Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė (3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė (3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Erikas Fromas

 

Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė

(3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

TREČIA DALIS

NAUJASIS ŽMOGUS IR NAUJOJI VISUOMENĖ

VII

RELIGIJA, CHARAKTERIS IR VISUOMENE

Šiame skyriuje analizuojama tezė, jog socialiniai pasikeitimai susiję su socialinio charakterio kaita; jog „religiniai” impulsai teikia energiją, kuri būtina siekiant išjudinti žmones daryti drastiškus socialinius pokyčius, taigi jog. naują visuomenę galima sukurti tik tuo atveju, jei įvyks gelminis pokytis žmogaus širdyje — jei nūdienį atsidavimo objektą pakeis naujas *.

———————————–

* Šis skyrius paremtas daugeliu ankstesnių mano darbų, ypač „Pabėgimas nuo laisvės” (1941) bei „Psichoanalizė ir religija” (1950), kuriuose minimos svarbiausios ir daugybės knygų, parašytų šia tema.

———————————–

Socialinio charakterio pagrindai

Šių svarstymų išeities pozicija yra teiginys, jog vidutinio individo charakterio struktūra ir socioekonominė visuomenės, kurios dalis yra šis individas, struktūra viena nuo kitos priklauso. Individualios psichinės sferos ir socioekonominės struktūros sąveiką aš vadinu socialiniu charakteriu. (Gerokai anksčiau, 1932 m., šį fenomeną aš nusakiau kaip „libidinę visuomenės struktūrą”.) Socioekonominė visuomenės struktūra formuoja savo narių socialinį charakterį taip, kad šie nori daryti tai, ką privalo daryti. Tuo pat metu socialinis charakteris turi įtakos socioekonominei visuomenės struktūrai, veikdamas arba kaip cementas, sutvirtinantis socialinę struktūrą, arba tam tikromis aplinkybėmis — kaip dinamitas, grasinantis susprogdinti socialinę struktūrą.

Socialinis  charakteris  ir socialinė  struktūra

 

Socialinio charakterio ir socialinės struktūros santykis niekuomet nėra statiškas, nes abu šio santykio elementai yra nesibaigiantys procesai. Vieno iš šių faktorių pokytis tampa procesai. Vieno iš šių faktorių pokytis tampa abiejų faktorių pokyčiu. Daugumas politinių revoliucionierių tiki, jog pirma reikia iš pagrindų pakeisti politinę ir ekonominę struktūrą, o tada kaip antras ir beveik neišvengiamas žingsnis bus ir žmogaus sąmonės pasikeitimas; kai jau bus sukurta nauja visuomenė, ji beveik automatiškai formuos naują žmogų. Jie nemato, kad naujasis elitas, motyvuojamas to paties charakterio kaip ir senasis, sieks atkurti senos visuomenės sąlygas naujose revoliucijos sukurtoje sociopolitinėse institucijose, kad revoliucijos pergalė virs jos pralaimėjimu — kaip revoliucijos, nors galbūt ne kaip istorijos fazės, nutiesusios kelią tokiai socioekonominei raidai, kurios visiškas išsiplėtojimas buvo sutrukdytas. Prancūzų ir rusų revoliucijos yra vadovėliniai pavyzdžiai. Svarbu tai, jog Leninas, nelaikęs charakterio savybių svarbiomis asmens revoliucinei funkcijai, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais iš esmės pakeitė savo požiūrį, kai aiškiai suvokė Stalino charakterio trūkumus ir testamente pareikalavo, kad kaip tik dėl šių trūkumų Stalinas netaptų jo įpėdiniu.

Kito požiūrio šalininkai reikalauja pirma pakeisti žmonių prigimtį — jų sąmonę, jų vertybes, jų charakterį,— ir tik tada bus galima sukurti tikrai žmogišką visuomenę. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad jie neteisūs. Grynai psichologinis pasikeitimas visuomet likdavo asmeniniu dalyku ir apsiribodavo mažomis oazėmis ar būdavo net visiškai neveiksmingas, kai skelbiamos dvasinės vertybės buvo derinamos su praktikuojamomis priešingomis vertybėmis.

Socialinis charakteris ir „religinis” poreikis

Socialinis charakteris, be funkcijos patenkinti visuomenės poreikį dėl tam tikro charakterio tipo ir patenkinti individo charakterio nulemtus poreikius, atlieka dar vieną svarbią funkciją. Socialinis charakteris privalo patenkinti kiekvienam žmogui įgimtą religijos poreikį. Patikslinsiu, kad žodį „religija” čia vartoju ne norėdamas apibūdinti sistemą, susietą su Dievo ar stabų koncepcija, ar netgi sistemą, suvokiamą kaip religija, bet apibūdindamas bet kokią mąstymo bei veikimo sistemą,   kurią   pripažįsta   tam   tikra žmonių grupė ir kuri individui teikia orientacijos struktūrą bei atsidavimo objektą. Iš tiesų nebuvo ir, matyt, ateityje nebus tokios kultūros, kuri neturėtų religijos šia plačiąja prasme.

Tačiau toks „religijos” apibūdinimas nieko nesako apie specifinį jos turinį. Žmonės gali garbinti gyvūnus, medžius, akmeninius ar auksinius stabus, nematomą dievą, šventą asmenį ar šėtonišką vadą; jie gali garbinti savo protėvius, savo tautą, savo klasę ar partiją, pinigus ar sėkmę. Jų religija gali skatinti juos plėtoti destruktyvumą ar meilę, dominavimą ar  solidarumą, ji gali ugdyti žmonių proto galias arba jas paraližuoti. Žmonės gali suvokti savo sistemą kaip religinę ir atskirti ją nuo pasaulietinių sistemų arba gali manyti neturį jokios religijos ir savo atsidavimą kuriems nors tariamai pasaulietiniams tikslams — valdžiai, pinigams ar pasisekimui — laikyti vien rūpinimusi praktiškais ir naudingais dalykais. Svarbu ne tai, ar tai religija, ar ne, bet tai, kokia tai religijos rūšis — ar ji skatina žmogaus vystymąsi, specifinių jo žmogiškųjų galių išsiskleidimą, ar paraližuoja žmogaus augimą.

Konkreti religija, jeigu ji iš tiesų motyvuoja individo elgesį, nėra doktrinų bei įsitikinimų suma; savo šaknimis ji siekia specifinę individo charakterio struktūrą, o kiek ji yra grupės religija — socialinį charakterį. Taigi religinę nuostatą galima laikyti mūsų charakterio struktūros aspektu, nes mes  esame  tai,  kam esame atsidavę, o tai, kam esame atsidavę, yra tai, kas motyvuoja mūsų elgesį. Tačiau individai dažnai net nesuvokia tikrųjų asmeninio savo atsidavimo objektų ir „oficialius” savo įsitikinimus klaidingai laiko savo tikrąja, nors ir slapta religija. Pavyzdžiui, jei žmogus skelbia meilės religiją, tačiau garbina jėgą, jėgos religija yra slapta jo religija, tuo tarpu vadinamoji oficiali jo religija, kad ir krikščionybė, yra tik ideologija.

Religijos poreikio šaknys glūdi pagrindinėse žmonių rūšies egzistavimo sąlygose. Žmonių rūšis egzistuoja kaip egzistuoja šimpanzių, arklių ar kregždžių rūšys. Kiekvieną rūšį apibūdina specifiniai fiziologiniai bei anatominiai jos požymiai. Egzistuoja bendrai pripažintas žmonių rūšies apibūdinimas biologijos terminais. Manau, jog žmonių rūšį, t. y. žmogaus prigimtį, galima apibūdinti ir psichologiškai. Biologinėje gyvūnų pasaulio evoliucijoje žmonių rūšis atsiranda susikryžiavus dviem gyvūnų evoliucijos kryptims. Viena kryptis — nuolat silpnėjantis instinktyvus elgesio determinavimas („instinktai” čia suprantami ne sena prasme — kaip priešybė to, kas išmokstama, bet organinių potraukių prasme). Nors ir egzistuoja daugybė vienas kitam prieštaraujančių instinkto prigimties aiškinimų, tačiau visi sutinka, kad kuo aukštesnei evoliucijos pakopai priklauso gyvūnas, tuo silpniau jo elgesys determinuotas filogenetiškai užprogramuotų instinktų.

Instinktyvaus elgesio determinavimo silpnėjimą galime pavaizduoti kaip kontinuumą, kurio viename gale yra žemiausios gyvūnų evoliucijos formos, pasižyminčios stipriausia instinktyvia determinaciją, kuri silpnėja gyvūnams evoliucionuojant ir pasiekia tam tikrą lygį pasirodžius žinduoliams; evoliucionuojant iki pri-matų, instinktyvi determinaciją toliau silpnėja, tačiau net ir tarp primatų matyti didžiulis skirtumas tarp žemesnių beždžionių ir žmogbeždžionių (kaip tai parodė klasikiniais savo tyrimais R. M. ir A. V. Jerkai 1929 m.). Su Homo rūšimi instinktyvi determinaciją pasiekė minimumą.

Kita gyvūnų evoliucijos kryptis — smegenų, ypač neokortekso, didėjimas. Evoliuciją vėl galėtume pavaizduoti kaip kontinuumą: viename gale žemiausieji gyvūnai su primityviausia nervų struktūra ir sąlygiškai mažu neuronų skaičiumi; kitame — H o m o  s a p i e n s su didžiausiomis, sudėtingiausios struktūros smegenimis, triskart už mūsų protėvių primatų didesniu neokorteksu ir išties fantastišku tarpneuroninių ryšių skaičiumi.

Atsižvelgiant į šiuos faktus, žmonių rūšį galima būtų apibūdinti kaip primatus, kurie pasirodė tame evoliucijos etape, kai instinktyvus elgesio determinavimas pasiekė minimumą, o smegenų    vystymasis —  maksimumą. Toks  minimalios  instinktyvios  determinacijos maksimalaus smegenų  išsivystymo derinys gyvūnų evoliucijoje pasitaikė pirmą kartą ir biologiniu požiūriu buvo visiškai naujas reiškinys.

Stokodama sugebėjimo veikti vadovaujant instinktams, tačiau apdovanota savimone, protu ir vaizduote — naujais sugebėjimais, pralenkiančiais net protingiausių primatų instrumentinį mąstymą, žmonių rūšis, kad išgyventų, privalėjo turėti orientacijos sistemą ir atsidavimo  objektą.

Be gamtiško ir socialinio pasaulio žemėlapio — sustruktūrinto ir vidujai sąryšingo pasaulio bei savo vietos jame vaizdo — žmonės pasimestų, nepajėgtų veikti nuosekliai ir tikslingai, nes jie nežinotų, į ką orientuotis, kur surasti atramą, leidžiančią sutvarkyti kiekviena, individą užgriūvančią įspūdžių laviną. Mūsų pasaulis yra mums prasmingas, ir mes esame tikri dėl savo idėjų, kai jos atitinka tai, kas yra aplink mus. Net jeigu žemėlapis klaidingas, jis atlieka psichologinę savo funkciją. Tačiau šis žemėlapis niekada nebuvo visiškai klaidingas, nors jis nebuvo ir visiškai teisingas. Jis visuomet būdavo pakankamas apytikris reiškinių aiškinimas, kad padėtų gyventi. Kiek gyvenimo praktika laisva nuo savo prieštaravimų bei iracionalumo, tiek žemėlapis gali atitikti tikrovę.

Įspūdinga tai, kad nėra rasta nė viena kultūra, kuri neturėtų šitokios orientacijos sistemos. Nėra ir tokio individo. Dažnai individai tariasi neturį jokio viską aprėpiančio pasaulio vaizdo ir mano, kad įvairius gyvenimo reiškinius bei įvykius vertina priklausomai nuo aplinkybių ir, vadovaudamiesi sveiku protu. Tačiau nesunku parodyti, kad šie asmenys savo filosofiją laiko tikra, ji jiems — paprasčiausiai sveikas protas; jie nesuvokia, kad visos jų sampratos remiasi bendrai pripažinta orientacijos sistema Kai tokie žmonės susiduria su iš esmės priešingu požiūriu į gyvenimą, jie laiko jį „beprotišku”, „iracionaliu” ar „vaikišku”, o save jie laiko tik „logiškais”. Stiprus orientacijos sistemos poreikis ypač akivaizdus tarp vaikų. Tam tikro amžiaus vaikai, pasinaudodami negausiais jiems prieinamais duomenimis, dažnai susikuria savą orientacijos sistemą.

Tačiau veikiant nepakanka vadovautis tik žemėlapiu, mums reikia ir tikslo, nurodančio kryptį. Gyvūnams tokių problemų neiškyla. Jų instinktai parūpina jiems ir žemėlapį, ir tikslą. Tačiau mums, stokojantiems instinktyvaus elgesio determinavimo ir turintiems smegenis, kurios leidžia apgalvoti daugelį krypčių, kuriomis mes galime eiti, reikia visiško atsidavimo objekto, pagrindinio visų mūsų siekių taikinio, visų mūsų realių, ne tik skelbiamų, vertybių pagrindo. Mums reikia tokio atsidavimo objekto tam, kad nukreiptumėm visas savo galias viena kryptimi, peržengtumėm savo izoliuotą egzistenciją su visomis jos abejonėmis, nesaugumu, patenkintumėm poreikį įprasminti savo gyvenimą.

Socioekonominė struktūra, charakterio struktūra ir religinė struktūra yra viena nuo kitos neatsiejamos. Jei religinė sistema neatitinka vyraujančio socialinio charakterio, jei ji kertasi su socialine gyvenimo praktika, ji yra tik ideologija. Reikia ieškoti už jos slypinčios tikrosios religinės struktūros, net jeigu mes galbūt ir nesuvokiame ją egzistuojant tol, kol religinėje charakterio struktūroje susitelkusi žmogiškoji energija nevirsta dinamitu ir nesusprogdina esamų socioekonominių sąlygų. Tačiau kaip visuo-met pasitaiko individualių vyraujančio socialinio charakterio išimčių, taip esama ir individualių dominuojančio religinio charakterio išimčių. Dažniausiai tai religinių revoliucijų lyderiai ir naujų religijų pradininkai.

„Religinė” orientacija, kaip patyriminis visų „aukštųjų” religijų branduolys, dažniausiai būdavo smarkiai iškraipoma, joms plėtojantis. Ne taip svarbu, kokiu būdu individai sąmoningai suvokia savo asmeninę orientaciją; jie gali būti „religingi” ir nelaikydami savęs tokiais arba jie gali būti nereligingi laikydami save krikščionimis. Mes neturime žodžio, kuris žymėtų  patyriminį religijos turinį be konceptualinio bei institucinio jos aspekto. Taigi terminą „religinis” rašau su kabutėmis, šitaip nusakydamas patyriminę subjektyvią orientaciją, nepriklausančią nuo konceptualinės struktūros, kuria išreiškiamas asmens religingumas *.

————————

*Nuosekliausiai bei drąsiausiai ateistinę religinę patirtį išanalizavo Ernstas Blochas (1972).

————————

Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

 

Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybe pirmiausia prasidėjo Romos imperijoje valdant Konstantinui; po to VIII a. Šiaurės Europoje pagonis krikštijo „germanų apaštalas” Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa |kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į šį klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas, jog geriausiu atveju galima šnekėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį nuo XII iki XVI amžių, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir rimtesnis ar mažiau rimtas paklusimas bažnyčiai; tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra, pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.

Per šiuos keturis šimtmečius Europa krikščionėjo. Bažnyčia stengėsi priversti pagal krikščioniškus principus tvarkyti nuosavybės, kainų, paramos neturtingiesiems sritis. Atsirado daug — iš esmės dėl misticizmo įtakos — eretiškų sektų bei lyderių, reikalavusių grįžti prie Kristaus principų, taip pat pasmerkti nuosavybę. Misticizmas, kurio kulminacija buvo Mokytojas Ekhartas, suvaidino lemiamą vaidmenį šiame antiautoritariniame humanistiniame judėjime. Neatsitiktinai iš mistikos mokytojų ir mokinių išsiskyrė moterys. Dauguma krikščioniškų mąstytojų skelbė pasaulinės religijos ar paprastos nedogmatiškos krikščionybės idėjas; buvo kvestionuojama net Biblijos  Dievo  idėja.

Teologiniai ir neteologiniai Renesanso humanistai savo filosofijoje bei Utopijose tęsė XIII a. tradiciją, ir iš tiesų tarp vėlyvųjų viduramžių („viduramžių Renesanso”) ir tikrojo Renesanso nėra griežtos takoskyros. Kad parodyčiau ankstyvojo ir vėlyvojo Renesanso dvasią, pacituosiu šį Frederiko B. Artzo apibendrinimą:

Socialinėje plotmėje didieji viduramžių mąstytojai skelbė, jog visi žmonės lygūs Dievo akivaizdoje ir jog net menkiausio iš jų vertė neįkainojama. Ekonomikoje jie mokė, jog darbas yra kilnumo, o ne degradacijos šaltinis, jog nė vienas žmogus negali būti panaudotas tikslams, nesusijusiems su jo paties gerove, jog teisingumas turėtų lemti atlyginimus ir kainas. Politikoje jie mokė, jog valstybės funkcija yra moralinė, jog įstatymas ir jo vykdymas privalo būti persmelktas krikščioniškojo teisingumo idėjų, jog valdančiojo ir valdinio santykis visada turėtų būti paremtas abipusiu įsipareigojimu. Valstybė, nuosavybė ir šeima yra Dievo patikėti tiems, kurie jas valdo, ir privalo būti panaudotos vykdant Dievo tikslus. Pagaliau viduramžių idealas aprėpė ir tvirtą įsitikinimą, kad visos nacijos ir tautos yra vienos didžiulės bendruomenės dalis. Kaip sakė Getė: „Žmonija yra aukščiau tautų”, Arba kaip 1915 m. naktį prieš egzekuciją Edita Kevel savo egzemplioriaus „Sekimas Kristumi” paraštėje užrašė: „Patriotizmo neužtenka”.

      Iš tiesų, jei Europos istorijoje butų išlaikyta XIII šimtmečio dvasia, jei mokslinio žinojimo ir individualizmo principai būtų ugdyti pamažu ir nuosekliai, gal nūnai mūsų situacija būtų palankesnė. Tačiau protas ėmė išsigimti į manipuliatyvinį intelektą, individualizmas — į savanaudiškumą. Trumpas krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, Europa grįžo į pagonybę. Nepaisant konceptualinių skirtumų, visas krikščionybės šakas vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Atpirkėju, kuris atidavė savo gyvybę iš meilės artimui. Jėzus buvo meilės herojus, neturėjęs valdžios, nenaudojęs jėgos, nenorėjęs valdyti, netroškęs turėti. Jis buvo buvimo, davimo, dalijimosi herojus. Šios savybės labai imponavo tiek Romos neturtingiesiems, tiek kai kuriems nuo savo savanaudiškumo dūstantiems turtuoliams. Jėzus žadino žmonių širdis, nors intelektualiniu požiūriu jis buvo daugių daugiausia naivuolis. Šis tikėjimas meilės herojumi patraukė šimtus tūkstančių šalininkų, kurių dauguma praktiškai pakeitė savo gyvenimą ar patys tapo kankiniais. Krikščioniškasis herojus buvo kankinys, nes krikščionybės tradicijoje, pa-našiai kaip ir judaizmo, didžiausias laimėjimas — atiduoti savo gyvybę už Dievą ar savo artimą. Kankinys yra priešingybė pagonybės herojui, kurio personifikacija yra graikų ir germanų herojai. Šių herojų tikslas — nukariauti, nugalėti, naikinti, plėšti, jų gyvenimo prasmė — pasididžiavimas, galia, šlovė ir pirmavimas žudynėse. (Šv. Augustinas lygino Romos istoriją su plėšikų gaujos istorija.) Pagonybės herojui žmogaus vertę nusako jo narsa kovojanti ir išlaikant valdžią. Pergalės akimirką šis herojus laimingas mirdavo mūšio lauke. Homero „Iliada”— poetiškai didingas nukariautojų ir plėšikų pašlovinimas. Būdingos kankinio savybės — buvimas, davimas, dalijimasis; herojaus — turėjimas, išnaudojimas, prievarta. (Reikėtų pridurti, jog pagonybės herojaus formavimasis susijęs su patriarchato pergale visuomenėje, kurios centras buvo motina. Vyrų įsiviešpatavimas buvo pirmasis nukariavimo aktas, pirmasis išnaudotojiškas jėgos panaudojimas. Visose patriarchalinėse visuomenėse po vyrų pergalės šie principai tapo vyriško charakterio pagrindu.)

Kuris iš šių dviejų visiškai nesutaikomų mūsų pačių vystymosi modelių tebevyrauja Europoje? Pažvelgę į save pačius, į beveik visų žmonių elgesį, į mūsų politikos lyderius, negalime paneigti, jog mūsų gero ir vertingo modelis yra pagoniškas herojus. Europos ir Šiaurės Amerikos istorija, nepaisant atsivertimo į bažnyčią, yra nukariavimų, garbės ir godumo istorija; didžiausios mūsų vertybės — būti stipresniam už kitus, nugalėti, nukariauti kitus ir juos išnaudoti. Šios vertybės sutampa su mūsų „vyriškumo” idealu: tik tas, kuris pajėgia kovoti ir nugalėti, yra vyras; tas, kuris nėra stiprus, nesigriebia jėgos, yra silpnas, t. y. „nevyriškas”.

Nereikia įrodinėti, kad Europos istorija yra nukariavimo, išnaudojimo, prievartos ir pavergimo istorija. Vargu ar buvo toks laikotarpis, kuriam nebūtų buvę būdingi minėti faktoriai, vargu ar buvo rasė arba klase, kuri nepasižymėtų minėtomis savybėmis; nėra išimtis ir genocidas (pavyzdžiui, Amerikos indėnų atžvilgiu) ar to-kie religiniai žygiai kaip Kryžiaus karai. Ar toks elgesys motyvuotas tik ekonomiškai, ar politiškai? Ar vergų pirkliai, Indijos valdytojai, indėnų žudikai, britai, privertę kinus atverti savo šalį opiumo įvežimui, dviejų pasaulinių karų kurstytojai ir trečiojo rengėjai — ar jie savo širdyse buvo krikščionys? O gal tik lyderiai buvo grobuoniški pagonys, o didžiosios gyventojų masės išliko krikščionimis? Jei būtų šitaip, šiandien galėtume jaustis optimistiškiau. Deja, buvo ne taip. Tiesą sakant, dažnai lyderiai buvo plėšresni negu jų sekėjai, nes jų lauke didesnis kąsnis. Tačiau jie nebūtų galėję įgyvendinti savo planų, jei troškimas užkariauti ir būti nugalėtojais nebūtų buvęs ir dabar nebūtų socialinio charakterio dalimi.

Tereikia prisiminti laukinį, beprotišką entuziazmą, kurio kupini žmonės dalyvavo įvairiuose paskutiniųjų dviejų šimtmečių karuose,— milijonų pasiryžimą rizikuoti nacionaline savižudybe, ginant „stipriausios valstybės”, „garbės” ir pelno idealą. Štai kitas pavyzdys: prisiminkime, koks pamišėliškas nacionalizmas apima žiūrovus stebint šiuolaikines Olimpines žaidynes, kurios neva padeda taikos reikalui. Iš tiesų jau pats Olimpinių žaidynių populiarumas yra simboliška pagoniškos Vakarų dvasios išraiška. Žiūrovai šlovina pagonybės herojų: nugalėtoją, stipriausią, labiausiai savimi pasitikintį, ir neįžvelgia purvino biznio bei reklamos mišinio, būdingo šiuolaikiniam Graikijos Olimpinių žaidynių imitavimui. Krikščionybės kultūroje Olimpines žaidynes galėtų pakeisti Kristaus Kančios; tačiau vienintelė žymi misterija, vaizduojanti Kristaus Kančias, yra Oberamergau sensacija turistams.

Jei visa tai teisinga, kodėl europiečiai ir amerikiečiai atvirai neatsisako krikščionybės, kaip mūsų laikų žmogui netinkamos religijos? Yra kelios priežastys, pavyzdžiui, religinės ideologijos reikia tam, kad priverstų žmones būti drausmingus, nepavojingus socialinei darnai. Yra ir svarbesnė priežastis: žmonės, kurie tvirtai tiki Kristumi, kaip didžiai juos mylėjusiu,  už juos pasiaukojusiu Dievu, paverčia šį savo tikėjimą susvetimėjusiu įsitikinimu, kad Kristus myli už juos. Taip Jėzus virsta stabu, o tikėjimas juo — individualaus mūsų meilės akto pakaitalu. Visa tai galima išreikšti šia paprasta, net neįsisąmoninta formule: „Kristus myli už mus; mes galime ir toliau gyventi kaip graikų herojai ir vis dėlto būsime išgelbėti, nes toks susvetimėjęs „tikėjimas” Kristumi yra sekimo Kristumi pakaitalas”. Aišku ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra ir pigi grobuoniškų mūsų nuostatų priedanga. Pagaliau aš tikiu, kad žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai,  juos neišvengiamai  kankina   sąžinės graužatis. Mūsų išpažįstamas tikėjimas meile šiek tiek anestezijoja mūsų skausmą, kurį sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad mes gyvename visiškai be meilės.

„Industrinė  religija”

 

Religijos ir filosofijos raida po viduramžių yra pernelyg sudėtinga, kad būtų aptarta šioje knygoje. Šį laikotarpį galėtume apibūdinti kaip dviejų principų kovą: krikščioniškosios, dvasinės tradicijos — teologinių ar filosofinių jos formų — ir pagoniškosios stabmeldystės bei antihumanizmo tradicijos, kuri išsiskleidė daugybe formų, plėtojantis tam, ką galėtume pavadinti „industrializmo ir kibernetikos eros religija”.

Renesanso humanizmas, tęsdamas vėlyvųjų viduramžių tradiciją, buvo pirmas po viduramžių ryškus „religinės” dvasios sužydėjimas. Nevaržomai buvo reiškiamos žmogaus kilnumo, žmonijos bendrumo, visuotinės politinės bei religinės vienybės idėjos. XVII—XVIII a. Švietimo laikotarpis tapo kita humanizmo suklestėjimo banga. Karlas Bekeris (1932) parodė, kiek Švietimo filosofija išreiškė tą „religinę nuostatą”, kuri būdinga tryliktojo amžiaus teologams: Paanalizavę šio tikėjimo pagrindą, matome, jog f i l o s o f a i, patys to nesuvokdami, kiekviename žingsnyje išsidavė esą skolingi viduramžių minčiai”. Prancūzų revoliucija, kurią paspartino Švietimo filosofija, buvo daugiau negu politinė revoliucija. Kaip pažymėjo Tokvilis (citata Bekerio), tai buvo „politinė revoliucija, kuri funkcionavo kaip religinė revoliucija ir tam tikru atžvilgiu įgavo religinės revoliucijos aspektų. Kaip ir islamo bei protestantų sukilimai, pamokslais bei propaganda ji peržengė šalių bei tautų ribas”.

Radikalųjį XIX ir XX amžių humanizmą aš aprašysiu vėliau, aptardamas humanistinį protestą prieš industrinio amžiaus pagonybę. Tačiau tam, kad pagrįstumėm šį aptarimą, dabar privalome žvilgtelėti į naująją pagonybę, kuri išsiskleidė kartu su humanizmu, o dabartiniu istorijos raidos momentu grasina mus sunaikinti.

Tas pokytis, kuris pirmas paruošė dirvą „industrinės religijos” plėtojimuisi, buvo Liuterio atliktas motiniškojo elemento pašalinimas iš bažnyčios. Nors tai gali pasirodyti nereikalingu lanku, aš privalau stabtelėti prie šios problemos, nes ji itin svarbi norint suprasti naujos religijos ir naujo socialinio charakterio raidą.

Visuomenės organizuotos pagal du principus: patricentrinį (ar patriarchalinį) ir matricentrinį (ar matriarchalinį). Kaip pirmąsyk parodė J. J. Bachofenas ir L. H. Morganas, matricentrinio principo centras yra mylinčios motinos figūra. Motiniškumo principas — tai besąlygiškos meilės principas; motina myli savo vaikus ne todėl, kad šie jai patinka, bet todėl, kad jie yra jos (ar kitos moters) vaikai. Todėl motinos meilė neįgyjama geru elgesiu ir neprarandama nusidedant. Motinos meilė yra malonė ir gailestingumas (hebr. rachamim, šio žodžio šaknis yra  r e c h e m — „įsčios”).

Tėviška meilė, priešingai, yra sąlygota; ji priklauso nuo vaiko pasiekimų ir gero jo elgesio; tėvas daugiau myli tą vaiką, kuris į jį panašiausias, t. y. tą vaiką, kuris tėvo noru paveldės jo nuosavybę. Tėvo meilę galima prarasti, tačiau ją galima ir susigrąžinti atgaila bei nauju paklusimu. Tėvo meilė yra  teisingumas.

Šie du principai — moteriškas-motiniškas ir vyriškas tėviškas — atitinka ne tik vyriškąjį ir moteriškąjį kiekvieno žmogaus pradus, bet ir ypač kiekvienam vyrui ir moteriai būdingą malonės ir teisingumo poreikį. Turbūt didžiausias žmogiškųjų būtybių troškimas yra šių dviejų polių (motiniškumo ir tėviškumo, moters ir vyro, malonės ir teisingumo, jausmo ir minties, prigimties ir intelekto) sintezė, kurioje abi poliariškumo pusės nebėra antagonistinės ir viena kitą papildo. Nors patriarchalinėje visuomenėje neįmanoma pasiekti visišką tokią sintezę, ji iš dalies egzistavo Romos Bažnyčioje. Mergelė Marija, bažnyčia kaip viską mylinti motina, popiežius ir kunigas kaip motiniškos figūros įkūnijo motinišką, besąlygišką, viską atleidžiančią meilę, ir visa tai egzistavo kartu su tėviškąjį elementą įkūnijančia griežta patriarchaline biurokratija, kurios galva buvo jėga valdantis popiežius.

Šiuos motiniškus elementus religinėje sistemoje atitiko santykis su gamta gamybos procese: ir valstiečio, ir amatininko darbas nebuvo priešiškas, išnaudotojiškas gamtos puolimas. Tai buvo bendradarbiavimas su gamta: ne jos prievartavimas, bet gamtos keitimas pagal jos pačios dėsnius.

Šiaurės Europoje Liuteris įtvirtino grynai patriarchalinę krikščionybės formą, besiremiančią vidutiniųjų miestiečių klase bei pasaulietiniais valdovais. Šio naujo socialinio charakterio esmė buvo paklusimas patriarchaliniam autoritetui, vienintelis būdas įgyti jo meilę bei palankumą buvo darbas.

Už krikščionybės fasado kilo nauja slapta religija, „industrinė religija”, įsišaknijusi šiuolaikinės visuomenės charakterio struktūroje, tačiau nepripažįstama kaip „religija”. Industrine religija yra nesuderinama su tikrąja krikščionybe. Ji nužemina žmones iki ekonomikos ir jų pačių rankomis sukurtų mašinų tarnų.

Industrinės religijos pagrindas buvo naujas socialinis charakteris. Jos branduolį sudarė baimė ir paklusimas stipriems vyriškiems autoritetams, kaltės jausmo dėl nepaklusnumo puoselėjimas, savanaudiškumo ir abipusio antagonizmo vyravimas, išardęs žmonių solidarumo ryšius. Industrinėje religijoje „šventi” tapo darbas, nuosavybė, jėga, nors bendraisiais savo principais ši religija ir skatino individualizmą bei laisvę. Transformavus krikščionybę į griežtai patriarchalinę religiją, vis dar buvo įmanoma industrinę religiją išreikšti krikščionybės terminologija.

„Rinkos  charakteris”  ir „k i b e r n e t i n ė  religija”

Norint suprasti tiek šiuolaikinį charakterį, tiek šiuolaikinės žmonių visuomenės slaptą religiją, svarbiausia įvertinti tą socialinio charakterio pasikeitimą, kuris įvyko nuo kapitalizmo pradžios iki antrosios XX a. pusės. Autoritarinis, obsesinis, apsidraudėliškas charakteris, kuris pradėjo formuotis XVI a. ir buvo dominuojanti charakterio struktūra (bent viduriniųjų klasių) iki XIX a. pabaigos, pamažu susilydė su rinkos charakteriu ar buvo šio išstumtas. (Įvairių charakterio orientacijų susiliejimą aš aprašiau knygoje „Žmogus sau”.)

Šį fenomeną aš pavadinau rinkos charakteriu, nes jis paremtas tuo, kad žmogus laiko save preke, o savo vertę — ne „vartojamąja”, bet „mainomąja verte”. Gyva būtybė tampa preke „asmenybių turguje”. Tiek prekių, tiek asmenybių turguje galioja tie patys įkainojimo principai: viename siūloma pirkti prekes, kitame — asmenybes. Abiem atvejais vertė yra mainomoji vertė, kuriai „vartojamoji vertė” yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga.

Nors sugebėjimų bei žmogiškųjų savybių ir asmenybės, kaip sėkmės prielaidų, santykis įvairuoja, visuomet lemiamą vaidmenį vaidina asmenybės faktorius”. Sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kaip pelningai asmenys parduoda save turguje, kaip vykusiai jie pateikia save kaip „asmenybes”, kaip dailiai save „įpakuoja”; ar jie yra „linksmi”, „blaivaus proto”, „agresyvus”, „patikimi”, „ambicingi”, be to, lemia jų kilmė, priklausymas tam tikriems klubams, pažintys su „tinkamais” žmonėmis. Asmenybės tipą iš dalies nulemia konkreti sritis, kurioje žmogus pasirenka darbą. Akcininkas, prekybininkas, sekretorius, geležinkelio tarnautojas, koledžo profesorius ar viešbučio direktorius — kiekvienas iš jų privalo pasiūlyti kitokią asmenybę, kuri, nepriklausomai nuo jų skirtumų, privalo atitikti vieną sąlygą — turėti paklausą.

Žmogaus nuostatą savo paties atžvilgiu nulemia tas faktas, kad Įgūdžių ir instrumentų nepakanka tam tikrai užduočiai įvykdyti; kiekvienas, siekdamas sėkmės, privalo sugebėti laimėti varžybas su daugeliu kitų. Jei, norint užsidirbti pragyvenimui, užtektų pasitikėti tuo, ką žinai ir sugebi, tai savo vertės jausmas būtų proporcingas žmogaus sugebėjimams, t. y. jo vartojamajai vertei. Bet kadangi žmogaus sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kaip jis parduoda savo asmenybę, tai jis jaučiasi preke arba veikiau kartu ir pardavėju, i r preke. Žmogus rūpinasi ne savo gyvenimu ir laime, bet’ tuo, kaip jis perkamas.

Rinkos charakterio tikslas :— visiška adaptacija, t. y. savo paklausos išlaikymas bet kokiomis rinkos sąlygomis. Rinkos charakterio asmenybės, palyginti su XIX a. žmonėmis, n e turi net savo ego, į kuri jos galėtu įsikibti kuris joms priklausytų, kuris nesikeistų. Jos nuolat keičia savo ego pagal principą: „Aš esu toks, kokio jums manęs reikia”.

Rinkos charakterio struktūros asmenys neturi jokių tikslų, išskyrus judėjimą, maksimaliai efektyvų visų darbų atlikimą. Paklausti, kodėl jie privalo judėti taip greitai, kodėl visus darbus reikia dirbti kuo geriau, jie iš tiesų nežino, ką atsakyti, bet tik racionalizuoja: „kad sukurčiau daugiau darbo vietų” arba ,,kad augtų kompanija”. Juos (bent sąmoningai) mažai domina filosofiniai ar religiniai klausimai, pavyzdžiui, kodėl žmogus gyvena, kodėl jis kreipia savo veiklą šia, o ne kita kryptimi. Jie turi didžiulius, nuolat kintančius savo ego, tačiau nė vienas neturi savęs, savo branduolio,  identiškumo jausmo. Šiuolaikinės visuomenės „identiškumo krizę” faktiškai sukėlė tai, kad jos nariai virto savęs neturinčiais instrumentais, kurių identiškumas paremtas jų dalyvavimu korporacijose (ar kitose milžiniškose biurokratinėse organizacijose). Ten, kur nėra autentiškos asmenybės, negali būti identiškumo.

Rinkos charakteris nei myli, nei nekenčia. Šios „senamadiškos” emocijos nesiderina su charakterio struktūra, kuri funkcionuoja beveik grynai cerebraliniame lygmenyje ir vengia jausmų, tiek neigiamų, tiek ir teigiamų, nes juk jie kliudo svarbiausiam rinkos charakterio tikslui — parduoti ir mainyti, o kalbant tiksliau, funkcionuoti pagal „megamašinos”, kurios dalis jie yra, logiką, neužduodant jokių klausimų, išskyrus vieną — ar gerai jie funkcionuoja, o tai parodo jų pasistūmėjimas biurokratijos laipteliais.

Kadangi rinkos charakteriai nėra stipriai prisirišę nei prie savęs, nei prie kitų, jiems niekas nerūpi tikresne šio žodžio prasme, ir ne todėl, kad jie tokie egoistiški, bet todėl, kad jų santykiai su savimi ir su kitais yra tokie paviršutiniški. Tai gali paaiškinti ir jų abejingumą branduolinės bei ekologinės katastrofos pavojui, nors jiems ir žinomi visi apie šį pavojų bylojantys faktai. Tai, kad jų nejaudina pavojus jų pačių gyvybei, dar galėtume paaiškinti prielaida, jog jie labai drąsūs ir nesavanaudiški, tačiau jų nesirūpinimas net savo vaikais bei anūkais atmeta tokį paaiškinimą. Atsakomybės stoka visais šiais atvejais yra visu emocinių ryšių, net su „artimiausiais”, praradimo rezultatas. Faktas tas, kad rinkos charakteriai neturi „artimųjų”, neartimi jie ir patys sau.

Rinkos charakterio fenomenas geriausiai atsakytų ir į tą stebinantį klausimą, kodėl šiuolaikiniai žmonės mėgsta pirkti ir parduoti, bet silpnai prisiriša prie to, ką nusiperka. Rinkos charakterio prisirišimo stoka padaro jį abejingą daiktams. Svarbu galbūt daiktų teikiamas prestižas ar patogumas, bet daiktai patys savaime— beverčiai. Jie skirti tik eikvoti, kaip tam skirti ir draugai bei meilužiai, nes nė su vienu iš jų nesieja joks stipresnis ryšys.

Rinkos charakterio tikslas — „tinkamas funkcionavimas” konkrečiomis aplinkybėmis— verčia jį į pasaulį reaguoti daugiausia protu. Protas supratimo prasme yra išskirtinė Homo sapiens savybė; manipuliatyvinis   intelektas, kaip praktinių tikslų įgyvendinimo instrumentas, būdingas ir gyvūnams, ir žmonėms. Manipuliatyvinis intelektas, atskirtas nuo proto, yra pavojingas, nes jis gali nukreipti žmones tokiomis veiklos kryptimis, kurios proto požiūriu yra savigriova. Ir kuo labiau išsivystęs nekontroliuojamas manipuliatyvinis intelektas, tuo jis pavojingesnis.

Toks žymus mokslininkas kaip Čarlzas Darvinas atskleidė grynai mokslinio, susvetimėjusio intelekto padarinius ir su

Komentarai išjungti.