Humanizmas technikos amžiuje
(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno konferencijoje „Humanistinė psichologija šiandieninės psichologijos kontekste“)
Gana didelę sumaištį humanizmo sąvokos interpretavimuose sukėlė Martinas Heideggeris, parašęs 1947 metais darbą “Laiškas apie humanizmą”. Humanizmas, ir, apskritai, žmogiškumas nuo to laiko yra dažnai interpretuojamas būtent pagal tai, kaip Heideggeris apie jį kalba “Laiške apie humanizmą”, kalbama tokiais atvejais apie vertybių filosofijos trumparegiškumą, kalbama apie žmogaus esmės susigrąžinimą, raginama atsigręžti į žmogaus aplinką, susigrąžinti, taipogi, gyvenamojo pasaulio homogeniškumą. Aš šiek tiek šnekėsiu apie tai, bet kadangi šis veikalas yra išverstas į lietuvių kalbą, šnekėsiu mažai. Labiau man šiame pranešime rūpės, kaip, bėgant metams, keitėsi ir Heideggerio siūlymai, kaip jo vėlesnių darbų šviesoje atrodo “Laiškas apie humanizmą”, ir ypač, kaip atrodo tame laiške gana vienareikšmiškai išskaitomos (nors kažin, ar taip pat vienareikšmiškai pateiktos) išeitys – išeitys iš nemalonios situacijos: situacijos, kai žmogus savo žmogiškumą praranda, tampa lyg nuspėjama, apskaičiuojama detale, techninio pasaulio dalimi. Dar rūpės, ar apskritai Heideggeris pasakė kokį savo paskutinį žodį, ar tik pastūmėjo ieškoti žmogaus esmės einant iš paskos paskui jos keitimąsi. Apskritai, žiūrint į vėlyvojo Heideggerio darbus gana padrikai, t.y. nepaisant tokių susiformavusiems mąstytojams neva visai nesvarbių laiko tarpų kaip dešimtmečiai, atrodo toks įvairus, kad tarsi vienodai galima (taip, beje ir vyksta) su ta pačia Heideggerio vėliava žygiuoti ginant techniką, ir puolant techniką: vadinant ją proto pergale, arba prakeiksmu ir baisia žmonijos lemtimi. Mano pozicija nebus nei pirmoji, nei antroji. Man artimiausias būtų Heideggerio pastebėjimas, kad baisus ne pats laikmetis, bet tai, kad mes nesugebame jo mąstyti. O tiksliau – dar nesugebame jo mąstyti.
Daugiau Daugiau