Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas (1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas (1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Erikas Fromas

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas

(1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

PIRMA DALIS

SKIRTUMO TARP TURĖJIMO IR BUVIMO SUPRATIMAS

PIRMAS ŽVILGSNIS

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba

Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausi tikslas yra turėti — ir turėti vis daugiau ir daugiau,— kurioje apie žmogų galima pasakyti „vertas milijono dolerių”? Priešingai, atrodo kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.

Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sis temose turėjimo ir buvimo alternatyvą laiko svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!” (Lk 9, 24—25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam”, neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas — daugiau būti, o ne daugiau turėti. (Turiu omenyje tikrąjį Marksą, radikalų humanistą, o ne vulgarią tarybinę jo traktuotę.)

Daug metų mane stebino šis turėjimo ir buvimo skirtumas, ir aš stengiausi pagrįsti jį empiriškai, psichoanalitiniu metodu tirdamas individus ir grupes. Mano tyrimų rezultatai leido man padaryti išvadą, jog skirtumas tarp turėjimo ir buvimo, kaip ir skirtumas tarp meilės gyvenimui ir meilės mirčiai, išreiškia esmingiausią egzistencijos problemą; jog empiriniai antropologiniai bei psichoanalitiniai duomenys liudija, kad turėjimas ir buvimas yra du fundamentalūs patyrimo būdai, kurių kiekvieno stiprumas nulemia individų charakterių bei įvairių socialinio charakterio  tipų  skirtumus.

Įvairūs poezijos pavyzdžiai

Kad geriau suprastume, kuo šie du egzistavimo būdai — turėjimas ir buvimas — skiriasi vienas nuo kito, norėčiau iš pradžių pailiustruoti tai dviem panašaus turinio eilėraščiais, kuriuos D. T. Sudzuki yra minėjęs savo „Paskaitose apie dzenbudizmą”. Vienas iš jų — japonų poeto Basho (1644—1694) haiku, kitas — XIX a. anglų poeto Tenisono eilėraštis. Abu poetai aprašo panašią patirtį — savo reakciją į gėlę, kurią išvydo pasivaikščiodami. Tenisono eilėraštis skamba šitaip:

Išaugus tarp griuvėsių gėle,

Nuo akmenų tave skinu,

Štai tu visa

su šaknimis ir stiebeliu,

manam delne guli.

Tokia maža gėlė gaili —

Bet jei galėčiau aš suprasti,

kas tavo šaknys, tavo stiebas,

kas tavo gėliška esmė visa,

Žinočiau aš, kas Dievas,

žinočiau, kas žmogus yra.

Išverstas į anglų kalbą Basho haiku skamba šitaip:

When I look carefully

I see the nazuna blooming

By the hedge! *

————————-

*haiku skamba maždaug taip: Pažvelgęs atidžiai, Prie gyvatvorės išvystu „Piemenės krepšį” žydinti

————————-

Skirtumas tarp šių dviejų eilėraščių stulbinantis. Tenisonas, išvydęs gėlę, trokšta ją turėti. Jis „išrauna” ją „su visomis šaknimis”. Ir nors poetas baigia eilėraštį intelektualiais svarstymais apie tai, jog gėlė gali padėti jam perprasti Dievo ir žmogaus esmę, tačiau pačią gėlę šis susidomėjimas ja pražudo. Tenisoną, kokį mes jį matome šiame eilėraštyje, galime palyginti su Vakarų mokslininku, kuris siekia tiesos numarindamas gyvybę.

Visai kitaip reaguoja į gėlę Basho. Jis nenori jos nuskinti, jis netrokšta net jos paliesti. Jis tik „atidžiai žiūri”, kad ją „pamatytų”. Štai kaip tai aprašo Sudzuki:

Panašu, kad Basho ėjo kaimo keliu, kai prie gyvatvorės jis pastebėjo kažką visai nereikšminga. Tuomet jis prisiartino, atidžiai pažvelgė ir išvydo, jog tai — neišvaizdus ir praeivių nepastebimas laukinis augalas. Tai — banalus faktas, aprašomas eilėraštyje be jokio poetinio jausmo,— jis galbūt prasiveržia nebent paskutiniuose dviejuose skiemenyse, kurie japoniškai skaitomi k a-na. Ši dalelė, dažnai pridedama prie daiktavardžio, būdvardžio ar prieveiksmio, išreiškia pagarbą ar pagyrimą, sielvartą ar džiaugsmą. Verčiant į anglų kalbą, jos reikšmė kartais beveik tiksliai gali būti perteikta šauktuku. Šiame haiku visas eilėraštis baigiamas šauktuku.

Atrodo, jog Tenisonui tam, kad perprastų žmogų ir gamtą, reikia turėti gėlę, bet ją turėdamas — sunaikina. Basho nori matyti ir ne tik žiūrėti į gėlę, bet visai susilieti su ja ir leisti jai gyventi. Skirtumą tarp Tenisono ir Basho paaiškina štai šis Gėtės eilėraštis:

RADAU

Klajojau šiaip sau

Aš po girias,

Nė nesvajojau

Tenai ko rast.

Gėlelė žydi,

Žiū, pagiry —

Kaip žvilgsnis tyras,

 Žvaigždė skaidri.

Ji švelniai tarė,

Kai skint lenkiaus:

„Aš greit nuvysiu…

Ak, nenuskausk!”

Tad su šaknelėm Iškasęs ją,

Nešiaus į sodą Panamėje.

Tylioj kertelėj Pasodinau —

Čia tarpsta, žydi Ji kaip seniau *.

——————————

*Getė J. V. Poezija.— V., 1986.— P. 117.

——————————

Kartą, kai Getė be jokio tikslo vaikštinėjo, jo dėmesį patraukė maža skaisti gėlė. Jis prisipažįsta pajutęs tokį pat impulsą kaip Tenisonas — nuskinti gėlę. Bet, kitaip negu Tenisonas, jis suvokia, jog nuskinti gėlę reikštų ją sunaikinti. Gėtei gėlė yra tokia gyva, jog ji kalba, perspėja jį, ir poetas išsprendžia problemą kitaip nei Tenisonas ar Basho. Jis išrauna gėlę „su visomis šaknimis” ir persodina ją taip, kad gėlės gyvybė nebūtų sunaikinta. Gėtės pozicija yra tarsi tarpinė tarp Tenisono ir Basho: lemiamu momentu gyvenimo jėga yra stipresnė už gryną intelektualinį smalsumą. Ar verta aiškinti, jog šiuo puikiu eilėraščiu Getė išreiškia savo gamtos tyrinėjimo koncepcijos esmę.

Tenisono santykis su gėle nusako turėjimo būdą arba nuosavybę — ne materialinę, bet žinojimo nuosavybę. Basho ir Gėtės santykis su gėle, kurią kiekvienas iš jų regi, įkūnija buvimo būdą. Buvimas, mano supratimu, yra toks egzistavimo būdas, kai žmogus nieko n e t u r i ir nieko negeidžia turėti, bet esti džiugus, jaučia vienybę su pasauliu ir kūrybingai naudoja savo sugebėjimus.

Getė, didysis gyvenimo mylėtojas, vienas žymiausių kovotojų prieš žmogaus suskaldymą ir mechanistinį jo traktavimą, daugelyje savo eilėraščių akcentavo buvimo pranašumą prieš turėjimą. Jo „Faustas”— dramatiškas konflikto tarp buvimo ir turėjimo (jam atstovauja Mefistofelis) aprašymas. Štai ir šiame trumpame eilėraštyje Getė labai paprastai teigia buvimo vertę:

TURĖJIMAS

Žinau, kad nieks man nepriklauso, Tik mintis, kuri, užgimus sieloj, Nevaržoma iš jos išplaukia, Likimo mirksnis palankus, Kuriuo jis maloningas ir dosnus Man visa siela leidžia džiaugtis.

Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo iš esmės nėra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Veikiau tai skirtumas tarp visuomenės, orientuotos į daiktus, ir visuomenės, orientuotos į žmones. Turėtojiška orientacija būdinga industrinei Vakarų  visuomenei, kurioje pinigų, šlovės ir valdžios vaikymasis tapęs dominuojančia gyvenimo tema. Mažiau susvetimėjusios visuomenės — tokios kaip viduramžių visuomenė, zuni indėnai, Afrikos gentinės bendruomenės,— kurių nepaveikė šiuolaikinės „pažangos” idėjos, dar turi savo Basho. Gal po kelių kartų dėl industrializacijos ir japonai turės savo Tenisonų. Esmė ne ta, kad (kaip manė Jungas) Vakarų Žmogus nepajėgia visiškai suprasti Rytų sistemų, tokių kaip dzenbudizmas, bet ta, kad šiuo-laikinis žmogus negali perprasti dvasios tokios visuomenės, kuri nėra orientuota į nuosavybę ir godumą. Juk Mokytojo Ekharto raštai (kuriuos taip pat sunku suprasti kaip ir Basho poeziją ar Dzen) ir Budos tekstai yra tik du tos pačios kalbos dialektai.

Idiomatiniai pokyčiai

Apie kai kuriuos pokyčius, vartojant žodžius „turėjimas” ir „buvimas”, byloja tai, kad pastaraisiais amžiais Vakarų kalbose vis dažniau vartojami daiktavardžiai ir vis rečiau — veiksmažodžiai.

Daiktavardis yra tiesioginis daikto denotatas. Aš galiu pasakyti, kad turiu daiktų, pvz., aš turiu stalą, namą, knygą, automobilį. Tiesioginis veiksmo, proceso denotatas yra veiksmažodis, pvz., aš esu, myliu, aš geidžiu, aš nekenčiu ir t. t. Tačiau vis dažniau veiksmas išreiškiamas turėjimo sąvoka, t. y., užuot vartoję veiksmažodį, vartojame daiktavardį. Bet veiksmo reiškimas veiksmažodžio „turėt i” ir daiktavardžio junginiu yra klaidingas kalbos vartojimo požiūriu, nes procesai ir veiksmai nėra turimi, juos galima tik patirti.

Senesnės   įžvalgos:   Diu   Mare —

Marksas

Jau XVIII amžiuje buvo pripažinti neigiami šios painiavos padariniai. Diu Mare savo veikale „Teisingi gramatikos principai” (1769), paskelbtame po jo mirties, labai tiksliai suformulavo šią problemą. Jis rašo: „Šiame pavyzdyje „Aš turiu laikrodį” išraišką „aš turiu” reikia suprasti tiesiogine prasme; tačiau, sakant „Aš turiu idėją”, „aš turiu” pasakoma perkeltine prasme. Tai pasiskolintas pasakymas. „Aš turiu idėją” reiškia „aš manau, aš įsivaizduoju tai taip ir taip”. Aš turiu „troškimą” reiškia „aš trokštu”. „Aš turiu norą” reiškia „aš noriu” ir t. t.” (Aš dėkingas daktarui Noamui Chomskiui už nuorodą į Diu Mare.)

Praėjus šimtui metų po to, kai Diu Mare atkreipė dėmesį į šį veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais reiškinį, tą pačią problemą, tik kur kas radikaliau, nagrinėjo Marksas ir Engelsas „Šventojoje šeimoje”. Šių autorių Edgaro Bauerio „Kritinės kritikos” kritikoje randame nedidelį, tačiau labai svarbų esė apie meilę. Čia cituojamas toks Bauerio teiginys: „Meilė yra žiauri deivė, kuri, kaip ir kiekviena dievybė, trokšta užvaldyti visą žmogų ir nepasitenkina tol, kol žmogus paaukoja jai ne tik savo sielą, bet ir savo fizinį „aš”. Jos kultas — kančia, šio kulto viršūnė — pasiaukojimas, savižudybė”.

Marksas ir Engelsas atsako: „Baueris paverčia meilę „deive”, ir dargi „žiauria deive”, iš mylinčio žmogaus, arba žmogaus meilės, padarydamas meilės ž m o g ų, atskirdamas nuo žmogaus „meilę” kaip atskirą esybę ir jai pripažindamas visišką savarankiškumą”.

Marksas ir Engelsas čia kaip lemiamą faktorių nurodo daiktavardžio vartojimą vietoj veiksmažodžio. Daiktavardis „meilė”, kuris yra tik veiksmo „mylėti” abstrakcija, atskiriamas nuo žmogaus. Mylintis žmogus tampa meilės žmogumi. Meilė tampa deive, stabu, į kurį žmogus projektuoja savo meilę. Šiame susvetimėjimo procese jis nustoja jausti meilę, dabar jis pajėgia mylėti tik paklusdamas deivei Meilei. Jis nustoja būti aktyvus, jaučiąs Žmogus, jis virsta susvetimėjusiu stabo garbintoju.

Šiuolaikinė vartosena

Per du šimtus metų nuo Diu Mare ši veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais tendencija išaugo tiek, kad vargu ar jis pats galėjo tai numatyti. Štai tipiškas, gal kiek perdėtas šiandieninės kalbos pavyzdys. Tarkime, kad asmuo, kuriam reikia psichoanalitiko pagalbos, pradeda pokalbį tokiu sakiniu: „Gydytojau, aš t u r i u problemą; aš t u r i u nemigą. Nors aš ir turiu puikų namą, mielus vaikus ir laimingą santuoką, aš turiu daug rūpesčių”*. Prieš keletą dešimtmečių pacientas, užuot sakęs „aš turiu problemą”, būtų pasakęs „aš susirūpinęs”, užuot sakęs „aš turiu nemigą”, būtų pasakęs „aš negaliu užmigti”; užuot sakęs „aš turiu laimingą santuoką”, būtų pasakęs „aš esu laimingai vedęs”.

——————————

*Šiame skirsnyje daugumos idiomų vertimas — pažodinis, nes siekiama perteikti kalbos vartojimo ypatumus.— Vert. past.

——————————

Šiuolaikinė šneka rodo, kad vyrauja didžiulis susvetimėjimas. Sakydamas „aš turiu problemą”, užuot sakęs „aš susirūpinęs”, eliminuoju subjektyvų patyrimą: patyrimo „aš” pakeičiamas beasmeniu nuosavybės objektu. Aš transformuoju savo jausmą į tai, ką aš turiu — į problemą. Tačiau žodis „problema” abstrakčiai išreiškia įvairių rūšių sunkumus. Aš negaliu turėti problemos, nes ji nėra daiktas, kurį galima valdyti, tačiau ji gali mane užvaldyti. Kitaip tariant, aš paverčiu save „problema” ir dabar esu valdomas savo kūrinio. Toks šnekėjimas atskleidžia paslėptą, nesąmoningą susvetimėjimą.

Žinoma, galima ginčytis, kad nemiga yra toks pats fizinis simptomas kaip gerklės ar dantų skausmas, ir todėl lyg teisėtai galėtume pasakyti, jog turiu nemigą, kaip ir tai, jog turiu skaudančią gerklę. Vis dėlto egzistuoja skirtumas: skaudanti gerklė ar geliąs dantis yra kūno pojūčiai, kurie gali būti daugiau ar mažiau stiprūs, tačiau psichinio pobūdžio jie neturi. Galima turėti skaudančią gerklę, nes turime gerkles, kaip galima turėti ir skaudantį dantį, nes turime dantis. Nemiga, priešingai, yra ne kūno pojūtis, bet psichinė būsena — negalėjimas užmigti. Jei aš sakau „turiu nemigą”, užuot sakęs „negaliu užmigti”, aš atskleidžiu savo norą atsikratyti susirūpinimo, nerimo, įtampos pojūčių, kurie trukdo man užmigti, ir noriu elgtis su šiuo psichiniu reiškiniu taip, tarsi jis būtų kūno negalavimo simptomas.

Dar vienas pavyzdys: sakyti ,,Aš turiu didžiulę meilę jums” (I have great love f o r  y o u) yra beprasmiška. Meilė — ne daiktas, kurį galima turėti, bet procesas, vidinė veikla, kurios subjektas yra žmogus. Aš galiu mylėti, aš galiu būti įsimylėjęs, bet mylėdamas aš nieko… neturiu. Iš tikrųjų, kuo mažiau aš turiu, tuo labiau aš galiu mylėti.

Terminų kilmė

„Turėti” yra apgaulingai paprastas žodis. Kiekvienas žmogus ką nors turi: kūną*, drabužius, pastogę ir t. t., baigiant tuo, ką turi šiuolaikiniai vyrai ar moterys: automobilį, televizorių, skalbimo mašiną ir kt. Gyventi nieko neturint faktiškai neįmanoma. Kodėl tuomet turėjimas galėtų būti problema? Žodžio „turėti” lingvistinė istorija rodo, kad jis tikrai yra problema. Tie, kurie įsitikinę, jog turėjimas yra natūraliausia žmogaus egzistavimo kategorija, gali nustebti sužinoję, kad daugelis kalbų neturi žodžio „turėti”. Pvz., hebrajų kalba „aš turiu” išreiškiama netiesiogine forma j e s h   li („tai yra man”). Iš tikrųjų dominuoja kalbos, kurios nuosavybę išreiškia šitaip, o ne „aš turiu” forma. Įdomu pažymėti, jog daugelyje kalbų, joms besiplėtojant, konstrukcija „tai yra man” vėliau pakeičiama konstrukcija „aš turiu”, tačiau, kaip nurodė Emilis Benvenistas, priešinga kryptimi kalbų evoliucija nevyksta *. Šis faktas leidžia tarti, jog žodžio „turėti” raida susijusi su privatinės nuosavybės įsitvirtinimu, tuo tarpu visuomenės, kuriose vyrauja funkcinė nuosavybė, t. y. nuosavybė, skirta naudoti, jo neturi. Tolesni sociolingvistiniai tyrinėjimai galbūt parodys, kiek pagrįsta ši hipotezė.

——————————-

*Čia bent prabėgomis reikia paminėti, jog egzistuoja būtiškas santykis ir su savo kūnu, kai kūnas suvokiamas kaip gyvas; šį santykį galime geriau išreikšti sakydami: „Aš esu mano kūnas” negu „Aš turiu kūną”. Visa sensorinio suvokimo patirtis siekia tokio būtiško santykio su savo kūnu.

——————————-

Jei turėjimas atrodo palyginti paprasta sąvoka, tai buvimas ar forma „būti” yra kur kas sudėtingesnė, sunkiau suvokiama. Veiksmažodis „būti” vartojamas įvairiai: (1) kaip jungtis, pavyzdžiui, „Aš esu aukštas” (angl. „I am ta11″), „Aš esu baltasis” (angl. „I am white”), „Aš esu neturtingas” (angl. „I am poor”), t. y. kaip gramatinis identiškumo denotatorius (daugelis kalbų neturi šia prasme vartojamo žodžio „būti”; ispanų kalboje yra išskiriamos pastovios savybės s e r, kurios apibūdina subjekto esmę, ir atsitiktinės savybės e s t a r, kurios nėra esminės); (2) kaip pasyvinė neveikiamoji veiksmažodžio forma, pavyzdžiui, anglų kalba „I am b e a t e n” („Aš esu mušamas”) reiškia, kad aš esu kito asmens veiksmo objektas, o ne savo veiksmo subjektas, pavyzdžiui, „I beat” (,,Aš mušu”); (3) kaip reikšmė „egzistuoti”. Kaip parodė Benvenistas, šiuo atveju jį reikėtų skirti nuo tapatumą žyminčios jungties „būti”: „Abu šie žodžiai egzistavo kartu ir gali toliau egzistuoti kartu, tačiau yra jie visiškai skirtingi”.

—————————–

* Ši bei kitos lingvistinės citatos paimtos iš Emilio Benvenisto darbų.

—————————–

Benvenisto tyrinėjimai naujai nušviečia žodžio „būti” kaip savarankiško veiksmažodžio, o ne kaip jungties reikšmę. Indoeuropiečių kalbos žodį „būti” išreiškia šaknimi e s, kurios reikšmė yra „egzistuoti”, „būti realiai”. Egzistencija ir realybė apibūdinamos kaip tai, „kas autentiška, pastovu, tikra” (sanskrito kalba sant —„egzistuojantis”, „tikrai geras”, „tikras”; aukščiausiasis laipsnis Sattama —„geriausias”). Taigi „būti” savo etimologine šaknimi yra daugiau nei subjekto ir jo atributo tapatumo teigimas, daugiau nei deskriptyvinis fenomeno terminas. Šis žodis pažymi to, kas yra, gyvos būtybės ar daikto, egzistavimo realumą; jis teigia jo ar jos, ar negyvo daikto autentiškumą ir tikrumą. Teigimas, kad kas nors — gyva būtybė ar daiktas — yra, nusako ją esmę, ne jo ar jos, ar negyvo daikto išorę.

Preliminariai aptarę žodžių „turėti” ir „būti” reikšmes, galime padaryti tokias išvadas:

(1) Kabėdamas apie turėjimą ar buvimą, aš turiu omeny ne tam tikras atskiras subjekto ypatybes, kurias iliustruoja tokie teiginiai kaip „Aš turiu automobilį” ar „Aš esu baltasis”, ar „Aš esu laimingas”. Kalbu apie du pagrindinius egzistavimo būdus, apie dvi skirtingas orientacijas savęs ir pasaulio atžvilgiu, apie dvi skirtingas charakterio struktūras, kurių vienos dominavimas lemia asmens minčių, veiksmų, jutimų visumą.

(2)Turėjimas, kaip egzistavimo būdas, lemia savininkišką mano santykį su pasauliu, kai aš siekiu valdyti visus ir viską, taip pat ir save, paversti viską savo nuosavybe.

(3)Kalbant apie buvimą, kaip egzistavimo būdą, reikia skirti dvi buvimo formas. Viena iš jų, kaip parodo Diu Mare teiginys, yra priešinga turėjimui ir išreiškia gyvybingumą bei autentišką ryšį su pasauliu. Antroji buvimo forma yra priešinga regimybei ir nusako tikrą asmens ar daikto prigimtį, tikrąją realybę, priešingą apgaulingai regimybei, kaip tai patvirtina Benvenistas žodžio „būti” etimologijos pavyzdžiu.

Filosofinės būties sampratos

 

Nagrinėti būties sampratą sunku dar ir todėl, kad ji buvo daugelio tūkstančių filosofijos knygų tema ir kad klausimas „Kas yra būtis?” — vienas iš esminių Vakarų filosofijos klausimų. Nors būties sampratą čia analizuosiu antropologiniu ir psichologiniu aspektais, filosofinė jos aptartis, žinoma, nėra atsieta nuo antropologinių problemų. Netgi glausta būties sampratos raidos filosofijos istorijoje — nuo Sokrato pirmtakų iki nūdienės filosofijos — apžvalga netilptų į šią knygą, tad aš atkreipsiu dėmesį tik į vieną  svarbų aspektą — į proceso, veiklos ir judėjimo, kaip būties e 1 e m e n t o, sampratą. Kaip nurodė Georgas Zimelis, idėją, jog buvimas implikuoja keitimąsi, t. y. jog būtis yra tapsmas, išreiškė du didžiausi ir visiškai nepripažįstantys kompromiso Vakarų filosofijos pradžios ir jos klestėjimo atstovai — Heraklitas ir Hėgelis.

Parmenido, Platono ir scholastų „realistų” požiūris, kad būtis yra pastovi, antlaikiška, nekintanti substancija, priešinga tapsmui, turi prasmę tik tuo atveju, jei remsimės idealistine prielaida, kad mintis (idėja) yra aukščiausia realybės forma. Jei meilės idėja (platoniškąja prasme) yra realesnė už meilės patirti, galima tarti, jog meilė kaip idėja yra pastovi ir nekintanti. Tačiau jei pažvelgtume į būnančių, mylinčių, neapkenčiančių, besikankinančių žmonių realybę, tai nerastume čia būtybės, kuri tuo pačiu metu netaptų, nesikeistų. Gyvos struktūros gali būti tik tapdamos, jos gali egzistuoti tik kisdamos. Kaita ir augimas yra neatsiejamos gyvenimo proceso savybės.

Radikalią Heraklito ir Hėgelio koncepciją, kad gyvenimas yra procesas, o ne substancija, Rytų kultūroje atitinka Budos filosofija. Budizmo filosofijoje nėra pastovios nekintančios substancijos, pastovių daiktų ar pastovaus „aš” sampratos. Nėra nieko tikra, išskyrus procesus *. Šiuolaikinė mokslo mintis tapo filosofinės „mąstymo kaip proceso” koncepcijos renesansu — ji atrado šią koncepciją ir pritaikė ją gamtos mokslams.

———————————

*Fišeris, vienas iškiliausių, nors ir mažai žinomų čekų filosofų, budistinę proceso sampratą susiejo su autentiška Markso filosofija. Deja, šis jo darbas skelbtas tiktai čekų kalba ir todėl Vakarų skaitytojui sunkiai paskaitomas. (Aš su juo susipažinau iš asmeniškai man atlikto vertimo į anglų kalbą.

———————————

Turėjimas ir vartojimas

Prieš aptariant keletą paprastų turėjimo ir buvimo kaip egzistavimo būdų pavyzdžių, reikėtų paminėti kitą turėjimo apraišką — inkorporavimą. Daikto inkorporavimas, pavyzdžiui, jį suvalgant ar išgeriant, yra archaiška jo pasisavinimo forma. Tam tikru vystymosi laikotarpiu kūdikis stengiasi visus daiktus, kurių jis nori, paimti į burną. Tokia forma kūdikis savinasi daiktus tol, kol fizinis jo išsivystymas dar neleidžia jam kitomis formomis kontroliuoti savo nuosavybę. Tokį pat ryšį tarp inkorporavimo ir pasisavinimo matome daugelyje kanibalizmo formų. Pavyzdžiui, suvalgydamas kitą žmogų, aš įgaunu jo jėgą (taigi kanibalizmas gali būti magiškas vergų įsigijimo ekvivalentas); suvalgęs drąsaus žmogaus širdį, aš įgaunu jo drąsą, suvalgęs gyvūną totemą, aš įgyju dieviškąją substanciją, kurią simbolizuoja šis gyvūnas-totemas.

Žinoma, daugumos objektų negalima inkorporuoti fiziškai (jei tai ir būtų galima, šalinimo proceso metu jų vėl netektumėm). Tačiau yra ir simboliškas bei magiškas inkorporavimas. Jei aš tikiu, kad inkorporavau dievo, tėvo ar gyvūno įvaizdį, niekas negali jo iš manęs nei atimti, nei pašalinti. Aš praryju objektą simboliškai ir tikiu simboliniu jo buvimu manyje. Štai, pavyzdžiui, Froidas super-ego aiškino kaip introjektuotą tėvo draudimų ir įsakymų visumą. Šitaip galima introjektuoti autoritetą, institutą, idėją, įvaizdį: aš juos  turiu, jie visam laikui apsaugoti, jie tarsi mano viduriuose. („Introjekcija” ir „identifikacija” dažnai vartojama kaip sinonimai, tačiau sunku nustatyti, ar tai iš tiesų tas pats procesas. Kiekvienu atveju terminas „identifikacija” neturėtų būti vartojamas laisvai, ypač tada, kai geriau būtų kalbėti apie imitaciją ar subordinaciją.)

Yra daug kitų inkorporavimo formų, nesusijusių su fiziologiniais poreikiais, todėl neapribotų. Vartotojiška nuostata siekia praryti visą pasaulį. Vartotojas — amžinai žindomas kūdikis, kuris verkia buteliuko su pienu. Tai akivaizdžiai rodo tokie patologiniai reiškiniai kaip alkoholizmas ir narkomanija. Šiuos du žalingus įpročius išskiriame tikriausiai todėl, kad dėl jų poveikio žmonės nepajėgia atlikti savo vaidmens visuomenėje. Nors stiprus rūkymas yra ne mažiau žalingas įprotis, tačiau rūkaliai nėra taip smerkiami, nes rūkymas netrukdo jiems atlikti socialinių funkcijų, o galbūt ,,tik” patrumpina jų gyvenimą.

Toliau šioje knygoje dar atkreipsime dėmesį į daugybę kasdieniame gyvenime stebimų vartotojiškumo formų. Čia tik norėčiau pažymėti, kad laisvalaikiu automobiliai, televizorius, kelionės ir seksas yra pagrindiniai šiuolaikinio vartotojiškumo objektai, ir nors mes tokį laisvalaikį vadiname aktyviu, teisingiau būtų vadinti jį pasyviu.

Apibendrindami pasakytume, jog vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt net pagrindinė šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: jis nuslopina nerimą, nes to, ką turime, niekas negali atimti; tačiau, antra vertus, mes verčiami vartoti vis daugiau, nes tai, ką įsigijome anksčiau, mūsų nebepatenkina. Šiuolaikinius vartotojus galima nusakyti tokia formule: aš esu tai, ką aš turiu, ir tai, ką aš suvartoju.

TURĖJIMAS IR BUVIMAS KASDIENĖJE PATIRTYJE

Kadangi visuomenėje, kurioje mes gyvename, svarbiausia yra įsigyti turto ir gauti pelno, mes retai susiduriame su kokiomis nors buvimo, kaip egzistavimo būdo, apraiškomis. Daugumai žmonių turėjimas atrodo esąs natūraliausias egzistavimo būdas, netgi vienintelė priimtina gyvensena. Todėl žmonėms ypač sunku suvokti buvimo, kaip egzistavimo būdo, esmę ir suprasti, jog turėjimas yra tik viena iš galimų orientacijų. Tačiau abiejų šių sampratų šaknys glūdi žmogaus patirtyje. Neįmanoma ir negalima analizuoti jų abstrakčiai, vien racionaliai; jos abi atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime ir turi būti aiškinamos konkrečiai. Toliau pateikiami paprasti pavyzdžiai, kaip turėjimas ir buvimas reiškiasi kasdieniame gyvenime, galbūt padės skaitytojui suprasti šiuos du alternatyvinius egzistavimo būdus.

Mokymasis

 

Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, klausys paskaitos, girdėdami žodžius, suprasdami loginę jų struktūrą bei jų prasmę, ir kiek galėdami geriau užsirašys kiekvieną žodį į savo sąsiuvinius su išplėšiamais lapais, kad vėliau galėtų įsiminti savo užrašus ir taip išlaikyti egzaminą. Tačiau paskaitos turinys netampa individualios jų mąstymo sistemos dalimi, nepraplečia jos ir nepraturtina. Tokie studentai girdimus žodžius paverčia sustabarėjusiomis mintimis ar ištisomis teorijomis, kurias jie kaupia. Paskaitų turinys ir studentai taip ir lieka vienas kitam svetimi, nebent tik kiekvienas besimokantis tampa teiginių, kuriuos išdėsto kažkas kitas (kuris arba pats juos sukūrė, arba perėmė iš kokio šaltinio), sankaupos savininku.

Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, turi vieną tikslą: laikytis to, ką „išmoko”, arba patikėti tai savo atminčiai, arba rūpestingai saugoti savo užrašus. Jiems nereikia sukurti ar sugalvoti ką nors nauja. Faktiškai tūrėtoj i š k o tipo individus gerokai trikdo naujos mintys ar idėjos dėl kokio nors dalyko, nes visa, kas nauja, kvestionuoja visą tuo klausimu sukauptą informaciją. Iš tiesų tą, kurį su pasauliu iš esmės sieja turėjimas, gąsdina idėjos, kurių negalima lengvai užfiksuoti atmintyje (ar surašyti), panašiai kaip ir visa, kas auga ir kinta, todėl nėra kontroliuojama.

Kokybiškai kitoks mokymasis tų studentų, kurie būtiškai susiję su pasauliu. Pirmiausia jie pradeda klausytis paskaitų ciklo, netgi ir pirmosios ciklo paskaitos, ne kaip t a b u 1 a e r a s a e. Jie iš anksto apsvarstę problemas, kurios bus nagrinėjamos paskaitose, pasiruošę ir mintyse turi savo klausimų bei problemų. Jie jau įsigilinę į tam tikrą temą, ir ji juos domina. Jie ne pasyviai priima žodžius ir mintis, jie klausosi, jie girdi ir, svarbiausia, jie priima ir reaguoja aktyviai ir produktyviai. Tai, ką jie girdi, skatina juos pačius mąstyti. Jiems kyla nauji klausimai, naujos problemos, atsiveria naujos perspektyvos. Jų klausymasis — gyvas procesas. Jie klausosi susidomėję, jie girdi dėstytojo žodžius ir spontaniškai, gy-vai reaguoja į tai, ką girdi. Jie ne šiaip sau įgyja žinių, kurias galima parsinešti namo ir įsiminti. Kiekvienas besimokantis paveikiamas ir pasikeičia: po paskaitos kiekvienas tampa kitoks negu jis ar ji buvo prieš paskaitą. Suprantama, toks mokymosi būdas gali vyrauti tik tada, jei per paskaitą pateikiama medžiaga stimuliuoja. Į tuščią plepėjimą neįmanoma atsiliepti būtiškai, ir tokiais atvejais studentai, kurie orientuojasi į buvimą, linkę visai neklausyti, o verčiau susitelkti prie savo pačių minčių.

Pagaliau bent prabėgomis reikėtų paminėti ir žodį „interesai”, kuris dabar vartojamas kaip išblukęs, nuvalkiotas pasakymas. Pagrindinę šio žodžio reikšmę nurodo jo šaknis: lotyniškai interesse reiškia „būti viduje ar tarp ko nors”. Tokį aktyvų domėjimąsi kuo nors vidurinė anglų kalba reiškė žodžiu „to list” (būdvardis „listy”; prieveiksmis „listily”). Dabartinėje anglų kalboje „to list” vartojamas tik erdvės reikšme: „a ship lists”, o psichologine prasme pirminė šio žodžio reikšmė išliko tik negatyviame „l i s t l e s s”. ,,T o list” kadaise reiškė „aktyviai ko nors siekti”, „nuoširdžiai kuo nors domėtis”. Šio žodžio šaknis identiška žodžio „l u s t” šakniai, tačiau „to list” nusako ne atsidavimą aistrai, bet laisvą ir aktyvų žmogaus domėjimąsi, ko nors siekimą. „To l i s t” yra vienas iš pagrindinių pasakymų, randamų keturiolikto amžiaus vidurio nežinomo autoriaus kūrinyje „Nežinojimo debesis”. Tai, kad kalba išsaugojo šį žodį tik negatyvia jo reikšme, byloja, kaip pasikeitė visuomenės dvasia nuo XIII iki XX amžiaus.

Atsiminimas

Atsiminti galima arba pagal turėjimo, arba pagal buvimo būdus. Šių dviejų įsiminimo formų skirtumą nulemia susidarančių ryšių tipas. Atsimenant pagal turėjimo būdą, šis ryšys yra grynai mechaniškas (pvz., ryšys tarp dviejų, vienas po kito einančių žodžių yra tuo tvirtesnis, kuo dažniau šie žodžiai vartojami tokiu deriniu) arba grynai loginis, kaip kad ryšys tarp priešingų ar sutampančių sąvokų; ryšiai laiko, erdvės, dydžio, spalvos pagrindu; ryšiai konkrečioje mąstymo sistemoje.

Buvimo būdo atveju prisiminimas yra a k t y v u s žodžių, idėjų, vaizdų, paveikslų, muzikos atgaminimas, t. y. pavienio fakto, kurį mums reikia prisiminti, susiejimas su kitais, su juo susijusiais faktais. Ryšiai buvimo būdo atveju nėra nei mechaniniai, nei vien loginiai, bet gyvi. Viena sąvoka siejama su kita produktyvaus mąstymo (ar jutimo) aktu — mintys ir jutimai sutelkiami ieškant tinkamo žodžio. Paprastas pavyzdys: jei man žodžiai „galvos skausmas” asocijuojasi su žodžiu „aspirinas”, tai mano asociacija loginė, konvencionali. Tačiau jei žodžius „galvos skausmas” aš sieju su „stresas” arba „pyktis”, tai akivaizdų faktą aš susieju su galimais jo padariniais, kuriuos įžvelgiau analizuodamas patį reiškinį. Šio tipo atsiminimas yra produktyvaus mąstymo aktas. Ryškiausias tokio gyvo atsiminimo pavyzdys yra Froido sukurtas „laisvų asociacijų” metodas.

Asmenys, kurie paprastai nelinkę kaupti informacijos, pastebi, jog tam, kad geriau atsimintų, jiems reikia stipraus ir tiesioginio intereso. Pvz., gyvybiškai svarbiais atvejais individai prisimena seniai užmirštos svetimos kalbos žodžius. Aš iš savo patirties pasakysiu, kad nors nesu apdovanotas itin gera atmintimi, bet kai susiduriu su žmogumi tiesiogiai, susikaupiu ties visa jo asmenybe, aš prisimenu jo sapnus, nepriklausomai nuo to, ar analizavau juos prieš dvi savaites ar prieš penkerius metus. O štai vos prieš penkias minutes aš nepajėgiau prisiminti sapno — gal todėl, kad buvo taip šalta.

Prisiminti pagal buvimo būdą — vadinasi, atgaivinti tai, ką anksčiau matėme ar girdėjome. Mes galime patirti tokį produktyvų prisiminimą mėgindami įsivaizduoti kada nors matyto asmens veidą ar gamtos vaizdą. Nei vieno, nei kito mes nepajėgsime prisiminti tuoj pat; mes privalome atkurti objektą, atgaivinti jį savo sąmonėje. Šitaip prisiminti ne visada lengva; tam, kad pajėgtumėm visiškai prisiminti veidą ar gamtovaizdį, privalome būti nors kartą žiūrėję į jį pakankamai susikaupę. Kai jau visiškai prisimename, asmuo, kurio veidą prisimename, iškyla priešais mus toks gyvas, gamtovaizdis toks ryškus, tarsi tas asmuo ar tas gamtovaizdis fiziškai yra priešais mus.

Tipiškas pavyzdys, kaip turėjimo orientacijos individai prisimena veidą ar gamtovaizdį, yra daugumos žmonių būdas žiūrėti į fotografijas. Fotografija tik padeda jų atminčiai identifikuoti asmenį ar vaizdą ir paprastai sukelia tokią reakciją: „Taip, tai jis” arba „Taip, aš ten buvau”. Daugeliui žmonių fotografija tampa susvetimėjusia atmintimi.

Kita susvetimėjusios atminties forma yra užrašai. Užsirašydamas tai, ką noriu prisiminti, aš tikiu, kad turėsiu šitą informaciją, ir nesistengsiu „įsirašyti” jos į smegenis. Jaučiuosi tikras dėl savo nuosavybės — nebent aš pametu savo užrašus ir kartu su jais — informacijos atsiminimą. Aš praradau sugebėjimą prisiminti, nes mano atminties bankas užrašų pavidalu tapo eksternalizuota mano dalimi.

Atsižvelgiant į tą informacijos kiekį, kurį reikia prisiminti šiuolaikinės visuomenės žmogui, negalima išsiversti be tam tikros jos dalies užsirašinėjimo ir atidėjimo į knygas. Stebėdami save, nesunkiai įsitikinsime, jog užsirašinėjant mūsų atmintis silpsta; čia praverstų ir keletas tipiškų pavyzdžių.

Kiekvieną dieną parduotuvėje susiduriame su tokiu pavyzdžiu. Šiandien pardavėjas retai atliks paprastą dviejų ar trijų skaičių sudėties veiksmą savo galvoje, jis nedelsdamas pasinaudos mašina. Kitas pavyzdys — situacija klasėje. Dėstytojai gali pastebėti, kad dažniausiai studentai, kurie stropiai užsirašo kiekvieną paskaitos sakinį, supranta ir įsidėmi mažiau už tuos, kurie pasitiki savo sugebėjimu suprasti ir įsiminti bent tai, kas svarbiausia. Ir dar. Muzikantai žino, kad tie, kurie lengvai skaito natas iš lapo, sunkiau prisimena muzikos tekstą be partitūros *. (Toskanis, garsėjęs ypatinga atmintimi, yra geras būtiškos nuostatos muzikanto pavyzdys.) Paskutinis pavyzdys, štai toks: Meksikoje aš pastebėjau, kad neraštingų ar retai rašančių žmonių atmintis kur kas geresnė negu išsilavinusių industrinės šalies gyventojų. Tai leidžia manyti, jog raštingumas nėra tokia palaima, kaip kad skelbiame, ypač jei žmonės panaudoja jį tik tam, kad skaitytų jų vaizduotę ir sugebėjimą išgyventi skurdinančius dalykus.

———————-

* Šią informaciją aš gavau iš dr. Moše Budmor.

———————-

Pokalbis

 

Kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai, puikiai galime pamatyti iš dviejų pokalbio pavyzdžių. Įsivaizduokime tipišką pokalbį — ginčą tarp dviejų žmonių, vienas iš kurių, A, turi nuomonę X, o B — nuomonę Y. Kiekvienas tapatina save su savo nuomone. Kiekvienam iš jų rūpi rasti geresnių, t. y. įtikinamesnių argumentų savo požiūriui apginti. Nė vienas iš jų nesiruošia keisti savo paties nuomonę ir nesitiki, kad oponento nuomonė pasikeis. Kiekvienas iš jų bijo pakeisti savo nuomonę, nes ji — vienas iš jo daiktų, ir jo netekti — vadinasi, nuskursti.

Situacija šiek tiek kitokia, kai per pokalbį neketinama ginčytis. Kas nėra susitikęs su žmogumi, išsiskiriančiu svarbia padėtimi ar šlove, ar iš tikrųjų geromis savybėmis, arba su žmogumi, iš kurio ko nors norime: gero darbo, meilės, susižavėjimo? Tokiomis aplinkybėmis dauguma žmonių stengiasi mažiau nerimauti ir dažnai „pasiruošia” tokiam svarbiam susitikimui. Jie apgalvoja temas, kurios galėtų dominti pašnekovą, iš anksto apmąsto, kaip pradėti pokalbį, kai kurie net suplanuoja visą pokalbį, bent savo dalį. Arba jie gali drąsinti save galvodami apie tai, ką jie turi: apie praeities laimėjimus, savo asmenybės žavesį (ar savo sugebėjimą įbauginti kitus, jei toks vaidmuo paveikesnis), apie savo socialinę padėtį, savo ryšius, savo išvaizdą bei drabužius. Žodžiu, jie mintyse pasveria savo vertę ir pasiremdami tokiu vertinimu išdėsto savo „prekes” būsimame pokalbyje. Žmogus, kuris tai puikiai sugeba, iš tikrųjų daugeliui žmonių padarys įspūdį,— nors šį įspūdį tik iš dalies kuria gerai individo atliekamas vaidmuo, dažniausiai taip būna todėl, kad žmonės menkai sugeba vertinti kitus. Jei atlikėjas ne toks išmoningas, vaidinimas atrodys negyvas, nenatūralus, nuobodus ir nesukels didelio susidomėjimo.

Priešingybė šiems žmonėms yra tie, kurie nepasiruošia jokiai situacijai iš anksto, niekaip savęs nedrąsina. Jie elgiasi spontaniškai ir produktyviai, jie užmiršta save, savo žinias ir savo padėtį, jų „aš” jiems netrukdo, ir todėl jie gali visa esybe reaguoti į kitą asmenį ir jo mintis. Jiems kyla naujos idėjos, nes jų nekausto joks prisirišimas. Žmonės, besiorientuojantys į turėjimą, remiasi tuo, ką jie turi, o būtiškos orientacijos individai pasikliauja tuo, kad jie yra, kad jie gyvi ir kad gims kažkas nauja, jei tik jie išdrįs leisti viskam būti ir į tai atsiliepti. Jie gyvai dalyvauja pokalbyje, nes jie neslopina savęs rūpesčiu dėl to, ką jie turi. Jų pačių gyvumas užkrečiantis ir dažnai padeda kitiems žmonėms peržengti savo egocentriškumą. Taigi pokalbis iš savotiško pasikeitimo prekėmis (informacija, žiniomis, padėtimi) virsta dialogu, kuriame jau nebesvarbu, kuris yra teisus. Buvę varžovai tampa šokio partneriais ir išsiskiria ne triumfuodami ar budėdami — ir viena, ir kita nėra vaisinga,— bet džiaugdamiesi. (Kaip tik toks gydytojo sugebėjimas įkvėpti pacientui gyvybingumą yra pagrindinis psichoanalitinės terapijos faktorius. Jokia psichoanalitinė interpretacija neturės poveikio, jei gydymo atmosfera bus sunki, negyva ir nuobodi.)

Skaitymas

 

Tai, kas pasakyta apie pokalbį, lygiai teisinga ir kalbant apie skaitymą, kuris yra — ar turėtų būti — pokalbis tarp autoriaus ir skaitytojo. Suprantama, skaitant (kaip ir asmeninio pokalbio metu) svarbu yra tai, kas yra autorius (arba pašnekovas). Skaitydami pigų nemenišką romaną, tartum sapnuojame dienos sapnus — šiuo atveju neįmanoma produktyvi reakcija, tekstas praryjamas it televizijos šou ar bulvių traškučiai, žiaumojami žiūrint televizorių. Tačiau romaną, tarkime Balzako, .galima skaityti ir vidujai išgyvenant, produktyviai, t. y. būtiškai. Bet ir tokios knygos dažniausiai skaitomos vartotojiškai — į turėjimą orientuotu būdu. Kai tik skaitytojų smalsumas sužadinamas, jie tuoj nori sužinoti siužetą: ar herojus miršta, ar lieka gyvas, ar herojė suvedžiojama, ar atsispiria pagundoms; jie nori sužinoti atsakymus. Romanas šiems skaitytojams yra tik sujaudinimo priemonė, laiminga ar nelaiminga romano pabaiga tampa jų išgyvenimų kulminacija: žinodami pabaigą, jie turi visą istoriją, ir tokią realią, tarsi jų pačių prisimintą. Tačiau savo žinių jie nepagausino, nesuprato romano herojaus, nepavyko geriau suvokti žmogaus prigimties ar pažinti save.

Šitaip skaitomos ir filosofijos ar istorijos knygos. Filosofijos ar istorijos knygų skaitymo pūdą formuoja — arba, tiksliau, deformuoja — mokymas. Mokyklos tikslas yra suteikti kiekvienam besimokančiam tam tikrą „kultūrinę nuosavybę”. Baigiant mokyklą, dokumentu patvirtinama, jog moksleiviai turi bent minimalų tos nuosavybės kiekį. Studentai mokomi skaityti knygas taip, kad jie galėtų pakartoti pagrindines autoriaus mintis. Taip jie „žino” Pitoną, Aristotelį, Dekartą, Spinozą, Leibnicą, Kantą, Heideggerį, Sartrą. Įvairūs išsilavinimo lygiai — nuo vidurinės mokyklos iki aspirantūros— iš esmės skiriasi tik įgyjamu kultūros nuosavybės kiekiu, kuris atitinka tą materialinės nuosavybės kiekį, kokį studentai įgis ateityje. Vadinamieji geri studentai yra tie, kurie gali tiksliausiai pakartoti, ką kiekvienas iš įvairių filosofų yra pasakęs. Jie panašūs į gerai informuotą muziejaus gidą. Tačiau jie mokosi tik to, kas telpa į žinių kaip nuosavybės ribas. Jie nesimoko klausti filosofų, diskutuoti su jais: jie nesimoko įžvelgti filosofų vidinių prieštaravimų, suprasti, kad jie apeina kai kurias problemas ar vengia opių temų; jie nesimoko atskirti autorių naujų minčių nuo tų, kurias padiktavo jų meto „sveikas protas”; jie nesimoko įsiklausyti, kad galėtų atskirti, kada autoriai kalba tik protu, o kada jų protas ir širdis kalba kartu; jie nesimoko įžvelgti, kada autoriai nuoširdūs, kada jie apsimeta, ir daugelio kitų dalykų.

Buvimo orientacijos skaitytojai neretai gali prieiti išvadą, jog labai vertinama knyga yra, arba visai bevertė, arba gana ribotos vertės. Jie gali visiškai suvokti kūrinį, kartais net geriau už patį autorių, kuriam gal atrodo reikšminga visa, ką tik jis parašęs.

Autoritetas

 

  Autoriteto aptartis taip pat atskleidžia, kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai.

Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo šiuo atveju pasireiškia kaip skirtumas tarp autoriteto turėjimo ir buvimo autoritetu. Autoritetais būname visi — bent tam tikrais savo gyvenimo periodais. Tie, kurie auklėja vaikus, privalo būti autoritetais — nori jie to ar ne,— kad apsaugotų savo vaikus nuo pavojų ir bent minimaliai patartų jiems, kaip elgtis įvairiose situacijose. Patriarchalinėje visuomenėje moterys taip pat tampa daugumos vyrų autoriteto objektu. Dauguma biurokratinės, hierarchiškai organizuotos visuomenės, tokios kaip mūsų, narių, išskyrus žemiausio socialinio sluoksnio asmenis, kurie būna tik autoriteto objektas, yra autoritetai.

Mūsų dviejų autoriteto tipų supratimas priklauso nuo mūsų įsisąmoninimo, jog „autoritetas” yra platus terminas, turintis dvi visiškai skirtingas reikšmes; autoritetas gali būti „racionalus” ar „iracionalus”. Racionalus autoritetas pagrįstas kompetencija; jis padeda juo besiremiančiam žmogui augti. Iracionalus autoritetas pagrįstas jėga ir padeda išnaudoti jam paklūstantį asmenį. (Šį skirtumą aš aptariau knygoje „Pabėgimas nuo laisvės”.)

Primityviausiose visuomenėse, kurios verčiasi medžiokle ir maisto rinkimu, autoritetas yra asmuo, kuris bendrai pripažįstamas kompetentingu įvykdyti šią užduotį. Kokių savybių reikia šiai kompetencijai įgyti, smarkiai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Paprastai joms priskiriama patirtis, išmintis, kilnumas, įgudimas, „išorė”, drąsa. Daugumoje tokių genčių nėra nuolatinio autoriteto; autoritetas atsiranda esant būtinybei; arba yra įvairūs autoritetai įvairiems atvejams: karui, religinėms apeigoms, ginčų sprendimui. Kai savybės, kuriomis paremtas autoritetas, išnyksta ar susilpnėja, nelieka ir paties autoriteto. Labai panašią autoriteto formą galime matyti daugelyje primatų bendrijų, kuriose kompetenciją dažnai lemia ne fizinė jėga, o tokios savybės kaip patyrimas bei „išmintis”. J. M. R. Delgado (1967), atlikęs labai išradingą eksperimentą su beždžionėmis, parodė, kad jei dominuojantis gyvūnas nors trumpam laikui netenka savybių, lemiančių jo kompetenciją, jis praranda ir autoritetą.

Buvimas autoritetu pagrįstas ne tik asmens kompetencija atlikti tam tikras socialines funkcijas, bet taip pat ir pačia brandžios ir integruotos asmenybės esme. Tokie asmenys spinduliuoja autoritetą, jiems nereikia įsakinėti grasinti, papirkinėti. Tai — labai brandūs individai, kurie daugiau tuo, kas jie yra, o ne darbais ar kalbomis, parodo mums, koks gali būti žmogus. Tokie autoritetai buvo Didieji Gyvenimo Mokytojai; panašių, tik galbūt mažiau tobulų individų galime sutikti tarp skirtingo išsilavinimo ir įvairiausioms kultūroms priklausiančių  žmonių. (Visa tai susiję su mokymo problema. Jei tėvai patys būtų labiau išlavėję ir turėtų stipresnį asmenybės centrą, vargu ar

Komentarai išjungti.