Žilvinas Kunigėlis

„Normos nuojauta antipsichiatrijoje”

(Pranešimas skaitytas LHPA 2004 m. Kauno konferencijoje “Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Prieš 44 metus Thomas Szasz iškėlė teiginį, jog psichinės ligos yra tik metafora, idėja, bet jokiu būdu ne faktas. Pranešime mėginau glaustai perteikti tik mažą dalį T. Szasz paaiškinimų kodėl taip yra. Kai kurie paaiškinimai susipynė su mano paties supratimu ir, žinoma, tapo kiek kitokie, nei paties T. Szasz formuluoti. Šis tekstas yra panašus į konferencijos metu skaitytą pranešimą, bet yra ir keletas papildymų.

T. Szasz pasuko kitu keliu, nei L. Binswanger, R.D. Laing, M. Boss, ar daugelis kitų antipsichiatrų. Jis nuosekliai ir kategoriškai atsisako mąstyti tokiomis primetamomis sąvokomis kaip „liga”, ar „sveikata”. Užuot bandęs tobulinti psichiatriją, jis tyrinėja ją tarsi iš šalies, iš socialinės, teisinės, politinės perspektyvų. Aprašydamas kokiu būdu psichinės ligos idėja įtakoja santykius šeimoje, politikoje, teismuose, žurnalistų raštuose ir banaliose kasdieninėse situacijose, jis sistemingai demaskuoja psichiatriją kuriančias jėgas ir už to slypinčius interesus.

Apibrėžiant kas yra liga, T. Szasz laikosi gamtamokslinio modelio. Taip mąstant, liga yra nenormali biologinė organizmo būklė. Ta būklė gali pasireikšti struktūriniais, arba funkciniais pokyčiais, kurie vertinami kaip nepageidaujami. Pokyčiai gali būti aptinkami genetiniame, molekuliniame, ląsteliniame, audinių, organų, ar organų sistemų lygiuose, t.y. randami, atliekant pvz. laboratorinius kraujo tyrimus, ir/arba matomi plika akimi, pvz. odos auglys.

Dabar, kuriantis vis naujoms medicininėms technologijoms, tikimasi, jog psichinius procesus bus galima tiksliai ir specifiškai paaiškinti molekuliniame ir genetiniame lygiuose. Jeigu tai pavyktų, psichines ligas būtų teisingiau vadinti smegenų (nervų), arba genetinėm ligom ir gydyti tik smegenis, arba genus, o ne „psichiką”.

Tuo tarpu, „psichines ligas” medikai jau 200 metų nustatinėja ne pagal struktūrinius, ar funkcinius pokyčius. Grubiai apibendrinus, galima sakyti, jog „psichinės ligos” diagnozė grindžiama: 1) ligą imituojančiu elgesiu, ar kitokiu visuomenėje nepriimtinu elgesiu ir 2) nepriimtinu tokio savo elgesio aiškinimu. Haliucinacijos, kliedesiai, depresija ir kiti psichiatriniai terminai nurodo į „liguistus” žmogaus pergyvenimus, kurie vienaip, ar kitaip veda prie nepriimtino elgesio ir „nenormalių” paaiškinimų. Tai, ką psichiatrai mėgina apibrėžti kaip psichozę T. Szasz manymu tėra žmogaus nesąžiningumas su savimi pačiu. Toks žmogus pats patiki esąs tuo kuo nėra, pvz. Napoleonu.

Psichiatrija išlieka medicinos sritimi, nes čia susiduriame su „ligų” diagnozėm ir „gydymu”. Psichinių sutrikimų diagnostiniai instrumentai ir kriterijai puikiai tarnauja kuriant psichinės ligos iliuziją. Terminologijos manipuliacinei galiai atskleisti T. Szasz paskyrė atskirą knygą „Beprotystės leksikonas” („A lexicon of lunacy”). Dirbant praktinį psichiatro darbą, vadovaujamasi psichinių ligų diagnostiniais kriterijais ir, daugiau ar mažiau standartizuotais diagnostiniais instrumentais. Atliekant diagnostines procedūras, paprastai jau nebekvestionuojama, ar psichinės ligos apskritai yra. Iš karto tampa aišku, kad tam tikri paties „ligonio” įvardinami, ar neverbaliai perteikiami gyvenimo sunkumai yra vadinami simptomais, nekyla abejonių, kad tam tikras simptomų derinys vadinamas tokia, ar kitokia liga. Savaime aišku ir kas čia uždavinėja klausimus, o kas tik atsakinėja į juos ir t.t. Pasikliauti savo išmanymu prieš tokią „mokslinę” terminologiją ir „diagnostikos” kriterijus sunku, o kol nesi „įgudęs specialistas”, su išlavėjusiu „klinikiniu mąstymu”, atrodo kaip netikęs ir net arogantiškas sumanymas.

Šiais laikais tikima, kad psichines ligas, kaip ir bet kurias kitas kūno ligas galima gydyti vaistais. Tokiam tikėjimui pagrįsti yra įspūdį darantis ir efektą duodantis mokslinis pagrindas. Randama, jog, pvz. depresija sergančio žmogaus neuronų sinapsėse trūksta tam tikro neuromediatoriaus (pvz. serotonino, noradrenalino, adrenalino). Sakoma, jog vaistai, specifiškai veikdami per šias neuromediatorių sistemas, didina trūkstamo neuromediatoriaus kiekį ir šitokiu būdu gydo depresiją. Tuo pačiu principu veikia ir antipsichotiniai medikamentai, tik per kitus neuromediatorius. Ir iš tiesų, gydant vaistais, tam tikra dalis „nenormalumų” sumažėja, ar ir visai išnyksta, nors, vaistus nutraukus, dažnai ir vėl atsiranda. Šitas vaistų sukeliamas laikinas atokvėpis nuo gyvenimo sunkumų leidžia vaistus gaminančioms ir platinančioms organizacijoms uždirbti didžiulius pinigus. Kadangi tokios organizacijos valdo didžiulį kapitalą ir pačios yra priklausomos nuo gaunamo pelno, tai ir jų daroma finansinė įtaka moksliniams ieškojimams yra ženkli ir ryškiai tendencinga. Be abejo, tokios organizacijos aktyviai darbuojasi ir formuojant viešąją, bei specialistų nuomonę apie psichiką, ar kitas organizmo funkcijas veikiančių vaistų naudą. Galios pozicijas sutvirtina ir tai, jog vaistų industrijos veikla yra aktyviai ir sėkmingai derinama su valstybiniais interesais.

Kita vertus, pripažįstama, jog mūsų socialinė veikla įtakoja emocinę būklę, o tai, savo ruožtu, gali paveikti ir neuromediatorių lygį mūsų nervinių ląstelių sinapsėse. Antai, buvo atliktas mokslinis tyrimas, kur stebėta aiškią socialinę hierarchiją turinti beždžionių bendruomenė ir tirta jos narių serotonino lygis nervinių ląstelių sinapsėse. Paaiškėjo, jog lyderio sinapsėse serotonino lygis buvo aukščiausias, o kuo žemesnėje hierarchijoje buvo beždžionė, tuo jos serotonino lygis buvo žemesnis. Lyderio elgesys buvo valdingas, bet globėjiškas ir geranoriškas, o agresyvumas didėjo žemėjant bendruomenės narių statusui hierarchijoje. Trumpam atskyrus lyderį nuo bendruomenės, serotonino kiekis jo organizme sumažėjo, o jo vietą užėmusio naujo lyderio serotonino lygis padidėjo. Iš šio eksperimento galima manyti, jog beždžionių biocheminiai organizmo svyravimai kažkokiu būdu susiję su jų socialine veikla. Kad tai tinka ir žmonėms, atrodo labai logiška. Čia verta pažymėti, jog neuromediatorių pokyčiais galiama paaiškinti vaistų veikimo mechanizmą, bet tai nėra specifinis diagnostinis požymis, pagal kurį būtų galima sakyti, kad tam tikros psichinės ligos atveju būna vieno, ar kito neuromediatoriaus padidėjimas, ar sumažėjimas. Nėra atrasta jokių specifinių mikro/makro stuktūrinių, ar funkcinių organizmo pokyčių „psichinėms” ligoms diagnozuoti. Psichologai apmokomi taip, kad užpildytų šią nemedicininę medicinos spragą.

Taigi, gamtamoksliškai aiškinant socialinės veiklos naudą žmogaus neuromediatoriams, galima logiškai paaiškinti kodėl „simptomus” siekiama mažint ne tik vaistais, bet ir bendravimo dėka, vadinamo psichoterapija. Tikėdami, jog psichinės ligos yra faktas, o ne metafora, renkamės ir atitinkamą mąstymą, ir atitinkamą atsakomybę, ir atitinkamą laisvę. Bet, jei psichinių ligų nėra, tai, vadindami psichoterapija tam tikrą žmonių bendravimo formą, mes tik trukdom sau suprasti kuo gi iš tiesų po šia priedanga užsiimama. Tokiu atveju ir procedūros, atliekamos „psichikai” gydyti yra apgaulė. Daugeliu atveju T. Szasz įžvelgia galios siekimą, imituojant pagalbą. Valstybės remiama psichoterapija šiuo požiūriu yra ypač įtartina.

Visai tikėtina, kad dar prieš 200 metų, žmonės, šnekėdami apie „sielos gydymą”, žinojo, kad tokie „gydytojai” yra dvasiškiai ir, kad pats gydymas yra metaforinis. Jei tai tiesa, tai šiandien jau yra įvykusi sąvokų slinktis, leidžianti „sielą” vadinti „psichika”, o „psichiką” jau galima paaiškinti kaip tam tikrą „smegenų funkciją”. Todėl dabar žmonės šneka apie psichiatrus, kaip apie gydytojus, gydančius psichikos sutrikimus. Ir tai suprantama pažodžiui, pagal analogiją su bet kokių kitų medicininių sutrikimų gydymu.

T. Szasz šią slinktį didžia dalimi aiškina visuomenės saugumo poreikiu. Jis pastebi, kad psichinių ligų apibrėžinėjimas prasidėjo apie 1800-uosius, bendradarbiaujant gydytojams su teisininkais. Savo materialinį turtą iššvaistantys, ar kitaip iracionaliai besielgiantys, neprognozuojami, sau ir kitiems grėsmę keliantys individai palaipsniui buvo vis sėkmingiau neutralizuojami „civilizuotomis” priemonėmis. Nepakaltinamumui apibrėžti buvo kuriami pseudo-medicininiai pseudo-moksliniai paaiškinimai, taip identifikuojant asmenis, kuriems atsakomybė už jų padarytus veiksmus turi būti atimama, arba (kas yra dar kurioziškiau) bent dalinai apribojama. Čia susiduriame tiek ir su poreikiu tikėti psichine liga, tiek ir su siekimu sustiprinti tokį tikėjimą „moksliškai”.

Žinoma, po tokio lūžio žmonių tikėjime/mąstyme, norinčių būti pavyzdžiui kriminaliniais nusikaltėliais, darosi vis mažiau, o „psichinių ligonių” daugėja. Iki Z. Froido dar buvo manoma, kad visuomenėje esti ir sveikų žmonių, kuriems laisva valia yra savaime suprantamas dalykas. Krikščioniška bažnyčia teigia, kad viskas yra Dievo valioje, bet palieka žmogui laisvę paklusti, arba ne tai aukščiausiajai valiai. Visuomenėje prigijus Z. Froido tikėjimui visišku determinizmu, tapo legalu manyti, jog absoliučiai sveikų žmonių iš viso nėra. Pasąmonė tapo mūsų sąmonei tiesiogiai neprieinama „juodąja dėže”, iš kurios gali laikas nuo laiko išsiveržti mums nepavaldūs impulsai. Taigi, už tuos „nepažįstamus” impulsus visiškai prisiimti atsakomybę tapo lyg ir nebebūtina. Psichoanalizė padarė didžiulę įtaka net ir laisvam menui, kurį ji dabar gali išanalizuoti ir paaiškinti kaip užsimaskavusią patologiją. Lygiai tą patį veiksmą tapo galima padaryti ir su sapnais, ir su haliucinacijom, ir su religija, ar su bet kuria kita žmogaus veiklos sritim.

Pripažinus nusikaltėlį psichiniu ligoniu, simboliškai yra sunaikinamas ne tik jis pats, kaip pilnavertė socialinė būtybė, bet ir jo nusikalstamas veiksmas. Nusikaltėlis paskelbiamas negalinčiu pilnai atsakyti už savo veiksmą. Jo veiksmas tampa kažkuo, kas nebėra jį padariusio žmogaus valioje. Veiksmas atsiejamas nuo žmogaus. Čia Szasz mato analogijas su velnio įvaizdžiu krikščionybėje ir viduramžiškom egzekucijom, siekiant jį išvaryti. Dabartinį tikėjimą mūsų pasąmonėje glūdinčiais impulsais, tiesiogiai nepavaldžiais mūsų sąmonei, T. Szasz juokais vadina pačių psichoanalitikų terminu – „projekcija”. Toks atsakomybės atėmimas yra esminis žmogaus egzistencijos paniekinimas.

Paternalistinės valdžios ilgesys leidžia mums to nekvestionuoti. T. Szasz rūpi kokios tokio aklumo pasekmės, kokią egzistencinę kainą moka žmogus, iš kurio mes atimame teisę būti pilnai atsakingu? Kokią egzistencinę kainą mokame mes – visuomenės nariai – įgaliodami grupelę profesionalų elgtis su kai kuriais psichiatriškai identifikuojamais žmonėmis taip, tarsi jie būtų nepilnai atsakingi?

Galima užduoti ir mažiau reikšmingą gamtamoksliškai suinteresuotą klausimą: jeigu aukštą hierarchinę padėtį bendruomenėje užimančios beždžionės neuronų sinapsėse daugiau serotonino, nei žemesnę padėtį turinčios beždžionės sinapsėse, tai kaip paveiktų žmogaus neuromediatorių sistemą sugrąžinta atsakomybė ir laisvė?

Kadangi mitai padeda žmogui atlaikyti savo egzistencinę tuštumą, tai ir siekimas demitologizuoti psichiatriją turi turėti savo ribas. T. Szasz svarbu atskirti kada žmogus laisvai renkasi tikėti mitais, siekdamas užpildyti savo egzistencinę tuštumą, o kada mitologizuojama, siekiant apgaudinėti ir prievartauti kitus žmones. Draudžiant mitologizuoti savo gyvenimą, ar trukdant tai daryti laisviems ir to norintiems suaugusiems žmonėms, būtų tas pats, kas drausti religinę laisvę. Bet, draudžiant legalų ir politinį mitologijos vartojimą, kaip apgavysčių ir prievartos maskuotę, reikštų religinio persekiojimo draudimą, sako T. Szasz. Jo kritika nukreipta kovai prieš prievartą ir už laisvę, o ne prieš religiją, mediciną, psichiatriją ir pan.

Grįžtant prie laisvos nuo prievartos psichoterapijos, tai, manau, jog visa, kas padeda žmogui tapti/būti tuo, kuo jis iš tikrųjų yra, tapti/būti savimi, yra vertinga (sakykime – normalu), o kas tam trukdo – manipuliacija, prievarta (sakykime – patologija).

Vengrų tautybės psichiatras, psichoanalitikas, profesorius Thomas Stephen Szasz gimęs 1920 metais. Daugiau apie jo biografiją, veiklą, knygų, straipsnių sąrašą ir kt. galite rasti internetiniame puslapyje: „Thomas S. Szasz Cybercenter for Liberty and Responsibility” adresu: www.szasz.com

Kaunas, 2004.11.06