokas. (Tačiau norint išspręsti kitas problemas, vis dėlto reikia raiškos arba ne-motyvacijos sąvokos.)

Funkcinės psichologijos požiūriu vientisas organizmas suprantamas kaip nuolat susiduriąs su kokiomis nors problemomis ir besistengiąs įveikti jas įvairiais būdais, kurie leistini atsižvelgiant į organizmo prigimtį, kultūrą ir išorinę tikrovę. Pagrindiniu principu arba visos asmenybės organizavimo centru funkcinės psichologijos atstovas laiko organizmo reakcijas problemų kupiname pasaulyje. Kitaip suformulavę galėtume pasakyti, jog asmenybės organizavimą reikėtų suprasti atsižvelgiant į jai kylančias problemas ir į tai, kaip ji stengiasi šias problemas įveikti. Dauguma organizuotų poelgių tada reiškia tai, kad kažkas dėl kažko daroma6. Tad aptardami asmenybės sindromus, turėtume apibūdinti du konkrečius poelgius kaip priklausančius tam pačiam sindromui, kai jais siekiama išspręsti ir tam tikrą problemą, t. y. jais daromi tie patys dalykai siekiant to paties. Tada, pavyzdžiui, apie savęs vertinimo sindromą galėtume sakyti, kad jis yra organizuotas organizmo atsakas į savo vertės įgijimo, praradimo, išlaikymo ir apgynimo problemą, ir panašiai – apie saugumo sindromą: tai esąs organizmo atsakas į kitų žmonių meilės įgijimo, praradimo ir išsaugojimo problemą.
————————————
6 Šios taisyklės išimtys nurodytos keturioliktame skyriuje.
———————————–
Čia nėra galutinio paprasto atsakymo, ir tai rodo tas faktas, jog paprastai, kai koks nors poelgis analizuojamas dinamiškai, paaiškėja, kad juo siekiama ne vieno, o kelių tikslų. Antra, organizmas paprastai turi daugiau negu vieną atsakymą į svarbią gyvenimo problemą.

Taip pat galėtume pridurti, kad nepaisant faktų apie charakterio išraišką, tikslo jokiu atveju negalima laikyti pagrindine visų sindromų charakteristika.

Neįmanoma kalbėti apie organizavimo tikslą už organizmo esančiame pasaulyje. Geštaltininkai pateikė gausių įrodymų, kad suvoktai, išmoktai ir apmąstytai medžiagai visada būdinga tam tikra organizacija. Suprantama, negalima sakyti, kad visoje šioje medžiagoje glūdi tikslas įveikti problemą ta prasme, kokia mes vartojome šį žodį.

Akivaizdu, kad mūsų sindromo apibrėžimas panašus į įvairius geštaltinės psichologijos apibrėžimus, kuriuos pasiūlė Wertheimeris, Kohleris, Koffka ir kiti, du Ehrenfelso kriterijus taip pat galima lyginti su mūsų apibrėžimu.

Pirmasis Ehrenfelso pateiktas organizuoto psichinio reiškinio kriterijus buvo šis: pavieniai stimulai, pavyzdžiui, melodijos gaidos, kurias atskirai išgirsta keletas asmenų, nesuteiktų tos patirties, kurią individui suteiks organizuota stimulo visuma, t. y. visa melodija. Kitaip sakant, visuma yra kažkas kita negu sudėtinė dalių suma. Tad ir sindromas yra kažkas kita negu izoliuotų sumažintų dalių suma7. Bet čia esama ir svarbaus skirtumo. Mūsų sindromo apibrėžime visumą (reikšmę, skonį, tikslą) apibūdinanti savybė įžvelgiama kiekvienoje dalyje, jei į šias dalis žvelgiame ne redukciniu, bet holistiniu požiūriu. Žinoma, tai teorinis teiginys, ir taikant jį praktiškai gali iškilti sunkumų. Dažniausiai konkretaus poelgio „skonį” ar tikslą įžvelgsime tik supratę visumą, kurios dalis jis yra. Tačiau šios taisyklės išimčių yra pakankamai, kad įsitikintume, jog tikslas ar skonis persmelkia tiek dalį, tiek ir visumą. Dažnai galime dedukuoti ar numatyti visumą iš vienos turimos dalies, pavyzdžiui, tereikia kartą išgirsti asmens juoką, ir beveik neabejodami galėsime pasakyti, kad jis jaučiasi nesaugus. Arba apie moters savęs vertinimą nemažai galime sužinoti paprasčiausiai iš to, kaip ji pasirenka drabužius. Žinoma, nedera užmiršti, kad toks vertinimas, matant tik dalį, paprastai nėra toks pagrįstas kaip vertinimas matant visumą.
———————————–
7 Tačiau kyla klausimas, ar holistiniu požiūriu sindromas yra kažkas kita negu dalių suma. Redukcijos būdu gautos dalys, jas sudėjus, tesudaro (mechaniškai) sudėtų dalių sumą. Tačiau visumos dalis galime vertinti kaip sudarančias organizuotą visumą, jei visus šj teiginį sudarančius terminus apibrėžtume konkrečiai.
———————————-
Antrasis Ehrenfelso kriterijus yra visumos elementų perkeliamumas. Melodija išlaiko savo tapatumą net grojama kitu raktu, kai visos pavienės natos abiem atvejais skirsis. Tai primena elementų tarpusavio pakeičiamumą sindromo atveju. Elementai, turintys tą patį tikslą, gali pasikeisti vietomis ar dinamiškai pasireikšti kaip vienas kito sinonimai; tai būdinga ir skirtingoms natoms, atliekančioms melodijoje tą patį vaidmenį8.
———————————-
8 Tačiau žr. Kohlerio išdėstytą Ehrenfelso kriterijų kritiką (239, p. 25).
———————————

Apskritai galima sakyti, jog geštaltininkai pritarė pirminiam Wertheimerio apibrėžimui, kad visuma prasminga tada, kai tarp jos dalių yra įrodoma tarpusavio priklausomybė. Nors teiginys, kad visuma skiriasi nuo jos dalių sumos, teisingas ir labai dažnai įrodomas, kaip praktinė laboratorinė samprata jis naudingas mažiau, be to, ir kitų tradicijų psichologai dažnai laiko jį pernelyg miglotu, nes net įrodžius, kad visuma egzistuoja, išlieka jos apibrėžimo bei apibūdinimo problema.

Akivaizdu, jog geštalto pozityvaus apibrėžimo problemos negalime laikyti visiškai išspręsta, jei reikalaujame, kad šis apibrėžimas būtų euristinis, veikiantis ir konkretus ir kad kitai tradicijai atstovaujantys psichologai (atomistinei, mechanistinei pasaulėžiūrai) būtų priversti jį pripažinti. Yra daug priežasčių, kodėl sunku tokį apibrėžimą pateikti, bet norėčiau čia apsvarstyti tik vieną – kaip parinkti duomenis. Geštaltinės psichologijos atstovus daugiausia domino reiškinių pasaulio organizacija, pirmiausia organizmą supantis „medžiagų laukas”. (Reikėtų pažymėti, kad paprastai jie patys su tokiais priekaištais nesutinka.) Tačiau, kaip gausiais duomenimis įrodė Goldsteinas, pačiam organizmui būdinga aukščiausia organizacija bei jo dalių tarpusavio priklausomybė. Atrodo, kad kaip tik organizme ir galima aiškiausiai matyti organizacijos bei struktūros dėsnių veikimą. Toks duomenų parinkimas duoda ir dar vieną pranašumą, kadangi pagrindiniai motyvacijos, tikslų, siekių, raiškos bei kryptingumo reiškiniai organizme kur kas ryškesni. Sindromo apibrėžimas įveiktinų kliūčių požiūriu iš karto sukuria galimybę sujungti tokias kitais atžvilgiais izoliuotas teorijas kaip funkcionalizmas, geštaltinė psichologija, „tikslo” psichologija (ne teleologija), psichoanalitikų, Adlerio sekėjų palaikoma psichodinamika ir kt. bei Goldsteino sukurta organinio holizmo teorija. Tad tinkamai apibrėžta sindromo sąvoka gali tapti teoriniu pagrindu vieningos pasaulėžiūros, kurią pavadinome holistiniu-dinaminiu požiūriu ir kurią priešpriešiname bendrajam atomistiniam požiūriui. Juo galėtų tapti ir sąvoka Gestalt, jei išplėstume ją, kaip nurodėme, ir daugiau taikytume žmogaus organizmui bei jo vidinei motyvacijai.

ASMENYBINIŲ SINDROMŲ CHARAKTERISTIKOS (SINDROMO DINAMIKA)

PAKEIČIAMUMAS

Sindromo dalys dinaminiu požiūriu, kurį aptarėme ankstesniuose paragrafuose, gali būti sukeičiamos ar ekvivalentiškos būtent ta prasme, kad dvi elgesio atžvilgiu skirtingos dalys ar simptomai, turintys tą patį tikslą, gali vienas kitą pakeisti, gali atlikti tą patį darbą, vienodai galime laukti jų pasirodant, su vienoda tikimybe ar pasitikėjimu galime juos išpranašauti.

Isteriško asmens simptomai šia prasme yra lengvai sukeičiami. Klasikiniais atvejais paralyžiuotą koją galima nesunkiai „išgydyti” hipnoze ar taikant kitus įtaigos metodus, tačiau šį negalavimą beveik neišvengiamai vėliau pakeis kiti simptomai, galbūt paralyžiuota ranka. Freudo mokyklos literatūroje pateikiama daugybė simptomo atitikmenų pavyzdžių, kaip kad arklio baimė gali reikšti ar pakeisti nuslopintą tėvo baimę. Visos saugaus asmens elgesio raiškos gali būti tarpusavyje pakeičiamos tuo požiūriu, kad jos visos reiškia tą patį dalyką, t. y. saugumą. Anksčiau minėtas saugaus radikalizmo pavyzdys, bendras troškimas padėti žmonijai gali baigtis radikalizmu arba filantropija, arba geraširdišku elgesiu su kaimynais, arba penkių centų monetų dalinimu valkatoms bei vargšams. Galime labai patikimai prognozuoti, kad neidentifikuotas asmuo, apie kurį žinome tik tiek, kad jis saugus, kaip nors išreikš savo gailestingumą ar visuomeninį interesą, bet kaip – pranašauti sunku. Tokie ekvivalentiški simptomai ar raiškos gali būti vadinami tarpusavyje pakeičiamais.

CIRKULIARINĖ DETERMINACIJA

Taikliausiai šis reiškinys aprašytas psichopatologijos tyrimuose, pavyzdžiui, remiamasi Horney (197) ydingo rato sąvoka, kuri yra specifinis cirkuliarinės determinacijos atvejis. Horney taip pat mėgina aprašyti sindrome vykstančios dinaminės sąveikos nepaliaujamą tėkmę, kai kuri nors iš jo dalių visada kokiu nors būdu veikia visas kitas dalis ir savo ruožtu patiria visų kitų dalių poveikį, kai šios tarpusavio sąveikos vyksta vienu metu.

Visiška neurotinė priklausomybė reiškia lūkesčius, kurie turi būti nuvilti. Toks neišvengiamas lūkesčių nuvylimas sukelia dar didesnį pyktį negu tas, kurį asmuo jau, ko gero, ir taip jaučia, būdamas priverstas pripažinti savo silpnumą ir bejėgiškumą, kylantį iš visiškos priklausomybės. Tačiau šis pyktis, deja, neretai nukreipiamas kaip tik prieš tą asmenį, nuo kurio neurotikas priklausomas, kurio padedamas jis tikisi išvengti katastrofos, tad tokie pykčio jausmai neišvengiamai sukelia kaltės jausmą, nerimą, keršto baimę, etc. Bet tokios būsenos kaip tik ir priklauso veiksniams, kurie pirmiausia sukūrė visiškos priklausomybės poreikį. Ištyrę tokį pacientą pamatysime, kad dauguma šių veiksnių kiekvienu metu egzistuoja kartu, nuolat reiškiasi ir vienas kitą pastiprina. Nors genetinė analizė gali parodyti, kad tam tikru metu vienas kuris bruožas vyrauja, dinaminė analizė to niekada neparodys. Visi veiksniai vienodai bus priežastys ir padariniai.

Arba individas gali stengtis išlaikyti savo saugumą prisiimdamas agresyvoką pranašesniojo nuostatą. Tokios nuostatos jis neprisiimtų, jei nesijaustų atstumtas ir nemėgstamas (nesaugus). Bet kaip tik dėl šios nuostatos žmonės jo nemėgsta dar labiau, o tai savo ruožtu tik stiprina jo poreikį ir toliau dominuoti, etc.

Itin aiškiai tokio tipo cirkuliarinę determinaciją matome rasinių prietarų atveju. Nekenčiantys kurios nors rasės nurodys nepageidaujamus bruožus, kurie tariamai pateisina jų neapykantą, tačiau beveik visi šie nemėgstamos grupės bruožai iš dalies yra neapykantos bei atstūmimo rezultatas9.

Jei mums reikėtų pasitelkti įprastą priežasties ir padarinio žodyną šiai sąvokai aprašyti, reikėtų sakyti, kad A ir B sukelia vienas kitą ir yra vienas kito padariniai. Arba galėtume pasakyti, kad jie vienas nuo kito priklauso arba kad jie yra vienas kitą paremiantys ar sustiprinantys variantai.

Šie pavyzdžiai apibūdina tik sinchronišką dinamiką. Klausimas, kokia viso sindromo kilmė, kas jį lėmė, kaip susidarė tokia cirkuliarinė determinaciją, yra istorinis. Net jei tokia genetinė analizė rodo, kad vienas faktorius grandinėje buvo pirmas, tai dar toli gražu negarantuoja, kad tas pats faktorius bus esminis ar svarbesnis už kitus ir atliekant dinaminę analizę (6).

GERAI ORGANIZUOTO SINDROMO TENDENCIJA PRIEŠINTIS POKYČIAMS ARBA IŠLIKTI

Kad ir koks būtų saugumo lygis, padidinti ar sumažinti jį sunku. Šis reiškinys kažkuo primena Freudo aprašytąjį pasipriešinimą, tik jį pritaikyti galima kur kas plačiau ir visuotiniau. Atskleidėme, kad išlaikyti savo gyvenimo stilių linkęs tiek sveikas, tiek nesveikas asmuo. Asmuo, linkęs tikėti, kad visi žmonės iš esmės geri, lygiai taip pat nenoriai atsisakys savo požiūrio kaip ir tas, kuris įsitikinęs, kad visi žmonės iš esmės blogi. Faktiškai tokį pasipriešinimą pokyčiui galima apibrėžti nurodant sunkumus, su kuriais susiduria eksperimentuojantis psichologas, kai mėgina padidinti arba sumažinti individo saugumo lygį.

Asmenybiniai sindromai kartais gali išlikti palyginti pastovūs net stulbinamomis išorinių permainų sąlygomis. Yra daug pavyzdžių, kaip emigrantai išsaugodavo saugumo jausmą nepaisydami labiausiai žeminančios bei trikdančios patirties. Nuotaikos bombarduojamose zonose tyrimai taip pat parodė, kad dauguma sveikų žmonių stulbinamai atsparūs išoriniam siaubui. Statistika rodo, kad ekonominės depresijos ir karai susirgimų psichoze iš esmės nepagausina10. Saugumo sindromo kitimas paprastai smarkiai neatitinka aplinkos permainų, o kartais pasikeitusi aplinka, atrodo, iš viso nesukelia jokių asmenybės pokyčių.
———————————–
10 Tokie duomenys paprastai interpretuojami klaidingai, kadangi jais dažnai pasinaudojama atmetant visas aplinkos ar kultūrines psichopatijos determinacijos teorijas. Tačiau tai tik rodo, kad dinaminė psichologija klaidingai suprantama. Aš tenoriu pasakyti, kad psichopatija yra veikiau tiesioginis vidinių konfliktų bei grėsmių rezultatas negu išorinių sukrėtimų padarinys. Ar bent jau, kad išoriniai sukrėtimai paveikia asmenybę dinaminiu požiūriu tik tiek, kiek jie susiję su svarbiausiais individo tikslais bei jo gynybine sistema.
———————————-

Vokiečių emigrantas, kadaise itin turtingas žmogus, atvyko į Jungtines Valstijas praradęs visą turtą. Tačiau jis buvo diagnozuotas kaip saugi asmenybė. Iš atsargiai jam pateiktų klausimų paaiškėjo, kad jo žmogaus prigimties samprata išliko nepakitusi. Jis ir toliau tikėjo, kad žmogus iš esmės sveikas ir geras, jei tik jam suteikta galimybė būti tokiam, kad niekingumas, kurio liudininku jam teko būti, gali būti paaiškintas įvairiopai, kaip išoriškai sąlygotas reiškinys. Interviu su Vokietijoje jį pažinojusiais žmonėmis parodė, kad jis buvo toks pat ir iki savo finansinio žlugimo.

Daug kitų pavyzdžių duoda pacientų pasipriešinimo psichoterapijai reiškinys. Po tam tikro analizės laikotarpio mus gali tiesiog nustebinti tai, kaip giliai pacientas ima suprasti klaidingą kai kurių savo įsitikinimų pagrindą bei pražūtingus jų padarinius. Bet net ir tai supratęs, jis gali toliau atkakliai laikytis šių savo įsitikinimų.

GERAI ORGANIZUOTO SINDROMO TENDENCIJA ATSIKURTI PO POKYČIO

Jei sindromo lygis buvo prievarta pakeistas, dažnai pastebima, kad toks jo poslinkis būna tik laikinas. Pavyzdžiui, traumos patirtis labai dažnai turi tik laikiną poveikį. Vėliau gali įvykti spontaniškas prisitaikymas prie ankstesnės status quo. Arba traumos sukeltus simptomus galima nesunkiai pašalinti (271). Kartais tokią sindromo tendenciją galima numatyti kaip vieną iš procesų, vykstančių didesnėje pokyčių sistemoje, kurioje reiškiasi ir kitos sindromo tendencijos.

Štai tipiškas atvejis. Seksualiai neapsišvietusi moteris, kai susituokė su tokiu pat neišmanančiu vyru, buvo smarkiai sukrėsta pirmosios savo seksualinės patirties. Jos viso saugumo sindromo lygis aiškiai pasikeitė, t. y. vidutinis saugumas tapo žemas. Tyrimai parodė, kad pasikeitė dauguma jos sindromo aspektų, kitaip sakant, jo visuma; moters išorinis elgesys, gyvenimo filosofija, sapnų gyvenimas, požiūris į žmogaus prigimtį ir kitus dalykus. Kaip tik tuo metu jai suteikta parama, ji padrąsinta aptarus jos situaciją neprofesine kalba; keturių-penkių valandų pokalbio metu moteriai duota paprastų patarimų. Pamažu ji grįžo į ankstesnę būseną, gal ir dėl šių kontaktų ji jautėsi vis saugesnė, tačiau tokia saugi kaip anksčiau jau niekuomet nepasijuto. Jos patirtis ją tebeveikė. Nesmarkiai, tačiau nuolat šį poveikį, matyt, palaikė ir gana egoistiškas jos sutuoktinis. Dar labiau negu šis nedyląs pirmos patirties poveikis stebino išryškėjusi stipri jos tendencija vis dėlto ir toliau išsaugoti tą patį supratimą ir tikėjimą kaip iki santuokos. Panašų vaizdą, drastišką pokytį, po kurio buvo lėtai, tačiau visiškai grįžta į ankstesnę emocinę būseną, matėme ir stebėdami moterį, kuri vėl ištekėjo po to, kai pirmasis jos vyras išprotėjo.

Kaip tik dėl tokio šios tendencijos universalumo paprastai tikimės, kad tie mūsų draugai, kuriuos laikome psichiškai normaliais, pajėgūs atsigauti nuo bet kokio šoko, reikia tik pakankamai laiko. Žmonos ar sūnaus mirtis, finansinis žlugimas ir kokia nors kita pamatinė trauminė patirtis gali neilgam visiškai atimti žmonėms pusiausvyrą, tačiau paprastai jie beveik visiškai atsigauna. Tik užtrukusi bloga išorinė ar tarpusavio santykių situacija pajėgia sukelti pastovius sveiko charakterio struktūros pokyčius.

VISO SINDROMO TENDENCIJA KEISTIS

Šią jau aptartą tendenciją pastebėti turbūt lengviausia. Jei kuri nors sindromo dalis keičiasi, tinkamai įsigilinę, praktiškai beveik visuomet pamatysime, kad tuo pačiu metu ir ta pačia kryptimi keičiasi ir kiti sindromo elementai. Gana dažnai tokie vienu metu vykstantys pasikeitimai akivaizdūs beveik visose sindromo dalyse. Šie pasikeitimai ne taip dažnai pastebimi dėl tos paprastos priežasties, kad jų nesitikima, tad ir neieškoma.

Reikia pabrėžti, kad šis poreikis holistiškai keistis, kaip ir visos kitos mūsų aptartos tendencijos, yra būtent tendencija, o ne faktas. Pasitaikė atvejų, kai konkretus stimulas turėjo specifinį ir lokalizuotą poveikį, bet neturėjo jokio pastebimo bendro poveikio. Tačiau tokie atvejai, išskyrus akivaizdžiai paviršutiniškus psichinius sutrikimus, reti.

1935 m. atliekant neskelbtą eksperimentą, skirtą savęs vertinimui sustiprinti išorinėmis priemonėmis, moteriai nurodyta elgtis agresyviai kokioje dvidešimtyje konkrečių ir gana banalių situacijų. (Pavyzdžiui, jai liepta reikalauti tam tikrų rūšių produktų, dėl kurių pardavėjas ją visuomet nuginčydavo.) Ji laikėsi šių nurodymų, o po trijų mėnesių buvo išsamiai ištirti jos asmenybės pokyčiai”. Nebuvo abejonių, kad apskritai jos savęs vertinimas gerokai pasikeitė. Pavyzdžiui, pasikeitė jos sapnų pobūdis. Pirmą kartąjį įsigijo prie kūno prigludusių bei formas išryškinančių drabužių. Jos seksualinis elgesys pasidarė toks spontaniškas, kad tą permainą pastebėjo ir jos vyras. Pirmą kartą ji išdrįso maudytis kartu su kitais žmonėmis, nors iki tol paprastai drovėdavosi pasirodyti su maudymosi kostiumėliu. Ji jautėsi labai pasitikinti savimi ir daugelyje kitų situacijų. Šie pokyčiai nebuvo jai įteigti, tai buvo spontaniški pokyčiai, kurių reikšmingumo ji nė nesuvokė. Tad elgesio pokyčiai gali sukelti asmenybės pokyčius.
———————————-
11 Šiandien tai būtų vadinama elgesio terapijos forma.
———————————-

Ypač nesaugi moteris po kelerių itin sėkmingos santuokos metų rodė akivaizdžiai sustiprėjusį saugumo jausmą. Kai pirmąsyk ją išvydau prieš jos santuoką, ji jautėsi vieniša, nemylima, neverta meilės. Jos dabartiniam vyrui pagaliau pavyko ją įtikinti, kad ją myli – tai nebuvo taip lengva turint galvoje stiprų moters nesaugumo jausmą, ir jie susituokė. Dabar ji ne tik jautėsi mylima savo vyro, ji neabejojo esanti verta meilės. Dabar moteris įstengė susirasti draugų, nors anksčiau to nepajėgdavo. Didžioji dalis jos neapykantos žmonėms apskritai išsisklaidė. Ji sužydėjo geraširdiškumu ir švelnumu, kurio pirmojo mūsų susitikimo metu pastebėjau nedaug. Kai kurie specifiniai simptomai susilpnėjo arba išnyko – tarp kitų ją persekiojęs košmaras, vakarėlių ir nepažįstamų žmonių susibūrimų baimė, chroniškas lengvas nerimas, specifinė tamsos baimė, tam tikros nepageidaujamos galios bei žiaurumo fantazijos.

TENDENCIJA SIEKTI VIDINIO NUOSEKLUMO

Net jei asmuo iš esmės yra nesaugus, kai kurie konkretūs jo poelgiai, įsitikinimai ar jausmai dėl įvairių priežasčių vis dėlto gali išlikti tokie, kokie būdingi saugiai asmenybei. Tad nors labai nesaugų asmenį dažniau kankins chroniški košmarai, neramūs ar kitokie nemalonūs sapnai, daugumos tokių individų sapnų gyvenimas paprastai nėra nemalonus. Tačiau palyginti nereikšmingi aplinkos pokyčiai paskatins šiuos individus sapnuoti tokius nemalonius sapnus. Atrodo, jog šie nenuoseklūs elementai patiria ypatingą spaudimą, kuris paprastai juos veikia taip, kad jie susilygiuotų su kitais sindromo elementais.

Menkai save vertinantys žmonės dažniausiai būna kuklūs ir drovūs. Tad paprastai daugelis jų arba nepasirodys viešumoje su maudymosi kostiumu, arba, jei pasirodys, tai itin drovėdamiesi. Tačiau viena mergina, aiškiai save vertinanti menkai, buvo ne tik pastebėta paplūdimyje su maudymosi kostiumėliu, bet dar su tokiu, kuris mažai ką tepridengė. Vėliau per virtinę pokalbių paaiškėjo, kad ji nepaprastai didžiavosi savo kūnu, kurį laikė tobulu, – tokia nuomonė menkai save vertinančiai moteriai, kaip ir jos elgesys, atrodė itin neįprasta. Iš to, ką ji papasakojo, buvo akivaizdu, jog jos požiūris į maudymąsi buvo nenuoseklus, kadangi ji nepaliovė drovėtis, nuolat po ranka turėdavo chalatą, kad galėtų prisidengti, mat ji nepakęsdavo, jei kas pernelyg atvirai ją apžiūrinėdavo, to pakakdavo, kad ji spruktų iš paplūdimio. Svetimų žmonių nuomonės jai ne kartą patvirtino, kad jos kūnas patrauklus, intelektualiai ji buvo įsitikinusi, kad turėtų tinkamai jį demonstruoti, labai stengėsi taip ir elgtis, tačiau jai prastai sekėsi dėl jos charakterio struktūros.

Specifinės baimės dažnai būdingos itin saugiems žmonėms, kurie apskritai visai nebijo. Šias baimes dažnai galima paaiškinti jas sąlygojusia konkrečia patirtimi. Kaip įsitikinau, tokiems žmonėms labai nesunku padėti atsikratyti šių baimių. Dažnai visai pakanka paprasčiausio sąlygojimo iš naujo, pavyzdžio jėgos, paraginimo parodyti tvirtą valią, intelektualaus paaiškinimo bei panašių paviršutiniškų psichoterapinių priemonių. Tačiau šie paprasti elgesio metodai ne tokie sėkmingi, kai baimė kankina aiškiai nesaugius žmones. Galėtume sakyti, kad baimę, kuri nuosekliai nesutampa su visa asmenybe, nesunku išrauti; baimė, kuri nuosekliai sutampa su visa asmenybe, yra kibesnė.

Kitaip sakant, asmuo, kuris jaučiasi nesaugus, linkęs tapti dar tobuliau ar nuosekliau nesaugesnis, asmuo, kuris save vertina itin gerai, nuosekliai linkęs save vertinti vis geriau.

SINDROMO TENDENCIJA EKSTREMALĖTI

Be aprašytų tendencijų save tausoti, yra bent jau viena priešinga jėga, kylanti iš vidinės sindromo dinamikos, kuri skatina keistis, o ne išlikti pastoviam. Tai tendencija palyginti nesaugiam asmeniui tapti ypač nesaugiam, o palyginti saugiam – tapti ypač saugiam12.
———————————
12 Ši tendencija glaudžiai susijusi su anksčiau aprašyta tendencija siekti kuo didesnio vidi¬nio nuoseklumo.
——————————–

Palyginti nesaugus asmuo kiekvieną išorinę įtaką, kiekvieną organizmą pasiekiantį stimulą linkęs interpretuoti veikiau kaip žadantį nesaugumą negu saugumą. Pavyzdžiui, šypseną jis linkęs suprasti kaip pašaipą, užmaršumą linkęs interpretuoti kaip įžeidimą, abejingumą linkęs priimti kaip nepalankumą, o švelnų prielankumą – kaip abejingumą. Šio asmens pasaulyje kur kas daugiau įtakų, kurios stiprina nesaugumą, negu tokių įtakų, kurios suteikia šiam pasauliui saugumo. Galėtume sakyti, kad visokie įrodymai jam liudija nesaugumą. Tad jis nuosekliai, nors ir ne itin smarkiai, stumiamas į vis didesnį nesaugumą. Žinoma, šį veiksnį sustiprina faktas, kad nesaugus žmogus ir savo elgesiu parodo savo nesaugumą, dėl to žmonės jo nemėgsta ir atstumia, tad jis pasijunta dar nesaugesnis, jo elgesys išduoda dar didesnį nesaugumą, taigi iš šio užburto rato jis nepajėgia išsiveržti. Pati jo vidinė dinamika kaip tik ir sukelia tai, ko jis labiausiai bijo.

Akivaizdžiausias pavyzdys – pavydo įkvėptas elgesys. Jis kyla iš nesaugumo ir praktiškai visuomet sukelia dar didesnį atstūmimą ir didesnį nesaugumą. Štai kaip vienas vyriškis aiškino savo nesaugumą: „Aš taip myliu savo žmoną, kad bijau, jog tikrai žlugčiau, jei ji mane paliktų ar liautųsi mylėjusi. Natūralu, kad mane trikdo jos draugiškumas mano broliui”. Tad jis ėmėsi daugelio priemonių šiems draugiškiems santykiams nutraukti, visos jos buvo kvailos, tad jis pradėjo prarasti tiek žmonos, tiek ir savo brolio meilę. Žinomą, jį apėmė tik dar didesnė panika, o pavydas sustiprėjo. Šį užburtą ratą nutraukė psichologas, kuris patarėjam nesielgti pavydžiai, net jei pavydi, o paskui ėmėsi ir svarbesnės užduoties – įvairiais būdais sumažinti bendrą jo nesaugumo jausmą.

SINDROMO TENDENCIJA KEISTIS VEIKIANT IŠORĖS SPAUDIMUI

Įsigilinus į vidinę sindromų dinamiką, itin lengva laikinai užmiršti, kad visi sindromai, žinoma, tėra tik atsakas į išorines situacijas. Šį akivaizdų faktą čia paminiu tik dėl užbaigtumo, tik primindamas, kad organizmo asmenybiniai sindromai nėra izoliuotos sistemos.

SINDROMO KINTAMIEJI

Svarbiausias ir akivaizdžiausias kintamasis yra sindromo lygis. Asmens saugumo lygis gali būti aukštas, vidutinis ar žemas. Jo savęs vertinimas gali būti aukštas, vidutinis ar žemas. Mes nebūtinai implikuojame, kad šios variacijos sudaro vieną kontinuumą, kalbame apie variacijas nuo daug iki mažai, nuo aukšto iki žemo. Sindromo kokybė iš esmės aptarta nagrinėjant savęs vertinimo arba dominavimo sindromus. Kalbant apie įvairių rūšių primatus, dominavimo reiškinys būdingas jiems visiems, bet jo raiškos kokybė kaskart vis kitokia. Tyrinėjant aukštai save vertinančius žmones, pavyko atskirti bent dvi kokybiškai skirtingas aukštos savigarbos rūšis, kurių vieną apibūdinome kaip stiprybę, kitą – kaip jėgą. Aukštai save vertinantis asmuo, kuris kartu ir saugus, parodo šią pasitikėjimo savimi stiprybę maloniu, bendradarbiauti linkusiu, draugišku būdu. Asmeniui, kuris aukštai save vertina, bet kuriam trūksta saugumo, rūpės ne tiek padėti silpnesniems žmonėms, kiek juos valdyti ir skriausti. Abu individai aukštai save vertina, tačiau parodo tai skirtingai, tai priklauso nuo kitų organizmo savybių. Itin nesaugių žmonių nesaugumas gali reikštis daugeliu būdų. Pavyzdžiui, jis gali reikštis polinkiu į užsidarėliškumą, atitolimą nuo pasaulio (kai asmuo save vertina menkai), arba jo nesaugumas gali įgyti priešiškumo, agresyvumo, negatyvumo išraiškas (kai asmuo save vertina aukštai).

KULTŪRINIS SINDROMO RAIŠKOS DETERMINUOTUMAS

Žinoma, kultūros ir asmenybės santykiai pernelyg gilūs ir pernelyg sudėtingi, kad juos būtų galima trumpai nagrinėti. Tad veikiau dėl išsamumo, o ne dėl kokių kitų priežasčių reikėtų nurodyti, kad apskritai kelius, kuriais siekiame svarbiausių savo gyvenimo tikslų, dažnai nulemia konkretus kultūros pobūdis. Būdai, kuriais išreiškiamas savęs vertinimas, kuriais jo siekiama, daugiausia, nors ir ne visiškai, determinuoti kultūros. Tas pat pasakytina apie meilės santykius. Mes laimime kitų žmonių meilę ir išreiškiame savo prielankumą jiems kultūros sankcionuotais kanalais. Tas faktas, kad sudėtingoje visuomenėje statuso nulemti vaidmenys taip pat iš dalies determinuoti kultūros, asmenybės sindromo raišką dažnai pakreips kitur. Pavyzdžiui, mūsų visuomenėje aukštai save vertinantiems vyrams šį sindromą leidžiama išreikšti kur kas atviriau ir kur kas įvairesniais būdais, negu tai leidžiama aukštai save vertinančioms moterims. Itin mažai galimybių tiesiogiai išreikšti savęs vertinimą palikta vaikams. Taip pat reikėtų nurodyti, kad dažnai egzistuoja kultūros sankcionuotas kiekvieno sindromo lygis, pavyzdžiui, saugumo, savęs vertinimo, socialumo ir veiklumo. Šį faktą aiškiausiai parodo įvairių kultūrų ir kai kurių istorinių laikotarpių palyginimai. Pavyzdžiui, vidutinis Dobu genties atstovas ne tik yra, bet ir tikimasi, kad bus priešiškesnis negu vidutinis Arapešo genties narys. Vidutinė šių dienų moteris veikiausiai vertins save geriau, negu vidutinė moteris prieš šimtą metų.

ASMENYBINIO SINDROMO SANDARA

Iki šiol kalbėjome taip, tarsi atskiros sindromo dalys būtų homogeniškos it rūko dalelės. Iš tikrųjų taip nėra. Sindromo organizacijoje įžvelgiamos dalių hierarchijos pagal svarbą ir klasteriai. Šį faktą jau parodėme aptardami savęs vertinimo sindromą paprasčiausiu įmanomu būdu, būtent koreliacijos metodu. Jei sindromas būtų nediferencijuotas, visos jo dalys vienodai koreliuotų su visuma. Bet faktiškai savęs vertinimas (matuojamas kaip visuma) skirtingai koreliuoja su įvairiomis dalimis. Pavyzdžiui, visas savęs vertinimo sindromas, išmatuotas socialinio asmenybės įvertinimo metodu (313), koreliuoja su dirglumu taip: r = – 0,39, su pagoniška sekso samprata – taip: r = 0,85, su daugeliu sąmoningai suvokiamų nevisavertiškumo jausmų – taip: r = – 0,40, su polinkiu sutrikti įvairiose situacijose: r = – 0,60, su daugeliu sąmoningų baimių: r = – 0,29 (305, 311).

Klinikinių duomenų nagrinėjimas taip pat rodo šią dalių tendenciją natūraliai jungtis į grupes, kurias pavadinome klasteriais, kurios atrodo iš esmės susijusios. Pavyzdžiui, atrodo, kad konvencionalumas, moralumas, kuklumas, pagarba taisyklėms labai natūraliai susijungia į vieną grupę ar priklauso vienai grupei. Ši priešinga kitai grupei, kurią sudaro pasitikėjimas savimi, pusiausvyra, mokėjimas nesutrikti, baikštumo ir drovumo trūkumas.

Tokia elementų tendencija jungtis į klasterius iš karto suteikia mums galimybę klasifikuoti sindromo viduje, tačiau iš tikrųjų, pabandę tai padaryti, iškart susiduriame su visokeriopais sunkumais. Pirmiausia iškyla įprasta visų klasifikacijų problema: kokiu principu remsimės klasifikuodami? Suprantama, jei žinotume visus duomenis ir jų tarpusavio ryšius, tai nebūtų sudėtinga. Bet kai pradedame dar visko nežinodami, pamatome, jog kartais turime elgtis savarankiškai, kad ir kaip jautriai norėtume elgtis su vidine medžiagos prigimtimi. Šis vidinis susietumas mūsų atveju tampa pirmąja nuoroda, ženklu, kokios bendros krypties laikytis. Tačiau toks spontaniškas dalių grupavimas toli mūsų nenuves, ir kai pagaliau mūsų supratimas apie jas išsenka, matome, kad toliau tenka remtis savo pačių hipotezėmis.

Kitas akivaizdus sunkumas, su kuriuo susiduriame klasifikuodami, yra tai, kad dirbant su sindromo medžiaga, bet kurį asmenybinį sindromą galime suklasifikuoti arba į tuziną, arba į šimtą, arba į tūkstantį, arba į dešimt tūkstančių pagrindinių grupių, kaip mums patiks – tai priklauso nuo to, kokio lygio apibendrinimo siekiame. Manyčiau, kad įprastas mėginimas klasifikuoti tėra tik dar vienas atomistinio, mechaniškai dalis jungiančio požiūrio atspindys. Iš tiesų atomistinio instrumento taikymas tiriant duomenis, kurie tarpusavyje susiję, toli mūsų nenuves. Kas paprastai yra klasifikacija, jei ne skirtingų dalių, pavienių elementų išskyrimas? O kaip mes klasifikuosime, jei mūsų duomenys iš esmės nesiskiria, nėra vienas nuo kito atskirti? Gal mums teks atsisakyti atomistinės klasifikacijos ir ieškoti holistinio klasifikacijos principo, kaip kad neišvengiamai teko atsisakyti redukcinės analizės ir pakeisti ją holistine. Tolesnės siūlomos analogijos turėtų nurodyti kryptį, kuria, ko gero, reikėtų sukti ieškant tokio holistinio klasifikavimo metodo.

PADIDINIMO LYGIAI

Ši frazė yra fizikinė analogija, gauta remiantis mikroskopo veikimo principu. Tyrinėdami histologinę skaidrę, matome bendrą ląstelės vaizdą, jos struktūrą apskritai, sandarą, visus dalių tarpusavio ryšius, tad laikydami skaidrę prieš šviesą ir žvelgdami į ją plika akimi, aprėpiame visumą. Aiškiai turėdami galvoje tą visuminį vaizdą, vieną šios visumos dalį išnagrinėsime nedaug ją tepadidinę, sakykim, vos dešimt kartų. Mes dabar tyrinėjame ne izoliuotą nuo visumos detalę, bet tyrinėjame atsižvelgdami į jos susietumą su visuma. Paskui šią visumos dalimi esančią sritį galime tyrinėti nuodugniau, naudodamiesi dar labiau didinančiu (tarkime, penkiasdešimt kartų) objektyvu. Tolesnė ir subtilesnė visumos detalių analizė darosi įmanoma vis labiau jas didinant, kol leidžia tai daryti prietaisas13.
————————————–
13 „Tačiau žvelgdami pro mikroskopą, mes niekuomet nesužinotume, kad egzistuoja tokie dalykai, pavyzdžiui, veidai” (K. Koffka, Principles of Gestalt Psychology, Hourcourt, Brace World, 1935, p. 319).
————————————-

Sindromo medžiagą dar būtų galima klasifikuoti ne kaip tiesia linija išdėstytas atskiras ir nepriklausomas dalis, kurias galime kaip norėdami per-stumdyti, bet kaip „viena į kitą sudedamas dalis”, tarkim, kaip viena į kitą susidedančias dėžutes. Jei, pavyzdžiui, visas sindromas yra dėžutė, tai keturiolika posindromių yra tos keturiolika dėžučių, kurios sudedamos viena į kitą (294). Kiekvienoje iš šių mažų dėžučių dar gali būti kitų dėžučių, tarkim, keturios vienoje, dešimt kitoje, šešios trečioje etc.

Aprašydami šiuos pavyzdžius sindromo analizės kalba, galime pažvelgti į saugumo sindromą ir panagrinėti jį kaip visumą – taikyti pirmo lygio padidinimą. Konkrečiai tai reiškia, kad gilinsimės į sindromo kaip vienio psichologinį „prieskonį”, reikšmę ar tikslą. Tada galime pažvelgti į keturiolika saugumo sindromo posindromių ir tyrinėti juos taikydami tai, ką pavadinome antro lygio padidinimu. Tad šis posindromis būtų tiriamas kaip konkreti visuma, kaip susijęs su trylika kitų sindromų, tačiau visuomet būtų suprantamas kaip viso saugumo sindromo holistinė sudėtinė dalis. Kaip pavyzdį galime paimti nesaugaus asmens valdžios ir paklusimo posindromį. Asmeniui, kuriam būdingas nesaugumas apskritai, reikia galios, tačiau šis troškimas gali reikštis įvairiais būdais ir įvairiomis formomis: kaip perdėtas ambicingumas, perdėtas agresyvumas, savininkiškumas, pinigų alkis, perdėtas troškimas konkuruoti, polinkis į prietarus ir neapykantą, etc., arba gali reikštis kaip akivaizdžios paminėtų savybių priešybės, pavyzdžiui: pataikavimas, paklusimas, mazochistiniai polinkiai, etc. Tačiau akivaizdu, kad šios charakteristikos savaime yra taip pat bendros, tad jas galima toliau analizuoti ir klasifikuoti. Tolesnis bet kurios šių savybių tyrimas turėtų būti trečio lygio. Tarkime, renkamasi tirti polinkį į prietarus, čia geriausias pavyzdys yra rasiniai prietarai. Jei gilinamės į šį reiškinį tinkamai, tiriame jį ne patį savaime, ne izoliuotą. Išsamiau galėtume šitai suformuluoti sakydami, kad tiriame polinkį į prietarus, kuris yra galios poreikio posindromis, o galios poreikis yra bendro nesaugumo sindromo posindromis. Nereikia nė nurodyti, kad vis subtilesni tyrimai vestų mus prie ketvirto, penkto lygio ir t.t. Paimkime vieną tokio ypatingo sudėtingumo aspektą, tarkime, tendenciją kreipti dėmesį į tokius skirtumus kaip odos spalva, nosies forma, gimtoji kalba kaip priemonę savo paties saugumo poreikiui sustiprinti. Ši tendencija kreipti dėmesį į minėtus skirtumus turi sindromo sandarą ir tirti ją galima kaip sindromą. Konkrečiau, šiuo atveju tokia tendencija būtų klasifikuojama kaip po-po-po-posindromis. Sudedamų dėžučių konstrukcijoje jis atsidurtų penktoje dėžutėje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad toks klasifikacijos metodas, grindžiamas pamatine įtrauktumo, o ne atskirtumo samprata, padeda mums suprasti tai, ką ir siekėme suprasti. Jis leidžia pakankamai įsigilinti ir į konkrečias detales, ir į visumą nenusiritant nei į beprasmį smulkmenų sureikšminimą, nei į miglotą, bevertį apibendrinimą. Šis metodas kartu ir sintetinis, ir analitinis, pagaliau jis leidžia mums vienu metu bei efektyviai tirti ir tai, kas unikalu, ir tai, kas įprasta. Jis visai atmeta dichotomijas, aristoteliškąjį suskirstymą į klasę A ir klasę ne-A, o kartu duoda teoriškai įtikinamą klasifikacijos bei analizės principą.

SINDROMO KONCENTRACIJOS SĄVOKA

Jei ieškome euristinio kriterijaus, leidžiančio atskirti sindromus nuo posindromių, teoriškai juo galėtų būti koncentracijos sąvoka. Kuo skiriasi savęs vertinimo sindrome natūraliai susidarančios grupės? Konvencionalumas, moralumas, kuklumas, pagarba taisyklėms savaime susijungė į vieną grupę, kurią buvo galima atskirti nuo kitos grupės arba savybių klasterio, jungiančio pasitikėjimą savimi, savitvardą, nesivaržymą ir drąsą. Žinoma, klasteriai, arba posindromiai, susiję vieni su kitais ir su visu savęs vertinimu. Maža to, kiekviename klasteryje įvairūs elementai susiję vienas su kitu. Gal mūsų supratimą apie klasterių sudarinėjimą, mūsų subjektyvų jausmą, kad skirtingi elementai natūraliai dera kartu, atspindėtų koreliacijos, kurias gautume, jei galėtume išmatuoti tuos elementus. Tikriausiai tarp pasitikėjimo savimi ir savitvardos glaudesnė koreliacija negu tarp savitvardos ir nekonvencionalu-mo. Klasteriavimas statistikos kalba galbūt reikštų aukštą koreliacijos tarp visų klasterio narių vidurkį. Toks tarpusavio koreliacijų vidurkis, matyt, būtų aukštesnis negu dviejų skirtingų klasterių narių koreliacijos vidurkis. Tarkime, kad klasteryje vidutinė koreliacija yra r = 0,7, o vidutinė koreliacija tarp atskirų klasterių narių yra r = 0,5, tuomet naujo sindromo, sudaryto susiliejant posindromių klasteriams, vidutinė koreliacija bus aukštesnė už r = 0,5 ir žemesnė už r = 0,7, ko gero – apie r = 0,6. Eidami nuo posindromių prie subsindromų ir sindromų, galime tikėtis, kad vidutinė koreliacija mažės. Tokį pokytį galėtume vadinti sindromo koncentracijos pokyčiu ir šią sampratą pa-grįstai galime laikyti svarbia jau vien todėl, kad ji duoda darbinį įrankį, leidžiantį patikrinti mūsų klinikinius duomenis14.
———————————-
14 Holistinės psichologijos atstovai linkę nepasitikėti koreliacijos metodu, bet, manau, daugiau dėl to, kad šis metodas buvo taikomas vien tik kaip atomistinis instrumentas, o ne dėl to, kad jis iš esmės prieštarauja holizmo teorijai. Nors, pavyzdžiui, savikoreliacijos samprata vidutiniam statistikui kelia nepasitikėjimą (tarsi organizme galėtume tikėtis ko nors kito!), šiam nepasitikėjimui neliktų pagrindo, jeigu būtų atsižvelgiama į kai kuriuos holistinius faktus.
———————————-

Pagrindinė dinaminės psichologijos prielaida suponuoja, kad tai, ką galime ir turėtume koreliuoti, yra ne poelgiai qua poelgiai, bet poelgių reikšmės, t. y. ne kuklus elgesys, bet kuklumo kokybė, kurią matome susietą su visu organizmu. Be to, reikia pripažinti, kad net dinaminiai kintamieji nebūtinai kinta taip, lyg būtų išdėstyti viename kontinuume, tam tikrame taške jie gali „perlūžti” į kažką visiškai priešinga. Šio reiškinio pavyzdį matome stebėdami tai, kokį poveikį charakteriui daro prielankumo troškimas. Jei surikiuotume jaunus vaikus į skalę nuo tų, kurie visiškai pripažinti, iki tų, kurie visiškai atstumti, pamatytume, kad leidžiantis skale žemyn, vaikai vis įnirtingiau trokšta prielankumo, tačiau pasiekę pačią skalės pabaigą, kur atsidūrę visiškai atstumti vaikai, stebime ne aistringą meilės troškimą nuo ankstyviausių gyvenimo dienų, bet visišką šaltumą ir prielankumo troškimo trūkumą.

Pagaliau, žinoma, privalome naudotis holistiniais, o ne atomistiniais duomenimis, t. y. ne redukcinės, bet holistinės analizės rezultatais. Šitaip galima susieti pavienius kintamuosius arba dalis nepažeidžiant organizmo vientisumo. Jei elgiamės pakankamai atsargiai su koreliuojamais duomenimis, jei visą statistiką grindžiame klinikinėmis bei eksperimentinėmis žiniomis, nėra priežasčių, kodėl koreliacinis metodas neturėtų būti labai naudingas holistinėje metodologijoje.

DALIŲ SUSIETUMO LYGIS ORGANIZME

Savo knygoje apie fizinius geštaltus, t. y. formas, Kohleris (239) prieštarauja per dideliam vidinio susietumo apibendrinimui, net tokiam, kad tampa neįmanoma pasirinkti tarp labai bendro pobūdžio monizmo ir visiško atomizmo. Tad atitinkamai jis pabrėžia ne tik vidinį paties geštalto susietumą, bet ir geštalto atskirtumo faktą. Dauguma geštaltų, su kuriais jis dirba, jam yra (palyginti) uždaros sistemos. Jis analizuoja tik patį geštaltą, o santykius tarp fizinių arba psichologinių geštaltų aptaria rečiau.

Turėtų būti akivaizdu, kad gavus duomenų apie organizmą, situacija būna kitokia. Iš tikrųjų organizme beveik nėra uždarų sistemų. Organizme viskas iš tikrųjų susiję su viskuo, tegul kartais ir pačiu nežymiausiu ir tolimiausiu būdu. Maža to, parodyta, kad organizmas kaip visuma susijęs su kultūra ir fundamentaliai priklausomas nuo jos, nuo tiesioginio kitų žmonių buvimo, konkrečios situacijos, fizinių ir geografinių veiksnių, etc. Šiuo metu galime pasakyti bent tiek, kad Kohleriui vertėjo savo apibendrinimus pritaikyti tik fiziniams ir psichologiniams reiškinių pasaulio geštaltams, kadangi organizmui taip sėkmingai pritaikyti šių apribojimų tikrai neįmanoma.

Jei nepritartume tokiai nuomonei, galėtume žengti toliau, negu skelbia šis minimalistinis teiginys. Iš tikrųjų labai svariai būtų galima pagrįsti teiginį, kad teoriškai visas pasaulis tarpusavyje susijęs. Kokios nors rūšies sąryšių galime rasti tarp visų visatos dalių, jeigu pasirinksime kurį nors iš daugybės egzistuojančių sąryšių tipų. Tik turėdami praktinių ketinimų ar norėdami aprėpti ne visas diskursų sritis, o tik vieno diskurso sritį, galime daryti prielaidą, kad sistemos sąlygiškai viena nuo kitos nepriklauso. Pavyzdžiui, psichologiniu požiūriu universalus sąryšis nutrūksta, kadangi yra tokių pasaulio dalių, kurios psichologiškai nėra susijusios su kitomis visatos dalimis, nors jos gali būti susijusios chemiškai, fiziškai ar biologiškai. Negana to, biologas, chemikas ar fizikas gali visiškai skirtingais būdais sugriauti pasaulio vidinį susietumą. Manau, kad tiksliausiai šiuo metu galėtume suformuluoti taip: yra sąlygiškai uždarų sistemų, bet šios uždaros sistemos iš dalies yra ir konkretaus požiūrio padarinys. Tai, kas yra (ar atrodo esanti) uždara sistema, po metų gali tokia nebūti, kadangi per metus moksliniai metodai gali tiek patobulėti, kad pajėgs parodyti egzistuojant jos ryšį su kitomis sistemomis. Jei reikėtų atsakyti, kad turime įrodyti realius fizinius procesus, o ne daugiau teorinius ryšius tarp visų pasaulio dalių, atsakant reikėtų pažymėti, kad filosofai monistai niekuomet neneigė, jog toks universalus fizinis sąryšis egzistuoja, tačiau jie kalbėjo apie daugelio kitokių rūšių sąryšį. Vis dėlto kadangi tai nėra svarbiausias mūsų dėstymo klausimas, neverta prie jo užtrukti. Visiškai pakanka nurodyti organizmo (teorinio) universalaus sąryšio reiškinį.

SINDROMŲ RYŠIAI

Šioje tyrinėjimų srityje galime pasiūlyti bent vieną kruopščiai ištirtą pavyzdį. Ar tai paradigminis, ar ypatingas atvejis, turės parodyti tolesni tyrimai.

Kiekybiškai, būtent kalbant paprastų linijinių koreliacijų kalba, yra teigiamas, tačiau silpnas ryšys tarp saugumo ir savęs vertinimo lygio, r .. apie 0,2 ar 0,3. Individualiai diagnozuojant normalius žmones, visiškai aišku, kad šie du sindromai praktiškai yra nepriklausomi kintamieji. Kai kurioms grupėms kartais būdingas tam tikras šių dviejų sindromų ryšys: pavyzdžiui, penktajame dešimtmetyje žydams buvo būdingas aukštas savęs vertinimas ir menkas saugumo jausmas, o katalikėms moterims dažnai būdingas menkas savęs vertinimas ir kartu stiprus saugumo jausmas. Neurotikams buvo ir tebėra būdingas žemas abiejų šių sindromų lygis.

Tačiau labiau nei toks abiejų šių sindromų lygių ryšys (ar ryšio nebuvimas) stebina glaudus ryšys tarp saugumo (ar savęs vertinimo) lygio ir savęs vertinimo (ar saugumo) kokybės. Šį ryšį lengviausia pademonstruoti supriešinant du aukštai save vertinančius, tačiau esančius priešinguose saugumo skalės poliuose individus. Asmuo A (aukštas savęs vertinimas, stiprus saugumo jausmas) linkęs išreikšti aukštą savęs vertinimą visai kitaip negu asmuo B (aukštas savęs vertinimas, silpnas saugumo jausmas). Asmuo A, kuris pasižymi ir asmenine jėga, ir meile artimui, natūraliai panaudos savo jėgą kitiems globoti, užjausti ir apsaugoti. Tačiau asmuo B, kuris jėgos turi ne mažiau už A, tik ji dera su neapykanta, panieka, kitų žmonių baime, veikiausiai panaudos ją tam, kad skaudintų, dominuotų ar sušvelnintų savo nesaugumą. Jo jėga negali nekelti grėsmės kitiems. Tad galime kalbėti apie aukšto savęs vertinimo nesaugumą, o jam priešpriešinti galėtume aukšto savęs vertinimo saugumą. Panašiai galime išskirti žemo savęs vertinimo saugumą ir nesaugumą, pavyzdžiui, skirti, viena vertus, mazochistą ar pataikūną, ir, kita vertus, ramų, mielą, paslaugų, priklausomą asmenį. Panašūs saugumo kokybės lygio skirtumai koreliuoja su savęs vertinimo lygio skirtumais. Pavyzdžiui, nesaugūs žmonės gali būti linkę laikytis atokiai ir nuošaliai arba elgtis atvirai priešiškai ir agresyviai, ir tai priklauso nuo to, ar jų savęs vertinimo lygis aukštas, ar žemas. Saugūs asmenys gali būti arba nusižeminę, arba išdidūs, sekėjai arba lyderiai, kai jų savęs vertinimo lygis įvairuoja nuo žemo iki aukšto.

ASMENYBINIAI SINDROMAI IR ELGESYS

Plačiai kalbėdami prieš pradėdami konkrečiau analizuoti, galėtume pasakyti, kad ryšiai tarp sindromų ir išoriškai stebimo elgesio yra maždaug tokie. Kiekvienas poelgis paprastai būna visos integruotos asmenybės išraiška. Konkrečiau tai reiškia, kad kiekvieną poelgį paprastai determinuoja kiekvienas ir visi asmenybės sindromai (kartu su kitomis determinantėmis, kurios aptariamos toliau). Iš konkretaus žmogaus poelgio įvairių determinančių, iš to, kaip jis juokiasi, kaip reaguoja į pokštą, teoriškai galime sužinoti, koks jo saugumo lygis, savęs vertinimas, kiek jis turi energijos, intelekto etc. Toks požiūris aiškiai prieštarauja dabar jau pasenusiai charakterio bruožų teorijai, pasak kurios, tipišku atveju pavienį elgesio aktą visiškai determinuoja jį lemiąs pavienis charakterio bruožas. Geriausi mūsų teorinio teiginio pavyzdžiai galėtų būti tam tikros užduotys, kurios laikomos „reikšmingesnėmis”, pavyzdžiui, meninė kūryba. Tapydamas ar koncertuodamas menininkas visiškai atsiduoda užduočiai, tad ji yra visos jo asmenybės išraiška. Bet toks pavyzdys arba, tarkime, kokia nors kūrybiška reakcija į nesustruktūrinta situaciją, kaip kad būna atliekant Rorschacho testą, yra viename kontinuumo poliuje. Kitame poliuje yra izoliuotas konkretus poelgis, kuris nesusijęs arba menkai tesusijęs su charakterio struktūra, pavyzdžiui, žaibiška reakcija į momentinės situacijos keliamus reikalavimus (pasitraukiame iš kelio mašinai), grynai paprotinės kultūrinės reakcijos, kurios daugumai žmonių seniai prarado psichologinę prasmę (atsistoti, kai į kambarį įeina moteris), ar pagaliau refleksiniai veiksniai. Toks poelgis menkai ar beveik nieko negali pasakyti apie charakterį, nes panašiais atvejais kaip determinuojantis veiksnys jis nereikšmingas. Tarp šių dviejų kraštutinių atvejų matome įvairias gradacijas. Pavyzdžiui, esama poelgių, kuriuos paprastai beveik visiškai determinuoja tik vienas ar du sindromai. Konkretus širdingas poelgis labiau susijęs su saugumo sindromu negu su kuriuo kitu. Kuklumo jausmą daugiausia nulemia savęs vertinimas ir pan.

Šie faktai skatina klausti: jei egzistuoja visų šių tipų poelgio-sindromo ryšiai, kodėl iš pradžių aiškinome, kad poelgį paprastai determinuoja visi sindromai ?

Akivaizdu, jog teoriškai neišvengiama, kad holistinė teorija ir turėtų prasidėti tokiu teiginiu, o atomistinė teorija pradėtų parinkdama izoliuotą, diskretišką poelgį, atkirstą nuo visų jo sąsajų su organizmu, – pavyzdžiui, pojūtį ar sąlyginį refleksą. Čia ir iškyla problema, ką laikysime svarbiausiu (kurios dalies požiūriu turės būti organizuojama visuma). Atomistinė teorija paprasčiausia pamatine duotybe laikytų elgesio fragmentą, gautą redukcinės analizės būdu, t. y. poelgį, atskirtą nuo visų jo ryšių su organizmo visuma.

Ko gero, tiksliau būtų sakyti, kad pirmojo tipo sindromo-poelgio ryšys yra svarbesnis. Gyvenime mažai kam rūpi izoliuoti poelgiai. Jie izoliuoti paprasčiausiai todėl, kad jie nesvarbūs, būtent niekaip nesusiję su svarbiausiomis problemomis, svarbiausiais atsakymais ar svarbiausiais organizmo tikslais. Tiesa, kad mano koja šokteli, kai man suduoda per girnelės sausgyslę, ar kad alyvuoges valgau pirštais, ar kad negaliu valgyti virtų svogūnų, nes buvau pripratintas jų nevalgyti. Iš tiesų nė kiek nėra teisingiau tvirtinti, kad aš turiu savo gyvenimo filosofiją, kad myliu savo šeimą, kad mane traukia tam tikros rūšies eksperimentai, bet pastarosios situacijos yra kur kas svarbesnės.

Nors iš tikrųjų vidinė organizmo prigimtis determinuoja elgesį, ji nėra vienintelė elgesio determinantė. Kultūrinis kontekstas, kuriame veikia organizmas ir kuris iki šiol jau dalyvavo determinuojant vidinę organizmo prigimtį, taip pat yra elgesio determinantė. Galiausiai kitos elgesio determinantės gali būti sujungtos pavadinus jas „tiesiogine situacija”. Nors elgesio tikslus ir siekius determinuoja organizmo prigimtis, o kelius, vedančius siekių link, determinuoja kultūra, tiesioginė situacija lemia, kas iš tikrųjų galima, o kas – ne, koks elgesys išmintingas, o koks – ne, kurie daliniai tikslai pasiekiami, o kurie – ne, kas kelia pavojų, o kas gali tapti įrankiu, leidžiančiu pasiekti tikslus.

Tad žvelgiant kompleksiškai, darosi lengva suprasti, kodėl elgesys ne visuomet būna geras charakterio struktūros rodiklis. Juk jei elgesį išorinė situacija bei kultūra determinuoja tiek pat kaip ir charakteris, jeigu elgesys yra kompromisinis šių trejopų jėgų grupių darinys, jis negali būti nė vienos iš jų tobulas rodiklis. Tačiau tai ir vėl teorinis teiginys. Yra tam tikrų praktinių metodų15, kuriais įmanoma atskirti arba pašalinti kultūros bei situacijos daromas įtakas taip, kad realus praktinis elgesys kartais gali būti geras charakterio rodiklis.
————————————–
15 Pavyzdžiui, situacijos, kaip elgesio determinantės, poveikį galima pašalinti paverčiant ją pakankamai neapibrėžta, kaip įvairiuose projekciniuose testuose. Arba kartais organizmo reikalavimai būna tokie viską nustelbiantys, pavyzdžiui, beprotybės atveju, kad išorinis pasaulis paneigiamas arba į jį nekreipiama jokio dėmesio, o kultūrai metamas iššūkis. Pagrindinis metodas, kurį taikant galima iš dalies „pašalinti” kultūrą, yra pokalbio metu užsimezgęs ryšys arba psichoanalitinis perkėlimas. Prievartinį kultūros poveikį galima susilpninti ir kai kuriose kitose situacijose, kaip kad girtumo, įniršio bei kitais nekontroliuojamo elgesio atvejais. Vis dėlto yra daug poelgių, kurių reguliuoti kultūra nesiima, pavyzdžiui, įvairios subtilios, pasąmoningai suvokiamos kultūriškai nulemtos temos va¬riacijos, vadinamieji ekspresiniai judesiai. Arba elgesį galime tyrinėti stebėdami palyginti nenuslopintus asmenis, vaikus, kurių atveju kultūros prievarta dar silpna, gyvūnus, kuriems kultūros poveikis beveik neįžvelgiamas, arba kitas visuomenes – tada savo kultūros įtaką galime pašalinti priešpriešos būdu palyginę ją su kitomis. Šie keli pavyzdžiai rodo, kad subtilus, teoriškai pagrįstas elgesio tyrimas gali mums nemažai pasakyti apie vidinę asmenybės organizaciją.
—————————————-

Nustatyta daug stipresnė koreliacija tarp charakterio ir impulso veikti. Iš tikrųjų ši koreliacija tokia stipri, kad elgesio impulsai gali patys būti laikomi sindromo dalimi. Jie yra kur kas laisvesni nuo išorinių bei kultūros prievartų negu akivaizdūs elgesio aktai. Galėtume net sakyti, kad elgesį tiriame tik kaip elgesio impulso rodiklį. Jei rodiklis geras, jį verta tirti, jei ne, į jį gilintis beprasmiška tuo atveju, kai galutinė mūsų tyrimo užduotis yra suprasti charakterį.

LOGINĖ IR MATEMATINĖ SINDROMO DUOMENŲ IŠRAIŠKA

Kiek man žinoma, nėra tokios matematikos ar logikos, kuri tiktų simboliškai išreikšti sindromo duomenis ir jais manipuliuoti. Tačiau tokia simbolinė sistema jokiu būdu nėra negalima, nes žinome, kad įmanoma sukurti mūsų poreikiams tinkančią matematiką arba logiką. Šiuo metu egzistuojančios įvairios logikos ir matematikos sistemos yra pagrįstos mūsų jau sukritikuota bendra atomistinė pasaulėžiūra ir yra jos išraiškos. Mano paties pastangos šioje srityje labai jau menkos, kad jas čia minėčiau.

Aristotelio suformuluotą griežtą A ir ne-A skirtį kaip vieną iš jo logikos pagrindų modernioji logika perkėlė net į tas sritis, kuriose kitos Aristotelio prielaidos buvo atmestos. Tad, pavyzdžiui, Langerio Simbolių logikoje (Symbolic Logic, 250) matome, kad ši samprata, kuri šiame veikale aprašyta viena kitą papildančių klasių terminais, autorei yra viena iš pagrindinių prielaidų, kurių nereikia įrodyti, bet kurias galima laikyti savaime suprantamomis sveiku protu. „Kiekviena klasė turi papildymą, klasė ir jos papildymas vienas kitą neigia ir apima universalią tarp jų esančią klasę” (p. 193).

Dabar jau turi būti akivaizdu, kad kalbant apie sindromo duomenis, negalima griežtai atkirsti jokios duomenų dalies nuo visumos, griežtai atskirti vieno duomens nuo viso sindromo. Kai atkertame A nuo visumos, A jau nėra A, ne-A nėra tai, kas buvo, ir jau tikrai paprastas A ir ne-A sudėjimas nesugrąžins mums tos visumos, nuo kurios pradėjome. Kiekviena sindromo dalis susipina su kiekviena kita dalimi. Atkirsti dalį įmanoma tik visai nepaisant šių susipynimų. Tačiau psichologui jų nepaisyti nedera. Toks atskyrimas nuo kitų dalių įmanomas tik izoliuotų duomenų atveju. Jei į juos žvelgiame kontekste, kaip ir dera psichologijoje, toks dichotomizavimas visiškai neįmanomas. Neįmanoma net įsivaizduoti, kad galima, tarkime, atskirti savęs vertinimą įkūnijantį elgesį nuo viso kito elgesio dėl tos paprastos priežasties, kad nėra tokio elgesio, kuris įkūnytų tik savęs vertinimą ir nieko daugiau.

Jei atmetame šią abipusio paneigimo sampratą, suabejojame ne tik visa logika, kuria ji iš dalies paremta, bet ir dauguma mums pažįstamų matematikos sistemų. Didžioji dalis egzistuojančios matematikos ir logikos užsiima pasauliu, kuris yra vienas kitą neigiančių esinių rinkinys, tarytum obuolių krūva. Atskyrus vieną obuolį iš krūvos, nepasikeičia nei esminė obuolio prigimtis, nei esminė krūvos prigimtis. Visai kitaip būna su organizmu. Pašalinus organą, pakinta ir visas organizmas, ir pašalintoji dalis. Kitas pavyzdys galėtų būti pagrindiniai aritmetikos veiksmai: sudėtis, atimtis, daugyba ir dalyba. Aišku, kad visų šių operacijų prielaida yra atomistiniai duomenys. Pridėti vieną obuolį prie kito obuolio įmanoma todėl, kad tai leidžia obuolių prigimtis. Kalbant apie asmenybę, taip nėra. Jei turime du aukštai save vertinančius, tačiau nesaugumo jausmu pasižyminčius žmones ir vieną iš šių žmonių padarome saugesnį („pridedame” saugumo), vienas asmuo dabar tikriausiai bus linkęs bendradarbiauti, o kitas elgtis kaip tironas. Vieno asmens aukštas savęs vertinimas šiuo atveju nėra tos pačios kokybės kaip antrojo asmens aukštas savęs vertinimas. Asmeniui „pridėjus” saugumo, jame įvyksta ne vienas, o du pokyčiai. Jis ne tik įgavo saugumo, bet pasikeitė ir jo savęs vertinimo kokybė jau vien todėl, kad jam suteikta daugiau saugumo. Tai nenatūralus, tačiau tiksliausias pavyzdys, kokį galime pateikti bandydami įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti „pridėjimo” asmenybei procesas.

Akivaizdu, kad tradicinė matematika ir logika, nepaisant neribotų jų galimybių, iš tikrųjų atrodo esančios atomistinės, mechanistinės pasaulėžiūros tarnaitės.

Net, atrodo, galima sakyti, kad matematika savo delsimu perimti dinaminę, holistinę teoriją atsilieka nuo šiuolaikinių fizikos mokslų. Esminiai fizikos teorijos prigimties pokyčiai įvyksta ne keičiant esminę matematikos prigimtį, bet „ištempiant” jos panaudojimą, atliekant su ja triukus, paliekant jos iš tiesų statišką prigimtį kiek įmanoma nepakeistą. Tokie pokyčiai tampa įmanomi tik padarius įvairias „tarsi” prielaidas. Geras pavyzdys yra skaičiavimas, kuris tariasi turįs reikalą su judėjimu ir kaita, bet daro tai tik paversdamas kaitą statiškų būsenų seka. Kreive apribota sritis išmatuojama suskaidžius ją į daugybę stačiakampių. Pačios kreivės suprantamos taip, tarsi jos būtų daugiakampiai su itin mažais šonais. Tai, jog ši procedūra laikoma tokia teisėta, kad nuginčyti jos tikrai neįmanoma, įrodo tas faktas, kad panašus skaičiavimas veiksmingas ir yra labai naudingas įrankis. Tačiau neteisėta užmiršti, kad jis veikia tik dėl visos virtinės prielaidų, triukų, „tarsi” prielaidų, kurios aiškiai nesusijusios su psichologijos tyrinėjamu reiškinių pasauliu.

Toliau pateikiama citata iliustruoja mūsų teiginį, kad matematika paprastai būna statiška ir atomistinė. Kiek man žinoma, kiti matematikai neįrodė, kad jos esmė kitokia.

Tačiau argi jau anksčiau nesame gana karštai pareiškę, kad gyvename ne-judančiame pasaulyje? Ir ar išsamiai neparodėme, pasitelkę Zenono paradoksus, kad judėjimas neįmanomas ir kad skriejanti strėlė iš tikrųjų nejuda? Kam mes priskirsime šį tariamą padėties pasikeitimą?

Maža to, jei kiekvienas matematinis išradimas remiasi seniai suręstais pamatais, kaip iš statiškos algebros ir statiškos geometrijos teorijų įmanoma gauti naują matematiką, pajėgią išspręsti dinamiškų esinių keliamas problemas?

O dėl pirmojo teiginio, tai mūsų požiūris nepasikeitė. Mes ir toliau tvirtai įsitikinę, kad šiame pasaulyje judėjimas ir kaita yra ypatingi ramybės būsenos atvejai. Kaitos būsenos nėra, jei kaita reiškia būseną, kokybiškai skirtingą nuo ramybės, tai, ką mes išskiriame kaip kaitą yra tiktai, kaip jau kartą nurodėme, daugelio skirtingų statinių įvaizdžių, suvokiamų palyginti trumpais laiko intervalais, seka…

Intuityviai įsitikinę, kad kūno judėjimui būdingas tęstinumas, nes juk iš tikrųjų nematome, kaip skriejanti strėlė savo skrydžio metu pralekia kiekvieną tašką, su vargu atsispiriame stipriam instinktui abstrahuoti judėjimo idėją kaip kažko, kas iš esmės skiriasi nuo ramybės. Tačiau šią abstrakciją lemia fiziologiniai ir psichologiniai ribotumai, loginė analizė jos jokiu būdu nepateisina. Judėjimas yra padėties koreliacija su laiku. Atsitiktinumas tėra kitas funkcijos pavadinimas, kitas tos pačios koreliacijos aspektas.

O dėl viso kito, tai skaičiavimas, kaip geometrijos ir algebros atžala, priklauso statiškai šeimai ir nėra įgijęs jokių bruožų, kokių nebūtų turėję jo pradininkės. Matematikoje mutacijos neįmanomos. Tad neišvengiamai skaičiavimui būdingos tos pačios statiškos savybės kaip daugybos lentelei ir Euklido geometrijai. Skaičiavimas tėra tik dar viena šio nejudraus pasaulio interpretacija, tegul ir itin išradinga16.
——————————-
16 E. Kasner and J. Newman, Mathematics and the Imagination, Simon and Schuster, 1940, p. 301-304.
——————————–

Dar kartą pakartokime, kad į elementus galima žvelgti dvejopai. Pavyzdžiui, paraudimas gali būti paraudimas per se (redukcinis elementas) arba paraudimą galime stebėti kontekste (holistinis elementas). Pirmuoju atveju būtina „tarsi” prielaida, „tarsi šis elementas būtų visai vienas pasaulyje, tarsi jis nebūtų susijęs su viskuo pasaulyje”. Tai formali abstrakcija ir kai kuriose mokslo srityse ji gali būti gana naudinga. Šiaip ar taip, abstrahavimu jokios žalos padaryti negalima tol, kol neužmirštama, kad tai yra formali abstrakcija. Painiava kyla tik tada, kai matematikas, logikas ar mokslininkas užmiršta, kad jis užsiima kažkuo dirbtiniu, kai kalba apie paraudimą per se, nes jis tikrai turėtų pripažinti, kad realiame pasaulyje nėra tokio dalyko kaip paraudimas be galinčio parausti žmogaus, be priežasties, dėl kurios paraustama, etc. Šis dirbtinis įprotis abstrahuoti arba dirbti su redukuotais elementais pasirodė toks veiksmingas, kad įsišaknijo kaip paprotys, ir tie, kurie linkę abstrahuoti ir redukuoti, linkę stebėtis kiekvienu, kuris neigia tokių įpročių empirinį ar fenomenologinį pagrįstumą. Sklandžiai pereidami nuo vienos pakopos prie kitos, jie įtikina save, kad būtent taip iš tikrųjų ir yra sukonstruotas pasaulis, jie nesunkiai užmiršta, kad nors ši sistema ir naudinga, ji vis dėlto dirbtinė, sutartinė, hipotetiška – žodžiu, kad tai žmogaus sukurta sistema, kuri primesta vidiniais ryšiais susietam amžinai judančiam pasauliui. Užuot paisę sveiko proto, galime vadovautis šiomis keistomis hipotezėmis apie pasaulį tik dėl akivaizdžiai parodomo jų patogumo. Kai jos nebėra patogios arba kai tampa kliūtimis, jų būtina atsisakyti. Pavojinga pasaulyje įžvelgti tai, ką mes į jį įdėjome, užuot mačius tai, kas iš tikrųjų jame yra. Pasakykime tai be užuolankų. Atomistinė matematika ar logika tam tikra prasme yra teorija apie pasaulį, ir bet kokį jo aprašymą šios teorijos kalba psichologas gali atmesti kaip netinkamą jo tikslams. Akivaizdu, kad mąstytojai metodologai būtinai turi pradėti kurti tokias logines ir matematines sistemas, kurios tiksliai išreikštų šiuolaikinio mokslo pasaulio prigimtį17.
——————————————–
17 Šias pastabas galima pritaikyti ir pačiai anglų kalbai. Ji taip pat atspindi atomistinę mūsų kultūros pasaulio teoriją. Tad nekeista, kad aprašant sindromų duomenis ir sindromų dėsnius, tenka griebtis keisčiausių analogijų, kalbos figūrų bei įvairių kitų įmantrybių ir užuolankų. Jungtuku ir išreiškiame dviejų atskirų esinių jungtį, tačiau neturime jungtuko sujungti du esinius, kurie nėra atskiri, o būdami sujungti, sudaro vienį, o ne dvejybę. Vienintelis pakaitalas, kurį galiu sugalvoti kaip šios esminės jungties išreiškėją, yra gremėzdiška frazė structured with (sujungta, bendros struktūros su). Kai kurios kitos kalbos tiksliau išreiškia holistinę, dinaminę pasaulėžiūrą negu anglų kalba. Mano nuomone, agliutinacinės kalbos tinkamiau atspindi holistinį pasaulį negu anglų kalba. Ir dar, mūsų kalba surikiuoja pasaulį (kaip kad daro dauguma logikų bei matematikų) į elementus ir santykius, medžiagą ir tuos dalykus, kurie daromi su medžiaga. Daiktavardžiai traktuojami tarsi jie būtų medžiaga, o veiksmažodžiai – tarsi jie būtų veiksmai, kuriuos medžiaga atlieka su medžiaga. Būdvardžiai tiksliau apibūdina medžiagos rūšį, o prieveiksmiai tiksliau nusako veiksmo rūšį. Holistinis-dinaminis požiūris tokios griežtos dichotomijos nepripažįsta. Šiaip ar taip, žodžius tenka ištempti į tiesią liniją jau vien tam, kad aprašytume sindromo duomenis (257).
——————————————
Tyrimų duomenys, kuriais grindžiamos šio skyriaus išvados, pateikiami toliau nurodytuose A. H. Maslow straipsniuose bei tyrimuose. Šiai temai svarbūs ir su ja susiję, nors ir ne visai tapatūs, McClellando bei jo kolegų tyrimai (297a).
——————————————————————

The dominance drive as a determiner of the social and sexual behavior of infrahuman primates, I, II, III, IV,J. genet. Psychol., 1936, 48, 261-277; 278-309 ( with S. Flanzbaum); 310-338; 1936, 4c, 161-198.
Dominance-feeling, behavior, and status, Psychol. Rev., 1937, 44, 404-429.
Dominance-feeling, personality, and social behavior in women,/, social Psychol., 1939, /0, 3-39.
Individual psychology and the social behavior of monkeys and apes, Int. J. Individ. Psychol, 1935, /,47-59.
Dominance-quality and social behavior in infrahuman primates,/ social Psychol., 1940, //,313-324.
A test for dominance-feeling (self-esteem) in women, J. social Psychol., 1940,12, 255-270.
The dynamics of psychological security-insecurity, Character and Pers., 1942, /0,331-344.
Self-esteem (dominance-feeling) and sexuality in women, J. social Psychol., 1942,16, 259-294.
A clinically derived test for measuring psychological security-insecurity,J. gen. Psychol., 1945, 33,21-51 (with E. Birsch, E.Stein, and I. Honig-mann). Išleido: Consulting Psychologists Press, Palo Alto, Calif., 1952.
Comments on Prof. McClelland’s paper, in: M. R. Jones (ed.), Ne-braska Symposium on Motivation, 1935, Lincoln: University of Nebraska Press, 1955.
Some parallels between the dominance and sexual behavior of monkeys and the fantasies of patients in psychotherapy,J. nervous mental Dis¬ease, i960,131, 202-212 (with H. Rand and S. Newman).
Liberal leadership and personality, Freedom, 1942, 2, 27-30.
The authoritarian character structure,J. social Psychol., 1943,18,401-411.