Abraham H. Maslow

SAVE AKTUALIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ MEILĖ

(12 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Stebina tai, kaip mažai empiriniai mokslai tegali pasakyti meilės tema. Ypač keista, kad tyli psichologai, nes galima tikėtis, jog tai būtų ypatinga jų pareiga. Gal tai tik dar vienas dažniausios akademikų nuodėmės pavyzdys – jie, užuot darę tai, ką turėtų, mieliau daro tai, kas jiems lengviau sekasi, panašiai kaip tas virtuvės padėjėjas, kurį pažinojau, – viešbutyje jis kasdien atidarydavo skardinę vien todėl, kad jis labai gerai atidarinėdavo skardines.

Turiu prisipažinti, kad dabar, kai pats ėmiausi šios užduoties, aš kur kas geriau suprantu, kodėl situacija būtent tokia. Tai nepaprastai sudėtinga tema, nesvarbu, kad ir kokios tradicijos laikytumeis ją analizuodamas. Triskart sudėtingiau, jei norėtum laikytis mokslinės tradicijos. Pasijunti tarsi atsidūręs priešakinėse pozicijose niekieno žemėje, ten, kur konvencionalūs ortodoksiško psichologijos mokslo metodai menkai tegelbsti. (Faktiškai būtent toks neadekvatumas privertė sukurti naujus metodus gauti informacijos apie šią ir kitas unikaliai žmogiškas reakcijas. Šie metodai savo ruožtu skatina formuoti kitokią mokslo filosofiją (292, 376)).

Mūsų pareiga čia aiški. Mes privalome suprasti meilę; mes privalome sugebėti jos mokyti, ją kurti, ją numatyti, nes kitaip pasaulį praris priešiškumas ir įtarumas. Šio tikslo svarba suteikia vertės ir kilnumo net tokiems nepatikimiems duomenims, kokius sukaupėme iki šiol. Ankstesniame skyriuje jau aprašiau tyrinėjimus, tiriamuosius ir pagrindinius atradimus. Dabar atsakykime į šį konkretų klausimą, ko svarbaus šie žmonės gali mus išmokyti apie meilę ir seksą?

IŠANKSTINIS KAI KURIŲ MEILĖS TARP LYČIŲ SAVYBIŲ APIBŪDINIMAS

Pirmiausia paminėsime kai kurias geriau žinomas meilės tarp lyčių savybes, o po to aptarsime konkretesnius duomenis, kuriuos gavome tirdami save aktualizuojančius žmones.

Meilės aprašymo branduolys turėtų būti daugiau subjektyvus arba fenomenologinis negu objektyvus ar biheivioristinis. Joks aprašymas, jokie žodžiai niekada neįstengs iki galo perteikti meilės patirties savitumo tam, kuris niekuomet nemylėjo. Ją pirmiausia sudaro švelnumo ir prielankumo jausmas, lydimas džiaugsmingumo, laimingumo, pasitenkinimo, pakylėtumo, net ekstazės patiriant šį jausmą (kai viskas klostosi palankiai). Paprastai trokštama artimumo su mylimu asmeniu, užmegzti intymesnį kontaktą, liesti jį ir apkabinti, jo ilgimasi. Be to, šis asmuo suvokiamas kaip trokštamas, kaip gražus, geras ar patrauklus; kiekvienu atveju malonu žiūrėti į mylimąjį ir būti su juo, atsiskyrimas kelia liūdesį ir depresiją. Gal iš čia kyla polinkis domėtis tik mylimu asmeniu ir tuo pat metu užmiršti kitus žmones ir susiaurinti suvokimą tiek, kad nepastebima daugelio dalykų. Atrodo, tarsi mylimas asmuo būtų pats patrauklus ir patrauktų mylinčiojo asmens dėmesį bei jo suvokimą. Šis malonumo bendrauti ir būti kartu jausmas taip pat atsiskleidžia ir kaip troškimas būti kartu su mylimuoju kuo ilgiau, visose galimose situacijose, dirbant, žaidžiant, estetinių ir intelektualinių užsiėmimų metu. Dažnai reiškiamas troškimas dalytis malonia patirtimi su mylimu asmeniu, tad dažnai sakoma, kad maloni patirtis malonesnė, jei šalia mylimasis.

Ir pagaliau, žinoma, paminėkime ypatingą seksualinį sujaudinimą, kurį sukelia mylimasis. Tipišku atveju seksualinis susijaudinimas tiesiogiai pasireiškia pokyčiais genitalijų srityje. Mylimas asmuo atrodo turįs ypatingą galią, kokios neturi niekas kitas pasaulyje, sukelti partneriui erekciją ir sekreciją, sužadinti jo konkretų sąmoningą seksualinį troškimą, sukelti seksualinį sujaudinimą lydintį įprastą šiurpulį ir virpulį. Tačiau tai nėra lemiama, kadangi mylinčius matome ir tuos asmenis, kurie seksualiniams santykiams per seni.

Intymumo troškimas yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Dažnai jis pasireiškia kaip ypatingas poros troškimas patirti privatumą. Be to, dažnai tekdavo stebėti, kaip pora vienas kitą mylinčių asmenų susikuria slaptą savo kalbą, slaptus seksualius žodžius, kurių kiti žmonės nesupranta, ypatingus triukus ir gestus, kurie suprantami tik šiems mylintiesiems.

Gana būdingas yra dosnumo jausmas, troškimas duoti ir įtikti. Mylinčia-jam itin malonu, jei jis gali ką savo mylimam asmeniui padaryti ir padovanoti1.
—————————
1 Save aktualizuojanti meilė, arba B-meilė, dažniausiai pasireiškia kaip laisvas savęs ati¬davimas – visą save užmirštant, netausojant, netaupant savęs, neskaičiuojant taip, kaip kad daro koledžo studentės, kurių pasisakymus čia pacituosiu: „Nepasiduok per lengvai.” „Tegul šiek tiek pasistengia.” „Priversk jį nerimauti.” Jis neturi būti pernelyg tikras dėl manęs.” „Nuolatos verčiu jį spėlioti.” „Neatsiduok per greitai ar iki galo.” Jei aš jį per daug myliu, jis – padėties šeimininkas.” „Meilėje taip jau yra, kad vienas myli daugiau negu kitas; kas myli daugiau, tas silpnesnis.” „Tegu jis šiek tiek pasijaudina.”
—————————

Labai dažnai trokštama geriau pažinti kitą asmenį, trokštama ypatingo psichologinio intymumo ir psichologinio artumo, trokštama visiškai vienas kitą pažinti. Ypatingo džiaugsmo teikia bendros paslaptys. Galbūt tai pavyzdžiai bendresnio reiškinio – asmenybių susiliejimo, apie kurį pakalbėsime vėliau.

Įprastas polinkio būti dosniam, padaryti ką nors dėl savo mylimojo pa-vyzdys yra labai dažnos fantazijos, kai asmuo įsivaizduoja didžiai besiaukojąs dėl mylimosios. (Žinoma, yra ir kitokių meilės santykių, pavyzdžiui, draugų, brolių, tėvų ir vaikų santykiai. Norėčiau bent pasakyti apie savo įtarimą, kuris man kilo atliekant tyrimus, – kad gryniausia meilė kito asmens Būčiai – B-meilė – būdinga kai kuriems seneliams.)

SAVE AKTUALIZUOJANČIŲJŲ MEILĖS RYŠIAI IR GYNYBOS MECHANIZMŲ ATSIKRATYMAS

Theodoras Reikas (393, p. 171) kaip vieną iš meilės bruožų paminėjo tai, kad mylintis žmogus nejaučia nerimo. Tuo ypač aiškiai įtikina sveiki individai. Žmogus nedvejodamas stengiasi būti vis spontaniškesnis, atsikrato gynybos mechanizmų, atsikrato vaidmenų ir įdeda vis daugiau pastangų į meilės ryšį. Toliau palaikant ryšį, jis tampa vis artimesnis, vis sąžiningesnis, suteikia vis daugiau erdvės saviraiškai, o jo kulminacija yra gana retas reiškinys. Šie žmonės teigia, kad būdami su mylimu asmeniu, jie gali būti savimi, jaustis natūraliai. „Aš galiu pasileisti plaukus.” Šis sąžiningumas taip pat reiškia, kad nebijome parodyti savo trūkumų, silpnybių, nesidrovime, jog partneris pamatys mūsų fizinius ir psichologinius trūkumus.

Esant sveikam meilės ryšiui, beveik netrokštama pasirodyti geresniam, nei esi. Nesivaržoma nė tiek, kad žmogus neslepia net fizinių vidutinio ar senyvo amžiaus defektų, dirbtinių dantų, ortodontinių plokštelių ar korsetų. Kur kas mažiau besistengiama išlaikyti atstumą, paslaptį ir spindesį, daug mažiau drovėjimosi, slapstymosi, paslaptingumo. Toks visiškas savisaugos mechanizmų atsikratymas aiškiai prieštarauja tam, ką apie tai sako liaudies išmintis, o ką jau sakyti apie kai kuriuos psichoanalizės teoretikus. Pavyzdžiui, Reikas mano, kad neįmanoma būti ir gera bičiule, ir gera mylimąja vienu metu, kad šie vaidmenys nesuderinami ir vienas kitam prieštarauja. Mano turimi duomenys, veikiau mano įspūdžiai, rodo priešingai.

Mano duomenys aiškiai prieštarauja ir senai kaip pasaulis teorijai apie prigimtinį priešiškumą tarp lyčių. Šis lyčių priešiškumas, šis įtarumas priešingos lyties atžvilgiu, šis polinkis tapatintis su savo paties lytimi yra sąjunga prieš kitą lytį, net patį posakį „priešinga” lytis dažniau kartoja neurotiški asmenys ir vidutiniai mūsų visuomenės piliečiai, tačiau akivaizdu, kad jį rečiau išgirsite iš save aktualizuojančių asmenų. Tai galiu pasakyti bent jau remdamasis man prieinamomis tyrimo galimybėmis.

Kiti tyrimų duomenys, kurie prieštarauja liaudies išminčiai, o kartu ir kai kuriems ezoteriškesniems seksualumo ir meilės teoretikams, yra akivaizdus įrodymas, kad kuo ilgiau trunka ryšys, tuo labiau auga save aktualizuojančių žmonių pasitenkinimas meile ir seksualinis pasitenkinimas. Atrodo visiškai aišku, jog sveikiems žmonėms jau vien juslinio ir fizinio pasitenkinimo daugiau suteikia ne nauji santykiai, bet geresnis partnerio pažinimas. Žinoma, nėra ko abejoti, kad seksualinio partnerio naujumas daugumą asmenų itin jaudina ir traukia, tačiau mūsų duomenys rodo, kad apibendrinti šiuo atveju būtų labai neišmintinga, o ypač kalbant apie save aktualizuojančius žmones.

Šį save aktualizuojančios meilės bruožą galėtume trumpai apibūdinti pasakydami, kad sveika meilė iš dalies yra gynybos nebuvimas, kitaip tariant, tai spontaniškesni ir sąžiningesni santykiai. Sveikas meilės ryšys suteikia dviem žmonėms galimybę būti spontaniškiems, pažinti vienas kitą ir vis dėlto vienas kitą mylėti. Žinoma, su sąlyga, kad man patinka tai, ką atskleidžia artimesnis ir gilesnis kito asmens pažinimas. Jei mano partneris iš esmės piktas, o ne geras, tai geriau jį pažinęs pajusiu jam ne didėjantį palankumą, bet vis didesnį priešiškumą ir pasišlykštėjimą. Čia norėčiau prisiminti atradimą, kurį padariau atlikęs nedidelį tyrimą, kokius padarinius sukelia susipažinimas su tapybos darbais.

Mano duomenys rodė, kad geriau juos pažįstant, geri tapybos darbai patinka vis labiau, bet prasti vertinami vis mažiau. Tačiau tuo metu buvo taip sudėtinga susitarti dėl objektyvių geros ir prastos tapybos kriterijų, kad apsisprendžiau savo duomenų neskelbti. Bet jei man bus leista būti nors kiek subjektyviam, pasakysiu, kad kuo geresni žmonės, tuo stipriau juos mylėsime geriau pažinda-mi; kuo blogesni žmonės, tuo mažiau juos mėgsime geriau pažinę.

Pasak mano tiriamųjų, didžiausias pasitenkinimas, kokį teikia sveikas meilės ryšys, yra tai, kad toks ryšys leidžia būti visiškai spontaniškam, visiškai natūraliam, atsikratyti gynybinių mechanizmų, kurie pasitelkiami grėsmės situacijoje. Toks ryšys neverčia saugotis, slėptis, stengtis padaryti įspūdį, jausti įtampą, budriai sergėtis netinkamų žodžių ar veiksmų, slopinti ar išstumti. Mano žmonės pasakoja, kad jie gali būti savimi nejausdami jiems primetamų reikalavimų ar lūkesčių. Jie gali jaustis psichologiškai (ir fiziškai) nuogi ir vis tiek jaustis mylimi, reikalingi ir saugūs.

Tai taikliai aprašė Rogersas (401a, p. 159). „Mylimas” šiuo atveju, ko gero, turi giliausią ir pačią bendriausią prasmę – būti giliai suprastam ir iš esmės priimtam… Mes galime mylėti asmenį tik tiek, kiek jis nekelia mums grėsmės, mes galime mylėti jį tik tuo atveju, jeigu jo reakcijos į mus, į tuos dalykus, kurie liečia mus, mums suprantamos… Tad jei asmuo yra man priešiškas, aš beveik neabejoju, kad į jo priešiškumą reaguosiu gynyba.”

Menningeris (335a, p. 22) aprašo išvirkščiąją šio reiškinio pusę. „Meilei mažiau kenkia jausmas, kad mes nesame įvertinti, negu ta baimė, kurią silpniau ar smarkiau jaučia visi, kad kiti nepermatytų mūsų kaukių, represyvių kaukių, kurias mums prievarta užmaukšlino konvencionalumas ir kultūra. Būtent tai mus verčia vengti intymumo, draugauti paviršutiniškai, neįvertinti ir nebranginti kitų, nebent šie mus vertintų per gerai.” Tokias išvadas patvirtina ir tai, kad mūsų tiriamieji laisviau išreiškia savo priešiškumą ir pyktį, o jų poreikis išsaugoti konvencinį mandagumą bendraujant tarpusavyje yra silpnesnis.

GEBĖJIMAS MYLĖTI IR BŪTI MYLIMAM

Mano tiriamieji buvo mylimi ir mylėjo, bet mes irgi esame mylimi ir mylime. Praktiškai beveik visi (na, ne visai visi) mano tiriamieji, apie kuriuos buvau surinkęs duomenis, leido man daryti išvadą, jog, visoms kitoms aplinkybėms esant vienodoms, psichologinę sveikatą lemia buvimas mylimam, o ne meilės trūkumas. Atsižvelgiant į tai, kad įmanomas asketo kelias ir kad frustracija turi kai kurių teigiamų padarinių, vis tiek pamatinių poreikių patenkinimas atrodo daug įprastesnis sveikatos mūsų visuomenėje pranašas, arba Anlage. Tai tinka tiek kalbant apie buvimą mylimam, tiek apie mylėjimą. (Tai, kad dar esama ir kitų reikalavimų, matome stebėdami psichopatiškas asmenybes, kurių ryški iliustracija yra Levy’io aprašytas (264) išlepintas psichopatas.)

Kalbant apie save aktualizuojančius žmones, taip pat reikia pažymėti, kad jie myli ir yra mylimi dabar. Dėl tam tikrų priežasčių tiksliau būtų sakyti, kad jie turi galią mylėti ir sugebėjimą būti mylimi. (Nors gal tai ir nuskamba tarsi ankstesnio sakinio pakartojimas, bet iš tiesų taip nėra.) Tai yra kliniškai stebėti faktai, jie gana vieši, juos lengva patvirtinti ar nuginčyti.

Menningeris (335 a) itin griežtai teigia, kad žmonės tikrai nori vienas kitą mylėti, tačiau nežino, kaip šitai pasiekti. Gerokai sunkiau taip sakyti apie sveikus žmones. Bent jau jie moka mylėti ir daro tai laisvai, lengvai ir natūraliai, neįsipainiodami į konfliktus, grėsmingas situacijas, išvengdami draudimų.

Tačiau žodį „meilė” mano tiriamieji vartojo nenoriai ir atsargiai. Jie, užuot taikę jį daugeliui, taikydavo jį vos vienam kitam ir griežtai atskirdavo tuos, kuriuos jie myli, nuo tų, kurie jiems patinka ar tiesiog jiems draugiški, geranoriški ar broliški. Šis žodis jiems reiškė stiprų, o ne kokį švelnų ar nesuinteresuotą jausmą.

SAVE AKTUALIZUOJANČIOS MEILĖS SEKSUALUMAS

Savitas ir sudėtingas sekso pobūdis save aktualizuojančių žmonių meilėje teikia mums ypač daug medžiagos apmąstymams. Tai toli gražu ne paprasta istorija, čia daugybė susipynusių gijų. Negalėčiau pasakyti, kad turiu daug duomenų. Tokios rūšies privačią informaciją žmonės ne taip lengvai suteikia. Tačiau apskritai jų seksualinis gyvenimas, kiek apie jį žinau, yra pakankamai jiems būdingas ir aprašyti jį įmanoma taip, kad būtų galima daug ką atspėti ir apie teigiamus, ir apie neigiamus dalykus, susijusius tiek su jų sekso, tiek su meilės pobūdžiu.

Viena galima pasakyti, kad sveikų žmonių seksas ir meilė gali būti ir dažniausiai būna tobulai susilydę. Nors ir visiškai teisinga tai, kad šias sąvokas įmanoma atskirti, ir nors nieko doro nelaimėsime jas be reikalo vieną su kita suplakdami (393, 442), vis dėlto reikia pasakyti, kad sveikų žmonių gyvenime šie dalykai linkę susijungti ir susilieti. Faktiškai taip pat galime pasakyti, kad mūsų tirtų žmonių gyvenime jie tampa mažiau atskirti ir sunkiau vienas nuo kito atskiriami. Nenorėčiau užsimoti taip drąsiai, kaip kai kurie autoriai, ir sakyti, kad bet kuris asmuo, kuris pajėgia pajusti seksualinį malonumą nejausdamas meilės, būtinai yra nesveikas. Tačiau šia kryptimi tikrai galime sukti. Tikrai nesuklysime pasakę, kad save aktualizuojantys vyrai ir moterys apskritai linkę nesiekti sekso vien dėl jo paties ar vien juo pasitenkinti, kai jis pasitaiko. Nesu tikras, kad mano duomenys leidžia man teigti, jog jie veikiau iš viso atsisakytų sekso, jeigu tai būtų seksas be jokio prielankumo, tačiau nedvejodamas galiu paminėti ne taip mažai atvejų, kai bent jau tam tikrą laiką jie atsisakydavo sekso ar jį atstumdavo dėl to, kad šis nebuvo susijęs su meile ar prielankumu2.
———————–
2 Oswald Schwarz. The Psychology of Sex, Penguin Books, 1951, p. 21: „Tegul ir būdami visiškai skirtingos prigimties, seksualinis impulsas ir meilė vienas nuo kito priklauso, vienas kitą papildo. Tobulam, brandžiam žmogui būdingas tik toks neatskiriamas seksualinio impulso ir meilės susiliejimas. Tai apskritai sekso psichologijos pamatinis principas. Jeigu kas sugebėtu patirti vien tik sekso teikiamą grynai fizinį pasitenkinimą, jis būtų paženklintas gėdos žyme kaip seksualiai subnormalus (nebrandus ar koks kitoks)”.
———————–

Jau minėjau vienuoliktame skyriuje, kad mano duomenys sukuria labai stiprų įspūdį, jog didžiausią ir ekstaziškiausią seksualinį malonumą patiria save aktualizuojantys žmonės. Jei meilė yra tobulo ir visiško susiliejimo troškimas, tai kartais tokią kokybę save aktualizuojantys žmonės priskiria orgazmui. Jų aprašytosios patirtys, apie kurias man teko skaityti, iš tiesų buvo tokios stiprios, kad aš pagrįstai galėjau priskirti jas mistinėms patirtims. Tokias frazes kaip „kažin kas per didelio, kad galėtum aprėpti”, „per gerai, kad galėtų būti”, „per gera, kad ilgai taip truktų”, etc., papildė apibūdinimai, kad jie jautėsi visiškai užvaldyti galingesnės už juos jėgos. Šis labai tobulo ir intensyvaus seksualumo derinys su kitomis paminėtomis šios patirties ypatybėmis sukuria keletą tariamų paradoksų, kuriuos čia ir norėčiau aptarti.

Save aktualizuojantiems žmonėms orgazmas yra ir svarbesnis, ir mažiau svarbus negu vidutiniams žmonėms. Dažnai tai gelminė ir beveik mistinė pa-tirtis, tačiau šie žmonės lengviau pakelia ir sekso nebuvimą. Tai ne paradoksas ar prieštaravimas. Šis reiškinys kyla iš dinaminės motyvacijos teorijos. Meilė aukštesniųjų poreikių lygmenyje daro žemesniuosius poreikius, jų patenkinimą ir frustravimą ne tokius reikšmingus, jie nėra svarbiausias žmogaus rūpestis, jų lengviau nepaisyti. Tačiau kai jie patenkinti, jie kelia didesnį pasitenkinimą.

Šiuos save aktualizuojančių žmonių poreikius galime puikiai palyginti su jų maisto poreikiu. Maistu ir mėgaujamasi, ir kartu visuminiame save aktualizuojančių žmonių gyvenimo plane jis yra palyginti nesvarbus. Kai jie mėgaujasi maistu, daro tai iš visos širdies, be jokio menkiausio įtarimo, kad gali būti apkaltinti gyvūniškumu ir pan. Tačiau paprastai maitinimasis užima palyginti nereikšmingą vietą tarp visų kitų dalykų. Šiems žmonėms nereikia jusliškumo, jie tiesiog mėgaujasi juo, kai šis pasitaiko.

Taip pat maistui tikrai tenka palyginti nereikšminga vieta ir Utopijos filosofijos Rojuje, gero gyvenimo sampratoje, vertybių filosofijoje ir etikoje. Tai esminis dalykas, kurį laikome savaime suprantamu, kurį panaudojame kaip pamatinį akmenį, ant kurio renčiame aukštesnius dalykus. Šie žmonės nesiginčydami pripažįsta, kad sienų nepastatysi, kol nepadėti pamatai, bet kai šie žemesni poreikiai patenkinti, jie pasitraukia iš sąmonės ir mažai terūpi.

Atrodo, kad tą patį galima pasakyti ir apie seksą. Seksu, kaip sakiau, jie gali mėgautis iš visos širdies, daug intensyviau, negu juo mėgaujasi vidutinis žmogus, nors tuo pačiu metu seksas nevaidina svarbiausio vaidmens jų gyvenimo filosofijoje. Tai kažkas, kuo mėgaujamės, kažkas savaime suprantama, kažkas, ant ko renčiame asmenybės statinį, kažkas, kas taip elementariai svarbu — kaip vanduo ar maistas, kuo galima mėgautis taip, kaip maistu ar vandeniu. Bet pasitenkinimas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Tokia nuostata, manau, išsklaido tariamą paradoksą – tai, kad save aktualizuojantis asmuo kartu ir daug intensyviau mėgaujasi seksu nei vidutinis žmogus ir kartu laiko jį kur kas mažiau svarbiu bendroje atskaitos sistemoje.

Reikia pabrėžti, kad iš šios sudėtingos nuostatos dėl sekso kyla ir tas faktas, kad orgazmas gali suteikti mistinę patirtį, tačiau kartais jų požiūris į jį visai lengvabūdiškas. Kitaip sakant, save aktualizuojančių žmonių seksualinis malonumas gali būti arba labai stiprus, arba visai nestiprus. Tai prieštarauja romantiškam požiūriui, kad meilė yra dieviškas susižavėjimas, persikėlimas į aukštąsias sferas, mistinė patirtis. Tiesa, kad jis gali būti ir subtilus, o ne stiprus malonumas, linksmas ir lengvabūdiškas patyrimas, žaismingas atokvėpis, o ne rimta ar gili patirtis, ar net neutrali pareiga. Šie žmonės ne visada gyvena aukštumose, jie paprastai gyvena daugiau vidutiniškai intensyviai ir lengvai bei švelniai mėgaujasi seksu kaip kutenančia, smagia, žaisminga, maloniai dilginančia patirtimi, užuot pasinėrę į ekstaziško emocionalumo gelmes. Tai ypač pasakytina apie tuos atvejus, kai mūsų subjektai buvo palyginti pavargę. Tokiomis aplinkybėmis paprastai mėgaujamasi švelnesniu seksu.

Save aktualizuojančiai meilei būdinga daugelis savęs aktualizavimo apskritai požymių. Pavyzdžiui, vienas jos bruožų yra tai, kad save aktualizuojantys žmonės sveikai žiūri į save ir kitus. Šie žmonės įstengia pripažinti daugelį tokių dalykų, kokių nepripažintų kiti. Pavyzdžiui, nors šie žmonės palyginti rečiau ieško meilės ryšių ne santuokoje, jie kur kas laisviau negu vidutiniai žmonės pripažįsta jaučią seksualinį potraukį prie kitų. Man jie paliko įspūdį, kad jų santykis su kitos lyties asmenimis gana lengvas, jie lyg niekur nieko pripažįsta potraukio prie kitų žmonių reiškinį ir kartu jie kur mažiau nei kiti šiam potraukiui realiai pasiduoda. Dar man pasirodė, kad jie ir šneka apie seksą kur kas laisviau, atsainiau, nekonvenciškiau nei vidutiniai žmonės. Visa tai ir sudaro bendrą nuostatą, kurią galima išreikšti taip: jie tiesiog pripažįsta gyvenimo faktus, o tai kartu su stipresniu, gilesniu ir patenkinančiu meilės ryšiu, atrodo, lemia tai, kad jiems mažiau būtina ieškoti kompensacinių ar neurotinių seksualinių nesantuokinių nuotykių. Tai įdomus atvejis, kai reiškinio pripažinimas ir elgesys nesusiję. Kuo lengviau pripažįstami seksualumo faktai, atrodo, tuo lengviau, o ne sunkiau būti palyginti monogamiškam.

Viena iš mano tiriamųjų, moteris, jau seniai gyveno atskirai nuo savo vyro. Kiek supratau iš informacijos, kurią man pavyko iš jos išgauti, ji visiškai nevaržomai ir dažnai keitė seksualinius partnerius. Ji leisdavosi į seksualinius nuotykius ir visiškai neslėpė, kaip tuo mėgavosi. Ji buvo penkiasdešimt penkerių. Daugiau detalių man nepavyko išgauti, išskyrus jos teiginius, kad ji turėjo tokių nuotykių ir nuoširdžiai mėgaudavosi seksu. Ji nejautė nė menkiausios kaltės ar nerimo jausmo kalbėdama apie tai, niekad neparodė, kad jaustųsi daranti ką nors bloga. Akivaizdu, kad polinkis į monogamiją nėra tas pat, kas polinkis į skaistybę ar seksualumo atsisakymas. Tiesiog kuo didesnį pasitenkinimą teikia meilės ryšys, tuo mažiau jaučiamas poreikis turėti įvairių rūšių kompulsyvių lytinių santykių su kitais asmenimis, o ne su savo vyru ar žmona.

Žinoma, šis seksualumo pripažinimas ir leidžia save aktualizuojantiems žmonėms taip smarkiai mėgautis seksualumu. Kitas sveikų žmonių meilės bruožas yra tai, kad jie iš tikrųjų griežtai nediferencijavo abiejų lyčių asmenų bei vaidmenų. Būtent jie nebuvo įsitikinę, kad moteris privalo būti pasyvi, o vyras aktyvus sekse, meilėje ar kur nors kitur. Šie žmonės buvo tokie tikri savo vyriškumu ar moteriškumu, kad nė kiek nesidrovėjo perimti kai kuriuos priešingos lyties vaidmens kultūrinius aspektus. Ypač pažymėtina, jog jie galėjo būti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs mylimieji, ir aiškiausiai tai atsiskleisdavo per lytinį aktą ir fiziškai mylintis. Nė vienos lyties atstovams nebuvo didelio skirtumo, bučiuoti ar būti bučiuojamam, būti viršuje ar apačioje lytinio akto metu, imtis iniciatyvos ar būti pasyviam ir priimti meilę, erzinti ar būti erzi-namam. Jų pasakojimai rodė, kad skirtingu metu malonumą teikė ir aktyvumas, ir pasyvumas. Jie laikė trūkumu apsiriboti tik aktyviu arba tik pasyviu vaidmeniu meilėje. Ir viena, ir kita save aktualizuojantiems žmonėms teikia savotišką malonumą.

Šitaip galime nueiti gana toli prisimindami vos ne sadizmą ir mazochizmą. Džiaugsmo gali teikti ir tai, kad tavimi naudojasi, kad tu pasyviai paklūsti, netgi priimi skausmą, kad esi išnaudojamas. Lygiai taip aktyvų ir teigiamą malonumą gali teikti ir stiprus apkabinimas bei suspaudimas, kandžiojimas, smurtavimas, net skausmo suteikimas ar jo patyrimas, jei neperžengiama riba.

Labai tikėtina, kad tai susiję su faktu, jog šie asmenys neabejoja savo vyriškumu ar moteriškumu. Matyt, dėl to ir man susidarė gana stiprus įspūdis, kad sveikesnius vyrus dažniau traukia protingos, stiprios, kompetentingos, etc., moterys, kurios dažnai gąsdina netikrus savo vyriškumu vyrus.

Štai dar vienas pavyzdys, kaip savęs aktualizavimas dažnai padeda pašalinti įprastas dichotomijas; aiškėja, kad jos egzistuoja tik todėl, jog žmonės nėra pakankamai sveiki.

Tai tik patvirtina D’Arcy teiginį (103), kad erotiška meilė ir agapinė meilė yra iš esmės skirtingos, bet geriausiems žmonėms jos susilieja. Jis kalba apie dvi meilės rūšis, kurios galų gale yra vyriška arba moteriška, aktyvi arba pasyvi, savanaudiška arba savęs nepaisanti, taip pat tiesa, kad paprastai publika jas laiko priešybėmis, skirtingais poliais. Tačiau jos tokios nėra, kai kalbama apie sveikus žmones. Šie individai minėtąsias dichotomijas yra sutaikę, tuomet individas tampa aktyvus ir pasyvus, savanaudiškas ir nesavanaudiškas, vyriškas ir moteriškas, egoistas ir savęs nepaisantis. D’Arcy pripažįsta, kad taip būna, nors ir ypač retai.

Viena neigiama išvada, kurią leidžia mums padaryti tegul ir riboti mūsų duomenys, yra tokia: gana pagrįstai galime teigti, kad Freudo polinkis kildinti meilę iš sekso arba juos sutapatinti yra šiurkšti klaida3. Žinia, taip klydo ne vien Freudas, taip klysta ir daugelis ne tokių mąslių piliečių, tačiau jį galima laikyti įtakingiausiu šios klaidos atstovu Vakarų civilizacijoje. Freudo raštuose šen bei ten yra ir gana įtaigių nuorodų, kad retkarčiais jis šiuo klausimu mąstė ir kitaip. Štai, pavyzdžiui, jis kalba apie tai, kad vaiko jausmai motinai kyla iš savisaugos instinktų, kitaip sakant, tai jausmas, kuris primena dėkingumą už maitinimą ir rūpinimąsi: „Jis (prielankumas) pasireiškia nuo pačių ankstyviausių vaikystės metų, o jo formavimosi pagrindas yra savisaugos instinkto interesas” (139, p. 204). Kitur jis aiškina meilę kaip reakcijos susiformavimą (p. 252), po to – kaip seksualinio impulso psichologinį aspektą (p. 259). Paskaitoje, kurią perteikė Hitschmannas (195, p. 2-3), Freudas visą meilę laiko kūdikio meilės motinai pakartojimu. „… Motinos krūtį žindąs kūdikis yra bet kokio meilės ryšio modelis. Meilės objekto radimas iš tiesų yra to paties objekto atradimas dar kartą.”

Tačiau apskritai plačiausiai pripažinta iš visų Freudo pasiūlytų teorijų yra ta, kad švelnumas yra tikslo nepasiekęs uždraustas seksualumas4. Labai trumpai išreiškiant šią idėją, Freudui meilė yra nuo tikslo nukreiptas ir užmaskuotas seksualumas. Kai mums draudžiama pasiekti seksualinį tikslą susiporuoti ir kai mes vis tiek šito trokštame, tačiau nedrįstame sau prisipažinti, kad trokštame, kompromisinis tokio troškimo produktas yra švelnumas ir meilė. Ir priešingai, kai susiduriame su švelnumu ir meile ir norime laikytis Freudo požiūrio, neturime kitos išeities kaip tik laikyti ją nerealizuotu seksualumu. Kita dedukcinė šios prielaidos išvada, kuri atrodo neišvengiama, yra tai, kad jeigu seksas niekad nebūtų slopinamas, jei kiekvienas galėtų poruotis su visais kitais, tuomet švelnios meilės nebūtų. Incesto tabu ir išstūmimas – štai kas, pasak Freudo, maitina meilę. Kitokie požiūriai išdėstyti Bibliografijos 27, 213.
———————————–
3 M. Balint, On genital love, Int. J. Psychoanal., 1948, 29, 34-40: „Psichoanalitinėje literatūroje ieškodami nuorodų į genitalinę meilę, savo nuostabai pastebime du keistus faktus: (a) apie genitalinę meilę parašyta daug mažiau negu apie ikigenitalinę; (b) beveik viskas, kas parašyta apie genitalinę meilę, yra neigiama”. Zr. taip pat M. Balint,The finai goal of psychoanalytic treatment, Int. J. Psychoanal., 1936, 17, 206-216, p. 206.
4 Sigmund Freud, Civilization and Its Discontents: „Šie žmonės išvengia priklausomybės nuo savo meilės objekto vertingiausiu dalyku laikydami nebe buvimą mylimam, o savo pačių meilę; jie apsisaugo nuo mylimo objekto praradimo savo meilę skirdami ne individualiems objektams, bet visiems žmonėms vienodai; genitalinės meilės netikrumo ir jos sukeliamų nusivylimų jie išvengia nusigręždami nuo jos seksualinio tikslo ir modifikuodami seksualinį instinktą į impulsą, kurio tikslas uždraustas. Šiuo procesu jie sukelia sau būseną – nekintamą, nenukrypstančią, švelnumo kupiną nuostatą, kuri nė iš tolo neprimena to audringos genitalinės meilės blaškymosi, iš kurios ji vis tiek yra kilusi” (p. 22).
————————————–

Kita meilės rūšis, aptariama froidininkų, yra genitalinę meilė, kuri dažnai apibūdinama ypač pabrėžiant genitališkumą, bet visai neužsimenant apie meilę. Pavyzdžiui, ji dažnai apibūdinama kaip seksualinis pajėgumas, gebėjimas patirti gerą orgazmą, patirti šį orgazmą penio ir vaginos susijungimo būdu, be būtinybės jaudinti klitorį, nekliudant anus, nesigriebiant sadizmo, mazochizmo, etc. Žinia, randame ir subtilesnių aprašymų, nors ir retai. Manyčiau, kad labiausiai vykusiai Freudo tradiciją tęsia Michaelio Balinto5 ir Edwardo Hitschmanno (195) samprotavimai.
———————————–
5 M. Balint, On genital love, Int. J. Psychoanal., 1948, 29,34-40: „Kad išvengtume šių spąstų (tai yra neigiamų ypatybių akcentavimo), išnagrinėkime idealų tokios postambivalentiškos genitalinės meilės atvejį; šioje meilėje jau nelikę jokių ambivalentiškumo pėdsakų ir jokio ikigenitalinio meilės santykio ambivalentiškumo pėdsakų; (a) jai neturėtų būti būdingi godumas, nepasotinamumas, troškimas praryti objektą, paneigti jo nepriklausomą egzistenciją, t. y. jai neturi būti būdingi jokie oraliniai bruožai, (b) jai turėtų būti nepažįstamas noras skaudinti, žeminti, vadovauti, valdyti meilės objektą etc., tai yra neturi būti būdingi sadistiniai bruožai, (c) genitalinei meilei neturi būti nebūdingas troškimas niekinti partnerį, menkinti jį (ar ją) už jo (jos) seksualinius troškimus ir malonumus. Šioje meilėje neturėtų būti jokių analinių bruožų pėdsakų, partneris neturėtų gąsdinti kokiais nors nemaloniais bruožais ar vien tik šiais atstumiančiais bruožais traukti etc., (d) jai neturėtų būti būdingi kompulsyvus troškimas girtis penio turėjimu, partnerio lytinių organų baimė, kokia nors baimė dėl savo paties lytinių organų, joks vyriškų ar moteriškų genitalijų pavydas, joks jausmas, kad esi netobulas ar tavo lytinis organas ydingas, ar tavo partnerio lytinis organas ydingas. Jai neturėtų būti būdingi falinės fazės ar kastracijos komplekso baimės liekanos. …Kas tada yra „genitalinę meilė”, jei ji nėra nė vienas iš čia išvardytų iki-genitalinių bruožų? Na, mes mylime savo partnerį, (1) nes jis ar ji gali mus patenkinti, (2) nes mes galime patenkinti jį ar ją, nes mes galime beveik kartu ar vienu metu patirti tikrą orgazmą… .Akivaizdu, kad genitalinis pasitenkinimas yra tik būtina, tačiau ne pakankama genitalinės meilės sąlyga. Mums paaiškėjo, kad genitalinę meilė yra kur kas daugiau nei dėkingumas partneriui ar buvimas patenkintam, jog partneris čia pat, kai norime genitalinio pasitenkinimo. Be to, nėra didelio skirtumo, ar toks dėkingumas ir buvimas patenkintam yra vienpusis ar abipusis. Kas tai yra? Be genitalinio pasitenkinimo, tikram meilės santykiui dar būdinga (1) idealizacija, (2) švelnumas, (3) ypatingos formos tapatinimasis. Apibendrinkime: žmogaus genitalinę meilė iš tiesų tėra tik neteisingai vartojamas terminas… Tai, ką vadiname genitalinę meile, yra prieštaringų elementų, genitalinio pasitenkinimo ir ikigenitalinio švelnumo susiliejimas… atpildas už baimę ir įtampą, kuriai pasmerkia šių prieštaringų elementų susiliejimas, yra galimybė periodiškai regresuoti į laimingus tikrojo infantiliškumo, nereikalaujančio išbandyti realybę, akimirksnius…” (p. 34)
————————————
Tebėra paslaptis, kaip genitalinę meilė susijusi su švelnumu, nes lytinio akto metu seksualinis tikslas nėra uždraustas (jis yra seksualinis tikslas). Freudas nieko nėra sakęs apie savo tikslą pasiekusį seksualumą. Jeigu švelnumas kyla iš genitalinės meilės, tuomet atrodytų, kad turi būti atrastas kitoks negu tikslo uždraudimas, ne seksualinis jo šaltinis. Šio požiūrio silpnumą labai efektyviai atskleidžia Suttie atlikta analizė (442), taip pat ir Reikas (393), Frommas (145, 148), DeForestas (106) ir kiti revizionistinio froidizmo tradicijos atstovai. Adleris jau 1908 m. teigė, jog meilės poreikis nėra kilęs iš sekso (13).

RŪPESTIS, ATSAKOMYBĖ, POREIKIŲ SUJUNGIMAS

Vienas svarbus sėkmingo meilės ryšio aspektas yra tai, ką galėtume pavadinti poreikių nustatymu arba dviejų asmenų pamatinių poreikių hierarchijų sujungimu į vieną. Rezultatas būna tas, kad vienas asmuo jaučia kito asmens poreikius taip, tarsi jie būtų jo paties, ir dėl to savo paties poreikius tam tikru mastu supranta taip, tarsi jie priklausytų ir kitam. Ego dabar išsiplečia, apima du žmones, ir tam tikru mastu šie du žmonės psichologijos požiūriu tampa vienu, vienu asmeniu, vienu ego.

Šį principą turbūt pirmasis techniškai išdėstė Alfredas Adleris (2, 13), itin sėkmingai suformulavo Erichas Frommas (148), ypač knygoje Žmogus sau (Manfor Himself), kurioje meilė apibrėžiama šitaip (p. 129-130).

Iš principo meilė yra nedaloma, kai kalbama apie ryšį tarp „objektų” ir savojo „aš”. Nuoširdi meilė yra produktyvumo išraiška ir implikuoja rūpinimąsi, pagarbą, atsakomybę ir pažinimą. Ji ne „afektas” ta prasme, kad žmogus yra kažkieno veikiamas, o asmens gebėjime mylėti įsišaknijęs ak-tyvus siekis, kad mylimas asmuo augtų ir būtų laimingas.

Gerai tai suformulavo ir Schlickas (413a, p. 186):
Socialiniai impulsai yra tokios asmens dispozicijos, dėl kurių maloni ar nemaloni kito asmens būsena jam savaime yra maloni ar nemaloni patirtis (dėl šio impulso jau pats kitos būtybės suvokimas, vien jos buvimas šalia gali sukelti malonius jausmus). Šių polinkių natūralus padarinys yra tai, kad jas įkūnijantis asmuo džiugias kitų būsenas laiko savo elgesio tikslais. O šiuos tikslus įgyvendinęs, jis džiaugsmingai tuo mėgaujasi. Jam maloni ne tik idėja, jam pasitenkinimo suteikia realus suvokimas, kad išreiškiamas džiaugsmas.

Tokį poreikių identifikavimą pasaulis paprastai mato kaip atsakomybę, rūpinimąsi, dėmesingumą kitam asmeniui. Mylinčiam vyrui jo žmonos jaučiamas malonumas suteikia tiek pat malonumo kaip ir jo paties. Mylinti motina verčiau kosės pati negu girdės kosintį savo vaiką; iš tikrųjų ji mielai pati užsikraus vaiko ligą ant savo pečių, kadangi jai ne taip skaudu bus pakelti ligą pačiai, kaip matyti ir girdėti sergant vaiką. Tinkamas pavyzdys galėtų būti tai, kaip skirtingai reaguoja į ligą ir jai įveikti reikalingą slaugą sėkmingai susituokusios poros ir tos, kurių santuoka nesėkminga. Gerai porai vieno liga yra abiejų liga, o ne vieno poros nario nesėkmė. Automatiškai atsakomybę pajunta abu, tarsi liga pakirstų juos abu kartu. Mylinčios šeimos primityvus komunizmas pasireiškia ir tokiu būdu, o ne vien dalijantis maistu ar pinigais. Kaip tik čia geriausiai ir gryniausiai pailiustruojamas principas: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius. Vienintelis pakeitimas šiuo atveju yra tai, kad kito žmogaus poreikiai yra ir mylinčiojo poreikiai.

Kai poros ryšys yra itin geras, silpnesnis ar sergantis gali atsiduoti mylinčio partnerio globai ir apsaugai taip pat nesidrovėdamas ir nebijodamas kaip vaikas, kuris užmiega ant tėvų rankų. Gana dažnai pastebima, kad ne tokiai sveikai porai liga sukuria nemenką įtampą. Stipriam vyriškiui, kuris savo vyriškumą praktiškai tapatina su fiziniu stiprumu, liga ir silpnumas yra vienoda katastrofa. Moteriai, kuri moteriškumą apsibrėžia kaip fizinį patrauklumą grožio konkurso stiliumi, liga ar silpnumas ar kas nors kita, kas sumenkina jos fizinį patrauklumą, tampa tragedija, taip kaip ir vyrui, jei moteriškumą jis apibūdina ne kitaip. Mūsų tirti sveiki žmonės nuo tokios klaidos beveik visai apsaugoti.

Jeigu nepamirštame, kad visi žmonės galiausiai yra izoliuoti vieni nuo kitų ir kiekvienas užsidaręs tūno menkame savo kiaute, ir jeigu sutinkame, kad žmonės iš tiesų niekuomet neįstengs tikrai pažinti vienas kito taip, kaip jie pažįsta save, kiekvienas kontaktas tarp grupių ir individų yra panašus į pastangas „dviejų vienatvių viena kitą apsaugoti, palytėti ir pasveikinti” (Rilke). Iš visų tų pastangų, kokios tik mums žinomos, sveikas meilės ryšys yra veiksmingiausias būdas įveikti neperžengiamą prarają tarp dviejų atskirų žmonių.

Istoriškai kuriant meilės santykių, altruizmo, patriotizmo ir kt. teorijas daug kalbėta apie ego transcendavimą. Puikus šiuolaikinis šios tendencijos svarstymas techniniu aspektu pateikiamas Angyalo knygoje (12). Joje aptariamos įvairūs tendencijos siekti to, ką jis vadina homonomija, kurią priešpriešina autonomijai, nepriklausomybei, individualumui, pavyzdžiai. Kaupiasi vis daugiau klinikinių ir istorinių įrodymų, jog Angyalas buvo teisus reikalaudamas, kad sisteminėje psichologijoje būtų palikta vietos toms įvairioms tendencijoms peržengti ego ribas. Be to, visiškai aišku, kad šis poreikis peržengti ego ribas gali būti poreikis, panašus į vitaminų bei mineralų poreikį, būtent jeigu šis poreikis nepatenkintas, asmuo vienaip ar kitaip suserga. Sakyčiau, jog vienas iš didžiausią pasitenkinimą teikiančių ir tobuliausių ego transcendavimo pavyzdžių yra sveikas meilės ryšys. (Taip pat žr. 182, 314.)

SVEIKO MEILĖS RYŠIO MALONUMAS IR ŽAISMINGUMAS

Anksčiau minėtos Ericho Frommo ir Alfredo Adlerio sampratos akcentuoja produktyvumą, rūpinimąsi, atsakomybę. Visa tai šventa tiesa, bet Frommas, Adleris ir kiti, kurie rašė ta pačia dvasia, neatsižvelgė į vieną itin svarbų sveiko meilės ryšio aspektą, kuris buvo toks akivaizdus man tiriant asmenis, – būtent į smagumo, žaismingumo, pakylėtumo, gerovės, linksmumo jausmą. Save aktualizuojantiems žmonėms gana būdinga tai, kad jie gali mėgautis meile ir seksu. Seksas labai dažnai tampa savotišku žaidimu, kai juokiamasi taip pat dažnai, kaip ir kvėpuojama. Frommas ir kiti, rimtai šią temą svarstę mąstytojai, aprašė idealų meilės ryšį taip, tarsi jis būtų kokia užduotis ar našta, o ne žaidimas ar malonumas. Kai Frommas sako (148, p. 110), jog „Meilė yra produktyvi susietumo su kitais ir savimi forma. Ji reiškia atsakomybę, rūpinimąsi, pagarbą, pažinimą, troškimą, kad kitas asmuo augtų ir tobulėtų. Ji – dviejų žmonių artumo išraiška, galima su sąlyga, kad bus išsaugotas abiejų integralumas”, reikia pripažinti, jog tai skamba tarsi kokia maža sutartis ar kokios nors kitos rūšies bendradarbiavimas, o ne kaip spontaniškas žaismingumas. Juk žmones vieną prie kito traukia ne rūšies gerovė, ne reprodukcijos užduotis, ne būsimoji žmonijos raida. Nors sveikų žmonių meilė ir seksualinis gyvenimas dažnai pasiekia didžiausios ekstazės viršūnes, vis dėlto jis taip pat lengvai palyginamas su vaikų ar mažų šunyčių žaidimais. Jie linksmi, humoristiški, žaismingi. Toliau detaliau aptarsiu, jog tai nėra, kaip nurodo Frommas, pirmiausia pastangos, tai iš esmės džiaugsmas ir mėgavimasis, o tai juk visai kas kita.

KITO INDIVIDUALUMO PRIPAŽINIMAS, PAGARBA KITAM

Visi rimti autoriai, rašę apie idealią arba sveiką meilę, pabrėžė, jog svarbu patvirtinti kito asmens individualybę, trokšti, kad jis augtų iš esmės, gerbti jo individualybę ir asmenybės unikalumą. Šiuos samprotavimus labai stipriai patvirtina ir mano atlikti save aktualizuojančių žmonių stebėjimai: jie pasi¬žymėjo ypač retu neišsenkančiu sugebėjimu džiaugtis partnerio pergalėmis, o ne laikyti jas grėsme sau. Jie iš tiesų labai giliai ir nuoširdžiai gerbia savo partnerius. Kaip taikliai sako Overstreetas (366a, p. 103), „Meilė asmeniui reiškia ne to asmens pasisavinimą, bet jo teigimą. Tai reiškia, kad mes džiugiai suteikiame jam neribotą teisę būti unikaliai žmogiškam”.

Frommas taip pat įspūdingai pasisako šia tema (145, p. 261): „Meilė yra svarbiausias tokio spontaniškumo elementas; meilė ne kaip „aš” ištirpimas kitame asmenyje, bet meilė kaip spontaniškas kitų patvirtinimas, kaip individo sąjunga su kitais išsaugant savo paties individualumą”. Įspūdingiausias šios pagarbos pavyzdys galėtų būti dosnus tokio vyro didžiavimasis savo žmonos laimėjimais, net jeigu jie pranoktų jo paties. Kitas pavyzdys yra mokėjimas nepavydėti.

Ši pagarba atsiskleidžia įvairias būdais, kuriuos, beje, reikėtų skirti nuo meilės ryšio per se daromo poveikio. Meilė ir pagarba yra atskiriamos, net jeigu dažnai jos būna kartu. Galima gerbti nemylint, net ir savęs aktualizavimo lygiu. Aš nesu visiškai tikras, ar įmanoma mylėti negerbiant, bet tai taip pat galbūt įmanoma. Daugelis bruožų, kuriuos būtų galima laikyti meilės ryšio aspektais ar požymiais, labai dažnai būna ir pagarba pagrįsto ryšio požymiai.

Pagarba kitam asmeniui pripažįsta jį kaip nepriklausomą esybę, kaip atskirą ir autonomišką individą. Save aktualizuojantis asmuo šaltakraujiškai nepasinaudos kitu žmogumi, jo nekontroliuos, neignoruos jo troškimų. Jis leis gerbiamam žmogui išlaikyti pamatinį, nemenkintiną jo orumą, be reikalo jo nežemins. Tai pasakytina ne tik apie suaugusiųjų santykius, bet ir apie save aktualizuojančio asmens santykius su vaikais. Jis gali, kaip praktiškai niekas kitas mūsų kultūroje, iš tikrųjų gerbti vaiką.

Juokinga tai, kad šis pagarbus santykis tarp lyčių dažnai interpretuojamas kaip tik priešingai, tai yra kaip pagarbos trūkumas. Pavyzdžiui, žinome, kad dauguma vadinamųjų pagarbos damoms ženklų faktiškai yra liekanos iš praeities, kai moterys nebuvo gerbiamos, o gal net ir šiais laikais kai kam yra nesąmoningos gilios paniekos moterims apraiškos. Tokie kultūriniai papročiai, kaip atsistoti moteriai įėjus į kambarį, užleisti moteriai vietą, padėti jai apsivilkti paltą, praleisti ją pirmą pro duris, atiduoti jai viską, kas geriausia, leisti jai pasirinkti pirmai – visa tai istoriškai ir dinamiškai implikuoja įsitikinimą, kad moteris silpna ir neįstengia pasirūpinti savimi, nes visi šie papročiai reiškia, kad ji saugoma, kaip saugomi silpni ir nepajėgūs. Paprastai save gerbiančios moterys gerokai purtosi tokių pagarbos ženklų puikiai žinodamos, kad jie gali reikšti priešingus dalykus. Save aktualizuojantys vyrai, kurie linkę gerbti moteris kaip partneres, kaip sau lygias, kaip bičiules, kaip lygias sau žmogiškas būtybes, o ne kaip ribotus žmonių rūšies atstovus, dažniau elgiasi daug laisviau, ne taip suvaržytai, familiariau, ne taip mandagiai, kaip reikalauja tradicija. Aš mačiau, kaip tai sukeldavo nesusipratimų, ir iš tikrųjų mačiau, kaip save aktualizuojantys vyrai buvo apkaltinti, kad jiems trūksta pagarbos moterims.

MEILĖ KAIP AUKŠČIAUSIA PATIRTIS; SUSIŽAVĖJIMAS; NUOSTABA; BAIMINGA PAGARBA

Tai, kad meilė daro didelį teigiamą poveikį, nereiškia, kad žmonės įsimyli motyvuojami šio poveikio, tam, kad jį patirtų. Sveikų žmonių meilę kur kas geriau apibūdinti kaip spontanišką žavėjimąsi ir savotišką receptyvią ir ne-reikalingą baimingą pagarbą, kaip džiugesį, kokį patiriame išvydę gerą paveikslą. Psichologinėje literatūroje per daug kalbama apie atpildą ir tikslus, apie pastiprinimą ir patenkinimą, tačiau nepakankamai apie tai, ką galėtume pavadinti aukščiausia patirtimi (priešinga priemonių patirčiai), ar apie baimingą pagarbą kažkam gražiam, kuri yra savaiminis atpildas.

Mano subjektams dažniausiai būdingi žavėjimasis ir meilė per se, jiems nereikia atpildo, šis žavėjimasis ir meilė neveda į jokį tikslą, patiriami ta rytietiškąja prasme, kurią nusakė Northropas (361), konkrečiai ir turtingai, vardan jų pačių, idiografiškai (6).

Žavėjimasis nieko neprašo ir nieko negauna. Jis betikslis ir nenaudingas. Jis daugiau pasyvus nei aktyvus ir labai primena paprastą gavimą daosistiškąja prasme. Pagarbos kupinas suvokėjas arba beveik visiškai nedaro įtakos patirčiai, arba daro menką įtaką, veikiau ši daro įtaką jam. Jis žiūri nekaltu žvilgsniu, stebi tarsi vaikas, kuris nei sutinka, nei nesutinka, nei pritaria, nei nepritaria; bet pakerėtas vidinių jo dėmesį prikaustančių patirties savybių, tiesiog leidžia jai ateiti ir padaryti savo darbą. Šią patirtį galima palyginti su nekantriu pasyvumu, kai leidžiame bangoms ristis per save vien dėl to, kad tai teikia tokio neapsakomo malonumo. O gal dar taikliau būtų tai lyginti su be-asmeniu susidomėjimu ir baugiai jaudinančiu gėrėjimusi lėtai gęstančiu saulėlydžiu, į kurį negalime suprojektuoti jokių savo būsenų. Saulėlydžiui galime priskirti itin nedaug ką nors asmeniško. Šiuo požiūriu mes neprojektuojame savęs į patirtį, nemėginame jos formuoti, kaip kad daroma Rorschacho testo atveju. Saulėlydis nėra ir kieno nors signalas ar simbolis, juo žavėtis mūsų nepaskatino joks numatomas atpildas ar kokios nors asociacijos. Jis niekaip nesusijęs su pienu, maistu ar kitais kūno poreikiais. Galime gėrėtis paveikslu netrokšdami jo pasisavinti, rožės pumpuru netrokšdami jo nuskinti, žaviu kūdikiu nenorėdami jo pagrobti, paukščiu, nenorėdami uždaryti jo į narvą; taip ir vienas žmogus gali žavėtis kitu tiesiog taip, be kokios naudos, ne todėl, kad ką iš to gautų. Žinoma, pagarba ir žavėjimasis yra taip arti kitų polinkių, kurie susieja individus vieną su kitu; tai ne vienintelis paveikslo elementas, tačiau, suprantama, jo dalis.

Gal svarbiausia šio mūsų samprotavimo implikacija yra tai, kad mes prieštaraujame daugumai meilės teorijų, nes dažniausiai teoretikai daro prielaidą, jog žmonės pamilti kitą yra stumiami [are driven), o ne traukiami (attracted). Freudas (138) kalba apie seksualumą, kurio tikslas uždraustas, Reikas (393) – apie galią, kurios tikslas uždraustas, ir daugelis kalba apie nepasitenkinimą savimi, priverčiantį mus kurti projekcines haliucinacijas, nerealų (kadangi per gerai vertinamą) partnerį.
Bet atrodo aišku, kad sveiki žmonės įsimyli taip, kaip reaguojama pirmą kartą išgirdus didžiulį įspūdį padariusį muzikos kūrinį: žmogų pagauna baiminga pagarba, jam kūrinys neapsakomai patinka. Taip įvyksta, nors individas nejuto jokio išankstinio poreikio būti šios didingos muzikos apstulbintas. Horney savo paskaitoje minėjo, kad neneurotiška meilė yra kitų vertinimas per se, kaip tikslų savaime, o ne kaip priemonių siekti tikslo. Tad ir meilės reakcija yra mėgautis, žavėtis, kontempliuoti ir vertinti, o ne naudotis. Šv. Bernardas taikliai pasakė: „Meilė nesiekia jokio tikslo, kuris būtų už jos, jokios ribos, ji – savo pačios vaisius, ji džiaugiasi pati savimi. Aš myliu, kadangi aš myliu; aš myliu tam, kad galėčiau mylėti…” (209)

Panašių teiginių teologinėje literatūroje gausu (103). Pastangos atskirti dieviškąją meilę nuo žmogiškosios dažnai buvo grindžiamos prielaida, kad nesuinteresuotas žavėjimasis ir altruistiška meilė gali būti tik antžmogiškas, o ne natūralus žmogaus sugebėjimas. Žinoma, tam reikia paprieštarauti, nes sėkmingai išsiskleidę, subrendę žmonės demonstruoja daug tokių savybių, kurios ankstesnėje epochoje laikytos antgamtiškomis prerogatyvomis.

Mano nuomone, šiuos reiškinius geriausia suprasti remiantis ankstesniuose skyriuose išdėstytais teoriniais samprotavimais. Pirmiausia apsvarstykime skirtumą tarp trūkumo nulemtos ir augimo motyvacijų (295). Minėjau, kad save aktualizuojančius asmenis galima apibūdinti kaip žmones, kuriuos motyvuoja ne saugumo, priklausomybės, meilės, statuso, savigarbos poreikiai, nes šie jų poreikiai jau patenkinti. Kodėl tuomet asmuo, kurio meilės poreikis patenkintas, turėtų įsimylėti? Tikrai ne dėl tų pačių priežasčių, kurios motyvuoja meilės stokojantį asmenį, kuris įsimyli dėl to, kad jam reikia meilės, dėl to, kad jam jos trūksta, ir dėl to yra verčiamas užpildyti šį patogenišką trūkumą (D-meilę).

Save aktualizuojantys asmenys nejaučia rimto trūkumo, kurį reikėtų kompensuoti, tad juos reikėtų vertinti kaip pajėgiančius laisvai augti, bręsti, vystytis, žodžiu, geriausiai realizuoti ir aktualizuoti savo individualią bei rūšinę prigimtį. Tokių žmonių elgesys kyla iš jų augimo ir natūraliai šį augimą išreiškia. Jie myli todėl, kad yra mylintys asmenys, lygiai taip jie yra geri, natūralūs, tai yra todėl, kad jų prigimtis spontaniška, taip kaip stiprus žmogus yra stiprus be kokio ypatingo noro toks būti, taip kaip rožė kvepia, kaip katė yra grakšti ar vaikas yra vaikiškas. Tokie epifenomenai motyvuoti tiek pat menkai, kiek ir fizinis augimas ar psichologinis brendimas.

Save aktualizuojančio asmens meilei beveik nebūdingos vargingos pa-stangos, įtampa, siekimas, kurie taip persmelkia vidutinio asmens meilę. Filosofine kalba kalbant, tokia meilė yra būties, o kartu ir tapsmo aspektas, tad ją galima pavadinti B-meile, tai yra meile kito Būčiai.
————————-
6 Žr. 295, p. 42-43, kur pateiktas B-meilės ir D-meilės skyrimas.
————————-

ATSISKYRIMAS IR INDIVIDUALUMAS

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad susiduriame su paradoksu: save aktualizuojantys žmonės išlieka tokie individualūs, savarankiški ir autonomiški, jog tai atrodo nesuderinama su mano aprašytu tapatinimusi ir meile. Tačiau šis paradoksas tik tariamas. Kaip matėme, sveikų žmonių tendencija išlaikyti tam tikrą atstumą ir tapatintis su poreikiais gali koegzistuoti su giliais tarpusavio santykiais su kitu asmeniu. Tiesa tai, kad save aktualizuojantys asmenys kartu yra ir didžiausi individualistai, ir didžiausi altruistai bei visuomeniški, labiausiai mylintys žmonės. Jau metas ištaisyti tą klaidą, kurią akivaizdžiai padarė mūsų kultūra nustumdama šias savybes į priešingus kontinuumo galus. Save aktualizuojantys žmonės įkūnija abi šias savybes ir yra įveikę šią dichotomiją.

Aš stebėjau savo tiriamųjų ir sveiką egoizmą, ir didžiulę savigarbą, jie nelinkę aukotis be rimtos priežasties.

Jų meilės ryšiams būdingas didelis gebėjimo mylėti ir kartu gerbti save ir kitą derinys. Tai savaime rodo tas faktas, jog apie šiuos asmenis negalima pasakyti, kad jiems reikia vienam kito taip, kaip reikia paprastiems įsimylėjusiems žmonėms. Jie gali būti nepaprastai artimi ir vis dėlto prireikus išsiskirti ir nesužlugti. Jie neįsikabinę vienas kito, jie nepririšti vienas prie kito jokiais priklausomybės kabliais ar inkarais. Į juos žvelgiant nekyla abejonių, kad jie neapsakomai džiaugiasi vienas kitu, tačiau filosofiškai priimtų ilgą išsiskyrimą ar mirtį, tai yra jie nepalūžtų. Net ir intensyviausios ir ekstaziškiausios meilės istorijos neatima iš šių žmonių jų savasties, jie būna savo šeimininkai, gyvena neišsižadėdami savo principų net ir stipriausiai vienas kitu mėgaudamiesi.

Akivaizdu, kad jei šiuos atradimus pavyks pagrįsti, teks peržiūrėti ar bent išplėsti mūsų kultūroje prigijusį idealios arba sveikos meilės apibrėžimą. Įprastąją apibūdinti kaip visišką asmenų „aš” susiliejimą, atskirumo praradimą, individualumo išsižadėjimą, o ne jo sustiprinimą. Nors visa tai ir tiesa, bet faktiškai šiuo momentu individualumas sustiprinamas, ego vienu atžvilgiu susilieja su kito asmens ego, tačiau kitu atžvilgiu lieka atskiras ir stiprus kaip visuomet. Abi tendencijas – transcenduoti individualumą ir jį išryškinti bei sutvirtinti – reikėtų vertinti kaip partneres, o ne kaip prieštaras. Be to, mano duomenys rodo ir tai, kad geriausias būdas transcenduoti savąjį ego — tai išsiugdyti tvirtą tapatumą.

GERESNIS SVEIKŲ MYLINČIŲJŲ SKONIS IR ĮŽVALGUMAS

Vienas iš nuostabiausių pranašumų, apie kurį papasakojo save aktualizuojantys žmonės, yra itin geras jų įžvalgumas. Jie gali suvokti tiesą ir tikrovę kur kas aiškiau negu vidutiniai žmonės, ir nesvarbu, ar ji sustruktūrinta, ar nesustruktūrinta, asmeniška ar neasmeniška.

Šis proto šviesumas pirmiausia atsiskleidžia meilės santykiuose kaip ne-priekaištingas skonis (arba įžvalgumas) pasirenkant sekso ir meilės partnerius. Mūsų tiriamųjų artimi draugai, vyrai ir žmonos sudaro kur kas rafinuotesnę grupę, kokios atsitiktinai suburti neįmanoma.

Tai nereiškia, kad visos stebėtos santuokos ar seksualinių partnerių pasirinkimas buvo savęs aktualizavimo lygio. Galima paminėti keletą atvejų, kai partneris pasirinktas klaidingai, ir nors tokį pasirinkimą galima iš dalies pateisinti, šios klaidos liudija, kad mūsų tiriamieji nėra tobuli ar viską žinantys. Jiems irgi nesvetima tuštybė, jie visi turi savitų silpnybių. Pavyzdžiui, bent vienas iš mano tirtų vyrų buvo vedęs iš gailesčio, o ne lygios meilės pagrindu. Vienas vedė daug jaunesnę už save moterį iškilus neišvengiamoms problemoms. Taigi vertinant blaiviai, reikėtų pabrėžti, kad jų skonis renkantis partnerius, nors ir kur kas geresnis negu vidutinis, toli gražu nėra tobulas.

Tačiau net ir šito pakanka paprieštarauti plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad meilė akla, arba rafinuotesniais šios klaidos atvejais – kad mylintis neišvengiamai pervertina partnerį. Visiškai aišku, kad gal tai ir teisinga kalbant apie vidutinius žmones, tai nebūtinai turi būti teisinga kalbant apie sveikus individus. Iš tiesų yra net kai kurių požymių, kad sveiki žmonės mylėdami suvokia veiksmingiau, įžvalgiau negu tada, kai nemyli. Meilė leidžia įžvelgti tokias mylimojo savybes, kokių kiti žmonės gali nė nepastebėti7. Čia gana nesunku suklysti, kadangi sveiki žmonės dažnai pamilsta tokius asmenis, kurių kiti dėl jų labai aiškių trūkumų nepamiltų. Tačiau šių žmonių meilė nėra aklumas šiems trūkumams; jie paprasčiausiai nekreipia dėmesio į šias tariamas ydas arba tiesiog nelaiko jų trūkumais. Tad fiziniai defektai, kaip ir ekonominiai, išsilavinimo, socialiniai trūkumai sveikiems žmonėms kur kas mažiau svarbūs negu charakterio defektai. Kaip tik dėl šito save aktualizuojantys žmonės dažnai stipriai įsimyli negražius partnerius. Kiti tai vadina aklumu, bet kur kas tinkamiau tai pavadinti geru skoniu ar įžvalgumu.
———————————-
7 Oswald Schwarz, The Psychology of Sex, Penguin, 1951: „Reikėtų itin pabrėžti, jog šis stebuklingas gebėjimas, kurį meilė suteikia mylinčiajam, yra galia atskleisti tokias meilės objekto dorybes, kurių jis tikrai turi, bet kurios neįžvelgiamos neįkvėptajam, tačiau šios dorybės nėra išrandamos mylinčiojo, kuris papuošia mylimą asmenį iliuzinėmis dorybėmis; meilė nėra saviapgaulė” (p. 100-101). „Be abejo, šiame vertinime esama ir stipraus emocinio elemento, bet iš esmės meilė yra kognityvinis aktas, ji iš tiesų ir vienintelis būdas perprasti vidinį asmenybės branduolį” (p. 20).
———————————-

Aš turėjau galimybę stebėti, kaip keletas palyginti jaunų studentiško amžiaus vyrų ir moterų išsiugdė tokį gerą skonį. Bręsdami jie vis rečiau susiviliodavo tokiomis savybėmis kaip patrauklumas, grožis, talentas šokti, gražios krūtys, fizinė ištvermė, įspūdingas ūgis, dailus kūnas, sugebėjimas puikiai glamonėti, ir vis dažniau prabildavo apie suderinamumą, gerumą, padorumą, tinkamą partnerystę, sugebėjimą atsižvelgti į kitą asmenį. Keliais atvejais iš tikrųjų buvo galima matyti, kad jie įsimylėjo tokius individus, kurių tam tikros savybės prieš keletą metų jiems būtų atrodžiusios ypač atstumiančios, pavyzdžiui, smarkiai plaukais apžėlęs kūnas, per storas, ne itin protingas. Vieno jauno vyriškio potencialių „širdelių” skaičius kasmet vis retėjo, kadaise jį traukė praktiškai visos moterys, išskyrus gal tik tas, kurios netiko fiziškai (per stora, per aukšta), o nūnai jis galėjo galvoti apie mylėjimąsi tik su dviem iš visų pažįstamų merginų. Ir kalbėdavo jis daugiau apie jų charakterį negu apie fizines jų savybes.

Manau, tyrinėdami parodytume, kad šias permainas lemia veikiau psichologinis sveikimas, o ne vien senėjimas.

Mūsų duomenys paprieštarautų ir dar dviem įprastoms teorijoms. Viena jų aiškina, kad priešybės viena kitą traukia, antroji – kad toks tokį traukia (homogamija). Faktai yra tokie, kad sveikų žmonių atveju homogamija yra taisyklė, kurią galima pritaikyti tokioms charakterio savybėms kaip sąžiningumas, nuoširdumas, geraširdiškumas bei drąsa. Kalbant apie tokias paviršutiniškesnes ir išoriškesnes charakteristikas kaip pajamos, klasinis statusas, išsilavinimas, religija, nacionalinė kilmė, išvaizda, sveikiems žmonėms homogamija būdinga daug mažiau nei vidutiniams žmonėms. Save aktualizuojantys žmonės nesibaimina skirtumų ar to, kas jiems nepažįstama, juos tai veikiau intriguoja. Jiems pažįstamų akcentų, drabužių, maisto, papročių bei ceremonijų reikia daug mažiau negu vidutiniams žmonėms.

O dėl to, kad priešybės viena kitą traukia, apie savo tiriamuosius galiu pasakyti, jog mačiau juos nuoširdžiai žavintis tais įgūdžiais ir talentais, kurių jie patys neturi. Toks pranašumas mano tiriamųjų akyse potencialiam partneriui suteikia daugiau patrauklumo, nesvarbu, jis vyras ar moteris.

Pagaliau norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad paskutiniuose keliuose puslapiuose pateikta pavyzdžių, kaip įveikiamos arba tiesiog paneigiamos senos kaip pasaulis dichotomijos tarp impulso ir proto, tarp galvos ir širdies. Žmonės, kuriuos įsimyli mano tiriamieji, pasirenkami visiškai blaiviai, remiantis kognityviniais arba konatyviniais kriterijais. Būtent mano tiriamuosius intuityviai, seksualiai, impulsyviai traukia prie tų žmonių, kurie jiems tinka ir pagal blaivius, intelektualius, klinikinius apskaičiavimus. Jų troškimai neprieštarauja jų vertinimams, jie yra sinergiški, o ne antagonistiški.

Tai primena ir Sorokino pastangas (434) parodyti, kad tai, kas teisinga, gera ir gražu, yra pozityviai tarpusavy susiję. Atrodo, mūsų duomenys patvirtina Sorokino išvadas, bet jie tinka tik sveikiems žmonėms. Kalbant apie neurotikus, šį klausimą reikėtų kelti apdairiau. (Šia tema taip pat žr. 449.)