Aleksandras Kučinskas

Trumpa humanistinės psichologijos istorinė raida ir pagrindinės idėjos

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: psichologijoje vyravusią ribotą, „griežtai mokslinę“, tačiau gerokai mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Tuo metu psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravo psichoanalizė, žiūrėjusi į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta trečiąja kryptimi, priešpriešinant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.

Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs XX amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch. Buhler), Gordonas Olportas (G. W. Allport), Henris Marėjus (H. Murray), Gardneris Merfis (G. Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmoniškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.

Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Jai artimos idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W. James), Vilhelmas Diltėjus (W. Dilthey), Eduardas Šprangeris (E. Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A. Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C. G. Jung). Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai.

Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo randamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B. Paskalį ir Ž. Ž. Ruso, A. Šopenhauerį ir F. Nyčę bei daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas (Henri Bergson), suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras (Søren Kierkegaard).

Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A. Maslow), Karlas Rodžersas (C. Rogers) ir Rolas Mėjus (R. May). Pripažintos ir plačiai taikomos yra A. Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją. Didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K. Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, vadinamą į klientą nukreipta terapija. K. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių (encounter groups), kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiai giliau pažinti save ir kitus. R. Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose jis akcentavo tragiškuosius žmoniškosios būties aspektus ir neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis užėmė deramą vietą psichologijoje, o jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai Vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.