Šiame skyriuje pateikiame šešiolika teiginių, kurie turėtų būti įtraukti į kiekvieną pagrįstą motyvacijos teoriją. Kai kurie iš šių teiginių yra tokie teisingi, kad primena nuvalkiotas tiesas. Šiuos, manau, reikėtų iš naujo pabrėžti. Dėl kitų gal ir galima pasiginčyti, dėl jų nesutikti.
INDIVIDAS KAIP INTEGRUOTA VISUMA
Mūsų pirmasis teiginys skelbia, kad individas yra integruota, organizuota visuma. Šį teorinį teiginį paprastai psichologai pripažįsta gana nuolankiai, tačiau vėliau realiai eksperimentuodami jį ramiai ignoruoja. Prieš imantis kokio nors pagrįsto eksperimento ir pradedant kurti pagrįstą motyvacijos teoriją, reikia suprasti, kad šis teiginys yra eksperimentiškai ir teoriškai tikras. Pavyzdžiui, jis reiškia, kad motyvuojamas yra visas individas, ne jo dalis. Gera teorija nepripažįsta tokios esybės kaip skrandžio ar burnos poreikis, ar genitalijų poreikis. Kalbėti reikia tik apie individo poreikį. Valgyti nori Johnas Smithas, ne Johno Smitho skrandis. Pasitenkinimą irgi patiria individas, o ne jo dalis. Maistas pasotina Johno Smitho, ne jo skrandžio alkį.
Vertindami Johno Smitho alkį vien kaip jo virškinamojo trakto funkciją, eksperimentatoriai ignoravo tą faktą, kad, kai individas alkanas, pasikeičia ne tik jo virškinimo funkcija, bet ir nemažai, gal net dauguma, kitų funkcijų, kurias jis geba atlikti. Jo suvokimas pasikeičia, išalkęs jis maistą pastebės greičiau negu kokiu kitu metu. Jo prisiminimai pasikeičia (dabar gerą valgį jis prisimins greičiau negu kada kitu metu). Jo emocijos pasikeičia, jis labiau įsitempęs ir nervingesnis nei paprastai. Jo mąstymo turinys pasikeičia, jis veikiau svarstys, kur gauti maisto, negu kaip išspręsti algebros uždavinį. Šį sąrašą galima tęsti, kad jis apimtų visus kitus gebėjimus, sugebėjimus ar funkcijas – tiek fiziologines, tiek psichines. Kitaip sakant, kai Johnas Smithas alkanas, jis visas alkanas: kaip individas jis visiškai skiriasi nuo to, kas jis yra kitu metu.
Daugiau Daugiau