Dainius Razauskas

Musė ant lango rėmo

(novelė)

Nebent iš kambario gelmės gali atrodyti, kad baltas ir blizgantis aliejiniais dažais lango rėmas yra išties toks lygus. O juo ropojant, viskas pasirodo ne taip jau paprasta. Kiekvieną žingsnį reikia gerai apgalvoti, reikia greitai ir tiksliai ryžtis, kur dabar statyti vieną iš visos galybės kojelių, kad nenusprūstum nuo eilinio slidaus balto grumstelio, neįpultum į kokį plyšiuką ar įbrėžimą, nesukluptum ties dažų gumbeliu, nė nebekalbant apie nuolatinį maisto stygių. Skrajoti apie lempą lengva… Bet galop, jeigu neapanki ir nepakimbi visiems laikams ant musgaudžio, pamatai, kad lempos šviesa – apgaulė, kad ji neveda ten, kur tave jau taip seniai traukia. Todėl anksčiau ar vėliau kiekvienas, dar bent kiek regintis, pasuka prie lango (turbūt nė vienai musei nereikia aiškinti, kas tai yra). Ir kada jau nebe pirmą kartą atsitrenki galva į stiklą, kada jau ir ant palangės nukritęs buvai, tada nieko protingesnio nelieka, kaip imti ramiai ropoti lango rėmu.

Lango rėmu galima ropoti tik pirmyn arba atgal. Lango rėmas turi kryptį, ir tai yra jo nepaneigiamas privalumas. Tiesa, kol apropoji visą, neišvengiamai padarai kokius keturis ryžtingus posūkius, tačiau tie keli posūkiai neturi lemiamos reikšmės, kadangi ropodamas vis dėlto jauti po savimi griežtą ir tvirtą lango rėmo formą, aiškiai matai savo kelią juo, tad gali drąsiai pasijusti išdidus, žinantis, ką darąs, ir todėl net ramus. Ar matėt šitaip užtikrintai besigalandančią kojeles musę kur kitur, o ne ant lango rėmo? Tiesa, pasitaiko visokių nevykėlių ant stalo atbrailos, kėdės atkaltės ir panašiai, tačiau tai vien vargšės paklydusios muselės, pasimetusios kambario gelmėje, toli nuo lango, nuo vilties.

Seniausieji dar prisimena, kad kažkada langas buvo atviras, ir galėjai laisvai skraidyti ten ir atgal, bet paskui netikėtai atšalo, atėjo Šeimininkas, uždarė jį ir ėmė dažniau deginėti lempą.

Viena kita musė svajotoja, ropodama drauge lango rėmu, kartais papasakoja visokių įdomių istorijų, legendų, padavimų, kad draugams būtų lengviau ir nenusibostų ropoti. Sakoma, jog kai kada stikle neaiškiu būdu atsiranda maža apvali skylutė, pro kurią, jei nebijai susipjaustyti sparnų, galima išlįst. Apie keletą tokių laimingųjų ir pasakoja tos legendos, kuriose, deja, nepaisant viso jų romantiško žavesio, daug kas, matyt, yra pramanyta ir dar daugiau nutylėta ropojančiųjų paguodos vardan. Tačiau atsiranda jauniklių, kurie patiki tokiais padavimais, svajoja naktimis apie tokią skylutę, tyliai šnabždasi, susimetę į mažus būrelius, vaizduojasi nežinia ką, užsimano veikti ir ima drumsti ramybę, nes esą, jei ropojam rėmu vien dėl to, kad tai lango rėmas, tai kodėl gi nežengus tiesiai? Kodėl nepatikėjus tuo, dėl ko ir gyveni, o vis teisinti savo dienas ir naktis pašaliniais rūpesčiais ir neryžtingomis viltimis? Tad kokia gi tokio gyvenimo prasmė? – klausia naivūs jaunuoliai, tačiau mes, seniai, jau žinom, kad į šį klausimą neatsakoma. Jis nugyvenamas, ropojant visiems drauge, nekvaršinant sau galvos įvairiausiais painiais ir prieštaringais atsakymais. Galop dauguma tų maištingųjų apsiramina ir ropoja kartu su visais.

O pagaliau ar galėtum kartą staiga imti ir iš tikrųjų palikti draugus bei artimuosius, taip užtikrintai ropojančius lango rėmu, ir žengti ant slidaus stiklo? Į ką atsiremsi prieš visuotinę kandžią pašaipą, kuria rimčiausiai išbandomas kiekvienas, besukąs į šalį, idant puikybė ir pasipūtimas netaptų jo vedliais; negailestingą pašaipą, palydinčią tave pasiliekančiųjų akimis, kai tie ūmai suvokia, kad išduodi jų rėmą, jų ropojimą, jų kryptį?..

O tu pats ar tvirtai tiki rasiąs tą savo skylutę, jau nė nekalbant apie tai, ar ji iš viso yra?.. Juk pasakos pasakom, o tikrovė tikrove.

Taip, mes regim pro langą sklindančią šviesą, kas tiesa, tas tiesa. Tačiau tai ir viskas, ką mes tikrai žinome. O visa kuo kitu, apie ką pasakoja anie padavimai, sukurti, matyt, paprasčiausiai pailsusių ropoti, visu tuo pernelyg rimtai tikėti nėra jokio pagrindo. Žinoma, gal tai kiek ir paguodžia, paįvairina ropojimą, pagaliau lavina vaizduotę bei suartina mus visus viltyje, bet turbūt ir viskas. Dera sutelkti dėmesį į patį ropojimą, kad kuo toliau ir greičiau nuropotumei, idant būtų kažkas vis dėlto nuveikta, idant išmoktume ropoti vis vikriau ir vikriau, ir išmokytume kitus, idant nebūtų be galo skaudu, taip sakant, dėl beprasmiškai nugyventų… ir t.t. Tai mažų mažiausiai yra tikra ir duoda apčiuopiamus rezultatus.

Teisybė, yra buvę narsuolių, mėginusių leistis ieškoti tokių skylučių, tačiau nieko rimto iš to neišėjo. Dauguma sugrįžo, tik nusikamavę, paliegę, apsivylę ir smarkiai atsilikę nuo ramiai ir kantriai ropojusiųjų. Kiti visai negrįžo. Bet nežinia, gal jie pasiekė tą patį rėmą kitoje vietoje, už eilinio posūkio, toli užpakaly arba prieky. Šiaip ar taip, net jei tokiu būdu mus visus ir pralenkė, vis tiek vargiai jie begali būti laimingi, vieniši ir pavargę, kažin kur toli nuo suprantančio ar bent atjaučiančio draugo, tesuradę tą patį, nuo ko taip užsidegę bėgo. Dar kiti turbūt galą gavo savo klajonėse, nes yra žinoma: stiklu ropoti – tai ne lango rėmu. O nuslydęs nuo stiklo, jei laimingo atsitiktinumo dėka ir liksi gyvas, turėsi viską pradėti iš pačių pačių pradžių, niekad nebesitikėdamas pavyti ir susigrąžinti paliktųjų. Be to, visiems gerai žinoma, ką reiškia pasipainioti Seimininkui akyse… O galų gale net jeigu ir yra kur nors tokia išganinga skylutė, – nors tai nelabai įtikėtina, – net jeigu tu ją, leiskim sau pasvajoti, pagaliau ir surasi, tai ar išlįsi? Ar išlįsi?

Pastaruoju metu vis daugiau pasigirsta balsų, kad jokių skylučių niekada nebuvo ir nėra. Tai, deja, panašu į tiesą. Tačiau rodytis didvyriu visuomet prašmatnu, todėl kaskart atsiranda gana gausus būrys nutrūktgalvių mandruolių, kurie ropoja stiklu palei rėmą, pačiu stiklo pakraščiu, nė nebeieškodami jokių skylučių. Paklausti, kodėl taip daro, jie paprastai iš aukšto pasižiūri ir išdidžiai atsako, esą jie ne tokie kaip visi, esą jie gimę šviesai. Ir išties jie visada matomi ryškesnėje šviesoje nei mes ant rėmo. Tik ar verta nertis iš kailio vien dėl to, kad būtum apšviestas ir gerai matomas? Jie juk visą laiką ropoja lygiagrečiai su mumis – nei pralenkia, nei atsilieka, nei kokią skylutę atsitiktinai aptinka, nes pats stiklo pakraštys ir iš čia, nuo rėmo, yra puikiai matomas, ir – ak! – kad bent vieną būtų pavykę pastebėti!..

Taigi tampa aišku, kodėl dauguma musių ropoja būtent lango rėmu: ne pačiu stiklu, bet ir ne kur nors visai kitur. Nes vis dėlto faktas lieka faktu: langas yra, vadinas, yra kažkas ir už lango, iš kur atsklinda į kambarį ta viliojanti šviesa, negali nebūti. Todėl mes ir ropojam čia, rėmu, ties riba, kad bet kuriuo metu liktume netoliese, lango šviesoje, kad nuolat būtume pasiruošę, ir laukiam, jog vieną kartą ateis Šeimininkas ir vėl plačiai atvers langą. Nes negali gi Jis visą laiką tūnoti šitoje prišutusioje landynėje, negali gi nekilti noras ir jam kada nors vėl įkvėpti gaivaus, gryno oro. Iš ten, kur nukreipti visų mūsų žvilgsniai.

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990