Pagal
Autorius: Rūta Klišytė

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

Interviu su Aleksandru Alekseičiku „Savęs pažinimas: sielos terapija”

 

Klausinėjo Rūta Klišytė ( „Moters“ žurnalas)

 

Įsivaizduokime, ligonis paguldomas į reanimaciją, o čia jį pasitinka vienas vienintelis gydytojas, visų galų meistras… Šiurpu? Bet savo sielos bėdas kažkodėl ramiai patikime vienam psichiatrui. „Mažų mažiausia tai – lengvabūdiška. Žmogaus kūnas – gudrus daiktas, tačiau dvasios pasaulis nepalyginti sudėtingesnis, – pastebi psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. – Čia kaip kare: negali patikėti visko vienam generolui.“

Sutartą valandą atėjusi pas psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėją, jo kabinete randu dar keturis asmenis. Mandagiai lūkuriuoju, kol šie išeis, bet gydytojas pasveikina: „Sveika atvykusi į psichoterapijos bendruomenę! O čia – jos atstovai, taip pat dalyvaus interviu. Neprieštarausit?“

Ar gali prieštarauti garsiam psichiatrui su pusės amžiaus darbo stažu? Nenumaniau, kas manęs laukia: spiritizmo seansas, ligonių demonstravimas ar stebėtojų tarybos cenzūra? Tačiau netrukus nustebau: nė vienas pokalbio dalyvis – psichoterapeutas, psichologas, slaugytoja, net pacientas – neslėpė nuomonės kišenėj ir nesivaržė prieštarauti metrui. O tas atrodė net patenkintas: „Dirbu su laisvais žmonėmis, o pacientai dar ir proto įkrečia!“

Netipiškas vadovas? Keistas psichiatras? Švelniai pasakyta. Per geras dvi valandas A. Alekseičikas nė karto neištarė žodžio „pasąmonė“, neužsiminė, kiek kainuoja jo valanda, nemaigė mobiliojo telefono – tokio daikčiuko gydytojas tiesiog neturi. Bijojau net minties, kad apsieina ir be kompiuterio, nes kabinete šio nemačiau. Dinozauras? Jokios akademiko pozos, nors yra solidaus amžiaus, su visiškai balta ševeliūra – nuolat badė pašnekovus humoro lazda.

RK – Kuo ypatingas jūsų vadovaujamas skyrius? Ar tik tuo, kad pacientai ir personalas nesibaido žurnalistų? Juk psichoterapija šiandien nieko nenustebinsi.

AA – Mes ir neketiname. Nesame unikalūs. Neišradome dviračio, tačiau tokių terapinių bendruomenių kaip ši – labai nedaug. Visi jos nariai – psichiatrai, psichologai, slaugytojos, pacientai – lygiaverčiai gydymo dalyviai. Esmę nusakyčiau palyginimu. Kad pamatytum savo kūną, pakanka prieiti prie veidrodžio. Kad pamatytum savo sielą, turi prisiartinti prie kito žmogaus. Kiekvienas ją atspindės vis kitaip, mat mūsų siela – įvairialypė ir prieštaringa.

Štai šalia Roberto aš esu žmogus, o šalia Jolantos – vyras. Priešui esu priešiškas, draugui – draugiškas. Bendruomenė atspindi paciento sielą visapusiškai. Tik taip įmanoma padėti jam susigaudyti savyje ir nesuklysti. Pacientui siūlome pagalbą, o šis gali ją priimti arba ne, tačiau vis tiek turės gydytis savarankiškai.

RK – Gal jis ir vaistų išsirašo pats?

AA – Vaistai mums – antraeilis dalykas. Gydome tokiu principu: 10 procentų farmakologijos, 90 – psichoterapijos. Todėl tie, kurie ketina šiame skyriuje tik pagulėti sąžiningai gerdami vaistus, labai nustemba.

RK – O kas gi suveda galus? Turi paskutinio žodžio teisę?

AA – Nežiūrėkite į mane. Kuris iš mūsų geriausiai žino, kas yra pacientui? Jis pats! Net ir tada, kai yra smarkiai sutrikęs. Kiekvienas pats atsakingas už savo gydymą ir gali rinktis, sveikti ar ne.

Daugiau Daugiau