LHPA

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

(Teorinis pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Žodžio galia. Turbūt visais laikais žmogus buvo linkęs labiau tikėti tuo, kas, akivaizdu, o ne tuo, kas pasakoma, išgirstama. Motina Teresė iš Kalkutos yra taip pasakiusi: „jaunimas mokosi daugiau matydamas, nei klausydamas…“ Turbūt neatsitiktinai siekdama parodyti ir gydyti dvasines ligas, ji pasirinko būtent akivaizdų Kalkutos skurdą.

Turbūt žmogus patekęs į avariją- kraujuojantis, žaizdotas- dažniausiai atrodys labiau kenčiantis, negu depresija sergantis ligonis, geriausiu atveju galintis tik žodžiais išreikšti savo kančią. Nepaisant to, kad dažnai žodžio galia neįvertinama, ji gali būti didžiulė. Ar gali žodis sužeisti, ar gali gydyti žmogų?

Siūlau atlikti eksperimentą vaizduotėje: prisiminkime savo gyvenimo momentą, kai buvome sužaloti fiziškai. Po to prisiminkime didžiausią dvasinį skausmą. Kada labiau kentėjome?… Panašų vaizduotės eksperimentą galima atlikti kalbant apie gydymą: kas labiau yra padėjęs- tabletė ar žodis ištartas reikiamo žmogaus reikiamu metu. O gal perskaitytas žodis?…Apie parašytą ir perskaitytą žodį šiandien ir pakalbėkime.

Daugiau Daugiau

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. gegužės mėnesį)

Psichoterapinis kontekstas.

Psichoanalitinėje kryptyje skolos ir dėkingumo išraiška gana sudėtinga, nes visa skolos ir dėkingumo dinamika įtakojant artimiausiai aplinkai pasiskirsto asmenybės viduje tarp id, ego ir superego. Id ir superego pasikeisdami atlieka skolintojo ir skolininko vaidmenis, ego lieka tuo spaudžiamu iš abiejų pusių teisėju, bandančiu priimti palankiausią sprendimą. Neurozės atveju, teisėjas palūžta, praranda savo galią ir tampa vargšu buhalteriu, nieko neveikiančiu kaip tik besiknisančiu tarp senų popierių krūvų, bandančiu sukalkuliuoti vaikystės skolas bei galvojančiu, kiek ateityje galima būtų uždirbti, jeigu nebūtų tų praeities skolų. Vaikystėje patirtos vidinės skolos užmirštamos, išstumiamos į pasąmonę. Tokiu būdu suaugęs žmogus skolindamas, skolindamasis ar dėkodamas jau elgiasi ne pagal betarpišką situaciją, bet remdamasis tuo pasąmonėje likusiu skolos modeliu. Kai išstumta skola yra labai emociškai stipri, asmuo ima vengti skolinti, skolintis viso, kas jam primintų tą vaikystės situaciją. Toks skolų vengimas didina izoliaciją, veda link patologinio aplinkos vengimo. Vengimas tiesiogiai susidurti su tokiomis išstumtomis skolomis gali pasireikšti ir perkėlimu, kai aplinkiniuose matomi skolininkai, kuriuos reikia apkaltinti arba priešingai- asmenys, kuriems reikia atsidėkoti. Psichoanalizės procese ieškoma tų vaikystės skolininkų, bandoma įsisąmoninti, kiek tos skolos apsprendžia esamą situaciją ir tarpasmeninius santykius.

Daugiau Daugiau

Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

(Pranešimas, skaitytas 2004m. Lapkričio 6 dieną Kaune, tarpdisciplininėje konferencijoje
“Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Kadangi konferencija pažintinė ir čia susirinkę ne tik psichologai, bet įvairių specialybių žmonės, nutariau supažindinti su požiūriu, kuriuo vadovaujasi psichikos sveikatos priežiūros specialistai(psichiatrai, klinikiniai psichologai). Tai bus požiūris ne tik į psichikos normą , bet ir į nenormą, o kalbant mediciniškai- į sutrikimus. Taigi, pranešimo tikslas- supažindinti su psichikos normos ir sutrikimų samprata. Ir pačiam kartais būna neaišku, kas slepiasi po vienu ar kitu moksliniu pavadinimu, todėl ieškau pagalbos kitose suprantamesnėse disciplinose ir dažnai atitikmenis randu poezijoje. Kad būtų aiškiau, savo pranešime taip pat remsiuosi 2 lietuvių poetais, rašiusiais šia tematika- Henriku Radausku ir Vladu Šimkumi.

Taigi, pradėsiu nuo “nenormos”, o paskui pakalbėsiu ir apie normą. Savo darbe norėdamas atskirti normą nuo sutrikimo pirmiausiai remiuosi TLK 10- ame variante apibrėžtais psichikos sutrikimų kriterijais. Anot daktaro A.Alekseičiko, šiuo metu psichiatrijoje viso yra 374 sutrikimai. Supažindinsiu tik su pačiais pagrindiniais ir dažniausiai sutinkamais.

Daugiau Daugiau

Pergalė ir pralaimėjimas

(Teorinis pranešimas LHPA metinei konferencijai. Vilnius, 2000 m. lapkričio 25)

Šią temą noriu panagrinėti remdamasis tiek pagrindinėmis filosofijos, psichologijos teorijomis, tiek svarbiausiais šiais metais Lietuvoje, LHPA gyvenime vykusiais įvykiais, tiek ir asmenine patirtimi.

Objektyvi psichologija tyrinėdama gyvenimą labiau domisi psichikos būsenomis- depresija, manija, tuo tarpu fenomenologinės psichologijos kryptys labiau akcentuoja individualius patyriminius gyvenimo įvykius. Norisi pastebėti, kad įvykis ir būsena nėra skirtingi viens nuo kito nepriklausantys reiškiniai. Jie išsidėsto kontinuume, priklausomai nuo pasikartojimo dažnumo. Du įvykius- pergalę ir pralaimėjimą atitinka dvi pastovios būsenos- laimė ir neviltis. Kuomet mano gyvenime padaugėja pralaimėjimų, aš pasineriu į vis gilesnę depresiją, o dažnai išgyvenamas laimėjimas tampa ta pačia šaknimi prasidedančia laimės būsena.

Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas. Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo. Tai lieka individualu. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų. Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės. Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną. Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais. Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių – laimėjimų. Laimei priešingą neviltį- kaip eilę pralaimėjimų.

Daugiau Daugiau

Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Psichologas, Vilniaus psichinės sveikatos centras

(Pranešimas LHPA konferencijai “Tikėjimas ir kasdienybė”,vykusiai Kaune, VDU, 2006 04 29 d.)

Psichologo darbe susiduriu su 4 tikėjimo aspektais:

. Tikėjimas kaip religija. Kadangi psichologo konsultacija- dviejų žmonių susitikimas, todėl svarbus tiek psichologo, tiek kliento religinis tapatumas.

Kaip šis tikėjimo aspektas pasireiškia psichologo darbe? Kartais žmogus pats tiesiogiai pasako “esu krikščionis ar katalikas”, ar priklausau “tikėjimo žodžio bažnyčiai”, tačiau dažniau pasako netiesiogiai “vakarais einu į bažnyčią” arba “meldžiuosi, kalbu poterius”. Kartais klientą ar pacientą tenka sutikti bažnyčioje. Tai leidžia nuspėti žmogaus tikėjimą kaip katalikišką. Kuo gali būti vertingas šios tikėjimo dimensijos atskleidimas psichologo darbe? Žinojimas, kad žmogus- krikščionis leidžia:

– vieną ar kitą jo gyvenimo momentą susieti su kuria nors Švento Rašto, maldos vieta (pavyzdžiui, viena klientė papasakojo, kad jai buvo labai svarbūs maldos žodžiai “atėjęs gydyti sužeistų širdžių, Viešpatie pasigailėk”. Iki tol jai Kristus buvo tolimas, o po to kai ji įsiklausė į šią maldą, suprato, kad ir dėl jos Kristus gyveno);

– aptarti galimą bažnyčios ir jos sakramentų pagalbą (pavyzdžiui, psichoterapinėje grupėje pacientai gana dažnai pasidalina, kad eina išpažinties ir , kad tai jiems padeda);

– remtis krikščioniškomis vertybėmis;

– galima duoti paskaityti krikščioniškos literatūros (pvz.: žymių krikščionių biografijos);

– padeda atrasti bendrumą su pacientu (tuo atveju, jei psichologas pats krikščionis)

Tikėjimo kaip religijos aptarimas vertingas ypač tuomet jeigu žmogus savo tikėjime yra neabejingas, t.y. arba karštas arba šaltas, arba tikintis arba ateistas. Jeigu žmogus drungnas, abejingas, tai psichologas klausinėdamas daugiau tenkins savo smalsumo poreikį, bet klientui nuo to nebus nei šilta nei šalta.

· Tikėjimas kaip pasitikėjimas kitu (tikėjimas į žmogų). Tai socialinis tikėjimo aspektas. Dažnai skundžiamasi nepasitikėjimu kitais, pradedant tiesiog nepasitikėjimu ir baigiant liguista baime(paranoidinėmis idėjomis).

Daugiausiai psichologas čia gali padėti pats būdamas pasitikėjimo pavyzdžiu. Tikėjimas į žmogų, į klientą labai svarbus krikščionybėje, nes, kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, neįmanoma tikėti Dievą netikint žmogumi. Lenkų teologas T. Dajzcer taip pasakė- “Negalima pažinti Kristaus, nepažinus žmogaus.” Kitaip tariant, tikėti žmogumi- tai pamatyti Kristų žmoguje, su kuriuo susiduri kasdieninėje praktikoje. Nes, prisimenant Kristaus žodžius evangelijoje, ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte.

Daugiau Daugiau

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. spalio 12-15 dienomis)

Kiekvienas galime savęs paklausti- kai prisimenu svarbiausią savo gyvenimo dovaną, kas tai? Kas iškyla pirmiausiai? Kieno tai dovana? Kas man yra dovanojimas?

Dovanojimas ar davimas. Kuo skiriasi?

Dovanojimas kitaip išgyvenamas laike. Dovanojimui būdingas momentiškumas. Duoti, gauti galima kasdieną. Tai, kas dovanojama visiems ir kasdieną, praranda dovanos vertę ir tampa paprastu davimu. Dovana savyje visada turi nenuspėjamumo, netikėtumo. Dovana- tai, kas įvyksta. Dovana ne suplanuotas aktas, bet gyvenimo įvykis. (kai coca colos kompanija man dovanoja nuolaidas ir žinau, kad tokias pačias dovanas gauna dar milijonai žmonių, tai tampa nebe dovana). Dovanos esmė ir vertė kaip tik ir yra jos momentiškume, trumpalaikiškume. Dovanos vertingos tik tada, kai jų gauni ne per dažnai ir ne per daug. Neįmanoma gyvenimą visą laiką išgyventi kaip dovaną.

Vertė. Tikra dovana visada turi vertę. Dovanotojas turi turėti kažką vertingo, kad galėtų dovanoti, gaunantysis savaime turi būti vertingas, jei jam jau dovanojama ir pati dovana turi turėti vertę, kitaip ji nebūtų dovana. Dovaną galima išreikšti formule Dovana= duotybė + vertė.

Daugiau Daugiau

(Pranešimas skaitytas LHPA 2004 m. Kauno konferencijoje “Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Prieš 44 metus Thomas Szasz iškėlė teiginį, jog psichinės ligos yra tik metafora, idėja, bet jokiu būdu ne faktas. Pranešime mėginau glaustai perteikti tik mažą dalį T. Szasz paaiškinimų kodėl taip yra. Kai kurie paaiškinimai susipynė su mano paties supratimu ir, žinoma, tapo kiek kitokie, nei paties T. Szasz formuluoti. Šis tekstas yra panašus į konferencijos metu skaitytą pranešimą, bet yra ir keletas papildymų.

T. Szasz pasuko kitu keliu, nei L. Binswanger, R.D. Laing, M. Boss, ar daugelis kitų antipsichiatrų. Jis nuosekliai ir kategoriškai atsisako mąstyti tokiomis primetamomis sąvokomis kaip „liga”, ar „sveikata”. Užuot bandęs tobulinti psichiatriją, jis tyrinėja ją tarsi iš šalies, iš socialinės, teisinės, politinės perspektyvų. Aprašydamas kokiu būdu psichinės ligos idėja įtakoja santykius šeimoje, politikoje, teismuose, žurnalistų raštuose ir banaliose kasdieninėse situacijose, jis sistemingai demaskuoja psichiatriją kuriančias jėgas ir už to slypinčius interesus.

Apibrėžiant kas yra liga, T. Szasz laikosi gamtamokslinio modelio. Taip mąstant, liga yra nenormali biologinė organizmo būklė. Ta būklė gali pasireikšti struktūriniais, arba funkciniais pokyčiais, kurie vertinami kaip nepageidaujami. Pokyčiai gali būti aptinkami genetiniame, molekuliniame, ląsteliniame, audinių, organų, ar organų sistemų lygiuose, t.y. randami, atliekant pvz. laboratorinius kraujo tyrimus, ir/arba matomi plika akimi, pvz. odos auglys.

Daugiau Daugiau

(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno konferencijoje „Humanistinė psichologija šiandieninės psichologijos kontekste“)

Gana didelę sumaištį humanizmo sąvokos interpretavimuose sukėlė Martinas Heideggeris, parašęs 1947 metais darbą “Laiškas apie humanizmą”. Humanizmas, ir, apskritai, žmogiškumas nuo to laiko yra dažnai interpretuojamas būtent pagal tai, kaip Heideggeris apie jį kalba “Laiške apie humanizmą”, kalbama tokiais atvejais apie vertybių filosofijos trumparegiškumą, kalbama apie žmogaus esmės susigrąžinimą, raginama atsigręžti į žmogaus aplinką, susigrąžinti, taipogi, gyvenamojo pasaulio homogeniškumą. Aš šiek tiek šnekėsiu apie tai, bet kadangi šis veikalas yra išverstas į lietuvių kalbą, šnekėsiu mažai. Labiau man šiame pranešime rūpės, kaip, bėgant metams, keitėsi ir Heideggerio siūlymai, kaip jo vėlesnių darbų šviesoje atrodo “Laiškas apie humanizmą”, ir ypač, kaip atrodo tame laiške gana vienareikšmiškai išskaitomos (nors kažin, ar taip pat vienareikšmiškai pateiktos) išeitys – išeitys iš nemalonios situacijos: situacijos, kai žmogus savo žmogiškumą praranda, tampa lyg nuspėjama, apskaičiuojama detale, techninio pasaulio dalimi. Dar rūpės, ar apskritai Heideggeris pasakė kokį savo paskutinį žodį, ar tik pastūmėjo ieškoti žmogaus esmės einant iš paskos paskui jos keitimąsi. Apskritai, žiūrint į vėlyvojo Heideggerio darbus gana padrikai, t.y. nepaisant tokių susiformavusiems mąstytojams neva visai nesvarbių laiko tarpų kaip dešimtmečiai, atrodo toks įvairus, kad tarsi vienodai galima (taip, beje ir vyksta) su ta pačia Heideggerio vėliava žygiuoti ginant techniką, ir puolant techniką: vadinant ją proto pergale, arba prakeiksmu ir baisia žmonijos lemtimi. Mano pozicija nebus nei pirmoji, nei antroji. Man artimiausias būtų Heideggerio pastebėjimas, kad baisus ne pats laikmetis, bet tai, kad mes nesugebame jo mąstyti. O tiksliau – dar nesugebame jo mąstyti.

Daugiau Daugiau

(Pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje LHPA 2007 m. konferencijoje Vilniuje „Humanistinė psichologija, artėjant XXI a.“)

Straipsnis redaguotas 2009 m.

Filosofijai įprasta skirstyti žmogaus erdvę į dvi sritis: išorinę ir vidinę. Išorinė erdvė dažniausiai yra vadinama realiu pasauliu, arba tiesiog realybe. Vidinė erdvė paprastai vadinama vidiniu, arba subjektyviu, pasauliu. Dar dažnai jos apibūdinamos makrokosmoso ir mikrokosmoso sąvokomis. Mokslo požiūriu, makrokosmosas yra žmogaus aplinka, o mikrokosmosas – tai makrokosmoso projekcija žmogaus sąmonėje. Visuotinai įsigalėjusi mokslinės pasaulėžiūros nuostata, kad makrokosmoso struktūra yra stabili ir konstantiška, todėl jame vykstančius procesus reikia nusakyti griežtais dėsniais. Gamtos mokslai makrokosmoso erdvės reiškinių pažinimui yra sukūrę objektyvių ir verifikuotų tyrimų metodologiją. Žmogaus mikrokosmoso erdvės fenomenus bando pažinti humanitariniai mokslai, tarp jų ir psichologija. Ilgą laiką humanitariniai mokslai irgi rėmėsi tik objektyvistine gamtos mokslų metodologija ir jos pagalba bandė tirti žmogaus vidinę erdvę. Psichologija ieškojo bendrų visiems žmonėms psichikos dėsningumų, taip ją supaprastinama ir suskaidydama į kauzalinius procesus ir fizikines struktūras. Tačiau žmogaus mikrokosmosas gali įgyti pačias fantastiškiausias formas, o jų dinamika dažnai nėra pagrįsta mokslui įprastu priežasties – pasekmės (kauzaliniu) principu. Todėl konkretaus žmogaus psichikos ypatumus sunku paaiškinti, pasitelkus tik universalius, visiems žmonėms nustatytus ir tarytum visiems tinkančius dėsnius.

Daugiau Daugiau

Tikras ir netikras misticizmas, arba ką Johnas van Ruysbroecas pasakytų apie „Naujojo amžiaus“ mistinę patirtį?

(Pranešimas skaitytas LHPA 2013 m. Kauno konferencijoje „Empiriniai ir teoriniai misticizmo tyrimai“)

Visų pirma, noriu priminti, kad daugelio tyrinėtojų nuomone „Naujasis Amžius“, arba trumpiau, New Age, yra ne sekta, ne bendruomenių grupė, net ne judėjimas ar sąjūdis, o mąstymo pobūdis, kryptis. Todėl teisingiau šį reiškinį būtų vadinti „New-Age-izmu“, kaip ir idealizmas, materializmas, populizmas, pliuralizmas ir kiti „-izmai“. Kiekvieno „-izmo“ tam tikrą dalį galime rasti ir savyje. Tuo labiau, „New-Age-izmo“, kuris siekia apjungti visas kultūras, religijas ir dar mokslinį mąstymą.

Kita vertus, New Age yra tiek neapibrėžtas ir neapibrėžiamas, kad tyrinėtojai priskiria jam visiškai skirtingas mąstymo tendencijas. (PhD. Michael D. Langone išskiria 4 pagrindines New Age sroves: 1) „transformuojančio treniravimo“; 2) intelektuali; 3) gyvenimo būdo; 4) okultinė srovės.) Vis dėlto New-Age-izmo pagrindas visur yra mistinė patirtis, kuri čia yra įvardijama kaip vienio ir vienybės, harmonijos su savimi, pasauliu, aukštesnėmis galiomis ir Absoliutu išgyvenimas.

Daugiau Daugiau