Aleksandras Alekseičikas

PSICHOTERAPINĖ BENDRUOMENĖ KAIP KŪNO, SIELOS IR DVASIOS DERMĖ

(7 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)

Plačiai žinoma praktiška psichiatrijos išmintis: sienos gydo. (Deja, ne tik gydo, jungia ligonius ir gydytojus, bet ir atskiria nuo „kitų”, nuo artimųjų…) Psichoterapinėje bendruomenėje, tokioje kaip mano (mūsų) skyrius, stengiuosi pabrėžti kitą išmintį: gydo veidrodžiai. Šis aforizmas atspindi labai svarbų skirtumą tarp psichoterapinio ir psichiatrinio skyriaus. Veidrodžiai, kaip ir sienos, gali mus atskirti nuo pasaulio. Tačiau kur kas dažniau jie rodo mums, kokie esame, iš pačių įvairiausių pusių, tereikia juos šiek tiek pastumti, pasukti kampu… Pasitaiko aklinų sienų. Veidrodis niekada nebūna „aklinas”. O jei prisiminsime dar vieną mano mėgstamą įvaizdį – norint pamatyti save fiziškai, reikia atsispindėti gerame veidrodyje, o norint pamatyti savo sielą, reikia atsispindėti gerame žmoguje – tada stacionarinio, bendruomeninio psichoterapinio gydymo esmė tampa dar aiškesnė.

Dar vienas įvaizdis. Kūnas sudaro fizinę visumą (įsivaizduokim žmogų be ausies, akies, nosies, rankos…); siela – psichinę visumą, net jeigu ji „vos gyva”. Bendruomenė, visuomenė, grupė, šeima, bažnyčia gydo dvasiškai… Negali būti „Aš” be atspindžio „Tu”, „Mes”, „Jie” veidrodžiuose. Negali būti tėvo be sūnaus, senelio be anūko. Senatvės -be jaunystės… Viso šito – be abipusės atsakomybės, atitikimo vienam kito… Aš turiu daug teisių… Tiek, kad visada galiu būti teisus… Tačiau kiek tos teisės realios, jeigu mano atžvilgiu niekas neturi pareigų? Jeigu tų pareigų nenusipelniau… Jeigu tos pareigos kam nors yra našta. Jeigu mano teisės man pačiam – našta?
Ar mano jausmai atitinka mano pojūčius? Mano troškimai – mano jausmus? Mano gabumai – mano valią? Laukimai – tai, ką moku?
Ar atitinka žmonės vienas kitą? Ar nori atitikti? 95 proc. net subjektyvių, visiškai asmeniškų sunkumų galima pakankamai gerai išspręsti tik tada, kai šalia yra realus, konkretus, įsikūnijęs dvasingumas – kai yra atitikimas.

Žinoma, daug gydančio atitikimo gali turėti ir individualūs paciento ir terapeuto santykiai. Tačiau jų realumo lygis dažnai kelia klausimų. Bent jau todėl, kad tie santykiai gana „vertikalūs”.

Tikri atitikimai su visu realumu ir įvairove randasi skyriuje, kur yra arba „kritinė masė”, arba daugybė gyvų asmenybių, santykių, „veidrodžių”, kuriuose galima ne tik atsispindėti, bet ir palyginti save ir statiškai, ir dinamiškai, pamatyti savo praeitį, dabartį ir ateitį… Matyti „tikrą praeitį”, „tikrą dabartį”, pakankamai tikrą, o ne tariamą ateitį. Matyti, jausti, išgyventi. Patirti, palyginti su kitais, savo atskirą silpnumą (atminties, valios, mąstymo…) ir bendrą dvasinę negalią. Tai reiškia – paversti juos objektyviu dalyku, iš individualaus – bendru. Iš „mano” – į „mūsų”. Jeigu pacientas turi sunkumų su tėvais, skyriuje yra vyresnių už jį žmonių, turinčių sunkumų su vaikais. Jei sunkumų su vaikais – yra jaunesnių… Sunkumų su sutuoktiniu – aplink pakanka vyrų ir moterų… Galima ne atmintyje „sukti juostą” su vis tomis pačiomis scenomis, bet rasti realų atitikmenį. Galima nesikapstyti praeityje, „kai buvau mažas ir silpnas”, o semti iš nesenkančio „mes” šaltinio… Ne iš „vedybinio silpnumo”, „tėviško bejėgiškumo”, o iš moteriškumo, tėvystės, vyriškumo…

Galbūt visa tai taps dvasiškai konkretu, suprantama, jeigu pasidalysiu vienu labai asmenišku dvasiniu išgyvenimu. Kartą po įprastų nedidelių peštynių su keliais bendraamžiais, kai gavau į kailį, pasidalijau savo jausmais ir nuoskauda su tėvu. Buvau tuomet gal vienuolikos metų. Mano skriaudėjai – gal 9-10 metų. „Na, ko gi, sūneli, įsižeidi: juk jie vaikai!..” Ir tapau labiau suaugęs… Įgavau daugiau „tėviškumo”: ir tėvo, ir savojo. Na, negi mes, aš ir tėvas, įsižeisim dėl vaikų? Juo labiau negi juos skriausime? Tad ten buvau jau ne tik aš, buvo tie vaikai su mano tėvu, Mes su tėvu… Mūsų šeima – pati smagiausia mūsų kvartale…

Kaip skyrius įkūnija pacientą, o pacientas – skyrių? Jau tada, kai pacientas atvyksta į skyrių ir siūlome jam tam tikrą palatą, planuojame pagal galimybes ir atitinkamą „veidrodinę” aplinką. Tuo tikslu mūsų skyriuje tik dvi palatos yra dvivietės, t. y. su vienu „veidrodžiu”. Kitos – su penkiais „veidrodžiais”.

Neretai nuo pirmosios dienos rekomenduojame „apsidairyti” ir pasakyti, kuriuose iš „namiškių” pacientas atpažįsta savo charakterį, jausmus, mąstymo būdą, elgesį… Kur mato savo tėvų, vaikų, draugų ir priešų atvaizdus?.. Kas dar turi jo ligą? Kas jam yra „nuodas”, o kas – „vaistas”?.. Kas galėtų tapti pavyzdžiu, kaip išgyti? O kas gyvena su savo liga, skęsta joje?

Neatmetame galimybės „emigruoti” į kitą palatą. Su tuo galima dirbti ir mažose grupėse, bet jau gerokai konkrečiau, su detalėmis, smulkmenomis, ir bendrai. Psichoterapinio skyriaus (ne „skyriuje”) darbo paveikslą geriausia „tapyti” pateikiant skyriaus Didžiosios grupės pavyzdį, kai kartą per savaitę viso skyriaus pacientai dalijasi tos savaitės sunkumais ir pasiekimais.

Šis aprašymas, kaip ir visi kiti čia pateikiami paveikslai, smarkiai sutrumpintas, pabrėžiant tai, kas visų svarbiausia – dvasinius darbo aspektus. Grupė dirbo 90 minučių. Buvo daug improvizacijos, spontaniškumo. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinėmis savaitėmis daugiausia problemų kildavo dėl santykių tarp tėvų ir vaikų, terapeutai linkę labiau akcentuoti kaip tik šitų sunkumų išgyvenimus ir tokios patirties kaupimą.

T. (terapeutai – 1, 2,3,4 – atskirai nenurodomi): Tradiciškai pradedame nuo skyriaus seniūno. Kaip pragyvenote savaitę? Ką už-gyveno-te? Kas iš pacientų trukdė gyventi? Kas padėjo? Kokie dalykai kliudė? Nuo ko pagerėjimas?..

V. (skyriaus seniūnas): Apskritai viskas neblogai… Blogi buvo atskiri dalykai… Dauguma daugiau ar mažiau gydosi… Tačiau yra du žmonės, kurie skyriuje veikia nežinia ką… Bet apie tai geriau kalbėti konkrečiai. Kai palatos prisistatinės…

T. : Nurodydamas kryptį, kaip suvokti, ką kai kurie veikia, priminsiu, kad vienas iš populiarių dvasinės ligos apibrėžimų yra toks: drumzlės galvoje, sudrumsta siela… Kai kurie iš mūsų čia turi teisę būti „drumzlini”, „tamsūs veidrodžiai”, kurie neatspindi visos spalvų vaivorykštės, bet juose ir raukšlių nematyti… Kai kas, tokių tikslų turėdamas, ir skyriuje, ir gyvenime „drumsčia vandenį”…

T.: A., kaip ir kodėl jūs sveikstate?

A.: Galvoju… Čia kažkada vedėjas tokį pavyzdį davė. Su liga reikia elgtis kaip su šunimi… Neerzinti jos… Nes ji ne tik sukels triukšmą, bet prikvies ir kitų šunų. O tada jau ir apkandžioti gali… Geriau ją pašerti. .. Galima net ir vaistais… Štai ir šeriu… Ir tikrai neerzinu…

T.: Abejoju, kad samprotavimai taip jau ir pašeria ligą…

A.: Tačiau pats nusiraminu…

T.: Bet ramybė – tai dar ne išgijimas…

A.: Aš ne tik svarstau, dar ir darau… Vakar buvo sūnaus gimimo diena… Žmona tokia užsiėmusi… Tad aš paruošiau šventinį stalą…

T.: Puiku… Tačiau turiu skyriui klausimą, ką gi darė A.? Kaip tai siejasi su jo vientisumu, gijimu?.. Tylite… Tada turiu kitą klausimą: paruošdamas šventinį stalą, A. padarė daug ar mažai?

(Tyla.)

Teks man pasakyti. Ir daug, ir mažai. Tiek mažai, kad kiekvienas tai galėtų padaryti… Ir daug: jis atstojo ir mamą, ir tėtį… Tapo atsakingas… Tapo tikru tėvu. Šeimininku, o ne viršininku namuose. Ant šeimininko šuo neloja…

R. : Kaip man tapti atsakingai ir drąsiai?.. Man nepatinka mano darbas, mokykla, vaikai… Nemėgstu, bijau atsakomybės…

A.: O reikia daryti ne sau, o kitiems…

T. : Puiku… Tačiau daugumai nesuprantama… Sunku imtis atsakomybės, o imi dar už penkis ir tampa lengviau?.. Kas paaiškins? Iš tiesų daryti būna lengviau, negu aiškinti… Sako, Dievas sukūrė žmogui pasaulį, o jo paaiškinti jam nesugebėjo…

Bet iš dalies paaiškinti galima… Jeigu prisiimu dalį atsakomybės (tik dalį) už kitus, tada jiems atsiranda noras imtis dalies atsakomybės už save… Taip pat ir vienam už kitą. Ir ima dalį mano atsakomybės už mane… Ir suteikia man teises… O jeigu elgiuosi su žmonėmis tėviškai, priartėju prie vienos iš žmogaus esmių – tėvystės, beveik nesenkančio dvasinių jėgų ir dvasingumo šaltinio. Jau esu nebe samdinys, o šeimininkas. Ne dirbu, o šeimininkauju. Kuriu… Ir savo „samdiniams” nemoku. Jie ne samdiniai – namiškiai, giminaičiai… Vaikai, atžalos. Ir jiems darau gera. O jie – man…

R. : O kaip būti gera dukra, jeigu iš tėvo niekada nemačiau nieko gero?..

T.: Klauskite konkrečiai… Aplinkui tiek tėvų… Bet tėvų prašau ne šiaip atsakinėti, o atsakyti atitinkamai… Ne atsakyti, o dalytis.

L. : Man 79 metai… Vis dar tampu geresniu sūnum… Per gailestį: kiek praleidau galimybių daryti gera savo tėvams… Kitiems tėvams…

T.: Gerai dalijatės… Bet ar gali R. tai priimti kaip sava?..

R.: Kaip galima gailėtis, jeigu tėvo visiškai nemyli?

T.: Kiek jūs, R., mylite mamą?

R.: 100 procentų!

T.: Tėvą?R.: 0 procentų.

T.: Kiek mama mylėjo tėvą?

R.: 0 procentų.

T.: Pageidautina mylėti tėvą ir už save, ir už mamą: taigi 200 procentų. Klausimas visiems: kaip?

R.: Kaip galiu mylėti, jeigu manyje nieko nėra?

T.: Teks papasakoti jums apie gerąjį burtininką.

„Vienas žmogus vis skųsdavosi nieko neturįs: nuskurdęs, neišsilavinęs, gero darbo neturi, nėra artimų giminių, draugų… Burtininkas pasakė, kad gali duoti jam visa tai, mainais paimdamas tik vieną dalyką, pavyzdžiui, vieną akį… Žmogus nesutiko. Na, tai gal tada vieną ausį, vieną ranką, vieną koją?.. Žmogus vis atsisakinėjo. „Na, matai, – tarė burtininkas, – Dievas apdovanojo tave tokiomis brangenybėmis, kad nesutinki nė vienos jų keisti į visa tai, ko neturi, o tu skundiesi!..”

Štai E. verkia, padėkite jai…

(R. mėgina paduoti jai nosinę… Padainuoti… E. toliau verkia, ji taip pat turi problemų su tėvu.)

R.: Aš nieko negaliu…

T.: Galite… Galite pabūti seserimi nelaimėje: paverkti kartu su ja… (R. verkia… Nosine dalijasi dviese…)

T.: Dar man atrodo, kad jums reikia pabūti L. dukra. Nors galima ir anūke…

R.: Kaip?

T. : Paprašykite to, kas jums dabar visų svarbiausia. Tėvai mėgsta dalytis…

L. : Žinai, kiek pasaulyje gėrio… Laikoma, kad susirgau prieš n metų… Man pasirodė, nustebau… Pamačiau skaidrų šešėlį ir išgirdau, kaip jis man pasakė: „Gyvenimo prasmė – tapti truputį geresniam”. Ir tai pasikartojo kelis kartus…

T.: Kuo jis, R., su jumis dalijasi?

R.: Gėriu…

T. : Kodėl ne ėjimu-iš-proto? Kaip jūs, ėjimu-iš-meilės? Ėjimu-iš-tikėjimo?

T.: Kodėl ne ėjimu iš proto, o gėriu?.. Būdamas piktas, baimingas, nedvasingas žmogus, galėjo nutarti, kad girdi ir mato haliucinacijas, kad, sulaukęs 70 metų, išsikraustė iš proto, po kontūziju, traumų, nuo senatvės… Bet jis nustebo. Susitiko su stebuklu… Buvo nuostabu. Ne kiekvienam pasitaiko susidurti su stebuklu. Ne viskas griūva… Ir būna šansas patirti tai, kas neįprasta. Jis sąmoningai tai patyrė. Dėl gėrio. Kad taptų geresnis. Kad pasidalytų su jumis, su mumis. Nebijodamas, kad šito nepriimsime. Kad palaikysime pamišėliu… Jeigu ir A. šitaip samprotavo, tai tokiomis mintimis jis gydosi. Bet ne tiek mintimis, kiek gėriu. Gerais poelgiais…

O kas dabar vyksta su jumis?.. O su mumis7 Su jumis todėl, kad jūs ne viena… Jūs su mumis… O su mumis daug kas vyksta… Su tokiu „krikštatėviu” galima nebijoti likti „meilės dykumoje”… Ten, kur rodosi, vaidenasi… Galime būti ten, kur pasirodo stebuklai.