Pagal
Autorius: Abraham H. Maslow

Holistinė dinamika, organizmo teorija… (B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Holistinė dinamika, organizmo teorija… (B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

HOLISTINĖ DINAMIKA, ORGANIZMO TEORIJA, SINDROMO DINAMIKA

(B priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

PSICHOLOGINIŲ DUOMENŲ IR METODŲ PRIGIMTIS1

 

PAMATINIS PSICHOLOGIJOS DUOMUO

Sunku pasakyti, kas yra šis pamatinis duomuo, tačiau lengva pasakyti, kas jis nėra. Būta nemažai mėginimų tai išreikšti: „tai tik…”, tačiau visi mėginimai redukuoti šį apibūdinimą į ką nors paprasta žlugo. Žinome, kad pamatinis psichologijos duomuo nėra raumens trūkčiojimas, refleksas, elementarus pojūtis, neuronas, net koks nors akivaizdžiai pastebimas poelgis. Tai daug didesnis vienetas, ir vis daugiau psichologų mano, kad jis bent jau ne mažesnis kaip prisitaikymo ar kliūčių įveikimo aktas, kuris neišvengiamai apima visą organizmą, situaciją ir siekinį ar tikslą. Turint galvoje tai, kas kalbėta apie nemotyvuotas reakcijas ir grynąją išraišką, net ir toks supratimas atrodo ribotas.

Žodžiu, prieiname paradoksalią išvadą, kad pamatinis psichologijos duomuo yra tas pradinis sudėtingumas, kurį psichologai imasi analizuoti skaidydami į elementus ar pamatinius vienetus. Jei iš viso remsimės pamatinio duomens samprata, tai ši iš tiesų atrodys savita, kadangi nurodo tai, kas sudėtinga, o ne tai, kas paprasta, visumą, o ne dalį.
——————————————-
1 Šiame priede pateikiama daug teorinių išvadų, tiesiogiai kylančių iš tyrimo duomenų, gautų tiriant žmogaus asmenybės organizaciją, ir jis, kaip sakoma, šiuos duomenis pralenkia tik vienu žingsneliu ir kartu yra tvirtai jais pagrįstas.
——————————————
Svarstydami šį paradoksą, netrunkame suprasti, kad pamatinio duomens ieškojimas yra visos pasaulėžiūros atspindys, mokslinė filosofija, numatanti atomistinį pasaulį – pasaulį, kuriame sudėtingi dalykai sudaryti iš paprastų elementų. Tokio mokslininko pirmutinė užduotis yra redukuoti tai, kas vadinama sudėtinga, į tai, kas vadinama paprasta. Tai atliekama analizuojant, skaidant į vis smulkesnius elementus, kol pasiekiama tai, kas neredukuojama. Šią užduotį gana sėkmingai išsprendė daugelis mokslų, bent jau kuriam laikui. Tačiau ne psichologija.

Daugiau Daugiau
Pozityvaus požiūrio … problemos (A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Pozityvaus požiūrio … problemos (A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

POZITYVAUS POŽIŪRIO Į PSICHOLOGIJĄ KELIAMOS PROBLEMOS1

 

(A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

IŠMOKIMAS

Kaip žmonės išmoksta būti išmintingi, brandūs, geraširdžiai, turėti gerą skonį, būti išradingi, išsiugdyti gerą charakterį, prisitaikyti prie naujos situacijos, skleisti gėrį, siekti tiesos, įžvelgti, kas gražu, nuoširdų, tai yra kaip jie, užuot išmokę išoriškai, išmoksta iš esmės (311a)?

Mokomės iš unikalių patirčių, tragedijos, santuokos, tėvystės, pasisekimo, triumfo, įsimylėjimo, ligos, mirties ir t.t.

Mokomės iš skausmo, ligos, depresijos, tragedijos, nesėkmės, senatvės, mirties.

Daug kas iš to, kas laikoma asociaciniu išmokimu, iš tikrųjų yra nukreipimas (225): jis vidinis ir reikalingas realiame pasaulyje, o ne reliatyvus, dirbtinis ir atsitiktinis.

Save aktualizuojantiems žmonėms kartojimas, sugretinimas ir dirbtinis atpildas darosi vis mažiau svarbūs. Turbūt įprastinė reklama jiems nedaro poveikio. Jie daug mažiau linkę į dirbtines asociacijas, mažiau jautrūs užuominoms apie prestižą, apeliacijoms į snobiškumą ir tiesiog beprasmiškam kartojimui. Tokios priemonės jiems gal net daro neigiamą poveikį, nes veikiau juos atgraso negu patraukia. Kodėl tokia didelė šviečiamosios psichologijos dalis, užuot pasidomėjusi tikslais, t. y. išmintimi, supratimu, gebėjimu spręsti, geru skoniu, taip rūpinasi priemonėmis, t. y. pažymiais, laipsniais, įskaitomis, diplomais?

Daugiau Daugiau
Normalumas, sveikata ir vertybės (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Normalumas, sveikata ir vertybės (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

NORMALUMAS, SVEIKATA IR VERTYBĖS

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Žodžiai „normalus” ir „nenormalus” turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Kaip tik tai ir ketinu padaryti šiame skyriuje.

Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Šio skyriaus pavadinimą nutariau interpretuoti tiek mėgėjiška, tiek profesionalia prasme. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug – dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje. Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Kai po paskaitos klausytojai mane klausdavo apie seksualinio elgesio normalumą ir nenormalumą, aš jų klausimą suprasdavau lygiai taip pat ir mano atsakymas dažnai implikuodavo arba „dėl šito reikėtų susirūpinti”, arba „dėl šito nėra ko jaudintis”.

Daugiau Daugiau
Psichoterapija, sveikata ir motyvacija (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Psichoterapija, sveikata ir motyvacija (15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

PSICHOTERAPIJA, SVEIKATA IR MOTYVACIJA

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Stebina, kad eksperimentinė psichologija nesusidomėjo psichoterapine analize kaip neišeikvota aukso kasykla. Sėkmingos psichoterapijos veikiami žmonės ima kitaip suvokti, kitaip mąstyti, kitaip mokytis. Jų motyvacija pasikeičia, taip pat pasikeičia ir jų emocijos. Tai geriausias metodas, kokį kada nors turėjome, leidžiantis apnuoginti giliausią žmonių prigimtį, o ne tik regimąsias jų asmenybes. Keičiasi jų tarpasmeniniai santykiai ir požiūriai į visuomenę. Jų charakteriai (arba asmenybės) pasikeičia ir išoriškai, ir iš esmės. Yra net tam tikrų įrodymų, kad pasikeičia tokių žmonių išvaizda, pagerėja jų fizinė sveikata. Kartais padidėja net jų intelekto koeficientas. Ir vis dėlto žodis psichoterapija net neįtraukiamas į daugumos knygų apie išmokimą, suvokimą, mąstymą, motyvaciją, socialinę psichologiją, fiziologinę psichologiją ir t.t. rodykles.

Paimkime tik vieną pavyzdį: nėra jokių abejonių, kad mokymosi teorija praturtėtų, švelniai tariant, tyrinėdama, kokį mokomąjį poveikį turi tokios gydomosios jėgos kaip santuoka, draugystė, laisvos asociacijos, pasipriešinimo analizė, sėkmė darbe, o ką jau kalbėti apie tragedijas, traumas, konfliktus, kančias.

Kita tokia pat svarbi neišspręstų problemų grupė išryškėja analizuojant psichoterapinius santykius tiesiog kaip socialinių ar tarpasmeninių santykių atvejį – būtent kaip socialinės psichologijos šaką. Dabar galime apibūdinti bent tris būdus, kaip gali būti susiję pacientai ir psichoterapeutai: autoritarinį, demokratinį ir laissez-faire. Kiekvienas iš jų ypač naudingas tam tikru laiku. Tačiau būtent šių trijų tipų santykiai būdingi ir berniukų klubų socialinei atmosferai, hipnozės stiliams, politinės teorijos tipams, motinos-vaiko santykiams (300), iki žmogiškų primatu socialinės organizacijos formoms (306).

Daugiau Daugiau
Nemotyvuotos ir netikslingos reakcijos (13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Nemotyvuotos ir netikslingos reakcijos (13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

NEMOTYVUOTOS IR NETIKSLINGOS REAKCIJOS

(13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

 

Šiame skyriuje toliau stengsimės priartėti prie mokslo požiūriu tinkamos diferenciacijos tarp siekimo (veikimo, kliūčių įveikimo, laimėjimo, stengimosi, tikslingumo) ir buvimo-tapsmo (egzistavimo, ekspresijos, augimo, savęs aktualizavimo). Šitoks atskyrimas savaime suprantamas Rytų kultūroms ir religijoms, pavyzdžiui, daosizmui, o mūsų kultūroje jis pažįstamas kai kuriems filosofams, teologams, estetikams, į misticizmą įsigilinusiems asmenims bei vis didesniam būriui „psichologų humanistų”, egzistencinės psichologijos atstovų etc.

Vakarų kultūros pagrindas yra judėjiškoji krikščioniškoji teologija. Ypač Jungtinėse Valstijose viešpatauja puritonizmas ir pragmatizmo dvasia, kuri aukština darbą, kovą, pastangas, blaivumą ir uolumą, o pirmiausia tikslingumą1.
—————————————————
1 „… laisvos asociacijos, atsitiktinių įvaizdžių žaismas, neišnarpliojami sapnai, klajonės be tikslo (asmens) raidoje vaidina tokį vaidmenį, kurio jau dėl pačios šių reiškinių kilmės niekaip negalėtume paaiškinti jokiu ekonomijos principu ar kokiu tiesioginės naudos lūkesčiu. Tokioje mechanistinėje kultūroje kaip mūsų šios svarbios veiklos rūšys arba ne-pakankamai vertinamos, arba pražiūrimos…
—————————————————
Išrovus iš savęs nesąmoningą palankumą tam, kas mechaniška, tenka pripažinti, jog tai, kas „pertekliška”, yra taip pat svarbu žmogaus raidai kaip ir tai, kas ekonomiška, pa-vyzdžiui, tenka pripažinti, kad grožis suvaidino tokį pat reikšmingą vaidmenį evoliucijoje kaip ir naudingumas ir negali būti paaiškintas, kaip siekė Darwinas, vien kaip praktinė priemonė, skirta sužadinti seksualinį potraukį ir užtikrinti apvaisinimą. Trumpai sakant, suvokti gamtą mitologiškai, kaip ją suvokia poetas, pasinėręs į metaforas bei ritmus, lygiai taip leistina, kaip ir manyti gamtą esant gudria mechanika, siekiančia sutaupyti medžiagų, sudurti galą su galu, atlikti darbą našiai ir pigiai. Mechanistinė interpretacija yra tokia pat subjektyvi kaip poetinė, ir viena, ir kita gali būti naudinga” (347, p. 35).

Daugiau Daugiau
Individualaus ir bendro pažinimas (13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Individualaus ir bendro pažinimas (13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

INDIVIDUALAUS IR BENDRO PAŽINIMAS

(13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

ĮVADAS

Visą patirtį, visą elgesį, visus individus psichologas gali vertinti vienaip ar kitaip: jis gali tyrinėti patirtį ar elgesį kaip atskirą, unikalų ir idiosinkratišką dalyką, tai yra kaip besiskiriantį nuo bet kokios kitos patirties, asmens ar poelgio visame pasaulyje. Arba šią patirtį jis gali vertinti ne kaip unikalią, bet kaip tipišką, tai yra kaip vienos ar kitos patirties klasės, kategorijos, rubrikos pavyzdį arba atstovą. Tai reiškia, kad griežčiausia prasme jis netyrinėja, nesigilina, nesuvokia ir net nepatiria įvykio; jo reakcija panaši į bylas tvarkančio sekretoriaus, kuris suvokia iš puslapio tik tiek, kad pajėgtų priskirti jį A ar B skilčiai. Šią veiklą gal tiksliausiai nusako žodis „rubrikacija”. Nemėgstantys neologizmų gal veikiau pasirinktų terminą „BW abstrahavimas”. B ir Wraidės žymi Bergsoną (461)1 irWhiteheadą (475), du mąstytojus, kurie daugiausia padarė aiškindami abstrahavimo keliamą grėsmę2.

Toks atskyrimas yra natūralus kiekvieno rimto įsigilinimo į pagrindines psichologijos teorijas šalutinis rezultatas. Apskritai amerikiečių psichologija iš esmės plėtojasi taip, tarsi tikrovė būtų sustingusi ir stabili, o ne kintanti ir besiplėtojanti (būsena, o ne procesas), tarsi ji būtų suskirstyta gabalais, kuriuos galime vieną prie kito pridurti, ir nėra sudaryta iš tarpusavyje susietų reiškinių ir modelių. Nemaža akademinės psichologijos silpnybių ir nesėkmių kaip tik ir galima paaiškinti tokiu aklumu dinamiškiems ir holistiniams tikrovės aspektams. Tačiau net ir šitai pripažįstant, nėra reikalo kurti priešybių dichotomijos ar stengtis pasirinkti priešingas kovojančias šalis. Pastovumas egzistuoja taip pat kaip ir kaita, panašumai – taip pat kaip ir skirtumai, o dinaminis holizmas gali būti toks pats vienpusiškas ir doktriniškas kaip ir statinis atomizmas. Jei šiame skyriuje daugiau akcentuosiu vieną kito sąskaita, tai todėl, kad noriu sukurti visą paveikslą ir atkurti pusiausvyrą.

Daugiau Daugiau
Save aktualizuojančių žmonių meilė (12 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Save aktualizuojančių žmonių meilė (12 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

SAVE AKTUALIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ MEILĖ

 

(12 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Stebina tai, kaip mažai empiriniai mokslai tegali pasakyti meilės tema. Ypač keista, kad tyli psichologai, nes galima tikėtis, jog tai būtų ypatinga jų pareiga. Gal tai tik dar vienas dažniausios akademikų nuodėmės pavyzdys – jie, užuot darę tai, ką turėtų, mieliau daro tai, kas jiems lengviau sekasi, panašiai kaip tas virtuvės padėjėjas, kurį pažinojau, – viešbutyje jis kasdien atidarydavo skardinę vien todėl, kad jis labai gerai atidarinėdavo skardines.

Turiu prisipažinti, kad dabar, kai pats ėmiausi šios užduoties, aš kur kas geriau suprantu, kodėl situacija būtent tokia. Tai nepaprastai sudėtinga tema, nesvarbu, kad ir kokios tradicijos laikytumeis ją analizuodamas. Triskart sudėtingiau, jei norėtum laikytis mokslinės tradicijos. Pasijunti tarsi atsidūręs priešakinėse pozicijose niekieno žemėje, ten, kur konvencionalūs ortodoksiško psichologijos mokslo metodai menkai tegelbsti. (Faktiškai būtent toks neadekvatumas privertė sukurti naujus metodus gauti informacijos apie šią ir kitas unikaliai žmogiškas reakcijas. Šie metodai savo ruožtu skatina formuoti kitokią mokslo filosofiją (292, 376)).

Mūsų pareiga čia aiški. Mes privalome suprasti meilę; mes privalome sugebėti jos mokyti, ją kurti, ją numatyti, nes kitaip pasaulį praris priešiškumas ir įtarumas. Šio tikslo svarba suteikia vertės ir kilnumo net tokiems nepatikimiems duomenims, kokius sukaupėme iki šiol. Ankstesniame skyriuje jau aprašiau tyrinėjimus, tiriamuosius ir pagrindinius atradimus. Dabar atsakykime į šį konkretų klausimą, ko svarbaus šie žmonės gali mus išmokyti apie meilę ir seksą?

Daugiau Daugiau
Save aktualizuojantys žmonės… (11 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Save aktualizuojantys žmonės… (11 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

SAVE AKTUALIZUOJANTYS ŽMONĖS: PSICHOLOGINĖS SVEIKATOS STUDIJA

(11 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

ASMENINĖ PRATARMĖ

Analizė, kurią pateikiu šiame skyriuje, neįprasta daugeliu aspektų. Ji nebuvo suplanuota kaip įprastas tyrimas, tai nebuvo ir visuomeninis projektas, o veikiau asmeninis, motyvuotas mano paties smalsumo, skirtas įvairioms asmens moralinėms, etinėms ir mokslinėms problemoms spręsti. Aš veikiau stengiausi tik įsitikinti ir pasimokyti, o ne ką nors įrodyti ar pademonstruoti kitiems.

Visai netikėtai šie tyrimai man taip atvėrė akis, iš jų kilo tiek jaudinančių implikacijų, kad dabar jau atrodo sąžininga pranešti apie juos kitiems nepaisant visų metodologinių šių tyrimų trūkumų.

Be to, man atrodo, kad psichologinės sveikatos problema tokia opi, jog visokie pasiūlymai, visokie duomenų trupinėliai, tegul net ir ginčytini, kupini didžiausios euristinės vertės. Panašūs tyrinėjimai visuomet nelengvi, nes jie reikalauja pakilti virš įprastų savo įsitikinimų. Bet jeigu lauktume tradiciškai patikimų duomenų, turėtume laukti amžinai. Atrodo, kad vienintelis ryžtingas žingsnis būtų nesibaiminti klaidų, pasinerti į šias problemas, pasistengti padaryti viską, kas įmanoma, tikintis iš klaidų pasimokyti tiek, kad galiausiai pavyktų jas ištaisyti. Šiuo metu vienintelė alternatyva yra tiesiog atsisakyti analizuoti šią problemą. Tad nė nežinodamas, ar bus iš to kokios nors naudos, nuolankiai atsiprašydamas tų, kurie reikalauja tradiciško patikimumo, pagrįstumo, pavyzdžių atrankos etc., drįstu pasiūlyti šį savo atliktų tyrimų aprašymą.

Daugiau Daugiau
Ekspresyvinis elgesio komponentas (10 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Ekspresyvinis elgesio komponentas (10 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

EKSPRESYVINIS ELGESIO KOMPONENTAS

(10 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

 

Skirtumas tarp ekspresyvaus (nefunkcinio) ir kliūtis įveikiančio (instrumentinio, funkcinio, prisitaikomojo, tikslingo) elgesio komponentų jau gerai pagrįstas, ypač G. Allporto, Wernerio, Arnheimo ir W. Wolffo darbuose, tačiau iki šiol dar nebuvo tinkamai išnaudotas kaip vertybių psichologijos matas1.

Kadangi šiuolaikinė psichologija per daug pragmatiška, ji vengia kai kurių sričių, nors šios jai turėtų labai rūpėti. Besirūpindama praktiniais rezultatais, technologija ir priemonėmis, ji skandalingai mažai tegali pasakyti, pavyzdžiui, apie grožį, meną, pramogą, žaidimą, nuostabą, pagarbią baimę, džiaugsmą, meilę, laimę ir kitas „nenaudingas” reakcijas bei aukščiausius išgyvenimus. Tokia psichologija mažai praverčia ar visai nepraverčia menininkui, muzikui, poetui, romanistui, humanistui, kurios nors srities žinovui, aksiologui, teologui ar ir kitiems, atsidavusiems tikslui ar malonumui. Tai kaltinimas psichologijai, kad ji taip mažai pasiūlo šiuolaikiniam žmogui, kuris beviltiškai ieško natūralistinio arba humanistinio tikslo, arba vertybių sistemos.
——————————-
1 Taip skirstant, reikėtų vengti kategoriškos „arba-arba” dichotomijos. Daugeliui poelgių būdingas ir ekspresyvus, ir funkcinis komponentas, pavyzdžiui, ėjimas tuo pačiu metu turi ir tikslą, ir stilių. Bet vis dėlto nesinorėtų visai atmesti, kaip kad padarė Allportas ir Vernonas (8), teorinės galimybės, jog egzistuoja praktiškai vien tik ekspresyvūs aktai, pavyzdžiui, vaikštinėti, užuot kažkur ėjus, drovus paraudimas, grakštumas, nevykęs pozavimas, švilpavimas, džiūgaujančio vaiko juokas, nekomunikatyvi meninė veikla, grynasis savęs aktualizavimas, etc.
——————————-

Daugiau Daugiau
Ar destruktyvumas instinktoidiškas? (9 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Ar destruktyvumas instinktoidiškas? (9 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Abraham H. Maslow

 

AR DESTRUKTYVUMAS INSTINKTOIDIŠKAS?

(9 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Atrodytų, kad pamatiniai poreikiai (motyvai, impulsai, potraukiai) nėra blogi ar nuodėmingi. Juk savaime nėra bloga tai, kad norime valgyti ir mums reikia maisto, saugumo, priklausymo ir meilės, visuomenės pritarimo ir pritarimo sau patiems, savęs aktualizavimo. Priešingai, daugumoje kultūrų vienokia ar kitokia lokalia forma dauguma žmonių šiuos troškimus laikys sveikintinais ir pagirtinais. O mokslininkui vertinti pridera kuo atsargiausiai, tačiau vis tiek jam teks sutikti, kad šie poreikiai bent jau neutralūs, o ne blogi. Panašiai turbūt reikėtų vertinti ir daugumą ar net visus žmogaus rūšiai būdingus gebėjimus (tokius kaip gebėjimas abstrahuoti, kalbėti gramatine kalba, kurti filosofijas ir t.t.) bei konstitucinius skirtumus (aktyvumas ar pasyvumas, mezomorfizmas ar ektomorfizmas, didelė ar maža energija ir t.t.). O dėl tokių metaporeikių kaip tobulumas, tiesa, grožis, dėsningumas, paprastumas ir t.t. (314), tai nei mūsų kultūra, nei kitos mums žinomos kultūros nepavadintųjų savaime blogais, piktais ar nuodėmingais.

Tad ta neapdorota žmogiškumo ir žmogaus rūšiškumo žaliava pati savaime nepaaiškina, kodėl mūsų pasaulyje, žmonijos istorijoje, mūsų individualiuose charakteriuose tiek daug blogio. Tiesa, mes jau išmokome didelę dalį to, ką vadiname blogiu, priskirti mūsų kūno ir asmenybės negaliai, neišmanymui ir kvailumui, nebrandumui, netikusioms visuomeninėms ir institucinėms sąlygoms. Bet negalėtume sakyti, kad žinome, kiek blogio paaiškina minėti faktoriai. Žinome, kad blogį gali sumažinti sveikata ir terapija, pažinimas ir išmintis, amžiaus ir psichologinė branda, palankios politinės, ekonominės bei kitos socialinės institucijos ir sistemos. Tačiau kiek blogio jos įveikia? Ar visomis šiomis priemonėmis įstengtume kada nors visai su-naikinti blogį? Šiandien jau visiškai įsitikinę galime pasakyti, kad mūsų pažinimo pakanka paneigti teiginį, kad žmogaus prigimtis iš esmės, pirmiausia, biologiškai, fundamentaliai yra bloga, nuodėminga, pikta, nuožmi, žiauri ar žudikiška. Tačiau nedrįstame teigti, kad visai nėra instinktoidiškų polinkių blogai elgtis. Aišku tik tai, kad šitaip teigti mums dar trūksta žinių, be to, bent jau kai kurie įrodymai tam prieštarauja. Šiaip ar taip, paaiškėjo ir tai, kad tokių žinių apie neigiamus žmogaus prigimties polinkius įmanoma gauti ir kad šiuos klausimus galima atiduoti tinkamai išplėtoto mokslo apie žmogų jurisdikcijon (292, 376).

Daugiau Daugiau