Dainius RAZAUSKAS

LAUMĖS LIKIMAS LIAUDIES KLTŪROJE

Pastaba prie straipsnių:
Laurinkienė N. Laumės likimas ir

Razauskas D. Liaudies kultūra II
Liaudies kultūra. – 1996. – Nr. 5. – P. 7-19

Vengdamas pernelyg išsiplėsti bei nukrypti per toli į šalį, straipsnyje „Liaudies kultūra” apėjau vieną įdomią ir šiaip jau gana reikšmingą su liaudies kultūra susijusią temą. Tačiau atsitiktinio sutapimo dėka – arba lemties valia – šalia atsidūrė Nijolės Laurinkienė straipsnis „Laumės likimas”, iš esmės nagrinėjantis tą pačią mano apeitąją temą. Belieka tad „sudurti galus”, t.y. atskleisti giluminius abiejuose straipsniuose gvildenamų dalykų ryšius ir šitaip išpildyti atsitiktinio sutapimo užuomina išreikštą lemties valią.
Perkūno pirtis

Minėtame savo straipsnyje mėginau parodyti, jog kultūra (lot. cultūra), kaip ir kultas (lot. cultus), tiek etimologiškai, tiek semantiškai (būtent kaip religinis „kultas” ar apeigos) syja su javų kūlimu kluone (lat. kuls ‘kluonas’ < kult ‘kulti’), jaujoje ar pirtyje. Savo ruožtu jam – kaip sėklos iš-valymui iš varpų bei pelų – simboliškai prilygsta žmonių perimasis pirtyje – kaip apsivalymas nuo nešvarumų, o dvasiniame ar, tarkim, „ezoteriniame” lygmeny – ir žmogaus sielos išsivadavimas – kaip jos nuskaistinimas, t.y. ap(si)valymas nuo „žemiškumo” apnašų (plg. čia ir skaistyklos įvaizdį). Kad pirtis senovėje kartu buvo ir šventykla, straipsnyje cituoti autoriai nepalieka jokių abejonių. Negana to, bendrašakniais su liet. pirtis bei perti prūsų kalbos žodžiais pirtin (vns. gal.) beiperoni vadinta net ir krikščionių bažnyčia, jau nė nekalbant apie veiksmažodžio krikštyti reikšmę ‘3. mušti, perti kailį’ (LKŽ VI500) bei apskritai šventinti reikšmę ‘8. mušti, perti, pliekti’ (LKŽ XV 507) ir pan. Tačiau straipsnyje liko neužsiminta apie tai, kas gi, t.y. koks „mitinis personažas”, taip sakant, yra tasai „pirties krikštytojas” ar „šventintojas”.

Kaip tik čia prisimintinas Perkūnas. Mat, kaip pažymi Perkūno vardo etimologijai skirtame savo straipsnyje Nijolė Laurinkienė, jau „E. Fraenkelis teigia, kad žodžio perkūnas etimologija galėtų būti siejama su perti ‘mušti’. Panašios nuomonės laikosi M. Vasmeris apie rusų Perun kilmę. /…/ P Skardžius mano, kad Perkūnas veikiausiai yra sudarytas su priesaga -ūna- iš išplėstinės šaknies *perk- ir iš pradžios reiškęs ‘mušėją, griaudėją'”, būtent perėją, pėriką. Iš tikrųjų „visa Perkūno veiklos esmė, jo funkcija nusakoma žodžiais mušti, perti, trenkti ir pan. /…/Visi čia suminėti Perkūno veiksmus apibūdinantys sinoniminiai veiksmažodžiai /…/ atskleidžia jį kaip periantįjį /…/. Tad žodžiu pert/ ir jo sinonimais nusakoma Perkūno veikla” (I; 16,17). Čia pat autorė atkreipia dėmesį į LKŽ duodamus tokią Perkūno vardo etimologiją patvirtinančius pavyzdžius, tarp jų į veiksmažodžio pert/’ reikšmę ‘4. trenkti (apie perkūną, žaibą)’ (LKŽ IX 858) bei į paties daiktavardžio perkūnas vartojimo pavyzdį „Perkūnas pėrė” (LKŽ IX 833). O tokiu atveju visai suprantama bus ir tai, kad Lietuvoje „audra su perkūnija kartais buvo vadinama p i r t i m i. Tai rodo, kad pirtis ir perkūnija su audra laikyti giminingais reiškiniais /…/. Perkūnas/…/buvo vyriausias pirtininkas ‘Dangaus pirtyje'” (3; 192). Taigi vargu ar begalima abejoti, jog būtent Perkūnas ir yra tasai „dangiškasis (pa)šventintojas”, vadovaujantis pirtyje („skaistykloje”) atliekamoms apsivalymo apeigoms.

Grįžtant prie perti sinonimo kulti, reikia turėti galvoje ir tai, kad pirties sinonimas yra lat. kuls ‘kluonas’, irtai, kad prūsų peroni ar pirjin ‘bažnyčia’, pasak mano straipsnyje cituoto V. Mažiulio, visų pirma reiškė būtent ‘kūlimą’ (žr. taip pat: 2; 40). Be to, Perkūno „vardas įvairiose kalbose buvo siejamas su didelio medžio, visų pirma, ąžuolo pavadinimu (pvz., lot. quercus<*perkuus), taip pat su žodžiais, žyminčiais akmenis arba uolas (pvz., het.pe-runaš ‘uola’). Dėl akmenų plg. ‘Perkūno kulkas’ latvių (bei lietuvių – D. R.) sakmėse” (2; 39). Plg. ir liet. Perkūno akmuo = Perkūno kulka ‘a) toks senoviškas akmeninis kirvis, b) kaukaspenis’ (LKŽ IX 834), taip pat perkūnijos akmenėlis bei perkūn k u I k ė (LKZ IX 835). Matome neabejotiną (Perkūno) „akmens” ir „kulkos” tapatumą. Perkūnkulkei skirtame savo straipsnyje Nijolė Laurinkienė net apibendrina, jog „Perkūno ginklo ir apskritai griaustinio samprata glaudžiai siejasi su akmenimis. /…/ Taigi nėra abejonės, kad Perkūno ginklas buvo akmeninis” (4; 23, 24). O kadangi tas ginklas šiuo atveju yra perkūnkulkė, t.y. Perkūno kulka, laikas atkreipti dėmesį ir į patį žodį kulka. Šis žodis šiaip jau vedamas iš vidurio vokiečių kalbos kūle ‘rutulys’ (5; 248), tačiau yra pagrindo jį sieti ir tiesiog su liet. kulti. Tokį pagrindą visų pirma suteikia liet. kūlis (kūlys) ‘akmuo’ (LKŽ VI 836), kurį V. Mažiulis kildina kaip tik iš kulti ir aiškina kaip „tai, kas kalantis, mušantis” (6; 301). Savo ruožtu dėmesio vertas ir liet. 3 kūlė ‘I. medinis įrankis kalti; tvoklė’ bei ‘6. storu galu lazda; kuoka, vėzdas’ (LKŽ VI 825), V. Mažiulio trumpai drūtai verčiamas vėlgi atitinkamu vokišku žodžiu Keule ‘vėzdas, lazda, kuoka’ ir kildinamas taip pat iš liet. kulti (6; 300). Juolab kad liet. / kūlė yra ne kas kita kaip ‘I. javų kūlimas; kūlimo metas, 2. kuliamieji javai; tam tikras kuliamų javų kiekis, vienas pirties uždžiovimas’ bei tiesiog ‘3. mušimas’ (LKŽ VI 824, 825). Galimybę liet. kulka sieti tiesiog su kulti patvirtina dargi liet. 4 kūlė ‘kulka’ (LKŽ VI 826). Kita vertus, liet. 3 kūlė, kaip matėme, yra m e d i n i s vėzdas ar kuoka-plg. liet. kuoka ir lat. koks („kuoks”) ‘medis’ (7; 413). Čia kaip tik sugrįžtame prie su Perkūnu siejamo „didelio medžio” ar „ąžuolo”. Dėl sąvokų „medis” ar „ąžuolas” ir „kuoka, vėzdas” sąsajų, be minėtų lat. koks ‘medis’ ir liet./kuo/ka, dar plg. rusų dub ‘ąžuolas’ ir dubina ‘kuoka, vėzdas’ (8; 547). O kuoka ar vėzdas, kaip žinia, – irgi vienas iš pagrindinių Griausmavaldžio įrankių. Taigi Perkūnas, be tiesioginio etimologinio savo vardo ryšio su peni, labai glaudžiai susijęs ir su veiksmažodžiu kulti bei jo vediniais. Užtat Perkūną galima būtų pavadinti ne tik „Pėriku”, bet ir „Kūliku”, taigi „kūlės”, o kartu ir „kultūros dievu”.

Kalbant apie vidinę arba dvasinę kultūrą, kurios esmė, pasak mano straipsnyje cituoto C. G. Jungo, – sąmoningumo, sąmonės ugdymas, atsižvelgtinas ir žaibo kaip dvasinio ar sąmonės nu-švitimo simbolis. Plg. šia prasme veiksmažodžio žiebti reikšmių ‘I. degti, kurti (ugnį, žiburį, šviesą)’ bei ‘2. kirsti, mušti’ (DLKŽ 963) santykį, iš kurio aiškėja Perkūno „mušimo”, t.y. pirties ar kūlės, dvasinė esmė. Taigi Perkūnas, kaip Dangiškasis Teisėjas ar net Baudėjas, mušdamas, t.y. perdamas ar kuldamas žmogų, jo sieloje „atskiria grūdus nuo pelų”, kitaip sakant, praskerdžia sielą apniaukusius debesis ir išvaduoja iš jų lyg iš slibino ar vilko pilvo dvasinę Saulę, vidinį šviesos šaltinį. Be įprastos, reikia turėti galvoje ir veiksmažodžio skersti reikšmę ‘4. plėšti lukštą’ (LKŽ XII 835), esmiškai „pašalinti apvalkalus”. Prisiminkime straipsnyje cituotą V. Toporovo tvirtinimą, jog „visos senovės Indijos religinių pažiūrų sistemos tiesiog išimtinį dėmesį skyrė ‘apvalkalų’ pašalinimo operacijoms, kuriomis žmoguje ir jo aplinkoje siekiama pašalinti viską, kas trukdo besąlygiškam žinojimui”. Įdomu, jog daugelyje mitologijų saulę praryjantis vilkas (9) lietuvių kalboje vadinamas tos pačios šaknies žodžiu, kaip ir apvalkalas, būtent veiksmažodžio vilkti šaknies; taip pat rusų kalboje volk ‘vilkas’ siejamas su voločj ‘vilkti’ (5; 37). Dar įdomiau, jog tos pačios šaknies žodis, pasirodo, yra rus. ob/ato ‘debesis’, kilęs iš *ob-volkb (10; 102, 105) = ap-valkas, kuris, beje, reiškia ir ‘2. grūdo žievė’ (LKŽ I 279). Plg. dar ir vok. Wol-ke ‘debesis’. Taigi Perkūnas praplėšia dangiškąją šviesą užstojusius „debesų apvalkalus” = „sielos-sėklos pelus” ir šitaip lemia žmogaus dvasinį nušvitimą. Įsidėmėtina, jog visi minėti žodžiai galiausiai kyla iš ide. šaknies *uel-, su kuria (ar bent jau jai homonimiška) savo ruožtu susijęs ir pagrindinio Perkūno priešininko velnio pavadinimas (2; 504, 506, 531). Tokioje atodairoje velnią galima laikyti tiesiog Saulę prarijusio vilko-debesies (11) arba sielą-sėklą suvysčiusio apvalkalo, lukšto, pelo personifikacija. Prisimintina ir straipsnyje paliesta „ap(si)-valymo” bei „nuo-valos” (placentos) sąsaja, mat veiksmažodis valyti, šiaip ar taip, irgi kyla iš tos pačios (ar bent jau homonimiškos) šaknies ide. *uel-. Užtat velnią persekiojančio, mušančio, baudžiančio Perkūno vaizdinys skirtingais lygiais ar atžvilgiais mena ir debesis praskrodžiantį žaibą, ir iš pelų iškulamą grūdą, ir pėrimąsi pirtyje, ir naujagimio „išlukštenimą” iš nuovalos, apskritai gimimą, ir – dvasine, vidine ar „ezoterine” prasme – sielos išsilaisvinimą, būtent Išsivadavimą, Nušvitimą ar Nubudimą. Pagaliau nukbausti (baud-) lietuvių kalboje yra vienos šaknies su budinti (5; 82). Taigi Perkūno bausmė – pirtis, kūlė – iš esmės yra ne kas kita kaip sąmonės žadinimas iš miego miglos ar’ debesies’, sanskritiškai megha(s), graikiškai omichlė -visi šie žodžiai irgi bendrašakniai (5; 50). Kiek anksčiau jau užsiminus apie „Perkūno kulką” kaukaspenį, atsižvelgtini šia proga ir tokie žo¬džiai kaip liet. kaukas ‘5. kaukaspenis’ bei ‘3. velnias’ (LKŽ V 420) ir prūsų cawx (< *kaukas) V e I n i a s’ (6; 148). Šiedu žodžiai savo ruožtu kyla iš „apvalkalą” menančios ide. šaknies *keu~, arba *kū-, ‘dengti(s) lenkiančiai’ arba ‘lenkti(s) dengiančiai’, iš kurios dar radosi liet. kaukė, kaukolė, taip pat kiaukutas ir kt. (6; 150). Velnią (kauką) mušančio, periančio, kulančio Perkūno archetipui tad galima priskirti ir kaukės nuplėšimo, t.y. „demaskavimo” įvaizdį pačia plačiausia prasme. Be to, kaukolę laikant kiaukutu, lukštu, smegenys savo ruožtu prilygtų, tarkim, riešuto branduoliui (jos net išvaizda panašios į „graikišką riešutą”!) arba grūdui. Kadangi būtent smegenys yra kūniškasis sąmonės pamatas, „sąmonės vieta” žmogaus kūne, tai čia vėl nesunku įžvelgti tą pačią sielos ir jos apvalkalo simboliką (plg. šia prasme tokį induistinį Išsivadavimo įvaizdį kaip „išėjimas pro momenėlį”, t.y. pro kaukolės angą viršugalvyje – skr. brahmarandhra-‘Brahmano anga’). Reikia pridurti, jog tos pat šaknies yra ir liet. kiautas ‘I. kevalas, lukštas, 2. grūdą, sėklą dengiantis lukštas, 3. minkštakūnių gyvių kiaukutas; kriauklė, 4. galvos kiaušas’ (LKŽ V 717), o kartu, kaip kad jau minėjau savo straipsnyje, ir liet. kūnas (5; 145, 195) -tą patį semantinį santykį, pavyzdžiui, liudija ir rus. plotj ‘kūnas’ bei liet. plufa(10; 286). Pasitelkiant lietuvių kalbos giluminius sąskambius, galima tad būtų tarti, jog pirtyje Per-kūnas peria kūną. Šia prasme Perkūno periamas, kulamas velnias (kaukas) tiesiog mena žmogaus dvasios pastangas išsilaisvinti iš kūniškumo gniaužtų, iš materializmo priespaudos ir „antrąsyk gimti” – „iš motinos materijos” į dvasinę tikrovę, dvasiniam gyvenimui. Šiam šventam siekiui ir atstovauja Perkūno pirtyje atliekamas pašventinimas ar iniciacija – Perkūno „kultas” arba „kultūra” par excellence.
Laumės liaudis

Laikas pastebėti, jog ir laumės spenys yra tas pats ‘kaukaspenis’, kaip ir laumės papas, laumės pirštas bei pan. (LKŽ VII 190). Taigi iš tiesų galima kalbėti apie tam tikrą laumės ir kauko (velnio) mitinį tapatumą, priklausymą tai pačiai mitinei sričiai. Kaip tik apie tai išsamiai ir kalbama minėtame Nijolės Laurinkienės straipsnyje „Laumės likimas”. „Šiame straipsnyje į laumę /…/ pažvelgta kaip į mito apie griaustinio dievą (laikomo pagrindiniu indoeuropiečių mitu) heroję”. Kitaip sakant, rekonstruojamas lietuviškas (baltiškas) „pagrindinio mito” variantas, kuriame Perkūnas savo žmoną Laumę už neištikimybę (ryšį su žmogumi arba velniu) nutremia žemėn ir toliau bausdamas persekioja – muša, kula, peria. Autorės žodžiais, „Perkūnas tranko, muša laumes, tą patvirtina ir ši sakmės nuotrupa: ‘Laumės naktimis ateina linų minti p i r t y s n a. Dabar laumių nėra, ba jas grausmas išmušė'”. Kita vertus, laumė ir pati „skalbia, daužo kultuve rūbus”. Pavyzdžiui, laumės galva reiškia tiesiog ‘kultuvės atgarsis’ (LKŽ VII 190). Šiaip ar taip, laumės nedviprasmiškai susijusios su pėrimu bei kūlimu. Be to, „dažnai jos renkasi jaujose, pirtyse, t.y. pastatuose, kurie yra ne gyvenamasis būstas, ir ten vyksta keisti, paslaptingi dalyką i”, regis, kaip tik menantys „misteriją”, pašventinimo apeigas, iniciaciją, krikštą.

Čia reikia turėti galvoje maniškiame straipsnyje trumpai aptartą iniciacijos kaip antrojo gimimo įvaizdį. Savo ruožtu „turime žinių, kad žiloje senovėje lietuvės moterys gimdydavo pirtyse./…/ Pirtyse g i m d y d a v o ir latvės” (12; 51). O laumė, be visa ko, yra ‘4. senųjų prūsų gimimo deivė’ (LKŽ VII 190).

Pasak Nijolės Laurinkienės, iš tikrųjų „laumės, gyvenančios žemėje, vaizduojamos kaip turinčios vaikų”. Be to, ne tik pati Perkūno mušama laumė, bet dažnai ir „laumės vaikai vaizduojami skriaudžiami, kenčiantys. Tasai vaikų baudėjas/…/ galėjo būti laumės vyras Perkūnas”. O kadangi „buvo tikima, jog laumės turėjo galios žmones stipriau u ž m i g d y t i” (13; 24), čia vėl galime įžvelgti bausmės kaip budinimo dvasinę (ezoterinę, mistinę) prasmę. Gal verta čia turėti galvoje ir lietuvių kalbos žodžių gim-ti bei mig-ti šaknų priebalsių simetriją, atskiru atveju galbūt liudijančių, jog išties „gimti reiškia migti dvasiniam gyvenimui” (14; 81) ir apskritai, jog „siela, apsivilkdama žemiškuoju būties rūbu- kūnu, įminga. Ją reikia žadinti” (14; 73). Šis „žadinimas dvasiniam gyvenimui” ir yra iniciacija, o „nubudimas dvasiniam gyvenimui” savo ruožtu – „antrasis gimimas”.

Šiaip jau tokios „budistinės” sąsajos savaime itin įdomios. Juolab kad kartais lietuvių „laumė yra vadinama Mara vardu” (13; 28), o budistų skr. Mara, kaip žinia, yra Gautamo Budo pagrindinio gundytojo bei „migdytojo” vardas – vardas niekatrosios giminės, todėl juo vadinama mitinė būtybė gali būti ir moteriškos lyties. Gal būtų net galima kalbėti apie pagrindinį budizmo archetipą – nubudimą iš „pasaulio sapno” – kaip to paties indoeuropiečių „pagrindinio mito” atmainą, tačiau tokios galimybės šįsyk smulkiau nenagrinėsime. Beje, laumė dar „yra vadinama Marė” (13; 28), o vardas Marė yra vienas iš būdingų Marijos vardo lietuviškų trumpinimų (15; 263). Taigi įmanomos sąsajos ir su pagrindiniu krikščioniškuoju – Kristaus kaip Dievo Sūnaus, gimusio iš žemės moters, – archetipu, kuris šiaip jau tiesiog nepriekaištingai įsitenka „pagrindinio mito” rėmuose: Dievas siunčia („išvaro”) savo sūnų žemėn, kur jį baudžia mirtimi (t.y. gimimo kaip miego priešybe), tačiau miręs Dievo sūnus prisikelia naujam gyvenimui, „naujoje kokybėje”, taip sakant, ir sugrįžta pas Tėvą, t.y. į pirmapradę dvasinę būtį. Kažkas panašaus nutinka ir Dzeuso (= Dievo) sūnui Dionisui, atstovaujančiam indoeuropiečių „pagrindiniam mitui” kaip vienas ryškiausių jo pavyzdžių.

Šiuo atveju ypatingo dėmesio vertas maniškiame straipsnyje minėtas Dioniso epitetas gr. Dionysos eleuthereys, t.y. ‘laisvasis’ arba ‘išsilaisvinęs’ Dionisas. Šis Dioniso epitetas, kaip ir graikų kalbos daiktavardis eleutheria ‘laisvė’ bei helenizmo epochoje su Dionisu tapatinto (16; 94) senovės lotynų dievo Liber vardas kartu su bendriniu daiktavardžiu libertas ‘laisvė’, yra lietuvių kalbos žodžio liaudis (t.p. lat. jaudis, pr. ludis, rus. liūdi, vok. Leute, burgundų leudis ir kt.), menančio indoeuropiečių laisvo žmogaus institutą, etimologinis atitikmuo. Tai mums jau žinoma. Žinoma ir tai, kad visi šie žodžiai remiasi indoeuropietiška šaknimi *leudh-, kurios pirminė reikšmė buvo ‘augti’ (plg. gotų liudan ‘augti’ bei kt.). Todėl atkreiptinas dėmesys į Nijolės Laurinkienės perpasakotą sakmę, kurioje laumei „gimė labai gražus vaikelis /…/, toks gražus ir protingas, kad visus stebino savo sumanumu. Be to, jis labai greit a u g o, ne dienomis, o valandomis”. Beje, ir pabrėžiamas naujagimio ypatingas protas, sumanumas šiaip jau yra vienas iš būdingų „kultūrinio herojaus”, „Išvaduotojo” ar „Dievo Sūnaus” gimimo požymių įvairiose tradicijose. Vidine ar „ezoterine” prasme „Dievo Sūnus” gimsta žmoguje, krikšto metu (gyvavo pažiūra, jog ir Jėzus Dievo Sūnumi tapo tik jo krikšto Jordano upėje metu, kai jam ant galvos nutūpė Šventosios Dvasios balandis – beje, regis, kaip tik su Perkūnu susijęs paukštis lietuvių tradicijoje). Tai ir yra žmogaus dvasinis, „antrasis gimimas”, kuris įgalina jį laisvei ir padaro iš tikrųjų laisvu žmogumi, t.y. „liaudimi”, „liaudžiu” ar „liūdžiu”. Žodžio liaudis sąsajose su liūdėti tokiu atveju kaip tik atsispindėtų dvasią žadinanti „Perkūno bausmė”. Pagaliau visas šias pastabas vainikuoja tai, kad kalbininkų „laumė lyginta su gr. Eleutheros (= romėnų vegetacijos dievui Liber /…/) ir su gimimo deive Eleuthyia /…/), kurių vardai vedami iš ide. *leudh- ‘augti (didyn, aukštyn)’, iš kurios taip pat kilęs lat. jaudis (bei liet. liaudis – D. R.). Ide. *loudh-mė/ma > balt. *laumė, *lauma” (7; 509). Vadinasi, laumė yra ne kas kita kaip mitinė „laisvo žmogaus” ar „laisvų žmonių” – t.y. liaudies – gimdytoja, augintoja arba, apibendrinus, tiesiog „laisvės motina”. (Čia, beje, savaime peršasi ir „Laisvės statulų”, pavyzdžiui, Kaune bei Rygoje atitinkama interpretacija. Taip pat gal prisimintina ir gana įtartina Teodoro Narbuto minima Lietuvos laisvės deivė Liethua, kurios vardas, jeigu jį būtų galima ištaisyti į *Liaudva ar juolab *Liauda, skambėtų visai įtikinamai, tačiau apie tai šįsyk nekalbėsime.)

Šiaip ar taip, pagrįstai galima kalbėti apie „pagrindinio mito” lietuviškojo (baltiškojo) varianto rekonstrukciją net ir kalbos lygyje, kartu rekonstruojant ir lotynų Lyberiui, trakų-graikų Dionisui bei pan. artimą hipotetinę lietuvių (baltų) mitinę būtybę *Liaudį, Perkūno ir Laumės sūnų, Perkūno baudžiamą (t.y. budinamą), kenčiantį ir galiausiai išsilaisvinantį, Išsivaduojantį (Nubundantį). Gal verta šia proga nebežinomos reikšmės žodį liauda ‘?’, pvz., „Eik tu, Mauda!” (LKŽ VII 390) palyginti su (tos pat kilmės) žodžiais lauma (LKŽ VI1189) = laumas ‘nerangus, nevykęs žmogus’, pvz., „Eik tu, laumai, greičiau dirbti!” (LKŽ VII 190), o kartu ir su mažybiniais laumytis (LKŽ VI1191) = laumukas’\ laumės vaikas’ (LKŽ VII 192). Būdinga tokiam mitiniam veikėjui ir „nevykėlio”, neišsitenkančiojo „normalaus žmogaus” rėmuose, keistuolio, trenktojo padėtis.

Apibendrinant galima tvirtinti, jog „pagrindinį mitą” įvairiais atžvilgiais atspindi ir pats žmogaus gimimas ar pribuvimas (plg. juolab tokį didžiai „perkūnišką” įvaizdį kaip Cezario pjūvis), taip pat naujagimio išsilupimas iš nuovalų, ir apsivalymas periantis pirtyje, ir dvasinis Nušvitimas bei galiausiai Išsivadavimas, ir, žinoma, grūdų kūlimas iš varpų bei pelų – bendru atveju, būtent „liaudies kultūra”.

R S. Išties nuostabu, kad lemties valia šis pirmykštis, archajiškas, žmogaus dvasiniam gyvenimui lemiamas liaudies kultūros archetipas rekonstruojamas, t.y. atstatomas, „prikeliamas iš mirusiųjų” kaip tik „Liaudies kultūroje” – nelyginant tikroje „kultūrinėje pirtyje”, – t.y. kaip tik savo vietoje.

IŠNAŠOS:

1. Laurinkienė N. Perkūno etimologija // Liaudies kūryba IV. -V, 1996. Panašiai, t.y. veiksmažodžio perti pagrindu, Perkūno vardą aiškina ir latvių kalbos etimologinio žodyno autorius Konstantinas Karulis (2; 39).
2. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnlca, T. 2. – RTga, 1992.
3. Daunys S. Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai // Dangaus ir žemės simboliai. -V, 1995.
4. Laurinkienė N. Perkūnkulkė-griaustinio dievo ženklas// Liaudies kultūra. – 1996. – Nr. 1.
5. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. -V, 1990.
6. Mažiulis A. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, T. 2. -V, 1993.
7. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnlca, T. 1. – RTga, 1992.
8. Fasmer M. Etimologičeskij slovarj russkogo jazyka, T. I. -Moskva, 1986. – Rusų kalba.
9. Pavyzdžiui, „Šiaurės Lietuvoje sakoma, kad Saulę praryjąs vilkas”: Dundulienė R Lietuvių liaudies kosmologija. -V, 1988, R 45.
10. Fasmer M. Etimologičeskij slovarj russkogo jazyka, T. 3. – Moskva, 1987. – Rusų kalba.
11. Šiaip ar taip, Perkūnui įveikus velnią, lyja. Tai liudija ir lietuvių tautosaka, ir V. Ivanovo bei V. Toporovo rekonstruotas vadinamasis indoeuropiečių pagrindinis mitas: Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V, 1987.-R 134, 135.
12. Dundulienė R Pagonybė Lietuvoje. -V, 1989.
13. Bagdanavičius V. Laumės. Jų religija ir kultūra. – Chicago, 1982.
14. Patackas A., Zarskus A. Gimties virsmas. -V, 1990.
15. Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas.-V., 1987.
16. Antikos mitologijos žodynas. – Kaunas, 1996.

The destiny of Laumė in folk culture

Dainius RAZAUSKAS

Owing to Nijolė Laurinkienė’s article entitled „The destiny of Laumė”, the author renevvs and extends some more of his ideas from his article in „Folk culture” (1996, No. 5).
lt is shown that culture as „thrashing” (lith. kūlimas, pėrimas) belongs to the semantic field of the socalled main myth about Perkūnas (the Thunder God). Even etymologically „Perkūnas” is regarded as a thrasher (lith. pėrikas).

The attention is paid to the word liaudis (Engi. folk) vvhich has close relationship with the word laumė (vvhitch), the latter being the name of Perkūnas’ wife. Above all, from certain indications the possibility to reconstruct the hypothetical Lithuanian (Baltic) mythic personage Liaudis (Liauda) as the son of Perkūnas and Laumė who was equal to Latin Lyber and Greek Dionysus Eleutereus may be noticed. In such a way the notion of liaudies kultūra (folk culture) discloses itself as a version of the „main myth”, i.e. the thrashing of Liaudis (giving the respective meaning to the Journal having the šame name).