LHPA

Dainius Razauskas

Laiškas redakcijai

(novelė)

Gerb. redakcija, rašau jums dėl novelės „Laiškas Redakcijai“, norėdamas šį bei tą paaiškinti ir kai ką patikslinti. Bevelyčiau išdėstyti reikalą, trumpai, tačiau negaliu susilaikyti nepapasakojęs visko nuo pradžių.

Autorius ir aš – seni draugai. Sakau „draugai“ ne vien iš įpročio šitaip vadinti pažįstamus, o visiškai rimtai, turėdamas tam tvirtą pagrindą, kadangi pažįstam vienas kitą kaip nuluptus nuo žalios jaunystės, netgi nuo vaikystės, kadangi kartu brendome ir iki šiol palaikome glaudžius tarpusavio ryšius, suprantam vienas kitą ne tik iš pusės žodžio, bet apsieidami ir visai be jo. Tik tokia draugystė ir leidžia man kreiptis į gerb. redakciją, tačiau kaip tik ji ir apsunkina įvykių perteikimą, nes gerb. redakcija, būdama toli nuo mūsų ilgametės bendros kasdienybės, gali kartais palaikyti visa tai nevykusiu fantazavimu, kai tuo tarpu, žinant visą mūsų patirtį ir polinkius, atrodo ne tik visai įtikėtina bei natūralu, o netgi, kaip dabar jau suprantu, būtina ir neišvengiama.

Ne naujiena, kad įprastoje aplinkoje žmogus elgiasi ne visiškai taip, kaip elgtųsi viešumoje. Jis gali nesivaržydamas nusičiaudėti, atsirūgti, pasikasyti užpakalį, gali stabtelėti ties veidrodžiu ir nutaisyti grimasą, gali nusižiovauti taip, kad iš po liežuvio čiurkšteltų seilės ir aptėkštų pianino klavišus, gali pamėginti kojos nykščiu pasiekti nosį arba užsikelti kojas ant stalo ir ritinėti jomis obuolį, į ritmą niūniuodamas garsųjį Bethoveno IX simfonijos motyvą, kaire ranka mojuodamas ore, sunėręs pirštus į špygą, o dešine sukinėdamas kelnių sagą. Likęs visiškai vienas, jis gali dar daugiau. Tačiau būtent senų gerų draugų rately to jau visai pakanka, kad įsivyrautų neįpareigojanti nuotaika, kai niekas niekuo nesistebi ir į nieką nekreipia dėmesio. Todėl tai, kas dėjosi tą vakarą, nuo kurio noriu pradėti ir kuriuo noriu remtis pasakodamas, žiūrint iš šalies gali pasirodyti ne visai įtikėtina ar netgi truputį kvaila, tačiau man ir, manau, mums visiems taip anaiptol neatrodė, nors, reikia prisipažinti, irgi iš pradžių šiek tiek stebino.

Daugiau Daugiau