Gintaras Beresnevičius

Lietuviška meditacija ir kontempliacija.
Įvadas
(Esė)

Tai dar ne klasifikacija, dar ne mėginimas įvardyti lietuviškas meditacijos ir kontempliacijos atmainas; tai tik pastebėjimas, kad lietuviškoje tradicijoje tokių būta; lyginimas su atitinkamomis rytietiškomis sąmonės išlaisvinimo būsenomis kartais per ankstyvas, kartais pats peršasi. Šiame tekste mūsų patogumui meditacija laikysime tokias rytietiškam susikaupimui artimas būsenas, kuriomis siela ar sąmonė ištuštinama ar patenka į tam tikrą būklę, leidžiančią į ištuštėjusią sąmonę nusileisti dievybei ar demonui ar žmogui sutapti su dievybe.

I. Meditacija

Užgavėnių kaukė

Kada per Užgavėnes siaučia kaimo tradicijas vaidinanti trupė, ji netgi miestuose šiek tiek įsijaučia į ožį, gervę, giltinę etc. Nieko nuostabaus. Po kauke tu tampi kitu. Visi paaiškinimai, iš kur koks Užgavėnių personažas kilęs, iš dalies beprasmiai. Bet nėra abejonių, kad Užgavėnių personažai kitados vaizdavo dievus ar demonus; juk tą patį vaizdavo ir kaukėti antikos teatro aktoriai. Ką gi šiuo atveju duoda kaukė? Užgavėnių kaukės? Ožio kaukė bliauna, žydo kaukė pardavinėja, giltinės kaukė atsidėjusi mosuoja dalgiu. Tai žmonės ar kaukės? Anksčiau, drįsčiau sakyti – kartais ir šiandien, tai nebuvo vien žaidimas. Ką tai reiškė?

Atsakymas „susitapatinimą” dar nelabai ką nusako. Kaukė ne vien susitapatinimas. Kaukė pirmiausia nuasmenina. Tai sąlyga, kuri leidžia įeiti į meditacijos ar galbūt transo būklę. Visų apsvaigimų, transų, narkotikų, ritualų tikslas yra nuasmeninimas. Visa kita – paskui. Kada žmogus užsideda kaukę, jis išeina į transo zoną vien dėl to, kad jis jau nebe žmogus, jis kaukė, jis demonas. Jis su savimi neturi nieko bendra. Tą patvirtina ir tai, kad žmogus / kaukė juda jam nebūdingu žingsniu (garnio, gervės), kerėpliškai, neįprasta nei jo eisena, nei rankų padėtis. Dar daugiau. Ir balsas, kuriuo jis apie save praneša, nebepriklauso jam. Jis arba gerklinis, arba cypiantis, arba riaumojantis, bet tai jau nebe paties žmogaus, o kaukės, demono balsas.

Kitokie judesiai, kitokie balsai, be to, transinis šokis, kurio žingsniu staipydamasi traukia Užgavėnių procesija, yra po kaukėmis eliminuotas žmogiškumas. Jo vieton eina demoniškas, žvėriškas, gal ir demoniškai žvėriškas elgesys; ir žmogus save atiduoda laisvam kaukės simbolizuojamo antgamtinio personažo reiškimuisi. Nesvarbu, ar kaip Tibete išties tikima, kad per tam tikrus ritualinius šokius su kaukėmis į lamą ar šamaną nusileidžia dievybė – vis vien turime rezultatą: su dievybe ar demonu suartėjama maksimaliai, kiek tas žmogus gali. O tam, kad jam būtų lengviau – juk Užgavėnių procesijos dalyviai, bent jau „choras”, „masuotė”, nėra nei lamos, nei žyniai, – žmogų / kaukę apsupa kitos kaukės. Kam reikalinga ši grupė? Šamanas ar lama, kartoju, gali – kaukėtas ar ne – šokti ir pasiekti transą ir vienas pats – jis religinis profesionalas ar veikiau transo profesionalas.

Tuo metu atrodo, kad švenčių masuotė – anksčiau paprasta genties dalis, pasauliečiai – turi ne tik patys užsidėti kaukes ir per jas sutapti su kažin kokiais deivilais, bet ir patekti į erdvę, kuri patvirtina, kad kaukė išties padėjo išeiti iš pasaulietinės erdvės. Šoka kaukių grupė – kodėl grupė? Idant žmogus jaustųsi labiau užtikrintas, kad jį supa žvėrys ir demonai, o ne jo gentainiai. Bendras kaukių dėvėjimas, bendri šokiai, „nežemiški” ar „požeminiai” riksmai Užgavėnių procesijoje liudija, kad į pasaulį įsiveržė visai kito matmens publika. Virtuali, pasakytume šiandien, arba iš antgamčio, kaip manyta anksčiau. Užgavėnės nieku gyvu nebuvo persirengėlių karnavalas, tai vėlyva apeiginė ritualo forma. Anksčiau tai buvo grupinis šokis su kaukėmis, prašant žvėrių dievų ir demonų ateiti į kaukės ištuštintas smegenis; manyčiau, kad Užgavėnių karnavalo esmė – meditaciniu šokiu nuasmeninti žmogų ir per kaukę atverti jį antgamčio personažui. Jeigu šoka grupė asmenų, galimas dalykas, jie provokuoja arba protėvių, arba dievų nusileidimą per kaukes.

Daina – kaukės rūšis

Dainavimas lietuvių tradicijoje – matyt, kaip ir kitose – yra taip pat nuasmeninantis, bet pakylintis kitokiu būdu; meditacija yra dainavimas, nes, drįsčiau tarti, didžioji lietuvių dainų dalis yra be siužeto, tai rodo ir epo nebuvimas. Apdainuojami dalykai dažniausiai turi sukelti tam tikrą specifinę būseną (arba ją išreikšti): tai gali būti sielvartas, vargas, vaizdeliai apie dvarus ir kalnus, marias ir vandenis, tačiau siužetų juose maža. Ištuštėjimas yra dainų užduotis ir tada, kai sunkiai dirbama (šienapjūtės dainos), ir tada, kai verkiama jaunų dienelių vestuvių dainose – dainos padeda atsikratyti įtampos, fizinės ar emocinės, ir perkelti ją į dainų „lyrinį herojų”, savotišką dainininko antrininką, jame sukaupus neigiamas ar varganas emocijas galima prislopinti savąsias, kita vertus, dainos yra artimos ir giedojimui, giedamosioms maldoms.

Čia žmogus irgi dedasi kaukę – savo skausmą išdainuodamas, jis pagamina, sakyčiau, „astralinį antrininką”, kuriuo pridengia savo išgyvenimus. Daina skausmą ar vargą permeta antrininkui. Tai nėra kas nors keista. Egiptiečių pomirtiniame pasaulyje mirusysis irgi turėdavo dirbti įvairius darbus, tačiau už jį dirbdavo ritualinėmis formulėmis iššaukti ušebti – vergų figūrėlės arba bareljefuose atvaizduotų vergų sielų antrininkės, vadinamos ba. Lietuviai šitokius lietuviškus „ušebti” arba antrininkus susikurdavo sielvarto dainose, perkeldami savo skausmą susikurtam antrininkui. Dirbant ir dainuojant yra lengviau, kaip ir gedint ar ilgintis yra lengviau. Pergalės dainų mes neturime, nes jos nereikalingos – tai kariaunų dainuotos žygio ir pergalės dainos, kurios buvo išgyvenamos paprastai, ryškiai ir asmeniškai, draugėje. Kai nebeliko kariaunų, nebeliko ir kariaunos dainų, liko tik kareivėlių skausmo dainos.

O kad anksčiau gebėta per mūšį ar žygį įgauti berserkiškų savybių, taip pat, regis, akivaizdu. Bent jau taip pasakojama apie lietuvių kunigaikštį Skomantą, kurį rusų kronikos apibūdina kaip žvėrį mūšyje, o rusų šiaurėje žinomi karių pasivertimai į žvėris. Tai ne vien skandinavų bruožas. Be to, sprendžiant iš metraščių, beveik visi jotvingių kariai jei ir nebuvo berserkai, tai kaudavosi kaip tokie, nepaisydami priešo pranašumo ir jėgų santykio.

Berserkas irgi per mūšį ištuštėja, ir į jį nužengia kažin kokia asmeninė galia, antgamtinė galia, kuri kaunasi per jį, tai gali būti ir dieviška, ir kitokia antgamtinė jėga, tačiau berserko ištuštėjimą liudija tai, kad jis po mūšio nieko nebeatsimena.

II. Kontempliacija

Sakykime, kad kontempliacija – tai sutelktas, atsižadėjęs mąstymas apie sakralinį objektą, kuriuo siekiama jo artumo ar tapatumo su juo.
Čia, žinoma, pavyzdys – Rūpintojėlis. Rūpintojėlio poza – tai lietuviška lotoso poza. Koks tai rūpestis? Pastarąją pusę tūkstantmečio, bet ir, žinoma, daugybę metų anksčiau, tai žemdirbio rūpestis. Atrodytų, nelabai taip išeitų, bet išties tai M. Heideggerio Sorge savitas lietuviškas atitikmuo. Rūpestis dėl pasėlių, lietaus, Saulės, beveik nesibaigiančio žemės darbų ciklo, rūpestis dėl šeimos, dievų, – nevardysiu iki galo, nes „iki galo” išvardyti ir neįmanoma. Žemdirbys turi tiek darbų ir rūpesčių, kad juos išplėtoja iki nuolatinės rūpesčio būklės, kuri yra kontempliacinė. Nors žemdirbio rūpestis / Sorge yra tarytumei vien buitiškas, profaniškas, jis daug platesnis, nes žemdirbio mąstymas įtraukia visas sferas, – kitaip neįmanoma, jam reikalinga ir žemė, ir dangūs. Nėra elementų, kurie jam nerūpėtų, nėra tokių procesų, kurie nepaveiktų derliaus, aplinkos, socialinės dermės.

Šitas rūpestis yra kosminės prigimties. Persmelkiantis.

Rūpintojėlis, atrodytų, yra archetipinė figūra, jis turi ir žemdirbio, ir dievybės bruožų.

Dievas sėdi arba keliauja. Galima klausti, o ką jis dar galėtų veikti? Bet jis turi alternatyvų – stebėti žmones iš viršaus, tvarkyti žvaigždes, persekioti velnią. Tačiau jis sėdi ant kelmelio, kartais pasirėmęs kaip kad Rūpintojėlis, – ir žino. Kelius, vietas, pagrobtų ar paslėptų žmonių ar daiktų buvimo vietą. Bet tai visažinystė. O ką kontempliuoja Rūpintojėlis, kurį tikriausiai galime sutapatinti su senuoju lietuvių Dievu?

Jeigu jis viską žino, mąstymas apie daiktus ir žmones jam nebesvarbus.

„Gaspadorius Dievas” – noriu tik pasakyti, kad Dievas yra „gaspadoriaus” archetipas. O „gaspadorius”, ūkininkas, šeimos galva ir yra Rūpintojėlis, kuris turi susieti visus „daiktus ir žmones”. Jei ūkininkas nėra Rūpintojėlis ir nekartoja dieviškosios kontempliacijos, viską siejančios į visumą, jis negali padėti pagrindo nei ūkiui, nei sodybai, nei derliui, nes viskas išsilaksto. Daiktų daug. Po krizių, katastrofų, per karus Rūpintojėlių gausėja, kad jie primintų vyrams pareigą – sieti išlikusius daiktus krūvon. Siekti visumos atgaivinimo.
O šitas lietuvis, kurį aprašo ir romantikai, ir pozityvistai, ir draugai, ir nelabai, – stereotipiškas. Ilga nosis, mėlynos akys, nukreiptos į tolį ir, regis, nieko nematančios. Tai lituanus contemplans, kontempliuojantis lietuvis, kurio drauge atvertos ir užvertos akys kontempliuoja savo ir kosmoso visumą Dieve.

Pradėdamas nuo savęs, jis žvilgsnį plečia į aplinką (Rūpintojėliai rymo pakelėse, pamiškėse), tačiau jo akiratis ribotas, jis įsižiūrėjęs į save, besirūpinantį, kaip rūpinasi ir Dievas, ir žmogus pagal Dievo pavyzdį savo rūpesčiu prižiūri savo aplinką, socialinę ir ūkinę, kenčiančią nuo darganų, krizių, barnių, nesantaikos. Koks būdas sugrąžinti darną?

Matyt, sėsti Rūpintojėlio poza ir ją kontempliuoti. Rūpintojėlis tai konfucianistinis Dao, lietuviškas konfucininkas svieto / kosmoso lygintojas, mėginantis išlaikyti dermę, o ją sučiupęs, apčiuopęs – kontempliuoti kaip tobulą santykį tarp esinių.

Taigi Rūpintojėlis kontempliuoja darną ar dermę, arba sanskritiškai – dharmą. Tai yra indų atsiskyrėlio užsiėmimas, čia mes matome sustingusį atsiskyrėlį, kontempliuojantį nustatyta dharminio rūpesčio poza.

Yra lietuvių sakmėse ir keliaujantis Dievas. Jis irgi prižiūri dermę, darną. Įdomiausia, kad jis ateina dažniausiai elgetos ar žilabarzdžio senio pavidalu. Jis baudžia tuos ūkininkus, kurie nusižengia savo priedermei – tai yra nepavaišina pavargėlio Dievo senelio, nepagirdo jo, įžeidžia, arba baudžia tinginius ir apsileidėlius, kurie savo neveiklumu kaip tik gadina dermę. Tvarkos ardymas, savo funkcijų nevykdymas – dalykas, už kurį sakmių Dievas senelis baudžia.

Atrodytų, kad Rūpintojėlis – tai kontempliuojantis Dievas ir atitinkamai kontempliuojantis atsiskyrėlis, kuris sėdi ir mąsto dermę.
O keliaujantis Dievas primintų indų keliaujantį asketą. Jo „žmogiškasis atitikmuo” būtų ne kas kita, kaip elgeta, kuris irgi, kaip ir asketas, stengiasi dusyk nenakvoti po vienu stogu, maitinasi vien iš išmaldos ir nuolatos juda iš vienos vietos į kitą, iš vieno kaimo į kitą, krikščionybėje – iš vienų atlaidų į kitus. Į elgetas lietuviai išeidavo net tada, kai jų niekas lauk nevarydavo, priešingai, suaugus vaikams, toks senolis, pasiėmęs elgetos terbą ir lazdą, išeidavo. Ir išėjęs kaip elgeta gyvendavo religinį maldos ir askezės gyvenimą, lygiai kaip ir indų bhikšu ar sanjasinas.

Tokiu atveju mums neblogai susidėliotų lietuviška ir indiška gyvenimo fazių sistemos.

Pirmoji stadija Indijoje – brahmačarinas, trunkanti nuo maždaug 12 metų iki vedybų apie 20-uosius metus, kai jaunuolis mokosi pas brahmaną. Lietuvoje turėtume piemenis, kurie eidavo piemenauti net ir tada, kai būdavo pasiturinčio ūkininko vaikai. Jie ne tik ganydavo, bet būdavo dažnai surenkami draugėn ir skerdžius, – be abejo, sakralinis asmuo ir kadaise žynys, užsiėmęs aukojimais, žynys profesionalas, ką nurodo ir jo vardas, – juos mokydavo.

Antroji stadija – grihastha, „namų ponas”, kai vyras veda ir gyvena normalų pasauliečio, dažniausiai žemdirbio, gyvenimą, aukoja dievams, augina vaikus. Lietuvoje tai „gaspadorius”. Tai ir reiškia „namų ponas”.

Trečioji stadija – vanaprastha, „miško gyventojas”. Tai atsiskyrėlis, medituojantis ir kontempliuojantis miške. Tokius pačius atsiskyrėlius mažose skurdžiose lūšnelėse ar išvis žeminėse, būstuose iš medžių šakų matome lietuvių pasakose. Jie labai išmintingi, dažniausiai minta ūgliais, žolelėmis, medžių žieve. Dažnai sutinkami sėdintys ant kelmelio, t. y. susikaupę. Ir tai, galimas dalykas, Rūpintojėlio fazė. Kontempliacinė.

Ketvirtoji fazė – sanjasinas ar bhikšu, klajojantis atsiskyrėlis, Lietuvoje sutampantis su elgeta. Taigi sistemos dera ir yra artimos ar veikiau tai vienos sistemos du variantai skirtingose kultūrose.

Be jokios abejonės, lietuviškos meditacijos ir kontempliacijos tema čia dar neužbaigta, – tai didelio atrinkinėjimo reikalaujanti pastanga ir, žinoma, ne vieno žvilgsnio.

„Šiaurės Atėnai”