Rimvydas Budrys

HUMANISTINIAI ETIUDAI-1

1.Broliai juodvarniai ir jų sesutė

Kadaise dar priešistorinės stagnacijos ir ateistinio materializmo laikais Lietuvoje gyveno būrelis brolių juodvarnių ir viena jų sesutė. Broliai smagiai sau kartu skrajojo, o sesutės niekas nepažinojo, nes ji gyveno kažkur atsiskyrusi. Visi broliai turėjo psichologų diplomus, nes buvo truputį mokyti. Vieną dieną į Lietuvą įžengė Istorija ir prasidėjo idealistinė atgimimo epocha. Tada broliai panoro susilyginti su daktarais ir tapti tikrais Psichoterapeutais. Ir ne bet kokiais, o savitais, turinčiais savus tikėjimus. Jie jau ir anksčiau jais domėjosi, bet nebuvo pasikrikštiję. Ir todėl negalėjo vadintis savo pasirinktu vardu. Ieškodami krikštatėvių, kai kurie broliai lėkė į užsienius, o daugelis juos kvietė pas save ir vietoje priėmė patepimą. Bet patys drąsiausi patys save pasikrikštijo, nes dar priešistoriniais laikais slapta praktikavo.

Mikliausias tapo Brolis-Psichoanalitikas. Jis iš karto susirado sau krikštatėvius, nes jų visame sviete buvo pilna. Ir tuoj pat kitiems paskelbė, kad jis jau ne koks juodvarnis psichologas, o Psichoanalitikas, turintis savo krikštatėvį Froidą. Dėl to juos dar galima vadinti Froidistais. Netrukus jį perspjovė trys broliai, patys save pasikrikštiję Broliu-Humanistu trijuose asmenyse: tiesiog Brolis-Humanistas, Brolis-Egzistencialistas ir Brolis-Transpersonalistas. Lygiai kaip tikrų tikriausiame tikėjime: Dievas-Tėvas, Dievas-Sūnus ir Šventoji Dvasia. Taip Brolis-Humanistas atsikeršijo Broliui-Psichoanalitikui, kuris teturi kažkokius “Super-ego”, “Ego” ir neaiškų “Id”.

Neužilgo prasidėjo ir kitų brolių juodvarnių masinės krikštynos. Į Lietuvą plūstelėjus grupei psichosintezės adeptų, netikėtai atsirado Brolis-Psichosintetikas, siekiantis iš kažkokių tai sub-asmenybių susintetinti tobulą savo pavidalą. Atsirado ir Brolis-Geštaltistas, norintis iki galo viską užbaigti. Pasirodė ir tamsos nemėgstantis Brolis-Pozityvistas, bandantis susikurti kuo šviesesnį savo paveikslą. O Brolis-Adleristas matyt dėl savo kompleksų tikruoju Individualisto vardu taip ir neišdrįso pasikrikštyti. Pasitenkino savo krikštatėvio vardu. Tuo tarpu Brolis-Analitikas atskleidė savo polinkį į dvilypumą net varde, nes mielai atsišaukia, kai būna vadinamas jungistu. Besikrikštydamas jis susipainiojo net savo lytyse ir pabandė apsimesti ta paslaptingąja sesute. Todėl dabar jį tiksliau būtų vadinti “Brole”. O Broliui-Psichodinamikui nepasisekė. Jį iš karto pradėjo pravardžiuoti “dinamistu”. Matyt, ne tik dėl jo silpnybės procesų dinamikai. Dvigubą vardą priėmęs Brolis-Transakcinis Analitikas, pasimaišė su savo trejybės idėja. Gal jam reikėjo pasiimti visus tris vardus, pavyzdžiui – “Transakcinis Analitinis Bernas”. Taip būtų paminėtas ir jo krikštatėvis. O šiaip jam turėtų rūpėti Brolio-Humanisto egzempliorius. Broliui-Šeimos Analitikui nepasisekė, nes jis dėl nelemto sutapimo negalėjo priimti savo krikštamotės vardo ir tapti Broliu-Satyriku.

Kitų brolių krikštynos mažiau nusisekė. Kažkodėl neatsirado Brolio-Psichodramo. Matyt čia kaltas Nekrošius su savo teatru. Dideliam Brolio-Humanisto džiaugsmui, taip ir nesusitupėjo Brolis-Bihevioristas, kuris potencialiai irgi galėjo būti trigubas: tiesiog Brolis-Bihevioristas, Brolis-Kognityvistas ir Brolis-NLP-istas. Greičiausiai dėl savo materialistinės orientacijos jis taip ir nesusigundė idealizmo galimybėm. Ir toliau liko įnikęs savo moksluose.

Gavę vardus, išsibarstė visi Broliai kas sau. Kiekvienas pradėjo skleisti savo naują tikėjimą, burti aplink save bendraminčių ratelius ir arti tik savus dirvonus. Taip nebeliko juodvarnių būrelio, o jų paslaptingoji sesutė, taip niekam ir nepasirodžiusi, kažkur prapuolė. Gal iš tiesų ji apsimetė kokiu nors Broliu ir taip pagaliau tapo emancipuota. Štai tokia atrodė Lietuva tuoj po Krikšto.

2. Humanistinis gyvūnas

Vieną vasaros vakarą prie laužo sėdėjo būrelis humanistų ir svarstė, koks gyvūnas jiems yra artimiausias. Kas be jų pačių dar turi humanistinę prigimtį. Bet svarbiausia humanistam buvo susirasti savo toteminį gyvūną, kuriuo jie galėtų rūpintis. Ta proga humanistai iš karto padarė smegenų šturmą. Jie atidžiai klausėsi vienas kito, beveik nesiginčijo ir, pritariamai mykdami, leisdavo visiems pasisakyti. Taip surado gausybę kandidatų. Bet niekas iš humanistų nenorėjo imtis sprendimo, kuris iš tų gyvūnų yra jiems tinkamiausias. Šturmas netikėtai baigėsi, kai pasigirdo netoliese besiganančios karvės mūkimas. “Ženklas”- tarė viena prietaringa humanistė. “Tai -karvė” – visiems vienu metu toptelėjo. O vienas prašvitęs humanistas prisiminė – “Indija…Šventas gyvulys ta karvė”. “Karvė irgi tokia pat romi kaip ir mes”- padarė išvada kita humanistė. “Svarbiausia, dabar mes, kaip ir psichoanalitikai, galėsime melžti savo klientus ir dėlto nesigėdyti” – atrado vienas pragmatiškai nusiteikęs humanistas.

Taip karvė tapo humanistų toteminiu gyvūnu, kurio išklotinę galima pastebėti ir ant humanistų būrelio firminio ženklo. Nors to jie patys nepripažįsta ir sako, kad tai stilizuotas Humanistas. O humanistinė psichologija tapo populiaria Lietuvoje būtent dėl karvės. Juk lietuviai atėjo iš Indijos.

3. Humanisto heroizmas

Jau nuo senų laikų Humanistas turėjo du priešus – Psichoanalitiką ir Bihevioristą. Iš mažens jų nemėgo vien todėl, kad anie buvo vyresni už jį. Ir dar dėlto, kad jie visaip tyčiojosi iš jo, pravardžiuodami jį tai Humanistu – Egoistu, tai Humanistu-Komunistu. Ir tik dėl to, kad Humanistas turėjo polinkį labai domėtis savo asmeniu ir siekti tobulumo. Bet labiausiai Humanistą erzino jų užgauliojimas, kai jie sakydavo, jog iš tiesų Humanistas nieko negali ir yra psichoterapiniu impotentu. Ir tik dėl to, kad Humanistas norėdavo kuo švelniau su visais apsieiti ir nesikišti ten, kur nereikia. Kai Humanistas kiek paaugo, jis nutarė įrodyti esąs netoks. Apsiginklavo Fenomenologija ir kibo savo priešams į atlapus. Jis apkaltino abudu visokiais nežmoniškais “Izmais”. Bet šito niekas iš judviejų nepabūgo, nes ir taip žinojo, kad turi tokias silpnybes. Išsigando visai ko kitko – paties Humanisto. Kas galėjo pagalvoti, kad šitas minkštakūnis Humanistas gali būti tokiu aršiu ir kovingu. Nuo tol nutarė skaitytis su humanizmu. Taip neužilgo atsirado humanistiškai orientuoti psichoanalitikai ir net humanizmui prijaučiantys bihevioristai. Mat jie buvo studijavę Darviną ir žinojo, kad natūralioje atrankoje išgyvena tik stipriausi. Dėlto nutarė pasiskiepyti, kad įgytų humanistinį imunitetą. Nes juk niekas nenori tapti dinozauru.

4. Modernistinė Humanisto orientacija

Jau nuo ankstyvos vaikystės Humanistas labai norėjo tapti dideliu žmogumi ir taip apstumti Psichoanalitiką. Dėl Bihevioristo jis nesuko sau galvos, nes anas vis dar žaidė su beždžionėm. Bet greitai Humanistas suprato, kad vienam pačiam bus sunku aplenkti Psichoanalitiką. Todėl pradėjo burti visokias grupes ir su kompanija šturmuoti humanistines aukštumas. Taip neužilgo jis pamėgo grupinius santykius ir apleido individualius kontaktus. Ir nė pats nepastebėjo kaip jo humanistinė orientacija nusidažė žalsva poligamine spalva. Šios modernios Humanisto orientacijos pavyzdys greitai užkrėtė kitus ir žaibiškai tarp visų paplito. Tiktai vienintelis Psichoanalitikas atsilaikė tokiai pagundai ir toliau išliko ištikimas klasikiniams santykiams. Štai koks stiprus pasirodo besąs Psichoanalitiko “Super-ego”. Ir koks silpnas Humanisto tikėjimas savimi.

5. Ką mėgsta Humanistas

Dėl savo modernios orientacijos Humanistas pamėgo ne tik grupinį gyvenimą, bet ir grupinį šventimą, kur yra daug visokių valgių, gėrimų ir kur galima pabendrauti su kokia Humaniste. Tiesa, Psichoanalitikas irgi mėgsta balius. Bet tik todėl, kad čia galima patirti pirminį malonumą. Humanistui gi malonumas mažai terūpi, jam kur kas svarbesnis yra bendrumo jausmas. Ir jis tai atranda kartu su kitais mušdamas būgnus ir bendrai dainuodamas net graudžias oratorijas. O ypatingo polėkio pagautas, pašokdamas su kokia Humaniste. Su bendrumo jausmu Humanistas eina miegoti ir toliau gyvena sapnų pasaulyje. Ten jis irgi atranda kokį nors naują bendrumo jausmą. Tiesa, atsibudus jam kartais yra neaišku, iš kur pas vieną kitą Humanistę atsiranda vaikai. Jis negali patikėti, kad būtų įsisukęs koks Bihevioristas. Todėl šventai tiki, kad vaikus joms atneša gandras. Vis dėlto koks naivuolis tas Humanistas…

6. Nacionaliniai humanizmo ypatumai

Senų senovėje Lietuvoje apie humanizmą niekas nieko nežinojo. Ir niekam dėl to neskaudėjo galvos ir niekas dėl to nesikankino nemiga. Laisvalaikiu vyrai ramiai sau gėrė midų, o moterys patenkintos nešiojo gintarinius karolius. Be jokio sąžinės graužimo atsimušdavo nuo užpuolikų ir toliau tykiai savo miškuose tūnojo. Ir tai būtų tęsęsi nežinia dar kiek, jei ne visokios šmėklos, kurios pradėjo viena po kitos plūsti į Lietuvą iš kitų kraštų. Jos vadinosi visokiais keistais nesuprantamais „Izmų“ vardais ir aiškino, kad su jomis bus geriau gyventi. Be jų lietuviai pražus, niekada netaps tikrais žmonėmis, taip ir liks laukiniais. Lietuviai tuo tarpu nenorėjo būti laukiniais, nes save laikė toli pažengusiais miškiniais. Be to jie pagarbiai žiūrėjo į visokių dvasių pasaulį, o tos šmėklos irgi turėjo kažką dvasiško, nors ir buvo svetimos. Palaipsniui jie priprato prie tų keistų vardų, tarp kurių buvo ir humanizmas. Ir taip įsileido tas šmėklas į savo namus. Neužilgo pastebėjo, kad ir midus apkarto, ir karoliai nebegražūs. Atsirado ir galvos skausmas su nemiga. Laisvalaikiu gi lietuviai pradėjo tarpusavyje muštis ir ginčytis, nesutardami kuri šmėkla yra teisingesnė. Po kiek laiko jau niekas nebegalėjo suprasti, kodėl jie tapo tokie vangūs, nebenori su niekuo kariauti ir vis stengiasi kaip nors visiem įtikti .Taip lietuviai nenorėdami būti laukiniais taip įsijautė į naujų šmėklų garbinimą, kad neužilgo pagarsėjo savo humanizmu kaip nacionaliniu ypatumu. Ir netgi pradėjo rodyti pavyzdį kitiem, tuo įvarydami siaubą visiems aplinkui. Taip Lietuvoje buvo paruošta dirva humanistinei psichologijai.

7. Humanisto šešėlis

Užklydo kartą Humanistas į vieną jungistų renginį, seminaru vadinamą. O ten visi tik šneka apie kažkokį šešėlį. Sako, kad visi turi savo šešėlį, nors dažniausiai jo nemato. Susirūpino Humanistas, kad jis irgi nemato savo šešėlio. Neištvėręs paklausė susirinkusių jungistų, koks yra Humanisto šešėlis? Gal iš šono jiems geriau matosi. Ilgai kraipė galvas jungistai, bandydami įžvelgti Humanisto šešėlį. Ir kažkodėl vis klausinėjo tai apie jo sapnus, tai apie vaikystę. Po to paskelbė tokią savo išvadą – Humanistas turi du šešėlius, kurie be to tarpusavyje neintegruoti. Ir tai gali grėsti šešėline šizofrenija. Išsigando humanistas tokios diagnozės, kuri jam priminė šešėlinę ekonomiką. O dar baisiau buvo tai, kad vienu Humanisto šešėliu pasirodo besąs Psichoanalitikas, o antru – Bihevioristas. Pabandė Humanistas įsivaizduoti jų integraciją. Ir pamatė vepenantį ir gulintį pasliką Bihevioristą ant kušetės, o Psichoanalitiką narve uždarytą kartu su beždžione. Nors tokia integracijos eiga Humanistui patiko, bet nusiramino tik kitą dieną, kai išvydo tikrąjį savo šešėlį. “Kvailiai tie jungistai. Humanistas šešėlį turi tik dieną, o naktį Humanistas lieka vienas pats su savimi. Ir jokie psichoanalitikai su bihevioristais man iš paskos nesekioja. Tie šešėliai tėra tik jungistų haliucinacijos”. -Nusprendė jis.

8. Humanistas ieško Bihevioristo

Susirūpino kartą Humanistas, kodėl Lietuvoje nėra tikro Bihevioristo. – “Kažkokia netvarka su tais bihevioristais Lietuvoje. Amerikoj jų pilna, o pas mus anie kvapo. Nėra net kaip pasižiūrėti į vieną iš savo šešėlių. Nors iš kitos pusės ir gerai, kad jie nesipainioja po kojom kaip kokie psichoanalitikai. Matyt lietuviška terpė nepalanki bihevioristam” – nusiramino Humanistas. “Niekas nieko nesprogdina, jokių teroristų ir dėlto nėra reikalo reaguoti. Tiesiog egzistencinis liūnas vaisokiem karštakošiam”. “Bala nematė to Bihevioristo, bet nors kokia Bihevioriste pasipainiotų. O tai atsibodo tas humanisčių murkavimas. Stimulo ir veiksmo norisi…”- ir su ta mintimi tėškėsi kakta į medį. “Visi potencialūs Bihevioristai pas mus yra tikri stuobriai”- padarė išvadą Humanistas iš tokio sutapimo. – “Gerai kadaise pasidarbavo ta žalčių Eglužė”.

9. Humanistas ant kušetės

Nusispjovęs ant Bihevioristo, Humanistas nutarė aplankyti savo antrą šešėlį. Kojos nejučia atvedė pas pažįstamą Psichoanalitikę. “Noriu seanso”- tarė jis tik įžengęs į jos kabinetą. “Noras- man įstatymas. Gulkis ant kušetės”- tarė Psichoanalitikė. “Tau nieko nereikės daryti” – kiek nuvylė Humanistą. “Dabar man turėsi sakyti viską, kas tik tau ateis į galvą. Pradėsim nuo to, kas tau yra svarbiausia.” –“ Kas tu esi?”- staiga ji paklausė. “Humoristas, atsiprašau, -Humanistas” – atsakė kiek sutrikęs Humanistas. “Na vat ir papuolei… Padarei klaidą. Tai labai svarbu ir daug ką reiškia, apie ką tu net nenutuoki. Toliau aš tavęs nebestabdysiu ir tu galėsi laisvai asocijuoti, pradedant nuo žodžio “humoristas”. Pradedam.”

Ir Humanistas pabėrė:

„Humoristas –
Linksmas
Juokingas
Išradingas
Kūrybingas
Gabus
Galintis
Galingas
Baisus
Nuožmus
Siaubingas
Bihevioristas” – išsigandęs užbaigė jis.

“Gerai”- sustabdė jį psichoanalitikė. –“Viskas aišku. Dabar pradėsim analizę”. – “Tu bijai bihevioristo, kuris tave nuskriaudė vaikystėje. Ir dėlto tu tapai visus užjaučiančiu humanistu. Bihevioristas yra tavo “Super-ego”, kuris tave baudžia. Tai esmė. Viskas”.

“O jungistai sakė, kad Bihevioristas yra mano šešėlis. Kaip tai gali būti?”- suabejojo Humanistas. –“O kitas mano šešėlis yra Psichoanalitikas”- prisipažino jis.

“Tuoj išsiaiškinsime, kas tau yra Psichoanalitikas”- užkibo psichoanalitikė. –“Greitai pasakyk “Psichoanalitikė”.

“Psichotikė”- išpoškino nustebęs Humanistas.

“Na štai ir turime siūlo galą”- pasitenkino psichoanalitikė. “Dabar vėl viską pakartosime. Pradėsime nuo žodžio “Psichotikė”.

Ir Humanistas vėl pažėrė:

“Psichotikė
Pasiutusi
Pikta
Pakrikusi
Išpaikusi
Įnoringa
Išdykusi
Patrakusi
Nenuorama
Neklaužada
Patarška
Perekšlė
Višta”- nustebęs baigė jis.

“Na štai ir turime”- patenkinta konstatavo psichoanalitikė. – “Tai reiškia, kad tau psichoanalitikė yra višta. O psichoanalitikas tada – gaidys? Įdomu…”- trumpam susimąstė ji. –“Vis tiek viskas aišku. Dabar pradėsime analizę”: “Psichoanalitikė tave siutina, nes ji yra įnoringa, o svarbiausia nuo tavęs nepriklausoma. O tu esi po jos padu. Ir niekur nuo to nepasidėsi. Mama tave vaikystėje visaip popino ir tu jauteisi kaip kiaušinis po višta. Ir dėlto tu tapai laisvės ieškančiu humanistu”. “Taigi, psichoanalitikė yra tavo nerealizuoti norai, arba mūsiškai šnekant, pasąmonėje slypintis “Id”.- užbaigė ji,

Humanistas vos nenualpo, tai išgirdęs.- “Tai mano antras šešėlis yra ne Psichoanalitikas, o višta”- išlemeno jis.

“Taip. Gali būti ir gaidys, bet tada aš suabejočiau tavo orientacija”- patikslino psichoanalitikė. –“Mūsų seansas parodė, kad Bihevioristas yra tavo tėvas, o psichoanalitikė – tavo mama. Tėvas tave baudė, o motina perdėtai globojo. Dėl to tu tapai tokiu egoistišku humanistu, o ne susipratusiu psichoanalitiku.”- užbaigė Psichoanalitikė.

Humanistas atsistojo ir išeidamas tarė: “Reiškia Humanistas tėra neišsiperėjęs viščiukas. O tėvai kaip šešėliai iki šiol mane sekioja?”. –“Viena aišku, kad šita Psichoanalitikė tikrai ne mano mama. Nors irgi paukštytė…”- jau išėjęs užbaigė jis.

10. Humanisto sapnas

Apsilankęs pas Psichoanalitiką, Humanistas irgi labai susidomėjo sapnais. Jis ir anksčiau mėgo saldžiai pamiegoti, bet į sapnus žiūrėjo kaip filmus, už kurių peržiūrą nereikia mokėti. Ir jo visai nedomino sapnų analizė, nes tai jam priminė kino kritiko recenziją. Jam iškilo kitas klausimas –kokie yra humanistiniai sapnai. Humanistas negali sapnuoti erotinių scenų, nes tai yra Psichoanalitiko privilegija. Taip pat neturėtų būti ir košmarų, nes juos turi sapnuoti Bihevioristas. Visai neaišku, kas tada lieka Humanistui. Ir jis tada nutarė padaryti eksperimentą – užsakyti humanistinį sapną. Vakare atliko visus reikalingus ritualus – šalia pasidėjo popieriaus lapą su pieštuku ir nekantraudamas užmigo. Neužilgo sapnuoja balsą, kuris sako: ”Dabar bus tikro Humanisto sapnas”. Ir su tais žodžiais atsiduria “Šiaurės Ašigalyje”, nes aiškumo dėlei yra lentelė su užrašu “Iki Šiaurės Ašigalio – 1000 metrų”. Pats jis sėdi rogėse, kurias traukia elniai. Šiltai apsirengęs, o aplinkui vieni ledynai. Danguje neišsakomo grožio šiaurės pašvaistė. “Va kaip Humanistas duoda” – džiaugiasi jis sapnuodamas. Privažiuoja didelę jurtą, ant kurios užrašyta “Šiaurės Ašigalis”. Prie įėjimo jį pasitinka tautiniais rūbais apsirengusi čiukčė ir sako:-“Didelį kelią įveikei, dabar būsi mūsų svečias” ir pakviečia Humanistą į vidų. O ten vidury laužas dega ir aplinkui sėdi grupelė čiukčių.

Vienas iš jų ir sako:

“Girdėjom, kad esi Humanistas. Čiukčia nežino, kas tai yra. Tik žino, kad jis yra didelis žmogus. Ir tik jis dabar gali mums dabar padėti. Mes nebenorime būti pačiais kvailiausiais ir juokinti pasaulį. Gal Humanistas gali pabūti vietoj čiukčio. Mes tau paliksim savo jurtą, žmoną ir elnius. Mes žinome, kad tu būsi dar geresnis Čiukčia negu mes. Viso gero.”

Ir jurta staiga ištuštėjo. Liko tik jis ir čiukčė tautiniais rūbais. “Viskas, įklimpau”- per miegus pagalvojo Humanistas. Ir tuoj prabudo išpiltas šaltu prakaitu. “Humanistas sapnuoja kvailus sapnus”- padarė išvadą iš savo eksperimento Humanistas ir daugiau jais nebesidomėjo. Bet nuo to meto jam kažkodėl pradėjo patikti siauraakės šiaurietės.

Novelės skaitytos 2002 metų LHPA pavasario konferencijoje Kaune

Palanga – Kaunas
2002 m. balandis