Pagal
Autorius: Julius Kvedarauskas

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

(Teorinis pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Žodžio galia. Turbūt visais laikais žmogus buvo linkęs labiau tikėti tuo, kas, akivaizdu, o ne tuo, kas pasakoma, išgirstama. Motina Teresė iš Kalkutos yra taip pasakiusi: „jaunimas mokosi daugiau matydamas, nei klausydamas…“ Turbūt neatsitiktinai siekdama parodyti ir gydyti dvasines ligas, ji pasirinko būtent akivaizdų Kalkutos skurdą.

Turbūt žmogus patekęs į avariją- kraujuojantis, žaizdotas- dažniausiai atrodys labiau kenčiantis, negu depresija sergantis ligonis, geriausiu atveju galintis tik žodžiais išreikšti savo kančią. Nepaisant to, kad dažnai žodžio galia neįvertinama, ji gali būti didžiulė. Ar gali žodis sužeisti, ar gali gydyti žmogų?

Siūlau atlikti eksperimentą vaizduotėje: prisiminkime savo gyvenimo momentą, kai buvome sužaloti fiziškai. Po to prisiminkime didžiausią dvasinį skausmą. Kada labiau kentėjome?… Panašų vaizduotės eksperimentą galima atlikti kalbant apie gydymą: kas labiau yra padėjęs- tabletė ar žodis ištartas reikiamo žmogaus reikiamu metu. O gal perskaitytas žodis?…Apie parašytą ir perskaitytą žodį šiandien ir pakalbėkime.

Daugiau Daugiau
Skola ir dėkingumas

Skola ir dėkingumas

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. gegužės mėnesį)

Psichoterapinis kontekstas.

Psichoanalitinėje kryptyje skolos ir dėkingumo išraiška gana sudėtinga, nes visa skolos ir dėkingumo dinamika įtakojant artimiausiai aplinkai pasiskirsto asmenybės viduje tarp id, ego ir superego. Id ir superego pasikeisdami atlieka skolintojo ir skolininko vaidmenis, ego lieka tuo spaudžiamu iš abiejų pusių teisėju, bandančiu priimti palankiausią sprendimą. Neurozės atveju, teisėjas palūžta, praranda savo galią ir tampa vargšu buhalteriu, nieko neveikiančiu kaip tik besiknisančiu tarp senų popierių krūvų, bandančiu sukalkuliuoti vaikystės skolas bei galvojančiu, kiek ateityje galima būtų uždirbti, jeigu nebūtų tų praeities skolų. Vaikystėje patirtos vidinės skolos užmirštamos, išstumiamos į pasąmonę. Tokiu būdu suaugęs žmogus skolindamas, skolindamasis ar dėkodamas jau elgiasi ne pagal betarpišką situaciją, bet remdamasis tuo pasąmonėje likusiu skolos modeliu. Kai išstumta skola yra labai emociškai stipri, asmuo ima vengti skolinti, skolintis viso, kas jam primintų tą vaikystės situaciją. Toks skolų vengimas didina izoliaciją, veda link patologinio aplinkos vengimo. Vengimas tiesiogiai susidurti su tokiomis išstumtomis skolomis gali pasireikšti ir perkėlimu, kai aplinkiniuose matomi skolininkai, kuriuos reikia apkaltinti arba priešingai- asmenys, kuriems reikia atsidėkoti. Psichoanalizės procese ieškoma tų vaikystės skolininkų, bandoma įsisąmoninti, kiek tos skolos apsprendžia esamą situaciją ir tarpasmeninius santykius.

Daugiau Daugiau
Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

(Pranešimas, skaitytas 2004m. Lapkričio 6 dieną Kaune, tarpdisciplininėje konferencijoje
“Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Kadangi konferencija pažintinė ir čia susirinkę ne tik psichologai, bet įvairių specialybių žmonės, nutariau supažindinti su požiūriu, kuriuo vadovaujasi psichikos sveikatos priežiūros specialistai(psichiatrai, klinikiniai psichologai). Tai bus požiūris ne tik į psichikos normą , bet ir į nenormą, o kalbant mediciniškai- į sutrikimus. Taigi, pranešimo tikslas- supažindinti su psichikos normos ir sutrikimų samprata. Ir pačiam kartais būna neaišku, kas slepiasi po vienu ar kitu moksliniu pavadinimu, todėl ieškau pagalbos kitose suprantamesnėse disciplinose ir dažnai atitikmenis randu poezijoje. Kad būtų aiškiau, savo pranešime taip pat remsiuosi 2 lietuvių poetais, rašiusiais šia tematika- Henriku Radausku ir Vladu Šimkumi.

Taigi, pradėsiu nuo “nenormos”, o paskui pakalbėsiu ir apie normą. Savo darbe norėdamas atskirti normą nuo sutrikimo pirmiausiai remiuosi TLK 10- ame variante apibrėžtais psichikos sutrikimų kriterijais. Anot daktaro A.Alekseičiko, šiuo metu psichiatrijoje viso yra 374 sutrikimai. Supažindinsiu tik su pačiais pagrindiniais ir dažniausiai sutinkamais.

Daugiau Daugiau
Pergalė ir pralaimėjimas

Pergalė ir pralaimėjimas

Pergalė ir pralaimėjimas

(Teorinis pranešimas LHPA metinei konferencijai. Vilnius, 2000 m. lapkričio 25)

Šią temą noriu panagrinėti remdamasis tiek pagrindinėmis filosofijos, psichologijos teorijomis, tiek svarbiausiais šiais metais Lietuvoje, LHPA gyvenime vykusiais įvykiais, tiek ir asmenine patirtimi.

Objektyvi psichologija tyrinėdama gyvenimą labiau domisi psichikos būsenomis- depresija, manija, tuo tarpu fenomenologinės psichologijos kryptys labiau akcentuoja individualius patyriminius gyvenimo įvykius. Norisi pastebėti, kad įvykis ir būsena nėra skirtingi viens nuo kito nepriklausantys reiškiniai. Jie išsidėsto kontinuume, priklausomai nuo pasikartojimo dažnumo. Du įvykius- pergalę ir pralaimėjimą atitinka dvi pastovios būsenos- laimė ir neviltis. Kuomet mano gyvenime padaugėja pralaimėjimų, aš pasineriu į vis gilesnę depresiją, o dažnai išgyvenamas laimėjimas tampa ta pačia šaknimi prasidedančia laimės būsena.

Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas. Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo. Tai lieka individualu. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų. Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės. Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną. Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais. Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių – laimėjimų. Laimei priešingą neviltį- kaip eilę pralaimėjimų.

Daugiau Daugiau
Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

Psichologas, Vilniaus psichinės sveikatos centras

(Pranešimas LHPA konferencijai “Tikėjimas ir kasdienybė”,vykusiai Kaune, VDU, 2006 04 29 d.)

Psichologo darbe susiduriu su 4 tikėjimo aspektais:

. Tikėjimas kaip religija. Kadangi psichologo konsultacija- dviejų žmonių susitikimas, todėl svarbus tiek psichologo, tiek kliento religinis tapatumas.

Kaip šis tikėjimo aspektas pasireiškia psichologo darbe? Kartais žmogus pats tiesiogiai pasako “esu krikščionis ar katalikas”, ar priklausau “tikėjimo žodžio bažnyčiai”, tačiau dažniau pasako netiesiogiai “vakarais einu į bažnyčią” arba “meldžiuosi, kalbu poterius”. Kartais klientą ar pacientą tenka sutikti bažnyčioje. Tai leidžia nuspėti žmogaus tikėjimą kaip katalikišką. Kuo gali būti vertingas šios tikėjimo dimensijos atskleidimas psichologo darbe? Žinojimas, kad žmogus- krikščionis leidžia:

– vieną ar kitą jo gyvenimo momentą susieti su kuria nors Švento Rašto, maldos vieta (pavyzdžiui, viena klientė papasakojo, kad jai buvo labai svarbūs maldos žodžiai “atėjęs gydyti sužeistų širdžių, Viešpatie pasigailėk”. Iki tol jai Kristus buvo tolimas, o po to kai ji įsiklausė į šią maldą, suprato, kad ir dėl jos Kristus gyveno);

– aptarti galimą bažnyčios ir jos sakramentų pagalbą (pavyzdžiui, psichoterapinėje grupėje pacientai gana dažnai pasidalina, kad eina išpažinties ir , kad tai jiems padeda);

– remtis krikščioniškomis vertybėmis;

– galima duoti paskaityti krikščioniškos literatūros (pvz.: žymių krikščionių biografijos);

– padeda atrasti bendrumą su pacientu (tuo atveju, jei psichologas pats krikščionis)

Tikėjimo kaip religijos aptarimas vertingas ypač tuomet jeigu žmogus savo tikėjime yra neabejingas, t.y. arba karštas arba šaltas, arba tikintis arba ateistas. Jeigu žmogus drungnas, abejingas, tai psichologas klausinėdamas daugiau tenkins savo smalsumo poreikį, bet klientui nuo to nebus nei šilta nei šalta.

· Tikėjimas kaip pasitikėjimas kitu (tikėjimas į žmogų). Tai socialinis tikėjimo aspektas. Dažnai skundžiamasi nepasitikėjimu kitais, pradedant tiesiog nepasitikėjimu ir baigiant liguista baime(paranoidinėmis idėjomis).

Daugiausiai psichologas čia gali padėti pats būdamas pasitikėjimo pavyzdžiu. Tikėjimas į žmogų, į klientą labai svarbus krikščionybėje, nes, kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, neįmanoma tikėti Dievą netikint žmogumi. Lenkų teologas T. Dajzcer taip pasakė- “Negalima pažinti Kristaus, nepažinus žmogaus.” Kitaip tariant, tikėti žmogumi- tai pamatyti Kristų žmoguje, su kuriuo susiduri kasdieninėje praktikoje. Nes, prisimenant Kristaus žodžius evangelijoje, ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte.

Daugiau Daugiau
Dovanojimas

Dovanojimas

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. spalio 12-15 dienomis)

Kiekvienas galime savęs paklausti- kai prisimenu svarbiausią savo gyvenimo dovaną, kas tai? Kas iškyla pirmiausiai? Kieno tai dovana? Kas man yra dovanojimas?

Dovanojimas ar davimas. Kuo skiriasi?

Dovanojimas kitaip išgyvenamas laike. Dovanojimui būdingas momentiškumas. Duoti, gauti galima kasdieną. Tai, kas dovanojama visiems ir kasdieną, praranda dovanos vertę ir tampa paprastu davimu. Dovana savyje visada turi nenuspėjamumo, netikėtumo. Dovana- tai, kas įvyksta. Dovana ne suplanuotas aktas, bet gyvenimo įvykis. (kai coca colos kompanija man dovanoja nuolaidas ir žinau, kad tokias pačias dovanas gauna dar milijonai žmonių, tai tampa nebe dovana). Dovanos esmė ir vertė kaip tik ir yra jos momentiškume, trumpalaikiškume. Dovanos vertingos tik tada, kai jų gauni ne per dažnai ir ne per daug. Neįmanoma gyvenimą visą laiką išgyventi kaip dovaną.

Vertė. Tikra dovana visada turi vertę. Dovanotojas turi turėti kažką vertingo, kad galėtų dovanoti, gaunantysis savaime turi būti vertingas, jei jam jau dovanojama ir pati dovana turi turėti vertę, kitaip ji nebūtų dovana. Dovaną galima išreikšti formule Dovana= duotybė + vertė.

Daugiau Daugiau