Sapno simbolika (10 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)
Sigmund Freud
(10 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)
DEŠIMTA PASKAITA
Sapno simbolika
Ponios ir ponai! Įsitikinome, kad iškraipymas, kuris mums trukdo suprasti sapną, atsiranda veikiant cenzūrai, nukreiptai prieš nepriimtinus nesąmoningus norus. Bet, žinoma, anaiptol netvirtinome, kad cenzūra yra vienintelis veiksnys, sukeliantis sapno iškraipymą, ir iš tiesų toliau tyrinėdami sapną pamatysime, jog šis efektas priklauso ir nuo kitų aplinkybių. Tai reiškia, kad sapno neįstengtume suprasti net ir išnykus cenzūros poveikiui, kad ir tada išreikštasis sapno turinys nebūtų identiškas slaptosioms sapno mintims.
Dar vieną veiksnį, dėl kurio sapnas tampa neaiškus, naują sapno iškraipymo priežastį aptiksime, jei atkreipsime dėmesį į vieną mūsų technikos spragą. Jau esu prisipažinęs, kad kartais atskiri sapno elementai nesukelia analizuojamiesiems jokių minčių. Tiesa, tai nutinka ne taip dažnai, kaip jie teigia; daugeliu atvejų, būdami pakankamai atkaklūs, galime pasiekti, kad kokia nors mintis visgi ateitų į galvą. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai tikrai nekyla jokia asociacija arba priverstinai išgautoji nepateikia to, ko iš jos tikimės. Jei tai įvyksta per psichoanalitinį gydymą, tai įgauna ypatingos svarbos, apie kurią čia nekalbėsime. Bet taip atsitinka ir aiškinant normalių žmonių sapnus, taip pat ir savus sapnus. Įsitikinęs, kad atkaklumas negelbsti, pagaliau pastebi, kad šis nepageidautinas atsitiktinumas nuolat kartojasi ir susijęs su tam tikrais sapno elementais, – taigi pradedi įžvelgti naują dėsningumą ten, kur pradžioje manei esant vien technikos negalią.
Tada kyla pagunda pačiam paaiškinti šiuos „nebylius” sapno elementus, išversti juos, pasitelkus turimas priemones. Įsitikini, kad sapnas įgauna visiškai patenkinamą prasmę kaskart, kai išdrįsti atlikti tokį vertimą, ir kad jis lieka beprasmis ir nerišlus, kol nesiryžti taip pasielgti. Sukaupus daugybę visiškai panašių atvejų, šis pradžioje nedrąsus mėginimas tampa vis tvirtesnis.
Kalbu kiek schematiškai, bet manau, didaktiniais sumetimais tai leistina, be to, anaiptol nieko nefalsifikuoju, tik supaprastinu.
Taip visai aibei sapno elementų gauni pastovius vertinius, -panašiai kaip populiariuose sapnininkuose, kuriuose gali rasti, ką reiškia bet koks susapnuotas daiktas. Tik nepamirškite, kad niekada tokių pastovių sapno elementų pakaitalų negausime naudodami mūsiškę asociacijų techniką.
Tuoj pat sakysite, kad šis aiškinimo būdas atrodo dar labiau nepatikimas ir ginčytinas už ankstesnįjį, grįstą laisvosiomis asociacijomis. Bet reikia pridurti dar šį tą. Kai dirbdamas sukaupi pakankamai daug tokių nuolatinių pakaitalų, galiausiai suvoki, kad šiuos sapno fragmentus iš tiesų reikia aiškinti remiantis savo žiniomis, kad juos galima suprasti nesinaudojant sapnavusiojo asociacijomis. Antroje m8sų dėstymo dalyje paaiškės, kaip galime sužinoti šių fragmentų reikšmes.
Tokį nuolatinį sapno elemento ir jo vertinio santykį vadiname simboliniu, o sapno elementą – nesąmoningos sapno minties simboliu. Prisiminkite, kad anksčiau jau kalbėjau apie tris galimus sapno elemento santykius su jo tikruoju turiniu: aptarėme visumos dalies, užuominos ir iliustracijos santykius. Tada užsiminiau apie ketvirtąjį santykį, bet jo neįvardijau. Tai ir yra ką tik minėtas simbolinis santykis. Su juo susiję daug labai įdomių samprotavimų, kuriuos verta išklausyti prieš imantis specialių simbolikos tyrinėjimų. Simbolika yra bene keisčiausia mokymo apie sapnus dalis.
Pirmiausia: simboliai kaip nuolatiniai vertiniai tam tikru mastu realizuoja antikinio ir šių dienų populiaraus sapnų aiškinimo idealą, nuo kurio smarkiai nutolome naudodami savąją techniką. Jie leidžia tam tikromis aplinkybėmis aiškinti sapną neklausinėjam sapnavusiojo, kuris vis tiek nieko negali pasakyti apie simbolį. Jei žinai įprastus sapno simbolius, be to, sapnavusiojo asmenybę, jo gyvenimo aplinkybes, tuos įspūdžius, kuriuos jis patyrė prieš sapnuodamas, tai dažnai gali tuoj pat paaiškinti sapną, nedelsdamas išversti jį. Toks triukas glosto sapno aiškintojo savimeilę ir imponuoja sapnavusiajam; jis palaimingai skiriasi nuo to varginančio darbo, atliekamo klausinėjant sapnavusįjį. Bet nesileiskite suklaidinami. Ne mūsų užduotis imtis triukų. Simbolių žinojimu grįstas aiškinimas anaiptol negali pakeisti asociacijų technikos arba prilygti jai. Simbolinis aiškinimas tik papildo šią techniką ir tik su ja derinamas duoda vertingų rezultatų. O dėl žinių apie psichines sapnavusiojo aplinkybes, tai atkreipkite dėmesį į tai, kad jums teks aiškinti ne vien gerai pažįstamų žmonių sapnus, kad paprastai nežinosite sapną sukėlusių dienos įvykių ir kad kaip tik analizuojamųjų mintys pateiks jums žinių apie tai, ką vadiname psichine situacija.
Ypač keista – net ir atsižvelgus į aplinkybes, apie kurias kalbėsiu vėliau, – kad ir vėl didžiausio pasipriešinimo sulaukė teiginys apie simbolinio santykio tarp sapno ir nesąmoningo jo turinio egzistavimą. Net ryžtingai samprotaujantys ir autoritetingi žmonės, kartu su psichoanalize nuėję nemenką kelio ruožą, čia atsisakė būti jos sekėjais. Toks elgesys juolab keistas, jei prisiminsime, kad simbolika nėra būdinga vien sapnui ir kad, antra vertus, daugybę stulbinamų atradimų padariusi psichoanalizė anaiptol negali didžiuotis atradusi sapno simboliką. Jei apskritai norime kuriam nors iš amžininkų priskirti sapno simbolikos atradimą, jos atradėju turime paskelbti filosofą K. A. Schernerį (1861). Psichoanalizė patvirtino Schernerio atradimą, tiesa, radikaliai jį pakeitusi.
Dabar norėsite šį tą išgirsti apie sapnų simbolikos esmę ir susipažinti su pavyzdžiais. Mielai jums papasakosiu, ką žinau, bet prisipažįstu, kad mūsų žinios toli gražu nėra tokios išsamios, kokių norėtųsi.
Simbolinio santykio esmė yra palyginimas, tačiau ne bet koks. Regis, šis palyginimas itin sąlygotas, bet šis sąlygotumas nelabai aiškus. Ne viskas, su kuo galime palyginti kokį nors daiktą ar procesą, sapne yra simbolis. Antra vertus, ir sapnas simbolizuoja ne bet ką, o tik tam tikrus slaptųjų sapno minčių elementus. Tad ribojimai čia abipusiai. Taip pat reikia pripažinti, kad kol kas simbolio sąvoka nėra aiškiai apibrėžta, jis primena pakeitimą, iliustraciją ir pan., artėja prie užuominos. Kartais palyginimas, kuriuo grindžiami simboliai, yra akivaizdus. Tačiau esama ir kitokių simbolių, kai neišvengiamai turime paklausti, koks šio numanomo palyginimo pagrindas, tertium comparationis*? Gal kiek pasigilinę jį atrasime, o gal jis ir liks neaiškus. Keista, kad palyginimo, kuris yra simbolio pagrindas, neaptinkame asociacijų padedami ir kad sapnavusysis jo nežino, bet vis tiek juo naudojasi. Negana to, sapnavusysis net nenori pripažinti šio palyginimo, kai jį jam pateikiame. Tad matote, kad simbolinis santykis yra ypatingo pobūdžio palyginimas, ir kol kas nesuprantame, kuo jis grindžiamas. Gal vėliau aptiksime kokių nors nuorodų, padėsiančių jį suprasti.
————————
*„Trečias palyginime” (lot.); dviejų lyginamų reiškinių bendrybė, kuri yra jų palyginimo pagrindas. – Vert.
————————
Nedaug tėra dalykų, kurie sapne vaizduojami simboliškai. Tai žmogaus kūnas kaip visuma, tėvai, vaikai, broliai ir seserys, gimimas, mirtis, nuogumas, – ir dar šis tas. Vienintelis tipiškas, t. y. nuolatinis, žmogaus kaip visumos vaizdas yra namas; tai pripažino ir Scherneris, norėjęs suteikti šiam simboliui išskirtinę, toli gražu jam nebūdingą, reikšmę. Pasitaiko, kad sapne – kartais džiaugsmingai, kartais būgštaudamas, – leidiesi fasadu žemyn. Namai, kurių sienos visai lygios, simbolizuoja vyrus; namai su įvairiais kyšuliais ir balkonais, už kurių galima laikytis, – moteris. Tėvai pasirodo sapne kaip imperatorius ir imperatorienė, karalius ir karalienė arba kiti kilmingi asmenys; žodžiu, sapnas čia rodo didelę pagarbą. Ne taip švelniai jis elgiasi su vaikais, broliais ir seserimis: juos dažnai simbolizuoja maži gyvūnėliai, kenksmingi vabzdžiai. Gimdymo vaizdavimas beveik visada kažkaip susijęs su vandeniu: puoli į vandenį arba išlipi iš jo, gelbsti ką nors iš vandens arba pats būni gelbstimas, t. y. jaučiamas motiniškas santykis su gelbstimuoju. Mirimą sapne pakeičia išvykimas, važiavimas geležinkeliu, mirtį – įvairios neaiškios, tarsi drovios užuominos, nuogumą – drabužiai ir uniformos. Patys matote, kaip nyksta riba tarp simbolinio vaizdavimo ir užuominos.
Palyginus su šiuo skurdoku išvardijimu į akis krinta tai, kad itin įvairia simbolika vaizduojami kitos srities objektai ir reiškiniai. Tai seksualinio gyvenimo, genitalijų, lytinių procesų, lytinių santykių sritis. Dauguma sapno simbolių yra seksualiniai simboliai. Kartu išryškėja ir keistas neatitikimas. Vaizduojamų dalykų tik keletas, o jų simbolių nepaprastai daug, tad kiekvienas tų dalykų gali būti pavaizduotas daugybe beveik lygiaverčių simbolių. Todėl vaizdas, kurį gauname aiškindami sapnus sukelia visuotinį pasipiktinimą. Simbolių reikšmės – priešingai sapno vaizdų įvairovei – nuolat kartojasi. Nė vienas, tai išgirdęs, nėra patenkintas; bet ką gi beveiksi?
Kadangi šioje paskaitoje pirmąsyk kalbėsiu apie seksualinio gyvenimo reiškinius, privalau paaiškinti jums, kaip ketinu dėstyti šią temą. Psichoanalizė neieško dingsčių ką nors slėpti ar kalbėti užuominomis, nemano, kad reikėtų gėdytis nagrinėti šią svarbią medžiagą, laiko, kad korektiška ir padoru viską vadinti tikraisiais vardais, ir tikisi, kad kaip tik taip greičiausiai atitolins pašalines, trukdančias mintis. Tai, kad kalbu mišriai auditorijai, kurią sudaro abiejų lyčių klausytojai, taip pat nieko negali pakeisti. Kaip nėra mokslo in usum delphini*, taip nėra jo ir paauglėms, o damos, atėjusios į šią auditoriją, tarsi teigia, kad nori būti prilygintos vyrams.
—————————-
*Dofinui (pranc). – Vert.
—————————-
Vadinasi, vyro genitalijas sapne vaizduoja aibė simbolių, ir dažniausiai visiškai akivaizdu, kuo grindžiamas palyginimas. Pirmiausia vyro genitalijoms kaip visumai simboliškai reikšmingas šventasis skaičius 3. Vyro penis, labiau į akis krintanti ir abiems lytims įdomi genitalijų dalis, simboliškai pakeičiamas daiktais, kurie, pirma, primena jį savo forma, taigi yra ilgi ir išsišovę aukštyn: tai lazdos, skėčiai, kartys, medžiai ir pan. Be to, jis pakeičiamas tokiais daiktais, kurie kaip ir jis pasižymi savybe įsiskverbti į kūną ir sužeisti: tai visokiausi aštrūs ginklai-peiliai, kalavijai, ietys, kardai, taip pat šaunamieji -šautuvai, pistoletai ir labai savo forma į jį panašūs revolveriai. Svarbų vaidmenį baiminguose mergaitės sapnuose atlieka ją persekiojantis vyriškis su peiliu arba šaunamuoju ginklu. Tai bene dažniausiai pasitaikanti sapno simbolika, kurią dabar galite lengvai suprasti. Taip pat visiškai suprantamas penio pakeitimas daiktais, iš kurių teka vanduo -vandentiekio čiaupais, laistytuvais, fontanais, – bei tokiais objektais, kurie gali ištįsti – kabamosiomis lempomis, išstumiamais pieštukais ir t.t. Dėl visiškai akivaizdžių šio organo ypatybių aišku ir tai, kad pieštukai, plunksnakočiai, nagų dūdelės, plaktukai ir kiti instrumentai yra neabejotini vyriški lytiniai simboliai.
Keista penio savybė pakilti kryptimi, priešinga sunkio jėgai (vienas erekcijos požymių), leidžia jį simboliškai vaizduoti oro balionais, aeroplanais, o dabar jau ir oro laivais cepelinais. Bet sapnas moka simbolizuoti erekciją dar vienu kur kas išraiškingesnių būdu. Lytinį organą jis paverčia visos asmenybės esme ir priverčia ją skristi. Nesielvartaukite, kad tuos dažnai nuostabius, mums visiems žinomus skrydžio sapnus reikia aiškinti kaip bendro seksualinio jaudulio, erekcinius sapnus. Tai, kad toks aiškinimas yra visiškai neabejotinas, įrodė psichoanalitikas P. Federnas, tačiau tą pačią išvadą padarė ir dėl blaivaus proto garbinamas Mourly Voldas, kuris eksperimentiškai tyrė sapnus, keisdamas sapnuojančiųjų rankų ir kojų padėtį, ir tikrai buvo tolimas psichoanalizei, gal net nieko apie ją nežinojo. Neprieštaraukite, kad moterys irgi gali sapnuoti tokius skrydžius. Verčiau prisiminkite, kad sapnai siekia patenkinti mūsų norus ir kad dažnai moteris sąmoningai ar nesąmoningai nori būti vyru. Išmanantis anatomiją nesuglums išgirdęs, kad moteris gali realizuoti šį norą tais pačiais pojūčiais kaip ir vyras. Moters genitalijos taip pat turi mažą organą, panašų į vyro; vaikystėje ir iki lytinio gyvenimo pradžios šis mažas organas, klitoris, atlieka tą patį vaidmenį kaip ir didelis vyro organas.
Sunkiau suprantami vyriški seksualiniai simboliai yra tam tikri ropliai ir žuvys, pirmiausia garsusis gyvatės simbolis. Nelengva atspėti, kodėl skrybėlė ir apsiaustas irgi įgijo tokią simbolinę reikšmę, bet ji nekelia abejonių. Galiausiai kyla klausimas, ar galima vadinti simboliniu vyro lytinio organo pakeitimą kitu organu, koja arba ranka. Manau, kad tiek bendras kontekstas, tiek atitinkamos moteriškos analogijos verčia tai padaryti.
Moteriškos genitalijos simboliškai vaizduojamos visais objektais, kurie kaip ir jos pasižymi savybe apriboti tuščią, galinčią ką nors apimti erdvę. Vadinasi, jos vaizduojamos šachtomis, duobėmis ir urvais, taip pat indais ir buteliais, dėžutėmis, skardinėmis, lagaminais, dėžėmis, kišenėmis ir t.t. Laivas irgi priskirtinas prie šių simbolių. Kai kurie simboliai labiau susiję su motinos įsčiomis nei su moters genitalijomis: tai spintos, krosnys ir pirmiausia kambarys. Kambario simbolika čia siejasi su namo simbolika, durys ir vartai tampa lytinės angos simboliais. Bet moterį gali simbolizuoti ir medžiagos, mediena, popierius, ir daiktai, pagaminti iš šių medžiagų, kaip antai stalas arba knyga. Iš gyvūnų bent jau sraigė ir geldelė yra neabejotini moteriški simboliai; iš kūno dalių – burna, simbolizuojanti lytinę angą, iš statinių – bažnyčia ir koplyčia. Kaip matote, ne visi simboliai yra vienodai aiškūs.
Genitalijoms reikia priskirti ir krūtis, kurios kaip ir didesnieji moters kūno pusrutuliai vaizduojami obuoliais, persikais, apskritai vaisiais. Abiejų lyčių genitalijų plaukuotumą sapnas pateikia kaip miškų ir krūmynus. Dėl komplikuotos moters lytinių organų topografijos jie dažnai vaizduojami peizažu su uolomis, mišku ir vandeniu, o įspūdingas vyro lytinio aparato mechanizmas simbolizuojamas įvairiausiomis sunkiai aprašomomis, sudėtingomis mašinomis.
Verta paminėti dar vieną moteriškų genitalijų simbolį – papuošalų dėžutę; ir sapne papuošalas bei lobis žymi mylimą asmenį; saldumynai dažnai vaizduoja lytinį pasitenkinimą. Savęs paties patenkinimą dažnai simbolizuoja bet koks grojimas, taip pat ir grojimas pianinu. Tipiškas onanizmo simbolis – slydimas ir smukimas, taip pat šakelės nulaužimas. Ypač keistas sapno simbolis yra danties iškritimas arba išrovimas. Pirmiausia jis reiškia kastraciją kaip bausmę už onanizmą. Ypatingų lytinio akto simbolių sapne randame kur kas mažiau, nei galėtume tikėtis atsižvelgdami į tai, ką sužinojome. Reikia paminėti tokią ritminę veiklą kaip šokis, jojimas, lipimas, taip pat išgyvenimus, susijusius su prievarta – pavyzdžiui, būti suvažinėtam. Taip pat tam tikrus amatus ir, žinoma, grasinimą ginklu.
Bet nereikėtų įsivaizduoti, kad visiškai paprasta naudotis šiais simboliais, juos išversti. Pasitaiko, kad mūsų lūkesčiai neišsipildo. Kad ir kaip neįtikima, bet kartais šie simboliniai vaizdai neatspindi lyčių skirtumų. Kai kurie iš jų reiškia lytinius organus apskritai, nesvarbu, ar vyro, ar moters, pvz., mažas vaikas, mažas sūnus arba maža duktė. Kai kada grynai vyriškas simbolis gali vaizduoti moteriškas genitalijas ir atvirkščiai. Šito nesuprasime, kol arčiau nesusipažinsime, kaip vystėsi žmogaus seksualiniai vaizdiniai. Kartais simbolių dviprasmybė gali būti tik tariama; be to, akivaizdžiausi simboliai – ginklai, kišenė, dėžė – neįgyja biseksualių reikšmių.
Dabar remsiuosi tik simboliu, o ne tuo, ką jis vaizduoja; apžvelgsiu tas sritis, iš kurių dažniausiai imami seksualiniai simboliai, ir pridursiu keletą papildymų, daugiau dėmesio skirdamas simboliams, kurių ryšys su tuo, ką jie vaizduoja, nelabai aiškus. Toks miglotas simbolis yra skrybėlė, galbūt apskritai galvos apdangalas, paprastai turįs vyrišką reikšmę, bet galįs įgyti ir moterišką. Paltas irgi reiškia vyrą, bet šis simbolis ne visada susijęs su genitalijomis. Galite kiek tinkami klausinėti, kodėl taip yra. Nukaręs, moterų nenešiojamas kaklaraištis – aiškiai vyriškas simbolis. Balti skalbiniai, apskritai drobinis audinys yra moteriški simboliai; drabužiai, uniformos, kaip girdėjome, yra nuogumo, kūno formų pakaitalas; batas, šlepetė reiškia moters genitalijas; jau minėjome stalą ir medieną kaip paslaptingus, bet tikrai moteriškus simbolius. Kopėčios, laiptai ir lipimas jais išties simbolizuoja lytinį aktą. Pagalvoję atkreipsime dėmesį į lipimui – ir lytiniam aktui – būdingą ritmingumą ir galbūt jų metu augantį susijaudinimą ir dusulį.
Jau sakėme, kad peizažu vaizduojamos moters genitalijos, kalnas ir uola yra vyro lytinio organo simboliai; sodas – dažnas moters genitalijų simbolis. Vaisius reiškia ne vaiką, bet krūtis. Laukiniai žvėrys reiškia lytiškai įsiaudrinusius žmones, be to, grubius instinktus, aistras. Žiedai ir gėlės žymi moters genitalijas arba – specialesniu atveju – nekaltybę. Nepamirškite, kad žiedai iš tikrųjų yra augalų genitalijos.
Kambario simbolį jau žinome. Jį galime detalizuoti: kambario langai, durys įgyja kūno angų reikšmes. Simboliška ir tai, ar kambarys atidarytas, ar uždarytas, o raktas, kuriuo rakinama, yra tikrai vyriškas simbolis.
Tokia yra sapno simbolikos medžiaga. Ji nėra išsami, ją galima būtų gausinti ir plėsti. Bet manau, kad ir šito jums jau per akis, gal net įgriso. Paklausite: nejaugi iš tiesų gyvenu tarp seksualinių simbolių? Argi visa, kas mane supa, drabužiai, kuriuos apsivelku, daiktai, kuriuos imu į rankas, kaskart yra seksualiniai simboliai ir daugiau nieko? Klausinėti tikrai galima be atvangos, ir pirmasis klausimų skamba taip: iš kur mes, tiesą sakant, žinome šias sapno simbolių reikšmes, apie kurias sapnavusysis iš viso neužsimena arba pasako labai mažai?
Atsakau: jas žinome iš įvairiausių šaltinių, iš pasakų ir mitų, anekdotų ir pokštų, iš folkloro, t. y. tautų papročių, patarlių, dainų, iš poetinės ir kasdienės kalbos vartosenos. Visur aptinkame tą pačią simboliką, kai kada nereikia jokių nuorodų, kad ją suprastume. Patyrinėję kiekvieną iš šių šaltinių skyrium, rasime pakankamai daug paralelių su sapno simbolika, kad įsitikintume savo aiškinimų teisingumu.
Sakėme, kad, anot Schernerio, žmogaus kūnas sapne dažnai vaizduojamas namo simboliu. Detalizuojant šį simbolį, langai, durys ir vartai yra kūno angos, fasadai gali būti lygūs arba su balkonais ir kyšuliais, už kurių galima laikytis. Bet tą pačią simboliką aptinkame ir mūsų kalboje, kai sutikę gerą pažįstamą familiariai sveikinamės „sena griuvena” [altes Haus], kai žadame kam nors vienąsyk vožtelėti per stogą [aufs Dachl], arba kai sakome, kad jam ne visi namie [es sei bei ihm nicht richtig im Obers-tübchen]. Anatomiškai kūno angos tiesiog vadinamos kūno vartais [Leibespforten].
Pradžioje stebina, kad tėvai sapne pasirodo kaip imperatoriškoji ar karališkoji pora. Bet čia akivaizdi paralelė su pasakomis. Ar neatrodo, kad daugelis pasakų, prasidedančių: „Gyveno kartą karalius ir karalienė…”, turėtų prasidėti taip: „Gyveno kartą tėvas ir motina”? Kartais šeimoje juokaudami vadiname vaikus princais, o vyriausiąjį – sosto įpėdiniu [Kronprinz]. Karalius vadinamas tautos tėvu [Landesvater]. Mažus vaikus juokais vadiname vikšreliais [Würmer] ir sakome užjausdami: vargšas vabalas [das arme Wurm].
Grįžkime prie namo simbolikos. Kartais norėdami pasilaikyti sapne naudojamės namo kyšuliais; ar tai neprimena liaudies posakio apie gerai išsivysčiusį biustą: „Yra už ko pasilaikyti”? Liaudis šiuo atveju sako ir kitaip: Die hat viel Holz vor dem Haus [priešais jos namą daug malkų], tarsi norėdama palaikyti mus, paskelbusius medieną moterišku, motinišku simboliu.
Dar keletas žodžių apie medieną. Nesuprantame, kaip ši medžiaga tapo motiniškumo, moteriškumo simboliu. Čia galėtų padėti lyginamoji kalbotyra. Mūsų žodis Holz yra tos pačios šaknies kaip graikų νηλ, reiškiantis medžiagą, apskritai žaliavą. Gana dažnai pasitaiko, kad bendras medžiagos pavadinimas galiausiai priskiriamas kokiai nors konkrečiai medžiagai. Vandenyne yra sala, pavadinta Madeira. Ją atrado ir taip pavadino portugalai, nes tada ji buvo apaugusi miškais. Madeira portugalų kalba reiškia „miškas”. Bet akivaizdu, kad madeira tėra truputį pakeistas lotyniškas žodis materia, kuris irgi yra bendras medžiagos pavadinimas. Materia kildinama iš mater, „motina”. Medžiaga, iš kurios kažkas susideda, yra tarsi motiniška jo dalis. Šį seną požiūrį ir atspindi simbolinis medžio susiejimas su moterimi.
Gimimą sapne nuolat simbolizuoja ryšys su vandeniu; pulti į vandenį arba išlipti iš jo reiškia gimdyti arba gimti. Tik nepamirškime, kad šį simbolį galime net dvejopai pagrįsti nuorodomis į raidos istoriją. Ne tik tuo, kad visi sausumos žinduoliai, tarp jų ir žmogaus protėviai, kilo iš vandens gyvūnų (tai kiek tolimesnė analogija), bet ir tuo, kad kiekvienas žinduolis, kiekvienas žmogus pirmąją savo egzistencijos fazę praleidžia vandenyje, gyvena kaip embrionas motinos įsčių vandenyse ir gimdamas išeina iš vandens. Nenoriu teigti, kad sapnavusysis tai žino, priešingai, manau, kad jam ir nereikia to žinoti. Jis tikriausiai žino kitką, ką jam pasakė vaikystėje, bet manau, kad ir šios žinios nepadėjo atsirasti simboliui. Vaikų kambaryje jam pasakojo, kad vaikus atneša gandras, bet iš kur jis juos ima? Iš kūdros, iš šulinio, taigi vėl iš vandens. Išgirdęs tokią informaciją vienas mano pacientų, tada mažas grafiukas, pradingo visai popietei. Galiausiai jį surado gulintį ant rūmų tvenkinio kranto, prikišusį veidelį prie pat vandens ir besidairantį, bene pamatys tvenkinio dugne vaikelį.
Metimas į vandenį ir išgelbėjimas iš vandens dažnai minimas mituose apie didvyrio gimimą, kurių lyginamąją analizę atliko O. Rankas; seniausias jų pasakoja apie Agadės karalių Sargoną (apie 2800 metus pr. Kr.). O. Rankas parodė, kad čia, kaip ir panašiuose sapnuose, vaizduojamas gimimas. Išgelbėjęs sapne ką nors iš vandens laiko save jo motina; mite asmuo, išgelbėjęs vaiką iš vandens, laikomas tikrąja jo motina. Žinomame anekdote protingo žydų berniuko klausia, kas buvo Mozės motina. Jis nesusimąstęs atsako: „Princesė”. Betgi ne, jam prieštarauja, ji tik ištraukusi Mozę iš vandens. „Tai ji taip sako”, – atkerta berniukas, tuo įrodydamas, kad suprato tikrąją mito reikšmę.
Išvykimas sapne reiškia mirimą. Vaikui, pasigedusiam mirusio žmogaus ir klausiančiam, kur šis dingo, paprastai atsakoma, kad jis išvažiavo. Ir vėl norėčiau paprieštarauti tiems, kurie mano, kad sapno simbolis atsirado dėl šio išsisukinėjimo. Poetas pasitelkia tą patį simbolinį ryšį, anapusybę vadindamas neatrastąja šalimi, iš kurios negrįžta nė vienas keleivis (no traveller). Kasdieniame gyvenime irgi kalbame apie paskutinę kelionę. Kiekvienas senųjų ritualų žinovas patvirtins, kad kelionės į mirusiųjų šalj vaizdiniui daug dėmesio skiriama, pvz., senovės Egipto religijoje. Išliko daugybė Mirusiųjų knygos, lydėdavusios mumiją šioje kelionėje kaip kelionių vadovas, egzempliorių. Atskyrus kapavietes nuo gyvenamųjų vietų, paskutinė mirusiojo kelionė virto realybe.
Genitalijų simbolika taip pat nėra būdinga vien sapnams. Kiekvienam iš jūsų, ko gero, pasitaikė būti nemandagiam ir pavadinti moterį „sena dėže” [alte Schachtel] nesuvokiant, kad naudojate genitalijų simbolį. Naujajame Testamente pasakyta: moteris yra trapus indas. Žydų šventraštis, stiliumi artimas poezijos kūriniui, yra kupinas simbolinių seksualinių posakių, kurie ne visada buvo teisingai suprantami ir kurių aiškinimas, pvz., Giesmių giesmėje, sukėlė tam tikrų nesusipratimų. Vėlesnėje hebrajų literatūroje moteris labai dažnai simbolizuojama namu, o durys laikomos lytine anga. Pvz., nekaltybės pasigedęs vyras skundžiasi, kad rado duris atidarytas. Ir stalas šioje literatūroje yra moters simbolis. Moteris sako apie savo vyrą: aš paruošiau jam stalą, bet jis jį apvertė. Luoši vaikai atsiranda todėl, kad vyras apvertė stalų. Šiuos faktus pateikia L. Levy’s iš Briuno straipsnyje „Seksualinė simbolika Biblijoje ir Talmude”.
Tuo, kad ir laivai sapne reiškia moteris, mus įtikina etimologai, tvirtinantys, kad laivu [Schiff] pradžioje vadintas molinis indas; šis žodis reiškė tą patį, ką ir Schajf [atviras indas]. Graikų sakmė apie Periandrą iš Korinto ir jo žmoną Melisą patvirtina, kad krosnis yra moters ir motinos įsčių simbolis. Pasak Herodoto, kai norėdamas šį tą sužinoti tironas iššaukė savo karštai mylėtos, bet iš pavydo nužudytos žmonos vėlę, mirusioji savo tapatybę patvirtino primindama, kad jis, Periandras, savo duoną pašovęs į šaltą krosnį, taip užsimindama apie įvykį, kurio niekas kitas negalėjo žinoti. F. S. Kraufio išleista Anthropophyteia, nepakeičiamas medžiagos apie tautų lytinį gyvenimą šaltinis, mini, kad viename Vokietijos regione pagimdžiusi moteris apibūdinama taip: jos krosnis sugriuvo. Seksualinė simbolika persmelkia ugnies paruošimą ir visa, kas su tuo susiję. Liepsna visada reiškia vyro genitalijas, o ugnies vieta, židinys, – moters įsčias.
Gal jus nustebino tai, kaip dažnai sapne moters genitalijos vaizduojamos peizažu; tokiu atveju pasiteiraukite mitologų, koks vaidmuo Motinai Žemei buvo skiriamas senovės vaizdiniuose ir kultuose ir kaip ši simbolika lėmė žemdirbystės supratimą. Tai, kad sapne kambarys [Zimmer] reiškia moterį, būsite linkę aiškinti tuo, kad mūsų kalboje naudojamas žodis Frauenzimmer [boba] vietoje Frau [moteris], t. y. žmogaus asmenybė pakeičiama jai skirta patalpa. Panašiai sakome „Hohe Pforte” [aukštieji vartai], turėdami omeny sultoną ir jo vyriausybę; senovės Egipto valdovas vadintas faraonu, o tai irgi reiškė „didelis kiemas”. (Senovės Rytų šalyse kiemai tarp dvigubų miesto vartų buvo susibūrimo vietos – kaip turgaus aikštės klasikiniame pasaulyje). Tiesa, man regis, šie išvedžiojimai pernelyg paviršutiniški. Labiau tikėtina, kad kambarys tapo moters simboliu kaip žmogų supanti erdvė. Tokią namo reikšmę jau žinome; mitologija bei poetinė kalba pateikia ir kitų moters simbolių: tai miestas, pilis, rūmai, tvirtovė. Problemą būtų lengviau išspręsti tiriant sapnus žmonių, kurie nei kalba vokiškai, nei supranta šią kalbą. Pastaraisiais metais gydžiau daugiausia kitataučius pacientus ir, kiek pamenu, jų sapnuose kambarys [Zimmer] irgi reiškė bobą [Frauenzimmer], nors nieko panašaus jų kalbų vartosenoje nebuvo. Esama ir kitų požymių, rodančių, kad simbolinis ryšys gali peržengti kalbos ribas; beje, tai teigė jau senasis sapnų tyrinėtojas Schubertas (1814). Tiesa, tarp mano pacientų nebuvo nė vieno, visiškai nemokėjusio vokiečių kalbos, todėl privalau palikti šį klausimą tiems psichoanalitikams, kurie gali tirti viena kalba kalbančius asmenis kitose šalyse.
Tarp vyro genitalijas vaizduojančių simbolių vargu ar atsiras toks, kuris nebūtų minimas pokštuose, vulgariuose arba poetiniuose posakiuose, ypač klasikinių senovės poetų. Čia sutinkame ne tik tuos simbolius, kurie pasirodo sapne, bet ir naujus, pvz., visokiausius instrumentus, pirmiausia plūgą. Beje, nagrinėdami simbolinius vyriškumo vaizdinius paliečiame labai plačią ir daug ginčų keliančią temą, į kurią nesigilinsime ekonomijos sumetimais. Keletą pastabų norėčiau pasakyti tik apie vieną, iš kitų išsiskiriantį, simbolį – skaičių 3. Visai neaišku, ar jo šventumas nėra sąlygotas kaip tik šio simbolinio ryšio. Atrodo neabejotina, kad kai kurių gamtoje esančių trilypių daiktų -pvz., dobilo lapo – naudojimas herbuose ir emblemose susijęs su šia simboline reikšme. Matyt, tik vyro genitalijų stilizacija yra ir tridalė vadinamoji prancūziškoji lelija, ir keistasis Sicilijos ir Meno, dviejų labai tolimų salų, herbas, vadinamasis Triskeles (trys pusiau sulenktos kojos, išeinančios iš vieno taško). Senovėje vyro organo imitacijos laikytos stipriausia apsauga (Apotropaea) nuo piktų įtakų, su tuo siejasi ir tai, kad visus šiuolaikinius laimę nešančius amuletus nesunku atpažinti kaip genitalinius arba seksualinius simbolius. Pažvelkime į mažų sidabrinių pakabučių rinkinį: keturlapis dobilas, kiaulė, grybas, pasaga, kopėčios, kaminkrėtys. Keturlapis dobilas atsirado vietoje trilapio, tikrojo simbolio; kiaulė yra senas vaisingumo simbolis; grybas – neabejotinas penio simbolis, yra grybų, kurie dėl savo panašumo į vyro lytinį organą klasifikuojant buvo pavadinti Phallus impudicus; pasaga primena moters lytinės angos kontūrą, o kaminkrėtys, nešantis kopėčias, irgi tinka į šią kompaniją, nes jo atliekami judesiai vulgariai lyginami su lytiniu aktu (žr. Anthropophyteia). Jau susipažinome su jo kopėčiomis kaip seksualiniu sapno simboliu; vokiečių kalba ir čia mums padeda, pateikdama grynai seksualinę žodžio „lipti” [steigen] prasmę. Sakoma: „Deri Frauen nachsteigen” [kibti prie moterų) ir „ein alter Steiger” [senas bobišius]. Prancūzų kalboje laiptai vadinami la marche, ir visiškai analogiškai bonvivanas vadinamas „un vieux marcheur”. Matyt, tai susiję ir su tuo, kad lytinio akto metu daugelis stambiųjų gyvūnų pasilypėja, užlipa [steigen, besteigen] ant patelės.
Šakos nuskynimas kaip simbolinis onanizmo vaizdavimas ne tik sutampa su vulgariais onanistinio akto apibūdinimais, bet ir turi ryškių mitologinių paralelių. Bet ypač keista, kad onanizmas arba, tiksliau, bausmė už jį, kastracija, vaizduojamas danties iškritimu ar jo ištraukimu, nes ir folklore esama panašaus reiškinio, kurį žino gal tik vienas kitas sapnavusiųjų. Neabejoju, kad daugelio tautų praktikuojamas apipjaustymas yra kastracijos ekvivalentas ir jos pakaitalas. Antai mus informuoja, kad kai kurios Australijos gentys atlieka apipjaustymą kaip lytinės brandos ritualą (švenčiant jaunuolių tapsmą pilnamečiais), o kitos, visai šalia gyvenančios, šį aktą pakeičia danties išmušimu.
Šiais pavyzdžiais baigiu savo dėstymą. Tai tik pavyzdžiai; mes žinome kur kas daugiau, ir galite įsivaizduoti, kaip praturtėtų ir paįvairėtų šis rinkinys, jei jį pateiktų ne tokie diletantai, kaip mes, o tikri mitologijos, antropologijos, kalbotyros, folkloro specialistai. Peršasi kelios išvados; jos negali būti išsamios, bet duos daug peno apmąstymams.
Pirmiausia turime pripažinti faktą, kad sapnuojantis žmogus įstengia naudotis simbolinės raiškos būdu, kurio jis nežino ir neatpažįsta būdraudamas. Turbūt nemažiau nustebtumėte sužinoję, kad jūsų tarnaitė supranta sanskritą, nors galite galvą guldyti, kad ji gimė kokiame nors Bohemijos kaime ir niekada nesimokė šios kalbos. Mūsų psichologinės pažiūros neleidžia taip lengvai priimti šį faktą. Tegalime tik pasakyti, kad sapnuojantysis simboliką žino nesąmoningai, kad ji priklauso nesąmoningam psichikos gyvenimui. Bet ir šia prielaida nieko nepasiekiame. Iki šiol buvome priversti pripažinti tik nesąmoningus potroškius, tokius, apie kuriuos laikinai ar nuolat nieko nežinome. Bet dabar kalbama apie sudėtingesnius dalykus, apie nesąmoningas žinias, įvairių objektų loginius sąryšius, sugretinimus, kai vienas objektas nuolat gali būti pakeičiamas kitu. Šie sugretinimai neatliekami kaskart iš naujo, jie jau gatavi, nusistovėję kartą visiems laikams; juk kaip tik šį faktą patvirtina tai, kad jie vienodi skirtingiems žmonėms, netgi kalbantiems skirtingomis kalbomis.
Iš kur sužinome šiuos simbolinius sąryšius? Kalbos vartosena paaiškina tik nedidelę jų dalį. Sapnuojantysis paprastai nežino įvairių paralelių iš kitų sričių; juk ir mes jas nelengvai atradome.
Antra, šie simboliniai sąryšiai nėra tai, kas būdinga vien sapnuojančiajam arba sapno darbui. Juk sužinojome, kad ta pati simbolika naudojama mituose ir pasakose, liaudies patarlėse ir dainose, kasdienėje kalboje ir poetinėje fantazijoje. Simbolikos sritis nepaprastai plati, sapno simbolika tėra nedidelė jos dalis; net netikslinga imtis šios problemos apsiribojant vien sapnais. Daugybė kitose srityse naudojamų simbolių nepasirodo sapnuose arba pasitaiko juose labai retai; kai kurie sapno simboliai irgi sutinkami ne visose kitose srityse, jie pasitaiko tik šen ar ten. Atrodo, kad susidūrėme su labai senu, pamirštu raiškos būdu, kiek išlikusiu įvairiose srityse: šis tas vienoje, šis tas kitoje, šis tas, kiek pakitęs, keliose srityse. Prisimenu vieno labai įdomaus psichikos ligonio fantaziją: jis įsivaizdavo, kad yra buvusi kažkokia „pagrindinė kalba”; jos likučiai ir yra šie simboliniai sąryšiai.
Trečia, į akis turėjo kristi tai, kad kitų sričių simbolika anaiptol nebuvo vien seksualinė, o sapne simboliai naudojami kone tik seksualiniams objektams ir santykiams išreikšti. Tai irgi nelengva paaiškinti. Ar pradžioje buvę seksualiai reikšmingi simboliai ilgainiui neįgavo kitos reikšmės ir ar ne su tuo susijęs perėjimas nuo simbolinio prie kitokio vaizdavimo būdo? Aišku, kad į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti tiriant tik sapnų simboliką. Tegalime padaryti prielaidą, kad tikrieji simboliai ir seksualumas yra labai glaudžiai susiję.
Neseniai sulaukėme svarbios nuorodos šia tema. Nepriklausomai nuo psichoanalizės dirbantis kalbininkas H. Sperberis (Upsala) pateikė tokį teiginį: seksualiniai poreikiai turėjo didelės įtakos kalbos atsiradimui ir jos raidai. Pirminiais šnekos garsais būdavo susižinoma ir pašaukiamas seksualinis partneris; tolesnė žodžių šaknų raida susijusi su pirmykščio žmogaus darbo procesais. Šie darbai būdavę bendri ir atliekami ritmiškai kartojant tam tikrus posakius. Kartu seksualinis domesys būdavęs nukreipiamas į darbą. Pirmykštis žmogus paversdavęs darbą maloniu, laikydamas jį lytinės veiklos atitikmeniu ir pakaitalu. Tad žodis, tariamas dirbant bendrą darbą, įgavęs dvi reikšmes, žyminčias ir lytinį aktą, ir su juo sutapatintą darbinę veiklą. Laikui bėgant žodis prarado seksualinę reikšmę išsaugodamas darbinę. Paskesnės kartos panašiai pasielgusios su nauju, seksualinę reikšmę turėjusiu žodžiu, priskirdamos jį naujai darbinės veiklos rūšiai. Taip atsiradusi visa aibė žodžių šaknų, kurios buvo seksualinės kilmės, bet prarado savo seksualinę reikšmę. Jei čia nupasakotas požiūris teisingas, tai mums atsiveria bent jau galimybė suprasti sapno simboliką. Galėtume suprasti, kodėl sapne, išsaugančiame dalį šių seniausiųjų sąryšių, tiek daug simbolių skirta seksualinei sričiai, kodėl apskritai ginklai ir įrankiai simbolizuoja vyrišką, o medžiagos ir tai, kas apdorojama, – moterišką pradą. Simbolinis sąryšis būtų senosios žodžių tapatybės liekana; daiktai, kažkada vadinti taip pat, kaip ir genitalijos, dabar galėtų sapne pasirodyti kaip jų simboliai.
Bet šios paralelės su sapno simbolika leidžia įvertinti ir tą psichoanalizės ypatybę, dėl kurios ji virto visuotinio susidomėjimo objektu, nors tai nepavyko nei psichologijai, nei psichiatrijai. Atliekant psichoanalitinį darbą mezgasi ryšiai su daugybe kitų humanitarinių mokslų, su mitologija, kalbotyra, folkloru, tautų psichologija ir religijotyra, kurių tyrinėjimai gali duoti vertingiausių rezultatų. Suprasite, kodėl psichoanalizės lankose išaugo Imago, 1912 m. įkurtas Hanso Sachso ir Orto Ranko vadovaujamas žurnalas, kurio pagrindinė užduotis yra šių ryšių puoselėjimas. Pirmiausia psichoanalizė visais atžvilgiais daugiau duoda, nei ima. Nors jai naudinga tai, kad savotiški jos rezultatai pasitvirtina kitose srityse ir tampa patikimesni, bet apskritai kaip tik psichoanalizė pateikia techninius metodus ir požiūrius, kurie pasirodo esą vaisingi kitose srityse. Psichoanalitiškai tirdami psichinį atskiros žmogiškos būtybės gyvenimą, gauname tokių žinių, kurių padedami galime išspręsti ar bent teisingai nušviesti ne vieną visuomenės gyvenimo mįslę.
Beje, dar nepasakiau, kokiomis aplinkybėmis galime giliausiai pažvelgti į aną numanomą „pagrindinę kalbą”, kokioje srityje ji labiausiai išlikusi. Kol šito nežinote, negalite įvertinti ir mūsų temos svarbos. Ši sritis – tai neurotika, jos medžiaga – simptomai ir kiti neuroziniai požymiai; siekiant juos paaiškinti bei gydyti ir buvo sukurta psichoanalizė.
Tad pažvelgę į aptariamą problemą ir ketvirtu būdu, esame priversti grįžti į pradžią ir eiti numatyta linkme. Sakėme, kad sapnas nebūtų lengvai suprantamas net tuo atveju, jei nebūtų sapno cenzūros, nes tada reikėtų simbolinę sapno kalbą išversti į mūsų būdraujančio mąstymo kalbą. Tad simbolika – greta sapno cenzūros – yra antrasis nepriklausomas sapno iškraipymo veiksnys. Tačiau peršasi prielaida, kad sapno cenzūrai patogu pasitelkti simboliką, nes ši galiausiai daro tą patį: paverčia sapną keistu ir nesuprantamu.
Netrukus paaiškės, ar toliau studijuodami sapnus neatrasime naujo veiksnio, prisidedančio prie sapno iškraipymo. Bet nenorėčiau užbaigti sapno simbolikos temos, dar sykį nepaminėjęs labai mįslingo fakto: sapno simboliką atsisakė pripažinti išsilavinę žmonės, visiškai neabejojantys mitų, religijos, meno ir kalbos simbolika. Ir vėlgi, ar nebus dėl to kaltas jos ryšys su seksualumu?