Julius Kvedarauskas

Skola ir dėkingumas

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. gegužės mėnesį)

Psichoterapinis kontekstas.

Psichoanalitinėje kryptyje skolos ir dėkingumo išraiška gana sudėtinga, nes visa skolos ir dėkingumo dinamika įtakojant artimiausiai aplinkai pasiskirsto asmenybės viduje tarp id, ego ir superego. Id ir superego pasikeisdami atlieka skolintojo ir skolininko vaidmenis, ego lieka tuo spaudžiamu iš abiejų pusių teisėju, bandančiu priimti palankiausią sprendimą. Neurozės atveju, teisėjas palūžta, praranda savo galią ir tampa vargšu buhalteriu, nieko neveikiančiu kaip tik besiknisančiu tarp senų popierių krūvų, bandančiu sukalkuliuoti vaikystės skolas bei galvojančiu, kiek ateityje galima būtų uždirbti, jeigu nebūtų tų praeities skolų. Vaikystėje patirtos vidinės skolos užmirštamos, išstumiamos į pasąmonę. Tokiu būdu suaugęs žmogus skolindamas, skolindamasis ar dėkodamas jau elgiasi ne pagal betarpišką situaciją, bet remdamasis tuo pasąmonėje likusiu skolos modeliu. Kai išstumta skola yra labai emociškai stipri, asmuo ima vengti skolinti, skolintis viso, kas jam primintų tą vaikystės situaciją. Toks skolų vengimas didina izoliaciją, veda link patologinio aplinkos vengimo. Vengimas tiesiogiai susidurti su tokiomis išstumtomis skolomis gali pasireikšti ir perkėlimu, kai aplinkiniuose matomi skolininkai, kuriuos reikia apkaltinti arba priešingai- asmenys, kuriems reikia atsidėkoti. Psichoanalizės procese ieškoma tų vaikystės skolininkų, bandoma įsisąmoninti, kiek tos skolos apsprendžia esamą situaciją ir tarpasmeninius santykius.

Žiūrint iš bihevioristinės psichologijos perspektyvos skolą ir dėkingumą reiktų redukuoti į konkretų elgesį: skolinimą ir dėkojimą. Pastiprinami, baudžiami ar mėgdžiodami kitus mes išmokstame skolinti ir dėkoti. Tokio mūsų išmokto elgesio visuma sudaro mūsų atliekamus vaidmenis:

 Skolininko vaidmuo. Atlikdamas šį vaidmenį žmogus gali gauti kitų dėmesį, tai gali būti vienintelis būdas tam žmogui išlikti reikšmingu visuomenėje. Išmokimo dėka toks elgesys, kuomet asmuo pasiskolina ir negrąžina gali būti jam naudingesniu negu grąžinti tą skolą.

 Skolintojo vaidmuo suteikia asmeniui teigiamą aplinkinių dėmesį, vertinimą, padeda žmogui išlaikyti aukštą savigarbą, orumą, tai ir būdas valdyti kitus, situaciją. Lietuvių liaudyje būdavo mokoma: Gyvenk taip, kad tau žmonės būtų skolingi, o tu – ne. Norą būti skolintoju galima rasti Gogolio “Revizoriuje”. Revizorius prašo paskolinti 200Rb, o jam įkiša 400Rb.

Skola, dėkingumas ir humanistinė- egzistencinė psichologija

Pastaruoju metu gana žymiai keičiasi potarybinio žmogaus vertybių erdvė, keičiasi ir tokių fenomenų kaip skola, dėkingumas vieta vertybinėje hierarchijoje. Kinta ir skolos bei dėkingumo, kaip egzistencinių duotybių turinys. Kunigai, psichologai, psichoterapeutai ir kiekvienas, arčiau prisiliečiantis prie žmogaus aktualių vidinių išgyvenimų, neabejotinai atras tiek skolos, tiek dėkingumo problematiškumą. Pagrindines XX a. humanistų- egzistencialistų darbuose gvildenamas temas- laisvę, mirtį, beprasmybę, kaltę irgi lydi skolos ir dėkingumo fenomenai.

Sociokultūrinis kontekstas. Viena svarbiausių humanistinės- egzistencinės filosofijos ir psichologijos iškilimo priežasčių laikomas vis didėjantis vakarų visuomenės automatizavimas, turtėjimas, o kartu ir atitrūkimas nuo paprastų bendražmogiškų vertybių, didėjantis beprasmybės jausmas. Maždaug tuo pat metu daug vakariečių, nebepatenkintų komfortiško gyvenimo idealais, prasmės ima ieškoti rytuose. Lygindami skolą ir dėkingumą tarpkultūriniame kontekste, pastebime nemažai skirtumų. Rytų kraštuose, kur bendruomeninio gyvenimo bruožai vis dar ryškūs, skolinimasis tiek materialiniame, tiek dvasiniame lygmenyse yra svarbi išgyvenimo sąlyga. Materialinis nepriteklius verčia žmones skolintis kasdieninio būtinumo daiktus, o tradicijos, kultūrinė ir religinė tikrovė saisto rytiečius dvasinėm skolom. Pavyzdžiui, vakariečiams dažnai nesuprantama besąlygiška vaikų pagarba, rūpestis tėvų ar senelių atžvilgiu Rytuose suprantami kaip moralinė skola už užauginimą, rūpestį, kurią reikia gražinti. Tuo tarpu, vakarų visuomenėje skolinimasis tarp atskirų individų tampa beveik visiškai išnykusiu reiškiniu. Susidaro įspūdis, kad vakarietiškoje individualistinėje visuomenėje visas privilegijas skolinti, dėkoti pasisavina bankai. Nebetikslinga skolintis vieniems iš kitų, nes viską galima nusipirkti už pinigus, o pinigų galima visada pasiskolinti iš banko. Asmuo verčiamas būti skolingu vienintelei institucijai- bankui, dėkingumas irgi nebetenka prasmės, jis suvedamas į palūkanas. Tokiu būdu žmogus tampa darboholiku- grąžinti skolą ir atsidėkoti jis gali vieninteliu būdu- dirbdamas savo darbdaviui. Tarpasmeniniai skolos ir dėkingumo išgyvenimai iš doro vakarų piliečio atimami. Tokia monopolizuota priklausomybė didina žmonių izoliaciją, mažina bendruomeniškumą, socialumą, kurie būtini pilnaverčiam žmogaus gyvenimui.

Egzistencinis kontekstas. Mirtis, ko gero svarbiausia egzistencinė duotybė, neaplenkia skolos ir dėkingumo. Gyvenimo baigtinumas kaip tik įprasmina skolos bei dėkingumo, kaip vertybių, svarbą. Mirtis mumyse kelia įtampą, primenančią, kad reikia grąžinti skolas. Prieš mirtį poreikis atiduoti skolas, atsidėkoti tampa ypač aktualiu. Tai gali būti skolos kitiems, skolos sau, skolos Dievui gražinimas. Žvelgiant iš budistinės filosofijos perspektyvos, žmogus , negrąžinęs skolų, negali numirti, vis iš naujo atgimdamas jis keliauja amžinuoju sansaros ratu. Sąsają tarp mirties ir skolos reiškinių liudija ir tai, jog dažnai, prieš įvykdydami apsisprendimą, savižudžiai pasistengia sugrąžinti visas savo skolas. Skola čia tartum paskutinė gyslelė, jungianti asmenį su išoriniu pasauliu.

Laisvė, persmelkdama visą žmogaus egzistenciją, prisiliečia ir prie skolos bei dėkingumo. Įmestas į sudėtingą pasaulį, žmogus balansuoja tarp noro būti laisvu ir poreikio priklausyti. Ieško pusiausvyros jis ir tarp poreikio skolintis bei noro būti laisvu-neskolingu. Žmogus yra laisvas pasirinkti, kam ir kiek būti skolingu ar dėkingu, laisvas rinktis- gražinti skolas ar ne, laisvas nuspręsti, kaip grąžinti, kaip atsidėkoti.

Egzistencinėje psichologijoje pabrėžiamos dar dvi svarbios temos- atsakomybė ir kaltė. Skola ir dėkingumas visada susiję su atsakomybe, o vengimas skolintis ar grąžinti skolas aiškiai atspindi ir vengimą atsakomybės. Vengdamas atsakomybės žmogus nebegali pilnai ir autentiškai egzistuoti savo aplinkoje, jam gresia izoliacija arba maištas prieš kitus, asocialus elgesys. Kaltę egzistencinėje perspektyvoje galima apibūdinti kaip įsiskolinimą sau , tėvams, vaikams, gamtai, Dievui. Tai įsiskolinimas, kurio neįmanoma visiškai grąžinti. Kartais žmonėse vietoje skolos būtent ir vartojamas žodis kaltė. (Haufo pasakoje “Šaltoji širdis” gobšuoliai broliai, mirus jaunėliui gauna tėvo palikimo dalį, kuris jų dideliam nusivylimui įvertintas vos vienu guldenu. Jie supykę nutaria tą guldeną pragerti smuklėje, tačiau atėjus laikui atsiskaityti su smuklininku, pastarasis praneša, kad šitokie pinigai jų šalyje nebegalioja ir taip nedori broliai lieka kalti smuklininkui vieną guldeną.) Jis sustiprina skolą, šalia materialaus suteikdamas skolai moralinį aspektą. Kaltė tampa moraline skola. Laiku negrąžinus skolos, laiku nepadėkojus kaltės jausmas didėja. Todėl norint pagelbėti asmeniui, kankinamam kaltės jausmo galima būtų paklausti : Kam jautiesi skolingas? Kiek skolingas? Kaip skolą gali atiduoti?

Anot vieno ryškiausių egzistencinės psichologijos kūrėjų V.Frankl’io, varomąja jėga sveiko individo egzistencijoje yra prasmė. Kiek aš nuveikiu savo gyvenime ir kuo aš tampu, priklauso nuo to, kiek aš tame matau, atrandu prasmės. Skolos eliminavimas iš tarpasmeninių santykių- viena svarbių priežasčių sukeliančių susvetimėjimo ir beprasmybės jausmus. Skolos ir būtinybė jas grąžinti kaip tik ir gali būti tai, kas teikia prasmę , dėl ko verta gyventi. Egzistencinėje psichoterapijoje žmogui galima būtų padėti leidžiant jam susidurti su skolos ir dėkingumo tikrove, mėginant atsakyti į tokius klausimus: Kuriems žmonėms esu skolingas? Ką man reiškia tos skolos? Ar yra žmonių, kuriems norėčiau būti skolingu arba paskolinti? Kaip tą padaryti?

Į kitą neatskiriamą egzistencinę temą- meilę skolos ir dėkingumo kontekste pažvelkime kaip į duotybę, tiesiogiai proporcingą atleidimui. Kuo daugiau atleidžiu ir dovanoju, tuo daugiau aš myliu. Meilės ir skolos santykio pavyzdį randame Naujajame Testamente.

Jėzus prabilo:” Simonai, turiu tau ką pasakyti. Tas atsiliepė: “Sakyk, mokytojau.”

“Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas 500 denarų, o kitas- penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?”
Simonas atsakė: “Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.”

Jėzus tarė: “Teisingai nusprendei”(Lk 7, 41).

Svarbu, kad egzistenciniame kontekste, skola ir dėkingumas vargu ar gali būti apibrėžti kaip baigtiniai reiškiniai, todėl skolų įsisąmoninimas ir grąžinimas patys savaime toli gražu dar neužtikrina pokyčių žmogaus gyvenime. Skolos įsisąmoninimas turėtų būti lydimas supratimu, kad gyvenu besikeičiančiame pasaulyje, kuriame nuolat tenka skolinti, skolintis, jaustis skolingu ir dėkoti. Skola ir dėkingumas- neišskiriamos būties dalys, išėmus iš gyvenimo vieną jų, būties pilnatvės siekimas tampa nebeįmanomu. Psichoterapijoje skolą vertybe daro tai, kad ji saisto žmones abipuse priklausomybe, skatina imtis atsakomybės.

Skolą bei dėkingumą lydi ir dar viena pakankamai svarbi tema- kantrybė. Kantriems žmonėms skolos paprastai atlyginamos dosniai, o šykštuoliai, kurie skolina siekdami greitai pasipelnyti, dažnai yra nubaudžiami.

Svarbus skolinimo aspektas- rizika. Skolindamas aš rizikuoju. Rizika priklauso nuo to, kam skolinu ir ką skolinu. Sugretinant materialinio ir dvasinio skolinimo ypatumus, galima atrasti, kad abiejuose yra neskolinamų dalykų. Visada yra tai, ką skolinti negalima, perdaug rizikinga. Materialiame lygyje iškyla daiktai, kuriuos pasiskolinęs gali sugadinti, kažkas lengvai pažeidžiamo, trapaus. Dvasiniame lygmenyje tai gali būti trapūs, dužūs vidiniai dalykai, kurių skolinimas, atskleidimas kitiems gali juos sugadinti.

Grupinio patyrimo kontekstas.

Skola ir dėkingumas gali būti išgyvenami kaip vidinė įsiskolinimo ar dėkingumo sau būsena, tačiau pilnai įsisąmoninami gali būti tik tarpasmeniniuose santykiuose, todėl grupinis patyrimas suteikia gerą galimybę skolą ir dėkingumą patirti ir suprasti visybiškiau.

Kodėl važiuojame į “Egzistencinį gyvenimą” ? Ne vien tik tam, kad pabėgti nuo kasdieninės rutinos ir pabendrauti. Tokiose intensyvaus patyrimo grupėse įvyksta kažkas, dėl ko jos mus traukia, dėl ko vėliau kai kas pasikeičia mūsų gyvenimuose. Kiekviename mūsų vyksta skirtingi procesai, skirtingos čia mus atvedančios priežastys, tačiau tyrinėjusieji grupinius procesus išskyrė gerą dešimtį veiksnių, kurių dinamiką galima pastebėti beveik kiekvienoje intensyvaus tarpasmeninio patyrimo grupėje. Kaip skola ir dėkingumas pasireiškia kiekviename šių veiksnių? Kiek skolos ir dėkingumo galima atrasti tokioje grupėje?

Vilties skatinimas. Grupė gali padėti atrasti ar išsaugoti viltį, kad skolą galima gražinti, kad galima padėkoti. Kai peržiūriu savo gyvenimą, ar randu jame tokių skolų, kurių, man atrodo, aš niekada negalėsiu grąžinti? Turbūt kiekvienas paieškojęs savo praeityje atrastų negrąžintų skolų, kurias norisi grąžinti, neišreikštų padėkų žmonėms, kuriems vis dar norisi atsidėkoti, tačiau laikui bėgant lieka vis mažiau ir mažiau vilčių, kad kada nors pavyks tą padaryti. Juk prarasta viltis grąžinti skolą kartais priveda ir iki savižudybės slenksčio. Čia grupinė dinamika, patirties dalinimasis turėtų padėti asmeniui įtikėti, kad skolą galima grąžinti bei padėti ieškant tinkamų būdų tą padaryti .

Skolos ir dėkingumo universalumas. Ar man kartais neatrodo, tik aš vienas visame pasaulyje graužiuosi dėl neatiduotos skolos? Ar neatrodo, kad tik man vienam yra taip neįtikėtinai sunku atrasti būdą pasakyti ‘ačiū’? Grupinė patirtis turėtų padėti atrasti panašumus tarp mūsų skolų, tarp būdų, kuriais mes išreiškiame padėką. O atradimas, kad ne aš vienas pasaulyje esu skolingas ir kad ne aš vienas nemoku padėkoti didina viltį, padrąsina, skatina imtis konkrečių veiksmų.

Informavimas. Grupėje galima gauti vertingos informacijos apie skolas, būdus pasiskolinti, grąžinti ir atsidėkoti. Kartais būna sunku atsidėkoti taip, kad asmuo jaustųsi, jog jam atlyginta, sunku atspėti, kokios padėkos asmuo laukia, sunku prašyti paskolos, kai nežinai, ką asmuo turi ir gali duoti.

Altruizmas. Ar manyje yra tai, ką aš galiu ir noriu paskolinti kitiems, neprašydamas palūkanų, t.y. ne siekdamas pasipelnyti, o todėl, kad noriu paskolinti, pasidalinti? Skolinimas ne tam kad uždirbčiau, kad pasirodyčiau visų akivaizdoje dosniu, dėkojimas ne todėl, kad situacija ar baimė verčia padėkoti, bet skola ir dėkingumas todėl, kad aš turiu ką skolinti ir dėkoti. Grupėje dalyviai galėtų vienas kitam priminti, kad vis dar gyvi tokie reiškiniai kaip rūpinimasis kitu, kaip pasiūlymas paskolinti tai, ką aš turiu ir ko kitam reikia, bet labai sunku paprašyti. Tai skolinimas vardan kito žmogaus. Tarpasmeniniame bendravime altruizmas skolinant ir dėkojant galėtų pasireikšti ir kaip iniciatyva, kaip žengiamas pirmas žingsnis link gilesnio asmeninio atvirumo, nuoširdumo: aš atsiveriu, dalinuosi = aš skolinu, aš dėkoju.

Skolinimas gali tapti labai vertingu, kai išreiškiamas kaip savęs atskleidimas kitiems dalyviams. Atsiskleidimas turi ir davimo į skolą aspektą. Efektyviausia, kai toks altruistinis skolinimas pastiprinamas kitų dalyvių padėka, pripažinimu, atreagavimu. Atsiskleidimas gali būti ir atsaku, išreiškiančiu skolos grąžinimą, dėkingumą.

Pirmosios šeimos patyrimo korekcija. Neretai žmonės nustoja bet ką skolinę dėl neigiamo ankstyvo patyrimo: aš skolinau, stengiausi, o mano skola nuėjo veltui, už ją nebuvo ne tik padėkota, bet nebuvo ji grąžinta, skola buvo pamiršta. Tai dažnai ateina iš skaudžių negatyvių išgyvenimų savo šeimoje. Čia galima savęs paklausti: “Kiek kartų tėvai nepriėmė tokio dėkingumo, kokį aš galėjau duoti, reikalaudami kažko kito? Kiek skolų vaikystėje jaučiau, kad man buvo primestos? Kiek kartų mano šeimoje mano padėkojimo būdas liko neišgirstas ar nesuprastas? Grupėje atsiranda galimybė vėl išgyventi, peržvelgti tas nesėkmingas ankstyvąsias skolas ir bandymus dėkoti, bei surizikuoti tą padaryti dar kartą- šį kartą turėtų pasisekti.

Socialinių įgūdžių tobulinimas. Kaip išmokti kasdieniniame bendravime paprašyti paskolinti ar padėkoti taip, kad būti išgirstu, o gal net taip, kad po tokio prašymo ar padėkos įsivyrautų kelių minučių tyla? Mokėjimas pasiskolinti, paprašyti, sugebėjimas tinkamai atsidėkoti nėra įgimtos savybės, jų mokomasi kaip svarbios efektyvaus tarpasmeninio bendravimo dalies. Vieni kitų pagalba mes galime pamatyti, kaip reikia prašyti paskolinti, kad prašymas būtų išpildytas; kaip atsidėkoti, kad sekantį kartą man nevengtų vėl paskolinti. Galų gale, kaip paskolinti, kai žmogus lyg ir neprašo, o skolinti vis tiek norisi; kaip padėkoti, kai manęs negirdi, o nepadėkoti negaliu. Su socialinių įgūdžių tobulinimu susijęs ir kitas mokomasis tokių grupių veiksnys-

Mėgdžiojimas. Tai mokymasis susitapatinant su sėkmingai besiskolinančiu, sugebančiu efektyviai padėkoti asmeniu, nebūtinai su grupės vedėju. Galbūt grupėje atsiras asmenų, kuriems, atrodo, labai neblogai sekasi pasiskolinti, kurie moka skolas atiduoti laiku, atiduoti ir atsidėkoti taip, kad patenkinti lieka ir jie, ir skolintojas. Kodėl gi nepasimokius iš tokių asmenų, nepaprašius jų pagalbos?

Intensyvaus patyrimo grupės metu gali atsiskleisti individualus kiekvieno dalyvio kaip skolintojo, skolininko ar dėkingo asmens tipas. Aš turiu galimybę pamatyti, kaip elgiasi kitas grupės dalyvis ar vadovas, kad jis gauna paskolą, kaip jie pasako ačiū, ką atiduoda, kad ir patys jaučiasi atsidėkoję ir kiti tą priimą kaip padėką. Jeigu man nesiseka pasiskolinti ar nemoku atsidėkoti, aš galiu paprašyti kitų grupės dalyvių atspindėti tokį mano elgesį, kad pats geriau suprasčiau, kas manyje tokio, kad niekas nenori skolinti, skolintis: gal aš nekonkrečiai prašau, gal neįtikinamai siūlau, gal mano dėkingumas kitiems neatrodo nuoširdus ir tikras.

Koreguojantis emocinis patyrimas ir katarsis (iškrova). Šį veiksnį galima suvokti kaip emocinį skolos ir dėkingumo išgyvenimą. Grupė- ta vieta, kur galima realiai išgyventi skolą ir dėkingumą. Tiek skola, tiek dėkingumas susiję su pačiais stipriausiais mūsų išgyvenamais jausmais- meile, pykčiu, kalte, todėl bandymas skolą ar dėkingumą patalpinti vien į intelektualinės diskusijos rėmus mažai vertingas. Su katarsiu kaip emocine iškrova pirmiausiai siejasi skolos atidavimas ir dėkingumas. Pagaliau grąžinęs skolą žmogus atsipučia, jam palengvėja, atslūgsta ko gero destruktyviausias žmogui kaltės jausmas, sumažėja baimė, asmuo gali vėl išeiti į aplinką, nebebijodamas pažvelgti kitiems į akis. Tokią vidinę skolininko šventę apibūdina jau nuo senų laikų išlikusi tradicija grąžinus skola vaišinti kitus smuklėje.

Grupės sutelktumas. Labai svarbus veiksnys siekiant konkrečių rezultatų. Kiek skolos ar noro dėkoti yra tame, kas mus čia suburia? Patraukli ir sutelkianti gali būti pati tema, tačiau turbūt labiausiai tame kalti yra atskiri konkretūs žmonės. Iškyla klausimas: kuriems šios Birštono grupės dalyviams aš noriu skolinti, iš kurių- pasiskolinti, kuriems- atsidėkoti? Sutelktumas priklauso ir nuo kiekvieno dalyvio motyvacijos, o tiksliau- kiek kiekvienas dalyvis turi skolų, kiek turtingas skolinti, kiek nusiteikęs dėkoti. Sutelktumą kuria ir tai, kiek mes, dalyviai, priimame ir pasitikime vieni kitais. Tokio pasitikėjimo išraiška- tai davimas į skolą, tikintis kad skola bus grąžinta, t.y. kad ir mane kiti priims. Sutelktumui palaikyti tiesiog būtinas yra tam tikras įtampos lygis, tik esant įtampai sutelktumas gali padėti patirti, išmokti naujų dalykų. Tokią psichologinę įtampą čia kaip tik ir gali sukelti negrąžintos skolos, baimė jas pripažinti, atlyginti, atsidėkoti.