Abraham H. Maslow

AUKŠTESNIEJI IR ŽEMESNIEJI POREIKIAI

(7 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

ŽEMESNIŲJŲ IR AUKŠTESNIŲJŲ POREIKIŲ SKIRTUMAI

Šiame skyriuje parodysiu, kad tarp poreikių, vadinamų „aukštesniaisiais”, ir poreikių, vadinamų „žemesniaisiais”, esama realių psichologinių ir funkcinių skirtumų. Tai darau norėdamas atskleisti faktą, kad organizmas pats padiktuoja vertybių hierarchiją, kurią stebintis mokslininkas veikiau aprašo negu sukuria. Taigi tenka įrodinėti akivaizdžius dalykus, kadangi dar daug kam atrodo, kad vertybės yra ne kas kita kaip duomenys, kuriems juos aprašantis mokslininkas savavališkai primeta savo skonį, prietarus, intuiciją arba pritaiko jiems kitas neįrodytas ar neįrodomas prielaidas. Antroje šio skyriaus dalyje apibūdinsiu ir kai kuriuos iš tokių įrodymų kylančius padarinius.

Vertybių kildinimas iš psichologijos ne tik ją pačią sumenkina bei trukdo jai visiškai išsiskleisti kaip mokslui, bet taip pat pasmerkia žmoniją antgamtiškumui, etiniam reliatyvizmui ar nihilistiniam vertybių praradimui. Tačiau jei galėtume parodyti, kad pats organizmas pasirenka tarp stipresnio ir silpnesnio, aukštesnio ir žemesnio, tada, žinia, būtų beprasmiška teigti, kad viena gėrybė yra tiek pat vertinga kiek kita, kad neįmanoma iš jų pasirinkti, kad nėra natūralių kriterijų atskirti gėrį nuo blogio. Vieną tokį pasirinkimo principą jau aptarėme ketvirtame skyriuje. Pamatiniai poreikiai susirikiuoja į gana aiškią hierarchiją, kuri pagrįsta sąlygiško jų stiprumo principu. Taigi saugumo poreikis yra stipresnis už meilės poreikį, nes kai abu šie poreikiai nepatenkinti, saugumo poreikis vyrauja organizme, ir tai galima įrodyti įvairiais būdais. Šiuo požiūriu fiziologiniai poreikiai (jie patys yra organizuoti į subhierarchiją) stipresni už saugumo poreikius, kurie stipresni už meilės poreikius, o šie savo ruožtu stipresni už pagarbos poreikius, kurie stipresni už tuos idiosinkratiškus poreikius, kuriuos pavadinome savęs aktualizavimu.

Tokia seka organizmas pasirenka, tokia jis teikia poreikiams pirmenybę. Tačiau ši seka kartu išreiškia ir tą kilimą nuo žemesnio iki aukštesnio įvairiais kitais aspektais, kurie nurodomi šiame skyriuje.

1. Kuo aukštesnis poreikis, tuo vėlesnėje filogenetinės ar evoliucinės raidos pakopoje jis atsiradęs. Visos gyvos būtybės jaučia alkį, tačiau meilės poreikis mus suartina (turbūt) tik su žmogbeždžionėmis, o savęs aktualizavimo poreikis būdingas tik žmogui. Kuo aukštesnis poreikis, tuo jis žmogiškesnis.

2. Aukštesnieji poreikiai atsirado vėlesnėse ontogenetinės raidos pakopose. Kiekvienas individas vos gimęs aiškiai parodo turįs fizinius poreikius ir turbūt užuomazginį saugumo poreikį, būtent kūdikį nesunku išgąsdinti, priversti krūptelėti, jis, ko gero, jaučiasi geriau, kai pasaulyje aplink jį pakanka reguliarumo, pastovumo, kuriuo kūdikis gali pasikliauti. Tik po keleto mėnesių išvystame pirmuosius ženklus, kad kūdikis užmezga kontaktą su žmonėmis, kad kai kuriuos iš jų pamėgsta labiau. Dar vėliau gana aiškiai matome pasireiškiant autonomijos, nepriklausomybės, laimėjimų, pagarbos ir pagyrimo, ne vien saugumo ir tėvų meilės reikmes. O savęs aktualizavimo poreikis išryškėja vėliau, net ir Mozartui teko palaukti, kol jam sukako treji ar ketveri metai.

3. Kuo aukštesnis poreikis, tuo mažiau jis lemia paprastą išlikimą, tuo ilgesniam laikui galima atidėti jo patenkinimą, tuo lengviau jis galutinai išnyksta. Aukštesnieji poreikiai mažiau geba dominuoti, organizuoti bei palenkti jų patenkinimui autonomiškas reakcijas bei kitas organizmo galias, pavyzdžiui, saugumo poreikį patenkinti bus stengiamasi kur kas atkakliau, su didesniu užsispyrimu, maniakiškumu, neviltimi negu pagarbos poreikį- Nepatenkinti aukštesnieji poreikiai nesukels tokios beviltiškos gynybos bei krizinės reakcijos kaip nepatenkinti žemesnieji poreikiai. Pagarba atrodo prabanga, be kurios lengva išsiversti, palyginti su nepatenkintu maisto ar saugumo poreikiu.

4. Gyventi aukštesniaisiais poreikiais — tai reiškia būti biologiškai aktyvesniam, ilgiau gyventi, būti sveikesniam, geriau miegoti, turėti apetitą ir t.t. Psichosomatinių reiškinių tyrinėtojai jau ne kartą įrodė, kad nerimas, baimė, meilės trūkumas, dominavimas ir t.t. linkę sukelti nepageidaujamus fizinius bei psichologinius padarinius. Aukštesniųjų poreikių patenkinimas taip pat padeda mums išlikti bei augti.

5. Aukštesnieji poreikiai ne tokie primygtiniai subjektyviu požiūriu. Jie ne taip aiškiai suvokiami, dėl jų lengviau apsirikti, juos paprasčiau sutapatinti su kitais poreikiais pasitelkus įtaigą, pamėgdžiojimą, vadovaujantis klaidingais įsitikinimais ar įpročiais. Atpažinti savo poreikius, t.y. žinoti, ko tikrai nori, jau nemenkas psichologinis laimėjimas. Tai dar labiau pasakytina apie aukštesniuosius poreikius.

6. Aukštesniųjų poreikių patenkinimas laiduoja subjektyviai labiau trokštamus rezultatus: daugiau laimės, ramybės, turtingesnį vidinį gyvenimą. Saugumo poreikių patenkinimas geriausiu atveju suteikia palengvėjimo ir atsipalaidavimo jausmą. Jis negali sukelti ekstazės, viršūnių išgyvenimų, išsipildžiusios meilės palaimingo svaigulio ar tokių padarinių kaip ramybė, supratimas bei taurumas ir t.t.

7. Siekimas patenkinti aukštesniuosius poreikius išreiškia bendrą polinkį būti sveikam ir tendenciją tolti nuo psichopatologijos. Šį teiginį paremiantys argumentai pateikti penktame skyriuje.

8. Aukštesniam poreikiui rastis reikia daugiau išankstinių sąlygų. Kad asmuo pajustų aukštesnį poreikį, turi būti patenkinti galingesni jo poreikiai. Tad tam, kad sąmonėje iškiltų meilės poreikis, turi būti patenkinta daugiau žemesniųjų poreikių negu tam, kad būtų įsisąmonintas saugumo poreikis. Apskritai galėtume sakyti, jog gyvenimas aukštesniaisiais poreikiais sudėtingesnis. Pagarbos ir visuomeninės padėties siekis liečia daugiau žmonių, turi didesnę sceną, ilgesnę distanciją, daugiau priemonių ir dalinių tikslų, daugiau žemesniųjų bei parengiamųjų pakopų negu meilės siekis. Tą patį galėtume pasakyti savo ruožtu palyginę meilės siekį su saugumo siekiu.

9. Aukštesniųjų poreikių tenkinimui reikia palankesnių išorės sąlygų. Kur kas palankesnės aplinkos sąlygos (šeimos, ekonominės, politinės, švietimo ir t.t.) būtinos tam, kad žmonės vienas kitą mylėtų, o ne tam, kad jie paprasčiausiai vienas kito neužmuštų. Savęs aktualizavimo poreikiui patenkinti reikia itin palankių sąlygų.

10. Patenkinusieji ir aukštesnįjį, ir žemesnįjį poreikius labiau įvertina aukštesniojo poreikio patenkinimą negu žemesniojo. Tokie asmenys įstengs nemažai paaukoti dėl to, kad galėtų patenkinti aukštesnįjį poreikį, maža to, jie noriau pasiryš pakelti žemesniojo poreikio nepatenkinimą. Pavyzdžiui, tokie asmenys lengviau prisitaikys prie asketiško gyvenimo būdo, iškęs pavojų vardan principo, atsisakys pinigų ar prestižo dėl savęs aktualizavimo. Patenkinusieji ir vieną, ir kitą poreikį savigarbą laiko aukštesne, vertingesne subjektyvia patirtimi negu sočiai prikimštą pilvą.

11. Kuo aukštesni poreikiai, tuo platesnis meilės tapatinimosi laukas, t.y. tuo daugiau žmonių, su kuriais tapatinamės mylėdami, tuo aukštesnio lygio mūsų tapatinimasis mylint. Meilės tapatinimąsi galime iš principo apibūdinti kaip dviejų ar kelių asmenų poreikių susiliejimą į pagal poreikių galingumą susiformavusią vieną hierarchiją. Du vienas kitą mylintys žmonės vienodai reaguos ir į kito, ir į savo paties poreikius. Iš tiesų kito poreikis čia yra mano poreikis.

12. Aukštesniųjų poreikių iškilimas ir jų patenkinimas sukelia pageidautinus pilietinius ir socialinius padarinius. Iš dalies kuo aukštesnis poreikis, tuo mažiau jis turi būti savanaudiškas. Alkis yra didžiai egocentriškas, vienintelis būdas pasotinti alkį yra pasotinti save. Tačiau meilės ir pagarbos siekis neišvengiamai liečia ir kitus žmones. Maža to, jos reiškia ir šių kitų žmonių poreikių patenkinimą. Žmonės, kurių pamatiniai poreikiai patenkinti tiek, kad jie gali trokšti meilės ir pagarbos (ne vien maisto ir saugumo), linkę išsiugdyti tokias savybes kaip ištikimybė, draugiškumas, pilietinis sąmoningumas ir tapti geresniais tėvais, vyrais, mokytojais, valstybės tarnautojais ir t.t.

13. Aukštesniųjų poreikių patenkinimas artimesnis savęs aktualizavimui negu žemesniųjų poreikių patenkinimas. Jei pripažįstame savęs aktualizavimo teoriją, šis skirtumas reikšmingas. Be viso kito, jis reiškia, jog galime tikėtis, kad žmonės, gyvenantys aukštesniaisiais poreikiais, daugeliu savo savybių bei jų intensyvumu bus artimi save aktualizuojantiems žmonėms.

14. Aukštesniųjų poreikių iškilimas bei jų patenkinimas skatina didesnį, stipresnį ir tikresnį individualizmą. Tai, atrodytų, prieštarauja ankstesniam teiginiui, kad gyvenimas aukštesniaisiais poreikiais reiškia intensyvesnį meilės tapatinimąsi, tai yra daugiau socializacijos. Vis dėlto, nors tai skambėtų nelogiškai, empirinė tikrovė yra kaip tik tokia. Žmonės, gyvenantys savęs aktualizavimo lygmenyje, faktiškai tuo pat metu ir labiausiai myli žmoniją, ir išsiskiria didžiausiu idiosinkratiškumu. Tai visiškai sutampa su Frommo teiginiu, kad meilė sau (ar tiksliau, savigarba) yra ne antagonistiška, bet sinergiška meilei kitiems. Verti dėmesio ir Frommo samprotavimai apie individualumą, spontaniškumą, žmogaus virtimą robotu (145).

15. Kuo aukštesni poreikiai, tuo lengvesnė bus psichoterapija, tuo geresnių ji duos rezultatų. Žemesniųjų poreikių psichoterapija kažin ar turi kokią prasmę. Alkio nenumalšinsi psichoterapija.

16. Žemesnieji poreikiai yra kur kas aiškiau lokalizuoti, apčiuopiamesni, ribotesni negu aukštesnieji poreikiai. Alkis ir troškulys daug kūniškesni negu meilė, kuri savo ruožtu yra kūniškesnė už pagarbą. Be to, žemesniuosius poreikius patenkinantys objektai yra kur kas apčiuopiamesni ar matomesni negu aukštesniuosius poreikius patenkinantys objektai. Be to, alkis ir troškulys ribotesni tuo požiūriu, kad šiems poreikiams patenkinti pakanka mažiau juos tenkinančių objektų. Suvalgyti galima ribotai, bet meilė, pagarba, pažinimo teikiamas pasitenkinimas yra beveik beribiai.

KAI KURIE ŠIOS DIFERENCIACIJOS PADARINIAI

Požiūris, kad (1) aukštesniesiems poreikiams ir žemesniesiems poreikiams būdingos skirtingos savybės, kad (2) šie aukštesnieji poreikiai, kaip ir žemesnieji, turėtų būti įtraukti į pamatinių poreikių sąrašą ir vertinami kaip žmogaus prigimties dalis (ne kaip nuo jos skirtingi ar jai priešiški), privalo turėti daug ir revoliucinių padarinių psichologijos bei filosofijos teorijai. Dauguma civilizacijų, jų politikos, švietimo, religijos ir kt. teorijos rėmėsi kaip tik priešingu, negu minėtas, įsitikinimu. Apskritai jos manė, kad biologiniai gyvūniškieji ir instinktoidiniai žmogaus prigimties aspektai griežtai apriboti fiziologiniais maisto, sekso ir panašiais poreikiais. Aukštesnieji impulsai siekti tiesos, meilės, grožio buvo suprantami kaip visiškai kitokios prigimties negu minėtieji gyvūniškieji poreikiai. Maža to, tikėta, kad šie interesai antagonistiški, vieni kitus neigiantys, nepaliaujamai vieni su kitais kariaujantys dėl viešpatavimo. Visa kultūra su visais jos instrumentais tokiu atveju suprantama kaip aukštesniųjų poreikių gynėja, kovojanti su žemesniaisiais. Taigi kultūra neišvengiamai slopina ir frustruoja, ir geriausiu atveju ją galėtume laikyti nelemta būtinybe.

Pripažinimas, kad aukštesnieji poreikiai irgi yra instinktoidinės ir biologinės prigimties, lygiai tokios pat biologinės kaip ir maisto poreikis, sukelia daug atgarsių, iš kurių galime kelis nurodyti.

1. Turbūt svarbiausia, kad įsitikinome, jog kognityvinio ir konatyvinio pradų dichotomija yra klaidinga ir reikia jos atsisakyti. Tokie poreikiai kaip pažinti, suprasti, turėti gyvenimo filosofiją, teorinę atskaitos sistemą, vertybių sistemą patys savaime yra konatyviniai, mūsų primityvios ir gyvūniškos prigimties dalis (mes esam itin ypatingi gyvūnai).

Juk taip pat žinome, kad mūsų poreikiai nėra visiškai akli, kad jie modifikuoti kultūros, tikrovės ir galimybės, tad pažinimas vaidina svarbų vaidmenį jų raidoje. Johnas Dewey tvirtino, kad pats poreikio egzistavimas ir jo apibrėžimas priklauso nuo realybės pažinimo, nuo to, įmanoma ar ne jį patenkinti.

Jei tai, kas konatyvu, savo prigimtimi kartu yra ir kognityvu, tai jų dichotomija yra nenaudinga, jos turėtume atsisakyti, nes ji išreiškia vien patologiją.

2. Į daugelį šimtmečių senumo filosofinių problemų reikia pažvelgti iš naujo. Kai kurios iš jų turbūt pasirodys esančios pseudoproblemos, besiremiančios iškreiptomis žmogaus motyvacinio gyvenimo sampratomis. Tokioms priskirtume, pavyzdžiui, ir griežtą savanaudiškumo bei nesavanaudiškumo atskyrimą. Jei mūsų instinktoidiniai impulsai, pavyzdžiui, mylėti, nulemia tai, kad mes jaučiame didesnį „savanaudišką” malonumą matydami, kaip gardumyną valgo mūsų vaikai, o ne patys valgydami, kaip tuomet apibūdinti „savanaudiškumą” ir kaip atskirti jį nuo „nesavanaudiškumo”? Ar žmogus, rizikuojantis savo gyvybe vardan tiesos, yra ne toks savanaudiškas kaip tas, kuris rizikuoja gyvybe dėl maisto, jei tiesos poreikis tokios pat biologinės prigimties kaip ir maisto poreikis?

Akivaizdu, kad teks iš naujo suformuluoti ir hedonizmo teoriją, jei gyvūnišką malonumą, savanaudišką malonumą, asmenišką malonumą mums vienodai gali suteikti maisto, sekso, tiesos, grožio, meilės ar pagarbos poreikių patenkinimas. Tai reiškia, kad ten, kur jau netinka kalbėti apie žemesniojo poreikio patenkinimo teikiamą hedonistinį malonumą, galima būtų prabilti apie hedonistinį malonumą, kurį teikia aukštesniojo poreikio patenkinimas.

Romantikos ir klasikos priešpriešą, dioniziškumo ir apoloniškumo kontrastą, be abejo, taip pat reikia modifikuoti. Bent jau kai kurios šios priešpriešos formos buvo pagrįstos ta pačia neteisėta žemesniųjų poreikių, kaip gyvūniškų, ir aukštesniųjų poreikių, kaip negyvūniškų arba antigyvūniškų, dichotomija. Kartu derėtų ir smarkiai peržiūrėti racionalumo ir iracionalumo sąvokas, racionalumo ir impulsyvumo kontrastą, o kartu bendrą racionalaus gyvenimo, kaip instinktyvaus gyvenimo priešingybės, sampratą.

3. Etikos filosofas dar turės daug išmokti atidžiai analizuodamas žmogaus motyvacinį gyvenimą. Jei savo kilniausius impulsus laikytume ne vadžiomis, kuriomis sutramdomas arklys, bet pačiu arkliu, jei gyvūniškuosius savo poreikius laikytume esant tos pačios prigimties kaip aukštesniuosius kaip tada išsaugotume tą kategorišką žemesniųjų ir aukštesniųjų poreikių dichotomiją? Kaip galėtume toliau tikėti, kad jie kilę iš skirtingų šaltinių?

Negana to, jei aiškiai ir iki galo pripažintume, kad šie kilnūs ir teigiami impulsai ima reikštis ir stiprėja tik tuomet, kai pirmiausia būna patenkinami primygtinesni gyvūniškieji mūsų poreikiai, iš tiesų turėtume mažiau kalbėti apie savikontrolę, slopinimą, drausmę ir t.t., bet kur kas dažniau – apie spontaniškumą, patenkinimą, savęs pasirinkimą. Pasirodo, kad tarp griežto pareigos balso ir linksmo kvietimo mėgautis yra kur kas mažesnė priešprieša negu manėme. Aukščiausiame gyvenimo lygmenyje, t.y. Būties lygmenyje, pareiga yra malonumas, „darbas” yra mylimas, skirtumas tarp darbo ir atostogavimo išnyksta.

4. Mūsų kultūros ir žmogaus santykio su ja samprata privalo pasikeisti „sinergiškumo” linkme, kaip Ruth Benedict pavadino šį reiškinį (40, 291, 312). Kultūra gali ir tenkinti pamatinius poreikius (314, 315), ne tik juos slopinti. Negana to, kultūra juk ne tik sukurta žmogaus poreikiams, ji sukurta žmogaus poreikių. Kultūros-individo dichotomiją būtina iš naujo įvertinti. Reikėtų mažiau akcentuoti jų antagonizmą, o daugiau – galimą jų bendradarbiavimą bei sinergiją.

5. Pripažinimas, kad geriausi žmogaus impulsai iš esmės yra prigimtiniai, o ne atsitiktiniai ir sąlygiški, turėtų būti ypač reikšmingas vertybių teorijai. Pirmiausia tai reiškia, kad nėra nei būtina, nei pageidautina kildinti vertybes iš logikos arba mėginti atskleisti jas iš autoritetų valios ar apreiškimų. Akivaizdu, kad mums tereikia stebėti ir tirti. Žmogaus prigimtyje jau glūdi atsakymai į klausimus: kaip man būti geram, kaip man būti laimingam, kaip man būti kūrybingam. Organizmas pasako mums, ko jam reikia (tad ir ką jis vertina); jis suserga, kai iš jo atima šias vertybes, jis auga, kai nieko netrūksta.

6. Minėtų pamatinių poreikių analizė parodė, kad nors ir įmanoma įžvelgti jų prigimties instinktoidinį aspektą, jie daug kuo skiriasi nuo tų instinktų, apie kuriuos tiek daug žinome iš žemesniųjų gyvūnų. Iš visų šių skirtumų svarbiausias yra netikėtas atradimas, kad, priešingai šimtmečio senumo prielaidai, jog instinktai stiprūs, nepageidaujami, nekintantys, mūsų pamatiniai poreikiai, nors ir instinktoidiniai, yra silpni. Suvokti savo impulsus, žinoti, kad mes tikrai norime ir mums reikia meilės, pagarbos, žinojimo, filosofijos, savęs aktualizavimo ir t.t., – ne taip lengvai įgyjamas psichologinis praregėjimas. Ir tai dar ne viskas; kuo aukštesni poreikiai, tuo jie silpnesni, tuo lengviau juos pakeisti ir nuslopinti. Pagaliau mūsų poreikiai nėra blogi, jie arba neutralūs, arba geri. Baigiame paradoksu, jog mūsų žmogiškieji instinktai, veikiau jų likučiai, tokie silpni, kad juos reikia ginti nuo kultūros, lavinimo, mokymo -žodžiu, juos reikia apsaugoti nuo nustelbiančio aplinkos poveikio.

7. Turėtų smarkiai pasikeisti mūsų psichoterapijos tikslų (ir vaikų auklėjimo, apskritai gero charakterio formavimo) samprata. Daugeliui tai vis dar reiškia išmokti slopinti vidinius impulsus bei išsiugdyti kontrolės mechanizmus. Tokio psichologinio režimo leitmotyvai yra drausmė, kontrolė ir slopinimas.

Tačiau jei terapija reiškia spaudimą, turintį sulaužyti kontroliuojančius varžtus bei slopinimus, tai nauji pagrindiniai mūsų žodžiai turi būti spontaniškumas, atsipalaidavimas, natūralumas, savęs pripažinimas, impulsų suvokimas, poreikių patenkinimas, savęs pasirinkimas. Jei vidinius savo impulsus laikome patraukliais, o ne pasišlykštėtinais, tai tikrai turėtume trokšti juos išlaisvinti, kad jie galėtų visiškai reikštis, o ne bandyti užtempti ant jų tramdomuosius marškinius.

8. Jei instinktai gali būti silpni, o aukštesnieji poreikiai suprantami kaip esantys instinktoidinio pobūdžio, jei kultūra laikoma ne silpnesne, bet stipresne už instinktoidinio pobūdžio impulsus, jei žmogaus pamatiniai poreikiai pasirodo esantys geri, o ne blogi, tai žmogaus prigimtį galima tobulinti puoselėjant instinktoidinius jo polinkius bei tobulinant pačią visuomenę. Iš tiesų kultūros gerinimo prasmė turėtų būti suteikti žmogui daugiau galimybių aktualizuoti įgimtus biologinius polinkius.

9. Atradimas, kad gyvenimas aukštesniaisiais poreikiais kartais gali tapti gerokai nepriklausomas nuo žemesniųjų poreikių patenkinimo (ir net būtiniausiu atveju – nuo aukštesniųjų poreikių patenkinimo) gali padėti įveikti per šimtmečius teologų spręstą dilemą. Jiems atrodė būtina mėginti sutaikyti kūną ir dvasią, angelą ir velnią – žemąjį ir aukštąjį žmogaus organizmo pradus, tačiau nė vienam nepavyko rasti patenkinamo sprendimo. Pripažinę funkcinę aukštesniųjų poreikių gyvenimo autonomiją, jau iš dalies atsakome į minėtą klausimą. Aukštesnis išsivysto tiktai žemesnio pagrindu, tačiau įsitvirtinęs gali tapti nuo žemesnio sąlygiškai nepriklausomas (5).

10. Be darviniškųjų išlikimo vertybių, dabar jau galime postuluoti ir „augimo vertybes”. Gera ne tik išlikti, žmogui gera (pageidaujama, pasirenkama, jo organizmui palanku) augti, siekti išskleisti savo žmogiškumą, aktualizuoti savo potencijas, pasijusti laimingesniam, ramesniam, išgyventi viršūnes, patirti transcendenciją (317), siekti turtingesnio ir tikslesnio tikrovės pažinimo ir t.t. Skurdas, karai, priespauda, žiaurumas nepageidaujami ne vien dėl to, kad susilpnina žmogaus gyvybingumą, jo gebėjimą išlikti, bet ir dėl to, kad sumenkina gyvenimo kokybę, nuskurdina asmenybę, sąmonę bei išmintį.