Gintaras Beresnevičius

Apie svogūnus žodis
(Esė)

Visi hiacintai yra svogūnai, tą sužinojęs labai džiaugiausi. Ne, ne piktdžiuga, aš svogūnus mėgstu, ir tikrai nedrovu tą prisipažinti; jie niekinami, o, po teisybei, be reikalo, nes kiekvienas svogūnas – tai skanus hiacintas be violetinio prielipo, tinkamo lenkiškoms salotoms, Lenkijoje gyvendamas kelis mėnesius Liubline buvau nusipirkęs hiacintą violetinį, mane sužavėjo paslaptingas alcheminis darinys, svogūnai ir Narcizas. Narcizas – mitologinis savimyla, bet gražus savimyla nebaisus, nes jis grožisi tik savimi, jam pakanka savęs, ir kitus palieka ramybėje, o tai asketo laikysena.

Narcizai man gražiausios gėlės, balti tradiciniai narcizai, po hiacintų, žinoma, o svogūnas yra skaniausia daržovė, nepalyginama su arbūzu, tarkime, nors arbūzas tai yra uoga. O svogūnas – gėlė, juk ir bulvės – tai gėlės, jas dvarponiai pradžioje augindavo grožiui, žydėjimo grožiui, kaip ir kalakutais puošdavo ne stalus, o pievas ir dvarų kiemus. Kalakutas yra valgyti, ne žiūrėti, ir vienas kitam trukdo.
Svogūno laiško grožis yra didelis. Bet svogūnas yra ta pati gėlė, ir valgydamas svogūnus pakyli į eterinio maisto aukštumas, pagal tamsias pranašystes apie laikų pabaigą, joje žmonės mis vien gėlėmis, o paskui gėlių kvapu, grynuoju eteriu; esu įsitikinęs, tos gėlės, kurios išdygs ant armagedono lauko po mūšio, ir tos gėlės, kurias valgys išrinktieji, išlikę po lemiamosios kovos, – tai tie patys svogūnai, kaip ir galutinis ir paskutinis žmonių maistas žemėje bus gėlės ir gėlių kvapas, svogūnais ir česnakais mito piramidžių statytojai, sprendžiant iš sąskaitų, išlikusių ant papirusų, kurie irgi galbūt yra svogūnai. Manau, kad kitaip, netaisyklingai maitindamiesi, jie būtų nusilpę ir nepakėlę tų didelių akmens blokų. Svogūnų kvapu mis ir išrinktieji laikų pabaigoje, svogūnų kvapas yra toks pat skanus kaip ir benzino, tačiau svogūnų kvapas yra ekologiškas bei amžinas ir turi metafizinę perspektyvą, svogūnais turėtų kvepėti visas kosmosas. Tai pati tyriausia, protingiausia ir dvasingiausia daržovė.

Pitagoras drausdavo valgyti pupas, o svogūnus pats valgė, nes egiptiečiai ir graikai labai mėgo svogūnus ir užsikąsdavo jais per filosofų puotas, meiliai apsikabinę numylėtinių mokinių pečius, jie valgydavo svogūnus ir keisdavosi išminties meilės bučiniais; svogūnas – tai, kas yra tyra. Ir išties kas yra matęs ką tyresnio už svogūną? Jis atveria sielos gelmes, ir žmogaus akys, per kurias siela išeina į paviršių, ir žmogaus akys verkia, nes tai ašaroja jos siela, apimta gyvenimo džiaugsmo ir podraug skaudėjimo dėl savo netobulumo ir ilgesio tėvynės danguje.

Žemės modelis, žemės pirmasis žemėlapis – tai kiaušinis, nes jis sudužęs rodo, kaip atrodo pasaulis, kaip žinoma, pasidaręs iš anties Gagos padėto kiaušinio, kiaušinio, kuris sudužo netyčia, ir atsirado pasaulis, geltonas kalnas viduryje – tai trynys, o baltymas – tai vandenynas, supantis žemę, trūksta, žinoma, trijų banginių ar krokodilų, ant kurių nugarų žemė ir guli atsigulusi patogiai; bet žemėlapiai yra netobuli, tobuli buvo tik kapitono Pirio Reiso žemėlapiai, kuriais naudodamasis šitas vyrukas išmaišė Okeaniją, atrodo, anksčiau už kitus. Pirio Reiso žemėlapiuose XVII a. viduryje tobulai pavaizduoti žemynai, tiksliai kaip šiandien, šie paslaptingi žemėlapiai buvo nubraižyti ant XV a. pergamento, perpiešti iš papiruso, o jame buvo ir Antarktida, antipodų žemė, apie kurią dar niekas tada nežinojo, ir ji buvo be ledynų. Su visais kalnais, kalneliais, kurie atrasti tik moderniąja echoskopija, kurie po ledu, kuris tūkstančių tūkstančius metų dengė antipodų žemyną, su visomis po kilometrinėmis ledo lytimis pagultomis įlankomis ir užutėkiais, ir lagūnomis, tai buvo toks geras žemėlapis, kad kai iškilo kolegų ir aštriadančių protestantų klausimas, iš kur jis jį traukė, savo tarnybą Piriui Reisui teko baigti tarnaujant turkų sultonui, kuris, tiesa, Polinezija nesidomėjo. Dabar šie žemėlapiai Konstantinopolyje.

Tiesa, Piris Reisas mėgo svogūnus, jis juos valgydavo prie kavos ir kaljano, po dvidešimt–šešiasdešimt per dieną, dėl sveikatos, kaip pats sakydavo. Daugiau kaip šešiasdešimt keturių nevalgydavo, nes reikia turėti saiko, kalbėdavo Piris Reisas, o, be to, šešiasdešimt keturi – tai langelių skaičius šachmatų lentoje ir šio skaičiaus nevalia viršyti, tai saiko matas, kaip ir auksinė proporcija.

Piris Reisas, britų džentelmenas, mirė sulaukęs šimto metų Stambule ir pižonai šiandien sako, kad jis buvo Šambaloje arba kad jam tuos žemėlapius Londone atnešė senas žydas kabalistas, kuris rado juos savo storų knygų aplankuose ir padovanojo artimiausiai gyvenančiam pažįstamam kapitonui, o gal ir pardavė už auksinį Venecijos dukatą simboline kaina, nes žemėlapiai beverčiai, kadangi jie neįkainojami, gal išsimainė į gražią prancūzišką kėdę, patogią galvoti ir nepatogią sėdėti, lenktu it svogūno laiškas atlošu. Taigi Piris Reisas mirė Stambule, antraip Konstantino mieste, 1700 metais, kai dar prie Antarktidos niekas nebuvo priartėjęs ir dar nebuvo apžiūrėtos šiaurinės Australijos pakrantės, o Maršalo salos, arba Mikronezija, buvo užplaukiamos, užtinkamos, bet sunkiai dėjosi į žemėlapius ir antrą kartą, kaip įtikinėja Umberto Eco, jų nebūdavo galima rasti.

Taigi kiaušinis – pirmasis gaublys, bet navigacijai jis netiko ar bent jau buvo galima apsieiti be jo; sudužusio kiaušinio pavidalas paversdavo gaublį žemėlapiu, kuris apytiksliai tiko, nes rodė, kad vandenų yra daugiau nei sausumos ir kad, priplaukęs žemės, tai yra vandenų kraštą, gali apsiversti su savo laivu ir nukristi į apačią. To niekas nenorėjo, todėl geografiniai atradimai ir laukė taip ilgai. Baimė apvirsti žmogiška. Net vėžliai ją jaučia.

Jeigu kiaušinis – Žemės modelis, tai svogūnas – pirmasis sielos gaublys. Siela sudaryta iš kelių sluoksnių, kaip moko bon-po ir budizmas, svogūno įvaizdį naudodamas kaip sielos modelį, kurį po platanais ir fikusais būdavo galima demonstruoti mokiniams, rodant, kaip nuo kūno ir nuo sielos nusilupa ištisi sluoksniai, kol galiausiai nieko nebelieka, svogūnas įrodo sielos iliuziškumą ir nirvanos galimybę. Jeigu siela nusilupa iki absoliučios tuštumos, viskas galima, ir tobula nebūtis.

Tokio švento optimizmo, žinoma, nepagrįsto niekuo, neturinčios upanišados ir brahmanizmas moko kitaip, naudodamasis tuo pačiu svogūno modeliu jis sako apie nuo išorės vidun einančius sluoksnius, iškvėpimą, įkvėpimą, tarpsnį tarp jų, įkvėptį ir alsavimą; akį, ausį, protą, kalbą, lytėjimą, arba odą, mėsą, sausgysles, kaulus ir kaulų čiulpus, arba apie kvėpavimą, žarnų vėją, jungtį tarp kvėpavimo ir žarnų vėjo, virškinimo vėją ir rijimo ir vėmimo vėją, kas paeiliui sanskritiškai skamba prana, apana, vyana, samana, udana. O hinduizme sielą sudaro penkios sujungtos ugnys Puruša, Dharma, Jama, Pitaras, Daeva, kurių vardai rodo, iš ko jos kilusios, iš pirmažmogio, dermės, Jamos pirmojo mirusiojo, esančio kiekviename, iš protėvių ir Absoliuto.

Taigi dar kartą sakau apie svogūno didingumą, mes nė nenumanome kaip reikiant, kiaušinis, ir tas tetinka pasauliui aprašyti, nes iš jo atsirado Kosmosas, o jeigu svogūnas, besilaupantis sluoksniais, vaizduoja sielą ir kūną, ir kūną atskirai, jeigu norime, bet ir universaliąją sielą, tai turime pasakyti, kad svogūnas yra metafiziškiausia daržovė, kuri gali būti prilyginama sielai.

Ir dar apie svogūną; jei kiaušinis atitinka kosmosą ir Žemę, tai ką atitinka svogūnas, jeigu žmogaus simbolikoje jis – sielos modelis? Svogūnas yra vienas iš Dievo pavidalų ir čia nieko keisto. Ir siela padaryta nusižiūrėjus į svogūną. Kad Dievas taip elgėsi, tikrai nieko keisto, kurdamas žmogų, svogūną jis jau buvo padaręs, tad negalėjo, kurdamas sielą, apsieiti be vieno tobuliausių kūrinijos daiktų.

Su Andrzejumi Tyszczyku, Romano Ingardeno estetikos specialistu, parašiusiu kelias monografijas apie Ingardeno estetiką, važiavome naktį iš Liublino į Varšuvą, o važiavome šokti dievų ir šamanų lietaus šokio priešais Belvederį, mus vedė kilnus tikslas, kupė nuobodžiavome keturias valandas, turėjau pusantro milijono zlotų, kas šiandien gal reiškia šimtą penkiasdešimt litų, bet tada, 1993-iaisiais, tai buvo pasiutę pinigai, „Wodka Wyborowa” kainavo apie aštuoniasdešimt tūkstančių, „Gazeta Wyborcza” – pusketvirto, o „Gaulloises” be filtro – penkis tūkstančius; „Jan Sobieski” su filtru pakelis, kuriame tilpo dvidešimt penkios cigaretės, prilygo laikraščiui; taigi tą naktį kalbėjome apie estetiką, trise iš kakliuko lupome „Wyborowa”, jos buvo daug, dainavome Mareko Grehutos dainas ir kalbėjome apie Husserlį, Ingardeną ir vaiduoklius Liublino senamiesčio rūsiuose, užsikąsti tebuvo trys svogūnai, kuriuos ir valgėme ir kurie laikė protą aštrų, o liežuvį pakabintą, traukinys laikė mus tris vengrais, nes mudu su ponia A. kalbėjomės lietuviškai, o daktaras Andrzejus – danų pajūrio dialektu, bet svogūno valgymas leido susikalbėti ir suprasti vienam kitą ir vėliau sukurti lietaus šokį, kurį Varšuvoje pusę trijų nakties sušokome prieš Lecho Walęsos langus.

Tokie dalykai nesikartoja. Tik kad lenkai svečiai pas mane atvažiuodavo į Kauną, aš kaip tik neturėdavau pinigų ir misdavau keptais svogūnais, jų galima pavalgyti, jie labai skanūs ir kepti, tik kiekvienam žmogui reikia mažiausiai pusantro kilogramo svogūnų, žinoma, valgomų karštų su paprika. Svogūnas yra pasaulis ir yra siela ir yra žmogus; tad valgymas svogūno praturtina intelektą kaip filosofo smegenų valgymas ankstų rytą per patį saulėtekį atsidarius langą įkvepiant šviežio oro gūsį pilna burna bet tuo nepiktnaudžiaujant ir daugiau alsuojant akimis.

„Šiaurės Atėnai”