Viktor E. Frankl

(Šešetas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

6. Nesąmoningas religingumas

Jei ne tik apžvelgsime paskutiniųjų skyrių rezultatus, bet ir susiesime juos su ankstesnėmis egzistencinės analizės išvadomis, galėsime išskirti tris mūsų tyrimo raidos, tris jo plėtotės etapus.

Pradėjome nuo pirmapradžio fenomenologinio fakto, nuo žmogaus būties kaip sąmoningos būties ir atsakingos būties, arba jų abiejų sintezės – sąmoningai atsakingos būties, sąmoningo atsakomybės prisiėmimo.

Antroje raidos fazėje įvyko egzistencinės analizės proveržis į nesąmoningą dvasingumą; kaip logoterapija, ji pirmiausia papildė psichinius reiškinius, buvusius vieninteliu ankstesnės psichoterapijos objektu, dvasiniu turiniu, o paskui išmoko ir mokė įžvelgti dvasią ir nesąmoningumo srityje, sakytume, nesąmoningą Logosą: greta instinktyviai nesąmoningo Id ji aptiko dvasinio nesąmoningumo sferą. Kartu su šiuo nesąmoningu žmogaus dvasingumu, kurį apibūdinome kaip visiškai ašišką [ichhaft], atsivėrė toji nesąmoninga gelmė, iš kurios kyla didieji, egzistenciškai tikri sprendimai. Tai reiškė kaip tik tai, kad turi egzistuoti kažkas, ko neaprėpia sąmoningai atsakinga būtis arba sąmoninga atsakomybė, kažkas, ką pavadinome nesąmoninga atsakomybe.

Atradusi dvasinio nesąmoningumo sritį, egzistencinė analizė išvengė pavojaus, ties kuriuo suklupo psichoanalizė: kitaip nei pastaroji ji nesuabsoliutino Id, nesumenkino Ego vaidmens nesąmoningumo srityje. Kartu ji išvengė ir kito, sakytume, vidinio pavojaus: pripažinusi dvasinį nesąmoningumą, ji pasipriešino bet kokioms pastangoms vienpusiškai intelektualizuoti ir racionalizuoti žmogaus esmę. Žmogus jai jau negalėjo būti išimtinai protinga būtybė, tokia būtybė, kurią suprasti tegalima vien teorinio ar „praktinio” proto požiūriu.

Trečioje raidos fazėje, tirdama nesąmoningą žmogaus dvasingumą, egzistencinė analizė aptiko nesąmoningą religingumą, t. y. nesąmoningą žmogaus sąsają su Dievu, kaip, matyt, imanentinį, nors dažnai ir latentinį jo ryšį su transcendencija. Žodžiu, jei atradus nesąmoningą dvasingumą anapus Id (nesąmoningumo) pasirodė Ego (dvasingumas), atradus nesąmoningą religingumą anapus imanentinio Ego tapo regimas transcendentinis Tu. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad Ego gali būti „dar ir nesąmoningas”, arba nesąmoningumo sritis – „dar ir dvasinė”, o ši dvasinio nesąmoningumo sritis pasirodė esanti „dar ir transcendentinė”.

Šitaip atsiskleidžiantis nesąmoningas žmogaus religingumas, kurį ir numano, ir nusako „transcendentinio nesąmoningumo” sąvoka, reikštų, kad nesąmoningai mes visada siekiame Dievo1, visada esame susiję su juo tegul nesąmoningu, bet vis dėlto intencionaliu ryšiu. Kaip tik šį Dievą mes ir vadiname nesąmoningu Dievu.

Vadinasi, mūsų naudojama nesąmoningo Dievo formulė anaiptol nereiškia, kad Dievas yra nesąmoningas savyje, pats sau; priešingai, ji reiškia, kad kartais mes neįsisąmoniname Dievo, kad mūsų santykis su juo gali būti nesąmoningas, išstumtas ir todėl mums patiems nežinomas2.

‘ Tibi loquitur cor meum. – Tau kalba mano širdis (lot.).
—————————————
2 Plg. vieno paciento žodžius: „Žmonės visiškai akivaizdžiai susiję su gamta ir Dievu, tik jie to nežino”.
————————————–
Jau psalmėse minimas „slėpiningasis” Dievas; helenistinėje Antikoje būta „nežinomam Dievui” skirto altoriaus. Tad mūsiškė „nesąmoningo Dievo” formulė reikštų slaptą [verborgen] žmogaus santykį su savo ruožtu slėpiningu Dievu.

Šiai formulei gresia trys galimi nukrypimai. Pirmiausia jos negalima traktuoti panteistiškai. Ji neteigia, kad nesąmoningumo sritis (juolab Id) yra dieviška. Nors pa-aiškėjo, kad nesąmoningumo srityje, kuri „dar ir dvasinė”, glūdi nesąmoningas religingumas, vis dėlto nederėtų jos pačios apgaubti dieviškumo aureole. Tai, kad visada palaikome nesąmoningą ryšį su Dievu, anaiptol nereiškia, kad Dievas yra „mumyse”, kad jis nesąmoningai gyvena mumyse, užpildo mūsų nesąmoningumo sritį. Tai tebūtų mėgėjiškos teologijos tezė.

Nesunku įsivaizduoti ir kitą nukrypimą: „nesąmoningo Dievo” tezę galime klaidingai interpretuoti okultizmo stiliumi, joje glūdintį paradoksą, „nesąmoningo žinojimo” apie Dievą paradoksalumą galime paversti teiginiu, kad nesąmoningumo sritis yra visažinė arba bent žino daugiau už patį žmogų, kad Id žino daugiau nei „aš” žinau. Bet, kaip minėjome, nesąmoningumo sritis ne tik nėra dieviška, ji apskritai neturi nė vieno iš dieviškųjų atributų, taigi ir visažinystės. Žodžiu, jei pirmasis nukrypimas būtų mėgėjiška teologija, antrasis – logikos požiūriu nebrandi metafizika.

Nė vienas mokslas negali savęs nei suprasti, nei vertinti, nepakildamas virš savęs. Kartu nė vienas mokslas, būdamas iš prigimties ontinis, negali įvertinti savo rezultatų ir nuspėti jų padarinių, neapleidęs savo dirvos, ontinės srities, ir nepatyręs ontologinio išmėginimo. Mes irgi nesyk jautėmės priversti peržengti grynojo mokslo ribas, kad galėtume sugretinti mokslinius rezultatus ir ontologinius lūkesčius. Kaip tik todėl svarbu neprarasti empirinės dirvos po kojomis ir nenugrimzti į tai, ką pavadinome nebrandžia metafizika ir mėgėjiška teologija. Mūsų užduotis – įvertinti paprastus patirties faktus tradiciniais mokslo metodais. Todėl ir tirdami sapnus stengėmės naudoti klasikinį laisvųjų asociacijų metodą. Svarbu buvo tik tai, kad fenomenologiniai faktai kaip tokie neprarastų jiems prideramo rango. Jie buvo tokie realūs, kad tiesiog privalėjome atsisakyti bet kokia kaina juos analitiškai redukuoti. Žinoma, omeny turime pirmiausia kai kuriuos akivaizdžiai religinius atvirai nereligingų žmonių sapnus. Šiais atvejais susidurdavome su ekstazišku laimės jausmu, kurio sapnavusieji niekada nepatirdavo būdraudami ir kurio, jei norime likti sąžiningi, nebegalime kildinti iš tariamai už jo slypinčio seksualinio malonumo pojūčio3.
————————————-
3 Plg. vieno paciento žodžius: „Sapne aš dažnai verkiu; tai išganingas, sutaikantis verksmas; pabudęs niekada taip neverkiu”.
————————————-

Dabar reikėtų aptarti trečią, svarbiausią iš galimų nukrypimų: galime drąsiai teigti, kad nesąmoningumo sritis ne tik nėra dieviška ar visažinė; aprėpdama nesąmoningą ryšį su Dievu ji pirmiausia nėra beasmenė [es-haft].

Tai buvo didžioji C. G. Jungo klaida; nors kaip tik šis tyrinėtojas nusipelnė, religingumą įžvelgęs ir nesąmoningumo srityje, jis padarė esminę klaidą, nesąmoningą religingumą priskirdamas Id. Žodžiu, Jungas neteisingai lokalizavo „nesąmoningą Dievą”.

Nesąmoningą religingumą jis patalpino Id, nukėlė į šią sritį; Ego buvo tarsi nepajėgus, nekompetentingas jungiškai traktuojamo religingumo klausimu. Religiniai dalykai vis dar nepriklausė nuo Ego atsakomybės ir apsisprendimo.

Pasak Jungo, ne aš esu tikintis, religingas manyje yra Id; Id gena mane Dievop, o ne aš apsisprendžiu dėl Dievo.

Nesąmoningą religingumą Jungas sieja su religiniais archetipais, archajinės ar kolektyvinės nesąmoningumo srities elementais. Jo požiūriu, nesąmoningas religingumas neturi nieko bendro su asmeniniu žmogaus sprendimu; jis esąs kolektyvinis, „tipiškas”, todėl ir archetipiškas vyksmas „žmoguje”. Bet, mūsų nuomone, religingumo negalima kildinti iš kolektyvinio nesąmoningumo jau vien todėl, kad jis priklauso prie asmeniškų, netgi asmeniškiausių, taigi ašiškų [ich-haft] sprendimų; šie gali būti ir nesąmoningi, bet vien todėl anaiptol neprivalo priklausyti Id instinktų sferai.

Jungas ir jo mokykla nesąmoningą religingumą laiko esmingai instinktyviu. Juk J. Banzigeris4 stačiai sako: „Galime tiesiog kalbėti apie religinį instinktą panašiai kaip apie seksualinį arba agresijos instinktą” (paryškinta originale!). Mes klausiame: ko vertas religingumas, į kurį esu genamas, genamas kaip į seksualumą? Labai ačiū už tokį „religinio instinkto” sąlygotą religingumą. Tikrasis religingumas nėra instinktyvus, jis susijęs su sprendimu; jis atsiranda kartu su šiuo sprendimu ir išnyksta įgijęs instinktyvų pobūdį. Religingumas arba yra egzistencinis, arba jo apskritai nėra.
———————————
4 Schweizerische Zeitschrift fiir Psychologie, t. VI, nr. 4,1947, p. 281-282.
——————————–

Jungas kaip ir Freudas mano, kad nesąmoningumas, taigi ir „religinis” nesąmoningumas, yra tai, kas determinuoja asmenybę. Mūsų požiūriu, nesąmoningas religingumas ir apskritai dvasinis nesąmoningumas yra nu-sprendžiami nesąmoninga būtis [entscheidendes Unbe-wusst-sein], o ne nesąmoningumo genama būtis; mes laikome dvasinio nesąmoningumo sritį, juolab nesąmoningą religingumą, taigi „transcendentinį nesąmoningumą”, ne determinuojančiu, o egzistuojančiu nesąmoningumu. Kaip toks jis yra (nesąmoningos) dvasinės egzistencijos, o ne psichofizinio faktiškumo apraiška. Pasak Jungo, archetipai yra „struktūrinė savybė ar sąlyga, būdinga psichikai, kažkaip susijusiai su smegenimis”5. Taip religingumas paverčiamas tik žmogaus psichofizinio organizmo reikalu, nors iš tikrųjų jis yra šio psichofizinio organizmo savininko, dvasinės asmenybės, reikalas. Jungas laiko religinius pirmavaizdžius neasmeniniais kolektyvinės nesąmoningumo srities paveikslais, kurie labiau ar mažiau gatavi tiesiog esti individualioje nesąmoningumo srityje kaip psichologiniai faktai, kaip psichofizinio faktiškumo elementai; iš čia jie savavališkai, net prievarta prasiveržia apeidami mūsų asmenybę. Mes manome, kad nesąmoningas religingumas reiškiasi iš žmogaus centro, iš pačios asmenybės (ir šia prasme tikrai „egzistuoja” [„exsistiert”]), jei tik jis nelieka kaip išstumtas religingumas asmenybės gelmėse, dvasinio nesąmoningumo srityje.
——————————–
5 C. G. Jung, Psychologie und Rcligion, Olten, 1971.
——————————-
Savaime suprantama, kad pripažinę dvasinį-egzistencinį nesąmoningo religingumo pobūdį, atsisakę priskirti jį psichofiziniam faktiškumui, negalime laikyti jo ir įgimtu: mūsų manymu, religingumas negali būti įgimtas jau vien todėl, kad jis nėra priklausomas nuo biologijos. Tai sakydami anaiptol neginčijame fakto, kad religingumas

visada paklūsta tam tikroms iš anksto nustatytoms schemoms, tam tikroms trajektorijoms; bet šios schemos – tai ne tariamai įgimti, paveldėti archetipai, o jau esančios konfesinės formos, į kurias kaskart įsilieja religingumas. Žodžiu, turime pripažinti, kad tokios išankstinės formos tikrai yra; bet šie religiniai pirmavaizdžiai – ne mumyse snūduriuojantys, biologiniu būdu paveldėti archetipai; tai tradiciniu būdu perimti pirmavaizdžiai iš mūsų religinės kultūrinės aplinkos. Šis vaizdų pasaulis nėra įgimtas, tai mes esame į jį gimę.

Vadinasi, anaiptol neneigiame, kad žmogus visada kažką randa ir pritaiko savo religingumui, kad jis pirmiausia faktiškai aptinka tai, ką paskui egzistenciškai įvaldo. Bet aptiktieji pirmavaizdžiai nėra kažin kokie archetipai: tai mūsų tėvų maldos, mūsų bažnyčių ritualai, mūsų pranašų apreiškimai – ir mūsų šventųjų pavyzdžiai.

Tradicijos turi ką perduoti, niekam nereikia išradinėti Dievo, bet niekas ir neatsigabena jo kaip įgimtų archetipų. Tikras ir šia prasme pirmapradis religingumas neturi nieko bendro su archajiniu, primityviu religingumu. Kitas dalykas, kad dažnai paaiškėja, jog pirmapradis, pradžioje buvęs, vėliau išstumtas kai kurių žmonių religingumas yra naivus – naivus kaip vaiko tikėjimas. Juk nieko kito ir negalime tikėtis: visada, kai atkasame išstumtą, nesąmoningą religingumą iš po griuvėsių, jis laikosi įsikirtęs vaikystės išgyvenimų. Iš tikrųjų, kai egzistencinė analizė pažadina tokį išstumtą religingumą, atlikdama anamnezę tikrąja šio žodžio prasme, kaskart iškyla aikštėn nesąmoningas tikėjimas, kurį galėtume pavadinti vaikišku geriausia šio žodžio prasme. Vaikiškas ir naivus, jis anaiptol nėra primityvus, archajiškas Jungo prasme.

Nešališkai analizuodami čia nerasime nieko panašaus į tą archaizuojančią mitologiją, kurią pateikia Jungo mokyklos interpretacijos. Kai egzistencinė analizė atskleidžia tokius nesąmoningus religinius išgyvenimus, jie paprastai sutampa su senais mielais vaikystės dienų vaizdais.

Žodžiu, egzistencinė analizė prasilenkė su psichoanalize. Šiandien mes nesukame galvos dėl „iliuzijos ateities”, tačiau dažnai pagalvojame apie tai, kaip mums atsiskleidė religingumas: kaip amžina, esama, netgi visur esanti realybė, griežtai empirinė realybė; žinia, tokia realybė, kuri gali likti nesąmoninga ar tapti tokia, kuri gali būti išstumta. Bet kaip tik tokiais atvejais egzistencinė analizė turi padėti įtikrovinti šią visada jau esamą dvasinę realybę. Ji turi ištirti neurotiškos būties pagrindą, galutinį apskritai įmanomą nustatyti pagrindą; neretai pasitvirtina, kad neurotiškos egzistencijos priežastis yra toks neurotiško žmogaus defektas: jo ryšys su transcendencija pažeistas, transcendentinis santykis išstumtas. Bet kartais pro „transcendentinio nesąmoningumo” šlapumą išstumtoji transcendencija prabyla „širdies nerimu”6, galinčiu sukelti, progai pasitaikius, ir neurozinę simptomatiką, taigi virsti neuroze. Žodžiu, nesąmoningas religingumas (kaip ir visa nesąmoningumo sritis) gali būti patogeninis. Išstumtas religingumas irgi gali būti „nesėkmingai išstumtas”7.
——————————-
6 Plg., tarkim, vieną širdies neurozės atvejį, aprašytą mano knygoje Arztliche Seelsorge. Grundlagen der Logotcrapie und Existenzanalyse, Frankfurt am Main, 1991, p. 211-213.
7 Plg. vieno mano paciento žodžius: „Mane galima laikyti medicininiu patvirtinimu to fakto, kad be Dievo neįmanoma gyventi”.
——————————-
Ir tai gryna tiesa. Imkime, pvz., vieną pacientą, ištisus dešimtmečius kamuotą sunkios įkyriųjų būsenų neurozės; nieko negelbėjo daugkartiniai ilgalaikiai psichoanalitinio gydymo kursai. Jo neurotiškų būgštavimų pagrindas buvo fobija, kad dėl kokio nors „netikusio” jo poelgio mirusi mama arba sesuo gali būti „prakeiktos”. Tad mūsų pacientas vengė, pvz., valstybinės tarnybos, kurioje būtų turėjęs prisiekti, nes vėliau galėjo priesaiką sulaužyti; tokiu atveju jo motina ir sesuo būtų prakeiktos. Mūsų pacientas vengė ir santuokos, nes vestuvių dieną jis būtų turėjęs pasakyti „taip”, paskui galbūt kada nors sulaužytų savo žodį ir tai taptų jo artimųjų prakeikimo priežastimi. Pacientas papasakojo neseniai nenusipirkęs radijo imtuvo tik todėl, kad tą akimirką jį persmelkusi įkyri mintis: jei jis tuoj pat neperprasiąs vienos techninės smulkmenos, jo motina ir sesuo anapusybėje būsiančios prakeiktos.

Susidūrę su tokia gausybe kad ir užmaskuotų religinių vaizdinių elementų, pasiteiravome paciento apie jo vita religiosa, apie jo nuostatą religinių klausimų atžvilgiu. Jis ryžtingai pareiškė esąs „laisvamanis”, apibūdino save kaip „Haeckelio sekėją”. Kartu jis išdidžiai pabrėžė ypač gerai suprantąs moderniąją fiziką: pvz., elektronų teoriją jis išmanąs tiesiog tobulai. Paklaustas, ar apskritai domisi religiniais klausimais, jis prisipažino šį tą nutuokiąs: „su maldaknyge susipažinęs daugmaž taip, kaip nusikaltėlis su įstatymų kodeksu”. Jis žinąs jos turinį, bet nėra jos sekėjas. Vadinasi, netikintis? – paklausėme jo ir išgirdome tokį atsakymą: „Kas galėtų apie save taip pasakyti? Protu aš, žinoma, esu netikintis, o jausmais vis dėlto, matyt, tikiu. Protu aš tikiu vien gamtos dėsnių būtinybe, ne atleidžiančiu ir baudžiančiu Dievu”, Įsidėmėkite: šiuos žodžius pasakęs žmogus kiek anksčiau, pa- šakodamas apie savo sutrikusią potenciją, ištarė: „Tą akimirką mane užvaldė įkyri mintis: Dievas gali man atkeršyti”.

Freudas teigia: „Religija yra visiems žmonėms būdinga įkyriųjų būsenų neurozė; kaip ir vaiko neurozė ji randasi iš Edipo komplekso, iš santykio su tėvu”8; turėdami omeny aptartąjį atvejį esame pasiruošę kone apversti šį sakinį ir veikiau pasakyti: įkyriųjų būsenų neurozė – tai psichiškai sunegalavęs religingumas.

Matyt, silpdamas religingumas pradeda ir švinkti. Argi neįsitikinome, kad ir kultūros srityje, taigi vertinant ne tik individualiu, bet ir socialiniu masteliu, išstumtas tikėjimas išsigimsta ir virsta prietarais? Kad tai vyksta ten, kur religinis jausmas tampa tironiško intelekto, techninio proto” auka? Šia prasme daugelis šiandieninės kultūros reiškinių tikrai gali atrodyti kaip „visuotinė įkyriųjų būsenų neurozė” – daugelis, išskyrus kaip tik religiją.

O individualią, ne kolektyvinę, įkyriųjų būsenų neurozę, netgi bet kokią neurozę apskritai neretai galime apibūdinti taip: neurotiška egzistencija keršija pati sau už savąjį transcendencijos stygių.
——————————-
8 S. Freud, „Die Zukunft einer Illusion”, Gesammdte Werke, t. XIV.
9 Goethe sako: „Kas išmano meną ir mokslą, tas turi ir religiją”; šiandien jau pernelyg gerai žinome, kas būtų, jei žmonija išmanytų tik mokslą ir nieko daugiau; netrukus „grynasis mokslingumas” paliktu žmonijai vienintelį dalyką – atominę bombą.
——————————