LHPA

Agnė Budriūnaitė

Tikras ir netikras misticizmas, arba ką Johnas van Ruysbroecas pasakytų apie „Naujojo amžiaus“ mistinę patirtį?

(Pranešimas skaitytas LHPA 2013 m. Kauno konferencijoje „Empiriniai ir teoriniai misticizmo tyrimai“)

Visų pirma, noriu priminti, kad daugelio tyrinėtojų nuomone „Naujasis Amžius“, arba trumpiau, New Age, yra ne sekta, ne bendruomenių grupė, net ne judėjimas ar sąjūdis, o mąstymo pobūdis, kryptis. Todėl teisingiau šį reiškinį būtų vadinti „New-Age-izmu“, kaip ir idealizmas, materializmas, populizmas, pliuralizmas ir kiti „-izmai“. Kiekvieno „-izmo“ tam tikrą dalį galime rasti ir savyje. Tuo labiau, „New-Age-izmo“, kuris siekia apjungti visas kultūras, religijas ir dar mokslinį mąstymą.

Kita vertus, New Age yra tiek neapibrėžtas ir neapibrėžiamas, kad tyrinėtojai priskiria jam visiškai skirtingas mąstymo tendencijas. (PhD. Michael D. Langone išskiria 4 pagrindines New Age sroves: 1) „transformuojančio treniravimo“; 2) intelektuali; 3) gyvenimo būdo; 4) okultinė srovės.) Vis dėlto New-Age-izmo pagrindas visur yra mistinė patirtis, kuri čia yra įvardijama kaip vienio ir vienybės, harmonijos su savimi, pasauliu, aukštesnėmis galiomis ir Absoliutu išgyvenimas.

Tačiau, kaip pastebi kone kiekvienas misticizmo tyrinėtojas (ir William James, ir Rudolf Otto, ir W. T. Stace, Paul Mommaers), kasdienybėje žodis „misticizmas“ ir „mistinė patirtis“ reiškia kažką neaiškaus, painaus ir neapibrėžto. Todėl kiekvienas tyrinėtojas ir autorius ieško savojo misticizmo apibrėžimo. Vienas bendriausių ir aiškiausių apibrėžimų yra Evelyn Underhill. Jos teigimu, mistinė patirtis reiškia visišką harmoniją su transcendentine tvarka, kokia teologine formule ta tvarka bebūtų išreiškiama. Ši patirtis palaipsniui apima visą žmogaus sąmonę, kryptingai veikia gyvenimą ir pasiekia savo tikslą/pabaigą tame, kas paprastai vadinama „mistine sąjunga“ arba vieniu.

Tačiau yra ir kitokių mistinės patirties apibrėžimų, kuriuose transcendencija ir teologiniai turiniai yra nebūtini. Pavyzdžiui, psichologijoje (Oxfordo universiteto psichologijos enciklopedijoje) mistinė patirtis priskiriama prie „pakitusios sąmonės būsenų“. Kaip pakitusios sąmonės būsenos įvardijamos ir hipnotinės ar psichotropinių medžiagų sukeltos būsenos, transas, miegas ir kt. Taip pat mistinė patirtis priskiriama ir prie „viršūnės“ patirčių. „Viršūnės“ patirtis gali lemti meilės santykis, gamtos ar meno pajautimas, meditacija, intelekto įžvalga ar fizinis aktyvumas. Tačiau šios patirtys apibūdinamos kaip trumpalaikės, nors ir turinčios pozityvų poveikį (pavyzdžiui, savivertės pagerėjimas, prasmės jausmo sustiprėjimas, kūrybingumas ir pan.).

Daugiau Daugiau

Agnė Budriūnaitė
VDU Filosofijos katedros doktorantė

Kertiniai humanizmo klausimai: ar įmanoma laisvė žinant, kad mirsi?

(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno  konferencijoje „Humanistinė psichologija šiuolaikinės psichologijos kontekste“)

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, humanizmas – pasaulėžiūra, persunkta meile ir pagarba žmonėms, žmogaus orumui, gerovei.

Dabar skiriama daugybė humanizmo rūšių ir šis žodis turi tokią plačią prasmę, kad vienas pats nereiškia nieko konkretaus. Istoriškai skiriama bent 3 humanizmo laikotarpiai, bet nesiplėsiu. Jei sutiksime, kad humanizmas yra pasaulėžiūra ar tam tikra filosofija, kurios dėmesio centre yra žmogus, kuri pasižymi pagarba žmogui ir žvelgia į pasaulį iš žmogaus (o ne iš mokslo, istorijos, gamtos ar religijos) pozicijų, tokios pasaulėžiūros neįmanoma sutalpinti kokiame nors viename laikmetyje, disciplinoje ar veiklos rūšyje.

Kalbant apie humanizmo keliamus klausimus, mano manymu, jie yra visi tie klausimai, kurie kyla žmogui ir apie žmogų: kančia, laimė, prasmė, santykis, mirtis ir kiti. Humanistiniais šiuos klausimus, tiksliau atsakymus į juos, daro jau minėtas požiūrio kampas – žiūrėjimas iš žmogaus pozicijos ir žmogų matant kaip tikslą. Vienas žymiausių Renesanso humanistų buvo Mišelis de Montenis. Jis sakė, kad protas klysta, jei mano, kad gali pažinti amžinus dalykus. Pabrėžė patyrimo svarbą. Sužinoti ką nors apie žmoniją apskritai žmogus gali tik stebėdamas save, nes kiekviename žmoguje yra tai, kas vienokiu ar kitokiu laipsniu būdinga visiems. Žinoma, kaip tikras skeptikas Montenis nemanė, kad patyrimas yra garantuotas pažinimo šaltinis, bet manė, kad vis dėlto tai yra tikriau už gryną mąstymą. Aišku, mąstymo ir proto jis nemenkino – juk patyrimą taip pat reikia pamąstyti, norint ką nors suprasti. Apskritai Montenis laikėsi nuostatos, kad žmogaus gyvenimas yra nuolatinis netikrumas, nežinia ir nuolatinė mirties grėsmė. Iš čia ir kertiniai klausimai.

Daugiau Daugiau