Sigmund Freud

(26 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

DVIDEŠIMT ŠEŠTA PASKAITA

Libido teorija ir narcizmas

Ponios ir ponai! Ne kartą anksčiau, o visai neseniai ir vėl mums teko atskirti Ego potraukius ir seksualinius potraukius. Pradžioje išstūmimo procesas atskleidė, kad jie gali vieni kitiems prieštarauti, kad paskui seksualiniai potraukiai formaliai įveikiami ir verčiami pasitenkinimą patirti regresyviais aplinkkeliais, šį savo pralaimėjimą kompensuodami nenugalimumu. Paskui sužinojome, kad Ego ir seksualinių potraukių santykis su auklėtoja-būtinybe nuo pat pradžių yra skirtingas, todėl jie nueina nevienodą vystymosi kelią ir yra kitaip susiję su realybės principu. Galiausiai tikimės nustatę, kad afektyvią baimės būseną su seksualiniais potraukiais sieja kur kas glaudesni ryšiai, negu su Ego potraukiais; tai rezultatas, kuris atrodo neišsamus tik vienu svarbiu požiūriu. Norėdami jį sustiprinti pasitelksime dėmesio vertą faktą, kad dviejų elementariausių savisaugos instinktų – alkio ir troškulio – nepatenkinimas niekada nesukelia baimės, o nepatenkinto libido virsmas baime, kaip girdėjome, yra gerai žinomas ir dažnai pasitaikantis fenomenas.

Bet negalima neigti mūsų teisės skirti Ego ir seksualinius potraukius. Tokią teisę turime jau vien todėl, kad egzistuoja seksualinis gyvenimas kaip ypatinga individo veikla. Tegalima tik paklausti, kokia, mūsų manymu, yra šio skyrimo reikšmė, kiek jis yra prasmingas. Bet atsakymas į šį klausimą priklausys nuo tų išvadų, kurias gausime nustatę, kaip skiriasi seksualinių ir kitų, su jais priešinamų, potraukių somatinė ir psichinė raiška ir kiek reikšmingi yra šių skirtumų rezultatai. Žinoma, neturime jokio pagrindo teigti, jog egzistuoja esminis, kad ir nelabai apčiuopiamas, skirtumas tarp abiejų potraukių grupių. Abi jos tėra pavadinimai, nusakantys individo energijos šaltinius, ir diskutuoti, ar jos iš esmės sutampa ar esmingai skiriasi, o jei sutampa, tai kada atsiskyrė viena nuo kitos, galima ne apie sąvokas, o apie už jų slypinčius biologinius faktus. Kol kas apie tai žinome pernelyg mažai; bet net jei žinotume daugiau, tai anaiptol nepraverstų mūsų analitiniam tyrimui.

Akivaizdžiai ne ką teišlošime, Jungo pavyzdžiu pabrėžę pirmapradę visų potraukių vienybę ir pavadinę „libido” visur pasireiškiančią energiją. Kadangi jokiais triukais neįmanoma iš psichikos gyvenimo eliminuoti seksualinės funkcijos, tai tiesiog būtume priversti kalbėti apie seksualinį ir neseksualinį libido. Bet pasilikime sau teisę ir toliau libido vadinti varomąsias seksualinio gyvenimo jėgas.

Žodžiu, manau, kad psichoanalizei nėra labai svarbu, ar toli galime pažengti išties pagrįstai skirdami seksualinius potraukius ir savisaugos instinktus; ji ir nekompetetinga šiuo klausimu. Žinoma, biologijos požiūriu esama įvairių priežasčių laikyti svarbiu tokį skyrimą. Juk seksualumas yra vienintelė gyvo organizmo funkcija, peržengianti individo ribas ir užtikrinanti jo ryšį su savo rūšimi. Neabejotina, kad atskirai būtybei ne visada naudinga realizuoti šią funkciją kaip kitas, kad nepaprastai stipraus malonumo kaina yra pavojai, gresiantys gyvybei ir dažnai ją netgi atimantys. Be to, tikriausiai esama ir ypatingų, nesutampančių su mums žinomais, medžiagų apykaitos procesų, dėl kurių dalis individualaus gyvenimo gali išlikti kaip paveldimi palikuonių polinkiai. Galiausiai atskira būtybė, kuri laiko save svarbiausiu dalyku, o savo seksualinę veiklą – viena pasitenkinimo priemonių, biologiniu požiūriu tėra kartų sekos epizodas, trumpaamžis virtualia amžinybe apdovanotos gemalo plazmos pridurkas, tarsi laikinas ją pergyvensiančio fideikomiso* savininkas.

——————–

*Nekilnojamasis turtas, kurio savininko teisės yra aprėžtos (feodalinė teisė). – Vert.

——————–

Tačiau nereikia tokių plačių apibendrinimų psichoanalitiškai aiškinant neurozes. Atskirai tirdami seksualinius ir Ego potraukius įgijome raktą, padedantį suprasti perkėlimo neurozių grupę. Jas galėjome kildinti iš tokios esminės situacijos: seksualiniai potraukiai ima prieštarauti savisaugos instinktams arba, kalbant biologiniais, nors ir ne tokiais tiksliais terminais, Ego kaip atskiros savarankiškos būtybės pozicija ima prieštarauti jo kaip kartų sekos nario pozicijai. Tikriausiai tik žmogus gali patirti tokį susidvejinimą, todėl, ko gero, neurozė apskritai yra jo pranašumas prieš kitus gyvūnus. Atrodo, kad sąlygos kilti šiam konfliktui susidarė, kai pernelyg išsivystė libido ir galbūt kaip tik todėl susiformavo labai diferencijuotas psichikos gyvenimas. Visiškai akivaizdu, kad tai sąlygojo ir didžiulę pažangą, kurią padarė žmogus peržengdamas bendrumo su gyvūnais ribas, tad jo geba susirgti neuroze tėra išvirkštinė kitų jo sugebėjimų pusė. Bet ir šie samprotavimai tik nukreipia mus nuo artimiausios užduoties.

Iki šiol mūsų darbo prielaida buvo ta, kad seksualinius potraukius nuo Ego potraukių galime atskirti pagal jų raišką. Perkėlimo neurozių atveju tai nesunkiai pavyko. Tas energijos įkrovas, kurias Ego nukreipia į seksualinių siekių objektus, pavadinome „libido”, visas kitas, kylančias iš savisaugos instinkto, – „interesais”; stebėdami libido įkrovas, jų virsmus ir galutinį likimą, susidarėme pirmą įspūdį apie psichinių jėgų mechanizmą. Tinkamiausia medžiaga šiems tikslams buvo perkėlimo neurozės. Bet Ego, jį sudarančios struktūros, šių sąranga ir veikimo būdas kol kas tebėra paslaptis, ir galime tik spėlioti, kad analizuodami kitus neurozinius sutrikimus įstengsime susivokti ir čia.

Ir tokius sutrikimus jau seniai pradėjome tirti psichoanalitiniu požiūriu. Dar 1908 m. po mudviejų diskusijų K. Abrahamas išsakė teiginį, kad pagrindinė psichoze laikomos dementia praecox ypatybė yra ta, kad čia stinga objektinės libido įkrovos. („Psichoseksualiniai isterijos ir dementia praecox skirtumai”.) Bet paskui iškilo klausimas, kas atsitinka nuo objektų nukrypusiam silpnapročių libido? Abrahamas nedvejodamas atsakė: jis nukreipiamas atgal į Ego, ir dementia praecox atveju šis refleksyvus apgręžimas yra didybės kliedesio šaltinis. Didybės kliedesį galima palyginti su meilės gyvenime pasitaikančiu seksualiniu meilės objekto pervertinimu. Taip pirmąsyk išmokome suprasti vieną psichozinio negalavimo ypatybę, susiedami ją su normaliu meilės gyvenimu.

Iš karto pasakysiu, kad šios ankstyvosios Abrahamo pažiūros išliko psichoanalizėje ir tapo mūsų požiūrio į psichozes pagrindu. Žodžiu, pamažu įsigalėjo požiūris, kad prie objektų prisirišęs libido, siekiantis patirti pasitenkinimą iš šių objektų, gali juos apleisti ir pakeisti savuoju Ego; šis vaizdinys buvo vis nuosekliau plėtojamas. Tokį libido paskirstymą pavadinome narcizmu, perėmę šį pavadinimą iš P. Nacke’s, kuris aprašė tokią perversiją, kai suaugęs individas savo kūnui skyrė visas švelnybes, kuriomis paprastai apdovanojamas kitas seksualinis objektas.

Bet netrukus supranti, kad faktas, jog esama tokios libido fiksacijos į savo kūną ar asmenį, o ne į kitą objektą, negali būti nei išimtinis, nei mažareikšmis. Priešingai, tikėtina, kad šitoks narcizmas yra visuotinė pirmapradė būsena, iš kurios tik vėliau išsivystė meilė objektui, bet dėl to narcizmas anaiptol neprivalėjo išnykti. Prisiminkime objektinio libido raidą: teigėme, kad daugelis seksualinių potraukių pradžioje patenkinami naudojantis savo kūnu (mes sakome: autoerotiškai) ir kad ši autoerotizmo galimybė sąlygojanti tai, jog realybės principu grindžiama seksualumo raida atsilieka. Tad autoerotizmas buvo seksualinė veikla, susijusi su narcizine libido paskirstymo stadija.

Trumpai tariant, susidarėme tokį vaizdinį apie Ego libido [Ichlibido] ir objektinio libido [Objektlibido] santykį, kurį galiu pailiustruoti pasitelkdamas analogiją iš zoologijos. Prisiminkite paprasčiausius gyvius, menkai diferencijuotos protoplazminės substancijos gumulėlius. Iš jų gali driektis išaugos, vadinamosios pseudopodijos, į kurias šie gyviai perlieja savo kūno substanciją. Bet jie gali šias išaugas įtraukti ir vėl virsti protoplazmos gumulėliais. Išaugų tiesimą palyginame su libido nukreipimu objektų link, antra vertus, pagrindinis libido kiekis gali likti pačiame

Ego; darome prielaidą, kad normaliomis aplinkybėmis Ego libido gali nekliudomai virsti objektiniu libido, o šis savo ruožtu vėl būti įtrauktas Ego.

Remdamiesi šiais vaizdiniais galime paaiškinti ištisą aibę psichinių būsenų arba, jei kalbėsime kukliau, aprašyti libido teorijos terminais būsenas, priskirtinas normaliam gyvenimui, pvz., elgesį įsimylėjus, organinio susirgimo atveju, miegant. Aptardami miego būseną padarėme prielaidą, kad jos esmė yra nusigręžimas nuo išorinio pasaulio ir nusiteikimas miegoti. Paaiškėjo, kad sapne pasireiškianti naktinė psichikos veikla tarnauja ketinimui miegoti ir, be to, yra valdoma grynai egoistinių motyvų. Dabar, turėdami omeny libido teoriją, teigiame, kad miegas yra tokia būsena, kai atsisakoma objektinių – tiek libido, tiek Ego – įkrovų, visas jas grąžinant į Ego. Ar tokiu būdu poilsis miegant ir apskritai nuovargio prigimtis netampa aiškesni? Tą palaimingos izoliacijos įsčiose vaizdą, kurį kasnakt sukuria miegantysis, papildo ir psichinės realijos. Miegant vėl nusistovi pirmapradis libido paskirstymas, t. y. visiškas narcizmas, kai Ego interesai ir libido sugyvena kartu, neatskiriamai susiję savimi patenkintame Ego.

Čia galima būtų padaryti dvi pastabas. Pirma, kuo skiriasi narcizmo ir egoizmo sąvokos? Manau, narcizmas tėra libidinis egoizmo papildymas. Kalbėdami apie egoizmą, omeny turime tik individo naudą; kai kalbame apie narcizmą, atsižvelgiame ir į libidinį individo pasitenkinimą. Kaip praktinius motyvus juos dažnai galime aptikti skyrium. Individas gali būti absoliučiai egoistiškas ir kartu palaikyti stiprias libidines objektų įkrovas, nes objekto teikiamas libidinis pasitenkinimas irgi priklauso prie Ego poreikių. Tokiu atveju egoizmo užduotis yra užtikrinti, kad objekto siekimas nepakenktų Ego. Antra vertus, galima būti egoistu ir kartu tikru narcizu, t. y. jausti labai silpną objekto poreikį, ar kalbėtume apie tiesioginį seksualinį pasitenkinimą, ar apie tuos aukštesnius seksualinio poreikio sąlygotus siekius, kuriuos kaip „meilę” esame įpratę supriešinti su „juslingumu”. Abiem atvejais egoizmas yra savaime suprantamas, stabilus, o narcizmas – kintamas elementas. Egoizmo priešingybės – altruizmo – ir libidines objektų įkrovos sąvokos nesutampa, pirmoji skiriasi nuo antrosios seksualinio pasitenkinimo siekių nebuvimu. Bet labai įsimylėjus altruizmas ir libidinė objekto įkrova sutampa. Paprastai seksualinis objektas patraukia dalį Ego narcizmo, tai pastebime kaip vadinamąjį „seksualinį objekto pervertinimą”. Jei, be to, šį procesą papildo altruistinis perėjimas nuo egoizmo prie seksualinio objekto, pastarasis tampa tiesiog galingas; jis tarsi praryja Ego.

Manau, kiek atsigausite, jei vietoj iš esmės sausos mokslinės fantastikos pateiksiu poetinį pavyzdį, iliustruojantį ekonominę narcizmo ir įsimylėjimo priešingybę. Pasitelksiu jį iš Goethe’s „Vakarų – Rytų divano”:

ZULEIKA Liaudis, tarnas ir valdovas, jie išliks visais laikais. Ir didžiausias žemės lobis Asmenybės nepakeis. Kad ir kaip tau nesisektų, Netektis nėra baisi; Visko galima netekti, jei išsaugai, kas esi.

HATEMAS Tu teisi. Taip sako žmonės; Aš kitaip tai suprantu: Visą žemišką malonę Vien Zuleikoje randu. Kai jinai mane nužvelgia, Aš jaučiuos kažkas esąs, Tačiau vos akis nudelbia – Prarandu vertes visas. Ir tada Hatemui – galas; Tačiau laimė, kai žinai: Jis iš karto tapt privalo Tuo, ką vertina jinai.

(Vertė Antanas A. Jonynas)

Antroji pastaba papildo sapnų teoriją. Negalime suprasti, kaip atsiranda sapnas, nepadarę prielaidos, kad išstumti nesąmoningi psichiniai impulsai tapo kažkiek nepriklausomi nuo Ego, taigi nepaklūsta norui miegoti ir išsaugo savo įkrovas, nors visų nuo Ego priklausomų objektinių įkrovų ir būtų atsižadėta miego labui. Tik tokiu atveju galima suprasti, kaip šie nesąmoningi impulsai gali pasinaudoti naktiniu cenzūros susilpnėjimu arba išnykimu ir kaip jie įstengia pasitelkti dienos atgarsius, iš kurių medžiagos formuoja draudžiamą sapno norą. Antra vertus, iš dalies kaip tik dėl šio jau egzistuojančio ryšio su išstumtais nesąmoningais impulsais kyla tas pasipriešinimas, kuriuo dienos atgarsiai pasitinka noro miegoti sąlygotą libido nuotėkį. Tad papildykime mūsiškę sapnų susidarymo sampratą šiuo dinamiškai svarbiu bruožu.

Organinio negalavimo, skausmingo dirginimo, organų už-degimo atveju libido aiškiai atsiskiria nuo savo objektų. Jis vėl ati-traukiamas į Ego kaip padidinta susirgusios kūno dalies įkrova. Galbūt net drįsime teigti, kad šiomis aplinkybėmis į akis labiau krinta libido atsiskyrimas nuo jo objektų, negu egoistinio dėmesio išoriniam pasauliui netektis. Atrodo, kad dabar atsiveria galimybė suprasti hipochondriją, kuriai būdinga tai, kad koks nors organas susilaukia panašaus Ego dėmesio, nors, mūsų požiūriu, jis yra visiškai sveikas. Bet nepasiduosiu pagundai eiti toliau šia linkme arba aptarinėti kitas situacijas, kurios tampa suprantamos arba nesunkiai aprašomos, priėmus objektinio libido grįžimo į Ego prielaidą; mat nekantrauju atsakyti į du prieštaravimus, kurie, kaip žinau, jus dabar kamuoja. Pirma, norėtumėte, kad paaiškinčiau, kodėl miego, ligos ir panašiomis aplinkybėmis primygtinai noriu skirti libido nuo interesų, seksualinius potraukius nuo Ego potraukių, nors visus stebimus faktus visiškai paaiškina prielaida, kad egzistuoja viena vieninga energija, kuri laisvai judėdama įkrauna tai objektą, tai Ego, pasitarnaudama ir vienam, ir kitam potraukiui. Antra, kaip drįstu libido atitraukimą nuo objekto laikyti patologinės būsenos šaltiniu, jei toks objektinio libido virsmas Ego libido – arba, bendriau kalbant, Ego energija – yra normalus, kasdien, kasnakt pasikartojantis psichinės dinamikos procesas.

Į tai galiu atsakyti: pirmasis jūsų prieštaravimas tikrai pagrįstas. Tikriausiai mėgindami tiesiog paaiškinti miego, ligos, įsimylėjimo būsenas anaiptol nebūtume priversti skirti Ego libido nuo objektinio libido, arba libido nuo intereso. Bet jūs pamirštate tuos tyrinėjimus, kuriais rėmėmės ir su kuriais dabar siejame šių psichinių situacijų nagrinėjimą. Atskirti libido ir interesą, t. y. seksualinius potraukius ir savisaugos instinktus, buvome priversti, kai supratome konfliktą, kuris yra perkėlimo neurozių priežastis. Nuo tol jau negalime atsisakyti šito skyrimo. Tai, kad objektinis libido gali virsti Ego libido, žodžiu, kad reikia skaitytis su Ego libido, buvo vienintelė galima prielaida, leidusi išspręsti vadinamųjų narcizinių neurozių, pvz., dementia praecox, mįslę, ir paaiškinti, kuo jos panašios į isteriją ir įkyriųjų būsenų neurozę ir kuo skiriasi nuo jų. Miego, ligos, įsimylėjimo atvejams tik pritaikome tai, ką nustatėme kaip neginčijamai teisingą faktą kitose srityse. Tokį taikymą galime tęsti toliau ir pažiūrėti, ką gausime. Vienintelis teiginys, kurio negalime laikyti tiesiogine mūsų analitinės patirties išvada, yra tas, kad libido lieka libido, nesvarbu, ar jis būtų nukreiptas į objektus, ar į savo Ego, ir niekada nevirsta egoistiniu interesu, kaip niekada nevyksta ir priešingas procesas. Bet šis teiginys lygiavertis seksualinių potraukių atskyrimui nuo Ego potraukių, kuris jau buvo kritiškai įvertintas ir kurio dėl euristinių motyvų laikysimės tol, kol jis galbūt bus paneigtas.

Ir antrajame jūsų prieštaravime glūdi teisingas klausimas, tik nukreiptas klaidinga linkme. Aišku, kad objektinio libido atitraukimas į Ego nėra tiesiogiai patogeninis procesas; juk žinome, kad kaskart prieš užmingant libido atitraukiamas nuo objektų, o nubudus vyksta priešingas procesas. Protoplazmos gyvis įtraukia išaugas, kad progai pasitaikius vėl jas ištiestų. Bet visai kas kita, jei atsitraukti nuo objektų libido verčia koks nors labai energingas procesas. Tokiu atveju narciziniu virtęs libido neįstengia rasti atgalinio kelio prie objektų, ir, žinoma, toks libido judrumo suvaržymas yra patogeninis. Atrodo, tam tikras ribas viršijanti narcizinio libido sankaupa yra nepakeliama. Galime net įsivaizduoti, kad objektinė libido įkrova atsirado kaip tik todėl, kad Ego turėjo atiduoti savo libido, idant nesusirgtų nuo jo sąstovio. Jei planuotume išsamiau susipažinti su dementia praecox, parodyčiau, jog procesas, atskiriantis libido nuo objektų ir užkertantis atgalinį kelią prie jų, labai giminingas išstūmimo procesui, jį reikia laikyti pastarojo papildiniu. Bet greičiausiai pajustumėte pažįstamą dirvą po kojomis sužinoję, kad, mūsų ligšiolinėmis žiniomis, šio proceso sąlygos beveik identiškos išstūmimo sąlygoms. Matyt, čia susiduriame su tuo pačiu konfliktu, vykstančiu tarp tų pačių jėgų. Jei rezultatas kitoks nei, tarkim, isterijos atveju, priežastis tegali būti skirtingi pradiniai polinkiai. Silpnoji šių ligonių libido vystymosi vieta yra kitoje fazėje; lemiama fiksacija, kuri, kaip pamenate, paskatina simptomų susidarymą, yra kitur, veikiausiai primityvaus narcizmo stadijoje, į kurią galiausiai ir grįžta dementia praecox sergantis ligonis. Labai svarbu, kad tirdami narcizines neurozes buvome priversti priimti prielaidą, jog libido fiksacija susijusi su kur kas ankstesnėmis jo raidos fazėmis, nei sergant isterija ir įkyriųjų būsenų neuroze. Bet jau girdėjote, kad sąvokų, kurias įgijome studijuodami perkėlimo neurozes, visiškai pakanka norint susiorientuoti praktiškai kur kas sunkesnių narcizinių neurozių atvejais. Bendrumų tikrai labai daug; tai iš esmės ta pati reiškinių sritis. Bet galite įsivaizduoti ir tai, kaip beviltiška tikėtis, kad šiuos jau psichiatrijos tiriamus negalavimus paaiškins tas, kuris imasi šios užduoties neturėdamas analitinių žinių apie perkėlimo neurozes.

Dementia praecox simptomų paveikslą, beje, labai permainingą, nusako ne vien tie simptomai, kurie atsiranda, kai libido atitraukiamas nuo objektų ir kaip narcizinis libido sutelkiamas pačiame Ego. Labai reikšmingi yra kiti fenomenai, atitinkantys libido siekį vėl grįžti prie objektų, taigi susiję su mėginimu atsinaujinti arba pasveikti. Pastarieji simptomai netgi triukšmingesni, labiau krinta į akis; jie neabejotinai primena isterijos, kiek mažiau įkyriųjų būsenų neurozės simptomus, bet ir skiriasi nuo jų visais atžvilgiais. Atrodo, kad libido, besistengiantis vėl grįžti prie objektų, t. y. objektų vaizdinių, dementia praecox atveju tikrai kažką apčiuopia, bet tarsi tik šešėlius, – turiu omeny su objektais susijusius žodinius vaizdinius. Daugiau čia negaliu apie tai kalbėti, bet manau, kad tokia atgal besiveržiančio libido elgsena leido mums suprasti, kuo iš tiesų sąmoningas vaizdinys skiriasi nuo nesąmoningo.

Įvedžiau jus į sritį, kurioje galime tikėtis tolesnės psicho-analitinio darbo pažangos. Kai išdrįsome naudotis Ego libido sąvoka, prieinamos tapo narcizinės neurozės; iškilo užduotis paaiškinti šiuos susirgimus dinamiškai ir kartu suvokti Ego, šitaip papildant mūsų žinias apie psichikos gyvenimą. Ego psichologija, kurią siekiame sukurti, turi būti grindžiama ne mūsų savistabos duomenimis, bet, kaip ir libido atveju, Ego sutrikimų ir jo skilimų analize. Tikriausiai atlikę šį didelį darbą ne itin vertinsime mūsų ligšiolines žinias apie libido likimą, kurias gavome studijuodami perkėlimo neurozes. Bet kol kas to darbo beveik ir nepradėjome. Ta technika, kuri pasitarnavo mums tiriant perkėlimo neurozes, neįveikia narcizinių neurozių. Netrukus sužinosite kodėl. Kai susiduriame su narcizine neuroze, visada pradžioje pavyksta kiek pasistūmėti, o paskui iškyla siena, kuri priverčia mus sustoti. Žinote, kad ir perkėlimo neurozių atvejais pasitaikydavo tokių kliūčių, bet tada jas galėjome pašalinti dalimis. Narcizinių neurozių priešinimosi neįmanoma įveikti; daugių daugiausia galime mestelėti smalsų žvilgsnį per sienos viršų ir pažiūrėti, kas dedasi anapus. Tad mūsų techninius metodus reikia keisti kitais; dar nežinia, ar pavyks mums tai padaryti. Žinoma, medžiagos nestinga ir šiais atvejais. Ligoniai daug ką pasako apie save, nors tai ir nėra atsakymai į mūsų klausimus; kol kas esame priversti aiškinti jų pasakojimus pasitelkdami tas žinias, kurias įgijome nagrinėdami perkėlimo neurozių simptomus. Sutapimai pakankamai dideli, kad galėtume tikėtis pradinės sėkmės. Kokios yra šios technikos galimybių ribos, visiškai neaišku.

Kyla ir kitų sunkumų, kurie trukdo mums žengti pirmyn. Atskleisti narcizinius susirgimus ir glaudžiai su jais susijusias psichozes gali tik tie stebėtojai, kurie išmoko analitiškai tirti perkėlimo neurozes. Bet mūsų psichiatrai nestudijuoja psichoanalizės, o mes, psichoanalitikai, pernelyg retai susiduriame su psichiatrijos tiriamais atvejais. Turi užaugti nauja psichiatrų, studijuojančių psichoanalizę kaip parengiamąjį mokslą, karta. Tai jau pradedama daryti Amerikoje, kur labai daug žymių psichiatrų dėsto psichoanalitinį mokymą studentams, o ligoninių savininkai ir psichiatrijos gydyklų direktoriai stengiasi, kad ligoniai būtų stebimi remiantis šiuo mokymu. Vis dėlto ir mums keletą kartų pavyko žvilgtelėti anapus narcizinės sienos, ir dabar noriu papasakoti šį tą, ką, atrodo, pavyko ten pamatyti.

Šiandienė klasifikacijos bandymus atliekanti psichiatrija neįstengia skirti apibrėžtos vietos tokiai negaliai kaip paranoja, chroniškas sistemingas pamišimas. Bet jokių abejonių nekelia jos artima giminystė su dementia praecox. Kažkada pasiūliau paranojai ir dementia praecox bendrą parafrenijos pavadinimą. Paranojos formos aprašomos pagal savo turinį: tai didybės kliedesys, persekiojimo kliedesys, meilės kliedesys (erotomanija), pavydo kliedesys ir t. t. Nesitikėsime, kad psichiatrija mėgins paaiškinti šiuos kliedesius. Paminėsiu jums kaip, tiesa, kiek pasenusį ir nevisavertį pavyzdį mėginimą kildinti vieną simptomą iš kito remiantis intelektine racionalizacija: esą ligonis, kuris iš pradžių yra linkęs tikėti, kad yra persekiojamas, ilgainiui padaro išvadą, kad jis turėtų būti labai svarbi asmenybė, jeigu yra taip persekiojamas, ir pereiti prie didybės kliedesio. Mūsų analitiniu požiūriu didybės kliedesys yra tiesioginė Ego išaukštinimo, atsirandančio atsisakius libidinės objektų įkrovos, išdava, antrinis narcizmas kaip grįžimas prie pirminio ankstyvosios vaikystės narcizmo. Bet stebėdami persekiojimo kliedesio atvejus aptikome faktus, paskatinusius pasukti tam tikru keliu. Pirmiausia krito į akis, kad persekiotojas beveik visada būdavo tos pačios lyties kaip ir persekiojamasis. Šitai dar įmanoma nekaltai paaiškinti, bet keli gerai ištirti atvejai aiškiai parodė, kad susirgus persekiotoju pavirto iki tol labiausiai mylimas tos pačios lyties asmuo. Liga gali vystytis ir toliau, nes dėl kokio nors panašumo mylimas asmuo gali būti pakeičiamas kitu, pvz., tėvas mokytoju, viršininku. Tokie vis gausėjantys pavyzdžiai leidžia padaryti išvadą, kad paranoia persecutoria* – tai forma, kuria individas ginasi nuo pernelyg sustiprėjusių homoseksualinių impulsų. Tad švelnumo virsmas

———————-

* Persekiojimo kliedesys (lot.). – Vert.

———————-

neapykanta, kuris, žinia, gali tapti rimta grėsme mylimo ir nekenčiamo žmogaus gyvybei, atitinka libidinių impulsų virsmą baime, kuri nuolat lydi išstūmimo procesus. Štai paskutinis tokio pobūdžio atvejis, kurį man teko stebėti. Vieną jauną gydytoją reikėjo išsiųsti iš gimtojo miesto, nes jis kėsinosi į tame mieste gyvenusio profesoriaus sūnaus, iki tol jo geriausio draugo, gyvybę. Šį buvusį draugą ligonis kaltino tikrai velniškais kėslais ir demoniškomis galiomis. Jis buvo kaltas dėl visų nelaimių, kurios paskutiniais metais ištiko ligonio šeimą, dėl visų jo šeimyninių ir socialinių nesėkmių. Maža to, blogasis draugas ir jo tėvas, profesorius, sukėlę karą ir pasikvietę į šalį rusus. Už tai jis jau tūkstantį kartų turėjęs sumokėti gyvybe; ligonis buvo tvirtai įsitikinęs, kad mirus nusikaltėliui baigtųsi visos nelaimės. Vis dėlto jo ankstesnis švelnumas tebebuvo toks stiprus, kad jam sutraukė ranką, kai kartą pasitaikė proga iš arti nušauti priešą. Iš keleto trumpų pokalbių paaiškėjo, kad draugiški abiejų santykiai prasidėjo labai seniai, dar gimnazijoje. Mažų mažiausiai vienąsyk jie peržengė draugystės ribas; kartu praleista naktis tapo visiškos lytinės sueities dingstimi. Mūsų pacientas niekada nejautė moterims tokių jausmų, kurie atitiktų jo amžių ir patrauklią asmenybę. Kartą jis buvo susižadėjęs su gražia ir kilminga mergina, bet ši nutraukė sužadėtuves nesulaukusi sužadėtinio švelnumo. Po kelerių metų prasidėjo jo liga; tai įvyko kaip tik tą akimirką, kai jam pirmąkart pavyko visiškai patenkinti moterį. Kai ši dėkinga ir atsidavusi apkabino jį, jis staiga pajuto keistą skausmą, tarsi aštrų pjūvį aplink kaukolės viršūnę. Šitą pojūtį jis vėliau išsiaiškino taip, tarsi jam buvo padarytas pjūvis, kuriuo atidengiamos smegenys skrodžiant; kadangi jo draugas tapo patologinės anatomijos specialistu, pamažu paaiškėjo ir tai, kad tik jis tegalėjo atsiųsti tą moterį kaip gundytoją. Tada ligoniui atsivėrė akys, jis prisiminė ir kitus persekiojimus, kurių auka tapo dėl buvusio draugo intrigų.

Bet kaip yra tais atvejais, kai persekiotojas ne tos pačios lyties kaip persekiojamasis, atrodytų, prieštaraujančiais mūsiškei gynybos nuo homoseksualinio libido teorijai? Neseniai man pasitaikė galimybė tirti tokį atvejį, ir tariamas prieštaravimas galiausiai virto patvirtinimu. Jauna mergina manė, kad ją persekioja vyriškis, su kuriuo ji turėjo du švelnius pasimatymus; bet pradinė jos kliedesio idėja buvo nukreipta prieš moterį, kurią galime laikyti motinos pakaitalu. Tik po antrojo pasimatymo ji padarė pažangą ir tą pačią kliedesio idėją nukreipė nuo moters į vyrą. Taigi ir čia pradžioje buvo išlaikyta sąlyga, kad persekiotojas yra tos pačios lyties. Skųsdamasi savo draugui-globėjui ir gydytojui pacientė nutylėjo šią savo kliedesio stadiją, šitaip sudarydama tariamo prieštaravimo mūsiškei paranojos sampratai įspūdį.

Pradžioje narcizmui artimesnis homoseksualinis, o ne heteroseksualinis objekto pasirinkimas. Tad jei vėliau tenka atsisakyti nepageidaujamai stipraus homoseksualinio impulso, tai itin lengva pasukti atgaliniu keliu į narcizmą. Iki šiol labai retai pasitaikydavo proga kalbėti su jumis apie meilės gyvenimo pagrindus, negaliu to daryti ir dabar. Pabrėšiu vien tai, kad objekto pasirinkimas, toji pažanga, kurią padaro libido praėjęs narcizinę stadiją, yra dviejų skirtingų tipų. Tas pasirinkimas gali būti narcizinio tipo, kai savasis Ego pakeičiamas objektu, kuo panašesniu į jį, arba atramos tipo [Anlehnungstypus], kai asmenys, tapę vertingi, nes patenkina kitus gyvybinius poreikius, pasirenkami ir libido objektais. Mūsų požiūriu, stipria libido fiksacija į narcizinio tipo objektų pasirinkimą irgi reiškiasi polinkis atviram homoseksualumui.

Prisimenate, per pirmą mūsų šio semestro susitikimą pasakojau apie vienos moters pavydo kliedesį. Dabar, kai artėjame prie pabaigos, tikriausiai norėtumėte išgirsti, kaip psichoanali-tiškai aiškiname kliedesio idėją. Deja, apie tai galiu pasakyti kur kas mažiau, nei tikitės. Tai, kad kliedesio idėjos kaip ir įkyriosios būsenos neįveikia loginiai argumentai ir reali patirtis, aiškiname jų ryšiu su nesąmoningumo sritimi, kuriai atstovauja ir kurią slopina kliedesio arba įkyri idėja. Šių negalavimų skirtumus grindžiame skirtinga jų topika ir dinamika.

Ne tik paranojos, bet ir melancholijos, beje, įgaunančios įvairias klinikines formas, atveju mums pavyko surasti veiksnį, leidusį pažvelgti į vidinę ligos struktūrą. Sužinojome, kad tie priekaištai, kuriais melancholikai be gailesčio kankina save, iš tikrųjų yra skirti kitam asmeniui, seksualiniam objektui, kurį jie prarado arba kuris dėl jo kaltės nustojo jiems buvęs reikšmingas. Tad galėjome padaryti išvadą, kad nors melancholikas ir atitraukė savo libido nuo objekto, bet per tam tikrą procesą, kurį galėtume pavadinti „narcizine identifikacija”, tas objektas įkurdinamas pačiame Ego, tarsi suprojektuojamas į Ego. Čia galiu tik vaizdingai nupasakoti šį procesą, nepateikdamas topinio-dinaminio jo aprašymo. Su savuoju Ego tada elgiamasi kaip su atsižadėtu objektu, jis patiria objektui skirtus agresijos ir keršto protrūkius. Melancholikų polinkis savižudybei irgi tampa suprantamesnis atsižvelgus į tai, kad įsiūtis tuo pačiu smūgiu nukreipiamas į savąjį Ego ir į mylimą-nekenčiamą objektą. Melancholija kaip ir kiti narciziniai negalavimai labai aiškiai atskleidžia vieną jausmų gyvenimo bruožą, kurį nuo Bleulerio laikų įpratome vadinti ambivalentiškumu. Omeny turime tai, kad tam pačiam asmeniui jaučiami priešingi, ir švelnūs, ir priešiški, jausmai. Gaila, kad per mūsų paskaitas neturėjau progos daugiau papasakoti apie jausmų ambivalentiškumą.

Be narcizinės identifikacijos, pasitaiko ir isterinė, kurią pažįstame kur kas seniau. Norėčiau, kad būtų įmanoma nusakyti jų skirtumus keliais aiškiais apibrėžimais. Galiu papasakoti šį tą apie periodines ir ciklines melancholijos formas; tikriausiai mielai tai išklausysite. Pasirodo, palankiomis aplinkybėmis galime – aš tai patyriau dusyk – užkirsti kelią būsenos su ta pačia ar priešinga nuotaika pasikartojimui analitiškai gydant ligonį tarp dviejų ligos priepuolių. Kartu sužinome, kad ir melancholijos, ir manijos atvejais ypatingu būdu sprendžiamas konfliktas, kurio prielaidos visiškai sutampa su kitų neurozių prielaidomis. Galite įsivaizduoti, kiek daug šioje srityje dar turi atskleisti psichoanalizė.

Sakiau jums ir tai, kad analizuodami narcizinius susirgimus tikimės suprasti Ego sąrangą, išsiaiškinti, iš kokių instancijų jis susideda. Vienur jau pradėjome tai daryti. Analizuodami stebėjimo kliedesį padarėme išvadą, kad Ego sudėtyje tikrai esama tokios instancijos, kuri nuolat stebi, kritikuoja, lygina, šitaip priešindamasi kitai Ego daliai. Todėl manome, kad ligonis, kuris skundžiasi esą yra sekamas ir stebimas kiekvienas jo žingsnis, pranešama ir kritikuojama kiekviena jo mintis, sako dar nepakankamai vertinamą tiesą. Jis klysta vien nukeldamas šią nemalonią jėgą išorėn kaip jam svetimą. Savajame Ego jis jaučia viešpataujant kažkokią instanciją, kuri lygina aktualųjį Ego ir bet kokią jo veiklą su ligonio susikurtu Ego idealu [Ideal-Ich]. Taip pat manome, kad šis idealas buvo sukurtas siekiant atstatyti pasitenkinimą savimi, susijusį su pirminiu infantiliu narcizmu, bet ilgainiui patyrusį tiek daug trikdžių ir nuoskaudų. Save stebinčią instanciją jau pažįstame kaip Ego cenzorių, sąžinę; kaip tik ji atlieka sapnų cenzūrą naktį, išstumdama neleistinus norus. Stebėjimo kliedesio atveju ji subyra, kartu atskleisdama, kad yra atsiradusi dėl tėvų, auklėtojų, socialinės aplinkos įtakų, dėl identifikacijos su kai kuriais šių pavyzdžiu laikomų asmenų.

Tai būtų keletas rezultatų, kuriuos iki šiol gavome psichoanalitiškai tirdami narcizinius susirgimus. Žinoma, jų dar pernelyg mažai, ir jiems stinga to aiškumo, kuris įmanomas tik gerai susipažinus su nauja sritimi. Visus šiuos rezultatus gavome pasinaudoję Ego libido arba narcizinio libido sąvoka; ją pasitelkdami ir narcizinėms neurozėms galėjome pritaikyti tuos samprotavimus, kurie buvo teisingi perkėlimo neurozėms. Bet dabar paklausite: ar gali būti, kad libido teorijos pakaks paaiškinti visas narcizinių sutrikimų ir psichozių negalias, kad visada ligos priežastimi laikysime libidinį psichikos gyvenimo veiksnį, kad niekada prie jos neprisidės koks nors savisaugos instinktų funkcijos pokytis? Ponios ir ponai, man regis, nereikia skubėti spręsti šį klausimą, kuris dar nepakankamai pribrendo. Galime ramiai palikti jį ateities mokslui. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad patogeninis poveikis iš tikrųjų yra libidinių potraukių privilegija, žodžiu, jei libido teorija galėtų triumfuoti, apimdama visą ruožą nuo paprasčiausių aktualiųjų neurozių iki sunkiausio psichozinio individo susvetimėjimo. Juk žinome, kad charakteringas libido bruožas yra priešintis, nepaklusti pasaulio realybei, Anankei. Bet manau, visiškai tikėtina, kad Ego potraukiai patiria antrinį patogeninių libido impulsų poveikį ir šitaip priverstinai sutrikdoma jų funkcija. Be to, anaiptol nemanau, kad mūsų tyrinėjimų kryptis sužlugtų paaiškėjus, kad sunkių psichozių atvejais Ego potraukių nukrypimas nuo vėžių netgi yra pirminis; ateitis tai parodys, – bent jau jums. O man leiskite akimirkai grįžti prie baimės ir nušviesti vieną klausimą, kuris liko neaiškus. Sakėme, kad šiaip gerai žinomas ryšys tarp baimės ir libido nesiderina su teiginiu, kad reali baimė pavojaus akivaizdoje turėtų būti savisaugos instinkto raiška, nors vargu ar galima šiuo teiginiu abejoti. Bet kaip būtų, jei baimės afektas kiltų ne iš egoistinių Ego potraukių, o iš Ego libido? Juk baimės būsena netikslinga bet kokiu atveju, jos netikslingumas tampa visiškai akivaizdus, kai baimė pakankamai išauga. Ji trukdo atlikti veiksmą, – ar tai būtų bėgimas, ar gynyba, – kuris tik ir tėra tikslingas ir pasitarnauja savisaugai. Tad priskirdami afektyvią realios baimės dalį Ego libido, o veiksmą – Ego savisaugos instinktui, pašalintume visus teorinius sunkumus. Beje, jūs juk nemanote, kad žmogus bėga, nes jaučia baimę? Ne, baimę jauti ir puoli bėgti dėl tų pačių motyvų, atsirandančių suvokus pavojų. Su mirtinais pavojais susidūrę žmonės pasakoja, kad jie visai nebijojo, tik veikė, pvz., taikėsi šautuvu į plėšrūną, ir, žinoma, tai buvo tikslingiausias jų veiksmas.