Gintaras Beresnevičius

Angelologijos profesorius
(Apsakymas)

Žinoma, man reikėjo jį pasitikti, nors ir nekalbu angliškai; vizituojantis profesorius su profesionaliai žydrais akių lęšiais iš Filadelfijos Vilniaus oro uoste degė iš nekantrumo. Jis norėjo greičiau mums pranešti kelias geras naujienas apie angelus, kurias sužinoti leido naujos makintošų programos; angelai yra apskaičiuojami, – sakė jis jo lagaminus vežimėlyje tempiančiam tarnautojui. Tas muistėsi ir reikalavo dešimties dolerių.

Kursas krito, sere misteri, – sakė jis, bet gavo du. Angelologas tikrai mokėjo skaičiuoti, bet spėjau šnipštelėti bagažo logistikos operatoriui, kaip dabar, remiantis ES reikalavimais, buvo vadinami nešikai, kad tas 1926 m. išleistas dviejų dolerių banknotas yra kolekcinė vertybė ir, internete pasiskelbęs, gali už jį gauti bent porą šimtų dabartinių.

Mano šefė, kuri perdavė jį prižiūrėti ir kalbinti, pati nemėgo amerikonų, buvo 1968-ųjų stiliaus hipė ir skaitydavo tik revoliucines knygas, Mišą Bakuniną ir Jėzų Kristų. Aš nepakenčiu tų angelologų, sakė ji, lygiai kaip ir amerikonų in live. Ji man priminė, kad kitados rašiau referatą apie angelus, jį, tiesa, sukirto per gynimą ir man teko perrašyti. Pakeičiau angelus XIX a. pirmo ketvirčio masonais ir komisijai tiko. Tad buvau laikomas pakankamai kompetentingu angelologu, juolab kartais mėgdavau gaudyti angelus tuo žinomu periferiniu regėjimu, jie miške visada sėdi ant šakelių ir apsimeta žaliais elfais, nors juk visiems puikiai žinoma, kad angelai tai nėra žali elfai. Ką dar galiu prikišti angelams – apsimetinėjimas elfais nėra politiškai korektiškas, nes Lietuvos miškuos elfų niekada nebūdavo, tai importas.

Su angelologu vis dėlto galėjau susikalbėti. Kaip save gerbiantis amerikonas, jis nekalbėjo nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lotyniškai, nei kita tradicine Vidurio ir Rytų Europos kalba, bet mes, angelologai, galime susišnekėti. Yra angelologų pidžinas, tokia profesinė kalba, susidedanti iš hebrajiškų, graikiškų ir aramėjiškų šaknų ir lotyniškų priesagų bei galūnių. Joje penkiolika žodžių, tad ją išmokti geram specialistui nesunku. Tie žodžiai keičia prasmę priklausomai nuo intonacijos, pakelto ar nuleisto balso, šnibždesio ar šnabždesio ar mirktelėjimo tariant žodį „Sabataothius”. O visi kiti žodžiai angelologų kalboje yra angelų vardai, o angelų yra daug, jie yra baisūs, ir tik spėk vardyti.

Tanataielis, – sakiau aš, – Gabrielius, Pleroma, Erotomanaielis, Leviathanaielis.

Amerikonas, kiek pagalvojęs, pasiūlydavo: Gabrielius, Leviathanaielis, Grand Sabathaielis, Begemothus.

Gan konservatyvi versija, bet aš linktelėdavau. Galima į šią problemą pažiūrėti ir taip.

Žodžiu, susikalbėdavome.

Jis labai norėjo skaityti viešą paskaitą, paskelbti, kad angelų numylėtas miestas ne koks Liuosas Angelas, o Pitsburgas, Mančesteris ir Filadelfija, ir kad anksčiau angelai materializuodavosi ant bažnyčių, piramidžių ir mečečių špilių, o dabar jie mėgsta gamyklų kaminus. Laikai keičiasi, – sakė jis, – ir mes mutuojame. Nuėjome skaityti paskaitos į „Žiniją”, profesorius apmokėjo skelbimą laikraštyje, bet apsižioplino dėl datos. Tą vakarą, kai jis, jaudindamasis ir maloniai tirtėdamas, įžengė į paskaitų salę, pasirodė, kad ji gana tuščia. Mat žaidė „Žalgiris”. Ir visi angelologijos mėgėjai sėdėjo prie televizorių. Visi vietinės reikšmės angelai žaidė krepšinį. Auditorijoje buvo tik viena akla senutė, kurią tampė kažkoks prietranka Tobijus, žinomas ir kaip Nikodemas. Ta senutė norėjo praregėti ir atėjo pasiklausti angelologijos profesoriaus, kaip tai daroma, o tas papasakojo žinomą pokštą apie kregždutes ir tarė, kad tai senutei derėtų kiek pasėdėti ant artimiausios gamyklos kamino. Mes su dideliu vargu užsikeberiojome ant kamino, bet ten, viršuje, buvo tik didelis dvokiantis dūmų filtras ir angelo nesimatė. Senutė ėmė keiktis ir reikalauti, kad ją su Nikodemu nukeltume, bet mes nenukėlėme, nes Nikodemas pasiūlė verčiau lipti žemyn ir eiti į Užupį, kur po tiltais kartais pasitaiko vietinių angelų. Šita veislė, – sakė Nikodemas profesoriui, – mėgsta būgnus.

Po tiltu išgėrėme du butelius, Nikodemas sakė, kad angelai taip geriau matosi; išties iš viršaus nuokalne (kosminis kalnas, modeliuotas pagal Mircea Eliade, – su profesoriumi supratingai susimirkčiojome), būgno garsų suviliotas, nusileido angelas, vardu Zdybiecas (Fr. jun.) – galimas dalykas, priklausantis Arababielių chorui. Angelas kalbėjo lenkiškai. Chlopska muva, – pasakė jis profesoriui, mėginusiam jį kalbinti amerikonų kalba. Teko versti. Profesorius žinojo, kaip elgtis su angelais, – profesionalumą, ypač profesorių, reikia vertinti. Jis nekrito paslikas prieš angelą Zdybiecą – taip daro tik kai kurie neišmanėliai, mėgėjai, taip pat angelus matantys kalnų piemenys. Angelo nereikia garbinti, net nemandagu pulti prieš jį ant kelių ar išvis paslikam ar kniūbsčiam (proskinezė). Reikia mandagiai pasisveikinti, laba diena arba labas vakaras. Priklausomai nuo paros meto. Tiesa, profesorius ėmė prikaišioti, kad angelai gyvena amžinybėje, tad jiems nusispjaut, rytas ar vakaras. Aš jam priminiau, kad dabar naktis, o naktis labiau primena amžinybę negu banalus pusiaudienis, arklys ar metafizikos vadovėlis. Tad pasakėme angelui laba amžinybė, ir tas pasakė tokių durnių dar nematęs. Išgėrėme dar du butelius ir angelas tapo perregimas. Tada ėmėme uždavinėti angelui klausimus. Profesorius paklausė apie bin Ladeną, kada jį pagaus, Zdybiecas atsakė, kad bin Ladeną Bushas junioras jau kadai pagavęs ir dabar žaidžia su juo Baltųjų rūmų požemiuose šaškėmis ir nardais, o bin Ladenas negražiai kalba apie žydus, užtat gražiai ir pagiriamai atsiliepia apie Tomkų. Tada aš paklausiau apie pasaulio sandarą, angelas atsakė, kad ji akivaizdi, tada aš paklausiau, kas nušovė Kennedy ir ar Marse yra gyvybė, o angelas trumpai atsakė, kad Kennedy nušovė marsiečiai, kai jis netyčia sužinojo, kad Marse yra gyvybė. Tada profesorius paklausė, kas yra jūrų arkliukai, angelas prasitarė, kad tai didelė paslaptis. Mes paklausėme, kiek yra angelų Vilniuje, kiek Pitsburge ir kur jų daugiau, o angelas atsakė, kad angelų daugiausia Arabijoje ir taip jau nuo senų senovės.

Galiausiai klausimai išseko, nes labai sunku ir neįdomu klausti, kai pašnekovas viską žino.

Ryto aušrai žadinant miestą, raudona žara tepliojant bokštus ir bonias (nežinau, kas tos bonios, bet tai labai gražus, vaizdingas ir vartotinas žodis), spinduliai apšvietė ir patiltę. Angelas, šviesos palytėtas, pasirodė keistų bruožų. Jis vilkėjo mėlynai ir juodai, turėjo stambią trumpą nosį, dideles ausis, buvo apžėlusio kūno ir aštriais dantimis; o tokių angelų nebūna.

Pasirodė, kad tai trolis. Mes su profesoriumi ėmėme jį gėdyti, o profesorius supykęs net treptelėjo koja. Bet trolis piktai atsakė, kad angelologui neskirti angelo nuo trolio yra gėda, ir mes susizgribome, kad priekaištaudami kiek perdėjome. Be to, kur jūs matėte, kad angelo rūšis būtų Zdybiecas, ir dar Fr. jun., – piktinosi trolis, tuštindamas paskutinį butelį. Norėjome su juo gražiai atsisveikinti, bet trolis prie mūsų prilipo ir sakė norįs su mumis dar bendrauti ir susipažinti su miesto Troliais Busais, nes jis daug apie juos girdėjęs ir manąs, kad tai jo tolimi giminaičiai.

Mes išėjome iš patiltės ir užlipome ant kalno. Trolis pasakė, kad tai kosmogoninis kalnas ir kad troliai tokių vietų nemėgsta, čia per aukšta ir svaigsta galva. Profesorius subėgiojo į apačią ir atnešė dar keturis butelius. Jis jau ėmė apsiprasti su aplinka ir sakė, kad Pitsburge su plieno lydytojais yra panašiai elgęsis, o metalurgijos kombinate jis buvęs pasižiūrėti į baisiąsias Marteno krosnis, į pačius jų nasrus, nes yra girdėjęs, kad aukštakrosnėse irgi esama ugnies angelų, ir net nusvilęs antakius apžiūrinėdamas. Matęs tik du angelus, jau pažįstamus, Begemothą ir Tartaraothą.

Trolis išgėrė du butelius ir jam palengvėjo. Jis pasakė, kad šis pasaulis nėra toks nuodugnus kaip patiltė, bet tiks ir toks. Profesorius sakė, kad kiekvienam sava vieta ir kiekvienam sava hierarchija, o Zdybiecas atšovė, esą troliai gyvena laukinėje demokratijoje ir nepripažįsta jokių viršininkų. Kiekvienas trolis pats sau prezidentas, – kalbėjo jis.

Mums teko trolį klasifikuoti, tam reikalui pažiūrėjome į jį iš pradžių pro aprūkusį butelio stiklą, paskui pro neaprūkusį. Jis mielai pozavo. Profesorius nutarė, kad tai trollis praecox lituanicus, bet ta klasifikacija nebuvo tiksli ar veikiau tiksli tik iš pirmagalio. Mat koks jis lituanicus, jeigu kalba lenkiškai ir nepripažįsta net didžiosios motinos anglų kalbos, kuria kalbėjo Henrikas VIII, mormonai ir Rockefelleriai. Trolis nesikišo į mūsų kalbas, bet paprašė, kad išmokyčiau jį rūkyti; profesorius labai bjaurėjosi ir sakė, kad rūkyti nesveika, to jį mokė dar mokykloje. Nuo rūkymo plaučiai parūdija, – sakė profesorius, ir trolis pripažino, kad tai geras daiktas, mat ruda troliams pati gražiausia spalva.

Dar pašnekėjęs su troliu, nutariau, kad jis vis dėlto būsiąs ne trolis, o cawcus maximanicus lituanopolonicus, tai yra peraugęs ir net smarkiai peraugęs nutautėjęs kaukas. Antraip, vulgariai tariant, jis būtų greičiausiai kaukas tuteišas. Šiais nuosmukio laikais, – pradėjau aš, bet trolis ėmė mosikuoti man po nosimi stambiais šešiapirščiais kumščiais ir pareiškė, kad tie, kurie su troliais nesielgia politiškai korektiškai, vėliau labai gailisi.

Ant kalno ėmė lipti vis daugiau žmonių, įdienojo. Visi buvo korektiški ir apsimesdavo, kad trolis tik japonas. Profesorius subėgiojo į apačią ir, nusipirkęs fotoaparatą, kanapę ir šešis butelius, atpūškavo atgal. Išgėrėme tuos butelius, atsikandom kanapės. Praėjo antisemitas, arklys, du vengrai, Mamonotovas, praskrido labai liesa gegutė, mes meditavome šviesą, bet troliui ėmė skaudėti galvą, tai liovėmės medituoti. Ant kalno žmonės sėdėjo, stovėjo, gulėjo ir taip pat meditavo. Turistai, tuteišai, net vienas kitas tragikomikas, – visi aplink pasitaikydavo iš raidės T ir mes nutarėme, kad tai akauzalinė sinchronizacija; panašiai ir buvo.

Iš raidės T dar yra toks miestas Tula, – užsisvajojo profesorius.

Ten geri šautuvai gaminami, – niūriai atsakė trolis, – aš juos mėgstu. Be to, troliai irgi iš T.

Ėmiau patyliukais galvoti, ką daryti su profesoriumi ir dar labiau – ką daryti su troliu. Bet trolio greitai atvažiavo iš Estijos ambasados; pasirodė, tai iš jų kultūros skyriaus, ir visai ne Zdybiecas, o toks Haaivo Maaaaritsas, gerai žinomas tam tikruose Vilniaus estų emigrantų ir kultūriniuose sluoksniuose. Haaivo buvo labai nepatenkintas ir sakė, kad jį ten, ambasadoje, kamuos darbu, bet jis vis vien pabėgs nutaikęs progą ir mes dar susitiksime Užupyje po tiltu.

Likome vienudu su profesoriumi.

Aš tai jau niekada nevaikščiosiu po tiltais, – pasakiau nuoširdžiai.

Profesorius pasakė, kad jis tai eis, nes po amerikoniškais tiltais gerai matosi dangaus angelų atspindžiai vandenyje, ir kai kada jie būna net gražios violetinės spalvos. Paklausiau, ar jis nenori kartais skristi namo, nes kaip tik po pusvalandžio išskrenda lėktuvas į Čikagą, o jei kokiam Amsterdame jį užgrobs teroristai, tai įmanoma juos įkalbėti, kad nutūptų Filadelfijoje.

Profesorius muistėsi ir sakė, kad jam viskas atsibodo, o angelai ypač. Ir kad angelų gal iš viso nėra. Tada jį nuvežiau į viešbutį.
Vestibiulyje jo laukė du vyrai su juodais kostiumais ir oranžiniais sparnais už nugarų. Arielis ir Tanataielis, – prisistatė jie ir suėmė profesorių už parankių.

O kur Gogas su Magogu? – kaip įprasta angelologams sąmojingai pasiteiravau.

Goša su Miša laukia profesoriaus numeryje. Renka jo daiktus, – atsakė Tanataielis.

Pažiūrėjau į Arielį.

Žinau, ką pagalvojai, – pasakė tasai.

Nė nemaniau galvoti apie skalbimo miltelius, tiesiog taip, laisvos asociacijos būdu užkliuvo. Aš nekaltas, – paprastai pasakiau.

Jie nuvedė angelologą link lifto. Atia, – netvirtai pasakiau. – Taip jau mums, angelologams, būna.

Pasitaiko, – atsakė profesorius. – Na, dar pasisapnuosim vienas kitam.

Pasisapnuosim, – atitariau mandagiai.

Jie įlipo į liftą. Ten jau stovėjo Gogas su Magogu, laikydami rankose lagaminus ir juodą pagrabinį profesoriaus kostiumą.

Liftas prasmego skradžiai žemę.

Gerai, kad nesu angelologas, – pamaniau.

Anei trolis.

„Šiaurės Atėnai”