Vilma Milašiūnaitė

PASAKOJIMAS IR DALIJIMASIS PRASME PSICHOLOGINIAME KONSULTAVIME

(Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Vilma Milašiūnaitė
(Kauno Petro Vileišio vidurinės mokyklos psichologė)

Pranešimo sąntrauka
Dešimtys terapinių mokyklų pateikia savitą požiūrį į psichologinio konsultavimo procesą bei jo metu vykstančius prasmės, išraiškos, įsisąmoninimo mainus. Pranešimo tikslas – perteikti postmodernistinės filosofijos įtaką psichologijos mokslui bei konsultavimo praktikai. Trumpai apžvelgiant Jean-Francois Loytard, Jacques Derrida, Michel Foucault, Richard Rorty bei Jean Baudrillard darbuose atsisklaidžiančius postmodernistinės pasaulėžiūros akcentus, pristatomas Michel White ir David Epston naratyvinės terapijos modelis. Perteikiama konsultavimo patirties analizė per naratyvinės terapijos prizmę, pasitelkiant prasmės atradimo ir prasmės kūrimo metaforas. Analizuojamas kliento ir konsultanto kalbos vaidmuo, kuriant, suvokiant, perteikiant prasmę.

Filosofinis požiūris tarnauja kaip atramos taškas aplinkos ir patirties interpretacijai. Kiekviena terapinė kryptis prasidėjo pirmiausiai nuo filosofijos, nuo požiūrio, kad yra dar vienas būdas padėti klientui suprasti ir keisti tai, kas žeidžia jo gyvenimą. Būtent filosofija pirmiausiai apibrėžia esmingas nuostatas apie konsultavimo procesą, jame dalyvaujančių asmenų vaidmenis, pagalbos būdus ir jų efektyvumo prognozes [8]. Šio pranešimo tikslas – perteikti postmodernistinės filosofijos įtaką psichologijos mokslui bei konsultavimo praktikai.

Pradėkime nuo postmodernistinės sampratos. Kiekvienas esame girdėjęs žodį „postmodernizmas“, tačiau ši sąvoka tokia plati, kad kiekvienas iš šia esančių galėtume pateikti skirtingą jos apibrėžimą. Postmodernizmas gali būti epocha, architektūros stilius, teksto rašymo maniera, filosofijos sritis… Visa tai ir dar daugiau jungia vyraujanti idėja – nebandyti apibrėžti, tiksliai įvardyti, suskirstyti. Postmodernizmas yra erdvė mąstymui ir ieškojimams, skatinant prisiminti, kad jog ir kaip gintume savo įsitikinimus, visuomet egzistuos dešimtys alternatyvių tikrovės suvokimo būdų, kurių nei vienas niekuo nėra nei prastesnis, nei pranašesnis.

Postmodernizmas prasidėjo nuo Prancūzijos filosofų darbų. Jean-Francois Loytard, Jacques Derrida, Michel Foucault, Richard Rorty, Jean Baudrillard, Paul Ricoeur – žymiausieji postmodernizmo atstovai. Kiekvienas jų, savaip ir unikaliai, skirtingose humanitarinės minties plotmėse, skleidė supratimą, kuris įkūnija postmodernizmo dvasią – mokslinis pozityvumas, siekdamas absoliutaus ir objektyvaus žinojimo, pamiršo asmenį ir jame besiskleidžiančią prasmę. Siekdamas racionalaus supratimo ir objektyvaus aprašymo, modernistas pamiršta pagarbą nežinomybei, ypač besireiškiančiai dvasinėje asmenybės plotmėje [8]. Yra labai daug realybės aspektų, kurie niekuomet nebus pamatuoti remiantis objektyviąja moksline metodologija, tačiau ar verta juos iš viso matuoti? Juk tai būtent tie egzistencijos atspalviai, kurie kiekvieną žmogų išskiria unikalumu.

Postmodernistai atsisakė mito ieškoti geriausio ir teisingiausio. Jie atsigręžė ir subjektyvią, individualią prasmę, įvertino žmogaus dovaną interpretuoti ir pasiūlė mąstyti prisimenant, kad tarp „tinkamo“ ir „netinkamo“, tarp „normalumo“ ir „patologijos“ yra ištisas atspalvių kontinuumas [2]. Postmodernizmas nesistengė nieko įrodyti, nieko atmesti ar paneigti. Tik parodė, kad ta pati realybė gali būti aprašyta labai skirtingai, ir nei vienas iš tų aprašymų nebus pranašesnis [8]. Metų laikus galima apibūdinti kalbant meteorologiniais terminais, žmonių įpročių ciklu, gyvojoje gamtoje susiklosčiusiais procesais, Žemės planetos padėties kitimu Saulės atžvilgiu ir pan. Kiekviena asmenybė, kiekviena jos patirtis gali būti aprašyta remiantis dešimtimis skirtingų požiūrių, tai kodėl reikėtų apriboti savo protą tik vienu? Postmodernizmas atsisako pažodžiui priimti tai, kas vadinama objektyvumu. Prasmė ir patirtis yra susidomėjimo, mąstymų, tyrinėjimo centras. Žmogiškoji egzistencija yra tokia subtili, kad „tiesa“, „universalumas“ ir „objektyvumas“ nėra tos sąvokos, kurios galėtų ją perteikti.

Nuo Renesanso epochos socialiniuose moksluose dominavo samprata, kad analogija tarp gamtos mokslų ir socialinių mokslų yra priimtina ir skatinanti pažinimą. Kuo ji pasireiškė – suvokimu, kad žmogus ir jį supantis pasaulis yra struktūruotas, o jį supančios struktūros gali funkcionuoti geriau ar blogiau. Jei jos ima funkcionuoti blogai, pasireiškia išorinei požymiai. Trūkinėjančios sienos išduoda pamato nestabilumą, atsiradęs užrašas kompiuterio ekrane – viruso atsiradimą, odos spalvos pokyčiai – organizmo funkcionavimo sutrikdymą. Lygiai taip pat netipiškas, kitoks, konvencijų neatitinkantis elgesys ir ekspresyvumas – psichologines problemas. Visais atvejais padėti galėtų tik reikalo ekspertas, kuris įvaldė reikiamas žinias ir turi užtektinai įgūdžių, kad surastų problemos šaltinį ir priimtų tinkamus sprendimus jį šalinant. Pašalinus priežastį simptomai išnyksta savaime ir struktūros ima tinkamai funkcionuoti [8]. Šis mechanizmas gali būti stebimas daugumoje gamtos mokslų tyrimo sferų, tačiau kiek vertingas yra metaforiškas perkėlimas į socialinius mokslus, psichologiją.

Priimama, kad žmogus yra struktūra. Kad jo veiksmus ir pasirinkimus, tapsmo asmenybe procesus, nulemia gyvenimą determinuojančios jėgos. Sąmoninga valia ir individuali kontrolė lieka neįvardintos. Terapeuto uždavinys – dirbti su nesąmoningumu, instinktais, internalizuotais elgesio modeliais… Apčiuopti asmenybės struktūras, kurių buvimą pati asmenybė neįtarė esant. Pagalbos procesą apibūdinant terminologija pasiskolinta iš gamtos mokslų, ypač medicinos. Klientai, atvejų bylos, terapija, diagnozavimas. Visos šios sąvokos sąlygoje ne specialisto suvokimą, kad konsultavimas yra patarinėjimo procesas, terapija – eksperto atliekamas gydymo procesas, kuris negali apsieiti be medikamentų, ar bent jau receptų. Specialistui ši terminologija diktuoja, kad visuomet yra tikroji priežastis, kurią gyvybiškai svarbu nustatyti. Terapija – atradimas, kuomet terapeutas ir klientas sąveikauja taip, kad objektyviai kliento asmenybėje egzistuojančios problemų priežastys yra atrandamos, įsisąmoninamos ir įtakojamos.

Terapeutas tampa postmodernistu tuomet, kai įsisąmonina, kad nėra geriausios, tinkamiausios, objektyviausios teorijos, kurios rėmuose kliento atsinešta patirtis gali būti analizuojama kur kas progresyviau, nei bet kurios kitos [1]. Postmodernizmas psichologijoje pasireiškia, kaip:

o pripažinimas, kad realybė yra socialiai konstruojama. Bet kokia teorija yra kalbos pasekmė. Ji apspręsta ir ribota to socialinio ir kultūrinio konteksto, kuriame formavosi. Atvirumas patirčiai ir naujai prasmei yra pranašesnis už teorinį nusimanymą priimant, kad asmenybė gali būti paaiškinta atribojus patirtį nuo jos formavimosi aplinkos [1];

o pripažinimas, kad „tiesa“ – sąlyginė sąvoka. Nėra universalių tiesų, kurios sudarytų pagrindą patirtis ir požiūrį klasifikuoti į „geresnį“ ar „blogesnį“. Egzistuoja skirtingumai, kuriems terapeutas rodo pagarbą, užimdamas nežinančiojo poziciją [1];

o pripažinimas, kad terapeutas negali išvengti galios pozicijos, kurią jam priskiria klientas. Konsultacijos metu užduodami klausimai negali būti neatsakyti. Jie, kaip ir policininko ar teisėjo užduoti klausimai, kliento suvokiami kaip negalintys likti be atsakymo. Konsultantas visuomet siekia bendradarbiavimu paremto, lygiaverčio santykio, bet niekuomet neturi pamiršti, kad tai jis kviečia klientą į kelionę, nurodydamas jos kryptį, greitį, trukmę [1];

o pripažinimas, kad kliento atsinešama prasmė, interpretacija, patirtis, suvokimas yra. Tai tiesiog yra ir šiuos dalykus neužtenka atrasti. Konsultavimas imamas suvokti kaip prasmės kūrimo, o ne jos nustatymo veiksmas [2];

o pripažinimas, kad asmenybės savasties daugialypiškumas nėra psichopatologija. Atsisakoma ieškoti to vienintelio, tikrojo savasties veido, užmaskuoto socialinėmis kaukėmis. Priimama asmens laisvė turėti daugybė „aš“, kurių nebūtina suvienyti į integruotą visumą [2];

o pripažinimas, kad konsultantas nėra objektyvus žinotojas, siekiantis neatskleisti savo asmenybės ir patirties konsultavimo metu. Jis yra prasmės kūrimo sistemos dalis. Jo postmodernistinis požiūris ir mąstymas – t.y. daugiau asmeninės nei profesinės kompetencijos – įgalina klientą matyti pokyčio kelią [3].

Postmodernistinės filosofijos įtakoje išsirutuliojo trys požiūriai į konsultavimo procesą:

o Steve de Sharez ir Insoo Berg į sprendimą orientuotas trumpalaikis konsultavimas;

o Harlene Anderson, Harry Goolishian bei Tom Andersen pokalbio (conversational) terapija;

o Michael White ir David Epston pasakojimo (narrative) terapija [5].

Pažvelkime į minėtų postmodernizmo postulatų realizavimą pasakojimo terapijoje.

Kiekviena terapijos kryptis galėtų naudotis šiuo pavadinimu, nes, savo esme, terapija ir yra pasakojimo ir perpasakojimo procesas. Vis gi, pasakojamoji terapija yra savita tuo, kad pats pasakojimas ir yra terapija. Jis išsirutulioja per keletą paralelinių procesų, vykstančių konsultavimo proceso metu.

o Pirmasis žingsnis, kurį dauguma klientų daro atėję pas terapeutą – savo situacijos pasakojimas. Klientas kalba jausmingai, kartais painiai, tačiau trumpai. Iki penkių minčių kalbėjimo ir pauzė. Tyla, persmelkta vilties išgirsti terapeuto žodį, interpretaciją, klausimą. Per tas keletą minučių, klientas negalėtų papasakoti nuodugnios savo gyvenimo istorijos, net ir to siekdamas. Kaip taisyklė, parenkami fragmentai, situacijos, patirtys. Net nebūtinai išdėliojant chronologine tvarka. Šis kliento pasakojimas – ar naratyvas – jo prasmės ir patirties tinklas, kuris tarnauja kaip esminė schema, suvokiant ir interpretuojant naujas patirtis.

Naratyvo sąvoka postmodernistine prasme, perimta iš Paul Ricoeur filosofijos. Šiam filosofui pasakojimas – tai mąstymo apie žmogiškąjį žinojimą būdas. Jis įkūnija idėją, jog yra šimtai būtų apibūdinti tiek pasaulį, tiek žmogaus gyvenimą. Klientas atsineša tik vieną. Kodėl būtent jį. Juk pasakojimas ne tik perteikia negro-lingvistines atminties reprezentacijas. Jis įtakoja. Parenkami gyvenimo epizodai, kurie jau šimtus kartų skambėjo vidiniame kliento dialoge, kuriuos jis jau pasakojo tiek patiems artimiausiems, tiek užjausti gebantiems žmonėms. Būtent šis pasakojimas, jo prisiminimas, kartojimas ir tolimesnis kūrimas, tampa naratyvinės terapijos centrine ašimi. Kliento žodžiuose ir pauzėse atsispindi problema. Ji persunkia pasakojimą, Padarydama jį kupinu bejėgiškumo, liūdesio, nerimo. Pasakojime tiek mažai vilties ir tiek daug patirties, kuri lieka neįvardinta žodžiais [8].

o Po to seka problemos įvardijimas. Pasakojamojoje terapijoje ji pavadinama raktiniu žodžiu ar trumpu žodžių junginiu. Šis problemos vardas naudojamas tol, kol klientas nepajaučia poreikio jo atsisakyti ar jį pakeisti. Pavadinimas pasirenkamas tam, kad klientas įsisąmonintų, kad ne visas gyvenimas, o tam tikra jo dalis, tam tikra sritis yra pažeista problemos ar sunkumų. Suvokęs problemą ir savo asmenybę kaip atskiras plotmes, klientas jaučia didesnį situacijos kontrolės pojūtį, apibrėžtumo. Labiau tiki savo galia įveikti sunkumus [8].

o Eksternalizacijos kalba apima terapeuto reakcijas ir klausimus, kurie veda klientą link suvokimo, kad problema nėra jo savasties dalis, t.y., kad jis nėra problema. Problema yra šalia jo, jį įtakoja, su juo sąveikauja, tačiau yra tiek pat jo veiksmų rezultatas, kiek ir socialinės aplinkos produktas, jei ne mažiau. Eksternalizacijos samprata pasiimta iš Michel Foucault filosofijos. Šis filosofas svarstė galios ir žinojimo problemas, šiuos terminus vartodamas sinonimiškai. Foucault analizavo idėjų, politinės galios ir socialinių institucijų tarpusavio sąveikos istoriją Vakarų kultūroje. Pasak filosofo, galios pozicijas užimantys žmonės naudojasi realiu ar tariamu žinojimu, kad jas išlaikytų. Michael White rėmėsi Foucault idėjomis, teigdamas, kad terapija turi padėti asmeniui atpažinti jo gyvenimą saistančius nematomus galios saitus. Klientas ir terapeutas siekia suprasti, kokiu lygiu problemų raidą įtakoja socialiniai ir kultūriniai veiksniai, visuomenėje vyraujantys įsitikinimai apie tinkamą ir priimtiną elgesį. Daugelis problemų yra pasekmė to, kad turintieji galią ją išnaudoja netinkamai, taip tarsi priversdami apibrėžti savo tapatumą, save, kaip neatitinkantį reikalavimų [8;9].

o Socialinių ir politinių problemų įvardijimas ir analizavimas lydi kliento supratimą, kad problema yra nulemta ne jo psichologinio ar biologinio netinkamumo, o socialinių ir kultūrinių veiksnių. Asmuo išgyvena socialinius faktorius kaip savo asmeninio netinkamumo rezultatą, nesėkmes ir jaučia kaltę bei gėdą. Jo aplinkoje visuomet yra tokių, kurie suinteresuoti, kad jis taip jaustųsi. Išsilaisvinimas iš gėdos ir kaltės, suvokiant savo vaidmenį ir vertinant galimybes, išlaisvina keitimosi potencialą, t.y. įgalina pokyčiui [8;9].

o Problemos poveikio klausimai: kokią įtaką problema turėjo ar turi žmogaus gyvenimui, bei kokią įtaką žmogus turėjo ar turi problemos gyvenimui skatina įžvelgti tai, kas neįvardinta, pamiršta, o dažnai ir nesuvokta: kad klientas įtakoja problemą lygiai taip pat, kaip ir problema jį. Visuomet būna patirties, kai žmogui pasiseka įveikti problemą, tačiau šios patirtys niekuomet neatskleidžiamos dominuojančiame terapijos pasakojime. Jos lieka neįvardintos, taigi ir neįtakojančios kliento situacijos [7;8].

o Šios, netipinės, patirtys praplečia kliento pasakojimą. White ir Epston naudojasi J.Derrida idėjomis šiam procesui apibūdinti. Literatūrologas ir filosofas Jacque Derrida analizavo teksto reikšmę prasmės perdavimui. Jo idėjos, kad iki tol vyravusi filosofija, reiškusi pretenzijas būti universalia išmintimi ir grynojo proto vaisiumi, tėra tik raštija. Tai tik tekstai, kurie perteikia prasmė, įrėmindami ją kalbos ženklų struktūroje. Kalbos ženklai, savo ruožtu, niekuomet nelieka neutraliais prasmės perdavėjais. Derrida pateiktas dekonstrukcijos metodas leido įžvelgti, kad kalbiniai simboliai neatskiriami nuo kultūros, kurios kontekste formavosi tiek pati kalba, tiek ja perteikiamos idėjos. Būtent dekonstrukcijos procesas taikomas netipinių, unikalių patirčių analizei. Klientas skatinamas nuodugniai tyrinėti, kas išnyra rekonstruojant momentus, kuomet jis valdė problemą: kokie veiksniai, aplinkybės, mintys, būsenos, reakcijos leido jam tai atlikti. Kur yra jo galia kurti patirtį, pasakojimą, o kartu ir visą likimą taip, kaip jis to norėtų.

o Pozicijos problemos atžvilgiu prisiėmimas – kliento laisvė rinktis. Terapeutas ir klientas siekia suprasti kuo daugiau alternatyvių būdų, apibūdinti patirčiai ir jos suformuotoms prasmėms. Klientas pajunta laisvę rašyti ir perrašyti savo istoriją, pasirinkti patirtis, prasmes, požiūrius. Konsultavimas – tai kelias ne vien š savęs įsisąmoninimą, bet ir mokėjimą praplėsti mąstymo erdvę. Klientas žino, kad jis gali bijoti keistis, gali nenorėti atsisveikinti su žalingu elgesiu, net ir kęsdamas jo pasekmes, bet jei jis turės drąsos, jis naudosis laisve kurti save. Nes savojo naratyvo kūrimas kartu yra ir savojo linkimo kūrimas. Klientas priima sprendimą keisti ar ne. Terapeuto vaidmuo – įgalinti matyti plačiau, detaliau [5;8].

o Terapija pasibaigia klientui supratus, kad jo istorija yra pakankamai turtinga [8].

Naratyvinės terapijos metodai ypatingi tuo, kad leidžia įsisąmoninti, pajusti kalbos galią tiek klientui, tiek terapeutui. Naratyvinė terapija remiasi įsitikinimu, kad žmonės kuria tiesą ir žinojimą bendraudami vieni su kitais [4]. Kai klientas suvokia, kokios jėgos formavo jo supratimą, kad tai vienas iš daugybės galimų supratimų, formuojasi nauja erdvė suvokimui ir mąstymui. Šiame procese kalba įgyja kritinę svarbą. Suvokta, susitarta, išreikšta gali būti tik per kalbą. Kalbą, kuri apima tiek garsų sujungimą prasmingais ryšiais, tiek kūno judesius ir mimikas, tiek kiekvieno iš pokalbio dalyvių vidinį dialogą [5].

Esminė savybė, kuri būtina pasakojamosios terapijos atstovui – smalsumas [6]. Aktyvus smalsumas, kuris leidžia klientui jausti, kad jo pasakojimu, jo žodžiais, jo pauzėmis ir tuo, kas slypi už jų susidomėta visomis intelektinėmis, emocinėmis, vaizduotės, intuicijos pastangomis. Kad jis įdomus ir jo prasmė ir patirtis taip pat. Kad jo patirtis išgyvenama momentas po momento. Terapeutas vadovaujasi ne tiek teoriniu ir metodologiniu žinojimu. Pirmame plane visuomet išlieka gebėjimas priimti kaskart skirtingą ir kaskart unikalią patirtį bei prasmę, konsultanto etika ir moralinis įsipareigojimas klientui.

Terapeutas turi konsultavimo proceso vadovus, kuriuose detaliai, žingsnis po žingsnio aprašomi konkretūs ir gana direktyvas pasakojamosios terapijos metodai. Vis gi, jo smalsumas leidžia kurti konsultaciją kaip džiazo muziką – pažystant garsus ir mokant jais žaisti bet kaskart gaunant spontanišką ir nepakartojamą rezultatą, kurio spontaniškume slypi terapijos proceso žavesys tie klientui, tiek konsultantui [5].

Konsultacijos skirtos dialogui, pokalbiui. Kalba su, o ne kalbama apie. Klausomasi tam, kad suvokti patirtį, jos išskirtinumą ir subtilią žodžių prasmę, užuominas ir nutylėjimus. Sekančio klausimo formulavimas nėra svarstymų objektas, nes pats pokalbis yra dalijimasis prasme, prasmės kūrimas. Sąveika, kai klientas ir konsultantas tampa „mes“[5]. Kai bet koks galios santykio atspalvis atvirai aptariamas ir tiek klientas tiek konsultantas nebijo pasakyti ką nors, kas neplanuotai padidintų ar sumažintų galios pusiausvyrą vieno iš jų naudai ar nenaudai. Tai visiškas atvirumas: minčių, jausmų, vaizdinių, svajonių, ekspresijos būdų. Tik šis atvirumas leidžia patirti suvokimo pokyčius. Spontaniškai kurti prasmę nebijant.

Išvados:

Postmodernizmas kaip drąsa abejoti, praplėtė modernistinę tikrovės sampratą. Kilusi kaip humanitarinė minties srovė, postmodernizmo filosofija įsigali socialiniuose moksluose, taip pat ir psichologijoje.
Šis požiūris skatina iš naujo apsvarstyti egzistuojančius psichologijos kanonus ir įneša alternatyvias sampratas į psichologijos teoriją bei praktiką. Postmodernistinis konsultavimas, besireiškiantis pasakojamojoje terapijoje, siekia pažinti asmenybę išgirstant tiek žodžius, tiek tylą bei pasakant, kad egzistuoja tūkstančiai žodžių ir jų variacijų, ne blogiau bet visiškai kitaip perteikiančių patirties prasmę.

Naudota literatūra:

1. Bertrando P. (2000). Text and Context: narrative, postmodernism and cybernetics. In Journal of Family Therapy. No 22, 83 – 103p. The Association for Family Therapy.
2. Hansen J.T. (2005). Postmodernism and Humanism: A Proposed Integration of Perspectives That Value Human Meaning Systems. In Journal of Humanistic Counseling, Education and Development. Spring2005, Vol.44. 3 – 14p. EBSCO publishing.
3. Hansen J.T. (2006). Discovery and Creation within the Counseling Process: Reflections on the Timeless Nature of the Helping Encounter. In Journal of Mental Health Counseling. Vol. 28, No.4. 289 – 308p. EBSCO Publishing.
4. Gutterman J.T., Rudes J. (2005). A Narrative Approach to Strategic Eclecticism. Journal of Mental Health Counseling. Vol.27, No.1. 1-12p. EBSCO Publishing.
5. Lowe R (2005). Structured Methods and Striking Moments: Using Question Sequences in “Living” Ways. In Family Process. Vol.44, No.1. 65 – 76p. FPI, Inc.
6. Monk G (1996). Narrative Approaches to Therapy: the “Fourth Wave” in Family Therapy. In Guidance & Counseling. Vol.11, Is.2.
7. Neimeyer R.A. (2006). Narrating the Dialogical Self: Toward an Expanded Toolbox for the Counseling psychologist. In Counseling Psychology Quarterly. Vol.19, No. 1. 105 – 120p. Taylor & Francis.
8. Payne M. (2001). Narrative Therapy: An Introduction for Counselors. 2nd edition. SAGE Publications.
9. Vodde R., Gallant J.P. (2002). Bridging the Gap between Micro and Macro Practice: Large Scale Change and a Unified Model of Narrative – Deconstructive Practice. In Journal of Social Work Education. Vol. 38, No. 3. 439 – 456p. Council on Social Work Education, Inc.