Gintaras Beresnevičius

KARALIUS PLAUKIA

Romanas

4. Apie žmones ir žvėris

KNYGŲ KNYGA SU PAMOKYMAIS, MORALAIS, GAMTOS APRAŠYMAIS, ĮKVEPIANTI DIDELIEMS DARBAMS

Parėmė Žvėrių ir miškų ministerija O parašė markizas Alkofribasas, žinovas dalykų, stilistas žymus,
eskvairas

daugiau nebetelpa, nors būtų dar kas paminėti

Nusidavimai šiaurės rytų Lietuvoje

APIE MĖNULĮ

Dešimt graikų susitarė nuskristi į Mėnulį. Ilgai sukioję gaublį, jie atrado, kad iš Rokiškio į Mėnulį jiems būtų arčiausia.
Tada jie ir atvažiavo į Rokiškį. Iš Graikijos jie atsivežė ilgų dailių lentų, jas gražiai išlenkė, idant raketa būtų smaila ir daili, tvirtai sukalė ir dar surišo diržais, kad būtų tvirčiau. Po to jie susipirko visą paraką, kurį tik rado Rokiškyje, užkėlė ant to parako raketą ir tokiai poniai liepė padegti Bikfordo šniūrą, ir ta ponia paraką padegė, po to viskas sprogo ir graikai nukeliavo į Mėnulį.
Bet prieš graikams išskrendant, rokiškėnai jiems padovanojo tokį gražų sūrį, tik po to labai gailėjosi savo išlaidumo, nes suprato, kad tiems graikams būtų pakakę pusės sūrio, tačiau šaukštai jau buvo po pietų – ieškok tu to sūrio Mėnulyje, kad gudrus.

CHASIDIŠKA ISTORIJA

Visa tai nutiko Obeliuose. Praėjusių metų lapkritį čia atvažiavo keli žydai iš pačios Jeruzalės. Tie žydai sakė, kad atvyko pamatyti stebuklo, kuris, pasak žydų šventųjų knygų, turėjo įvykti Obeliuose vieną rudens subatvakarį.
Žydai gėrė kvasą ir kiek jaudinosi, nes stebuklų iki tol dar nebuvo matę. Jie gyveno pas vaistininką, nes iš jo galėdavo nesunkiai gauti valerijono, kad ne taip jaudintųsi.
Vieną rytą labai anksti kažkoks Juozukas išėjo kažkur savo reikalais ir pamatė, kad žydai, labai smagūs, susikrovę lagaminus jau taikstosi pargrįžti atgal, į Jeruzalę. Juozukui jie pasakė, kad stebuklą jau išvydę ir likę labai patenkinti. Tas Juozukas mandagiai su žydais pasikalbėjo ir palinkėjo jiems laimingos kelionės.
Kada tie žydai išvažiavo, iš Panevėžio atskubėjo Skirmantas Pabedinskas su operatoriumi ir abu labai krimtosi, kad tie žydai jau išvažiavo. Jiedu susirado tą Juozuką, kuris paskutinis matė žydus, ir klausinėjo jį, kokį stebuklą tie žydai išvydo, bet Juozukas buvo nesusipratęs šito žydų paklausti, tad Pabedinskas labai barėsi ir griežtai prisakė, kad, kitąsyk žydams atvažiavus pasižiūrėti stebuklo, Juozukas jų smulkiai visko išklausinėtų.

APIE KALNŲ SLIDININKUS

Pakruojyje neseniai buvo pasirodę kanadiečiai kalnų slidininkai; jie vaikščiojo po miestą su dideliais juodais akiniais ir slidėmis ant pečių ir teiravosi, kur čia artimiausi kalnai, labai stebėdamiesi, kad neišsilavinę vietos gyventojai jiems to neišgali pasakyti. Ir tik vienas gudrus mokytojas pasakė tiems kalnų slidininkams, jog artimiausi kalnai Pakruojyje yra Kaukazo, o antri pagal artumą Himalajai, tai tie kanadiečiai labai stebėjosi, kaip čia yra, o po to susizgribo, kad namuose, matyt, apsirikę pasižiūrėjo ne į tą gaublį.

KELIONĖ | PANEVĖŽĮ

Vienas Utenoje gyvenantis žmogus niekada nebuvo matęs Panevėžio ir tvirtai nusprendė per atostogas ten nuvažiuoti, o tame Panevėžyje, vos išlipus iš autobuso, prie jo pribėgo pulkas šrilankiečių, visaip su juo kalbėjo, sakė, kad juos persekioja, taipgis, kad Panevėžyje jiems per šalta, galiausiai ėmė prašyti, idant tas žmogus suteiktų jiems prieglobstį ir apgyvendintų kur Lietuvoje toliau į pietus, ir tas žmogus nuo šrilankiečių kalbų taip apdujo, kad nupirko jiems visiems autobuso bilietus į Uteną, o kelionei – bananų, parsivežė namo ir ėmė su jais gyventi, tai tie šrilankiečiai žmogui labai gražiai dėkojo ir apie to žmogaus gerumą parašė į šrilankiečių laikraštį, ir tada iš jų tėvynės atvažiavo labai daug šrilankiečių, kurie norėjo su tuo žmogumi susidraugauti, ir tam žmogui galiausiai teko prakeikti savo kelionę į Panevėžį ir visiems pažįstamiems Utenoje sakyti, jog į Panevėžį neverta važiuoti, nes tame mieste nėra jokių įdomesnių architektūrinių paminklų.

APIE KITO UTENIŠKIO KELIONĘ Į PANEVĖŽĮ

Tačiau šio perspėjimo nepaklausęs kitas Utenos gyventojas vis dėlto nuvažiavo į Panevėžį, nors ir kiek nerimaudamas dėl kelionės sėkmės. Ir ne be reikalo, nes, vos tik išlipęs Panevėžyje, prisigėrė tiek kiaušininio likerio, kad prarado balsą, o vargais negalais grįžęs namo, nieko neatsiminė apie Panevėžį, ir taip jo kelionė nuėjo šuniui ant uodegos.

TREČIO UTENIŠKIO KELIONĖ Į PANEVĖŽĮ

Bet po kurio laiko į Panevėžį nusprendė važiuoti trečias uteniškis – nepaisydamas to, kad visi Utenoje kalbėjo, jog iš to nieko gero nebus; bet tas žmogus labai norėjo pamatyti Skirmantą Pabedinską ir dar Nevėžį, tad nuvyko į Panevėžį; iš pradžių buvo visai nieko sau, ir tas žmogus jau net įsidrąsino ir jau manė, kad jam pavyko apgauti Likimą, bet čia jį pamatė panevėžiečiai ir, iš išvaizdos nusprendę, kad jis iš Utenos, parodė tą žmogų šrilankiečiams; kada tas uteniškis pamatė artyn bėgančius šrilankiečius, nešinus daugybe kiaušininio likerio butelių, jis pavėluotai prisiminė visus nelabus pasakojimus ir apsisukęs per tris dienas ir per tris naktis pėsčias ir suvargęs parėjo į Uteną; nuo to laiko uteniškiai panaikino autobusų reisus į Panevėžį, nes tame mieste nėra architektūros paminklų, o likerio ir šrilankiečių yra jau ir Utenoje.

Nusidavimai pietų Lietuvoje

APIE TOKĮ DZŪKĄ

Toks dzūkas vieną kartą nuvažiavo į Alytų, o tame Alytuje buvo daug meškų, kurios bėgiojo paskui tą dzūką, ir jis manė, kad Alytun atvažiavo koks cirkas, ir tų meškų visai nebijojo, o po to paaiškėjo, jog jis atvažiavo visai ne į Alytų, o į gūdžią Belovežo girią, ir tai visai ne Alytus, o gudiškos girios tankmė.

APIE DOSNŲ DZŪKĄ

Pas vieną tokį dzūką atvažiavo toks žemaitis, o tas dzūkas buvo labai dosnus, tai jis tam žemaičiui davė dešrą, sūrį, ąsotį samanės, po to dar didelį kepalą duonos, ir žemaitis paėmė, tada dzūkas davė jam paltį lašinių, dar vieną dešrą ir didelį skilandį, ir žemaitis taip pat paėmė, tada dzūkas žemaičiui davė dvylika agurkų ir medaus statinaitę, ir žemaitis taip pat paėmė, po to dzūkas žemaičiui davė šešiasdešimt kiaušinių, ir žemaitis juos taip pat paėmė, tada dzūkas davė žemaičiui truputį varškės, ir žemaitis tą varškę irgi paėmė, o tada tas dzūkas labai nuliūdo ir apsiverkė, nes nebeturėjo tam žemaičiui daugiau ko duoti, ir tas žemaitis išvažiavo namo visas piktas.

APIE DZŪKĄ IR UODĄ

Vieną kartą Druskininkų apylinkėse nutiko didelė kova, vienas dzūkas kovėsi su uodu, jiems kaunantis siautė dideli vėjai, dundėjo žemė, linko medžiai, ir tas dzūkas kad kiek būtų tą uodą įveikęs.
Apie šį įvykį dzūkai yra sudėję daug dainų ir gūdžiais vakarais, užsidarę langines, už langų riaumojant mašalams, jas patyliukais užgieda.

APIE DZŪKĄ IR KIELĘ

Panašus atsitikimas įvyko palei Marcinkonis. Toks dzūkas ėjo keliu ir pamatė kielę, ir ta kielė taip piktai į dzūką pažiūrėjo, kad dzūkas jau užsimojo ant kielės ir būtų ją nuskaudęs, tik kielė klastingu uodegos mostu išnarino tam dzūkui ranką, ir visi dzūkai, sužinoję šią istoriją, kalbėjosi, kad jei ne tos kielės klastingumas, dzūkas būtų ją pargriovęs ant žemės.

APIE DZŪKĄ IR VABALĄ

Vienas toks dzūkas ėjo iš Valkininkų į Varėną ir kelyje sutiko didelį vabalą, ir kad davė tam vabalui į snukį!

APIE DZŪKĄ ŽEMAITIJOJE

Vienas toks dzūkas išgirdo padavimą, kad žemaičiai gūdžiais žiemos vakarais išeina iš savo trobų ir, baltomis akimis žiūrėdami į Mėnulį, gūdžiai jam kažką šaukia; norėdamas pasitikrinti, jis išties nuvažiavo į Žemaitiją, ir jo įtarimai, kad tai netiesa, pasitvirtino: žemaičių akys būna rudos, o kai kada netgi žalios.

APIE DZŪKĄ PALANGOJE

Kitas toks dzūkas nuvažiavo į Palangą ir ten pamatė labai gražų arklį, bet kol dzūkas į arklį žiūrėjo, tą arklį pavogė čigonas, ir dzūkas nuliūdo, nuėjo į autobusų stotį ir visas susikrimtęs parvažiavo namo.

APIE DZŪKĄ IR JO SVEČIĄ

Vienas dzūkas gavo laišką iš Žemaitijjos, o tame laiške buvo rašoma, kad pas jį atvažiuoja jo draugas žemaitis, tai tas dzūkas pasiėmė kulkosvaidį ir išėjo į girią.

APIE DZŪKĄ IR KATINĄ

Dar toks dzūkas pamatė katiną ir jau norėjo jam kažką pasakyti, bet katinas apsivertė aukštielninkas.

APIE TOKĮ NEDZŪKĄ

Vienas toks dzūkas nutarė pakeisti pilietybę ir savo pase įsirašė „žemaitis”, tai žemaičiai iš to dzūko labai juokėsi, bet tas dzūkas žuvo per pasienio susišaudymus su suvalkiečiais, tad žemaičiams beliko jam pastatyti paminklą Kelmėje, ir žemaičiai, tą paminklą statydami, labai keikėsi, nes bronza kainuoja labai jau brangiai.

APIE SIMPATINGĄ DZŪKĄ

Vienas toks simpatingas dzūkas pamatė gražų švedą, o tas švedas labai išsigando, ir tas dzūkas pasigavo tą švedą, užlipo ant jo ir tepasakė: ak tu, švede švede…

APIE DZŪKĄ ORANŽINĮ

Buvo toks vienas dzūkas, jis, kaip ir įprasta Dzūkijoje, visas buvo oranžinis, tačiau to dzūko pilvas buvo ne oranžinis, kaip įprasta, tačiau mėlynas, ir kiti dzūkai su normaliais oranžiniais pilvais labai iš to mėlynapilvio juokėsi, tai tas dzūkas metė praustis pirtyse, užsidarė ir ilgai gedėjo. Tik žemaičiai, kurių pilvai, kaip žinia, žali, tą nedzūką priglobė ir leido jam prekiauti alumi Varniuose.

Keli baisūs nusidavimai, gniaužiantys kvapą

NUSIDAVIMAS SU KATINU

Vienoje gražioje parapijoje, įsikūrusioje tarp ežerų, įvyko nuostabus atsitikimas. Tokiame kaime, kurio vardo dėl su-prantamų priežasčių nenorėčiau minėti, vakarais prie bažnyčios ėmė ateidinėti toks senas didelis katinas ir niekas to katino negalėjo pagauti, o tas katinas visai suįžūlėjo ir ėmė trainiotis pačioje bažnyčioje, lįsti išpažinties, kol zakristijonas jį išvijo, tada katinas visai padūko, ėmė prieš bažnyčią deginti žvakes, atgailavo, pylėsi ant galvos pelenus, įkalbinėjo kleboną, kad tasai įsileistų jį į bažnyčią ir žadėjo už tai plauti ten grindis ir už dyką groti vargonais, bet klebonas nesileido su tuo katinu į kalbas, tada įsižeidęs katinas pasakė, jog klebonas to dar pasigailėsiąs, ir įširdęs parašė Landsbergiui, kad tasai atvažiuotų ir tą kleboną nubaustų.
Dabar katinas piktas sėdi prieš bažnyčią ir laukia Landsbergio, kad jis atvažiavęs išbartų tą kleboną ir atleistų jį iš darbo. Gandas apie šį konfliktą pasiekė jau apskrities centrą, o to katino žiūrėti buvo atvažiavę žmonės iš pačių Šiaulių.

APIE TRIS KATINUS

Trys katinai nutarė išeiti į lapių medžioklę, tačiau lapių taip ir nesurado, tik pagavo tokį opšrų ir Kazachstano aviganį;
katinai nustebo, nes Kazachstano aviganių nebūna, būna tik Kaukazo, bet jų nuotykiai ir nesusipratimai tuo nesibaigė; mat opšrus tiems katinams prikalbėjo visokių nesąmonių ir pabėgo, o Kazachstano aviganis nuvedė tuos apduju¬ius katinus į aukštą pilį, o ta aukšta pilis prasmego skradžiai žemę su visais katinais.

APIE DU KATINUS IR SRIUBYTĘ

Du tokie katinai nutarė išsivirti sriubytės; jie nusipirko kopūstą, morką, svogūną ir išsivirė sriubytės; tačiau kada sriubytė išvirė, jiedu su siaubu prisiminė, kad jie yra katinai ir kopūstų sriubytės nevalgo; tada jie nutarė sriubytę atiduoti varguoliams.
Ši istorija moko mus rūpintis pažemintaisiais ir nuskriaus-taisiais, nors katinai, ją nakčia atsiminę, pabunda išmušti šalto prakaito.

APIE DU KATINUS BE SRIUBYTĖS

Du visai kiti katinai nutarė apsaugoti pasaulį nuo branduolinės katastrofos, pasiėmė laužtuvą, cigarečių, alaus ir apsaugojo.

APIE DAR DU KATINU

Dar du katinai vieną dieną labai nuliūdo ir ėmė skųstis Dangui, kad jie gimė tik kažkokiais katinais, o ne, tarkime, ereliais ar arabų ristūnais. Dangus suprato jų godas ir davė jiems gražų auksinį medalį, ir katinai pamažėle nusiramino.
Šita istorija, žinoma, labai kvaila, bet galima sugalvoti bent septynias dar kvailesnes. O katinams ji patinka, mat katinai nėra labai aukšto intelekto.

APIE TOKĮ IŠPROTĖJUSI KATINĄ

Vienas katinas ėmė ir išprotėjo, o tada nusipirko ritę žalių siūlų, ilgą lenciūgą ir tris bandeles, bet po šitokio sukrėtimo vėl atėjo į protą ir daugiau taip niekada nebedarė.

APIE ŠEŠIOLIKA KATINŲ IR SAUSAINĮ ŠEŠTADIENĮ

Šešiolika katinų šeštadienį pribėgo prie tokio žmogaus ir ėmė jo prašyti sausainio, o tas žmogus kiek pagalvojęs jiems to sausainio nedavė, tai tie katinai, piktai rūgodami, nubėgo namo, nes nebuvo daugiau kas darą.
Vos nepamiršau pasakyti, kad to žmogaus vardas buvo Nikodemas.

APIE ŠEŠIOLIKA KATINŲ IR SAUSAINĮ, TIK IŠ KITOS PUSĖS

Vienas žmogus gyveno Justiniškėse, pačiame jų pakraštyje, ir už jo gyvenimo jau prasidėjo tamsi giria; kartą šeštadienį jis nusipirko sausainį, norėdamas nuvažiuoti prie Seimo rūmų ir ten, prie fontano, jį suvalgyti. Jis važiavo labai ilgai ir visą kelią norėjo to sausainio, bet tvardėsi; o kada nuvažiavo ir jau žiojosi atsikąsti sausainio, prie jo priskreto šešiolika katinų ir ėmė to sausainio kaulyti. Nieko keisto, kad jis, pagalvojęs apie patirtus vargus, apie savo svajones, to sausainio tiems katinams nedavė. O katinai prisigalvojo visko apie katinų diskriminaciją, nors pats žmogus širdies gilumoje buvo labai geras.
Bet sausainis tam žmogui pasirodė neskanus, jis panūdo duoti jo atsikąsti katinams, tik jie jau buvo nuėję kas kur. Taip liko nepatenkintas ir tas žmogus, Nikodemas, ir šešiolika niekuo dėtų katinų.
Šios istorijos moralas tiesiog sukrečia.

APIE KATINUS IR GERĄJĄ FĖJĄ

Vieną sykį prie tokių katinų priėjo geroji fėja ir pasakė, kad ji duos jiems ko šie panorėsią. Pelių konservų, poezijos bei mokslo populiarinimo knygelių ir pan. Katinai labai juokėsi ir apipylė gerąją fėją vandeniu iš žarnos sodams laistyti.
O kokie tai buvo sodai!

APIE TRIS UŽMIRŠUOLIUS KATINUS

Gyveno kartą trys tokie katinai, bet sykį išėjo į mišką ir kad užmiršo viską!

APIE KATINĄ FILOSOFĄ

Gyveno toks katinas, kuris parašė knygą apie filosofiją, bet po kurio laiko jis su nuostaba patėmijo, kad ši knyga yra ne apie tą filosofiją, o apie visai kitą… Ir kaip užgiedojo tas katinas!

APIE DORĄ KATINĄ

Gyveno toks katinas, tik jis buvo labai doras, ir sykį, pagavęs pelę, ne iškart ją suvalgė, bet pirma išmokė ją visokių maldelių bei gero elgesio. O pelė kaip apsidžiaugė!

APIE KATINŲ PERGALĘ

Tokie du katinai loterijoje išlošė tokį Mercedesą ir labai apsidžiaugė, tik visai be reikalo, nes tas Mercedesas išmušė jiems dantų.

APIE KATINĄ IR SRAIGĘ

Toks katinas pamatė sraigę ir nieko nesuprato. „Kas tai?” -kalbėjo jis, vaikščiojo ir trynė galvą rankomis.

APIE KATINĄ IR NEKATINĄ

Vienas katinas filosofas ėmė mąstyti ir mąstė it pasiutęs, ir tada jam pradėjo rodytis regėjimai, vizijos ir Schopenhaueris; katinas parašė knygą apie katinų buvimo prasmę, o tada išėjo į laukus ir miškus, ilgai ten klaidžiojo ir pamatė tai, kas jį sukrėtė, o jį sukrėtė nekatinas, kurį jis išvydo lauke vieną rudens vakarą ir negalėjo suprasti, kas yra tas nekatinas, o tas nekatinas buvo bulvė.

APIE KATINĄ IR ALŲ

Katinas pamatė alų ir įdėmiai pažiūrėjo į jį. Alus taip pat pamatė katiną, jam katinas kažką priminė. Tačiau jie taip ir neatpažino vienas kito.

APIE KATINĄ, KURIS ĮNIRŠO

Toks katinas pamatė gabalėlį muilo, labai įniršo ir net ne-susimąstęs skėlė jam antausį. Žinosi dabar, – piktai kalbėjo katinas.

Dešimt nusidavimų kiškiams, spaudžiančių ašarą

NUSIDAVIMAS KIŠKIUI TROLEIBUSE NR. 7

Toks kiškis įlipo į troleibusą, bet troleibuse buvo labai daug gyvačių, jos visaip rangėsi ir šnypštė ant to kiškio ir norėjo įkąsti tam kiškiui, tai tas kiškis išlipo iš troleibuso.

NUSIDAVIMAS KIŠKIUI MIESTO TIPO GYVENVIETĖJE

Vienas toks kiškis nuvažiavo į miesto tipo gyvenvietę, ten pašūkavo, nusipirko laikraštį, suomiško likerio, o po to susimąstė.

NUSIDAVIMAS KIŠKIUI VISAI KITOJE VIETOJE

Dar kitas kiškis nuvyko visai kitur, aptiko miegančiąją gražuolę ir davė jai skanų sausainį.

NUSIDAVIMAS TOKIAI KIŠKIŲ PORELEI

Tokia kiškių porelė nuėjo į kavinę, atsigėrė kavos, degtinės, po to vėl kavos, po to suvalgė cepeliną, atsigėrė koka kolos, suvalgė vištą, gražiai padainavo, išgėrė dar kavos, suvalgė pyragaitį, po to atsigėrė dar du sykius, suvalgė po kiaušinį, dar padainavo, atsigėrė ir suvalgė po zuikio pyragą, o po to ėmė ir suprato, kad visa tai iš esmės gryni niekai.

NUSIDAVIMAS KITAI KIŠKIŲ PORELEI

Kita kiškių porelė nuėjo į paveikslų parodą, ir paroda jiems taip patiko, kad tie kiškiai nutarė daugiau nebevalgyti.

NUSIDAVIMAS ŠEŠIEMS INTELEKTUALIEMS KIŠKIAMS

Šeši intelektualūs kiškiai nuėjo į susitikimą su žymiais žmonėmis, bet žymūs žmonės labai iš tų kiškių juokėsi ir liepė jiems eiti namo. O kiškiai taip nepasielgė. Jie paprasčiausiai išpūtė tokį didelį mėlyną balioną, kad žymūs žmonės susigėdo ir paprašė kiškių atleidimo.

NUSIDAVIMAS JUOKINGAM KIŠKIUI

Vienas toks juokingas kiškis nuėjo į liaudies dainų vakarą, bet netyčiomis jį sugadino: visi dainoriai žiūrėjo į tą juokingą kiškį, prunkštė ir negalėjo dainuoti, o apie dūdų pūtėjus nėra ko ir kalbėti.

NUSIDAVIMAS LABAI GRAŽIAM KIŠKIUI

Vienas toks labai gražus kiškis nuėjo į kiną, bet jam nepavyko pažiūrėti filmo, nes salėje vis užsideginėdavo šviesa, visi grąžėsi į tą gražų kiškį ir kalbėjo: na ir gražus tas kiškis…

NUSIDAVIMAS KIŠKIUI KALĖDŲ EGLUTĖJE

Vienas kitas kiškis nuėjo į Kalėdų eglutę, norėdamas gauti dovanų, pašokti su vaikais ir gražiai padainuoti, tik tie vaikai buvo išdykę ir tą kiškį suvalgė.

NUSIDAVIMAS KIŠKIUI TIRASPOLYJE

Vienas kiškis sėdo į autobusą, nes norėjo nuvažiuoti į Paryžių; deja, skaityti jis nemokėjo ir, įlipęs į autobusą „Vil-nius—Tiraspolis”, nuvažiavo į Tiraspolį, ten pasilinksmino su paryžiečiais ir tik grįžęs namo, po geroko laiko, pastebėjo, kad gyvena ne Vilniuje ar bent Panevėžyje, o Paryžiaus priemiestyje tarp tokių arabų. Taip, pragyvenęs ilgą gyvenimą ir nesuvokęs, kas čia atsitiko, ir pasimirė vaikų ir vaikaičių apsuptas, sulaukęs gilios senatvės; kažkodėl vaikai ir vaikaičiai šnekėjo kiniškai, tačiau ne literatūrine kalba, o vienu iš Pietų Kinijos dialektų, tad jis beveik nieko nesuprato.

Keli neįtikėtini nusidavimai lapėms ir vienas šeškui ir dar keli triušiams

NUSIDAVIMAS LAPĖMS, APTIKUSIOMS KIŠKĮ

Trys rudos lapės sykį aptiko kiškutį ir taip jį nusvambino, nugręžė, nupuškino ir nupyškino, kad pabaigoje net pačios šiek tiek susigėdo.

NUSIDAVIMAS LAPĖMS, APTIKUSIOMS VILKĄ

Tos pačios trys rudos lapės sykį aptiko vilką, bet spėjo jį tik truputį nusvambinti, nes vilkas labai susijaudino ir toms lapėms įkando dantimis.

NUSIDAVIMAS LAPĖMS IR AGURKUI

Dvi tokios lapės aptiko agurką ir susidomėjo šiuo gamtos reiškiniu.

NUSIDAVIMAS LAPĖMS, NEAPTIKUSIOMS AGURKO

Dvi kitos lapės išėjo pasivaikščioti, bet dėl keisto atsitiktinumo agurko neaptiko; tada jos parašė knygą, pamelžė karvę, nuskynė leliją, padainavo, įlipo į medį, po to išlipo iš medžio, palošė loterijoje, pavažiavo stotelę troleibusu ir vakarop nusiplūkusios grįžo namo, į mišką.

NUSIDAVIMAS LAPEI, KURI IŠĖEJO IŠ PROTO

Kita tokia lapė išėjo iš proto, bet niekas jai apie tai nepasakė, tai ta lapė dėl to labai susikrimto.

APIE ŠEŠKĄ IR BALĄ

Vienas toks šeškas priėjo didelę, smirdančią ir dvokiančią, labai negražią balą ir net nusispjovė iš pasipiktinimo; tą patyrę, šeško bendragenčiai nutarė, kad nuo šios valandos tas šeškas pataptų visų šeškų arbiter elegantiae.

APIE TRIUŠJ IR BŪGNĄ

Toks triušis pasiėmė būgną ir nuėjo į gražią pievą, atsisėdo ten, muša būgną. Muša muša, žiūri, būgnas ne taip skamba; pažvelgia vidun: ogi sėdi ten toks Rapolas, burokus ravi. Ir kiek jau nuravėjęs!

APIE TRIUŠIŲ SUSIRINKIMĄ

Susirinko triušiai kiek pamąstyti. Mąsto mąsto, mąsto mąsto. Atėjus vakarui, pamatė teletabį ir išsilakstė kas kur. Teletabis net apsiverkė, nes labai norėjo tuos triušius išmokyti skaičiuoti ir kepti teletabių blynus.
Pats sprink, – nemandagiai kalbėjo triušiai, sėdėdami ant kulnų.

APIE TRIUŠIUS IR ARKLĮ

Suėjo triušiai, atsinešė kas kopūstą, kas dešros ir verda sriubą. Žiūri – arklys ateina, irgi sriubos nori. Apsimetė triušiai, esą jo nemato. Arklys pasmuistė ir nulėkė į prerijas, prisiekęs sau, kad niekada nebegrįš į siaubingą ir žiaurią civilizaciją.

Apie regėjimus ir praregėjimus

APIE VIENĄ TOKĮ

Kažkas vaikšto po namus, toks liesas. Gestikuliuoja, čiaudėja, rėkauja. Galiausiai pradingsta.

APIE ŽMOGŲ, KURIS PARKRITO IR APALPO

Vienas žmogus netyčia parkrito ir apalpo, o apalpęs pastebėjo, kad jo kojos yra nepaprasto ilgumo; viena siekė Paryžių, o antroji šlavė padanges. Deja – vos tik tai pastebėjęs, jis taip pat pradingo suvisam.

APIE ŽMOGŲ IR ROPĘ

Kitas toks žmogus išėjo į lauką ropių rauti; jis rovė tas ropes ir rovė, o viena ropė jam galiausiai prisipažino, kad ji yra užburta karalaitė.
Tas žmogus taip susijaudino, kad net pradėjo verkti iš laimės. Jis laistė tą ropę ir visaip su ja kalbėjosi, o ropė užaugo ir ištekėjo už tokio princo, o tą žmogų pakvietė į vestuves pabroliu.

APIE ŽMOGŲ SU DALGIU ANT PETIES

Vienas toks žmogus susipyko su visais draugais ir pavirto akacija, idant juos įskaudintų, bet draugai iš jo visaip tyčiojosi ir kalbėjo, kad jis esąs tik beržas svyruonėlis ir jokia akacija, tai tada tas žmogus nusiėmė nuo peties dalgį ir savo draugus ilgai vaikė miškais ir kloniais ir galiausiai gerai juos pamokė.

APIE ŽMOGŲ, PAKILUSĮ Į ORĄ

Vienas žmogus priėjo prie kito žmogaus ir tyliai į ausį jam pasakė tokį žodį, ir jie abu akimirksniu pakilo į orą ir nuskrido; tą žodį netyčiom išgirdo maža mergaitė; ištarė jį patyliukais ir taip pat nuskrido; nei tų žmonių, nei mergaitės niekas daugiau nebematė, o žodis tas buvo GZI.

APIE ŽMOGŲ, PAGAVUSĮ ŠĮ BEI TĄ

Kitas toks žmogus sugavo žvėrį, katiną ir paukštį; tačiau tuoj pat visi trys pabėgo, nes tas žmogus dviem rankom negalėjo jų visų nulaikyti; o tada tas žmogus viskuo nusivylė ir dėl kompanijos taip pat pabėgo, tačiau pikti to žmogaus draugai jį sugavo ir kaip bėglį pasodino į belangę.

APIE DU ĮSIMYLĖJĖLIUS

Vienas žmogus pabučiavo savo mylimąją ir, geriau įsižiūrėjęs, pamatė, kokia ji graži; tada jis pabučiavo ją dar sykį; ir mylimoji įsižiūrėjusi paregėjo, kad tas žmogus labai gražus, ir pabučiavo jį net du kartus iš eilės, o tas žmogus suprato, kad dabar savo mylimąją turi pabučiuoti keturis kartus, ne mažiau, o jo mylimoji jam atsakė penkiais bučiniais, o jis nutarė ją pabučiuoti šešiskart, ir taip jie ėmė bučiuotis ir bučiuotis, kol viena tokia geroji fėja, kurią sužavėjo tų žmonių meilė, su burtų pagalba užkėlė juodu ant aukštos uolos, kad jie ten laimingai gyventų; ir tada ta geroji fėja nuėjo namo, o tiedu įsimylėjėliai ir dabar ten sėdi, tik labai plūstasi, nes negali nulipti.

APIE ŽMOGŲ, PATYRUSĮ NUOSKAUDĄ

Kitas toks žmogus patyrė nuoskaudą ir priėjo prie savo dėdės, norėdamas pasiguosti, tačiau tas dėdė kaipmat nugriuvo; tada tas žmogus nuėjo pasiguosti medžiui, bet šis nuvyto ir nususo, tada tas žmogus nubėgo pasiguosti Saulutei, o ta užgeso.

APIE ŽMOGŲ, KURIS BANDĖ MĄSTYTI

Dar toks žmogus sėdėjo ant tokio daikto, o po to susimąstė ir iš jo neliko nė šlapios vietos, o tas daiktas nuėjo sau.

APIE TOKJ ŽMOGŲ, ARABĄ

Vienas toks arabas priėjo prie palmės ir jau norėjo į tą palmę įlipti, bet palmėje sėdėjo tokia beždžionė, tai tas arabas nuėjo nuo tos palmės.

APIE ŽMOGŲ IR MEŠKĄ

Vienas toks žmogus ėjo miško takeliu, tik staiga tą žmogų pagavo meška, tačiau kaip tik tą akimirką pakilo baisus viesulas ir jau būtų nunešęs tą žmogų; laimei, jis spėjo įsikibti į meškos gaurus ir viesulas jį nunešė visiškai netoli, iki tokio kalnelio.

APIE ŽMOGŲ IR JO DRAUGĄ

Vienas toks žmogus turėjo draugą, bet sykį pamatė, kad jo draugas pasibaidė ir ėmė lėkti miškais, kalnais ir kloniais, ir nors tas žmogus tuo vaizdu susižavėjo, jis nutarė daugiau niekada nebeturėti draugų.

APIE ŽMOGŲ IR PEMPĘ

Kitas toks žmogus ėjo miško takeliu ir pamatė pempę, tačiau ta pempė taip tą žmogų sugraudino, kad tas žmogus tesugebėjo pasakyti: „Ak tu pempe, pempe”, ir tą pačią akimirką prasmego skradžiai žemę.

APIE DAR VIENĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ

Dar vienas žmogus taip pat ėjo miško takeliu, kol pamatė pempę; tas žmogus taip pat susigraudino ir apsiverkęs teištarė: „Ak tu, pempe pempe”, o ta pempė ėmė ir prasmego skradžiai žemę.

APIE TREČIĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ

Pempės vaizdas sugraudino ir trečią žmogų, tačiau tas žmogus iš graudulio tą pempę suvalgė ir tą pačią akimirką netikėtai pavirto oposumu, jį pagavo medžiotojas ir parnešė žmonai lauktuvių, o ta žmona prasmego skradžiai žemę su visu oposumu.

APIE ŽMOGŲ, KURIS PURTĖ MEDĮ

Vienas žmogus pribėgo prie tokio medžio ir kad ims jį purtyti, kad ims! Ir tik po gero laiko tas žmogus suprato, kad jis purtė ne tą medį, o visai ką kita!

APIE ŽMOGŲ, KURIS NEPURTĖ MEDŽIO

Tačiau kitas žmogus pribėgo prie stalo, pačiupo pieštuką ir ant lapo pripiešė visokių baisybių, todėl geriau jis jau būtų purtęs medį.

APIE ŽMOGŲ, KURIS BUVO LABAI TYRAS

Vienas toks žmogus buvo toks tyras, kad per jį buvo galima kiaurai matyti, o jo tyrumas buvo toks, jog kiaurai persišviesdavo to žmogaus drabužiai, ir jo pažįstami labai apgailestavo, kad tas žmogus nėra moteris.

APIE ŽMOGŲ, KURIS NUKENTĖJO PER SAVO SMALSUMĄ

Vienas toks žmogus išgirdo labai įdomų garsą ir nuėjo pasižiūrėti, kas tą garsą skleidžia, o nuėjęs pamatė tą garsą skleidžiantį policininką, o tas policininkas tą žmogų labai aprėkė ir sudavė jam lazdele. Šitaip tas žmogus nukentėjo per savo smalsumą.

APIE ŽMOGŲ, KURIS NUĖJO PAMIEGOTI

Vienas žmogus nuėjo pamiegoti ir taip giliai užmigo, kad atsibudęs pastebėjo, jog yra nugrimzdęs į patį vandenyno dugną ir pro jį plaukioja visokios lydekos, o vardas to žmogaus buvo Aleksandras.

APIE ŽMOGŲ IR KRUOPAS

Vienas toks žmogus per neatsargumą išsivirė kruopų; jų išėjo tiek daug, kad tas žmogus, dalį jų suvalgęs, neištvėrė ir parkrito; po to atsikėlė, dar šiek tiek pavalgė ir vėl parkrito; tada suprato, kad tų kruopų jam nepavyks suvalgyti, išėjo į laukus bei miškus ir ten apsigyveno, mito šaknelėmis, dažnai verkė ir labai bijojo pareiti namo, kur stovėjo kruopų dubenėlis, o bijojo visai be reikalo, nes tas kruopas jau buvo suvalgiusi tokia žiurkė.

APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮBRIDO Į UPĘ

Vienas žmogus įbrido į tokią upę, o ta upė buvo tokia srauni, kad pagavo tą žmogų, parsigriovė ir nusinešė, o nunešė jį net į Kiniją, kur jį išgriebė iš vandens ir liepė būti chunveibinu; tas žmogus neturėjo kur dėtis ir, kaip buvo liepta, tapo chunveibinu; tačiau visada, kai tik chunveibinaudamas užeidavo kokį upelį, brisdavo į jį, laukdamas, gal srovė nuneš atgal, namo, tačiau to neįvyko; tą žmogų jo draugai chunveibinai praminė Pu Fu Bjao, o tai reiškia „Drau¬gas, atvykęs srauniuoju upokšniu iš tolimųjų kraštų prisidėti prie Trijų gvazdikų revoliucijos būrio skyriaus Šanj provincijoje”; į istoriją tas žmogus įėjo kaip garsaus posakio autorius – juk būtent jis išrado posakį: „Dukart į tą pačią upę neįbrisi”, klaidingai priskiriamą vienam graikui.

APIE TAI, KAIP ATSIRADO HERMOPOLIS

Ėjo toks žmogus, vardu C, kuris buvo rūstus, labai piktas, iš jo lūpų kampučių dribo putos, jos liejosi į upelius, upeliai liejosi į upes, upės įtekėdavo į jūrą, o palei žiotis statė miestus; vieną tokį pavadino Hermopoliu.

APIE APSIRIKIMĄ, RENKANTIS PROFESIJĄ

Buvo toks siuvėjas, jis nutarė pasistatyti vėjo malūną ir statė dvejus metus ir dvi dienas; po to papūtė vėjas, siuvėjas įsikibo į malūno sparnus, gerai įsisiūbavo, įsisupo ir pasileido skristi; tačiau niekaip negalėjo nusileisti; iš pradžių jis nustebo, o paskui ėmė graužtis, o jau skrisdamas virš Kaspijos jūros, apimtas nevilties, jis pamanė, kad verčiau būtų gimęs televizijos diktoriumi.

APIE BAISIĄ TOKIO ŽMOGAUS KELIONĘ

Toks žmogus nuvyko į Arabiją; jis tenai matė tokį didelį puplaiškį, kad net negalėjo jo apeiti, ir visas suprakaitavęs bei apšašęs grįžo namo.

APIE VIENĄ TOKĮ ŽMOGŲ

Buvo toks žmogus, o vardas jo buvo Chcipalkinas, ir dėl tokio jo vardo niekas nenorėjo su tuo žmogumi draugauti, tik jam dėl to visaip priekaištaudavo, ir tas Chcipalkinas nenoromis tapo atsiskyrėliu, apsigyveno žeminėje, daug meditavo ir meldėsi, tačiau ir tada jo niekas nesuprato ir laikė Chcipalkiną partizanu.

APIE KITĄ TOKĮ ŽMOGŲ

Kitas toks žmogus apsilankė Markučiuose, ten matė puškiną ir ilgai jį gaudė, bet puškinas Subačiaus gatve pabėgo ir dingo didmiesčio džiunglėse, tada tas žmogus nuėjo į vaivą, ten iš liūdesio atsigėrė degtinės, o tada pamatė du puškinus, po to tris ir keturis, puškinai jį pagavo ir nebepaleido; nuo tos dienos tas žmogus vaikšto drauge su aštuoniasdešimt trimis puškinais; jie visi vos sutelpa į troleibusą ir važinėdami labai barasi.

APIE ATSITIKIMĄ PARKE

Žmogus, vardu H., sėdėjo parke ant suolelio, sėdėjo vis labiau ir labiau, sėdėjo ir sėdėjo, o po to griuvo nuo to suolelio, ir jo kritimas buvo baisus, sudrebėjo žemė, medžiai suošė, pakilo didžiulis vėjas, žmogus, vardu H., prasmego, o pro prasivėrusią skylę buvo galima įžiūrėti Australiją; matėsi, kaip iš ten smalsiai žiūrėjo kengūra.

APIE ŽMOGŲ IR KIŠKUTĮ

Vienas toks žmogus pamatė kiškutį, ir tas kiškutis buvo toks gražus, kad žmogus neapsikentęs ėmė jį glostyti ir visaip glamonėti, bet kiškutis ūmai pridergė tam žmogui į sterblę, įkando į nosį ir pabėgo, o tada tasai žmogus praregėjo, kad tai buvo ne kiškutis, o baisus drakonas, ir tą supratęs ėmė prašyti pažįstamų, idant nuo šiol jį vadintų Jurgiu.

APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮLIPO J MEDĮ

Kartą toks žmogus įlipo į medį ir norėjo savo mylimajai nuskinti Mėnulį; tačiau už bausmę jį apniko utėlės, ir tasai žmogus baisiai kasydamasis nukrito ant žemės, o jo mylimoji išbarė jį už nevalyvumą ir paliko.

APIE ŽMOGŲ, KURIS MOKĖJO PAUKŠČIŲ KALBĄ

Buvo toks žmogus, kuris suprato paukščių kalbą ir nesunkiai susikalbėdavo su kuosomis, tačiau atsitiko taip, kad jo kalbos ėmė nebesuprasti žmonės ir vieną kartą neapsikentę pasodino tą žmogų į belangę, ir kuosos labai iš jo juokėsi.

APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS SUSIPYKO SU KATINU

Vienas toks žmogus susipyko su savo katinu, o jiedu abu labai mėgo kavą, ir tas žmogus vis virdavo ir virdavo kavą, o katinas pribėgęs iš pykčio ją išgerdavo, ir žmogus nespėdavo jos nė paragauti, ir greitu laiku tas žmogus mirė iš troškulio.

APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS PRAKEIKĖ SAVO GERUMĄ

Buvo toks žmogus, vardu Obzlmauskas, kuris kartą nusipirko blyną, tačiau blynas pasirodė labai karštas, ir jis tą blyną trumpam atidavė elgetoms, kad tie elgetos tą blyną kiek pauostytų, o elgetos tą blyną kaipmat sudraskė į smulkius šmotelius ir suvalgė, todėl tam žmogui beliko prakeikti savo gerumą.

APIE GATVIŲ MUSELĘ

Buvo toks žmogus, vardu Dubeltuvka, jis buvo garsus tuo, kad jį nuolat pervažiuodavo troleibusai; šis žmogus labai dėl to pykdavo, vydavosi kiekvieną tokį troleibusą ir grasindavo jam kumštele, o tie, kurie važiuodavo troleibusu, gardžiai iš to žmogaus juokdavosi, tačiau ilgainiui jis visiems nusibodo, ir dėl to žmogaus įkyrumo jį praminė „Gatvių musele”, o jis vis bėgdavo paskui troleibusą, sakydamas „aš jums parodysiu”, o tie, kurie važiuodavo troleibusu, juo netikėdavo, kol vieną dieną jis visus juos sukandžiojo iki mėlynumo ir visi keleiviai sunkiai susirgo; nuo to laiko atsirado garsus priežodis: „Troleibusu važiuok, bet ir Gatvių muselės neužmiršk”.

Graudžios istorijos apie moliuską Titą

1. Moliuskas Titas sumanė tokį dalyką; jis atsisėdo, pagalvojo, tačiau pasamprotavęs nutarė, kad jo sumanymas niekam tikęs.

2. Moliuską Titą pamatė katė; ji pribėgo prie Moliusko Tito ir norėjo jam įkąsti.

3. Moliuskas Titas pamatė bitę ir sudėjo apie ją tokį eilėraštį: Kas įkando katei koją? Katei koją kando bitė.

4. Moliuskas Titas ėjo šaligatviu; ant tvoros tupėjo katinas. Koks tu didelis, – pagarbiai pasakė Moliuskas Titas.

5. Moliuskas Titas priėjo prie veidrodžio ir ten pamatė tyvuliuojančią jūrą. Neįtikėtina! – tarė sau Moliuskas Titas.

6. Moliuskas Titas suprato gėlių kalbą; jis laistydavo gėles, o jos sakydavo: „Laistyk, laistyk!”

7. Moliuskas Titas nerado namų; tiesa, prie vieno namo buvo parašyta „Moliuskas Titas gyvena čia”, bet tai buvo tiesiog nesusipratimas.

8. Moliuskas Titas pamilo moterį, o moteris, apie tai patyrusi, prarado savitvardą. Tu tik Moliuskas Titas, – paaiškino ji ir ėmė jam draskyti akis pirštais.

9. Moliuskas Titas atrado gamtoje tokią skylutę; pavargęs jis ten įlįsdavo ir stipriai užsimerkęs tupėdavo – ilgai, ilgai, kol, kiek atsipeikėjęs ir sukaupęs jėgas, vėl išlįsdavo į paviršių.

10. Moliuskas Titas surado titnagą ir ėmė skelti iš jo žiežirbas; taip elgdamasis jis atrado, kad kai kurios žiežirbos panašios į kometas, ir susimąstė.
11. Moliuskas Titas pagalvojo, kad jo sąmonė tuoj pat aptems; bet tai buvo klaida; jo sąmonė neaptemo.

12. Moliuskas Titas nė nesuvokė, kas įvyko; jis paprasčiausiai stovėjo iki kaklo vandenyje, o tas pasibaigė.

13. Moliuskas Titas labai nemėgo skaičiaus „13″. Jis baisus, tas skaičius; verčiau žmogus jo nė nebūtų išradęs, – kartais pagalvodavo Moliuskas Titas.

14. Moliuskas Titas nejautė pagarbos varliagyviams. Jie tokie slidūs, – paniekinamai kalbėdavo jis.

15. Moliuskas Titas nuėjo į dangų.
Moliuskai Titai, Moliuskai Titai, – sakė jam kažkas.
Sveikas, Moliuskai Titai, – tik ir sklido iš visų pusių.

Markizo Alkofribaso knygos kritika

Na ką, – triumfuojančia mina paklausė markizas. – Ar jaučiate skirtumą?

Kokį skirtumą? – susidomėjo Karalienė.

Didelį, – paaiškino markizas. – Didelį skirtumą, palyginti su Ceremonmeisterio knyga.

Išties, – pasakė Karalius. – Ceremonmeisterio knyga buvo daug geresnė.

Be to, – pridūrė Karalienė, – čia nelabai gerai atsiliepiama apie Moteris. Ši knyga yra paprasčiausiai antifeministinė. Tokia knyga negali nugalėti jokiame konkurse. Tai būtų tiesiog Diskriminacija.

Kodėl tamsta kai kuriuos žodžius tari Didžiosiomis Raidėmis? – pasidomėjo Ferdinandas.

Esu tauriai pasipiktinusi, – tarė Karalienė. – Tauriai ir teisėtai.

Įdomu, nuo ko yra kilęs žodis „taurumas”? – pasiteiravo menestreliai ir trubadūrai.

Žinia, nuo žodžio „alaus bokalas”, – atsakė Ferdinandas pamąstęs.

Markizas Alkofribasas sutrikęs pasiteiravo: Tai kaip tamstoms patiko Knyga? Jūs apie tai nekalbate visiškai.

Mes kaip tik įnirtingai ginčijamės dėl paties Knygos, -pasakė Karalius. – Ką tik priėjome prie vienos iš neigiamiausių jos ypatybių. Antifeminizmas yra tikrai negerai. Už antifeminizmą žmones reikėtų uždaryti į belangę.

Markizas pakraupo ir ėmė raudoti.

O be to, ten nelabai kaip atsiliepiama apie seksualines mažumas, – tęsė Karalius, – o juk mano karalystėje jų didžioji dauguma…

Kokias mažumas? – nesuprato markizas. – Aš apie jas berods nieko nerašiau.

Čia ir bėda, – tarė Karalius. – Jos tikrai dėl to įsižeis.

Bet tamsta nepagarbiai rašei apie Dzūkus, – paaiškino menestreliai ir trubadūrai. – O ar tamsta žinai, kad Karalienė pati yra Dzūkė?

Markizui ėmė virpėti keliai.

Aš tiesiog mėginau užsiimti Dailiąja Literatūra, – pasakė jis. – O vietoj dzūkų galima įdėti žemaičius, tarkime.

Tik pamėgink, – rūsčiai tarė menestreliai ir trubadūrai.

Savo kūriniu tu kurstai nacionalinę neapykantą, – tarė Karalius.

Arba nemylą tautiškąją, – pasakė Ceremonmeisteris, pagaliau atsigavęs po literatūrinio nokauto. – Taip tiesiog gražiau skamba. Kalbėkiva lietuviškai.

Karalienė yra dzūkė, – priminė jam Ferdinandas.

Ceremonmeisteris išsigando, apsiverkė ir, apimtas siaubo, nuėjo miegoti.

Markizas, ligtol tik ašarojęs, prapliupo ištisa rauda. Jis raudojo taip garsiai, kad nustebo net kandeliabrai.

Bus sunku susikalbėti, – tarė Ferdinandas.

Einame į pilies bokštą, – nusprendė Karalius.

Kuriuo tikslu? – susidomėjo markizas.

Literatūriniu, – paaiškino Karalius. – Už Literatūrą reikia atsakyti kaip už Daiktą. Taip bent jau mokė Klasikas.

Visiems lipant įvijais bokšto laiptais, iš tamsos kažkas pasiteiravo:

O markizo pavardė nuo žodžio „gerti”?

Mano pavardė, – oriai atsakė markizas, – yra kilusi nuo daugelio žodžių. Ko verta vien šaknis „Alko-„…

O ko ji verta? – susidomėjo Ferdinandas. – Gal didelio bliūdo alaus?

Viena vertus, – aiškino markizas, ji rodo, kad aš nuolatos alkanas. Kita vertus, ji pirštu prikišamai rodo, kad aš alkstu alkoholio. O alkoholis labai skanu.

Visi pritariamai suniurnėjo.

O kaipgi antroji tamstos vardo šaknis? – nenurimo Ferdinandas

Ji reiškia mano kilmę. Pays Base prancūziškai reiškia Olandiją. Vadinasi, aš prancūzas.

Matėme mes tokių prancūzų, – sumurmėjo Ferdinandas, bet markizas tęsė:

O tamstos nepastebėjote trečiosios mano vardo šaknies, „fri”. Tai nuo žodžio „laisvas”, plg. angl. free, vok. frei.

Arba nuo „bulvės fri”, – pareiškė menestreliai ir trubadūrai.

Arba nuo žodžio „frikadelės”, – droviai pasakė Karalienė. Visi užkopė į pilies bokštą. Švietė Saulė. Mėnulis kopė dangaus skliautu. Žvaigždės plieskė taip, kad net akyse temo. Juodi debesys temdė horizontą nuo krašto lig krašto. Pūtė stiprus Vėjas.

Tai tiesiog gražu, – tarė Karalienė. Patys matom, – nesutiko su ja Ferdinandas. Visi užlipo ant bokšto kuoro.

Nuo mažumės bijau aukščio, – tarė markizas.

Tai turėtų greitai praeiti, – paguodė jį Karalius ir lengvu rankos prisilietimu stumtelėjo jį žemyn. Visi pasilenkė.

Reikia pasakyti, markizas ištiško labai gražiai, – konstatavo Karalienė.

Meistro darbas, – prisidėjo atsibudęs Ceremonmeisteris. – O šita dėmelė šone, prie pagrindinės dėmės, tiesiog juvelyriška.

Ar ta kur į pietus? – nustebo Karalienė.

Ne, ta kur į šiaurės rytus, – patikslino Ceremonmeisteris.

Visi įsižiūrėjo ir jiems beliko su juo sutikti.

Na, o dabar į darbą, – paprastai tarė Karalius. – Manau, kad pats laikas susipažinti su Karalienės knyga.