Esminių … egzistavimo būdų analizė (2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Esminių … egzistavimo būdų analizė (2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Erikas Fromas

 

Esminių skirtumų tarp dviejų egzistavimo būdų analizė

(2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

ANTRA DALIS

 

ESMINIŲ SKIRTUMŲ TARP DVIEJŲ EGZISTAVIMO BŪDŲ ANALIZĖ

IV

KAS YRA TURĖJIMO BŪDAS?

 

Kaupiančioji visuomenė — turėjimo būdo pagrindas

Mūsų vertinimai yra nepaprastai šališki, nes mes gyvename visuomenėje, kurios egzistavimas pagrįstas privatine nuosavybe, pelnu, jėga, įgyti, valdyti, gauti pelną yra šventos ir neginčijamos industrinės visuomenės individo teisės *. Nesvarbu, kokie nuosavybės įsigijimo šaltiniai. Nuosavybės turėjimas taip pat niekuo neįpareigoja jos savininko. Vadovaujamasi tokiu principu: „Iš kur ir kaip buvo įgyta nuosavybė, ką aš su ja darau, yra tik mano ir niekieno kito reikalas. Kol nenusižengiu įstatymams, tol mano teisė yra neribota ir absoliuti”.

  1. H. Toni knyga „The Acquisitive Society” (1920) iki šiol tebėra įžvalgiausias šiuolaikinio kapitalizmo, taip pat socialinės ir žmogaus kaitos galimybių aiškinimas Makso Vėberio, Brentano, Paskalio, Šapiro, Zombarto, Krauso veikalai taip pat padeda iš esmės suprasti industrinė visuomenės įtaką žmogui.

Šios rūšies nuosavybę galėtume pavadinti privatine (lot. privarė —„atimti”), nes turintys šią nuosavybę asmuo ar asmenys yra| vieninteliai jos šeimininkai, galintys neleisti kitiems ja naudotis ar džiaugtis. Nors manoma, kad privatinė nuosavybė yra natūrali ir visuotinė kategorija, tačiau visos žmonijos istorijos (taip pat ir priešistorės) požiūriu ji iš tikrųjų  yra veikiau išimtis negu taisyklė. Ypač tai pasakytina apie neeuropines kultūras, kuriems ekonomika nebuvo pagrindinis gyvenimo rūpestis. Be privatinės nuosavybės, yra ir kitų nuosavybės rūšių: paties sukurta nuosavybė (self-created property), kuri yra tik paties žmogaus darbo rezultatas; ribota nuosavybė (restricted proper t y), kurią apriboja pareiga padėti savo artimiesiems: funkcinė ar asmeninė nuosavybė, kurią sudaro arba darbo įrankiai, arba malonumo objektai; bendroji nuosavybė, kurią valdo grupė žmonių, susijusiu dvasinės giminystės saitais, pavyzdžiui, kibucų bendruomenės Izraelyje.

Visuomenės funkcionavimo normos formuoja ir jos narių charakterį (socialinį charakterį). Industrinėje visuomenėje tokios normos yra troškimas įgyti nuosavybę, ją išlaikyti ir didinti, t. y. gauti pelno, o turinčiais nuosavybę žavimasi, jiems pavydima kaip aukštesnėms būtybėms. Tačiau dauguma žmonių neturi nuosavybės (t. y. kapitalo ar gamybos priemonių) tikrąja šio žodžio prasme, ir kyla stulbinantis klausimas: kaip tokie žmonės gali patenkinti ar net nugalėti savo aistrą įgyti ir išlaikyti nuosavybę arba kaip gali jie pasijusti nuosavybės savininkais, kai praktiškai jie neturi jokios pa-minėti vertos nuosavybės?

Žinoma, paprasčiausias atsakymas yra toks: net nuosavybės neturintys žmonės vis tiek k ą nors turi, ir tą nedidelę nuosavybę jie brangina ne mažiau negu kapitalo savininkas savąją. Kaip ir stambios nuosavybės savininkai, neturtingieji taip pat yra kankinami aistros išlaikyti tai, ką jie turi, kad ir mažiausiai gausinti tai, ką turi (pvz., sutaupant pensą čia, porą centų ten).

Tačiau kur kas didesnį pasitenkinimą teikia ne materialinių gėrybių, bet gyvų būtybių nuosavybė. Patriarchalinėje visuomenėje net ir vargingiausias žmogus, neturtingiausios klasės atstovas galėjo būti nuosavybės savininku, nes jo santykiai su žmona, vaikais, gyvuliais leido jam jaustis absoliučiu jų šeimininku. Bent jau patriarchalinės visuomenės vyrui vienintelis būdas nedirbant, neinvestuojant kapitalo įgyti nuosavybę — turėti daug vaikų. Turint omenyje, kad vaikų gimdymas — moters našta, sunku paneigti, jog patriarchalinėje visuomenėje vaikų auginimas buvo žiaurus moters išnaudojimas. Savo ruožtu motinos taip pat buvo savo mažų vaikų savininkėmis. Štai ir užburtas ratas: vyras išnaudoja žmoną, ši išnaudoja mažus vaikus, o ūgtelėję berniukai prisideda prie vyresniųjų vyrų ir tampa moterų išnaudotojais, ir t. t.

Vyrų viešpatavimas patriarchalinėje visuomenėje tęsėsi kokius šešis septynis tūkstantmečius, ir dabar jis tebėra menkai išsivysčiusiose šalyse bei tarp neturtingiausiųjų klasių. Tačiau turtingesnėse visuomenėse ši hegemonija pamažu silpnėja — moterų, vaikų ir paauglių emancipacija plėtojasi kylant visuomenės pragyvenimo lygiui. Kur dabar, kai nyksta šis pasenęs patriarchalinis nuosavybės tipas — žmonių nuosavybė, vidutinieji išsivysčiusių industrinių visuomenių piliečiai patenkins savo aistrą įgyti, išlaikyti ir gausinti nuosavybę? Atsakymas į šį klausimą — tai nuosavybės ribų plėtimas įtraukiant į ją draugus, meilužius, sveikatą, keliones, meno kūrinius, Dievą, savo ego. Buržuazinę nuosavybinę obsesiją puikiai pavaizdavo Maksas Štirneris. Žmonės virsta daiktais; jų santykiai įgauna savininkiškumo pobūdį. „Individualizmas”, pozityvia prasme reiškiantis išsilaisvinimą iš socialinių varžtų, negatyvia prasme reiškia „savęs nuosavybę”, teisę ir pareigą visą savo energiją investuoti į asmeninės sėkmės siekimą.

Mūsų ego yra svarbiausias nuosavybės jausmo objektas, nes jis apima daug dalykų: mūsų kūną, mūsų vardą, mūsų socialinę padėtį, mūsų nuosavybę (taip pat ir žinias), mūsų susikurtą savęs vaizdinį ir tą vaizdą, kokį mes norėtume apie save sukurti kitiems. Mūsų ego yra realių mūsų savybių, tokių kaip žinios ir įgūdžiai, bei įsivaizduojamų savybių, kuriomis mes apgaubiame realų savo branduolį, mišinys. Tačiau svarbiausia ne tai, koks yra ego turinys, bet tai, kad šis ego patiriamas kaip tam tikras daiktas, esantis mūsų nuosavybe, kad kaip tik šis „daiktas” yra mūsų identiškumo pagrindas.

Aptariant nuosavybės problemą, būtina atsižvelgti j tai, kad svarbi santykio su nuosavybe forma, paplitusi XIX a., po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė prarasti svarbą, o šiandien yra visai reta. Anksčiau žmogus visą savo turtą brangino, juo rūpinosi ir stengėsi juo naudotis tol, kol jis buvo naudingas. Pirkimas buvo „iš-laikyk” pirkimu, ir XIX a. devizas galėjo būti toks: „Gražu tai, kas sena!” Šiandien akcentuojamas vartojimas, o ne to, kas įgyta, išsaugojimas, ir pirkimas tapęs „išmesk” pirkimu. Ar perkamas automobilis, drabužis ar mechanizmas — žmogus, šiek tiek pasinaudojęs šiuo daiktu, pavargsta nuo jo, jis trokšta atsikratyti „seno” daikto ir įsigyti naujausią modelį. Įsigijimas — laikinas turėjimas ir naudojimas —>. išmetimas (jeigu įmanoma — pelningas iškeitimas į geresnį modelį) —> naujas įsigijimas — šitaip sukuriamas užburtas vartojimo-pirkimo ratas, ir šiandienos devizas iš tikrųjų galėtų būti toks: „Gražu tai, kas nauja!”

Galbūt labiausiai stebinantis nūdienos vartotojiško pirkimo fenomeno pavyzdys yra asmeninis automobilis. Mūsų amžių pelnytai pavadintume „automobilio amžiumi”, nes visa mūsų ekonomika sutelkta į automobilių gamybą, o visas mūsų gyvenimas smarkiai priklauso nuo to, auga ar krinta vartotojų poreikis automobilių.

Tiems, kurie turi automobilius, šie atrodo kaip gyvybinis poreikis; tiems, kurie dar neturi, ypač vadinamųjų socialistinių šalių žmonėms, automobilis yra laimės simbolis. Tačiau akivaizdu, kad meilė savo automobiliui nėra stipri ir pastovi, ji greičiau primena trumpalaikį susižavėjimą, nes automobilių savininkai dažnai keičia juos; po dvejų, net po vienų metų automobilio savininkui pabosta jo „sena mašina” ir jis ima dairytis „pelningo sandėrio”, tikėdamasis naujo automobilio. Visa operacija nuo apsižvalgymo iki įgijimo primena žaidimą, kuriame kartais svarbiausia būna apmulkinti, o pats „pelningas sandėris” teikia džiaugsmo tiek, jeigu ne daugiau, kiek ir apdovanojimas — naujausias modelis.

Prieštaravimą tarp savininkiško šeimininkų santykio su savo automobiliais ir taip greit užgęstančio domėjimosi jais paaiškintume atsižvelgdami į keletą faktorių. Pirma, savininko santykis su automobiliu yra beasmenis; automobilis nėra konkretus šeimininko mėgstamas objektas, jis yra savininko statuso simbolis, jo galios išplėtotojas, jo ego kūrėjas. Įsigijęs naują automobilį, savininkas faktiškai įgyja naują savojo ego dalį. Antra, perkant naują automobilį kas dveji, o ne, tarkime, kas šešeri metai, pirkėjo jaudulys būna kur kas stipresnis. Naujo automobilio įsigijimo aktas primena defloraciją — jis sustiprina savo jėgos pojūtį, ir kuo dažniau tai kartojama, tuo labiau jaudina ir įaudrina. Trečias faktorius yra tas, kad dažnas automobilio pirkimas didina galimybę „sudaryti sandėrį”, t. y. pasipelnyti keičiant, o tai šiandienos žmogui teikia begalinį pasitenkinimą. Labai svarbus ir ketvirtas faktorius — tai poreikis naujų stimulų, nes senieji greitai susilpnėja ir išsenka. Jau anksčiau (knygoje „Žmogiškojo destruktyvumo anatomija”) aš atskyriau „aktyvumo” stimulus nuo „pasyvumo” stimulų ir pasiūliau tokią formuluotę: „Kuo stipresnis pasyvumo stimulas, tuo dažniau reikia keisti jo intensyvumą ir (arba) jo rūšį; kuo stipresnis aktyvumo stimulas, tuo ilgiau išlieka jo aktyvinantis pobūdis ir rečiau reikia keisti jo intensyvumą bei turinį”. Penktas ir svarbiausias faktorius yra socialinio charakterio pasikeitimas, kuris įvyko per pastarąjį šimtmetį, t. y. „kaupiančiojo” charakterio pakeitimas „rinkos” charakteriu. Nors šis pasikeitimas neišstūmė visiškai turėtojiškos orientacijos, jis iš esmės ją modifikavo (šią raidą nuo „kaupimo” iki „rinkos” aš aptariu VII sk.).

Savininkiški jausmai prasiveržia ir kituose santykiuose, pavyzdžiui, santykiuose su gydytojais, dantistais, advokatais, viršininkais, valdiniais. Žmonės tai išreiškia sakydami: „mano dantistas”, „mano gydytojas”, „mano valdiniai” ir t. t. Tačiau be savininkiškos nuostatos gyvų būtybių atžvilgiu, žmonės patiria kaip nuosavybę ir daugelį kitų dalykų, taip pat ir jausmus. Štai, tarkime, sveikata ir ligos. Žmonės, šnekučiuodami apie savo sveikatą, aptaria ją kaip savininkai. Jie kalba apie savo ligas, savo operacijas, savo gydymo kursus — savo dietas, savo vaistus. Jie įsitikinę, kad sveikata ir liga yra nuosavybė; savi-ninkiškas jų santykis su blogėjančia sveikata primena akcininko santykį su jo akcijomis, kurios, smarkiai krintant biržos kursui, praranda dalį pradinės vertės.

Idėjos, įsitikinimai ir net įpročiai taip pat gali virsti nuosavybe. Pavyzdžiui, žmogų, įpratusį kasryt tuo pačiu laiku valgyti tokius pačius pusryčius, sutrikdys net menkas šio ritualo pažeidimas, nes šis įprotis tapo jo nuosavybe, kurios netektis kelia grėsmę jo saugumui.

Toks turėtojiškos orientacijos visuotinumo paveikslas gali skaitytojui atrodyti pernelyg negatyvus ir vienašališkas; jis iš tikrųjų toks yra. Aš ir ketinau parodyti šią dominuojančią visuomenėje nuostatą pirmiausia todėl, kad nupieščiau kuo aiškesnį nūdienos vaizdą. Tačiau yra ir kitas elementas, kuris gali suteikti šiam vaizdui tam tikrą pusiausvyrą,— tai stiprėjanti jaunosios kartos nuostata, kuri smarkiai skiriasi nuo daugumos. Šių jaunų žmonių vartojimo modeliai nėra slepiamos kaupimo ir turėjimo formos, tai apraiškos tikro džiaugsmo, kad darai, ką nori, ir nelauki už tai atpildo. Šie jauni žmonės toli nukeliauja, dažnai patiria sunkumus, kad išgirstų muziką, kuri jiems patinka, pamatytų vietą, kurią nori pamatyti, sutik

Komentarai išjungti.