Žmogaus fenomenologinės erdvės

Žmogaus fenomenologinės erdvės

Taip psichologija ir kiti humanitariniai mokslai XX a. pradžioje susidūrė su gamtamokslinės metodologijos ribotumu ir turėjo sukurti specifinę savo metodologiją, atitinkančią individualizuotą mikrokosmoso turinį. Viena iš pagrindinių alternatyvų gamtamokslinei pasaulėžiūrai tapo iš filosofijos atėjęs ir psichologijoje susiformavęs fenomenologinis požiūris į žmogaus vidinį pasaulį, išskiriantis subjektyvių išgyvenimų ir patyrimo reikšmę. Fenomenologijos požiūriu, subjektyvus turinys sąmonėje gali turėti nevienodą apibrėžtumo lygį, kuris priklauso nuo to, kokiu aspektu išskiriama objekto kaip reiškinio esmė. Ir tai galioja ne tik atskiriems žmonėms, bet net ir tam pačiam individui subjektyvus santykis į tą patį objektą keisis, priklausomai nuo jo vidinės būsenos. Įvedusi subjektyvumo kategoriją, psichologija galėjo pažinti ne tik žmogaus mikrokosmoso individualizuotą turinį, bet ir pačios sąmonės įvairiapuses formas, besiskiriančias ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Taip nutiko ir su taip ilgai moksliškai tyrinėtu sąmonės fenomenu – intelektu, kur dėl vienpusiškos metodologijos buvo susikoncentruota į kiekybinį jo nustatymą, nekreipiant dėmesio į neįprastas subjektyvias žmogaus intelekto charakteristikas. Galiausiai, fenomenologinė esmės paradigma įgalino priartėti ir prie šios vidinės erdvės gelmių – skirtingų sąmonės lygių ir formų. Tai dabar įvairiausiais ir neįprasčiausiais būdais bando tyrinėti naujausia humanistinėje psichologijoje atsiradusi kryptis – transpersonalinės psichologija.

Šis fenomenologinis požiūris taikomaisiais sumetimais paskatino atsirasti naujas psichologijos kryptis, žvelgiančias į žmogaus sąmonę kaip į turinčią nevieną savo erdvės lygį – individualią ir kolektyvinę pasąmonę, viršsąmonę ir kt. Šių sąmonės vidinių struktūrų tyrimas ir jos turinio analizė tapo orientuotos giluminės psichoterapijos (S.Freudo, C.G.Jungo, A.Adlerio, R.Assagiolio) ir šiuolaikinės transpersonalinės psichologijos (S.Grofo, C.Tarto, K.Wilberio) studijų objektu. XX a. pradžioje žmoniškosios būties pasaulyje vykstančią dramą psichologija perkėlė į žmogaus vidinę erdvę, kur įvairūs prieštaravimai vyko tarp giluminių ir paviršinių sąmonės klodų. Psichologijos praktiniu tikslu tapo integruota asmenybė, įsisąmoninanti ir suderinanti savyje įvairias vidinės erdvės dalis ir skirtingus išorinius fenomenus. Socialinės pakraipos giluminės psichologijos autoriai (E.Fromas, E.Ericsonas) žmogaus vidinės erdvės studijoms suteikė socialinį – kultūrinį kontekstą, taip tikėdamiesi išsiaiškinti giluminių struktūrų socialines ištakas ir determinantes. Kita vertus, žmogus čia buvo suvokiamas kaip socialinis gyvūnas, vidinėje sąmonės struktūroje interiorizuojantis išorinės erdvės reiškinius, veikiant pagrindiniam tikslui adaptuotis ir socializuotis. Šios besiformuojančios naujos psichologijos kryptys dar nekreipė dėmesio į seną filosofijos idėją, kad mikrokosmosas tapatus su makrokosmosu ne per pastarojo įsisavinimą, o savo neaprėpiama gelme. Betarpišką vidinės erdvės ryšį su išorine suvedė į veidrodiniu principu pagrįstą vienpusę projekciją (sąmonė tik atspindi, bet tiesiogiai nedaro jokios įtakos aplinkai). Tik kultūrinės pakraipos transpersonalinės psichologija (R.Walchas, Mindellas, T.Makkena), tirianti archainių tradicijų paveldo reikšmę šiuolaikiniam žmogui, laikosi nuostatos, kad išorinė ir vidinė erdvės yra betarpiškai susijusios (pavyzdžiui, aiškinantis kaip veikia šamaniški ritualai). Bet ir šios pakraipos tyrinėtojus labiau domina tradicinių kultūrų technikos ir jų įtaka sąmonei. Tačiau psichologija ir kiti mokslai turi metodus, kuriuos pasitelkusi gali tyrinėti ne tik žmogaus vidinę erdvę, bet ir išorinį pasaulį. Pirmiausia – jo fenomenologinę reprezentaciją žmonių sąmonėje. Toliau bus atskleidžiama tai, kaip žmogus patiria išorinę erdvę, kokios yra šios patyrimo pagrindinės formos ir kaip tai lemia jo būties išgyvenimus. Šiais aspektais žmogų dažniausiai tyrinėdavo ne psichologija, o antropologija, religijotyra, semiotika, kultūrologija. Todėl toliau dažnai bus remiamasi šių mokslų išvadomis.

Vienas reikšmingiausių atradimų, koks yra fenomenologinis išorinės erdvės patyrimas, priklauso rumunų religijotyrininkui Mircea Eliadei. Pagal erdvės patyrimo kokybinius skirtumus, jis padalino žmogaus išorinę erdvę į profaninę (pasaulietinę) ir sakralinę (šventą). Nuo antikos laikų moksle vyravo geometrinė ir fizikinė erdvės samprata, nesigilinanti į tos erdvės išgyvenimo svarbą. Išorinė erdvė buvo suvokiama kaip vientisas pasaulis, kurį galima išmatuoti ir apskaičiuoti. Ir suprantama ta erdvė neturėjo jokio fenomenologinio turinio, kurį jam suteikia vertybinė žmogaus patirtis. M.Eliade atskyrė profaninę ir sakralinę erdves, ypač akcentuodamas jų priešpriešą. Sakralinė erdvė, pasak jo, yra ta, kurią žmogus patiria kaip ypatingą, kurioje reiškiasi nežemiškos, dieviškos ar antgamtiškos galios. Sakralinė erdvė išreiškia absoliučią realybę, o visos kitos galimos erdvės tik supa ją, yra savotiški jos atšvaistai. Profaninėje erdvėje sakralumo nebelieka, nes ji yra sužmoginta ir antromorfizuota. Ji yra pritaikyta žmogui gyventi, todėl ją dar galima vadinti egzistencine erdve.

Kaip ir M.Eliade, daugelis archainių visuomenių tyrinėtojų (M.Gimbutienė, M.Mid, C.Levi-Strauss, J.Campbellas) mano, kad žmogus erdvę suvokė vien kaip sakralinę tik priešistorės laikais. Tuomet jis net neskaidė erdvės į vidinę ir išorinę, o gyveno pasinėręs į cikliškai pasikartojančias ir kaskart pasaulį atkuriančias mitologijas. Jis jautėsi esąs neatsiejama pasaulio dalis ir betarpiškas mitų dalyvis. Anų laikų pasaulio erdvė buvo suvokiama kaip sakralinė ir drauge mitinė, kupina archetipinių gyvenimo modelių. Archainis žmogus, pasak M.Eliades, laikė save tikru žmogumi tuomet, kai imitavo dievybes, mitinius protėvius ar kultūrinius herojus, kurie po iniciacijos ritualų įsikūnydavo jame. Šie jam buvo realūs taip pat, kaip ir gentainiai ar gyvūnai, su kuriais buvo palaikomas toteminis ryšys. Žmogus savo asmenybę kūrė, susitapatindamas su jam artimais dievais, o savo gyvenimą grindė atsakomybe palaikyti tradiciją ir vadovautis jos reglamentuotais archetipiniais elgesio modeliais.

Kokią patirtį teikė žmogui sakralinė erdvė? Pirmiausia, minėtasis tiesioginis ryšys su šventumo raiška suteikdavo nuolatinį stipresnių galių globos pojūtį, kurį vėlesni mitologiniai šaltiniai įvardijo kaip gyvenimą rojuje, arba aukso amžių. Žmogus, kaip kosmogoninių cikliškai pasikartojančių mitų dalyvis, atitinkamų ritualų metu galėjo jaustis būtinu pasaulio tvarką palaikančiu personažu. Tiesioginis kontaktas ir dialogas su sakralinėje erdvėje gyvuojančiais objektais ir būtybėmis teikė žmogui visuminio sąryšio ir vienovės su visu pasauliu patirtį. Gyvenimas sakralinėje erdvėje buvo kupinas visibiškumo, pilnatvės ir tobulumo jausmų.

Prieš keletą tūkstantmečių prasidėjusi istorinė epocha, kurią dar galima vadinti žmogaus įsigalėjimo pasaulyje epocha, išsiskyrė tuo, jog žmogus pradėjo pasaulio desakralizavimą ir antropomorfizavimą. Žmogus pradėjo tolti nuo gamtos ciklų ir nuo besąlygiško atkartojimo savo veikloje privalomų gamtos ciklams tradicinių ritualų. Sakralinės epochos žmogus orientavosi į cikliškai pasikartojančius reiškinius ir laikė neordinarinius įvykius (pvz., gamtos katastrofas) nereikšmingais savo patirčiai, nes tai neišsitekdavo pasaulio nuolatinių ritmų kontekste. Tuo tarpu istorinės epochos žmogui vis svarbesne tampa jo paties ir visuomenės gyvenimo istorija, kurią sudaro įvairūs nauji ir netikėti įvykiai. Taip gyvenimo laiką anksčiau nusakiusį cikliško atsikartojimo rato archetipą pakeitė tiesaus kelio archetipas. Laikas nebe cirkuliuoja, o pradeda tekėti. Atsiranda laiko dalijimas į praeitį ir ateitį, kai anksčiau viskas buvo tik nuolatinė dabartis.

Istorijos žmogui vis svarbesne tampa jo paties sukurta, apgyvendinta ir žmogaus reikmėms pritaikyta erdvė, kurio šeimininkas yra jis pats ir kuri atitinka jo poreikius. Vienalytė pasaulio erdvė suskyla į vidinę (žmogaus) ir išorinę (aplinkos). Drauge ir išorinė erdvė padalijama į pasaulietinę, antromorfizuotą žmogiškai egzistencijai, ir lokalizuotą sakralinę, kuri paprastai yra šventose vietose – šventyklose, bažnyčiose, altoriuose, ar kažkuo neįprastose gamtinėse erdvėse. Analitinės psichologijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas kolektyvinės pasąmonės teoriją grindė tuo metu įvykusiu žmogaus vidinės erdvės skilimu. Pasak jo, tai, kas anksčiau žmogų jungė su aplinka (archetipiniai patirties modeliai), nusėdo į giluminius sąmonės klodus. Drauge paviršinėje sąmonės struktūroje vyko savojo “Aš” gimimas, formavosi savęs, kaip asmens, suvokimas.
Išorinės erdvės esminė desakralizacija vyko ne tiek tiesiogiai užkariaujant svetimas geografines erdves, kiek veikiau netiesioginiu būdu, pajungiant ją patogesniam žmogaus gyvenimui. Šiuolaikiniam žmogui beveik visas aplinkinis pasaulis yra tapęs desakralizuota egzistencine erdve, nors dar išliko sakralių vietų. Tai ne tik ir ne tiek tradiciškai šventos vietos, bet dažniausia gimtinė, civilizacijos nepaliestas gamtos kampelis ar vieta, susijusi su svarbiais asmeniniais prisiminimais. Galiausiai šių laikų žmogui “sakraline” erdve tampa jo paties asmeninio gyvenimo ”šventos” vietos.

Pasaulio erdvės desakralizaciją žmogus vykdė kelis paskutinius tūkstantmečius, todėl lengva išskirti pereinamąją epochą, kurios metu vyko gausybė desakralizacijos procesų. Vienu jų buvo mitologijų išstūmimas iš žmogaus gyvenimo, paverčiant jas epinėmis istorijomis, o vėliau tiesiog pasakomis. Tai pailiustruoti gali būti istorijos užfiksuotas graikų mitologinės pasaulėjautos sunykimas, įsigalint naujai pasaulio pažinimo ir keitimo tradicijai. Kaip pastebėjo Tartu semiotinės mokyklos pradininkas Jurijus M. Lotmanas, vienas tolimo nuo sakralinės pasaulėjautos požymių buvo rašytinės kalbos atsiradimas, kurios funkcija yra fiksuoti žmogaus gyvenimo ir pažinimo istoriją – priešistorės epochoje tai buvo visai nesvarbu. Gyvenančiam sakralinėje erdvėje žmogui apskritai nereikėjo nieko išoriškai fiksuoti, nes visa, kas svarbu tradicijai, jam buvo prieinama per betarpišką perdavimą. Taip ilgą laiką buvo perduodama “Iliada” ir “Odisėja”, kol jas užrašė Homeras ir drauge tapo istorijai žinomas kaip jų autorius. Dar vienas labai svarbus erdvės desakralizacijos požymis yra religinio santykio esminis pokytis. Jį tiksliausiai apibūdino M.Eliade, pastebėjęs, kad priešistorės laikais žmogui apskritai nebūdavo dvejonių dėl tikėjimo, nes jis gyveno vienoje erdvėje su dievais, mitinėmis būtybėmis, kurių galios apraiškas nuolat jautė. Religija, kaip tikėjimo sistema, pradėjo formuotis tada, kai žmogus prarado kontaktą su antgamtinėmis galiomis. Neturintis šios patirties žmogus priverstas tikėti kitų įspūdžiais, prisiminimais apie tokį ryšį ir tuo, ką tai galėtų reikšti.

Pereinamoje epochoje kaip tik ir vyko didysis išorinės erdvės padalijimas į dvi sferas. Desakralizuojama pasaulietinė erdvė atiduodama vien žmonėms, o sakraline erdve laikomos tos geografinės vietos, kur žmogus dažniausiai fiziškai negali išgyventi. Vertikalės požiūriu – tai dangus ir požemis, horizontalės – vanduo. Drauge skelbiamas tabu šių erdvių kontaktams, o perėjimas iš vienos į kitą griežtai uždraudžiamas. Vienas pavyzdžių apie tokio draudimo atsiradimą – žinoma lietuvių liaudies pasaka apie Jūratę ir Kastytį. Jūratė, pagrindinio lietuvių panteono dievo Praamžino duktė, jūros deivė, gyveno Baltijos gelmėse stūksančiuose Gintaro rūmuose. Kastytis buvo žvejas, gyvenantis pajūryje netoli Šventosios. Kartą Jūratė pakliuvo į Kastyčio tinklus. Ilgainiui jie susibičiuliavo. Vėliau Jūratė atvarydavo žuvų į Kastyčio tinklus. Galiausiai Jūratei paviešėjus Kastyčio namuose, jie pamilo vienas kitą. Netrukus ji pasikvietė Kastytį apsigyventi Gintaro rūmuose. Kurį laiką jie gyveno laimingai. Bet sužinojęs tai Praamžinas užsirūstino, jog nemirtingoji deivė pamilo paprastą mintingąjį ir taip suardė įprastą pasaulio tvarką. Jis įsakė dangaus vadovui Perkūnui nubausti juos. Perkūnas trenkė į Gintaro rūmus, juos sudaužė į šipulius ir pražudė žveją. Netekusi amo, Jūratė buvo išmesta į krantą ir kaip paprasta mirtingoji nugyveno savo amžių tarp žmonių. Nuo to laiko sudaužytų Gintaro rūmų liekanas Baltijos jūra kaskart išmeta į krantą.

Daugelyje lietuvių stebuklinių pasakų yra užfiksuotas archainių laikų mitologija, nes lietuviai, viena pagrindinių baltų etninių grupių, ilgiausiai Europoje (iki XIV a. pabaigos, kai buvo priimtas krikštas) išlaikė mitinę pasaulėžiūrą. Ši pasaka akivaizdžiai atspindi tai, kad pasikeitė santykis tarp žmonių ir dievų, atsirado riba, skirianti erdves ir ten gyvenančias būtybes. Žmogui draudžiama pereiti į sakralinę erdvę, nes jis ją teršia vien savo buvimu. Žmogų sakralinės jėgos baudžia už bandymą pakliūti ten pačia griežčiausia bausme – mirtimi. Minėtoje pasakoje sakralinės erdvės centro archetipas yra Gintaro rūmai. Semiotikas Dainius Razauskas šiuos Gintaro rūmus suvokia kaip išraišką buvusios dieviškos karalystės. Monolitiniame Gintare koncentravosi gyvybę teikusi Saulės šviesa ir šiluma ir jis buvo absoliučios realybės išraiška baltų tradicijoje. Gintaro rūmų, kaip archetipinės citadelės modelio, sunaikinimo mitas rodo visišką sakralinės erdvės atribojimą nuo žemiškosios erdvės, atmetant žmogui horizontalų jos egzistavimo planą, kuris baltams buvo jūros gelmėse.

Kaip žmogus patiria pasaulietinę, arba egzistencinę erdvę? Dabarties žmogus nebejaučia betarpiško ryšio su aplinka ir jis yra paliktas vienas pats su tuo, kas jį supa. Žmogus priverstas užpildyti išorinę erdvę savimi, o išgyvenimus, kylančius, susidūrus su tos erdvės objektais, antropomorfizuoti pagal savo sąmonės išgalę. Pasaulietinė erdvė tampa antropocentriška, prisotinta jo būties. Joje žmogus gali išgyventi savo būties pilnatvę, jaustis laisvas ir prisiimantis savarankiškus sprendimus, grindžiamus asmenine atsakomybe už savo elgesio pasekmes. Dabar jis gali jausti atsakomybę už tai, ką jis suteikia išorinei erdvei ir kaip keičia pasaulį. Drauge jis savo nuožiūra ir pagal savo kriterijus gali kurti save patį kaip asmenybę. Kai žmogus pavargsta nuo savęs paties, nuo išorinio pasaulio abejingumo, kai įklimpsta kasdienių rūpesčių ar nuodėmių liūne, tada jis gali trumpam pasitraukti ten, kur, jo manymu, dar išlikusios sakralinės erdvės liekanos. Čia jis gali apsivalyti nuo to, kas jį slegia ar kankina. Apsivalymas nuo egzistencinių apnašų yra dar viena sakralinės erdvės teikiamų patirčių, kuri tapo ypač aktuali, kai žmogus pasinėrė į pasaulietinio gyvenimo sūkurį. Nes vienas didžiausių gyvenimo profaninėje erdvėje trūkumų yra tas, kad prarandamas prieglobstis, kurį teikė sakralinės erdvės vienovės patyrimas. Nors dabar pasaulis tapo labiau pažįstamas ir pritaikytas žmogui, tačiau sužmoginta aplinka ir socialinės institucijos, savo sistema reglamentuodamos žmogaus elgesį, jį tik apsaugo, o ne globoja. Išsilaisvinęs iš sakralinių jėgų prieglobsčio, žmogus tapo vėl priklausomas. Tik dabar nuo savo paties sukurtų socialinių konvencijų.

Taigi, istorinės epochos žmogus, skleisdamas savo pasaulio pertvarkymo galią, sunaikino aplinkinės erdvės sakralumą ir įtvirtino žmoniškosios būties prieštaringas dimensijas. Tačiau tai ne pabaiga. Technokratinėje šiuolaikinėje epochoje pradeda aiškėti dar viena fenomenologinė erdvės forma. Rusų semiotikas ir mitologas Vladimiras Toporovas, analizuodamas rusų rašytojo Sigizmundo Kržižanovskij 1920-40 m. kūrybą, įvardino tai “minus” erdve. V.Toporovas “minus” erdvę priešpastatė pasaulietinei – egzistencinei erdvei, kurią pavadino “plius” erdve, nes ji yra gyva ir suteikia žmogaus būčiai pilnatvę. “Minus” erdvė yra devitalizuota, nužmoginta ir praradusi įprasmintą būtį. Šitokios būties formos yra tik tariamos, jos prisidengia žmogaus tikrosios būties atributais. “Minus” erdvė – tai egzistencinė tuštuma, kurioje pilnavertis gyvenimas nebeįmanomas, bet galima išlaikyti gyvastį pseudoegzistenciškai vegetuojant. Žmogui gyvenant tokioje erdvėje, būties patirtį pakeičia tariamybės, dirbtinos ir tuščios jos formos. Dėl to šią “minus” erdvę galima vadinti tariama erdve. Tariamos erdvės įsigalėjimo logiška pasekmė žmogui yra nebūtis esant gyvam, jo pavirtimas gyvu lavonu, savotišku zombiu. Išorinio pasaulio atžvilgiu tariamos erdvės plitimas yra fenomenologinio santykio su aplinka nuasmeninimas ir dehumanizavimas. Išorinės erdvės objektai žmogaus nebetraukia, ji vis labiau tuštėja, o daiktai vis labiau sąlygiškesni ir abejotini. Pasiekus tam tikrą ribą, ir pati erdvė ir jos objektai vis sunkiau atskiriami nuo fantazmų, kol galiausiai pasaulis tampa mirusiųjų buveine. Žmonės šioje erdvėje, kaip kompiuterinio žaidimo marionetės, juda ir kalba, bet tai negyvėlių judėjimas ar kalbėjimas, grindžiamas bevalės programos principu. Žmogus egzistencinėje erdvėje laiką suvokia kaip kryptingą ir kintantį, o pseudoerdvėje jo tėkmė sustingsta. Laikas žmogui sustoja, nes ten nebėra jam reikšmingų įvykių, galinčių būti atskaitos taškais. Nors tokioje išorinėje erdvėje permainų gali būti daugybė, vienas formas be paliovos gali keisti kitos, bet svarbiausia – tas vyksmas, praradęs prasmę, nuvertėja ir yra laikinas, nebekabinantis kaip tekančios upės vanduo. Viskas tampa pilka kasdienybe, viena diena nebesiskiria nuo kitos ir visa praeitis atrodo esanti čia pat. Taip žmogus pats sau tampa nereikšminga tariamos erdvės kaleidoskopo dalele. Tokių žmonių visuomenę galima vadinti postistorine, kuri tampa pasinėrusiųjų į tariamas vizijas ir miegančiųjų pasauliu.

S.Kržižanovskis savo kūriniuose tyrė, kaip tokia “minus” erdvė įsigali konkrečioje vietovėje – po bolševikų revoliucijos sovietizuojamoje Maskvoje, kurios aplinką siekta pertvarkyti pagal naujam žmogui tinkamus standartus. Pasak V.Toporovo, “šios tragiškos “minus” erdvės liudijimą Kržižanovskis tęsė du dešimtmečius ir kuo toliau, tuo labiau ji virto atšiauria, gąsdinančia ir beviltiškesne, kol pagaliau pats tyrėjas nebuvo įsiurbtas šios erdvės į jos pačios nebūtį”. V.Toporovas šį dehumanizavimą įvardino labai konkrečiai. Egzistencinę „plius“ erdvę apibūdino tokiais žodžiais – erdvi, plati, tiesi, atvira, atsiverianti, besiplečianti, begalinė, keista, neišbaigta ir kelionė, šalis. O “minus” erdvę taip – ankšta, suspausta, suslėgta, siaura, supleišėjusi, uždara, kreiva ir gniaužtai, plyšys. S.Kržižanovskis “minus” erdvę dažnai apibūdindavo pasitelkęs plyšio įvaizdį. Plyšys jo tekstuose – tai skilimo, nevientisumo, tuštumos simbolis. Tiek išorinė erdvė, tiek sąmonė, tiek būtis aplamai, veikiama plyšimo arba išsemia save, arba užsipildo iki kraštų. Abiejų šių kraštutinumų padariniai tokie pat – sunaikinama gyvybinė erdvė, nes, tiek išsemta, tiek perpildyta erdvė tampa nebūtimi, mirusia erdve. Egzistencinė erdvė dažnai žmogui suteikia kančią, o “minus” erdvė sustiprina šį išgyvenimą iki skausmo, siaubo, nevilties, kurie dėl galiausiai virsta buku abejingumu viskam. Šias “minus” erdvės savybes pastebėjo Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama dešimtojo dešimtmečio pradžioje apsilankęs Maskvoje. Jį pribloškė tai, kad šioje erdvėje nepavykdavo arba buvo labai sunku medituoti, tai yra, priartėti prie savo paties sakralinio centro.

Kaip atsiranda pseudoerdvė? Anksčiau įvykusi erdvės desakralizacija buvo žmogaus iššūkis dievams, kuris padėjo pirmajam užvaldyti pasaulį, atrasti savo paties vidinę erdvę, išgyventi asmeninę prieštaringą būtį, bet nutraukė bambagyslę, jausmiškai sujungiančią jį su aplinka. Vėlesnė erdvės dehumanizacija yra žmogaus iššūkis pačios būties išraiškai pasaulietinėje erdvėje. Tai žmogaus bandymas pakeisti jam netinkančio ir prieštaringo egzistavimo būdus tokiais, kurie jam atrodo idealūs ir kuriuos pasiekęs jis galės susikurti tobulą savo gyvenimą. Kadangi pasaulietinė erdvė dabar yra socialinė erdvė, tad būties keitimo objektu tapo pati visuomenė. Pasaulietinės erdvės dehumanizavimas socialiniu aspektu prasidėjo jau senokai, kai visuomenė įžengė į civilizacijų etapą. Kaip pastebėjo kultūrologas Lewis Mumfordas, civilizacija padarė visuomenę savotiška megamašina, kuri funkcionuoja pagal piramidės hierarchijos archetipą. L.Mumfordas tokį megamašinos įsigalėjimą pavadino mašinos mitu, dehumanizavusiu tiek valstybės, tiek įvairių jos institucijų, tiek bet kurių žmonių organizacijų valdymą. Šnekamojoje kalboje tai dažnai įvardijama kaip karo mašina, biurokratinė mašina. Tokios mašinos mitas pirmiausia nuvertina konkretaus žmogaus būtį ir dehumanizuoja jo egzistencinę erdvę. O pats žmogus yra paverčiamas viena iš nematomos mašinos mechanizmo dalių, kuri yra hierarchijos valdoma ir kuri atlieka jai priskirtą funkciją. Tariama erdve tampa nuasmeninta sistema, kurioje žmogaus individualumas ir būties išgyvenimai yra nepageidautini, nes tai gali trikdyti įprastą mašinos ritmą ar net suardyti valdymo struktūrą. Pagal tokio mašinos mito idealą – žmogus yra dekartiška mašina, kuri kaip robotas realizuoja tai, kas užprogramuota. Tai kraštutinis egzistencinės erdvės dehumanizavimo variantas, kuriame su nepageidaujamais būties prieštaravimais susidorojama, atsisakant išgyvenimų, suteikiant pirmenybę technologijai ir standartui. Tokioje socialinėje megamašinoje būti individualybe ir išsaugoti būties asmeninę patirtį turi teisę tik įkopę į pačią piramidės viršūnę.

Bet, kaip pastebėjo kultūrologas Vytautas Kavolis, kiekviena socialinė modernizacija susilaukia priešiškumo, kurį jis vadino atsaku vyraujančiai tendencijai. Socialinės megamašinos mitas negali visiškai užvaldyti pasaulietinės erdvės, nes jis, pretenduojantiems į elitinės hierarchijos viršūnes, trukdytų kurti savo individualybę ir neleistų gyventi pilnakraujį gyvenimą. Pasak V.Kavolio, dažnai nuo civilizacijos modernizavimo neatsiejamas antimodernistinis skilimas, kuris yra ne tik spontaniška reakcija, bet gali tapti konsoliduojančia pasipriešinimo jėga. Akivaizdus antimodernistinis pasipriešinimas socialinės megamašinos mito plitimui įvyko XX amžiuje. Pirmiausia, tai dramatiškas socialinis eksperimentas – socialistinė Rusijos revoliucija, kurį galima vadinti rytų modeliu, turint galvoje Europos rytus. Vakarų pasaulyje – tai pamažu vykstantis masinės kultūros ideologijos įsigalėjimas, dabar vadinamas postmodernizmu ir skelbiantis atvirą, decentralizuotą socialinę erdvę. Jį galima vadinti vakarų modeliu, pirmiausia turint galvoje JAV ir Vakarų Europą. Tiek vienas, tiek kitas modelis siekė sugriauti socialinės megamašinos struktūrą ir suteikti visiems lygias teises. Rytų modelis akcentavo valdymo lygiateisiškumą, neturint privačios nuosavybės. Tai netruko virsti autoritarine žmonių kontroliavimo sistema ir deklaruojamas lygiateisiškumas tapo visišku nonsensu. Vakarų modelis akcentuoja vartotojų lygias teises, socialinės priklausomybės svarbą pakeičiant nevaržomo vartojimo svarba. Iš tiesų, nei rytų, nei vakarų modelis neįstengė pakeisti socialinės megamašinos mito. Ir vienu, ir kitu atveju įtampą mėginta pašalinti didinant gyvenimo kokybę, bet kuri vėlgi buvo skirtingai suprantama. Galiausiai ir rytuose ir vakaruose tikroji žmogiškos egzistencijos erdvė gerokai pakito, tik visiškai kitaip nei buvo tikėtasi.

Tiesmukiškai gerinant gyvenimo kokybę, iš tiesų suardoma egzistencinė erdvė ir sukuriama pseudoerdvė. Tai parodė rytų modelis, neatlaikęs drastiško aplinkos dehumanizavimo ir pernelyg akivaizdžių tariamybių, nuolat išlendančių lyg yla iš maišo. Pirmiausia, tai beatodairiškas gamtos eksploatavimas ir drauge natūralios gyvenimo erdvės naikinimas, neva vystant industriją ir jos mašinizuotą aparatą. Dirbtinumas, vienas esminių tariamos erdvės įsigalėjimo požymių, rytų modelyje pirmiausia pasireiškė nepalankių gyvenimo pasaulietinėje erdvėje reiškinių slėpimu, nepalankios informacijos maskavimu, pateikiant kaip tikrą dalyką net akivaizdų melą. Žmogus buvo priverstas dalyvauti jo paties tariamo tobulinimo programose, o iš tiesų viskas buvo unifikuojama, kepama pagal standartinį šabloną. Buvo deklaruojama harmoningos ir visapusiškai išsilavinusios asmenybės kūrimas, o iš tiesų ”gamintos” standartinės asmenybės, nuolatos jaučiančios informacijos badą. Šioje sovietinėje pseudoerdvėje žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą: oficialiai demonstruojanti pritarimą tariamoms konvencijoms ir drauge bandyti išsaugoti tikrąjį savo veidą, palaikant neformalius santykius. Tokio gyvenimo paradoksas buvo tai, kad žmogus dažnai save aktualizuodavo, tobulindamas tariamų vertybių sistemą, kuria jis netiki ir kuriai net nepritaria. Žmogus save kūrė, kaip turintį dvi vidines erdves. Vieną tariamą, paviršinę, skirtą ritualizuotiems socialiniams kontaktams, ir antrą giluminę, žinomą tik nedaugeliui artimųjų. Toks sovietinio žmogaus baime pagrįstas asmenybės dvilypumas, kai viena sakoma, o kita galvojama, rytų erdvėje yra išlikęs iki šių dienų.

Vakarų modelio pagrindinis erdvės dehumanizavimo požymis yra paviršutiniškumas. Tai atsirado didinant masių gyvenimo kokybę, kai viskas skiriama visiem, kai net niekniekis yra patrauklus, t.y. jam suteikiama tariama vertė. Taip vyksta visų vertybių difuzija ir nuolatinis perkainojimas. Nebelieka nieko pastovaus ir tikro. Viskas pasensta dar nespėjus susidėvėti. Taip gyvenimo kokybės didinimas virsta vien vartojimo realizacija. Žmogus, įsuktas į nuolatinės kaitos kaleidoskopą, arba vegetuoja, arba išgyvena neapibūdinamą vidinę tuštumą ir netikrumą. Pagrindinė vakarų modelio bėda ta, kad pliuralistinis vartojiškumas, turėjęs tapti megamašinos mito atsvara, virto beveik realizuota galimybe įvairiai, patogiai ir kokybiškai gyventi, bet iš tiesų nieko reikšminga jau nebepatiriant. Būties išgyvenimus pakeičia akimirksnio emocijų surogatai; pats žmogus nebėra veikėju, o tampa tik stebėtoju, geriausiu atveju dalyviu. Žmogų pasitraukti į tariamą erdvę skatina ir virtualinės kompiuterinės erdvės atsiradimas bei plitimas. Nėra labai svarbu, kokia forma žmogus bando išvengti egzistencinės erdvės – ar pasinerdamas į virtualinę realybę, ar tapdamas bejausmiu, atsiribojusiu ir abejingu aplinkai. Čia svarbu santykio su išorine erdve pokyčiai ir kaip ji tampa žmogui nebereikšminga, asmeniškai nebeliečianti. Išorinė erdvė praranda egzistencijos matą ir tampa tariama tada, kai žmogus pasidaro indiferentiškas jos atžvilgiu.

Kaip visa tai veikia vakarų žmogaus vidinę erdvę? Vakarų modelio idealas – individualizuota asmenybė, kuri nesijaučia esanti socialinės megamašinos sraigtelis. Tai iš tiesų ir įvyko postmodernistiniuose vakaruose, tačiau padariniai buvo savotiški. Paradoksalu, bet daugelis vakarų modelio individualybių yra paviršutiniškos. O, paviršutiniškumo ištakos – tuštėjanti egzistencinė erdvė. Austrų psichologas Viktoras Franklis tai vadino egzistenciniu vakuumu ir siejo jį su gyvenimo prasmės praradimu. Puiki gyvenimo kokybė skatina žmogų vengti problemiškų išgyvenimų, kuriuos gali sukelti artimas sąlytis su išorine pasaulietine erdve. Taip jis sau skurdina savo vidinę erdvę. Tai, kas anksčiau kėlė prieštaringus išgyvenimus, dabar jau tapo nebereikšminga, nebevertinga, nes “aš su tuo jau nesu susijęs”, arba “aš tapau tam tolerantiškas”. Ilgainiui vidinės erdvės tuštumą bandoma užpildyti kompensuojama spontanišku reagavimu į emociogenines situacijas, iš esmės jų taip ir nepatiriant. Ir atrodo, kad viskas gerai, kad taip ir turi būti.

Taigi, egzistencinė erdvė vis labiau dehumanizuojama ir įsigali įvairios tariamos erdvės, tad ko galima tikėtis ateityje? Ir kokia čia galėtų būti humanistinės psichologijos misija? Akivaizdu, kad kelio atgal nėra. Bandymas sugrąžinti archajiškumą – tai utopija. Negalima pasukti istorijos rato ir bandyti sugrįžti į sakralinės erdvės prieglobstį. Žmogus nuėjo ilgą istorinio vystimosi kelią, kol tapo asmenybe, turinčia savo vidinį pasaulį. Tiesiog, kad galutinai neišnyktų tariamose pseudoerdvėse ir netaptų bejausmiu biokompiuteriu, žmogui reikia padaryti dar vieną posūkį savo kelionėje. Koks tai posūkis? Šiuo metu tai gali būti tikras išsivadavimas iš civilizaciją užvaldžiusio megamašinos mito, o ne kokios nors socialinės kosmetikos priemonės. Koks gali būti šis išsivadavimas, nėra paprasta nusakyti, nes nežinia, koks naujas kultūrinis mitas gali pakeisti megamašinos mitą. Viena aišku, kad žmonėms reikia surasti sąsajas tarp savo individualizuotų pasaulių, kurios būtų pagrįstos jausmais ir išgyvenimų patirtimi. Taip būtų galima toliau kurti socialine santarve ir bendra kultūra pagrįstą civilizacijos pastatą. Ne mažiau svarbu yra žmogaus vidinės erdvės sąsajų su išoriniu pasauliu stiprinimas, laikantis bendros ko-egzistencijos nuostatų. Humanistinė psichologija čia galėtų labiau akcentuoti ne individą, o kultūrą, kad galų gale būtų baigtas pasaulio antropomorfizavimas ir galėtų tikros kultūros tradicijos išsiskleisti išorinėje erdvėje.

Pabaigai pateiksiu pasaką, kurios įvairūs variantai yra žinomi daugeliui tradicinių kultūrų. Tai pasaka apie daugiagalvį drakoną, užbūrusį karalystę ir terorizuojantį ją. Mūsų laikais šis drakonas yra nematoma socialinė megamašina. O užburti žmonės, išgyvenantys pusiau sąmoningą būseną, yra tos pabaisos vergai. Jie jau adaptavosi tokiam gyvenimui ir net nesuvokia savo apgailėtinos dalios. Žmonės šioje karalystėje gali užimti pačias įvairiausias pareigas ir turėti bet kurį socialinį statusą, bet jie negyvena tikro gyvenimo, o tik vegetuoja, aptarnaudami monstrą. Tradicinėje pasakoje koks nors kultūrinis herojus nepabūgsta drakono galios ir nukerta visas jo galvas. Tada tos karalystės žmonės išsilaisvina iš jo valdžios kerų ir gali užsiimti iš tiesų tuo, ko geidžia jų širdis. Taigi, lieka klausymas, ką gali reikšti galvų nukapojimas megamašinos mito požiūriu? Taipogi lieka ir kitas klausymas, į kokią „minus“ erdvę teks pasinersti, jeigu esamos sistemos drakonas liks gyvas.

 

Komentarai išjungti.