Julius Kvedarauskas

DOVANOJIMAS

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. spalio 12-15 dienomis)

Kiekvienas galime savęs paklausti- kai prisimenu svarbiausią savo gyvenimo dovaną, kas tai? Kas iškyla pirmiausiai? Kieno tai dovana? Kas man yra dovanojimas?

Dovanojimas ar davimas. Kuo skiriasi?

Dovanojimas kitaip išgyvenamas laike. Dovanojimui būdingas momentiškumas. Duoti, gauti galima kasdieną. Tai, kas dovanojama visiems ir kasdieną, praranda dovanos vertę ir tampa paprastu davimu. Dovana savyje visada turi nenuspėjamumo, netikėtumo. Dovana- tai, kas įvyksta. Dovana ne suplanuotas aktas, bet gyvenimo įvykis. (kai coca colos kompanija man dovanoja nuolaidas ir žinau, kad tokias pačias dovanas gauna dar milijonai žmonių, tai tampa nebe dovana). Dovanos esmė ir vertė kaip tik ir yra jos momentiškume, trumpalaikiškume. Dovanos vertingos tik tada, kai jų gauni ne per dažnai ir ne per daug. Neįmanoma gyvenimą visą laiką išgyventi kaip dovaną.

Vertė. Tikra dovana visada turi vertę. Dovanotojas turi turėti kažką vertingo, kad galėtų dovanoti, gaunantysis savaime turi būti vertingas, jei jam jau dovanojama ir pati dovana turi turėti vertę, kitaip ji nebūtų dovana. Dovaną galima išreikšti formule Dovana= duotybė + vertė.

Dovana ir duotybė.

Egz.filosofijoj kalbama apie duotybes-būtį, laisvę, atsakomybę, kaltę, laiką, prasmę. Tai duotybės, kurios yra, kurias kiekvienas individas vienaip ar kitaip užpildo savuoju turiniu.

Egzistencialistai autoriai sutinka, kad autentiškai žmogus negali gyventi visą laiką, tai greičiau tam tikri gyvenimo momentai, kada jis jaučiasi labiausiai gyvenantis. Būtent tais momentais žmogus pajaučia dovaną. Autentiškais gyvenimo momentais duotybės tampa dovanomis. Autentišku gyvenimą galima pavadinti tada, kai aiškiausiai išgyvenamos tos duotybės. Visas mano gyvenimas- tėvai, draugai, kančios, mano laikas, mirtis tampa dovanomis. Tai susiję su maksimaliu šių duotybių priėmimu.

Psichoterapijoje kol klientas ir terapeutas tyrinėja kliento gyvenimo erdvę, jie tyrinėja duotybes. Klientui geriau pažinus ir priėmus savo gyvenimo duotybes, jos tampa dovanomis, tada klientas jomis gyvena. Duotybės tapsmas dovana jos tyrinėjimą kuriam laikui daro nebereikalingu.

Norisi savęs paklausti- kiek šiandien mano gyvenimo egzistenciniai veiksniai man yra duotybėmis, o kiek- dovanomis?

Gyvenimas.

Mano gyvenimas yra dovana. Pasakose dažnai sakoma kaip karalienė padovanojo karaliui vaiką. Pagal analogiją išeina, kad ir aš esu motinos padaryta dovana tėvui. Būdamas pats dovana, aš dar ir gaunu dovaną- gyvenimą. Tai, kai aplinka priėmė mane kaip dovaną, įtakoti jau nebegaliu, bet kiek aš savo gyvenimą priimu kaip dovaną, priklauso tik nuo manęs paties. Kalendoriniai įvykiai- gimtadieniai, Kalėdos, nauji metai- man primena, kad esu šioje aplinkoje dovana ir primena būtent per dovanas. Gimtadienio dovana- dovana už tai, kad esu, kad nugyvenau dar metus. Per kitas šventes mes dovanojame vieni kitiems už tai, kad gyvename, būname.

Tuo tarpu, egzistenciniai įvykiai- gimimas, mirtis, sėkmė, liga, išgijimas- primena kad gyvenimas man duotas kaip dovana. Primena ir verčia susimąstyti, ką aš veikiu su ja, gal dar net neišvyniojau.

Heidegerio įmestinumo į gyvenimą sąvoka sako, kad pačiam žmogui gyvenimas yra netikėta, nelaukta dovana. Dovanos užsisakymas, suplanavimas ją daro beverte. Tikros dovanos neįmanoma užsisakyti, kaip neįmanoma užsisakyti meilės, ligos, kančios, džiaugsmo. Ji tiesiog ateina, ištinka, kai jos išlauki. Aš tik galiu aplink save kurti aplinką, santykius, tą foną, kuriame dovanos įgauna potenciją gimti, bet tiksliai, kas gims, aš nežinau.

Kiek aš priimu ir kiek atsisakau gyvenimo kaip dovanos? Neigdamas ar nepriimdamas dovanų gyvenime, aš nepriimu ir tam tikrų savo gyvenimo dalių, arba Otto Rank žodžiais tariant , “atsisakau gyvenimo kredito, bandydamas išvengti užmokesčio mirtimi.” Atsisakydamas mažų dovanėlių gyvenime, aš po truputį atsisakinėju ir didžiosios mirties dovanos. Kaip tik šios didžiosios dovanos priėmimas, vertingomis daro ir daugelį kitų gyvenimo eigoj gaunamų dovanų.

Kūnas kaip dovana.

Kol kūnas man yra viso labo tik duotybe, jis turi neigiamą atspalvį, aš jį ne visiškai priimu, kai aš susidraugauju su savo kūnu, juo rūpinuosi, kūnas tampa dovana. Kūdikio dovanojimas labai kūniškas, tiesioginis, organiškas. Dovanodamas ar priimdamas dovaną jis remiasi tik betarpiška savo kūno išmintimi.

Laisvė.

Sartre pasakė- “žmogus pasmerktas būti laisvu”. Laisvę taip pat galima priimti ne kaip pasmerkimą, bet kaip dovaną. Kaliniams laisvė ne skolinama ar duodama, bet dovanojama. Įkalintam žmogui laisvė pirmiausia yra dovana tik čia iškyla naujas dovanojimo aspektas- ką daryti su gaunama dovana? Pirmiausiai dovana džiaugiamasi, bet po džiaugsmo ateina ir dovanos beprasmybės suvokimas. Kiekviena tikra dovana įvertina būtį, tačiau su įvertinimu kartu atneša ir tuščią prasmės indą, įpareigodama žmogų jį užpildyti. Taigi, laisvė, kurią aš gaunu jau gimdamas, yra dovana kaip galimybė. Galimybė ją pripildyti savo turiniu, ir jeigu aš pats jos nepripildau, ją pripildo kiti. Dovanojimo laisvė irgi turi ribas. Dovana ir įpareigoja ir dovanodamas aš pats įsipareigoju. Mano laisvę gauti dovaną riboja tai, kad dažnai ne aš renkuosi dovaną, bet dovana renkasi mane. Man belieka tik laisvė rinktis, kaip priimti dovaną, kaip reaguoti į ją.

Dovanos Laikas.

Dovanų gyvenimo laikai skirtingi. Yra dovanų, kurias gaunu ir tuoj pat užmirštu, yra dovanų, kurios gyvos manyje metais. Dovanos gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kiek gyvybės į ją įdedama ir kiek gavęs dovaną nori tą gyvybę prižiūrėti, išsaugoti. Tarpasmeniniame kontekste tenka dovanoti laiką. Aš būnu su tavimi- dovanoju tau savo laiką. Pavyzdžiui, konferencijoje pranešimą galima skaityti ilgiau, kai kitas tau dovanoja savo laiko.

Kaltė.

Dovana gali kaltę išpirkti, tačiau gali ir kaltę sukelti. Žmoguje potencialiai esančios dovanos, jeigu niekam nedovanojamos, gali kelti kaltę. Egzistenciškai kaltė dovanojime svarbesnė ne tik kaip žodinis atsiprašymas, bet kaip veiksmas- atgaila, kaltės išpirkimas, malda kaip prašymas dovanoti.

Tikėjimas kaip dovana.

Svarbu tikėti dovanomis. Čia kalbu apie tikėjimą, kad dovana atneša tai, ko man reikia. Tai nebūtinai malonūs dalykai, tai gali būti ir skausmas, kančia. Tikėjimas dovana į vaiko gyvenimą atkeliauja su Kalėdų Senio simboliu (gal net archetipu). Tikėti dovanomis vaikus moko Kalėdų Senis. Jis moko tikėti, kad, kai išlauki tam tikrą laiką, ateina ir apdovanojimas už tai, ką gero padarei ir dovanojimas už tai, kuo nusikaltai. Kodėl ne konkretūs žmonės dovanoja dovanas, bet tai yra daroma per tarpininkus? Vaikai mokomi tikėti, kad, be tėvų ir kitų konkrečių aplinkos žmonių yra aukštesnė valia, kuri žino, kaip tu gyveni, ką gero, blogo padarai ir kiek esi vertas būti apdovanotu. Dovanų Senis – daugiau negu sąžinė, negu superego.

Dovanos tarpasmeninis kontekstas.

Dovanojimas- tarpasmeninis reiškinys, kuriam būtinas ryšys, kontaktas. Savo gyvenimą kaip dovaną aš galiu suprasti tik santykyje su tais žmonėmis, kurie man jį padovanojo, kuriems aš jį dovanoju . Savo vertę aš galiu suprasti tik santykyje su kitais, o tų santykių vertę gali pailiustruoti atsakymas į klausimą- ar man kiti dažniau duodavo ar dovanodavo? Ir dabar, kai aš gaunu dovaną- ar aš ją priimu kaip dovaną ar kaip davinį? Tai priklauso nuo dovanos konteksto- kiek vertingas man yra dovanotojas, kiek aš pats jaučiuosi vertingu gauti dovaną ir kokį krūvį atsineša pati dovana. Dovanodamas kitam aš apdovanoju ir patį save. Aš apdovanoju tuos kitus asmenis, esančius manyje, taigi apdovanoju ir patį save ir kartu tampu turtingesniu. Juk ir kalbėdamas su kitu aš kartu kalbuosi su tam tikra savęs dalimi- tuo kitu manyje.

Dovanodamas apdovanoju patį save, nes dovanodamas aš teigiu save. Remiantis Tillich’u, drąsą būti galima suprasti kaip drąsą dovanoti ir priimti dovaną. Drąsa būti savimi- drąsa dovanoti save. Pats žmogus kaip dovana. Norėčiau, kad į mano gimtadienį ateitų tie žmonės, kurie man yra svarbūs, o ne bet kas kad ir su brangiausiomis dovanomis. Verčiau tegu pirmieji ateina kad ir be dovanų.

Amerikiečių rašytojas R.Bachas savo knygoje “There is no such place as far away” pristato knygos gimimo istoriją.Viena kitame kontinente gyvenanti jo pažįstama mergaitė paprašė Bacho, kad jis atvyktų į jos penktąjį gimtadienį. Jai nereikėjo jokių kitokių dovanų, jai reikėjo konkretaus žmogaus. Bachui nieko kita nebeliko kaip savo kelionę pas toli gyvenančią Rae aprašyti toje knygoje.

Dovanos priėmimo problema.

Kartais, gaunant dovaną, tenka suabejoti, ar galiu ir ar noriu aš ją priimti. Dovana ne būtinai būna tai, ko aš labiausiai laukiu ir tikiuosi.

Egzistencinė būtis neįmanoma be paradoksų- lauki vienų dovanų, gauni kitas, lauki vienų žmonių atnešant dovaną, ją gauni iš visai kitų, o dažniausiai svarbia dovaną gauni tada kai jos visai nelauki. Kaip ir mažoji Bacho kolegė sulaukė rašytojo apsilankymo knygos pavidale.

Dovana nėra tai, kas užsakoma iš anksto, suplanuojama, ko reikalaujama. Dovanai labiau būdingas įvykio, kuris mane ištinka apibūdinimas. Ir kuo aš atviresnis pasauliui, tuo didesnė tikimybė, kad dovana mane ištiks. Atvirumo būčiai būsena- tai pasiruošimo priimti dovaną būsena.

Egzistenciniame gyvenime neretai tenka pasitikti dovaną, Nyčės žodžiais tariant “imi neklausdamas, kas duoda. Nors neklausdamas, bet dėkodamas”. Dovana tai apreiškimas, tai pašaukimas ir misija. Tai malonė kuriai reikia būti pasirengus ir kuri negaunama visam laikui.

Dovanojimo lygiai, skirstomi priklausomai nuo to, ką aš dovanoju, kiek savęs įdedu į konkrečią dovaną ir koks mano santykis su tuo asmeniu kuriam dovanoju.

1. Beasmenis (pseudodovanojimas). Santykyje su tuo, kam dovanoju tai pasireikštų kaip aš- tai santykis. Tą, kuriam dovanoju, aš matau kaip objektą, iš kurio galima pasipelnyti, mano dovana tėra tik objektas, skirtas išlaikyti kitą objektą savo manipuliacijos lauke. Čia dovanojimas primintų biheviriostinį instrumentinio sąlygojimo procesą.

2. Asmeninis.Šiame lygmenyje labiau pasireiškia aš- tu santykis. Aš esu asmeniškame santykyje su dovanos gavėju, o į dovaną įdedu dalį savęs. Yra skirtingos asmeniško dovanojimo formos:

-Dovanojimas siekant išpirkti kaltę;
-Dovanojimas siekiant bendrauti. (Socialinių kontaktų užmezgimo dalis);
-Dovanojimas kaip atleidimas kitam.

3. Aukščiausias dovanojimo laipsnis- dovana Dievui. Tai dovanojimas, kuriam būdinga “nepaisant nieko”, tai reiškia nepaisant to, bus mano dovana priimta ar ne. Čia dovana įgauna aukos prasmę. Dievas pareikalavo iš Abraomo, kad paaukotų Izaoką. Abraomui tai buvo pati sunkiausia auka, kurios iš jo galėjo būti pareikalauta. Ir vis dėlto jis ryžosi, nes nė viena auka negali būti persunki, kai Dievas reikalauja. Kai žinai, kad to reikalauja Dievas, paaukoti(padovanoti) galima viską- malonumą, laimę, net savo paties egzistenciją. Kai aš atrandu savyje drąsos dovanoti save Dievui, aš galiu save dovanoti ir kitiems. Tam tikrais momentais savo gyvenime svarsčiau, kam save dovanoti. Kol taip mąsčiau- dovanojau save tik sau pačiam. Dovanojimas tikras tik tada, kai jis vyksta santykyje su kitais, su Dievu. Priešingu atveju dovanojimas- tik narcisistinis savęs patenkinimas.

Dovanojimo patologija.

Neuroziniai sutrikimai. Nuspalvinti dovanojimo baimių ir nerimo. Neurotikui sunku apsibrėžti atsakomybės už dovanojimą ribas, dažnai linkęs prisiimti per daug atsakomybės net tik už priimtas dovanas, bet ir už tai, ką padovanojo. Neurotikui naudinga dovanoti, nes dovana jį įpareigoja, taip dovana gali tapti tarpininku įpareigojant. Todėl toks asmuo bijo ir priimti dovanas, nes tada ir jam teks dovanoti. Dovanoti trukdo intymumo baimė, atsakomybės vengimas, atstūmimo baimė, gėdos jausmas. Bihevioristiniu požiūriu, neurozė formuojasi esant netinkamam apdovanojimui už baimes (vaistais, dėmesiu). Nereikia skubėti apdovanoti žmogaus visada, kai jis to prašo. Vis dėlto neurotikui sekasi, kitame jo neurotiškumo poliuje glūdi galimybė atrasti didelę dovaną, kurios neturi kiti. Jeigu jam pavyksta suprasti, kad neurozė skirta ne tam kad jį sugriaužtų ar sunaikintų, bet tam kad įprasmintų jos duodamas galimybes.

Depresijai būdingas dovanojimo nuvertinimas, iš dovanojimo belieka tik davimas. Depresyvus asmuo, nuvertindamas save nuvertina ir savo galimybes dovanoti. (Kodėl turėčiau dovanoti, jeigu nieko neturiu vertingo savyje?) Dovanos depresijos atveju visiškai praranda savo vertę ir tampa viso labo tik daviniais. Egzistenciniu požiūriu, depresija- autentiška, normali reakcija į neapsisprendimą priimti dovanų ir dovanoti. Manijos atveju asmuo tampa pseudodovanotoju, su pakilia nuotaika, aukšta saviverte, atsiranda ir daug potencialo dovanojimui. Viską išdovanojus, nieko nebelieka ir vėl ateina tuštumos jausmas, beprasmybė.

Dovana visų pirma yra gyva, spontaniška. Didelis dovanos intelektualizavimas ją žudo. Autistiškas žmogus, užuot leidęs veikti, reflektuoja dovanojantįjį ir galiausiai abu praranda.

Dovana psichoterapijoje.

Kliento supratimas jau dovana jam, tačiau aukščiausia dovana kai šalia yra ir tikėjimas klientu. Didžiausia dovana-dovanomis tikintis terapeutas, kuris pats gerai jaučia dovaną savo gyvenime. Psichoterapijoje kliento priėmimas galėtų padėti jam savo simptomus priimti kaip dovanas, kurias išvyniojus, atrandamos galimybės keisti savo gyvenimą. Egzistencinėje psichologijoje į krizinius gyvenimo momentus tenka pažvelgti kaip į dovanas, kurias reikia ne iš karto suvalgyti, bet pasidėti šalia ir pabūti, pagalvoti, ką naujo jos suteikia gyvenimui. Dovana grupiniame patyrime- atsiskleidimas ir atreagavimas. Dovanojimas- grandininė reakcija, vienas dovanojimas dažnai skatina norą dovanoti ir kitame.

Tiek kasdieniniame gyvenime, tiek ir psichoterapijoje realybė yra tokia, kad, norint dovanoti kitiems, norint gauti dovaną, reikia rizikuoti, reikia aukoti ir aukotis. Įsisąmoninęs šią tikrovę, žmogus priartėja ir prie gilesnio dovanojimo supratimo.