Tikras ir netikras misticizmas

Tikras ir netikras misticizmas

Tokie apibrėžimai dar labiau paskatina New Age atstovus kalbėti apie savo patirtį kaip apie mistinę, o žvelgiant iš šalies kelia norą aiškiau atskirti klasikinę ir naująją mistinės patirties sampratas.

Kuo čia dėtas Ruysbroeckas, kuris laikomas žymiausiu Flamandų mistiku? Visų pirma, tuo, kad daugelis New Age tyrinėtojų ir pačių New Age priskiriamų autorių teigia, jog, kaip jau minėjau, mistinė patirtis yra New Age pagrindas. Mistikų citatos yra vieni populiariausių New Age tekstų „ramsčių“. Kita ir svarbiausia priežastis, kodėl Ruysbroeckas čia toks svarbus, yra ta, jog Ruysbroeckas rašė savo veikalus polemizuodamas su „Laisvos Dvasios broliais“, kuriems puikiai tiktų New Age judėjimo apibūdinimai. Laisvos Dvasios Brolija buvo 13-14 a. panteistinė ir panenteistinė eretinė bendruomenė, susiformavusi krikščioniškoje aplinkoje. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pagrindinius „Laisvosios Dvasios brolių“ teiginius:

• Senojo Testamento laikas buvo Tėvo era, krikščionybė – Kristaus era, dabar (13 a.) prasideda nauja – Šv. Dvasios era.
• Dievas yra kiekviename kūrinyje, (taip, kaip Kristuje, kaip Eucharistijoje, t.y. visi kūriniai yra dieviški)
• Broliai, t.y. pasiekę vienį su Dievu, yra vienos prigimties su Dievu ir be jokių skirtumų
• Rojus yra mumyse, čia jo ir reikia ieškoti
• Laisvė yra nevaržoma, o tikrovė – nenusakoma
• Nuodėmės nėra, t.y. niekas nebėra nuodėmė po nušvitimo

Taigi, Ruysbroecko tekstai čia turėtų pasitarnauti „tikros“ ir „netikros“ mistinės patirties identifikavimui. Būtent taip mistinė patirtis yra įvardijama Ruysbroecko tekstuose – „tikra“ ir „netikra“. Ir šie tekstai parodo, kad tikrą nuo netikros mistinę patirtį skiria ne laikmečiai, o konkrečios nuostatos, kurias ir noriu apžvelgti.

Ruysbroecko ir New Age mistinės patirties skirtumai:
1. Pirmasis aiškus „išorinis“ skirtumas yra juslinės patirties reikšmingumas. Ruysbroeckas nesureikšmina juslinės patirties. Paul Mommaers, Ruysbroecko tyrinėtojas, teigia, kad pats Ruysbroeckas išgyveno tai, kas šiuo metu įprasta vadinti paranormaliais potyriais. Iš tiesų, Ruysbroeckas neatmeta juslinės patirties kaip mistinės patirties dalies. Jis tai vadina „dvasiniu apsvaigimu“, kuris reiškia, kad žmogus gauna daugiau juslinių potyrių ir malonumo, negu kada nors būtų galėjęs trokšti. „Dvasinis apsvaigimas“ sukelia labai keistą žmogaus elgesį. Jis gali imti šokti, dainuoti, garsiai šlovinti Dievą arba verkti iš džiaugsmo, arba tapti visiškai tylus tarsi praradęs visus pojūčius.

Tačiau Ruysbroeckas (savo veikale „The Spiritual Espousals“) pabrėžia, kad tokie potyriai duodami tiems, kurie tik pradeda nusigręžti nuo pasaulio ir (čia Ruysbroeckas cituoja apaštalą Paulių), „jie dar yra silpni ir jiems dar reikia pieno ir švelnaus maisto, o ne stipraus maisto, kuris yra Dievo išbandymai ir nusigręžimas“. („Dievo nusigręžimas“ – vadinama „tamsioji sielos naktis“, aprašoma daugumos mistikų.) Vis dėlto aprašęs įvairius neįprastus, ir vis dėlto nupasakojamus, potyrius, Ruysbroeckas akcentuoja apofatinę, t.y. nenusakomą patirtį, kuri toli peržengia jusles, kurios neįmanoma ištirti.

Tuo tarpu New Age akcentuojama jutiminė patirtis, kuria galima pasidalinti, ją galima nupasakoti, ja galima pasiremti diskusijoje (aš matau spalvas, aš girdžiu pasaulį, aš susulieju su Absoliutu). Bandoma kuo daugiau sieti savo patirtį su šiuolaikinio gamtamokslio pasiekimais, pateikiami „įrodymai“, pvz., auros nuotraukos. Viena vertus, stengiamasi savo teorijose kuo daugiau remtis mokslu, kita vertus teigiama, kad tų teorijų ištirti ar paaiškinti moksliškai neįmanoma.

2. Aš vaidmuo. Iš „Aš“ sampratos išplaukia galima sakyti visi kiti skirtumai. Ruysbroeckas, kaip ir daugelis kitų klasikų mistikų, pabrėžia, kad mistinėje patirtyje Aš nelieka; pirmas žingsnis į vienybę su Dievu – išsilaisvinimas ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo savęs; išsilaisvinimas iš savo jausmų, potraukių, troškimų, idėjų. Taigi, tikras mistikas neturi „savo“ patirties, nes turi išsilaisvinti iš jos, neprisirišti.

New Age pabrėžiamas žmogaus pasiekimai: žmogus medituoja, užsiima kitomis praktikomis – svarbu, kad žmogus kažką daro su savo gyvenimu ir taip žmogus pasiekia vienovę su Absoliutu, t.y. tarsi valdo šį santykį. Žmogaus vaidmuo dažnai yra pabrėžiamas, pvz., į paskaitas ar užsiėmimus kviečiančiuose skelbimuose, „Jei nori valdyti savo gyvenimą, pažinti savo aukštesnįjį Aš, įveikti sunkumus ir t.t., ateik pas mus“.

Tuo tarpu, Ruysbroeckas, kalbėdamas apie netikrą mistinę patirtį, išskiria tris šios patirties formas, kuriose pagrindinis „netikrumo“ bruožas yra nukreiptumas į save, t.y. Aš sureikšminimas: 1) kai siekiama tuštumos savyje (tarsi atsižadėjimo) kaip savitikslės – pati tuštuma yra tikslas; 2) kai aktyviai siekiama savo tobulumo per atgailą ir gerus darbus, bet tikslas ir vėlgi yra pats žmogus; 3) kai gyvenama pagal tokią tuštumos ir aktyvumo sampratą ir nebelieka nuodėmės idėjos: visas gyvenimas atrodo teisingas, nes žmogus laiko save aukštesniu už gerus ir blogus darbus, už Bažnyčią ir šventus raštus. Taip yra, kai žmogus mano, kad: a) vienyje su Dievu jau viską gavo ir niekas, net pats Dievas daugiau nieko nebegali jam suteikti; b) yra tik Dievo instrumentas, taigi, veiki ne jis pats, o Dievas jame.

3. Nuodėmės samprata. Ruysbroeckas teigia, kad pasiekta vienovė su Dievu yra amžina, t.y. radikalus posūkis atgal neįmanomas. Vis dėlto žmogus gali klysti kasdienybėje, tačiau jis niekuomet visiškai nebenusigręžia nuo Dievo. Žmogus tarsi dvigubas veidrodis – viena pusė į Dievą, kita – į žmoniją. Pasak Ruysbroecko, kasdienės klaidos tėra kaip keli vandens lašai ant iki raudonumo įkaitusio paviršiaus. Tokia nuostata, be abejo, buvo ir yra labai patraukli, jei į ją neįsigilinama.

„Laisvos dvasios brolija“ taip pat teigė, kad jų pasiekta patirtis yra amžina ir nekintanti. Wakefieldas ir Evansas savo knygoje „Heresies of the High Middle Ages“ cituoja pagrindines šios brolijos mintis, tame tarpe ir tokią: Nuodėmės nėra. Po to, kai žmogus pasiekia vienovę su Dievu, jo nebevaržo jokie įstatymai, nei įsakymai. Visa kūrinija skirta jam tarnauti, taigi „laisvos dvasios žmogus“ gali naudotis viskuo, kuo tik nori, be jokių apribojimų.

Pagrindinis skirtumas čia yra tai, kad, Ruysbroecko manymu, nuodėmingumas lieka kaip žmogaus laisva valia – galėjimas rinktis blogį, tačiau patyrus vienį su Dievu, nelieka noro daryti bloga. Ir tai ne dėl to, kad gali iškreipti savo šventumo aurą, bet iš meilės Dievui ir kūrinijai. Vis dėlto smulkios nuodėmės yra neišvengiamos, nes klaida – žmogaus prigimtis. Manyčiau, būtent todėl dvasingi žmonės žymiai jautriau reaguoja į savo smulkias klaidas, negu paprasti žmonės.

Laisvos dvasios broliams laisva valia reiškė nebe laisvą ir atsakingą rinkimąsi tarp gėrio ir blogio, bet anarchiją. Blogio nėra, nuodėmingumas išgydomas tarsi liga, užpildomas tarsi žinių trūkumas. „New-age-izmui“ vienareikšmiškai priskirti benuodėmingumo idėjos negalima, nes bendruomenių yra labai įvairių. Manau, kad daugelis nėra taip aklai tikintys savo benuodėmingumu. Vis dėlto manau, kad kai kuriose bendruomenėse (pvz., Ošo ar Visariono) gyvuoja artima „Laisvos dvasios broliams“ nuodėmingumo išnykimo idėja.

4. Skiriasi ir pasiekiamo vienio su Dievu samprata. Ruysbroeckas sako, kad net visiškoje vienovėje su Dievu, žmogus su Juo nesusilieja substancialiai. Dievas lieka Dievu, o žmogus lieka žmogumi. Sąjungoje su Dievu žmoguje nuolat kaitaliojasi visiškos ramybės ir aistringo troškimo, Dievo siekimo būsenos, t.y. Dievas net ir pasiekus vienio su Juo būseną, lieka visiškai Kitas. Be abejo, mistikai pabrėžia Dievo asmeniškumo išnykimą mistinės patirties metu, tačiau Dievo asmeniškumas ir kitoniškumas išlieka po patirties. Tuo tarpu New Age nėra asmeninio Dievo nei prieš, nei po mistinės patirties; čia pabrėžiamas visiškas susiliejimas, ištirpimas. Galiausiai, ir tai, jog New Age bendruomenėse dažniausiai nelieka jokios konkrečios dievybės – nei Budos, nei Kristaus, nei Alacho. Visa suslieja į vieną visatos energiją, su kuria susilieja patiriantis mistinę patirtį, ir visa tampa viena tiesiogine to žodžio prasme.

5. Taigi, skiriasi pati Dievybės samprata. Klasikiniai mistikai (kad ir kokio tikėjimo jie būtų) pabrėžia savo tikėjimo sutvirtėjimą. Nors kalba apie Dievą ir apie savo santykį kaip apie viską apimančią vienovę, jų kalboje (jei jau imasi apie tai kalbėti) Dievo vaizdinys niekada nepraranda tam tikrų konkrečios religijos bruožų. Pvz., Eckhartas ir Ruysbroeckas daug dėmesio skiria švč. Trejybės aptarimui, Kristui, Mergelei Marijai; Zen meistrai ir toliau vartoja budizmo sąvokas. Tuo tarpu New Age iš įvairių religijų ir tradicijų susipina Dievybės apibūdinimai: energija, Absoliutas, Visata, Universali Sąmonė, Kosminis Kristus ir kt.

6. Skriasi tikėjimo ir praktikos santykis. Mistikai, tame tarpe ir Ruysbroeckas, visų pirma kviečia tikėti, tuomet melstis, daryti gerus darbus ir lankyti bažnyčią. T.y. visų pirma ir visiškai atvirai yra kalbama apie tikėjimą. New Age dažnai pradedama nuo veiklos, sakoma, kad tai tik praktika, tik meditacija, tik mankšta. Jums visai nebūtina kuo nors tikėti. G. Beresnevičius straipsnyje „Programavimas ir okultizmas“ taip pat pastebi, kad New Age žymiai daugiau dėmesio skiriama metodui, negu objektui, t.y. energijai, Dievui ar kosminei sąmonei.

Tačiau kartu vartojamos sąvokos, turinčios konkrečią religinę prasmę ir taip su praktika nejučia smelkiasi ir tam tikras religinis tikėjimas. Pvz., neįmanoma ilgai praktikuoti jogos vien kaip sveikatai naudingos mankštos ir nesusipažinti su dvasiniu jogos mokymu. O tokiose praktikose kaip meditacija išvis vargu ar galima išvengti pamatinės nuostatos apie Dievybę. Įvairūs dvasiniai tobulėjimo metodai suponuoja aukštesnę galią, todėl kiekvienas žmogus tą galią priskiria savo išpažįstamam dievui arba abstrakčiai visatos energijai. Net jeigu meditacija užsiimama tik kaip autogenine treniruote, tuomet Dievybės vietą užima paties žmogaus Aš.

7. Virš-natūralios ir kasdienės patirties santykis. Ruysbroeckas aptaręs daugiasluoksnį kelią į vienį su Dievu ir jo vaisius, pabrėžia, kad svarbiausia yra net ne pati mistinė patirtis, o kasdieninis gyvenimas po jos, tiksliau, kasdienis gyvenimas, persmelktas tos patirties. Svarbus kasdieniškumas. New Age svarbus išsiskyrimas: visi klysta, tu gali neklysti; tavo gyvenimas nuo šiol pasikeis (patirtine prasme) – kasdien patirsi neįsivaizduojamų potyrių. Ruysbroeckas tai vadina „dvasiniu rajumu“, kuris kaip ir puikybė, godumas ir aistra kyla iš meilės, kurios galutinis tikslas yra ne Dievas, o pats žmogus.

Tendenciją į „dvasinį rajumą“ galima nesunkiai pastebėti New Age judėjime apskritai ir Lietuvos žmonių tarpe konkrečiai. Nuo vienos dvasinės patirties puolama prie kitos, nuo vienos praktikos prie kitos, trečios, ir niekaip nepavyksta numalšinti to dvasinio troškulio.

8. Nušvitimas mistikui – viso gyvenimo procesas (beje, Rytų tradicijose, pvz., budizme gali būti ir kelių gyvenimų procesas). Taigi mistikai nesiekia savo klausytojų staiga atversti, jie siekia nusakyti savo patirtį, parodyti savo kelią į Dievą. Atitinkamai mistikai negarantuoja išganymo. New Age nušvitimas gali būti suprantamas kaip apibrėžtos trukmės kursų rezultatas. Įvairūs kursai žada trumpo darbo greitus vaisius, beveik užtikrina mistinę patirtį:

6-8 valandų kursai ir turėsite gydančiąją energiją visam gyvenimui; galimybę padėti pasveikti ir kitiems. 6-8 valandų kursai ir turėsite: įpatingą ryšį su Visatos gydančiąją energija. Jei norite išmokti valdyti savo gyvenimą, pasiekti harmoniją su savo aukštesniuoju Aš…. ir t.t., ateikite pas mus.

Žinoma, ne visi mokytojai kalba apie greitą rezultatą; kiti primena, kad būtinos nuolatinės žmogaus pastangos tobulėti, pabrėžia šio proceso ilgalaikiškumą. Taigi, viskas priklauso nuo mokytojo. Vis dėlto New Age dažniausiai siūlo greitą rezultatą, nušvitimą ir išsilaisvinimą, pasiekiamą bet kam už pinigus. Mistikų kelias yra aiškiai sunkesnis – reikia daug dirbti, daug ko iš tiesų atsižadėti, o rezultatas nėra garantuotas ir greitas.

Galiausiai nenoriu sudaryti įspūdžio, jog visuose New Age priskiriamuose judėjimuose ar mokyklose vyrauja „netikras“ misticizmas, kad absoliučiai visi jų nariai patiria tik „netikrą“ mistinę patirtį. Taip pat nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog mūsų laikais nebėra „tikrų“ mistinių patirčių. Todėl pabaigai noriu pateikti pagrindinius Ruysbroecko teiginius apie tikrą ir netikrą mistinę patirtį.

Tikroje mistinėje patirtyje žmogus yra apsuptas tamsos ir apimtas nenusakomo neapibrėžiamo jausmo, tarsi būtų visiškai išnykęs; jis praranda galią stebėti visus daiktus jų skirtingume […]; niekume jis netenka bet kokio aktyvumo, kadangi yra apimtas Dievo meilės aktyvumo; jo dvasiai nusilenkiant prieš švytinčią palaimą jis apima Dievą ir tampa su Juo vienos dvasios. Taip toks žmogus pasiekia Dievo esmę. Taip žmogų užpildo neišmatuojami Dievo turtai. Šią tuštumos ir palaimingos tamsos būseną keičia aktyvus troškimas siekti Dievo per savęs tobulinimą, gerus darbus, skleidžiant meilę. Aktyvumo ir ramybės keliai papildo vienas kitą ir sustiprina. Dvasia nuolat atsinaujina ramybėje ir nuolat išsipildo aktyvume. Žmogus nuolat trokšta ir alksta Dievo ir nuolat Jį „skanauja“. Nuolat nurimęs ilsisi ir užsidegęs dirba meilės darbus. Toks žmogus nulat kelyje ir nuolat namie. Dievo palaimos kupinas gyvenimas tęsiasi amžinai, nes po žemiško gyvenimo jis transformuojamas į aukštesnį būvį.

Netikrus mistikus Ruysbroeckas lygina su puolusiais angelais, nes ir vieni, ir kiti veikia be meilės ir išminties, be Dievo garbinimo ir dėkingumo Jam, be mylinčio atsidavimo. Visi „šie žmonės nori būti laisvi nesekdami Dievo įsakymais ir nepraktikuodami dorybių; nori būti tušti ir vienyje su Dievu be meilės ir atjautos. Jie taip pat nori būti kontempliatyvūs nenukreipdami savo dėmesio į meilę ir nori būti švenčiausi iš gyvųjų neatlikdami šventumą lydinčių darbų. Jie teigia esą rymo tame, ko nemyli, ir yra pakylėti iki to, į ką nenukreipia nei savo valios, nei troškimo. […] Jie sutinka, kad Dievas yra visų kūrinių Kūrėjas ir Viešpats, bet nenori Jo garbinti nei jam dėkoti. Jie sutinka, kad Jo galia ir turtai yra begaliniai, tačiau teigia, kad Jis nieko negali jiems duoti ar iš jų paimti, ir jie patys negali daugiau tobulėti ar nusipelnyti. Kiti laikosi priešingos nuomonės ir sako, kad yra nusipelnę labiau, negu bet kuris kitas žmogus, nes tai Dievas veikia per juos“.

Jeigu šie žmonės taptų pirminiu vieniu Dievuje, kuomet dar nebuvo jokių skirtumų, ir taptų tokie tušti kaip tuomet, kai dar neegzistavo, (kaip jie teigia), „tuomet jie būtų ne daugiau nusipelnę, palaiminti ar šventi kaip akmuo ar medžio gabalas. […] Todėl visa, ką jie sako apie savo tuštumos ir vienio su Dievu būvį, yra tik apgavystė“.

Kadangi New Age yra tokia didžiulė bendruomenių ir ideologijų įvairovė, kiekvienu atveju mistinės patirties įvertinimas, remiantis Ruysbroecko tekstais, gali būti kitoks. O ir kas imtųsi vertintojo vaidmens?…

Naudota literatūra:

Beresnevičius G. „Programavimas ir okultizmas“. Šiaurės Atėnai. 2003 07 05.
Encyclopedia of Psychology. Ed. in Chief Alan E. Kadzin. New York: Oxford University Press. 2000. Vol. 1., 6.
James W. The Varieties of Religious Experience // Writings 1902–1910. New York: The Library of America. 1987.
Mommaers P. The Land Within. The Process of Possessing and Being Possessed by God According to the Mystic Jan van Ruysbroeck. Transl. by Smith, David N. Chicago: Franciscan Herald Press. 1935.
Otto R. Mysticism East and West. A comparative analysis of the nature of mysticism. Trans. by Bracey B. L., Payne R. C. New York: The Macmillan Company. 1972.
Ruusbroec J. „The Spiritual Espousals“ in Ruusbroec J. The Spiritual Espousals and Other Works. New Jersey: Paulist Press. 1986.
Stace W. T. Mysticism and Philosophy. London: MacMillan. 1973.
Underhill E. Mysticism. New York: E. P. Dutton & Co. 1961.
Wakefield, Walter and Evans, Austin (Heresies of the High Middle Ages, Columbia University Press, New York, 1991.

Komentarai išjungti.