LHPA

Gintaras Beresnevičius

Androfagai ir lietuviai
(Esė)

Buvo tokie androfagai, šiaurėje gyvenusi gentis; Herodotas juos mini kaip žmonių valgytojus, gyvenančius šiaurėje, o rusų tyrinėtojai sako, kad tie androfagai – „litovskije plemena”, nors tai mordviai, dievaži, tai tie patys mordviai, mūsų baltų masyvo šiaurrytiniai kaimynai. Juk ir pats mordvių savivardis jiems patiems aiškus ir jie tapatinasi su antikiniais androfagais, nes „mord” yra žmogus, „va” – valgyti. Mordva – ta pati reikšmė, Žmogvalgija. Kaip Lietuva – šalis, kur lietūs lyja, taip ir Mordvija – šalis, kur žmones valgo. Amianas Marcelinas aštuoni šimtai metų po Herodoto rašė, kad aplinkinės gentys nuo androfagų atsitolino ir aplink juos pasiliko dykros. Daugiau jis androfagų nebemini.

Tad kaimynai paliko androfagus kažkur tarp IV a. pr. Kr. – III a. po Kr. Greičiausiai palengva tai viena, tai kita gentis, neapsikentusi tokios kaimynystės, pakildavo ir su manta nuklysdavo į rytus ar į pietus; baisus čia malonumas atsitolinti į krūmus nuošaliai meditacijai ir išvysti žybsinčias siauras kaimyniškai merkiančias androfago akutes. Žmogėdros gyvena šiaurėje, – dar Simono Daukanto surinktoje žemaičių tautosakoje ši atmintis išliko. Neik, vaike, į šiaurę.

O androfagai, kaimynų palikti, tikriausiai labai įsižeidė, siuntinėjo jiems atsiprašymus, naivius savo diplomatus baltais dantimis ir sakė: mes daugiau nebevalgysime, mes ne kanibalai kokie, mes antikai pažįstami androfagai mordviai, kaimynai, perėmę iš jūsų leksiką, papročius, klumpakojį, jei jau grįžti nenorite, tai bent atsiųskite kultūrinę misiją, mokytojų pagal mainų programą, ar ką. Nežinia, kaip ten buvo, bet galima įsivaizduoti kanibalų liūdesį, tyrą vaikišką liūdesį, kai griuvo amžiais nusistovėjusios tradicijos ir, užuot daugiausia mitus kaimynais ir savais seniais, teko pereiti prie svetimo, primesto gyvenimo būdo. Ir tuštuma, ta dykrų tuštuma aplink; kaip įsivaizduoti tą pojūtį, kai melanchlenai, gelonai, net šiurkštūs ciniški agatirsai, net barbariškieji raiteliai plaukuotieji hunai gysloti ir neskanūs, ir tie atsitraukė nuo androfagų ir žmogvalgiai paliko vičvienutėliai. Gal iš pradžių jie didžiavosi – štai mūsų galybė, prilygstanti Iskanderui, dviragiam pietų dievui kariautojui, nuo kurio bėgdavo pietų gentys, argi persui Darijui, nuo kurio žygių šurmuliuodavo netgi skitai, nublokšti šiaurėn, visi nuo mūsų pasitraukė ir mes nebeturime priešų; didi mūsų galybė, nuo mūsų dieviškuoju vėju nupūtusi genčių gentis, medžioklių, ir žeme mintančių, ir jaučius valgančių, ir žolių sėklas čiaumojančių irgi ropes.

Mūsų tradicijos ir mūsų gyvenimo būdas pasiteisino, sakė kailinėmis mantijomis apsisiautę vietos ideologai ir beldė rankomis į žemę, nes tokia tad buvo jų malda vyriausiajam viešpačiui Erlikui – delnais belsti į apačią atsiprašant už išdykavimus žmogiškus. Jis požemiuose gyveno ir jam reikėdavo šitaip melstis, o danguje gyveno toks juokingas senis Tengri, kurį suvalgė stiprūs ir jauni dievai, o iš jo kaukolės surentė pasaulio stogą.

Bet kai androfagai per kelerius metus įsitikino savo vienatve, jiems pasidarė liūdna. Kaimynai dingo, dingo lengvos medžioklės saldžiarūgščių moterų, kvepiančių vištos mėsa, iš kurių varvėdavo taukai, saldžiai slystantys gerkle, ir vyrų, kurių šlaunys ir kumpiai buvo skanumynas, kaip ir smegenys, vis turtinančios androfagų galvas mintimis, ir širdys, turtinančios androfagų širdis narsa, ir kaulų čiulpai, kuriuos geriausia siurbti iš kaulo vėsų žiemos rytą tekant saulei, teikiantys gaivą ir vienovės su esatim pojūtį.

Androfagai tapo išmintingi ir patenkinti savimi ir šlovino pasaulio sandarą ilgus šimtmečius, ir šit nebeliko kaimynų, ir jie ėmė valgyti savo senius, nereikalingus kūdikius, kuriuos tam ir gimdėsi, bet vargo ir krapštymosi buvo daug, o mėsos maža. Šiuo metu, palikti vienumoje, jie turėjo labai daug ką permąstyti ir nuo mąstymo labai sulaukėjo, dingo tundroje, susiskaldę į mažas grupeles, medžiojančias viena kitą; nebeliko nei androfagų didybės, nei vienovės, o seniai ideologai, skelbę gėrį ir šviesą, ir visų daiktų vienovę, buvo suvalgyti patys pirmieji.

Ši izoliacija truko ilgus amžius, kol prie Ilmenio pasirodė pirmieji slavai, galinga banga stūmęsi į šiaurę, suvijo mordvių likučius į tundrą ir kuriam laikui palikę juos pašalyje prekiavo vergais, kailiais, grybais ir elniena, o vėliau besiplečianti Rusija užvaldė mordvius ir nusirito toliau, link Užuralės, Jenisejaus ir Sibiro gelmių.

Iki dabar antikinis pasaulis painioja androfagus su kitom gentim, o mordviai visai dingę iš žemėlapių, nors ir turi savo universitetą, kur mokosi rusiškai dujų siurbimo technologijų, keli jų istorikai atmena šlovingą praeitį, ir jie yra turėję neblogą poetą, kuris numirė.

„Šiaurės Atėnai”

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Dėlionės
(Esė)

Kažkas kažkur nukiša dėlionės detalę ir dėlionė tampa bevertė, ji nebeveikia, ji – šiukšlių krūva, kurią galima išmesti ramia sąžine; dėliojimas vis tiek beprasmiškas. Sunkiai dedasi šita valstybinė dėlionė, nes niekas nežino, ar visos detalės yra dėžutėje, ir koks piešinys – neaišku, kažką galima nuspėti tik iš kontūrų, o turinys viduje? Vieniems atrodo, kad to turinio net nebereikia, nes jo pripildys Europos Sąjunga, antriems jo per daug, tretiems vis kažko trūksta.

Šiomis dienomis dėlionė pasirodė esanti visa, ir jos turinys – valstybė. Valstybė ir jos piliečiai, lietuviai, istoriškai ir geografiškai suskaldyti. Pasaulio lietuvių kongresas, Dainų šventė, Mindaugo karūnavimas ir Mindaugo krikštas (karūnavimą pateikiant per krikščionybės prizmę ir per pagoniškos reakcijos adoravimą). Šiaip ar taip, vienovė buvo, ji dar kelias dienas tęsis, paskui vėl visi išsivažinės; lietuviai iš užsienių ir užjūrių grįš atgal, pasisėmę, sustiprėję ir kitaip įsikrovę. Jie gauna impulsą. Ir sėdę į lėktuvą atsiduria kitoje terpėje, kitomis moralinėmis sąlygomis, kitame laike, ir kiek ta įkrova sustiprina jų lietuvybę – klausimas išties svarbus. Jei Lietuva daro didelę pompą iš Mindaugo karūnavimo šventės, galima sielvartauti dėl balon metamų pinigų, tačiau tai, kas buvo pastatyta ir atšvęsta, buvo reikalinga, jei ne būtina. Gaila, bet tokios jau feodaliniu tradiciškumu pratęsiamos ir švenčiamos šventės. Joms reikalinga pompa – kad būtų ką atsiminti ir ką nuveikti ir, be abejo, patirti. Patyrimas, emocinis pompos ir iškilmių išgyvenimas – feodalinis, monarchinis paveldas, kurį mielai perima ir demokratijos. Valstybė ir jos šventės turi spindėti, ši liepos švenčių serija, galima sakyti, spindi. Architektūrinis indėlis į šį spindesį yra didžiausias; Gedimino prospektas svaigina laisvo gyvenimo pojūčiu; naujuose rajonuose, atokiau nuo centro, ta pompa ir spindesys jaučiami mažiau, bet miesto centras visada yra centras, jam lėšos skiriamos ne vien dėl „artumo dvarui”, o ir dėl tradicijų; geros jos ar blogos – kitas klausimas.

Lietuva apskritai gali pasidžiaugti ne tik laikinu visų pasaulio lietuvių solidarumu, sutelktu apie karalių Mindaugą. Šiaip ar taip, ši svarbi istorinė asmenybė sutelkė labai daug mazgų, kurie mums šiandien tebėra svarbūs – tai valstybė ir valstybingumai (daugiskaita), krikščionybė ir pagonybė, o visų pirma tradicija, kaip kuriam ji rodosi. Nėra objektyvios istorijos, tačiau yra objektyvūs mazginiai taškai, ir kuo prieštaringesni šie įvykiai, tuo jie labiau praplečia vertinimo amplitudę. Mindaugas – tiesiog tobula figūra tautai ieškant tapatybės. Todėl, kad apima egzistencines prieštaras ir leidžia kiekvienam pasirinkti pagal savus polinkius, skonį, simpatijas. Mindaugas – ne tik meilė, žudanti meilė, neabejotinas valstybingumo riterio ir karaliaus patriotizmas – bet ir žudymai dėl valdžios, ir baltų žemių užrašymai priešams, ir sąjungos su pikčiausiais priešais, ir didelė simpatija tarp Mindaugo ir popiežiaus Inocento IV, beje, sustiprinusio inkviziciją Europoje ir įvedusio kankinimus inkvizicijos praktikose. Savo meto sūnūs, jie elgėsi, kaip manoma, geriausiai prastose situacijose. Mindaugas laimėjo pralaimėdamas, jo tiesioginė linija, turėjusi užsibaigti Lietuvos karalių dinastija, žiauriai nutrūko, ir galiausiai jis pats buvo nužudytas.

Mindaugo asmuo yra vienas kertinių formuojantis žemaičių ir aukštaičių, Vakarų ir Rytų Lietuvos mentalitetui. Kurį laiką žemaičiai net grėsė Lietuvos valstybės tęstinumui – grėsė savo per didelėm pergalėm ir per didele galia. Bet kokiu atveju Mindaugo atsimetimas be žemaičių nebūtų įvykęs. Gerai ar blogai? Gal ir gerai, nes buvo gauta dar pusantro šimto metų karų ir laisvės. Nagrinėtos istorijos galimybės. Didele kaina. Bet, ko gero, kita kaina irgi būtų didelė. Karūna, Mindaugui pralenkus laiką, gauta per anksti, karūna nebuvo priimta laisvų karių – žemdirbių, jiems atrodė, kad krikštas – tai pasidavimas Livonijai ar teutonams ir kad galima laimėti daugiau. Ir jie išties buvo teisūs, tie žemaičiai. Jie bent jau nebuvo silpnesni. Mindaugas gavo Livonijos kunigų plejadą ir, žinoma, tebesibraunančius vokiečių pirklius, kurie vos netapo dominuojančia Lietuvos miestų, taigi ir valstybės, politine dalimi. Mes vos vos neprasmegome slavų jūroje, – ir tai XIII a. krikšto atsisakymo pasekmė. Bet germanų vandenynas, nuolatos besiveržiantis į Rytus plėsti savo gyvybinės erdvės, būtų mus visai paskandinęs. Lenkija ir Lietuva buvo beveik lygios partnerės, lygios savo kultūra ir mentalitetu, germaniškasis pradas buvo pavojingesnis ir pajėgesnis, ypač jei jis būtų suspaudęs Lietuvą savo žnyplėmis – iš Latvijos ir Prūsijos pusių. Negalima manyti, kad ekonomiškai tai nebūtų išėję į naudą. Bet tai būtų reiškę vokišką administraciją ir vėlesnį dalyvavimą jau Romos vokiečių imperijos vidinėje politikoje ypatingą statusą turinčios žemės teisėmis; o karaliais lietuviai nebūtų buvę. Soste būtų sėdėję visokie Frydrichai. Taigi nebūtų nei Gedimino, nei Vytauto, nei didelių žavingų pergalių, nei pralaimėjimų. Tiesiog pralaimėjimai būtų buvę tylesni, šliaužiantys; jie būtų palengva nuvedę į Reformacijos karus ir smarkiai taukštelėję per mentalitetą, kuris mums davė savitą pasaulėjautą ir laisvą stovėjimą prieš Dievą, o kartu – dėl katalikybės vidinės tolerancijos ir pajėgumo įimti archajines formas – leido likti neatkirstiems nuo tradicijos.

„Šiaurės Atėnai”

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Vilkai purve
(Esė)

Langobardų vienas būsimų karalių, pasak Pauliaus Diakono iš VIII a., buvo atrastas purve. Būsimasis didis karvedys, Lamissio, kūdikėlis, buvo piktųjų įsviestas į purviną balą, idant prigertų, ir jį, besiturškiantį purve ir molyje, rado karalius Agelmundas, jodamas su svita pro pelkę. Į ją buvo įmesti šeši kūdikėliai, septintas kabinosi, septintas nebuvo prigėręs, vis dar, ir kai Agelmundas, susidomėjęs purvo gurvuoliu, besiraitančiu dumblyne, pakrutino jį ietimi, ir kūdikėlis įsikabino į jos duriantį ir pjaunantį metalą, įsikabino rankutėmis į aštrų ietigalį ir veržėsi iš balos, nors bala tai reiškė mirtį, gundymą pasiduoti, minkštą mirtį, – motina šiam septynetui buvo parinkusi mirtį purve kaip švelniausią gailesčio formą, motinos meilė buvo žiauri, o jos švelnumas gailesčiu sviedė atgal į minkštas pelkyno įsčias; o ietis reiškė kraują dabar ir neaiškią ateitį rytoj; įsikabinimas išgelbėjo; susigraudinęs Agelmundas liepė ištraukti kūdikį, taręs, kad tasai būsiąs didis karys, ir jis, karalius Lamissio, vardas nuo langobardų lama arba „molis” toks buvo, prie Tanajaus arba Dono sumušęs amazones, upėje rankomis paskandinęs jų vadę ir karalienę ir leidęs langobardams persikelti per brastą; jis, gimęs vandenyje ir purve, puikiai žinojo, kaip kautis su blogiu ir priešais, o amazonę gal jis laikė savo motina, archetipine motina, įsviedusia jį į dumblyną numirti švelniai.

Galvoju apie veržimąsi iš purvyno ir iš migdančios pelkės, apie tai, kad pelkėje yra laisva apsvaigti nuo nuodingų garų ir grožėtis pasidavimu, bet tas kūdikis nieko nekalbėjo apie force majeure, jam šios pranokstančios jėgos įsikūnijimu buvo ne purvas, o ietis, ieties smaigalys, į kurį jis kibo švelniomis molinomis kūdikio rankutėmis. Šitaip gimsta karaliai ir šitaip prasideda ir tęsiasi tautos, šio vyro, įsikibusio į ašmenis, palikuonys po pusantro šimtmečio valdė Italiją nuo Paduvos iki Neapolio ir Benevento. Langobardai išsiveržė iš savo pelkės.

Ši istorija priminė dar vieną legendą apie hunų didžiosios tautos pradžią, nes ji nuo pelkės prasideda. Legendos vaizdinys lakoniškai sutelkia istoriją ir jos galimybes.

Hunai buvo ilgaamžiai kinų kaimynai, tai draugai, tai priešai, tai nukariautojai, tai genocido objektas, ir vis dėlto ryšys ir atmintis nenutrūko, hunai net ir iškeliavę į Europą buvo atmenami ir kažin koks ryšys tebeveikė, gal per Šilko kelią atsklisdavo paskalos apie hunų likimą Europoje, išaukštinimą ir paskui žlugimą, žlugimą po hunų pralaimėjimo prie Nedao upės 453 m. po Kr. ir kitais metais – hunų valstybės subyrėjimo, suirusio etnoso. Išsisklaidžiusios tautos, dar kartą. Tačiau kinai pro savo mitinę-legendinę prizmę, pro kurią kaip pro aprūkusį stiklą labai iš tolo žiūrėjo į hunų istorijos nuotrupas, dar įmatė ne tik Atilos hunų žlugimą, bet ir prisikėlimą, žiaurų, baisų kilimą iš sutriuškinimo prie Balatono lėkšto ežero ir nubloškimo į paežerės pelkes; istorija suveikė pagal archetipą, kaip dažnai būna, kai ji nežino, kaip veikti toliau; hunai atgimė padėdami pagrindus vėlesniųjų laikų tiurkams; o buvo jie, galingieji valdovai, sumušti ir pralaimėję, Europai atsikvepiant nuo jungo. Alanams, gepidams, Romai – kai hunų likučiai pasitraukė į pietų stepes, link tų vietų, iš kurių jie buvo atėję, tačiau jų taip ir nepasiekdami; taigi apie Atilos hunus iš Kinijos metraščių.

Hunnu gentį – juose sakoma – visiškai išžudė kaimynai, nebeliko nė vieno vyro, nė vienos moters, nebeliko hunų. Tik liko vienas berniukas, devynerių metų, kuriam priešai nukirto kojas ir rankas ir įsviedė į pelkę. Jis krutėjo, judėjo toje pelkėje ir išsiskyrė sperma, nuo kurios pastojo vilkė, ėjusi palei pelkę; berniuką priešai vis vien surado ir užmušė, o vilkė nuėjo į Altajų, pasislėpė oloje ir pagimdė ten dešimt sūnų. Praėjus kelioms kartoms, iš olos išėjo vyras, vardu Asjanšė, pusiau legendinis, pusiau istorinis tiurkų protėvis, kuris pradžioje tapo klajoklių žužanių (šiauriau Kinijos) vasalu, ir taip tiurkai palengva įėjo į istorijos areną, idant vėl atgimtų – taip pat ir pakartotiniais žygiais į Vakarus, jau Čingischano ir Tamerlano žygiais. Ir viskas prasidėjo nuo berankio bekojo berniuko spermos lašo pelkėje, viskas prasidėjo nuo nužudytojo pratęsimo vilkėje. Tiurkų chanai, jau istoriniai, manė, kad jie savo sielomis vilkai, o žodis ašana, iš kurio kilęs „chanas”, reiškia „taurusis vilkas”.

Gal ta pelkė – tai Balatonas, palei kurį buvo išmušti paskutiniai Atilos hunai; o Altajus – tai centrinio Altajaus kalnagūbrio slėniai, tinkami pasislėpti ir išėjus gyventi toliau, toliau, ir gyventi ne bet kaip; kalbu apie pelkes ir pragaištis, iš kurių išeinama, ir tautos, kurios turi gyvybinę galią, išlieka ir iškyla bet kokiose užuoglaudose, išsilaižiusios žaizdas vilkės liežuviu, Gedimino vilkas irgi yra pažadas pelkynų tautai, nes jis staugė ant kalno, nurodydamas kryptį dvasiai, o fizinė kryptis, geografinė kryptis buvo nurodyta ir išpranašauta, nes jo staugimas lygiai sklido į visas šalis, į rytus ir į vakarus, į pietus ir į šiaurę, ir tas Vilkas tebėra gyvas archetipas; mes tebesame pelkėje, bet jau, atrodytų, artėja tokios dienos, kada reikės pasiskelbti, ar mes tebesame istorinė tauta, kuri atgims XXI a. Europoje, nes trylika metų apsiskelbę mes buvome pelkėje; dabar kelias laisvas, vėl į visas puses. Apskritai Europa yra mūsų Altajus, mūsų Beneventas, pažadėtoji žemė ne iš dykumų, bet iš pelkių išėjusiai tautai. Europą galime imti.

Nuostabiai gražus laikas, tai tas pats langobardų žvilgsnis nuo Alpių aukštikalnių. Nuo pelkių pakilusi tauta per Alpes įsiveržė Italijon, idant ten užimtų geriausias Europos žemes, tiurkai per pelkes ir Altajaus kalnus sugrįžo atgal, eidami spermos pėdsakais stepėse, vedami uodžiančios vilkės; įmanoma viskas, ir rekonkista yra atgimusių tautų pašaukimas.

Niekas neprarasta, legendos moko, kad yra šlovės metas, yra nuo šlovės pertekliaus apsvaigusio žaizdų laižymosi metas ir yra metas, kai išeinama iš pelkių, sugrįžtama iš kalnų, ir tada pasirodo, kad istorija, davusi šansą, duoda ir jo archetipą. Tai yra visas o visas galimybes. Pakartojimą to, kas buvo, naujomis sąlygomis, ratą, išvedantį į naują aukštį pagal būtas taisykles būtose vietose kaip ir nebūtose.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Chaosas
(Esė)

Kas yra tvarka, pasakyti ne taip paprasta, tačiau kas yra chaosas – kiek lengviau. Chaosas – tai kitokia tvarka, protingesnė. Ar net daugiau – pirmapradis autentiškumas.

Prieš pasaulio sukūrimą, sakoma, buvo chaosas. Tai ką, po jo sukūrimo atsirado tvarka? Šita kosminė nesąmonė su akmeninėmis arba skystomis planetomis, juodosiomis skylėmis ir žioplomis bei įžūliomis kometomis, taip ir besitaikančiomis žiebti kokiai nekaltai planetai į šoną. O iš kur tokie negražūs dinozaurai? O socialinė sistema, tai yra sistemos? Jos vadintinos tvarka? Ne, sakyčiau, tai, ką mes vadiname tvarka, tėra chaoso rūšis ar greičiau rūšys. Tvarka – tai degradavęs, susprogęs chaosas. Tvarka – tai chaoso dekadansas.

Tvarka yra tam tikros rūšies netvarka. Joje daug neetiškų dalykų. Neetiškų, bet priklausančių tvarkos esmei.

Ar tvarkinga yra valgyti karves?

Ypač pačių karvių požiūriu?

Manau, atsakymas kiekvienam aiškus.

Tai kodėl mes valgome žlėgtainius? Tvarka tokia. Chaose karvių tikrai niekas nevalgytų, jos būtų mūsų draugės ir mes žaistume su jomis šachmatais ir kitokius intelektinius žaidimus.

Ar tvarkinga pradėti karą? Juk tai sumaišties įvedimas. Ar tvarkinga sakyti, kad yra viena tvarka, tvarkingesnė už kitas? Dabar pasaulyje yra Viena Tvarka, bet kada yra tokia, atsiranda kita Viena Vienintelė Tvarka, ir jos abi tvarkosi viena su kita, griūvant dangoraižiams ir liepsnojant mečetėms.

Tvarka – tai nevykęs chaosas, o chaosas – tai visų galimybių kvintesencija. Mes tiesiog apvertę sąvokas. Tai, ką vadiname tvarka, yra tam tikros rūšies chaosas. Nelabai vykęs. Ir kaunamės su mūsų tvarkos rūšį supančiu chaosu, kuris eina ir plūsta dulkėmis, kandimis, daiktais, vis nerandančiais savo vietos ar greičiau randančiais, bet mes kažkodėl manome, kad ta daikto vieta visai ne ta. O juk daikto vieta ten, kur jis yra, – šitai pripažinę daug laimėtume buityje.

Chaosas duoda laisvę, tvarka ją riboja, ir tvarka yra prievarta. Nėra tokios tvarkos, kuri nesiremtų prievarta daiktams, žvėrims, žmonėms, metalams ir, žinoma, uodams bei musėms su varliagyviais.

Ateini pas žmogų, o jo butas nuėjęs voratinkliais ir vorais. Žinoma, paprastas, neišprusęs lankytojas pasakys, kad tai netvarka. Bet jei šeimininkas jaučia silpnybę voragyviams, – pas jį kaip tik tvarka. Ideali.

Arba vėl pažįstu žmogų, kuris ryte atsikelia, lengvai užkanda ir ima tvarkyti butą, tvarko jį visą dieną, iki pavakarių, išgeria mineralinio, suvalgo kiaušinį ir išsigandęs eina miegoti, nes visą dieną triūsdamas sutvarkė gal keturiasdešimt kvadratinių centimetrų ploto, ir naktį jam sapnuojasi košmarai apie netvarką ar greičiau apie tvarką. O tvarka – tai pavojingas dalykas, jei neatsargiai su ja elgiesi.

Ne, aš ne prieš tvarką – ją bent jau supa chaosas, ir bent jis atveria horizontą, leidžiantį kiek alsuoti. Įkvėpti gryno oro. Bet tvarkų daug, o chaosas vienas, tad jis tobulesnis, jis greičiau tobulas. Chaosas buvo pradžioje, ir tai buvo gera.

Pasaulyje chaosui turbūt artimiausias pliuralizmas, bet jam galingai priešinamasi. Kurgi ne, jame niekas nesugebėtų orientuotis. Bet pliuralizmas geras tuo, kad jame nereikia orientuotis, jis sau yra, ir tiek.

Ten ir tada, kai įvedinėjama tvarka, kyla sumaištis, pasiekus tam tikrą fazę ji pristabdoma ir pavadinama siekta ir laukta Tvarkų Tvarka, dėl kurios kovojome ir aukojome. Bet vis vien tai sumaištis, kad ir kokioje fazėje ji būtų sustingdyta.

Chaosas – tai slaptingas judėjimas nejudant. Tai siekių nebuvimas, nėra siekių, nėra dūžtančių vilčių, o tada yra gerai ir ramu. Šitą atrado Buda ir dar keli gudrūs kinai, bet kas ten jų klausys.

Dabar chaosas praradęs savo pirmapradę reikšmę, šis žodis daugiau reiškia netvarką, sumaištį be orientyrų. Sakykime, šiandienos politinė situacija visiškai ramiai pavadinama chaosu. Žinoma, ji gimininga chaosui, tegu ir nedaug, nes chaosas – tai galimybių tirštuma. Ir Lietuva dabar eina per chaosą, per laikotarpį, kai viena tvarka pereina į kitą. Arba viena netvarka į kitą. Bet tuo chaotiška situacija ir įdomi. Joje atsisveikinama su senąja netvarka ir pereinama galbūt į aukštesnį, tvarkingesnį netvarkos lygį. Jame gal ir žybtelės tikrojo chaoso kibirkštėlės, bet trumpam. Kol kas pravartu į jas įsižiūrėti, jos bent jau gražiai blyksi. Ar to maža?

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Apie svogūnus žodis
(Esė)

Visi hiacintai yra svogūnai, tą sužinojęs labai džiaugiausi. Ne, ne piktdžiuga, aš svogūnus mėgstu, ir tikrai nedrovu tą prisipažinti; jie niekinami, o, po teisybei, be reikalo, nes kiekvienas svogūnas – tai skanus hiacintas be violetinio prielipo, tinkamo lenkiškoms salotoms, Lenkijoje gyvendamas kelis mėnesius Liubline buvau nusipirkęs hiacintą violetinį, mane sužavėjo paslaptingas alcheminis darinys, svogūnai ir Narcizas. Narcizas – mitologinis savimyla, bet gražus savimyla nebaisus, nes jis grožisi tik savimi, jam pakanka savęs, ir kitus palieka ramybėje, o tai asketo laikysena.

Narcizai man gražiausios gėlės, balti tradiciniai narcizai, po hiacintų, žinoma, o svogūnas yra skaniausia daržovė, nepalyginama su arbūzu, tarkime, nors arbūzas tai yra uoga. O svogūnas – gėlė, juk ir bulvės – tai gėlės, jas dvarponiai pradžioje augindavo grožiui, žydėjimo grožiui, kaip ir kalakutais puošdavo ne stalus, o pievas ir dvarų kiemus. Kalakutas yra valgyti, ne žiūrėti, ir vienas kitam trukdo.
Svogūno laiško grožis yra didelis. Bet svogūnas yra ta pati gėlė, ir valgydamas svogūnus pakyli į eterinio maisto aukštumas, pagal tamsias pranašystes apie laikų pabaigą, joje žmonės mis vien gėlėmis, o paskui gėlių kvapu, grynuoju eteriu; esu įsitikinęs, tos gėlės, kurios išdygs ant armagedono lauko po mūšio, ir tos gėlės, kurias valgys išrinktieji, išlikę po lemiamosios kovos, – tai tie patys svogūnai, kaip ir galutinis ir paskutinis žmonių maistas žemėje bus gėlės ir gėlių kvapas, svogūnais ir česnakais mito piramidžių statytojai, sprendžiant iš sąskaitų, išlikusių ant papirusų, kurie irgi galbūt yra svogūnai. Manau, kad kitaip, netaisyklingai maitindamiesi, jie būtų nusilpę ir nepakėlę tų didelių akmens blokų. Svogūnų kvapu mis ir išrinktieji laikų pabaigoje, svogūnų kvapas yra toks pat skanus kaip ir benzino, tačiau svogūnų kvapas yra ekologiškas bei amžinas ir turi metafizinę perspektyvą, svogūnais turėtų kvepėti visas kosmosas. Tai pati tyriausia, protingiausia ir dvasingiausia daržovė.

Pitagoras drausdavo valgyti pupas, o svogūnus pats valgė, nes egiptiečiai ir graikai labai mėgo svogūnus ir užsikąsdavo jais per filosofų puotas, meiliai apsikabinę numylėtinių mokinių pečius, jie valgydavo svogūnus ir keisdavosi išminties meilės bučiniais; svogūnas – tai, kas yra tyra. Ir išties kas yra matęs ką tyresnio už svogūną? Jis atveria sielos gelmes, ir žmogaus akys, per kurias siela išeina į paviršių, ir žmogaus akys verkia, nes tai ašaroja jos siela, apimta gyvenimo džiaugsmo ir podraug skaudėjimo dėl savo netobulumo ir ilgesio tėvynės danguje.

Žemės modelis, žemės pirmasis žemėlapis – tai kiaušinis, nes jis sudužęs rodo, kaip atrodo pasaulis, kaip žinoma, pasidaręs iš anties Gagos padėto kiaušinio, kiaušinio, kuris sudužo netyčia, ir atsirado pasaulis, geltonas kalnas viduryje – tai trynys, o baltymas – tai vandenynas, supantis žemę, trūksta, žinoma, trijų banginių ar krokodilų, ant kurių nugarų žemė ir guli atsigulusi patogiai; bet žemėlapiai yra netobuli, tobuli buvo tik kapitono Pirio Reiso žemėlapiai, kuriais naudodamasis šitas vyrukas išmaišė Okeaniją, atrodo, anksčiau už kitus. Pirio Reiso žemėlapiuose XVII a. viduryje tobulai pavaizduoti žemynai, tiksliai kaip šiandien, šie paslaptingi žemėlapiai buvo nubraižyti ant XV a. pergamento, perpiešti iš papiruso, o jame buvo ir Antarktida, antipodų žemė, apie kurią dar niekas tada nežinojo, ir ji buvo be ledynų. Su visais kalnais, kalneliais, kurie atrasti tik moderniąja echoskopija, kurie po ledu, kuris tūkstančių tūkstančius metų dengė antipodų žemyną, su visomis po kilometrinėmis ledo lytimis pagultomis įlankomis ir užutėkiais, ir lagūnomis, tai buvo toks geras žemėlapis, kad kai iškilo kolegų ir aštriadančių protestantų klausimas, iš kur jis jį traukė, savo tarnybą Piriui Reisui teko baigti tarnaujant turkų sultonui, kuris, tiesa, Polinezija nesidomėjo. Dabar šie žemėlapiai Konstantinopolyje.

Tiesa, Piris Reisas mėgo svogūnus, jis juos valgydavo prie kavos ir kaljano, po dvidešimt–šešiasdešimt per dieną, dėl sveikatos, kaip pats sakydavo. Daugiau kaip šešiasdešimt keturių nevalgydavo, nes reikia turėti saiko, kalbėdavo Piris Reisas, o, be to, šešiasdešimt keturi – tai langelių skaičius šachmatų lentoje ir šio skaičiaus nevalia viršyti, tai saiko matas, kaip ir auksinė proporcija.

Piris Reisas, britų džentelmenas, mirė sulaukęs šimto metų Stambule ir pižonai šiandien sako, kad jis buvo Šambaloje arba kad jam tuos žemėlapius Londone atnešė senas žydas kabalistas, kuris rado juos savo storų knygų aplankuose ir padovanojo artimiausiai gyvenančiam pažįstamam kapitonui, o gal ir pardavė už auksinį Venecijos dukatą simboline kaina, nes žemėlapiai beverčiai, kadangi jie neįkainojami, gal išsimainė į gražią prancūzišką kėdę, patogią galvoti ir nepatogią sėdėti, lenktu it svogūno laiškas atlošu. Taigi Piris Reisas mirė Stambule, antraip Konstantino mieste, 1700 metais, kai dar prie Antarktidos niekas nebuvo priartėjęs ir dar nebuvo apžiūrėtos šiaurinės Australijos pakrantės, o Maršalo salos, arba Mikronezija, buvo užplaukiamos, užtinkamos, bet sunkiai dėjosi į žemėlapius ir antrą kartą, kaip įtikinėja Umberto Eco, jų nebūdavo galima rasti.

Taigi kiaušinis – pirmasis gaublys, bet navigacijai jis netiko ar bent jau buvo galima apsieiti be jo; sudužusio kiaušinio pavidalas paversdavo gaublį žemėlapiu, kuris apytiksliai tiko, nes rodė, kad vandenų yra daugiau nei sausumos ir kad, priplaukęs žemės, tai yra vandenų kraštą, gali apsiversti su savo laivu ir nukristi į apačią. To niekas nenorėjo, todėl geografiniai atradimai ir laukė taip ilgai. Baimė apvirsti žmogiška. Net vėžliai ją jaučia.

Jeigu kiaušinis – Žemės modelis, tai svogūnas – pirmasis sielos gaublys. Siela sudaryta iš kelių sluoksnių, kaip moko bon-po ir budizmas, svogūno įvaizdį naudodamas kaip sielos modelį, kurį po platanais ir fikusais būdavo galima demonstruoti mokiniams, rodant, kaip nuo kūno ir nuo sielos nusilupa ištisi sluoksniai, kol galiausiai nieko nebelieka, svogūnas įrodo sielos iliuziškumą ir nirvanos galimybę. Jeigu siela nusilupa iki absoliučios tuštumos, viskas galima, ir tobula nebūtis.

Tokio švento optimizmo, žinoma, nepagrįsto niekuo, neturinčios upanišados ir brahmanizmas moko kitaip, naudodamasis tuo pačiu svogūno modeliu jis sako apie nuo išorės vidun einančius sluoksnius, iškvėpimą, įkvėpimą, tarpsnį tarp jų, įkvėptį ir alsavimą; akį, ausį, protą, kalbą, lytėjimą, arba odą, mėsą, sausgysles, kaulus ir kaulų čiulpus, arba apie kvėpavimą, žarnų vėją, jungtį tarp kvėpavimo ir žarnų vėjo, virškinimo vėją ir rijimo ir vėmimo vėją, kas paeiliui sanskritiškai skamba prana, apana, vyana, samana, udana. O hinduizme sielą sudaro penkios sujungtos ugnys Puruša, Dharma, Jama, Pitaras, Daeva, kurių vardai rodo, iš ko jos kilusios, iš pirmažmogio, dermės, Jamos pirmojo mirusiojo, esančio kiekviename, iš protėvių ir Absoliuto.

Taigi dar kartą sakau apie svogūno didingumą, mes nė nenumanome kaip reikiant, kiaušinis, ir tas tetinka pasauliui aprašyti, nes iš jo atsirado Kosmosas, o jeigu svogūnas, besilaupantis sluoksniais, vaizduoja sielą ir kūną, ir kūną atskirai, jeigu norime, bet ir universaliąją sielą, tai turime pasakyti, kad svogūnas yra metafiziškiausia daržovė, kuri gali būti prilyginama sielai.

Ir dar apie svogūną; jei kiaušinis atitinka kosmosą ir Žemę, tai ką atitinka svogūnas, jeigu žmogaus simbolikoje jis – sielos modelis? Svogūnas yra vienas iš Dievo pavidalų ir čia nieko keisto. Ir siela padaryta nusižiūrėjus į svogūną. Kad Dievas taip elgėsi, tikrai nieko keisto, kurdamas žmogų, svogūną jis jau buvo padaręs, tad negalėjo, kurdamas sielą, apsieiti be vieno tobuliausių kūrinijos daiktų.

Su Andrzejumi Tyszczyku, Romano Ingardeno estetikos specialistu, parašiusiu kelias monografijas apie Ingardeno estetiką, važiavome naktį iš Liublino į Varšuvą, o važiavome šokti dievų ir šamanų lietaus šokio priešais Belvederį, mus vedė kilnus tikslas, kupė nuobodžiavome keturias valandas, turėjau pusantro milijono zlotų, kas šiandien gal reiškia šimtą penkiasdešimt litų, bet tada, 1993-iaisiais, tai buvo pasiutę pinigai, „Wodka Wyborowa” kainavo apie aštuoniasdešimt tūkstančių, „Gazeta Wyborcza” – pusketvirto, o „Gaulloises” be filtro – penkis tūkstančius; „Jan Sobieski” su filtru pakelis, kuriame tilpo dvidešimt penkios cigaretės, prilygo laikraščiui; taigi tą naktį kalbėjome apie estetiką, trise iš kakliuko lupome „Wyborowa”, jos buvo daug, dainavome Mareko Grehutos dainas ir kalbėjome apie Husserlį, Ingardeną ir vaiduoklius Liublino senamiesčio rūsiuose, užsikąsti tebuvo trys svogūnai, kuriuos ir valgėme ir kurie laikė protą aštrų, o liežuvį pakabintą, traukinys laikė mus tris vengrais, nes mudu su ponia A. kalbėjomės lietuviškai, o daktaras Andrzejus – danų pajūrio dialektu, bet svogūno valgymas leido susikalbėti ir suprasti vienam kitą ir vėliau sukurti lietaus šokį, kurį Varšuvoje pusę trijų nakties sušokome prieš Lecho Walęsos langus.

Tokie dalykai nesikartoja. Tik kad lenkai svečiai pas mane atvažiuodavo į Kauną, aš kaip tik neturėdavau pinigų ir misdavau keptais svogūnais, jų galima pavalgyti, jie labai skanūs ir kepti, tik kiekvienam žmogui reikia mažiausiai pusantro kilogramo svogūnų, žinoma, valgomų karštų su paprika. Svogūnas yra pasaulis ir yra siela ir yra žmogus; tad valgymas svogūno praturtina intelektą kaip filosofo smegenų valgymas ankstų rytą per patį saulėtekį atsidarius langą įkvepiant šviežio oro gūsį pilna burna bet tuo nepiktnaudžiaujant ir daugiau alsuojant akimis.

„Šiaurės Atėnai”

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Dainavimas atsistojus
(Esė)

Su lietuvių dainavimais labai gražu. Tokie gražūs dainuojantys lietuviai, išsižioję jie, dantys balti, nublizginti nuo lašinių; akys mėlynos saulės spalvos, nes saulė lietuviui prisimerkus atrodo mėlyna, na gal kiek žalsvoko atspalvio. Todėl jis ją ir įsipaišė į tautinę vėliavą, viršūnėlėje, kad neužmirštų, kaip ji atrodo prisimerkus dainuojant, prisimerkus, kaip prisimerkia vištos ir gaidžiai, rytą skelbiantys; kaip Saulė matosi krintanti pro lapiją, ji geltonai žalsva ta Saulė, ir prisimerkus dainuojant irgi spalvos pasidaro tautinės, aukštas natas traukiant – šviesieji vaivorykštės tonai, žemas, akis ir burną su dantimis aštriais žemyn lenkiant, akys įžiūri žalią raudonį nuo kompiuterio sausros paraudusios ar raudono kapiliaro įtrūkusio spalvą traukiant sunkią didelę natą.

Lietuviai dainuoja kaip pasiutę, tai vadinamoji dainų tauta, nors latviai turi savo nuomonę, o, kaip įprasta, atskirą nuomonę tiek apie latvius, tiek apie lietuvius turi estai, kurie visada turi savo atskirą nuomonę, bet apie estus ir jų dainas tiek.

Lietuviai dainuoja tiek individualiai, tiek šeimomis, giminėmis, grupėmis. Dainuoja jie ir miniomis, o tai yra šventė; kuo daugiau dainuoja, tuo šventė didesnė, o kai dainų ima varvėti per kraštus, tai būna dainų šventė.

Dainuodamas žmogus seilėjasi, jam norisi šnypštis, kasytis nugarą, bet tai yra tik pirmieji įspūdžiai. Tai tik pradžia. Ir jie pagauna tik tada, kai dainuoji ką nors iš Pūko radijo ar bet kokio pageidavimų koncerto. Pageidavimų koncertų dainos goslios, užkimusios, be Mamontovo, bet su Cicinu ir tokiu žmogumi su skrybėle, kuris dainuoja dažnai ir visur, bet tai ne Stakėnas, kurio skrybėlė didesnė ir kuris yra didelis dainininkas. Bet gana apie personalijas, nes daina nėra personalija, nors kiekvienas laužia tą dainą savaip, po teisybei, daina yra laisva ir nepriklauso niekam, nes ji liaudies, o liaudis niekieno, ir tas, kas liaudies, irgi niekieno, todėl iš liaudies tiek daug ir imama, ir imta, ir bus imama, kaip ir liaudies dainos paimtos ir būgnijamos iškreiptais būdais per balius. O jei apie populiarias ir nepopuliarias dainas, tai geras dainas dainuoja aktorių trio ir Keistuolių teatras, bet mes ne apie tai. Mes apie kitą dainą, autentišką ir nuogą liaudišką.

O jeigu apie liaudies dainą, tai ją dainuoja eilinis lietuvis; jeigu jis girtas, dainuoja apie kalnus ir mūrus. Jeigu jis blaivas – apie mergeles. Bet lietuviai vyrai, šiaip savo vyriškumą branginantys ir ginantys net tose vietose, kur nelabai reikia, nemano, kad dainuoti nevyriška; ne, dainuoti yra vyriška, net „Pasvarscyk antela”, o jau „Tyliai leidžias nuvargusi saulė” – tai išvis visų vyrų himnas. Jei reikėtų įvesdinti moterų ir vyrų himnus lietuvių kultūros apyvarton, tai moterys plėštų ką nors karingai lyriško, o vyrai – visišką išskydusį lyrizmą; visai to nesisarmatydami.

Bet ne apie tai aš. Ne apie vyrus ir moteris, o apie liaudies dainas, švelnias, melancholiškas, bet iš tolo įsiklausius – kietas, barbariškas, nieko nežadančias gero anei dainininkui, anei klausovui, išskyrus didelę grėsmę. Iš tolo tai dundantis baisumas, net jeigu mergelė apie bernelį ar bernelis apie žirgelius, visai nekalto turinio dainos; ir tai pagaugai eina.

Tiesa, tada, kai padarai tokį pokštą nepokštą, – imi klausytis dainos, nesiklausydamas žodžių, melodija padvelkia barbariška kieta jėga, net jei iš mažos gerklytės sklinda.

Žodžiai sušvelnina, žodžiai panaikina tą baugulį, kuris šalčiu sukte suka vidurius; jei imi nesiklausyti lietuviškos dainos žodžių, spinduliniame rezginyje nusėda švino sunkumo siaubas.

Bet prijaukintas siaubas, toks savas.

Vėl įjungi sąmonę – taigi mergelės, antelės, žirgeliai, rūtelės, dobilėliai.

Buvo čia ko bijoti.

O buvo.

Kas su tom mūsų dainų dainelėm, nežinia. Nors folkloristai užkimdami kalba apie liaudies dainų grožį ir turiningumą, užmušk, nėra to turinio; per visą dainyną kartojasi tas pats. Dobilėliai, ąžuolėliai, mergelės ir gegelės, ir antelės – viskas gerai, bet jose, tose mūsų dainose, niekas nevyksta. Ogi nieko neatsitinka. Kažkas išjoja, kažkas lieka. Kažkas pro šalį praskrenda. Kažkas grįžta. Kažkas negrįžta. Žaliuoja, ošia, kalnas, giria, sodas, paukšteliai, ežerėliai, upės. Kas tai? Siužeto jokio. Dainorėlė ar dainorėlis dainuoja stovėdamas. Įlipęs įaugęs kojomis į žemę, jis yra vidury, aplinkui įvykių pėdsakai. Ne patys įvykiai, o jų atspindžiai zerkolėliuose dūšių.

Tekstai dainų pasibaisėtinai neinformatyvūs. Dažnai pasikartojantys, persikartojantys ar nuoširdžiai pasakojantys apie žirgelių ganymą, na, panelių lankymą. Kas be ko. Saulelė, kalneliai, jūrelės marelės, lelijos. Siūbuoja, joja. Gal ir įvykiai. Bet nelabai užkrečiantys smalsumu; pasikartojimai begaliniai, o begaliniai ir varantys nuobodulį, o ne tango aistringą siužetą, ne, aistros jokios, nei pamokymų, nei istorijų kokių nibelungiškų.

Lietuvis dainorėlis stovi ir dainuoja. Tiesa, eidamas jis irgi dainuoja, bet tada ima žagsėti, dirba ir dainuoja, bet tai jau daugiau moteriškos, geria ir dainuoja, o tai jau vyrai ir moteriškos, ir maži vaikai. Bet dažniausiai dainuojama stovint ar sėdint, ir apie ką – įsigalvojus ir įsiklausius tai visai apie nieką, ir aš tuo didžiuojuosi, nes tas niekas yra didelis.

Lietuvė ar lietuvis dainuoja apie laukimą. Visos dainos yra laukimo dainos, šit ims kas ir atsitiks, aš plauksiu, žada, aš skrisiu, žada, aš eisiu, žada – bet neina ir neskrenda kažin kodėl. O jei ir skrenda – tai visada pro šalį, pro debesis, pro kalnelius, bet pro šalį, arba stebėtojas tiesiog ima ir mato dingstant padangėje gulbių pulkelį ar bernelį, ar mergelę užu miško, užu marių. Tai meditacinis matymas, meditacinė jausena. Štai ką noriu pasakyti apie tas gūdžias liaudies dainas. O meditacija būna tada, kai ištuštėji pats, kai savo sąmonę valaisi sluoksnis po sluoksnio, gulbės plunksnomis, medžiais kalneliais dairydamasis, bet išmeti žvilgsnį ir balsą į aplinką, idant imtum ir ištuštėtum.

Visos lietuvių dainos apie laukimą, o tai yra kiekvienos meditacijos tikslas. Išsemi, išdainuoji, išdainuoji pasyve, stovėdamas ant žemės, ištuštėji visas, ir tavo sieloje pasidaro tuščia, lietuviškos dainos tobulasai tikslas yra tuštuma dūšios, ištuštėjimas, tam ir melodijos migdančios kraupiam apsnūdimui, bet tai ištuštėjimas, dainuojama, idant būtumbei tuščias.

Tibetiečiai taip gieda mantras – gieda eidami, gulėdami, stovėdami, mušdami jako jautelio nugarą pančiais, ardami kalnų atšlaitėse, varo savo tą om mani padme hum ir kitokių moka mantrų, o taip jie daro, idant siela ištuštėtų ir nusileistų budos vizijos visokios, bet ir tai dar tik pradžia, nes vis vien mantra tai dievybę šaukia. Šaukia, žmogų išvalydama, ir žmogus, rėkaudamas mantras pro nosį, ištuštėja, jo sąmonė lieka švari ir joje nieko nėra, tik nusileidimo aikštelė Dievui.

Meditacija, kai ištuštinama sąmonė, ir tam mantros; meditacija, kai ištuštinama sąmonė, ir tam lietuviui dainos.

Dainavimas nėra laiko praleidimas ar gražios sielos apsireiškimas baisioje dainoje apie nieką, apie gulbės plunksną, anties pėdsaką vandenyje, kai nėra pačios anties ir vandens nėra, apie lelijas žiemą.

Lietuvis dainuoja vis dėlto atsistojęs ir jam ta vieta, kur stovi, – pasaulio vidurys ir jame jisai tuštėja.

O ištuštėjęs pasaulio vidury ant kalno ar girioje, ar lauko gale tu lieki tuščias jausenai, kuri nepalyginama niekaip ir nepasiekiama jokia kita magine priemone, nekaip liaudies daina, kuri jau iš magijos mistikon pereina, ištuštėji, kad nebūtum.

Ir kai tavęs nėra, ateina Dievas, kilnodamas kojas ir rankomis debesis sklaidydamas, ir nusileidžia į tavo kaukolę, ir pasižiūri pro tavo vyzdžius, ir pasako antelės antelės.

Ir nueina, ir sugrįžta namo, tačiau tavo vyzdžiai šlapi nuo Dievo.

Ir kaukolės viduje jis pasistatęs krasę, ir žinai, kad dainuojant atsistojus jis ten gali ateiti dideles pėdas pailsinti, didelėm rankom iš vidaus paglostyti smegenį, bet tai dar vienas lauktuvis, kai tu ištuštėji ir pasidarai vietą tuščią. Būna, kai kaimas dainuoja ir į jį nueina Dievas, būna, kai minia dainuoja ir į ją nueina Dievas, būna, kai šimtas tūkstančių dainuoja atsistoję viduryje ir į šitus dainuojančius Dievas nulipa ir būna toje tuštumoje, nes tai jo namai ta tuštuma, ir tai kolektyvinė meditacija, bendruomenės meditacija, leidusi kadaise genčiai suderinti savo pasąmonės kamertonus, savo ryšį su dievais ir tarpusavio susiskambėjimą. Daina – ne maldos forma, nes ji nieko neprašo, tai žodžių tarimas, idant būtum tuščias, o tai mantrų tarimas, ir dainos yra mantros lietuviškos, kad būtų tuščia nuo žodžių, ir žodžiai – tik laipteliai, kuriais Dievas įlipa savo krėslelin kaukolės padangtėje, ir kol tu laikai dainą sustojęs nieko nelaukdamas, nieko nesitikėdamas, kada tu tuščias, tu esi gerai, taisyklingai išgiedota lietuviška mantra.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Apvalūs daiktai
(Esė)

 

Apvalūs daiktai yra geri, jie nusipelnę. Apvalius daiktus kabina ant krūtinių didvyriams. Apvali yra Saulė ir Mėnulis, nors geriau įsižiūrėjus pastarasis nėra apvalus, jis įkąstas arba bulvė. Taigi ne apvalus. Net visiškai. Net susigėdau, patėmijęs, ką parašiau. Lyginti apvalų medalį su Mėnuliu. Kur tai matyta. Geriau apvalų daiktą lyginti su moters krūtimis, kurios yra tobulesnės nei apvali formos. Mat gamta taip sutvarkiusi tą reikalą. Gamta padarė vyrą estetu ir tada jau turėjo atitinkamai pasielgti su moters krūtimis, padaryti jas apvalias, o ne kokias oktaedrines ar trapecijos formos. Gamta žino, ką daranti, kur jau čia. Moters krūtys išvaizda artimos meduoliukams ar sklindžiams, gurmanų patiekalui.

Nors, matyt, Mėnulis šiek tiek apvalus, nes vyrai nuskrido ant jo pasivaikščioti. Būtų kaip bulvė, nebūtų skridę. Ten tiek dulkių, tame Mėnulyje, siaubas tiesiog! Ten reikia pirmiau nusiųsti keletą darbščių moteriškų, kad pasitvarkytų.

O dėl Mėnulio, tai jame, galvoju, turėtų labai baisu būti vienam. Dėl to ir skrenda kompanijomis. Mat baimė yra apvali, tą išrado gal Pitagoras, gal koks Demokritas. Jei ne jie, tai vis tiek gal kuris kitas autoritetas. Apvali, nes apvalus daiktas užima patį didžiausią plotą iš visų užimti galimų, o baimė yra didelė ir, kada pasikabina virš tavęs ar už tavęs, ji būna dar stačiakampė kaip siena, bet tai tik akių vylius. Mat ji dažniausiai iš sienos išeina ir nepatyrusioms širdims atrodo, kad jos ir forma kaip sienos, bet ar jūs matėte kada kvadratinę baimę?! Tataigis. O kada baimė jau apsireiškia pati per save ir per tavo galvą ir širdį, ji supa tave ištikimai iš visų pusių ir esi kaip baltame apvaliame rūke, ir esi vidury, pačiam vidury didelio balto apskritimo, kuris švelnus prisilietus, bet pjauna vos krustelėjus. Baimės apvalumas yra kiek moteriškas, ir ne veltui ji yra apvali, nes yra moteriškosios giminės, nors čia ir tautologija. Bet kiek tos tautologijos pasako apie daiktus! Enciklopedijų žinios palyginti skurdžios ir neatitinka tiesos, jos labai sąlygiškos. Ne veltui enciklopedija irgi moteriškosios giminės, bet stačiakampio formos stačiakampis, ir dar moteriškas, yra nesąmonė, todėl į enciklopediją dera žiūrėti iš aukšto ir kiek prisimerkus, kiek pakreipus lūpų kamputį, šitaip demonstruojant pasidygėjimą, pasišlykštėjimą ir pranašumo jausmą. Kartais taip bjaurintis ir šlykštintis nuo lūpų kampučio nudryksta seilė, tad pravartu turėti po ranka popierinės nosinaitės stačiakampį. Čia toks praktinis patarimas dėl enciklopedijų…

Apvalumas kiek save mėgdžioja, bet kas neturi trūkumų. Netobulą apvalumą gali pateisinti tai, kad jis kelia ne tokią didelę baimę kaip tobulas. Žinia, aš susiruošiau kalbėti apie apvalius daiktus, bet mano mintis vis paslysta ir eina ten, kur jai įdomiau, nes nejaukiau. Kartais mintys tokios moteriškai nesuprantamos. Mintis yra moteriškosios giminės, protas yra vyriškas, net senžodis omuo yra vyriškas, net skolinys intelektas taip pat „teisinga” gimine pasiskolintas. Na, o mintis yra moteriška, nes ji gali ne taip ką pasakyti ar padaryti, ir su ja reikia atsargiai elgtis, nes gali nutempti kur į nežinomą vietą ir joje prirodyti įvairių apvalių daiktų. Žmogus gali net pasimesti ir sutrikti.

O toje nežinomoje vietoje su keliomis pušaitėmis – kiek smėlio dar yra aplink jas! – stovi toks žmogus ir bijo, net akys dega. Gražu žiūrėti į tokį žmogų. Nors kai jis pasako „aš bijau”, bėk nuo jo kiek kojos neša, nes gali sulaukti nepageidaujamų pasekmių. Net nenumatytų, pasakyčiau, nes baimė iškreipia žmogui žiūrėjimo perspektyvą, visko gali atsitikti bematant. Iš tos baimės gali iškrėsti viską, gal dėl to ir bijomasi, nes išsigandus galima pridaryti įvairiausių baisybių.

Bėgdamas, beje, patirsi baimę ir galėsi pūtuodamas ir pūškuodamas apmąstyti, kad tau, baimės apimtajam, gali nutikti bet kas, gali bėgti ir išnykti arba užmiršti savo pavadinimą, rūšį ir atmainą. Ir tada ištuštinta galva ar smegenine stovėsi ant asfalto neatsimindamas savo vardo, o tai yra baimė.

Baimė užkrečiama. Ja užsikrečia žmonės nuo žmonių, žvėrys nuo žvėrių, žvėrys nuo žmonių ir atvirkščiai. Bet tai liudija, kad visi esame broliai, kaip kokie Maugliai, vieno kraujo su aplinka.

Gebėjimas bijoti parodo sąmonės lygmenį. Pamėgink išgąsdinti akmenį – jis nebijos. Nors sako, kad akmenys protingi ir gyvi, tik labai giliai nugrimzdę į meditaciją, tai gal nevykęs pavyzdys, tad galima pasiūlyti pamėginti išgąsdinti dulkių siurblį.

Na, gali bandyti išgąsdinti mazutą. Neišsigąs mazutas, nė kiek, it koks Jonas Bebaimis iš tos pasakos. Tiesa, jis baimę nugali kitiems keldamas siaubą, net liūtui ir ereliams, ir kojagalvėms būtybėms tamsiuose, drėgnuose pasakos požemiuose. Net Mėlynbarzdis ne taip baugina kaip Jonas Bebaimis. Mėlynbarzdis mat turi tikslą papjauti žmoną ir užsimarinuoti žiemai kubile, jis racionalus ir nuspėjamas. Su Mėlynbarzdžiu įmanoma palaikyti dialogą, gerti mėtų arbatą, kuri padeda nervams ar nuo nervų; mėtų arbata kažkodėl yra geltona. Su Mėlynbarzdžiu gerti geltoną arbatą net spalviniu požiūriu galima. O ką ims ir iškrės Jonas Bebaimis, neįmanoma nė pagalvoti, šiurpas eina! Per kūną išilgai, purtydamas plaukus piestu…

Taigi ir kalbu, kad baimė yra gerai, baimė išgąsdindama suartina žmones ir žvėris, iš jos net geometrija prasideda ir kiti mokslai. Sakykime, istorija irgi prasidėjo iš baimės, kad gali nutikti kas nors bloga ir negera, o pasiskaitęs istorijos sužinai, kad taip ir dar blogiau yra nutikę aibes kartų milijonams žmonių, ir tada nebebaisu pasidaro. Ekologija irgi iš baimės, kai bijai nusinuodyti, sugalvoji mokslą apie grybus arba kad negalima teršti upelio, nes pats iš jo gersi; nors čia, žinia, žaliųjų propaganda, nes pateršęs upelio vandenį gali minutėlę kitą palūkėti ir vanduo jau bus nutekėjęs. Liaudies išmintis byloja: nespjauk į šulinį. Nesakoma juk: nespjauk į upę ar jūrą. Mat šuliny seilės gali aprūgti, fermentuotis ir vanduo gali sugižti. O upelį tai teršk neteršęs, kas jam…

Tiesa, šulinys yra apvalus ir todėl kelia nesuprantamą baimę. Bet tai dėl apvalumo, ko čia nesuprasti.

Jeigu baimė užkrečiama, galvoji, tai ir skiepai turėtų būti nuo tos baimės, kad nebijotum. Gal ir išrado kas tokią vakciną, bet jam turėjo blogai baigtis, tokiam išradėjui, nes bijančius žmones galima nesunkiai valdyti ir gąsdinti vis naujomis baimėmis, išgalvoti visokių baimių ar prikelti senas. Ir tas žmogus bijos ir bus naudingas visuomenei. Kitaip toks žmogus trukdo, ir apskritai nebijoti nėra taip jau normalu, kaip atrodo. Kai žmogus vaikšto aplink ir vis kalba „aš nebijau”, „aš nebijau”, taip ir norisi jį pritvoti. Kai kurie neapsikentę taip ir elgiasi, priploja tokį nevėkšlą prie žemės, ir tasai nevala būna purvinas ir visaip nepatenkintas. O taip tokiems ir reikia. Žinos, kaip elgtis visuomenėje, kuri ir stovi ant baimių ar gal ant jų voratinklio kybo. Baimė yra tai, kas išlaiko bet kokią visuomenę, bebaimiai yra siunčiami į pirmas fronto linijas, kur jiems ir vieta, arba uždaromi į belangę, kad negundytų mažutėlių, susigūžusių nebaidytų. Baimė yra visa ko pagrindas, ji ir individuali, ir visuomeniška, ir žavi, ir atstumianti, ji formuoja žmogaus ir visuomenės identitetą, o suformavusi veda į didelį didelį karą, kuriame baimė jau gali sklaidytis nesulaikomai visokiomis formomis beigi pavidalais.

Na taip, yra dar apvalių daiktų. Dangaus skliautas, sakoma, kad ir žvaigždės iš arčiau apvalios, nors mums jos atrodo kiek dygliais apkibusios. Apvalios yra sagos. Apvalus yra mygtukas. Pinigėlis yra apvalus. Nors ir sagos, ir mygtukai, ir monetos šiais laikais kvadratėja ar trapecėja, ir, susidūręs su tokiu pamestu daiktu ant grindų ar šaligatvio, gali ir nesusivokti: tai dizainerio transmutuota saga ar tiesiog kažkieno neštas ir pamestas tetraedras.

Dievas irgi apvalus, bet jis asocialas. Nesugalvosi baisesnio derinio. Bet ir gerai. Tai turi įkvėpti žygiams ir tauriems apmąstymams. Įsigilinus visi mes tokie. Arba bent jau būsime. Tapsime aprėpiamoje ateityje.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Dingulių atostogos
(Esė)

Kažkas tokio su daiktais vyksta; mažiausiai vienas daiktas namie būna dingęs. Tai taisyklė. Plaukų šepetys, lygintuvas, žirklės, batas. Daiktas būna dingęs nuo pusdienio iki pusės metų ir atsiranda tik tada, kai jau būni pamiršęs ar apsimeti, kad jis tavęs nebedomina – bet tokius triukus daiktai žino. Ir neišlenda specialiai. Tyčia jie taip daro. Apie knygas išvis nėra ką sakyti. Dingusių knygų namų bibliotekoje yra gal penkiolika, ir ne apie visas tai žinai. Kad knyga dingusi, paaiškėja ėmus griozti lentynas; ten, kur ji nuolat būdavo, tuščia ir ji tikrai kažkur snūduriuoja tose pačiose lentynose. Dažniausiai detektyvas įlindęs tarp enciklopedijų, o žodynas gyvena savo gyvenimą už storų žurnalų komplektų; o tie komplektai visiškai pilni, tačiau juose visada trūksta kaip tik to numerio, kurio ūmai užsigeidei. O žodyno dingimas ypač nervina. Žodynas teikia ypatingo saugumo pojūtį, tegu ir rumunų kalbos. Juk nežinai, kada ko prireiks.

O kraupiausia, kai užsimanai „ko nors lengvo”. Knygų aibė, lentynos nuo lubų iki žemės, tirštai pritvatintos, bet niekaip neįmanoma rasti „ko pasiskaityti”. Sunkūs seniai perskaityti romanai, – negi skaitysi Faulknerį ar Joyce’ą ar Kafkos „Procesą” antrą kartą? Turiu visą Borgesą, bet ir šis jau nebepakandamas. Jis kiaurai pergraužtas ankstyvoje jaunystėje, su žiauriu malonumu ir pavydu. Yra neperskaitytų knygų iš serijos „Atidėta vasarai”, bet jos nuobodžios. Kol kas. Yra aibė veikalų apie mitologijas, bet tai darbas, ne pasiskaitymas. Tad ką tik teko vėl perskaityti Josepho Hellerio „22-ąją išlygą”, paskui po penktą sykį visas mano Harry Harrisono kolekcijos knygeles; dar kartą Kurtą Vonnegutą, atmintinai žinomą. Perskaičiau net „Karlsoną, kuris gyvena ant stogo”. Kėsinuosi į savo vaikų „Trolius mumius”. Bet vis tiek nėra ką skaityti. O jei susigalvoji ką surasti, tai ta geriausioji ir vienintelė koketiškai ar piktdžiugiškai būna pasislėpusi ir su visos šeimos bei taburetės pagalba prie jos priartėti neišeina. Nėra. Tai yra ta knyga perėjo į dingimo būseną ir su tuo telieka taikytis. Ką ir kalbėti apie dingstančius pieštukus ar tušinukus, jų dingę daugiau, nei turėjau. Bandžiau su bėgliais kovoti, pirkdavau po keturis rašiklius, bet tai nepadeda. Jie vis tiek prapuola. Ir nė nemėgink jų ieškoti standartinėse vietose – ant šaldytuvo, po lova, prie telefono ar dokumentų šūsnyse, ką ir kalbėti apie stalčius.

Manding, čia pasireiškia pasaulio ir buities entropija. Pasaulis negali išlaikyti tiekos daiktų daiktelių ir kartais jie dingsta, fizika jų nepaneša ir užmeta truputėlį.

O gal tai daiktų atostogos? Manome, kad jie turi, privalo būti pasiruošę tarnystės paslaugai kiekvieną akimirką. Tačiau daiktai greičiausiai pažįsta nuovargį ir kartkartėmis išeina atostogų. Jos nėra perdėm ilgos, bet tuo metu jie būna kažkur kitur, gal daiktų sanatorijoje, gal pas kokį Mažmožių dievą. Kas žino. Nors kai kada atostogos įtartinai ilgos. Tarkime, dingo vienas vaikiškas batelis – ir suvisam. Žinia, gali sakyti, kad reikalinga tvarka. Bet daiktai nelabai tą tvarką mėgsta. Be to, tvarka – tai ne sistema, tai tiesiog aistros nebuvimas. Tvarka – tai daiktų rikiavimas taip, kad jie niekad nebūtų naudojami. Netvarka yra aistringa sistema. Tarkime, joje nėra rikiuotės, bet viskas turi savo vietą, kuri pagrįsta ne logika, o aistringu fiziologiniu lietimu; ranka pati atsimena, kur yra reikiamas diskelis, išrašas, popierius… Kol netvarkiau knygų lentynų, viską žinojau; apsitvarkęs pagal sistemą, daug dažniau ėmiau neberasti knygų; ar jų paieškos užtrukdavo vis daugiau laiko. O juk pačių knygų neperkame skaityti. Daugybės knygų perskaičiau po skyrių ar keliolika puslapių ir atidėjau. Tam lemiamam laikui, kai knyga reikiamame puslapyje pati įšoks į rankas, kai jau būsi subrendęs vienai ar kitai minčiai ar mintijimo posūkiui, ar kad tiesiog pasakytų, jog gal net elgiesi teisingai. Ar atvirkščiai – padarei klaidą. Knygos nutaiko akimirką. Gal jos pasislepia, kad atsirastų judviejų tarpusavio ilgesys ir aistra; iš ilgesio visa tai, ar ne. Knyga iššoka, atsiranda tada, kai ne ji tau pasirodo reikalinga, o kai tu priaugi prie jos sakinio, skyriaus, visumos ir kada ji daugiausia tau gali pasakyti. Gal tai ir yra knygų atostogos, bet jos reikalingos; gal absurdiška būtų panorėjus savo bibliotekoje aptikti knygą ir nieko daugiau; knyga nori būti ne paimta nuo lentynos, o atrasta. Rėkiant iš džiaugsmo ir nustebimo. Ir pats knygų pirkimas yra gana aistringas užsiėmimas; labai retai jis būna sąmoningas, planingas, tvarkingas. Jis irgi turi kiek pašėlimo. Knygos pirkimas – tai maginis veiksmas. Yra specialiosios knygos, romanai ar poezija. Parsinešęs į namus knygos beveik niekad neskaitai. Juolab tų knygų, kurias įsigijai pats negalėdamas paaiškinti kodėl. Jos ateis į tavo rankas, kai jų gyvybiškai prireiks, sulaukusios akimirkos, kai išties turės tau ką pasakyti. Ramiai žiūriu į dingusias knygas. Joms atostogos. Jos esti ypatingu būdu. Ir tai reiškia, kad ruošiatės susitikimui, kai reikiamą akimirką iššokusi iš lentynos knyga su trenksmu primins apie save ir atsivers reikiamame puslapyje, ir atrasi mintį, kurią kurpei savaites ir mėnesius, bet tau trūko žodžio, formuluotės, vardo. Pasimatymas tik atidėtas.

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Sutemose
(Esė)

Sutemos gyvena visaip. Mačiau ne vieną. Jos džiaugsmingos, ateina kaip apeigos, atsineša save kaip daiktą. Viską parmuša, išguldo šviesos daiktus. Tai yra gal ir gerai. Gal ir ne. Nors gerai ar negerai – tai etika, o sutemos – tai dėsnis. O dėsnis yra anapus gėrio ir blogio, sako Marxas su Nietzsche nuo medžio šakos, pašneka apie homofobiją ir nukrenta ar nueina. Ką ten suprasi, tamsu už lango.

Sutemos lyg ir parodo, kad nieko nėra. Nieko, verto dėmesio. Kada jos užgriūva kur apsiniaukusiame kaime dairantis – išties keista, nes nieko nėra visai. Na, žvaigždėtą naktį būna kitaip. Galaktikos visokios vartosi. Daužosi viena į kitą. Tarytum turėtum pasijusti visiškas menkysta. Bet ne. Galima ištarti – niekai tos galaktikos. Aš taip kartais ir pasakau, atvirai. Neslepiu savo požiūrio. Manyje tų galaktikų kiek nori. Bent jau įtariu, kad taip turėtų būti. Tik yra vidinės galaktikos ir išorinės. Toks tad ir skirtumas. Ganėtinai menkas.
Bet šviesa – kitas reikalas. Jeigu ne šviesa, nebūtų galaktikų nei žmonių, nes be šviesos neaugtų kviečiai ir žvėrių nebūtų, gal tik giliavandenės žuvys. O jos neskanios, nes plaukioja tamsoje ir nėra patyrusios susižavėjimo nei kitų žmogiškų jausmų. Be to, žmonės susimeškeriotos giliavandenės žuvies nevalgo, o neša mokslininkams, ir šie pasako, kad tai giliavandenė riešapelekė žuvis, iš mezozojaus parėjusi, labai reta, duoda žvejui litą, pamerkia tą žuvį į spiritą ir jau tada geria riešapelekės žuvies užpiltinę ir purtosi, nes neskanu. Bet jų toks darbas. Eksperimentavimas vadinasi, jie turi patys viską išlakti, net jei neskanu. Čia aš apie mokslininkus. Žvejys jau seniai kažkur nuėjęs, aš jo neįžiūriu, kad ir kaip dairyčiausi. Nors jeigu koks alaus atpiginimas, tai jis tą litą taip pat prageria tamsoje, galvodamas apie riešapelekę žuvį.

O žuvys, kurios nesijaudina, nėra skanios. Šit upėtakiai labai jaudinasi ir apie juos net kompozitoriai rašo. Bet vis dėlto – apie sutemas, grįžkim, kur tamsiau.

Na taip, sutemos panaikina vaizdą. Pasirodo, kad nieko nėra. O žmonės tamsoje būna visaip nusiteikę. Pikti žmonės mėgsta tamsą. Jie išeina į tamsą norėdami įgyvendinti savo menkaverčius kėslus, ką nors apiplėšti ar (ir) nusipirkti butelį naktinėje parduotuvėje. Jie nieko negalvoja apie mezozojų nei apie sutemų prigimtį, nei apie banginių giesmes, ką jau čia. Jie neišsilavinę ir nori gerti bei muštis. Tiek jie tesugeba. Bet visada tokių žmonių buvo. Net mezozojuje. Jie sėdėdavo mezoninuose, valgydavo neskanias riešapelekes žuvis ir nuo to apakdavo.

Naktį vaikšto ir romantikai, bet jie vaikšto paupiais ir senamiesčių gatvelėmis. Arba iš romantikos pertekliaus nueina naktį į girią ir girioje dainuoja apie žmoniją. Romantikai rūpinasi žmonija ir skaito daug knygų, nagrinėjančių žmonijos prigimtį ir poeziją. Naktimis į miškus su savimi pasiima po tomelį Rilkės, Marčėno, Mačernio, Braziūno, Jonyno, bet tik atsidūrę girioje pastebi, kad ten tamsu ir jie negali skaityti. Negali net atsisėsti, nes būdami išsiblaškę nepasiėmė polietileninio maišelio pasitiesti. Nepasiima net akinių nei guminių batų, nes mano, kad miške su guminiais batais nekaip atrodys. Miške jie sutrinka, nes pamato, kad nėra suolelių, ir apčiuopomis jų veltui ieško, juk iš tiesų geriau neieškotų be reikalo, nes suolelių tai girioje nėra. Ir pasiskaityti poezijos jiems neišeina, nes tamsu. Juk sakiau, kad suolelių jie ieško apgraibomis. O naktys būna be mėnulio. Ir akinius jie pamiršę ar pametę, bet jokio skirtumo. Net jeigu nakčia koks praskrendantis lėktuvas spygteli švieselėmis, vis tiek jie nespėja nė knygelės atsiversti. Ar kokia kometa nukrenta, vizgindama uodegą iš malonumo, nesuprantamo ir svetimo žmogui. Ak, tie romantikai, norisi pasakyti, ak!

Geriau sėdėtų namie prie išjungto televizoriaus ir galvotų apie naktį ir jos paslaptis. Normaliai elgtųsi ir žiūrėtų į tamsą pro lango keturkampį, šilumoje. Ir jeigu jie nepaliko akinių miške, gali ir skaityti po amžinąja Iljičiaus Popovo lempute, kuri dabar moderniai vadinama Philipso lempute, tikruoju jos išradėjo vardu. O juk lemputę išrado Edisonas, – norisi šūktelėti tiems romantikams, tik jie sakytų, kad tokie dalykai žemina. Ir nepatikslintų, kokie būtent. Tada romantikus stebintys asmenys susidrovi ir nueina prie kompiuterio miegoti, o ten ramu, nes kompiuteris neturi išradėjo. Niekas jo neišrado. Jis tiesiog ėmė būti. Jis kaip kokia gamtos jėga. Kaip kokie titanidai, meteoritai, kurie šiomis dienomis krenta ant žemės, bet nenukrenta, tik šnypšdami išsisklaido pažeme, nuo to ir rūkai tokie Europoje, ir priemiesčių gyventojai tokie nervingi, nes jiems ne tas mėnulis virš galvos sutemose kabo.

Žiebtuvėlis užsikirto. Užsikirto mano žiebtuvėlis, kuriuo prisidegu naktį cigaretes, kai žiūriu tai į kompiuterio langą, tai į kokio kito žmogaus langą, o degtukai pasibaigė, ir man pasidarė baisu, nes kava be cigaretės yra liūdnas gėrimas, kuriuo pasmerktieji kankinami pragare, ir nakčia rašydamas tekstus su kava ar arbata turiu retkarčiais parūkyti, nes tai nesveika kūnui, bet gera minčiai. Nežinodamas, ką daryti, išėjau į mikrorajoną trečią nakties pasiskolinti degtukų. Ne, ne pasiskolinti, o paimti veltui. Čia gal koks žmogus, kupinas sąžinės, gali pasakyti, kad prašyti degtukų iš nieko neįtariančio praeivio yra apiplėšimas. Todėl pasiėmiau pinigėlį. Bet tamsoje nebuvo žmonių, niekas nestovėjo autobusų stotelėje nei spitrėjosi į žvaigždes. Vaikščiojau su tuščia degtukų dėžute ir dešimčia centų, paruoštų sumokėti, jeigu kas. Po kelių užsitęsusių akimirkų, per kurias maldavau angelų, kad atsiųstų man žmogų su degtukais, angelai pasakė, kad jie būtinai atsiųs žmogų su degtukais, ir išties vienoje namų properšoje pasirodė Butelių Žmogus, greičiau Tuščių Butelių Žmogus, kuris klaidžiojo po mikrorajoną ieškodamas lobių. Naktis yra ir lobių ieškotojų metas, be to, sutemas mėgsta ir tie, kurie tuos lobius slepia. Pamačiau tą žmogų ir bėgau prie jo, ir mačiau jo veide išgąstį, bet jį nuraminau, pavadinęs angelu, ir jis pasakė, kad nerūko. Bet turi degtukų dėžutę, kurią man atiduos visą. Sakiau, kad man tereikia kelių, nes aš užsidegsiu žvakę ir tada jau degtukų nuodėguliais prisidegsiu nuo tos žvakės, o kai atidarys parduotuvę, nusipirksiu degtukų ar net žiebtuvėlį, ir tas žmogus man sakė, ne, tu paimk, paimk visą dėžutę, o aš kuklinausi ir atidaviau jam dešimt centų. Ir atidariau dėžutę, o joje pasirodė po mėnuliu gulintis vienas degtukas. Jį pasiėmiau dėkodamas ir galvodamas, ar jis nesudrėkęs ir ar neapvils manęs; dėžutę palikau tam žmogui, sakydamas, gal pravers dar naktimis. Mes truputį pasikalbėjome apie Dievą, jo didybę ir gailestingumą, ir jis man sušoko šia tema šokį. Mes atsisveikinome ir jis nuėjo sau, angelas butelinis, o aš namuose užgniaužta gerkle, bijodamas, kad ko nenutiktų degtukui, atsargiai įžiebiau tą degtuką ir degtukas užsidegė, ir pridegiau cigaretę ir žvakę, ir išsiviriau Dardžilingo arbatos, ir galėjau eiti rašyti toliau, o protarpiais rūkyti ir žiūrėti pro langą. Paryčiui atėjo mano dukra ir, pamačiusi virtuvėje degančią žvakę, ją užpūtė, nes buvo mokyta, kad taip būti negali, kad prie žvakės dera sėdėti ir budėti, viena žvakė negali būti palikta. Taigi, ji užpūtė, bet jau dirbo kioskas, buvo šešta ryto.
Vis dar buvo tamsu, ir aš turėjau tekstą išsiųsti, tik reikėjo adreso, mano namo ir buto numerio. Pasirodo, aš jį užmiršau, neatsimenu, gal dėl to, kad buvo dar tamsu.

Pasiklausiau žmonos, ji nežinojo ir labai nustebo, kad aš nežinau, nes tai esąs labai paprastas dalykas. Dar prieš pusvalandį ji atsiminė adresą, bet dabar laikinai buvo užmiršusi. Pasikviečiau dukras pradinukes, jos pamąstė ir tarė, kad šiuo metu abi adreso nežinančios. Jos ir taip žino, kur gyvena. Peržiūrėjau jų užrašų knygeles su draugių ir bendraklasių adresais, bet ten nebuvo mūsų adreso. Išėjau į lauką pasižiūrėti ant sienos, bet, matyt, žiūrėjau ne taip, o buvo vis dar tamsu, juodas rytas. Namo numerio nebuvo. Ketinau skambinti į seniūniją ir paklausti, kur aš gyvenu, bet pasidrovėjau, be to, buvo sunku tinkamai suformuluoti klausimą. Keista, bet buvau užmiršęs net buto numerį. Ir dar buvau užmiršęs, kad buto numerį galima sužinoti pasižiūrėjus į duris, ant kurių jis nurodytas. Paskui ilgai stebėjausi, kaip man tai neatėjo į galvą.

Galiausiai mane išgelbėjo sąskaitos. Jose viskas nurodyta. Net pašto indeksas. Tiesa, indeksas vėliau pasirodė besąs klaidingas, bet sąskaitos pasiekdavo ir taip. Perrašiau, išsiunčiau, palydėjau vaikus link mokyklos. Ir pažadėjau sau niekada, o, niekada nepirkti iliustruotų žurnalų. Aš ir taip jų niekada neperku. Galima tad šitą pasižadėjimą laikyti įžadų atnaujinimu.

Ir tą akimirką pamačiau, kad ėmė aušti.

 

„Šiaurės Atėnai”

 

Daugiau Daugiau

Gintaras Beresnevičius

Daiktų kaita ar daiktų pabaiga?

(Esė)

Atėjus seniai lauktam NATO dabar galima ir pasvarstyti, ką tai suteikia ir ką tai atima. Ne saugumo požiūriu. Mentaliteto. Mąstymo, potyrių krypčių. Tokio iššūkio mentalitetui neturėjome, ir tuoj pokštelės dar vienas starto šūvis jau iš Europos Sąjungos erdvės.

Politika, kas be ko, nebelabai aiški ir patiems politikams. Akivaizdu, kad jau keistina didelė politinio žodyno dalis; per visas atsistatydinimų peripetijas mes patys, kaip ir politikai, to lyg ir nepastebėjome; per sumaištį, kuri pritraukė protus ir vartojamą leksiką link savo rezervato. Provincialaus ir reliktinio. Žodyne atsirado keliolikos metų senumo reikšmės; politinis mentalitetas grįžo atgal ir turėjo nuostolingai vėl iš naujo kartoti jau išmoktas pamokas. Mąstymas „taip” ir „ne” kategorijomis tapo visų diskusijų pagrindu. Kartais tai būtina; nesigilinsime kiek ir kaip.

Nežinia, kiek šitas nelemtas tvanas mums pakenkė politiškai, bet visuomenę jis nukreipė nuo esmiško klausimo: ką daryti, kai jau beveik esame ES, ir šiandien jau visai – NATO. Apie minčių kaitą gal, atrodytų, per anksti šnekėti, bet ką daryti, kai keičiasi daiktai – pavadinimas lieka apytiksliai tas pats: o daiktas kitas. „Euroopa”, „Eurobatai”. Bet juk „eurobatai” – tai lietuviški batai. Reklamose sakoma, kad tas ar anas daiktas atitinka „vakarietiškus standartus”. Bet „Vakarai” bendrąja prasme esame mes. Su visais savo mentalitetais. Jau šiandien.

Daiktai: niekur nebėra kiaušinių baltymų plaktuvo, to klasikinio; tokiam prašapus šeimininkės keikiasi; baltymai normaliai išplakami tik rankomis. Anas sovietinis ir prieškarinis ir XIX a. plaktuvas, ant medinio koto užmauta susiraizgiusi metalinė spiralė, šokinėdavo aukštyn žemyn, sukdavosi apie savo ašį ir darbą padarydavo. Dabar tokių plaktuvų nebėra. Vietoj jų – visiškai plakti netinkamos mikserių kopijos. Kažkas nebesuvokia, kad kiaušinio plakimo pagrindas nėra elektrinis mikseris. O šitas neplaka. Daug geriau plakti šakute. Tiesa, ji irgi neišplaka. Ką noriu pasakyti? Ogi dingo senas, nežinia kiek amžių šeimininkėms tarnavęs elementarus plaktuvas. Jo analogai kitos formos, nefunkcionalūs, ir parduotuvėje nepasiklausęs nesuprasi, kad prieš nosį kabantis daiktas – plaktuvas. Klasikiniai dingo, nėra. Bet su daiktu dingsta ir skonis. Vieno daikto dingimas gali reikšti ir skonio pojūčio dingimą, neturint normalaus baltymų plaktuvo, iš kulinarijos knygos galima drąsiai braukti krūvą receptų. Ir nekalbėkime apie elektriniu mikseriu išplaktus baltymus.

Santechninė pompa, anksčiau medinis kotas ir gumos gaubtas, primityvu ir bemaž amžina. Ji puikiai veikia, ji negenda. Parduotuvėse jau nebėra tokių. Ir pats nebeatrasi. Dabar santechninė vokiška pompa atrodo kaip kiniško termoso ir domkrato mišinys. Neatspėsi nežinodamas.

Aibė daiktų, visai ne elektronika ar sudėtinga technika – bet jų nebeatpažįsti. Parduotuvėje kažkas yra, kabo, guli, bet nežinai, kas tai. Pritrūkęs kokio paprasto buitinio daikto, jį gali atrasti arba ne, o radęs jau nebeatpažinsi, ir jis bus blogesnis. Raskite normalią rankinę pipirmalę: ji nebus medinė, o iš plastmasės, ir bus skirta ne pipirams malti, o būti pipirmale. Tai yra svarbu, kad ji būtų nupirkta, o ne maltų pipirus. Yra visokiausių elektrinių padargų ir visi jų turim – bet rankiniai, paprasti, įprasti įrankiai pražuvę arba veikia nebe taip.

Aš ne prieš progresą, aš prieš tai, kad progresas atima kokybės galimybę. Rankomis paruoštas pyragas yra kitoks nei sumaišytas virtuvės kombaino maišyklėj. Pipirai, sumalti šviežiai, patys geriausi, bet jie turi būti malami rankomis, ir mediniu malūnėliu.

Žinoma, kad pats niekus malu, bet dingstantys daiktai savo daro; daiktai, keičiantys formą. Masinei gamybai tikri, save gerbiančių amatininkų dirbdinami daiktai netinka. Prieš leidžiant jų erzacus ant konvejerio, reikia perkeisti jų formą ir medžiagą. Forma atsiranda nauja, nebūta, materija pakeičiama į plastmasę. Daikto nebelieka. Pridėkim, kad, pakeitus medžiagą ir formą, pasikeičia ir tai, kaip atliekama funkcija. O funkcija visada atliekama greičiau, bet prasčiau.

Daikto pabaiga, ar ne?

Ir daiktai ima keisti aplinką. Televizoriai ar grojyklės ar kompiuteriai – tiek jau to. Bet jie permodeliuoja baldus. O kad baldų iš medžio beveik nebėra, kitas klausimas. Stiklas, fanera, supresuoti drūzgai. Daiktas turi atrodyti kaip baldas, bet jau nėra baldas. Jis daiktas.

Kuo aš čia nepatenkintas? Manau, kad, gavę NATO stogą ir jau numatomą politinę apyramę egzistenciją, galime susirūpinti tuo, kuo rūpinasi visa ekologija Vakaruose. Ta ekologija, tiesa, irgi kiek plastmasinė. Bet aplinkos kaita yra stabdytina. Nežinau kaip. Technologijos ima veržtis taip, kad be mobiliojo ar kompiuterio neapsieisi. Stabdytina daiktų destrukcija, daiktų išėjimas. Smukusi mūsų epocha. Kitados romantikų apdainuotas motyvas – išeina dievai; F. Nietzsche apdainavo Dievo išėjimą. Paskui tarsi išėjo, tarsi neišėjo istorija. Romanas. Dabar ką, išeina jau ir daiktai?

Kada išeina daiktai, išeina ir juos glosčiusios mintys.

O jų gaila. Daug kam gaila. Todėl ir knibžda Kaziuko mugėse minios. Tai žmonės, kurie pigiau gali nusipirkti daiktus prekybos centruose, bet jiems reikia ne erzacinių, o tikrų daiktų – tokių, kuriuos daro meistrai. Ir kurių nebėra didžiuosiuose prekybos centruose. Mikseris – tai kulinarijos pabaiga.

Ir jeigu mes vakariečiai ir europiečiai, tai ir vertinkime, kaip dera Europoje šiandien, kaip ir vertinama: medinis traukinukas yra vertingesnis už „Lego” konstruktorių, o močiutės pipirmalė – už virtuvės kombainą.

Galima sakyti, kad tai niekai ir kol kas ne problemos – bet juk tai civilizaciniai klausimai. Civilizacija susideda iš aibės smulkmenų. Kuo daugiau smulkmenų, tuo aukštesnė civilizacija. Ir ji turi įvertinti ir suvaldyti visą smulkmenų gamą. Nuo mobiliojo telefono iki molinuko.

 

„Šiaurėa Atėnai”

 

Daugiau Daugiau