Gintaras Beresnevičius

Sutemose
(Esė)

Sutemos gyvena visaip. Mačiau ne vieną. Jos džiaugsmingos, ateina kaip apeigos, atsineša save kaip daiktą. Viską parmuša, išguldo šviesos daiktus. Tai yra gal ir gerai. Gal ir ne. Nors gerai ar negerai – tai etika, o sutemos – tai dėsnis. O dėsnis yra anapus gėrio ir blogio, sako Marxas su Nietzsche nuo medžio šakos, pašneka apie homofobiją ir nukrenta ar nueina. Ką ten suprasi, tamsu už lango.

Sutemos lyg ir parodo, kad nieko nėra. Nieko, verto dėmesio. Kada jos užgriūva kur apsiniaukusiame kaime dairantis – išties keista, nes nieko nėra visai. Na, žvaigždėtą naktį būna kitaip. Galaktikos visokios vartosi. Daužosi viena į kitą. Tarytum turėtum pasijusti visiškas menkysta. Bet ne. Galima ištarti – niekai tos galaktikos. Aš taip kartais ir pasakau, atvirai. Neslepiu savo požiūrio. Manyje tų galaktikų kiek nori. Bent jau įtariu, kad taip turėtų būti. Tik yra vidinės galaktikos ir išorinės. Toks tad ir skirtumas. Ganėtinai menkas.
Bet šviesa – kitas reikalas. Jeigu ne šviesa, nebūtų galaktikų nei žmonių, nes be šviesos neaugtų kviečiai ir žvėrių nebūtų, gal tik giliavandenės žuvys. O jos neskanios, nes plaukioja tamsoje ir nėra patyrusios susižavėjimo nei kitų žmogiškų jausmų. Be to, žmonės susimeškeriotos giliavandenės žuvies nevalgo, o neša mokslininkams, ir šie pasako, kad tai giliavandenė riešapelekė žuvis, iš mezozojaus parėjusi, labai reta, duoda žvejui litą, pamerkia tą žuvį į spiritą ir jau tada geria riešapelekės žuvies užpiltinę ir purtosi, nes neskanu. Bet jų toks darbas. Eksperimentavimas vadinasi, jie turi patys viską išlakti, net jei neskanu. Čia aš apie mokslininkus. Žvejys jau seniai kažkur nuėjęs, aš jo neįžiūriu, kad ir kaip dairyčiausi. Nors jeigu koks alaus atpiginimas, tai jis tą litą taip pat prageria tamsoje, galvodamas apie riešapelekę žuvį.

O žuvys, kurios nesijaudina, nėra skanios. Šit upėtakiai labai jaudinasi ir apie juos net kompozitoriai rašo. Bet vis dėlto – apie sutemas, grįžkim, kur tamsiau.

Na taip, sutemos panaikina vaizdą. Pasirodo, kad nieko nėra. O žmonės tamsoje būna visaip nusiteikę. Pikti žmonės mėgsta tamsą. Jie išeina į tamsą norėdami įgyvendinti savo menkaverčius kėslus, ką nors apiplėšti ar (ir) nusipirkti butelį naktinėje parduotuvėje. Jie nieko negalvoja apie mezozojų nei apie sutemų prigimtį, nei apie banginių giesmes, ką jau čia. Jie neišsilavinę ir nori gerti bei muštis. Tiek jie tesugeba. Bet visada tokių žmonių buvo. Net mezozojuje. Jie sėdėdavo mezoninuose, valgydavo neskanias riešapelekes žuvis ir nuo to apakdavo.

Naktį vaikšto ir romantikai, bet jie vaikšto paupiais ir senamiesčių gatvelėmis. Arba iš romantikos pertekliaus nueina naktį į girią ir girioje dainuoja apie žmoniją. Romantikai rūpinasi žmonija ir skaito daug knygų, nagrinėjančių žmonijos prigimtį ir poeziją. Naktimis į miškus su savimi pasiima po tomelį Rilkės, Marčėno, Mačernio, Braziūno, Jonyno, bet tik atsidūrę girioje pastebi, kad ten tamsu ir jie negali skaityti. Negali net atsisėsti, nes būdami išsiblaškę nepasiėmė polietileninio maišelio pasitiesti. Nepasiima net akinių nei guminių batų, nes mano, kad miške su guminiais batais nekaip atrodys. Miške jie sutrinka, nes pamato, kad nėra suolelių, ir apčiuopomis jų veltui ieško, juk iš tiesų geriau neieškotų be reikalo, nes suolelių tai girioje nėra. Ir pasiskaityti poezijos jiems neišeina, nes tamsu. Juk sakiau, kad suolelių jie ieško apgraibomis. O naktys būna be mėnulio. Ir akinius jie pamiršę ar pametę, bet jokio skirtumo. Net jeigu nakčia koks praskrendantis lėktuvas spygteli švieselėmis, vis tiek jie nespėja nė knygelės atsiversti. Ar kokia kometa nukrenta, vizgindama uodegą iš malonumo, nesuprantamo ir svetimo žmogui. Ak, tie romantikai, norisi pasakyti, ak!

Geriau sėdėtų namie prie išjungto televizoriaus ir galvotų apie naktį ir jos paslaptis. Normaliai elgtųsi ir žiūrėtų į tamsą pro lango keturkampį, šilumoje. Ir jeigu jie nepaliko akinių miške, gali ir skaityti po amžinąja Iljičiaus Popovo lempute, kuri dabar moderniai vadinama Philipso lempute, tikruoju jos išradėjo vardu. O juk lemputę išrado Edisonas, – norisi šūktelėti tiems romantikams, tik jie sakytų, kad tokie dalykai žemina. Ir nepatikslintų, kokie būtent. Tada romantikus stebintys asmenys susidrovi ir nueina prie kompiuterio miegoti, o ten ramu, nes kompiuteris neturi išradėjo. Niekas jo neišrado. Jis tiesiog ėmė būti. Jis kaip kokia gamtos jėga. Kaip kokie titanidai, meteoritai, kurie šiomis dienomis krenta ant žemės, bet nenukrenta, tik šnypšdami išsisklaido pažeme, nuo to ir rūkai tokie Europoje, ir priemiesčių gyventojai tokie nervingi, nes jiems ne tas mėnulis virš galvos sutemose kabo.

Žiebtuvėlis užsikirto. Užsikirto mano žiebtuvėlis, kuriuo prisidegu naktį cigaretes, kai žiūriu tai į kompiuterio langą, tai į kokio kito žmogaus langą, o degtukai pasibaigė, ir man pasidarė baisu, nes kava be cigaretės yra liūdnas gėrimas, kuriuo pasmerktieji kankinami pragare, ir nakčia rašydamas tekstus su kava ar arbata turiu retkarčiais parūkyti, nes tai nesveika kūnui, bet gera minčiai. Nežinodamas, ką daryti, išėjau į mikrorajoną trečią nakties pasiskolinti degtukų. Ne, ne pasiskolinti, o paimti veltui. Čia gal koks žmogus, kupinas sąžinės, gali pasakyti, kad prašyti degtukų iš nieko neįtariančio praeivio yra apiplėšimas. Todėl pasiėmiau pinigėlį. Bet tamsoje nebuvo žmonių, niekas nestovėjo autobusų stotelėje nei spitrėjosi į žvaigždes. Vaikščiojau su tuščia degtukų dėžute ir dešimčia centų, paruoštų sumokėti, jeigu kas. Po kelių užsitęsusių akimirkų, per kurias maldavau angelų, kad atsiųstų man žmogų su degtukais, angelai pasakė, kad jie būtinai atsiųs žmogų su degtukais, ir išties vienoje namų properšoje pasirodė Butelių Žmogus, greičiau Tuščių Butelių Žmogus, kuris klaidžiojo po mikrorajoną ieškodamas lobių. Naktis yra ir lobių ieškotojų metas, be to, sutemas mėgsta ir tie, kurie tuos lobius slepia. Pamačiau tą žmogų ir bėgau prie jo, ir mačiau jo veide išgąstį, bet jį nuraminau, pavadinęs angelu, ir jis pasakė, kad nerūko. Bet turi degtukų dėžutę, kurią man atiduos visą. Sakiau, kad man tereikia kelių, nes aš užsidegsiu žvakę ir tada jau degtukų nuodėguliais prisidegsiu nuo tos žvakės, o kai atidarys parduotuvę, nusipirksiu degtukų ar net žiebtuvėlį, ir tas žmogus man sakė, ne, tu paimk, paimk visą dėžutę, o aš kuklinausi ir atidaviau jam dešimt centų. Ir atidariau dėžutę, o joje pasirodė po mėnuliu gulintis vienas degtukas. Jį pasiėmiau dėkodamas ir galvodamas, ar jis nesudrėkęs ir ar neapvils manęs; dėžutę palikau tam žmogui, sakydamas, gal pravers dar naktimis. Mes truputį pasikalbėjome apie Dievą, jo didybę ir gailestingumą, ir jis man sušoko šia tema šokį. Mes atsisveikinome ir jis nuėjo sau, angelas butelinis, o aš namuose užgniaužta gerkle, bijodamas, kad ko nenutiktų degtukui, atsargiai įžiebiau tą degtuką ir degtukas užsidegė, ir pridegiau cigaretę ir žvakę, ir išsiviriau Dardžilingo arbatos, ir galėjau eiti rašyti toliau, o protarpiais rūkyti ir žiūrėti pro langą. Paryčiui atėjo mano dukra ir, pamačiusi virtuvėje degančią žvakę, ją užpūtė, nes buvo mokyta, kad taip būti negali, kad prie žvakės dera sėdėti ir budėti, viena žvakė negali būti palikta. Taigi, ji užpūtė, bet jau dirbo kioskas, buvo šešta ryto.
Vis dar buvo tamsu, ir aš turėjau tekstą išsiųsti, tik reikėjo adreso, mano namo ir buto numerio. Pasirodo, aš jį užmiršau, neatsimenu, gal dėl to, kad buvo dar tamsu.

Pasiklausiau žmonos, ji nežinojo ir labai nustebo, kad aš nežinau, nes tai esąs labai paprastas dalykas. Dar prieš pusvalandį ji atsiminė adresą, bet dabar laikinai buvo užmiršusi. Pasikviečiau dukras pradinukes, jos pamąstė ir tarė, kad šiuo metu abi adreso nežinančios. Jos ir taip žino, kur gyvena. Peržiūrėjau jų užrašų knygeles su draugių ir bendraklasių adresais, bet ten nebuvo mūsų adreso. Išėjau į lauką pasižiūrėti ant sienos, bet, matyt, žiūrėjau ne taip, o buvo vis dar tamsu, juodas rytas. Namo numerio nebuvo. Ketinau skambinti į seniūniją ir paklausti, kur aš gyvenu, bet pasidrovėjau, be to, buvo sunku tinkamai suformuluoti klausimą. Keista, bet buvau užmiršęs net buto numerį. Ir dar buvau užmiršęs, kad buto numerį galima sužinoti pasižiūrėjus į duris, ant kurių jis nurodytas. Paskui ilgai stebėjausi, kaip man tai neatėjo į galvą.

Galiausiai mane išgelbėjo sąskaitos. Jose viskas nurodyta. Net pašto indeksas. Tiesa, indeksas vėliau pasirodė besąs klaidingas, bet sąskaitos pasiekdavo ir taip. Perrašiau, išsiunčiau, palydėjau vaikus link mokyklos. Ir pažadėjau sau niekada, o, niekada nepirkti iliustruotų žurnalų. Aš ir taip jų niekada neperku. Galima tad šitą pasižadėjimą laikyti įžadų atnaujinimu.

Ir tą akimirką pamačiau, kad ėmė aušti.

„Šiaurės Atėnai”