LHPA

12. Žmogus ieško galutinės prasmės

Ponios ir ponai! Kai atvyksta pranešėjas iš Vienos, veikiausiai tikitės, kad jis kalbės su austrišku akcentu, – tai ir darau; jei jis, be to, psichiatras, veikiausiai tikitės, kad jis remsis Freudu, – tebūnie taip. Freudas mus išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko – malonumo. Kaip tik Freudas įvedė malonumo principą; antra vertus, realybės principo koegzistencija anaiptol neprieštarauja Freudo hipotezei, kad pagrindinė žmogaus motyvacija – tai malonumo siekis; juk Freudas nesyk pabrėžia, kad realybės principas savo ruožtu tarnauja malonumo principui, tėra šio „modifikacija, kuria iš esmės irgi siekiama tik malonumo”2, ir „kuri reiškia malonumo principo tąsą kitomis priemonėmis”3 „Šio akimirksnio malonumo, kurio padariniai abejotini, atsisakoma tik tam, kad vėliau kitais būdais būtų patirtas labiau garantuotas malonumas”4. Antra vertus, neturėtume nepastebėti ir pamiršti, kad, Freudo požiūriu, malonu-mo principas savo ruožtu tarnauja platesniam, B. W. Cannono aprašytam homeostazės principui (The Wisdom of the body, New York, 1932), kurio tikslas yra mažinti vidines įtampas, kad būtų išlaikyta arba atstatyta vidinė pusiausvyra. Freudas irgi panašiai apibūdino „psichikos aparato tikslą”: „nugalėti, įveikti iš išorės ir iš vidaus tą aparatą užplūstančius dirgiklius ir jaudulius”

Daugiau Daugiau

11. Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka

Kuo prasmė platesnė, tuo sunkiau ją suvokti. Begalinės prasmės baigtinė būtybė apskritai neįstengia suvokti. Čia kapituliuoja mokslas ir prabyla išmintis, toji širdies išmintis, apie kurią Blaise’as Pascalis kartą pasakė: „Le caaur a ses raisons, que la raison ne connait point”1. Ir psalmių autorius mini sapicntia cordis2 (89 psalmė). Beje, galime kalbėti ir apie ikirefleksyvią ontologinę žmogaus savivoką. Metodiškai nepriekaištinga fenomenologinė analizė, ištyrusi, kaip paprastas ir kuklus žmogus, „žmogus iš gatvės”, suvokia save, parodytų, kad žmogaus būtis reiškia nuolatinį susidūrimą su situacijomis, kurių kiekviena yra ir dovana [Gabe], ir užduotis [Aufgabe]. Kiekviena situacija „užduoda” mums įgyvendinti jos prasmę. Kartu ji „duoda” galimybę, šitaip įgyvendinus prasmę, realizuoti save. Kiekviena situacija yra šauksmas, ir turime suklusti, turime paklusti šiam šauksmui.

Daugiau Daugiau

Bet prasmę ne tik reikia, ją ir galima atrasti: jos ieškant žmogų veda sąžinė. Trumpai tariant, sąžinė yra prasmės organas. Galėtume ją apibrėžti kaip žmogaus gebėjimą apčiuopti tą vienatinę ir vienkartinę prasmę, kuri slypi kiekvienoje situacijoje.
Tai, ką sąžinė nuveikia kaskart, kai atrandama unikali situacijos prasmė, veikiausiai yra visybės suvokimas, grįstas prasmės troškimu, kurį Jamesas C. Crumbaugh’as ir Leonardas T. Maholickas vadina išimtine žmogaus savybe aptikti prasmės kontūrus ne vien tikrovėje, bet ir galimybėje1.
——————————-
1 J. C. Crumbaugh und L. T. Maholick, „The Case of Frankl’s „Will to meaning”, Journal of Existential Psychiatry, nr. 4,1963, p. 42.
——————————-

Daugiau Daugiau

Vis dėlto problema lieka: ką daryti su nereligingais žmonėmis, kai jie, trokšdami atsakymo į labiausiai juos jaudinančius klausimus, kreipiasi į gydytoją. Gydytojo kabinetas tapo ta vieta, kur renkasi gyvenimu nusivylę, jo prasme abejojantys žmonės.

„Nori gydytojas ar ne, bet šiandien jis dažnai yra priverstas vietoj dvasininko aptarti su pacientu jo vargus, visai nesusijusius su ligomis, ir patarti jam”; „nieko nepaveiksi, jei žmonės bėdoje šiandien dažniau ieško ne dvasininko, o patyrusio gydytojo patarimo” (H. J. Weitbrechtas). Čia kalbama apie tą vaidmenį, į kurį stumiamas gydytojas (Karlas Jaspersas, Alphonsas Maederis, G. R. Heyeris ir kt.). „Patys pacientai verčia mus perimti ir spręsti sielovados uždavinius” (Gustavas Baily). „Pernelyg dažnai psichoterapijai tenka virsti sielovada” (W. Schulte). Vadinamoji „vakarietiškos žmonijos emigracija nuo dvasininko prie nervų gydytojo” (Victoras v. Gebsattelis) yra faktas, kurio negali nepaisyti dvasininkas, ir reikalavimas, kurio neturėtų negirdėti gydytojas. „Net tada, kai psichoterapija to nežino ar nenori žinoti, ji neišvengiamai šiek tiek yra ir sielovada. Neretai jai tenka įsikišti taip, kad šis įsikišimas įgauna sielovados pobūdį”

Daugiau Daugiau

8. Logoterapija ir teologija

Religija yra vienas iš daugelio žmogui, pacientui būdingų fenomenų, su kuriais susiduria logoterapija. Tačiau ir religinga, ir nereliginga egzistencija logoterapijos požiūriu yra greta vienas kito egzistuojantys fenomenai, kurių atžvilgiu ji privalo laikytis neutralios nuostatos. Juk logoterapija yra viena psichoterapijos krypčių ir užsiimti ja – bent jau pagal Austrijos gydytojų kodeksą – tegali gydytojai. Jau vien todėl logoterapeutui, kaip gydytojui, davusiam Hipokrato priesaiką, turėtų rūpėti, kad jo taikoma logoterapinė metodika ir technika tiktų kiekvienam ligoniui – tikinčiam ar ne, kad jomis galėtų naudotis kiekvienas gydytojas, nepriklausomai nuo jo asmeninės pasaulėžiūros. Kitaip tariant, religija tegali būti logoterapijos objektas, bet ne jos pagrindas. Laikydami šiuo pagrindu mediciną, pamėginkime atriboti logoterapija nuo teologijos; mūsų manymu, tai galima padaryti taip.

Daugiau Daugiau

7. Psichoterapija ir religija

Pabaigoje paklauskime savęs, koks ryšys sieja anksčiau aptartas temas su gydytojo veikla arba medicininiu tyrimu. Juk religiniais klausimais gydytojas domisi ne profesiniu požiūriu, ne kaip gydytojas. Bet kaip gydytojas jis privalo būti besąlygiškai tolerantiškas, jei tokie pasaulėžiūros klausimai iškiltų.

Kalbėdami apie tikintį gydytoją turime pabrėžti, kad tokia tolerancija privaloma ir jam. Šiuo atveju tikrai negalime teigti, kad jo nedomina, ar pacientas religingas ar ne; ne kaip gydytojui, o kaip žmogui, kaip tikinčiajam jam tai netgi itin rūpi. Tačiau nepamirškime vieno: dar labiau nei kito žmogaus religingumas tokiam gydytojui rūpi šio religingumo spontaniškumas. Kitaip tariant, jam svarbiausia, kad paciento religingumas prasiveržtų spontaniškai. Todėl jis ramiai lauks šio proveržio. Laukti nebus sunku, nes kaip tik jis, tikintis žmogus, bus iš anksto tikras, kad akivaizdžiai netikintis žmogus yra religingas. Tikintis gydytojas tiki ne tik savo Dievu, jis tiki ir nesąmoningu savo ligonio tikėjimu; žodžiu, jis ne tik sąmoningai tiki savo Dievu, jis tiki, kad šis yra ir kol kas „nesąmoningas” ligonio Dievas. Jis tiki, kad ligonis „dar” neįsisąmonino šio „nesąmoningo Dievo”.

Daugiau Daugiau

6. Nesąmoningas religingumas

Jei ne tik apžvelgsime paskutiniųjų skyrių rezultatus, bet ir susiesime juos su ankstesnėmis egzistencinės analizės išvadomis, galėsime išskirti tris mūsų tyrimo raidos, tris jo plėtotės etapus.

Pradėjome nuo pirmapradžio fenomenologinio fakto, nuo žmogaus būties kaip sąmoningos būties ir atsakingos būties, arba jų abiejų sintezės – sąmoningai atsakingos būties, sąmoningo atsakomybės prisiėmimo.

Antroje raidos fazėje įvyko egzistencinės analizės proveržis į nesąmoningą dvasingumą; kaip logoterapija, ji pirmiausia papildė psichinius reiškinius, buvusius vieninteliu ankstesnės psichoterapijos objektu, dvasiniu turiniu, o paskui išmoko ir mokė įžvelgti dvasią ir nesąmoningumo srityje, sakytume, nesąmoningą Logosą: greta instinktyviai nesąmoningo Id ji aptiko dvasinio nesąmoningumo sferą. Kartu su šiuo nesąmoningu žmogaus dvasingumu, kurį apibūdinome kaip visiškai ašišką [ichhaft], atsivėrė toji nesąmoninga gelmė, iš kurios kyla didieji, egzistenciškai tikri sprendimai. Tai reiškė kaip tik tai, kad turi egzistuoti kažkas, ko neaprėpia sąmoningai atsakinga būtis arba sąmoninga atsakomybė, kažkas, ką pavadinome nesąmoninga atsakomybe.

Daugiau Daugiau

5. Sąžinės transcendencija

Jei ankstesniame skyriuje, aptardami egzistencinį-analitinį sapnų aiškinimą, nustatėme psichologinį nesąmoningo, išstumto religingumo faktą, dabar norėtume parodyti, kad šie psichologiniai egzistencinės analizės rezultatai visiškai atitinka ir jos ontologinius lūkesčius. Taip yra iš tiesų: tikrai nuodugniai atlikę egzistencinę sąžinės analizę, kurią pradėjome priešpaskutiniame skyriuje, susidursime su itin svarbiu reiškiniu, kurį iš anksto norėtume aprašyti kaip sąžinės transcendenciją. Kad nušviestume sąžinės transcendenciją, pakanka pasiremti šiais faktais:

Laisvė visada yra laisvė nuo ko nors ir laisvė kam nors. Tai, nuo ko žmogus gali būti laisvas, yra genamojo būtis: Ego gali būti laisvas nuo Id; tai, kam žmogus laisvas, yra atsakinga būtis. Žodžiu, žmogaus valios laisvė reiškia laisvę nebūti genamam, laisvę būti atsakingam, turėti sąžinę.

Daugiau Daugiau

4. Egzistencinis-analitinis sapnų aiškinimas

Prisiminus viską, ką iki šiol aptarėme, tampa akivaizdu, kad iš principo sunku atskleisti kaip tik dvasinio nesąmoningumo sritį; vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad esama kelio, kuriuo nesąmoningumo sritis – taigi, ir dvasinė jos dalis – tarsi pati išeina mūsų pasitikti: omeny turime sapnus. Klasikinis, laisvųjų asociacijų metodu grįstas sapnų aiškinimas, kurį į mokslą įvedė Freudas, leidžia pasinaudoti šia galimybe.

Mes irgi naudosimės šiuo metodu, žinoma, tam, kad jo padedami pakeltume į sąmoningą (ir atsakingą) lygmenį ne tik nesąmoningą instinktyvumą, bet ir nesąmoningą dvasingumą. Visa, ką kalbėjome, leidžia tikėtis, kad ir sapnus, šiuos nesąmoningumo srities produktus, sudaro ne tik instinktyvaus, bet ir dvasinio nesąmoningumo elementai. Tiesa, jei mėgindami suvokti pastaruosius pasitelkiame tą patį metodą, kurį Freudas taikė tik instinktyviajai nesąmoningumo srities daliai, vis dėlto siekiame kitų tikslų, būtent atskleisti dvasinio nesąmoningumo sritį, todėl galime paprieštarauti psichoanalizei ir tarti: nors mes žengiame drauge, bet kaunamės atskirai.

Daugiau Daugiau

3. Egzistencinė sąžinės analizė

Dabar pamėginsime išsamiau paaiškinti tai, ką pavadinome „dvasiniu nesąmoningumu” ir kartu griežtai supriešinome su instinktyviu nesąmoningumu; tam pasitelksime sąžinės fenomeną. Jei atsakingą būtį apibūdinome kaip pirmapradį fenomeną, turime pripažinti, kad sąžinė neatskiriama nuo žmogaus būties kaip „nusprendžiančios būties”. Visa, ką iki šiol mėginome išvesti remdamiesi dedukcija, dabar, pasitelkus sąžinės fenomeną, turėtų atsiskleisti induktyviai arba, tiksliau pasakius, fenomenologiškai. Juk tai, ką vadiname sąžine, siekia nesąmoningą gelmę, šaknijasi nesąmoningoje dirvoje; kaip tik didžiuosius, tikruosius – egzistenciškai tikrus -sprendimus žmogus atlieka visiškai nereflektuodamas, taigi nesąmoningai; sąžinės ištakos glūdi nesąmoningumo srityje.

Daugiau Daugiau