Pagal
Autorius: Julius Kvedarauskas

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

Julius Kvedarauskas

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

(Teorinis pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Žodžio galia. Turbūt visais laikais žmogus buvo linkęs labiau tikėti tuo, kas, akivaizdu, o ne tuo, kas pasakoma, išgirstama. Motina Teresė iš Kalkutos yra taip pasakiusi: „jaunimas mokosi daugiau matydamas, nei klausydamas…“ Turbūt neatsitiktinai siekdama parodyti ir gydyti dvasines ligas, ji pasirinko būtent akivaizdų Kalkutos skurdą.

Turbūt žmogus patekęs į avariją- kraujuojantis, žaizdotas- dažniausiai atrodys labiau kenčiantis, negu depresija sergantis ligonis, geriausiu atveju galintis tik žodžiais išreikšti savo kančią. Nepaisant to, kad dažnai žodžio galia neįvertinama, ji gali būti didžiulė. Ar gali žodis sužeisti, ar gali gydyti žmogų?

Siūlau atlikti eksperimentą vaizduotėje: prisiminkime savo gyvenimo momentą, kai buvome sužaloti fiziškai. Po to prisiminkime didžiausią dvasinį skausmą. Kada labiau kentėjome?… Panašų vaizduotės eksperimentą galima atlikti kalbant apie gydymą: kas labiau yra padėjęs- tabletė ar žodis ištartas reikiamo žmogaus reikiamu metu. O gal perskaitytas žodis?…Apie parašytą ir perskaitytą žodį šiandien ir pakalbėkime.

Biblioterapija. Psichologo darbe pagalba dažniausiai prasideda nuo išklausymo, nuo „gyvos tylos“. Akivaizdu, kad išklausymas savaime ramina, guodžia. Kartais žmogui to pakanka- išsikalbėti, būti suprastu, išklausytu. Tačiau dažniausiai- ne: jam reikia išgirsti tai, kas ramintų, patartų. Kartais psichologui pavyksta atrasti ir pasakyti tokį tinkamą žodį tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Kartais greitai tokio žodžio rasti nepavyksta arba, jei ir pavyksta, tai klientas būna nepasirengęs jį išgirsti ir priimti. O gal tiesiog nėra laiko tam tinkamam žodžiui pasakyti. Tada ir gali padėti biblioterapija. Terminas biblioterapija, išvertus pažodžiui, reikštų gydymą Biblija. Kadangi tiesioginis Švento Rašto skaitymas ne visiems priimtinas, prieinamas, suprantamas, todėl apie biblioterapiją reiktų kalbėti kaip apie gydymą rašytu žodžiu, gydymą knyga plačiąja prasme.

Daugiau Daugiau
Skola ir dėkingumas

Skola ir dėkingumas

Julius Kvedarauskas

Skola ir dėkingumas

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. gegužės mėnesį)

Psichoterapinis kontekstas.

Psichoanalitinėje kryptyje skolos ir dėkingumo išraiška gana sudėtinga, nes visa skolos ir dėkingumo dinamika įtakojant artimiausiai aplinkai pasiskirsto asmenybės viduje tarp id, ego ir superego. Id ir superego pasikeisdami atlieka skolintojo ir skolininko vaidmenis, ego lieka tuo spaudžiamu iš abiejų pusių teisėju, bandančiu priimti palankiausią sprendimą. Neurozės atveju, teisėjas palūžta, praranda savo galią ir tampa vargšu buhalteriu, nieko neveikiančiu kaip tik besiknisančiu tarp senų popierių krūvų, bandančiu sukalkuliuoti vaikystės skolas bei galvojančiu, kiek ateityje galima būtų uždirbti, jeigu nebūtų tų praeities skolų. Vaikystėje patirtos vidinės skolos užmirštamos, išstumiamos į pasąmonę. Tokiu būdu suaugęs žmogus skolindamas, skolindamasis ar dėkodamas jau elgiasi ne pagal betarpišką situaciją, bet remdamasis tuo pasąmonėje likusiu skolos modeliu. Kai išstumta skola yra labai emociškai stipri, asmuo ima vengti skolinti, skolintis viso, kas jam primintų tą vaikystės situaciją. Toks skolų vengimas didina izoliaciją, veda link patologinio aplinkos vengimo. Vengimas tiesiogiai susidurti su tokiomis išstumtomis skolomis gali pasireikšti ir perkėlimu, kai aplinkiniuose matomi skolininkai, kuriuos reikia apkaltinti arba priešingai- asmenys, kuriems reikia atsidėkoti. Psichoanalizės procese ieškoma tų vaikystės skolininkų, bandoma įsisąmoninti, kiek tos skolos apsprendžia esamą situaciją ir tarpasmeninius santykius.

Žiūrint iš bihevioristinės psichologijos perspektyvos skolą ir dėkingumą reiktų redukuoti į konkretų elgesį: skolinimą ir dėkojimą. Pastiprinami, baudžiami ar mėgdžiodami kitus mes išmokstame skolinti ir dėkoti. Tokio mūsų išmokto elgesio visuma sudaro mūsų atliekamus vaidmenis:

 Skolininko vaidmuo. Atlikdamas šį vaidmenį žmogus gali gauti kitų dėmesį, tai gali būti vienintelis būdas tam žmogui išlikti reikšmingu visuomenėje. Išmokimo dėka toks elgesys, kuomet asmuo pasiskolina ir negrąžina gali būti jam naudingesniu negu grąžinti tą skolą.

 Skolintojo vaidmuo suteikia asmeniui teigiamą aplinkinių dėmesį, vertinimą, padeda žmogui išlaikyti aukštą savigarbą, orumą, tai ir būdas valdyti kitus, situaciją. Lietuvių liaudyje būdavo mokoma: Gyvenk taip, kad tau žmonės būtų skolingi, o tu – ne. Norą būti skolintoju galima rasti Gogolio “Revizoriuje”. Revizorius prašo paskolinti 200Rb, o jam įkiša 400Rb.

Skola, dėkingumas ir humanistinė- egzistencinė psichologija

Pastaruoju metu gana žymiai keičiasi potarybinio žmogaus vertybių erdvė, keičiasi ir tokių fenomenų kaip skola, dėkingumas vieta vertybinėje hierarchijoje. Kinta ir skolos bei dėkingumo, kaip egzistencinių duotybių turinys. Kunigai, psichologai, psichoterapeutai ir kiekvienas, arčiau prisiliečiantis prie žmogaus aktualių vidinių išgyvenimų, neabejotinai atras tiek skolos, tiek dėkingumo problematiškumą. Pagrindines XX a. humanistų- egzistencialistų darbuose gvildenamas temas- laisvę, mirtį, beprasmybę, kaltę irgi lydi skolos ir dėkingumo fenomenai.

Sociokultūrinis kontekstas. Viena svarbiausių humanistinės- egzistencinės filosofijos ir psichologijos iškilimo priežasčių laikomas vis didėjantis vakarų visuomenės automatizavimas, turtėjimas, o kartu ir atitrūkimas nuo paprastų bendražmogiškų vertybių, didėjantis beprasmybės jausmas. Maždaug tuo pat metu daug vakariečių, nebepatenkintų komfortiško gyvenimo idealais, prasmės ima ieškoti rytuose. Lygindami skolą ir dėkingumą tarpkultūriniame kontekste, pastebime nemažai skirtumų. Rytų kraštuose, kur bendruomeninio gyvenimo bruožai vis dar ryškūs, skolinimasis tiek materialiniame, tiek dvasiniame lygmenyse yra svarbi išgyvenimo sąlyga. Materialinis nepriteklius verčia žmones skolintis kasdieninio būtinumo daiktus, o tradicijos, kultūrinė ir religinė tikrovė saisto rytiečius dvasinėm skolom. Pavyzdžiui, vakariečiams dažnai nesuprantama besąlygiška vaikų pagarba, rūpestis tėvų ar senelių atžvilgiu Rytuose suprantami kaip moralinė skola už užauginimą, rūpestį, kurią reikia gražinti. Tuo tarpu, vakarų visuomenėje skolinimasis tarp atskirų individų tampa beveik visiškai išnykusiu reiškiniu. Susidaro įspūdis, kad vakarietiškoje individualistinėje visuomenėje visas privilegijas skolinti, dėkoti pasisavina bankai. Nebetikslinga skolintis vieniems iš kitų, nes viską galima nusipirkti už pinigus, o pinigų galima visada pasiskolinti iš banko. Asmuo verčiamas būti skolingu vienintelei institucijai- bankui, dėkingumas irgi nebetenka prasmės, jis suvedamas į palūkanas. Tokiu būdu žmogus tampa darboholiku- grąžinti skolą ir atsidėkoti jis gali vieninteliu būdu- dirbdamas savo darbdaviui. Tarpasmeniniai skolos ir dėkingumo išgyvenimai iš doro vakarų piliečio atimami. Tokia monopolizuota priklausomybė didina žmonių izoliaciją, mažina bendruomeniškumą, socialumą, kurie būtini pilnaverčiam žmogaus gyvenimui.

Egzistencinis kontekstas. Mirtis, ko gero svarbiausia egzistencinė duotybė, neaplenkia skolos ir dėkingumo. Gyvenimo baigtinumas kaip tik įprasmina skolos bei dėkingumo, kaip vertybių, svarbą. Mirtis mumyse kelia įtampą, primenančią, kad reikia grąžinti skolas. Prieš mirtį poreikis atiduoti skolas, atsidėkoti tampa ypač aktualiu. Tai gali būti skolos kitiems, skolos sau, skolos Dievui gražinimas. Žvelgiant iš budistinės filosofijos perspektyvos, žmogus , negrąžinęs skolų, negali numirti, vis iš naujo atgimdamas jis keliauja amžinuoju sansaros ratu. Sąsają tarp mirties ir skolos reiškinių liudija ir tai, jog dažnai, prieš įvykdydami apsisprendimą, savižudžiai pasistengia sugrąžinti visas savo skolas. Skola čia tartum paskutinė gyslelė, jungianti asmenį su išoriniu pasauliu.

Laisvė, persmelkdama visą žmogaus egzistenciją, prisiliečia ir prie skolos bei dėkingumo. Įmestas į sudėtingą pasaulį, žmogus balansuoja tarp noro būti laisvu ir poreikio priklausyti. Ieško pusiausvyros jis ir tarp poreikio skolintis bei noro būti laisvu-neskolingu. Žmogus yra laisvas pasirinkti, kam ir kiek būti skolingu ar dėkingu, laisvas rinktis- gražinti skolas ar ne, laisvas nuspręsti, kaip grąžinti, kaip atsidėkoti.

Egzistencinėje psichologijoje pabrėžiamos dar dvi svarbios temos- atsakomybė ir kaltė. Skola ir dėkingumas visada susiję su atsakomybe, o vengimas skolintis ar grąžinti skolas aiškiai atspindi ir vengimą atsakomybės. Vengdamas atsakomybės žmogus nebegali pilnai ir autentiškai egzistuoti savo aplinkoje, jam gresia izoliacija arba maištas prieš kitus, asocialus elgesys. Kaltę egzistencinėje perspektyvoje galima apibūdinti kaip įsiskolinimą sau , tėvams, vaikams, gamtai, Dievui. Tai įsiskolinimas, kurio neįmanoma visiškai grąžinti. Kartais žmonėse vietoje skolos būtent ir vartojamas žodis kaltė. (Haufo pasakoje “Šaltoji širdis” gobšuoliai broliai, mirus jaunėliui gauna tėvo palikimo dalį, kuris jų dideliam nusivylimui įvertintas vos vienu guldenu. Jie supykę nutaria tą guldeną pragerti smuklėje, tačiau atėjus laikui atsiskaityti su smuklininku, pastarasis praneša, kad šitokie pinigai jų šalyje nebegalioja ir taip nedori broliai lieka kalti smuklininkui vieną guldeną.) Jis sustiprina skolą, šalia materialaus suteikdamas skolai moralinį aspektą. Kaltė tampa moraline skola. Laiku negrąžinus skolos, laiku nepadėkojus kaltės jausmas didėja. Todėl norint pagelbėti asmeniui, kankinamam kaltės jausmo galima būtų paklausti : Kam jautiesi skolingas? Kiek skolingas? Kaip skolą gali atiduoti?

Anot vieno ryškiausių egzistencinės psichologijos kūrėjų V.Frankl’io, varomąja jėga sveiko individo egzistencijoje yra prasmė. Kiek aš nuveikiu savo gyvenime ir kuo aš tampu, priklauso nuo to, kiek aš tame matau, atrandu prasmės. Skolos eliminavimas iš tarpasmeninių santykių- viena svarbių priežasčių sukeliančių susvetimėjimo ir beprasmybės jausmus. Skolos ir būtinybė jas grąžinti kaip tik ir gali būti tai, kas teikia prasmę , dėl ko verta gyventi. Egzistencinėje psichoterapijoje žmogui galima būtų padėti leidžiant jam susidurti su skolos ir dėkingumo tikrove, mėginant atsakyti į tokius klausimus: Kuriems žmonėms esu skolingas? Ką man reiškia tos skolos? Ar yra žmonių, kuriems norėčiau būti skolingu arba paskolinti? Kaip tą padaryti?

Į kitą neatskiriamą egzistencinę temą- meilę skolos ir dėkingumo kontekste pažvelkime kaip į duotybę, tiesiogiai proporcingą atleidimui. Kuo daugiau atleidžiu ir dovanoju, tuo daugiau aš myliu. Meilės ir skolos santykio pavyzdį randame Naujajame Testamente.

Jėzus prabilo:” Simonai, turiu tau ką pasakyti. Tas atsiliepė: “Sakyk, mokytojau.”

“Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas 500 denarų, o kitas- penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?”
Simonas atsakė: “Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.”

Jėzus tarė: “Teisingai nusprendei”(Lk 7, 41).

Svarbu, kad egzistenciniame kontekste, skola ir dėkingumas vargu ar gali būti apibrėžti kaip baigtiniai reiškiniai, todėl skolų įsisąmoninimas ir grąžinimas patys savaime toli gražu dar neužtikrina pokyčių žmogaus gyvenime. Skolos įsisąmoninimas turėtų būti lydimas supratimu, kad gyvenu besikeičiančiame pasaulyje, kuriame nuolat tenka skolinti, skolintis, jaustis skolingu ir dėkoti. Skola ir dėkingumas- neišskiriamos būties dalys, išėmus iš gyvenimo vieną jų, būties pilnatvės siekimas tampa nebeįmanomu. Psichoterapijoje skolą vertybe daro tai, kad ji saisto žmones abipuse priklausomybe, skatina imtis atsakomybės.

Skolą bei dėkingumą lydi ir dar viena pakankamai svarbi tema- kantrybė. Kantriems žmonėms skolos paprastai atlyginamos dosniai, o šykštuoliai, kurie skolina siekdami greitai pasipelnyti, dažnai yra nubaudžiami.

Svarbus skolinimo aspektas- rizika. Skolindamas aš rizikuoju. Rizika priklauso nuo to, kam skolinu ir ką skolinu. Sugretinant materialinio ir dvasinio skolinimo ypatumus, galima atrasti, kad abiejuose yra neskolinamų dalykų. Visada yra tai, ką skolinti negalima, perdaug rizikinga. Materialiame lygyje iškyla daiktai, kuriuos pasiskolinęs gali sugadinti, kažkas lengvai pažeidžiamo, trapaus. Dvasiniame lygmenyje tai gali būti trapūs, dužūs vidiniai dalykai, kurių skolinimas, atskleidimas kitiems gali juos sugadinti.

Grupinio patyrimo kontekstas.

Skola ir dėkingumas gali būti išgyvenami kaip vidinė įsiskolinimo ar dėkingumo sau būsena, tačiau pilnai įsisąmoninami gali būti tik tarpasmeniniuose santykiuose, todėl grupinis patyrimas suteikia gerą galimybę skolą ir dėkingumą patirti ir suprasti visybiškiau.

Kodėl važiuojame į “Egzistencinį gyvenimą” ? Ne vien tik tam, kad pabėgti nuo kasdieninės rutinos ir pabendrauti. Tokiose intensyvaus patyrimo grupėse įvyksta kažkas, dėl ko jos mus traukia, dėl ko vėliau kai kas pasikeičia mūsų gyvenimuose. Kiekviename mūsų vyksta skirtingi procesai, skirtingos čia mus atvedančios priežastys, tačiau tyrinėjusieji grupinius procesus išskyrė gerą dešimtį veiksnių, kurių dinamiką galima pastebėti beveik kiekvienoje intensyvaus tarpasmeninio patyrimo grupėje. Kaip skola ir dėkingumas pasireiškia kiekviename šių veiksnių? Kiek skolos ir dėkingumo galima atrasti tokioje grupėje?

Vilties skatinimas. Grupė gali padėti atrasti ar išsaugoti viltį, kad skolą galima gražinti, kad galima padėkoti. Kai peržiūriu savo gyvenimą, ar randu jame tokių skolų, kurių, man atrodo, aš niekada negalėsiu grąžinti? Turbūt kiekvienas paieškojęs savo praeityje atrastų negrąžintų skolų, kurias norisi grąžinti, neišreikštų padėkų žmonėms, kuriems vis dar norisi atsidėkoti, tačiau laikui bėgant lieka vis mažiau ir mažiau vilčių, kad kada nors pavyks tą padaryti. Juk prarasta viltis grąžinti skolą kartais priveda ir iki savižudybės slenksčio. Čia grupinė dinamika, patirties dalinimasis turėtų padėti asmeniui įtikėti, kad skolą galima grąžinti bei padėti ieškant tinkamų būdų tą padaryti .

Skolos ir dėkingumo universalumas. Ar man kartais neatrodo, tik aš vienas visame pasaulyje graužiuosi dėl neatiduotos skolos? Ar neatrodo, kad tik man vienam yra taip neįtikėtinai sunku atrasti būdą pasakyti ‘ačiū’? Grupinė patirtis turėtų padėti atrasti panašumus tarp mūsų skolų, tarp būdų, kuriais mes išreiškiame padėką. O atradimas, kad ne aš vienas pasaulyje esu skolingas ir kad ne aš vienas nemoku padėkoti didina viltį, padrąsina, skatina imtis konkrečių veiksmų.

Informavimas. Grupėje galima gauti vertingos informacijos apie skolas, būdus pasiskolinti, grąžinti ir atsidėkoti. Kartais būna sunku atsidėkoti taip, kad asmuo jaustųsi, jog jam atlyginta, sunku atspėti, kokios padėkos asmuo laukia, sunku prašyti paskolos, kai nežinai, ką asmuo turi ir gali duoti.

Altruizmas. Ar manyje yra tai, ką aš galiu ir noriu paskolinti kitiems, neprašydamas palūkanų, t.y. ne siekdamas pasipelnyti, o todėl, kad noriu paskolinti, pasidalinti? Skolinimas ne tam kad uždirbčiau, kad pasirodyčiau visų akivaizdoje dosniu, dėkojimas ne todėl, kad situacija ar baimė verčia padėkoti, bet skola ir dėkingumas todėl, kad aš turiu ką skolinti ir dėkoti. Grupėje dalyviai galėtų vienas kitam priminti, kad vis dar gyvi tokie reiškiniai kaip rūpinimasis kitu, kaip pasiūlymas paskolinti tai, ką aš turiu ir ko kitam reikia, bet labai sunku paprašyti. Tai skolinimas vardan kito žmogaus. Tarpasmeniniame bendravime altruizmas skolinant ir dėkojant galėtų pasireikšti ir kaip iniciatyva, kaip žengiamas pirmas žingsnis link gilesnio asmeninio atvirumo, nuoširdumo: aš atsiveriu, dalinuosi = aš skolinu, aš dėkoju.

Skolinimas gali tapti labai vertingu, kai išreiškiamas kaip savęs atskleidimas kitiems dalyviams. Atsiskleidimas turi ir davimo į skolą aspektą. Efektyviausia, kai toks altruistinis skolinimas pastiprinamas kitų dalyvių padėka, pripažinimu, atreagavimu. Atsiskleidimas gali būti ir atsaku, išreiškiančiu skolos grąžinimą, dėkingumą.

Pirmosios šeimos patyrimo korekcija. Neretai žmonės nustoja bet ką skolinę dėl neigiamo ankstyvo patyrimo: aš skolinau, stengiausi, o mano skola nuėjo veltui, už ją nebuvo ne tik padėkota, bet nebuvo ji grąžinta, skola buvo pamiršta. Tai dažnai ateina iš skaudžių negatyvių išgyvenimų savo šeimoje. Čia galima savęs paklausti: “Kiek kartų tėvai nepriėmė tokio dėkingumo, kokį aš galėjau duoti, reikalaudami kažko kito? Kiek skolų vaikystėje jaučiau, kad man buvo primestos? Kiek kartų mano šeimoje mano padėkojimo būdas liko neišgirstas ar nesuprastas? Grupėje atsiranda galimybė vėl išgyventi, peržvelgti tas nesėkmingas ankstyvąsias skolas ir bandymus dėkoti, bei surizikuoti tą padaryti dar kartą- šį kartą turėtų pasisekti.

Socialinių įgūdžių tobulinimas. Kaip išmokti kasdieniniame bendravime paprašyti paskolinti ar padėkoti taip, kad būti išgirstu, o gal net taip, kad po tokio prašymo ar padėkos įsivyrautų kelių minučių tyla? Mokėjimas pasiskolinti, paprašyti, sugebėjimas tinkamai atsidėkoti nėra įgimtos savybės, jų mokomasi kaip svarbios efektyvaus tarpasmeninio bendravimo dalies. Vieni kitų pagalba mes galime pamatyti, kaip reikia prašyti paskolinti, kad prašymas būtų išpildytas; kaip atsidėkoti, kad sekantį kartą man nevengtų vėl paskolinti. Galų gale, kaip paskolinti, kai žmogus lyg ir neprašo, o skolinti vis tiek norisi; kaip padėkoti, kai manęs negirdi, o nepadėkoti negaliu. Su socialinių įgūdžių tobulinimu susijęs ir kitas mokomasis tokių grupių veiksnys-

Mėgdžiojimas. Tai mokymasis susitapatinant su sėkmingai besiskolinančiu, sugebančiu efektyviai padėkoti asmeniu, nebūtinai su grupės vedėju. Galbūt grupėje atsiras asmenų, kuriems, atrodo, labai neblogai sekasi pasiskolinti, kurie moka skolas atiduoti laiku, atiduoti ir atsidėkoti taip, kad patenkinti lieka ir jie, ir skolintojas. Kodėl gi nepasimokius iš tokių asmenų, nepaprašius jų pagalbos?

Intensyvaus patyrimo grupės metu gali atsiskleisti individualus kiekvieno dalyvio kaip skolintojo, skolininko ar dėkingo asmens tipas. Aš turiu galimybę pamatyti, kaip elgiasi kitas grupės dalyvis ar vadovas, kad jis gauna paskolą, kaip jie pasako ačiū, ką atiduoda, kad ir patys jaučiasi atsidėkoję ir kiti tą priimą kaip padėką. Jeigu man nesiseka pasiskolinti ar nemoku atsidėkoti, aš galiu paprašyti kitų grupės dalyvių atspindėti tokį mano elgesį, kad pats geriau suprasčiau, kas manyje tokio, kad niekas nenori skolinti, skolintis: gal aš nekonkrečiai prašau, gal neįtikinamai siūlau, gal mano dėkingumas kitiems neatrodo nuoširdus ir tikras.

Koreguojantis emocinis patyrimas ir katarsis (iškrova). Šį veiksnį galima suvokti kaip emocinį skolos ir dėkingumo išgyvenimą. Grupė- ta vieta, kur galima realiai išgyventi skolą ir dėkingumą. Tiek skola, tiek dėkingumas susiję su pačiais stipriausiais mūsų išgyvenamais jausmais- meile, pykčiu, kalte, todėl bandymas skolą ar dėkingumą patalpinti vien į intelektualinės diskusijos rėmus mažai vertingas. Su katarsiu kaip emocine iškrova pirmiausiai siejasi skolos atidavimas ir dėkingumas. Pagaliau grąžinęs skolą žmogus atsipučia, jam palengvėja, atslūgsta ko gero destruktyviausias žmogui kaltės jausmas, sumažėja baimė, asmuo gali vėl išeiti į aplinką, nebebijodamas pažvelgti kitiems į akis. Tokią vidinę skolininko šventę apibūdina jau nuo senų laikų išlikusi tradicija grąžinus skola vaišinti kitus smuklėje.

Grupės sutelktumas. Labai svarbus veiksnys siekiant konkrečių rezultatų. Kiek skolos ar noro dėkoti yra tame, kas mus čia suburia? Patraukli ir sutelkianti gali būti pati tema, tačiau turbūt labiausiai tame kalti yra atskiri konkretūs žmonės. Iškyla klausimas: kuriems šios Birštono grupės dalyviams aš noriu skolinti, iš kurių- pasiskolinti, kuriems- atsidėkoti? Sutelktumas priklauso ir nuo kiekvieno dalyvio motyvacijos, o tiksliau- kiek kiekvienas dalyvis turi skolų, kiek turtingas skolinti, kiek nusiteikęs dėkoti. Sutelktumą kuria ir tai, kiek mes, dalyviai, priimame ir pasitikime vieni kitais. Tokio pasitikėjimo išraiška- tai davimas į skolą, tikintis kad skola bus grąžinta, t.y. kad ir mane kiti priims. Sutelktumui palaikyti tiesiog būtinas yra tam tikras įtampos lygis, tik esant įtampai sutelktumas gali padėti patirti, išmokti naujų dalykų. Tokią psichologinę įtampą čia kaip tik ir gali sukelti negrąžintos skolos, baimė jas pripažinti, atlyginti, atsidėkoti.

 

Daugiau Daugiau
Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

Julius Kvedarauskas

Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

(Pranešimas, skaitytas 2004m. Lapkričio 6 dieną Kaune, tarpdisciplininėje konferencijoje
“Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Kadangi konferencija pažintinė ir čia susirinkę ne tik psichologai, bet įvairių specialybių žmonės, nutariau supažindinti su požiūriu, kuriuo vadovaujasi psichikos sveikatos priežiūros specialistai(psichiatrai, klinikiniai psichologai). Tai bus požiūris ne tik į psichikos normą , bet ir į nenormą, o kalbant mediciniškai- į sutrikimus. Taigi, pranešimo tikslas- supažindinti su psichikos normos ir sutrikimų samprata. Ir pačiam kartais būna neaišku, kas slepiasi po vienu ar kitu moksliniu pavadinimu, todėl ieškau pagalbos kitose suprantamesnėse disciplinose ir dažnai atitikmenis randu poezijoje. Kad būtų aiškiau, savo pranešime taip pat remsiuosi 2 lietuvių poetais, rašiusiais šia tematika- Henriku Radausku ir Vladu Šimkumi.

Taigi, pradėsiu nuo “nenormos”, o paskui pakalbėsiu ir apie normą. Savo darbe norėdamas atskirti normą nuo sutrikimo pirmiausiai remiuosi TLK 10- ame variante apibrėžtais psichikos sutrikimų kriterijais. Anot daktaro A.Alekseičiko, šiuo metu psichiatrijoje viso yra 374 sutrikimai. Supažindinsiu tik su pačiais pagrindiniais ir dažniausiai sutinkamais.

Pradėsiu nuo mūsų visuomenės opos- girtuoklystės. Galbūt daug kas ir nežino, kad priklausomybė nuo alkoholio- psichikos sutrikimas. Dažnai rimčiau į šią bėdą pažvelgiama tik tada, kai žmogus pradeda šnekėti su “anuo pasauliu”, arba liaudiškai kalbant, kai prasideda “baltoji karštinė, bielogoriačka”. Mediciniškai kalbant, tai yra …psichozinis sutrikimas vartojant alkoholį, kuris apibūdinamas ryškiomis haliucinacijomis, klaidingais pažinimais, persekiojimo idėjomis, psichomotoriniais sutrikimais….Pavyzdžiu cituoju Radauską

Daugiau Daugiau
Pergalė ir pralaimėjimas

Pergalė ir pralaimėjimas

Julius Kvedarauskas

Pergalė ir pralaimėjimas

(Teorinis pranešimas LHPA metinei konferencijai. Vilnius, 2000 m. lapkričio 25)

Šią temą noriu panagrinėti remdamasis tiek pagrindinėmis filosofijos, psichologijos teorijomis, tiek svarbiausiais šiais metais Lietuvoje, LHPA gyvenime vykusiais įvykiais, tiek ir asmenine patirtimi.

Objektyvi psichologija tyrinėdama gyvenimą labiau domisi psichikos būsenomis- depresija, manija, tuo tarpu fenomenologinės psichologijos kryptys labiau akcentuoja individualius patyriminius gyvenimo įvykius. Norisi pastebėti, kad įvykis ir būsena nėra skirtingi viens nuo kito nepriklausantys reiškiniai. Jie išsidėsto kontinuume, priklausomai nuo pasikartojimo dažnumo. Du įvykius- pergalę ir pralaimėjimą atitinka dvi pastovios būsenos- laimė ir neviltis. Kuomet mano gyvenime padaugėja pralaimėjimų, aš pasineriu į vis gilesnę depresiją, o dažnai išgyvenamas laimėjimas tampa ta pačia šaknimi prasidedančia laimės būsena.

Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas. Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo. Tai lieka individualu. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų. Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės. Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną. Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais. Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių – laimėjimų. Laimei priešingą neviltį- kaip eilę pralaimėjimų.

Daugiau Daugiau
Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Julius Kvedarauskas

Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Psichologas, Vilniaus psichinės sveikatos centras

(Pranešimas LHPA konferencijai “Tikėjimas ir kasdienybė”,vykusiai Kaune, VDU, 2006 04 29 d.)

Psichologo darbe susiduriu su 4 tikėjimo aspektais:

. Tikėjimas kaip religija. Kadangi psichologo konsultacija- dviejų žmonių susitikimas, todėl svarbus tiek psichologo, tiek kliento religinis tapatumas.

Kaip šis tikėjimo aspektas pasireiškia psichologo darbe? Kartais žmogus pats tiesiogiai pasako “esu krikščionis ar katalikas”, ar priklausau “tikėjimo žodžio bažnyčiai”, tačiau dažniau pasako netiesiogiai “vakarais einu į bažnyčią” arba “meldžiuosi, kalbu poterius”. Kartais klientą ar pacientą tenka sutikti bažnyčioje. Tai leidžia nuspėti žmogaus tikėjimą kaip katalikišką. Kuo gali būti vertingas šios tikėjimo dimensijos atskleidimas psichologo darbe? Žinojimas, kad žmogus- krikščionis leidžia:

– vieną ar kitą jo gyvenimo momentą susieti su kuria nors Švento Rašto, maldos vieta (pavyzdžiui, viena klientė papasakojo, kad jai buvo labai svarbūs maldos žodžiai “atėjęs gydyti sužeistų širdžių, Viešpatie pasigailėk”. Iki tol jai Kristus buvo tolimas, o po to kai ji įsiklausė į šią maldą, suprato, kad ir dėl jos Kristus gyveno);

– aptarti galimą bažnyčios ir jos sakramentų pagalbą (pavyzdžiui, psichoterapinėje grupėje pacientai gana dažnai pasidalina, kad eina išpažinties ir , kad tai jiems padeda);

– remtis krikščioniškomis vertybėmis;

– galima duoti paskaityti krikščioniškos literatūros (pvz.: žymių krikščionių biografijos);

– padeda atrasti bendrumą su pacientu (tuo atveju, jei psichologas pats krikščionis)

Daugiau Daugiau
Dovanojimas

Dovanojimas

Julius Kvedarauskas

DOVANOJIMAS

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. spalio 12-15 dienomis)

Kiekvienas galime savęs paklausti- kai prisimenu svarbiausią savo gyvenimo dovaną, kas tai? Kas iškyla pirmiausiai? Kieno tai dovana? Kas man yra dovanojimas?

Dovanojimas ar davimas. Kuo skiriasi?

Dovanojimas kitaip išgyvenamas laike. Dovanojimui būdingas momentiškumas. Duoti, gauti galima kasdieną. Tai, kas dovanojama visiems ir kasdieną, praranda dovanos vertę ir tampa paprastu davimu. Dovana savyje visada turi nenuspėjamumo, netikėtumo. Dovana- tai, kas įvyksta. Dovana ne suplanuotas aktas, bet gyvenimo įvykis. (kai coca colos kompanija man dovanoja nuolaidas ir žinau, kad tokias pačias dovanas gauna dar milijonai žmonių, tai tampa nebe dovana). Dovanos esmė ir vertė kaip tik ir yra jos momentiškume, trumpalaikiškume. Dovanos vertingos tik tada, kai jų gauni ne per dažnai ir ne per daug. Neįmanoma gyvenimą visą laiką išgyventi kaip dovaną.

Vertė. Tikra dovana visada turi vertę. Dovanotojas turi turėti kažką vertingo, kad galėtų dovanoti, gaunantysis savaime turi būti vertingas, jei jam jau dovanojama ir pati dovana turi turėti vertę, kitaip ji nebūtų dovana. Dovaną galima išreikšti formule Dovana= duotybė + vertė.

Dovana ir duotybė.

Egz.filosofijoj kalbama apie duotybes-būtį, laisvę, atsakomybę, kaltę, laiką, prasmę. Tai duotybės, kurios yra, kurias kiekvienas individas vienaip ar kitaip užpildo savuoju turiniu.

Egzistencialistai autoriai sutinka, kad autentiškai žmogus negali gyventi visą laiką, tai greičiau tam tikri gyvenimo momentai, kada jis jaučiasi labiausiai gyvenantis. Būtent tais momentais žmogus pajaučia dovaną. Autentiškais gyvenimo momentais duotybės tampa dovanomis. Autentišku gyvenimą galima pavadinti tada, kai aiškiausiai išgyvenamos tos duotybės. Visas mano gyvenimas- tėvai, draugai, kančios, mano laikas, mirtis tampa dovanomis. Tai susiję su maksimaliu šių duotybių priėmimu.

Psichoterapijoje kol klientas ir terapeutas tyrinėja kliento gyvenimo erdvę, jie tyrinėja duotybes. Klientui geriau pažinus ir priėmus savo gyvenimo duotybes, jos tampa dovanomis, tada klientas jomis gyvena. Duotybės tapsmas dovana jos tyrinėjimą kuriam laikui daro nebereikalingu.

Norisi savęs paklausti- kiek šiandien mano gyvenimo egzistenciniai veiksniai man yra duotybėmis, o kiek- dovanomis?

Gyvenimas.

Mano gyvenimas yra dovana. Pasakose dažnai sakoma kaip karalienė padovanojo karaliui vaiką. Pagal analogiją išeina, kad ir aš esu motinos padaryta dovana tėvui. Būdamas pats dovana, aš dar ir gaunu dovaną- gyvenimą. Tai, kai aplinka priėmė mane kaip dovaną, įtakoti jau nebegaliu, bet kiek aš savo gyvenimą priimu kaip dovaną, priklauso tik nuo manęs paties. Kalendoriniai įvykiai- gimtadieniai, Kalėdos, nauji metai- man primena, kad esu šioje aplinkoje dovana ir primena būtent per dovanas. Gimtadienio dovana- dovana už tai, kad esu, kad nugyvenau dar metus. Per kitas šventes mes dovanojame vieni kitiems už tai, kad gyvename, būname.

Tuo tarpu, egzistenciniai įvykiai- gimimas, mirtis, sėkmė, liga, išgijimas- primena kad gyvenimas man duotas kaip dovana. Primena ir verčia susimąstyti, ką aš veikiu su ja, gal dar net neišvyniojau.

Heidegerio įmestinumo į gyvenimą sąvoka sako, kad pačiam žmogui gyvenimas yra netikėta, nelaukta dovana. Dovanos užsisakymas, suplanavimas ją daro beverte. Tikros dovanos neįmanoma užsisakyti, kaip neįmanoma užsisakyti meilės, ligos, kančios, džiaugsmo. Ji tiesiog ateina, ištinka, kai jos išlauki. Aš tik galiu aplink save kurti aplinką, santykius, tą foną, kuriame dovanos įgauna potenciją gimti, bet tiksliai, kas gims, aš nežinau.

Kiek aš priimu ir kiek atsisakau gyvenimo kaip dovanos? Neigdamas ar nepriimdamas dovanų gyvenime, aš nepriimu ir tam tikrų savo gyvenimo dalių, arba Otto Rank žodžiais tariant , “atsisakau gyvenimo kredito, bandydamas išvengti užmokesčio mirtimi.” Atsisakydamas mažų dovanėlių gyvenime, aš po truputį atsisakinėju ir didžiosios mirties dovanos. Kaip tik šios didžiosios dovanos priėmimas, vertingomis daro ir daugelį kitų gyvenimo eigoj gaunamų dovanų.

Kūnas kaip dovana.

Kol kūnas man yra viso labo tik duotybe, jis turi neigiamą atspalvį, aš jį ne visiškai priimu, kai aš susidraugauju su savo kūnu, juo rūpinuosi, kūnas tampa dovana. Kūdikio dovanojimas labai kūniškas, tiesioginis, organiškas. Dovanodamas ar priimdamas dovaną jis remiasi tik betarpiška savo kūno išmintimi.

Laisvė.

Sartre pasakė- “žmogus pasmerktas būti laisvu”. Laisvę taip pat galima priimti ne kaip pasmerkimą, bet kaip dovaną. Kaliniams laisvė ne skolinama ar duodama, bet dovanojama. Įkalintam žmogui laisvė pirmiausia yra dovana tik čia iškyla naujas dovanojimo aspektas- ką daryti su gaunama dovana? Pirmiausiai dovana džiaugiamasi, bet po džiaugsmo ateina ir dovanos beprasmybės suvokimas. Kiekviena tikra dovana įvertina būtį, tačiau su įvertinimu kartu atneša ir tuščią prasmės indą, įpareigodama žmogų jį užpildyti. Taigi, laisvė, kurią aš gaunu jau gimdamas, yra dovana kaip galimybė. Galimybė ją pripildyti savo turiniu, ir jeigu aš pats jos nepripildau, ją pripildo kiti. Dovanojimo laisvė irgi turi ribas. Dovana ir įpareigoja ir dovanodamas aš pats įsipareigoju. Mano laisvę gauti dovaną riboja tai, kad dažnai ne aš renkuosi dovaną, bet dovana renkasi mane. Man belieka tik laisvė rinktis, kaip priimti dovaną, kaip reaguoti į ją.

Dovanos Laikas.

Dovanų gyvenimo laikai skirtingi. Yra dovanų, kurias gaunu ir tuoj pat užmirštu, yra dovanų, kurios gyvos manyje metais. Dovanos gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kiek gyvybės į ją įdedama ir kiek gavęs dovaną nori tą gyvybę prižiūrėti, išsaugoti. Tarpasmeniniame kontekste tenka dovanoti laiką. Aš būnu su tavimi- dovanoju tau savo laiką. Pavyzdžiui, konferencijoje pranešimą galima skaityti ilgiau, kai kitas tau dovanoja savo laiko.

Kaltė.

Dovana gali kaltę išpirkti, tačiau gali ir kaltę sukelti. Žmoguje potencialiai esančios dovanos, jeigu niekam nedovanojamos, gali kelti kaltę. Egzistenciškai kaltė dovanojime svarbesnė ne tik kaip žodinis atsiprašymas, bet kaip veiksmas- atgaila, kaltės išpirkimas, malda kaip prašymas dovanoti.

Tikėjimas kaip dovana.

Svarbu tikėti dovanomis. Čia kalbu apie tikėjimą, kad dovana atneša tai, ko man reikia. Tai nebūtinai malonūs dalykai, tai gali būti ir skausmas, kančia. Tikėjimas dovana į vaiko gyvenimą atkeliauja su Kalėdų Senio simboliu (gal net archetipu). Tikėti dovanomis vaikus moko Kalėdų Senis. Jis moko tikėti, kad, kai išlauki tam tikrą laiką, ateina ir apdovanojimas už tai, ką gero padarei ir dovanojimas už tai, kuo nusikaltai. Kodėl ne konkretūs žmonės dovanoja dovanas, bet tai yra daroma per tarpininkus? Vaikai mokomi tikėti, kad, be tėvų ir kitų konkrečių aplinkos žmonių yra aukštesnė valia, kuri žino, kaip tu gyveni, ką gero, blogo padarai ir kiek esi vertas būti apdovanotu. Dovanų Senis – daugiau negu sąžinė, negu superego.

Dovanos tarpasmeninis kontekstas.

Dovanojimas- tarpasmeninis reiškinys, kuriam būtinas ryšys, kontaktas. Savo gyvenimą kaip dovaną aš galiu suprasti tik santykyje su tais žmonėmis, kurie man jį padovanojo, kuriems aš jį dovanoju . Savo vertę aš galiu suprasti tik santykyje su kitais, o tų santykių vertę gali pailiustruoti atsakymas į klausimą- ar man kiti dažniau duodavo ar dovanodavo? Ir dabar, kai aš gaunu dovaną- ar aš ją priimu kaip dovaną ar kaip davinį? Tai priklauso nuo dovanos konteksto- kiek vertingas man yra dovanotojas, kiek aš pats jaučiuosi vertingu gauti dovaną ir kokį krūvį atsineša pati dovana. Dovanodamas kitam aš apdovanoju ir patį save. Aš apdovanoju tuos kitus asmenis, esančius manyje, taigi apdovanoju ir patį save ir kartu tampu turtingesniu. Juk ir kalbėdamas su kitu aš kartu kalbuosi su tam tikra savęs dalimi- tuo kitu manyje.

Dovanodamas apdovanoju patį save, nes dovanodamas aš teigiu save. Remiantis Tillich’u, drąsą būti galima suprasti kaip drąsą dovanoti ir priimti dovaną. Drąsa būti savimi- drąsa dovanoti save. Pats žmogus kaip dovana. Norėčiau, kad į mano gimtadienį ateitų tie žmonės, kurie man yra svarbūs, o ne bet kas kad ir su brangiausiomis dovanomis. Verčiau tegu pirmieji ateina kad ir be dovanų.

Amerikiečių rašytojas R.Bachas savo knygoje “There is no such place as far away” pristato knygos gimimo istoriją.Viena kitame kontinente gyvenanti jo pažįstama mergaitė paprašė Bacho, kad jis atvyktų į jos penktąjį gimtadienį. Jai nereikėjo jokių kitokių dovanų, jai reikėjo konkretaus žmogaus. Bachui nieko kita nebeliko kaip savo kelionę pas toli gyvenančią Rae aprašyti toje knygoje.

Dovanos priėmimo problema.

Kartais, gaunant dovaną, tenka suabejoti, ar galiu ir ar noriu aš ją priimti. Dovana ne būtinai būna tai, ko aš labiausiai laukiu ir tikiuosi.

Egzistencinė būtis neįmanoma be paradoksų- lauki vienų dovanų, gauni kitas, lauki vienų žmonių atnešant dovaną, ją gauni iš visai kitų, o dažniausiai svarbia dovaną gauni tada kai jos visai nelauki. Kaip ir mažoji Bacho kolegė sulaukė rašytojo apsilankymo knygos pavidale.

Dovana nėra tai, kas užsakoma iš anksto, suplanuojama, ko reikalaujama. Dovanai labiau būdingas įvykio, kuris mane ištinka apibūdinimas. Ir kuo aš atviresnis pasauliui, tuo didesnė tikimybė, kad dovana mane ištiks. Atvirumo būčiai būsena- tai pasiruošimo priimti dovaną būsena.

Egzistenciniame gyvenime neretai tenka pasitikti dovaną, Nyčės žodžiais tariant “imi neklausdamas, kas duoda. Nors neklausdamas, bet dėkodamas”. Dovana tai apreiškimas, tai pašaukimas ir misija. Tai malonė kuriai reikia būti pasirengus ir kuri negaunama visam laikui.

Dovanojimo lygiai, skirstomi priklausomai nuo to, ką aš dovanoju, kiek savęs įdedu į konkrečią dovaną ir koks mano santykis su tuo asmeniu kuriam dovanoju.

1. Beasmenis (pseudodovanojimas). Santykyje su tuo, kam dovanoju tai pasireikštų kaip aš- tai santykis. Tą, kuriam dovanoju, aš matau kaip objektą, iš kurio galima pasipelnyti, mano dovana tėra tik objektas, skirtas išlaikyti kitą objektą savo manipuliacijos lauke. Čia dovanojimas primintų biheviriostinį instrumentinio sąlygojimo procesą.

2. Asmeninis.Šiame lygmenyje labiau pasireiškia aš- tu santykis. Aš esu asmeniškame santykyje su dovanos gavėju, o į dovaną įdedu dalį savęs. Yra skirtingos asmeniško dovanojimo formos:

-Dovanojimas siekant išpirkti kaltę;
-Dovanojimas siekiant bendrauti. (Socialinių kontaktų užmezgimo dalis);
-Dovanojimas kaip atleidimas kitam.

3. Aukščiausias dovanojimo laipsnis- dovana Dievui. Tai dovanojimas, kuriam būdinga “nepaisant nieko”, tai reiškia nepaisant to, bus mano dovana priimta ar ne. Čia dovana įgauna aukos prasmę. Dievas pareikalavo iš Abraomo, kad paaukotų Izaoką. Abraomui tai buvo pati sunkiausia auka, kurios iš jo galėjo būti pareikalauta. Ir vis dėlto jis ryžosi, nes nė viena auka negali būti persunki, kai Dievas reikalauja. Kai žinai, kad to reikalauja Dievas, paaukoti(padovanoti) galima viską- malonumą, laimę, net savo paties egzistenciją. Kai aš atrandu savyje drąsos dovanoti save Dievui, aš galiu save dovanoti ir kitiems. Tam tikrais momentais savo gyvenime svarsčiau, kam save dovanoti. Kol taip mąsčiau- dovanojau save tik sau pačiam. Dovanojimas tikras tik tada, kai jis vyksta santykyje su kitais, su Dievu. Priešingu atveju dovanojimas- tik narcisistinis savęs patenkinimas.

Dovanojimo patologija.

Neuroziniai sutrikimai. Nuspalvinti dovanojimo baimių ir nerimo. Neurotikui sunku apsibrėžti atsakomybės už dovanojimą ribas, dažnai linkęs prisiimti per daug atsakomybės net tik už priimtas dovanas, bet ir už tai, ką padovanojo. Neurotikui naudinga dovanoti, nes dovana jį įpareigoja, taip dovana gali tapti tarpininku įpareigojant. Todėl toks asmuo bijo ir priimti dovanas, nes tada ir jam teks dovanoti. Dovanoti trukdo intymumo baimė, atsakomybės vengimas, atstūmimo baimė, gėdos jausmas. Bihevioristiniu požiūriu, neurozė formuojasi esant netinkamam apdovanojimui už baimes (vaistais, dėmesiu). Nereikia skubėti apdovanoti žmogaus visada, kai jis to prašo. Vis dėlto neurotikui sekasi, kitame jo neurotiškumo poliuje glūdi galimybė atrasti didelę dovaną, kurios neturi kiti. Jeigu jam pavyksta suprasti, kad neurozė skirta ne tam kad jį sugriaužtų ar sunaikintų, bet tam kad įprasmintų jos duodamas galimybes.

Depresijai būdingas dovanojimo nuvertinimas, iš dovanojimo belieka tik davimas. Depresyvus asmuo, nuvertindamas save nuvertina ir savo galimybes dovanoti. (Kodėl turėčiau dovanoti, jeigu nieko neturiu vertingo savyje?) Dovanos depresijos atveju visiškai praranda savo vertę ir tampa viso labo tik daviniais. Egzistenciniu požiūriu, depresija- autentiška, normali reakcija į neapsisprendimą priimti dovanų ir dovanoti. Manijos atveju asmuo tampa pseudodovanotoju, su pakilia nuotaika, aukšta saviverte, atsiranda ir daug potencialo dovanojimui. Viską išdovanojus, nieko nebelieka ir vėl ateina tuštumos jausmas, beprasmybė.

Dovana visų pirma yra gyva, spontaniška. Didelis dovanos intelektualizavimas ją žudo. Autistiškas žmogus, užuot leidęs veikti, reflektuoja dovanojantįjį ir galiausiai abu praranda.

Dovana psichoterapijoje.

Kliento supratimas jau dovana jam, tačiau aukščiausia dovana kai šalia yra ir tikėjimas klientu. Didžiausia dovana-dovanomis tikintis terapeutas, kuris pats gerai jaučia dovaną savo gyvenime. Psichoterapijoje kliento priėmimas galėtų padėti jam savo simptomus priimti kaip dovanas, kurias išvyniojus, atrandamos galimybės keisti savo gyvenimą. Egzistencinėje psichologijoje į krizinius gyvenimo momentus tenka pažvelgti kaip į dovanas, kurias reikia ne iš karto suvalgyti, bet pasidėti šalia ir pabūti, pagalvoti, ką naujo jos suteikia gyvenimui. Dovana grupiniame patyrime- atsiskleidimas ir atreagavimas. Dovanojimas- grandininė reakcija, vienas dovanojimas dažnai skatina norą dovanoti ir kitame.

Tiek kasdieniniame gyvenime, tiek ir psichoterapijoje realybė yra tokia, kad, norint dovanoti kitiems, norint gauti dovaną, reikia rizikuoti, reikia aukoti ir aukotis. Įsisąmoninęs šią tikrovę, žmogus priartėja ir prie gilesnio dovanojimo supratimo.

 

Daugiau Daugiau